2015 m. spalio 14 d., trečiadienis

Kapinėse



13-oji istorija. Kadangi skaičius trylika nėra labai laimingas ir apkibęs viskiausiais prietarais, trylikta istorija bus rimta, solidi, šiek tiek mistiška, bet tuo pačiu nei įdomi, nei stebinanti, nors asmeniškai mane ji pribloškė. Mane per visą gyvenimą stebino du dalykai: laiko tėkmė ir atsitiktinumai. Aš nelaikau savęs fatalistu. Aš apskritai nemėgstu savęs laikyti, man labiau patinka nutvėrus per liemenį laikyti gražią moterį arba už krūtų... Bet praėjusio šeštadienio rytas man nežadėjo jokio nuotykio. Aš pastaruoju metu juokauju, kol aš namie, viskas gerai - kaip tik peržengiu namų slenkstį, tuoj kas nors nutinka. Žmona man čia sako, jog taip nutinka todėl, kad aš niekur neišlendu, neiškišu nosies iš namų. Bet man taip neatrodo - zuju ir zuju su reikalais. Tik nemanykit, kad aš visą dieną kuriu ar rašalioju tas istorijas. Aš tik prisėdu ir dievo ranka padeda man maigyti klaviatūrą. Šyryt, veždamas sūnelį į mokyklą klausiausi radijo žinių ir pirmoji naujiena aišku buvo apie vakarykštį autoįvykį, kai pilietis bandė išgelbėti girtą vairuotoją, bet pagalbos centro darbuotoja akylai laikėsi instrukcijų. Susisiekimo ministras esą aiškino, jog net jeigu pilietis būtų buvęs tiesiogiai ir operatyviai sujungtas su policija, vargu ar ši būtų spėjusi per tokį trumpą laiką sureaguoti. Bet juk pareigūnų ekipažas buvo kažkur netoliese. Visad yra tikimybė. Prisiminkim tą stebūklą, kai Sabonis per paskutinę sekundę įmetė į krepšį kamuolį ir Lietuva laimėjo prieš rusus. Tai buvo tik sekundės reikalas. Bet vakar buvo spalio 13 ir ne visiems baigėsi laimingai. Tačiau visad egzistuoja atsitiktinė galimybė... Apie ją ir ši istorija, ji tuo ir stebinanti! Ir atsitiktinai labai į aktualią temą - apie mirtį ir kapines.
https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/
Atsitiktinai ryte pabudau labai anksti - gal šeštą. Be jokios priežasties. Pažvelgiau pro langą - kyla saulė. Bus nuostabus rytas. Aš jau seniai ruošiausi nuvažiuoti į senąsias Kauno žydų kapines, seniai brendo kažkoks sumanymas apie kurį dar nieko nežinojau. "Reikia važiuoti", - skubiai susimečiau į automobilį filmavimo įrangą, pabučiavau savo saldžiai miegančią žmoną, daviau kibirkštį ir dizelinio variklio stumokliai, paklusę mano minčiai pajudėjo.
Mašiną pasistačiau Radvilėnų plento gatvėje, priešais centrinius vartus į kapines. Išlipau. Kaip koks specpajėgų karys apžvelgiau priešo linijas, išsitraukiau paskutinę cigaretę... virš gatvės kilo rūkas. Ir jau iškart, pamatęs kadrą emiausi darbo... Prie štatyvo prisitvirtinau kamerą ir nupėdinau į kapines. Vos įžengęs, pagalvojau, jog nieko nedelsdamas pradėsiu nuo lengvai apšerkšnijusių antkapinių plokščių. Reguliuojuosi kadro horizontą ir už nugaros išgirstu automobilio burzgesį. Atsisuku, matau, kaip prie kapinių vartų sustoja juodas automobilis ir iš jo išlipa pusamžis vyras. Iškart suprantu, jog sustojo, pamatęs mane. Bet jūs susimąstykite, ar jūs važiuodami pro kapines anksti ryte ir pamatę video operatorių jose, sustotumėte? Tikrai ne. Vadinasi tas žmogus nėra eilinis. Vadinasi aš jam rūpiu. Žiūriu į jį laukiu, kol šis prieis.
-Labas rytas, - pasisveikina vyras. - Ką čia veikiate? - paklausia manęs. Matau, kad jis ne pareigūnas. Bet kas jis?
-Ruošiuosi filmuoti kapines. Labai gražus rytas. Geras apšvietimas.
-Taip, tikrai nuostabūs vaizdai. Iš kur jūs būsite? Televizija?
-Ne, aš dirbu sau.
-O aš esu kauno žydų kapinių prižiūrėtojas, - šypsosi man žmogus. - Atsitiktinai važiavau pro šalį - namo... Žiūriu kažkas filmuoja. Manau, pasidomėsiu...
Mes epizodiškai žodžiais perbėgam per įvairias kapines, prisimenam, jog yra ir stačiatikių amžino poilsio vietų. Jis pastebi, jog mūsų, Romos katalikų kapinės labai įspūdingai atrodo kitą dieną po vėlinių:
-Ten turistai galėtų eiti - pribloškiantis vaizdas. Galėtum pamanyti, jog ruošiamasi kokiai nors prabangiai šventei...
-O jūs žydas? - tiesmukai jo paklausiu.
-Ne. O jūs?
-Aš irgi ne... Bet žinokit, Kaune yra ir veikiančios žydų kapinės...
Čia mes sutariame šį bei tą įdomaus. Negaliu atskleisti visų savo paslapčių. Sukertame rankomis ir sutariame, jog būtinai dar susitiksime.
Aš toliau imuosi darbo.
Kitą dieną aš sugalvojau, jog sukursiu filmą. Nežinau kokį: dokumentinį ar vaidybinį, bet jis bus unikalus. Jei jūs paklausite kuo jis bus unikalus, aš atsakysiu, jog jis jau visų pirma unikalus tuo, jog nežinau kuo jis bus unikalus, bet žinau, kad bus unikalus. Čia kaip tame anekdote apie nesugaunamąjį Džo. Kodėl Džo visi vadina nesugaunamuoju? Todėl, kad jo niekas negaudo. Taip ir man. Aš nežinau koks bus filmas ir tuo nesirūpinu - viskas susiklostys savaime :) . Užtat sugalvojau labai gerą pavadinimą: "Debesų miestas". Ir tikrai žinau, kad jis bus ne apie holokaustą. Jis bus gražus, linksmas, gal liūdnas, bet ne niūrus. Jis bus toks kaip ta Geršvino muzika, kurią uždėjau ant treilerio. Reklaminis būsimo filmo klipukas! Na, koks jis treileris... bet aš pasikliauju atsitiktinumu, aš atsiduodu gyvenimui! Nešk mane likimo vėjau pirmyn, nors ir nesu fatalistas.




2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Kaunas - gražus!





10-oji istorija. TURISTO VADOVAS PO KAUNĄ. Šiandien sekmadienis, noris kur nors nueiti, ką nors pažiūrėti. Kaunas iš tiesų yra labai gražus miestas. Jūs be abejonės esate matę mūsiškių (turiu omeny kauniečių, bet ne savo draugų) sukurtą filmuką apie mūsų Laikinąją Sostinę. Ten iš iš paukščio skrydžio, ir mergina eina į sužatėtuves, ir kabrioletas sukinėjasi prie soboro... Gražus filmukas. Dar esate matę visokiausių puikių fotkių... Bet visa tai yra iš paukščio skrydžio. O ką gali turistas atvykęs į Kauną pamatyti išties gražaus, jei jis vaikščioja gatve su fotiku rankose. 
Jūs tik nedrįskite manyti, jog aš nemyliu Kauno. Aš jį myliu - tai mano miestas! 
Užsukime į automobilių stovėjimo aikštelę prie muzikinio teatro - čia išties yra ką apžiūrėti. Štai kažkas kviečia į referendumą (kokį) - kur tu būsi birželio 29 dieną. Jis sako, kad jis bus, o aš esu čia... stovėjimo aikštelėje. Pakeli galvą, o ten rodyklė į WC - susiekim referendumą su šikanu ir iškart viskas aišku apie lietuvišką politiką.
Vistiek, juk kai atvažiuoji į svetimą kraštą nevisvien vietinis politinis koloritas. O jei tau čia prireiktų išsikviesti krovininį taksi, iškart surandi ant stulpo informaciją - kas čia sakė, jog Kaune mažai informacijos turistui?! Na, tiesa, reikia su savimi turėti kokį nors krovinį - pavyzdžiui į kelionę pasiėmei kokį muzikinį instrumentrą, sakykim, pianiną... Iš tiesų aikštėje yra ką žiūrėti.
Jau vien kokį nepamirštamą įspūdį sukelia šiuolaikinio dizaino paveldas - tvora, šionykščius gyventojus (čiabuvius) sauganti nuo triukšmo ir nemigos. Ji sukurta prieš kokius 25 metus ir vis dar stovi kaip nauja. Štai prie tvoros kažkas pasidėjo strypą, matyt, vakarui, kai išsiruoš į prieplauką prie Kauno marių pasitūsinti su jaunimu. Gal va ir tas numestas plytgalys tam pačiam reikalui. O gal kas apdairiai pasidėjo, kad saugiai tarkim nukeliautų iki Viljampolės ir atgal?... Naktinis gyvenimas Kaune verda... iš tiesų...
O dabar pasisukime į Muzikinio teatro pastatą - jau dveji ar treji metai turistams yra suteikta galimybė apžiūrėti pastato architektūrines atodangas ant sienų, šalia palangių ir stogo. Kitoje gatvės pusėje šiuolaikinio stiliaus mėlynas tualetas - galima prieiti ir arčiau.
O štai XXa. mokesčių surinkimo automatas. Prie jo stovi senukas. Ką jis ten taip ilgai ir įnirtingai skaito? A, jis bando suprasti ar šiandien reikia mokėti už stovėjimą ar ne, nes tarkim Rotušės aikštėje reikia mokėti kone apskritą parą be išeiginių.
https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/
Ne, ten parašyta, jog čia stovėjimas nemokamas. Kokia palaima turistui. Jis vos iškėlęs koją iš automobilio gali pasigrožėti šiuolaikinio gatvės meno šedevrais ant tvoros sienos. Net nebūtina važiuoti į zoologijos sodą - čia pat galima pasigrožėti laukiniais Kauno katinais ir katėmis, kaip Britanijoje, Notingheme laukinėmis lapėmis.
Beje, kas labiau domisi senąja architektūra, dar gali apžiūrėti aikštės kampe senos medinės tvoros likučius - tai jau kultūrinis paveldas, kurio rekonstruoti be savivaldybės leidimo nevalia.
Jeigu norite sužinoti miestiečių gyventojų ypročius, nuleiskite akis į šiek tiek pasidėvėjusią asfalto dangą - nuo to jitik žavesnė. Čia sužinosite ką miestiečiai, rūko, kokius daiktus išneša į gatvę, kad šie šiek tiek prasivėdintų. Antai, kažkas paliko sudužusį veidrodį.
Kauniečiai nėra vagys - gatvėje gali palikti ką nori, niekas daiktų neims. Štai kažkas išnešė laukan veidrodį, pasidėjo... matyt, remontuojasi butą, laikinai išnešė gatvėn.
Norite netikėtų meno instaliacijų - teks paieškoti. Štai visiškai suplota skarbonkė, ji simbolizuoja šiuolaikines transporto priemones po avarijos, sukelia tokių tragiškų minčių apie egzistenciją. O štai suplotas vienkartinis kavos puodelis, simbolizuojantis trapią mūsų skrandžio būseną, kai po gerų išgertuvių tupi prie kolozeto. Galima susipažinti ir su miesto komunikaciniais įrenginiais, pasinagrinėti kur jie ir kada pagaminti - visokiausių šulinių čia begalės. Stovėjimo aikštelė nedidukė, bet čia netgi susipažysti su tautos kalbiniais ypatumais: žiūrėkit reklama "F gyd" - suprask "Feisbuks gyd" - čia žemaitiškai. Arba antai toks literatūrinis reklamos kūrėjų šedevras, kurio ne iškart pagausi: "Sugundai ne jį, o nevaisingumą. Sužinok daugiau." Labai mįslinga, ką autoriai norėjo pasakyti, lyg tai aliuzija į šių dienų aktualijas, kai mus visus nori paversti gėjais. Kas tas vaisingumas? Ir kur turėčiau "sužinoti daugiau"? Tikrai sukelia filosofinių minčių.
Atrodo, toks mažas Kauno lopinėlis, o tiek daug gali sužinoti apie miestą, apie gyventojus, jų ypročius. O kas būtų, jei pasileistum į gatves, gatveles - tikrai vienos dienos neužtektų!
Kaunas iš tiesų yra gražus miestas, tiesiog mes per tą skubėjimą nebesugebame įžvelgti subtilaus jo grožio. Aš galvoju, kad šiais laikais yra labai daug negatyvo - reikėtų pasaulį matyti pozityviau. Todėl tai ką pamačiau, tuo norėjau labai pasidalinti su Jumis. Aš gera nuotaika pasikroviau visai dienai. Išeidamas iš stovėjimo aikštelės, stovėdamas ant šaligatvio šalia Kęstučio gatvės giliai įkvėpiau maloniai toksiškų automobilių išmetamųjų dujų ir nuėjau toliau grožėtis mūsų nepaprastu miestu.
Maloniai praleiskite sekmadienį!












































2015 m. spalio 9 d., penktadienis

Šalna

6-oji istorija. Šalna
Žiūrėkit kokia man istorija nutiko šyryt... Visi matėte kaip šalna perbėgo per Lietuvą. Pasižiūrėkite ir pasiklausykite...