2016 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

Popierinė meilė



314-oji istorija. Yra dar viena knyga, kuri buvo pradėta šių metų (2016-ųjų) žiemą. Iš pradžių šią knygą pavadinau "Platoniška meilė", nes romanas apie meilę laiškais. Oi, kaip neapsiverčia liežuvis mano knygas įvardyti romanais... Juk aš ne romanistas. Bet romantiškas vyras... Bet pagalvojau, jog populiariąjai lietuvių literatūrai reikia ko nors apie meilę. Pasataroji visad buvo einanti... per lovas, laiptines, per vakarėlius, per striptizo barus... Ai, skaitykite, ar gaila... Ir vertinkite negailestingai - žostkai...

Peržiūrėjau elektroninius laiškus ir pastebėjau, jog šitos knygos jokioms leidykloms dar nesiūliau.

Šiandien pagalvojau, jog geresnis pavadinimas būtų...

Popierinė meilė
romanas apie meilę parašytas lyriškai vyriška ranka


Pirmas laiškas laisvėje...
Tuo metu buvo pakilęs noras sukurti naują žaidimą. Kai noras pakyla, jis nenusileidžia...
Taip, aš IT specialistas. Dirbu garsioje Lietuviškoje kompanijoje. Esu vedęs ir turiu vaiką. netyčia nuslydo... O kai nuslydo, mane sužiedavo. O kai sužiedavo, nukarpė sparnus.
Tądien žmona išvažiavo su metukų dukryte į Palangą. Savaitgaliui. Pasakiau, jog sėdėsiu namie prie kompiuterio. Kurti yra šventas reikalas. man leidžia dirbti namie, bendrauju per internetą. Dirbu prie žaidimo ne vienas. Kolegos akyse nesu matęs. Kol kas mes dviese. Šviesolaidinis ryšys užtikrina sklandumą, kaip ir visokie tepalai, kai rankomis sugriebi nepažystamai merginai už užpakalio ir nueini į vidų.
Žmona išvažiavo praleisti savaitgalio. Sėdo automobilin ir išvyko.
Gyvenu pačiame Kauno centre, prie fontano, sename smetoniniame name su aukštomis lubomis ir neišnaikinamais tarakonais.
Žmona su mažiuke išvažiavo viena. Paskui jaučiau kaltę, kad ir aš kartu su jomis neišvykau. Vėliau sužinojau, jog mano mylimukė vos nenusirito iš antro aukšto nuo laiptų. Jei taip būtų atsitikę, būčiau užsigraužęs. Tačiau taip galėjo atsitikti ir man šalia būnant.
Taigi, likau vienui vienas ir sėdau prie savo žaidimo. Tačiau už lango švietė saulytė, buvo nuostabi... Atrodė, esu vienas, niekas man netrukdo dirbti, bet siela veržėsi laukan ir užsimovęs šlepetes, užsitempęs treningus išpėdinau į Laisvės alėją - kaip į savo kiemą. Pasivaikščioti.
Einu, džiaugiuosi gyvenimu ir žmonėmis... Priešais pamatau suknutę aukščiau kelių. Ir šlaunis gundančias. Su drauge ėjo ir šnekučiavosi rudaplaukė, ilgaplaukė, šiek tiek kumpelėjusia nosike mergina. Neturėdamas jokių konkrečių planų, kaip koks seksualinis maniakas nusekiau joms iš paskos - man buvo smagu apžiūrinėti merginos dailią figūrą iš nugaros. Aš visad merginas ir prisirpusias moteris praleidžiu pro duris pirmas, kad akimis galėčiau pačiupinėti kojas, užpakalį ir jei yra į ką žiūrėti.... ir nugarą... Ne, tikrai, aš neesu ištvirkęs. Tiesiog taip yra.
Neatsilikau. Bet jos niekur neskubėjo... Taip perėjom visą Laisvę. Smagu yra pereiti laisvę... visą... nuo krūtų iki tarpkojo, nuo nugaros iki ausų, nuo lūpų iki gomurio. Laisvė saldi. tačiau kartais mes nemokame ja naudotis.
Ties paštu jos mane pastebėjo... kad įtartinai sekioju iš paskos. Ten kur baigiasi Laisvės alėja, ten kur į ją įsirėžia Ožeškienės gatvė, jos staiga pasuko į šoną ir įsmuko į kavinukę.
Kaip idiotas stabtelėjau, sustojau ir ėmiau trypčioti nežinodamas kaip toliau elgtis - sukti atgal, eiti į kavinukę ar ką daryti...
Ką daryti?
Viena iš merginų išlindo iš kavinukės ir pakvietė prisijungti prie jų.
Prisėdau. Užsisakėm kavos ir pradėjom apie šį bei tą šnekučiuotis, kikenti... Tiesą, pasakius, nelabai moku su merginomis bendrauti - mieliau su skaičių ir simbolių eilutėmis.
Paskui Laisvės alėja pasukom atgal, link Soboro. Prie fontano pasiūliau užsukti į barą... į tą kur po dešine. Jos mielai sutiko. Čia grojo smagi muzikytė. Rudaplaukę pakviečiau pašokti... Čia niekas dienos metu nešoka ir dabar nešoko. O mes šokom. Gal kas ir spoksojo į mus nustebęs, bet man buvo tas pat. Barmenas žiūrėjo, bet apsimetė nežiūrys...
Čia bešokdami mes pirmą syk sulipome lūpomis... ir nepraleidau progos ranka apčiupinėti jos užpakaliuko apvalumų. Draugė nematė - sėdėjonusisukusi, įkritusi į telefoną...
Paskui pėstute, visi kartu, pasivaikščiodami, pro geležinkelio stotį pakilome link Dainų slėnio. Čia jos įlipo troleibusan. Aš kartu. Prilipau kaip lapas prie šiknos, bet aš pats klevo lapo iš priekio neturėjau, niekad nenešiojau ir buvau atviras, kaip programinis kodas...
Jos draugė pakeliui išlipo. O su rudaplauke važiavom toliau. Jos vardas buvo Natalija.
Lietuvos rusė.
Taip mes troleibusu atvažiavom iki jos daugiaaukščio namo Taikos prospekte, stovinčio šalia didžiojo žiedo. Čia liftu pakilome iki jos aukšto. Išlipome.
Prispaudžiau prie sienos ir panardinau savo liežuvį į jos saldžią burnytę. Mano koja įlindo į jos tarpkojį. Jau rodės, tuoj imsim mylėtis koridoriuje. Tai nebuvo vien tik aistra. Tai buvo panašu į įsimylėjimą iš pirmo žvilgsnio.
Staiga ji atšlijo, valiūkiškai nusišypsojo, rankute užspaudė mano lūpas ir sušnibždėjo:
-Aš tuoj...
Apsisuko ant basutės kulno ir nuplasnojo prie buto durų. Įkišo...
Įkišo raktą spynon ir ištirpo bute, kuriame gyveno kartu su tėvais.
Grįžo ir mes vėl patraukėm į miestą, į centrą.
Susikabinę ir vis nepamiršdami paskęsti aistros jūroje - tai ant suolelio, tai po klevu, tai pravažiuojant troleibusui - vaikštinėjom ligi pat vakaro. Paskui ilgai sėdėjome parke ant suoliuko.
Ji gulėjo padėjusi ant mano kelių galvą.
-Girdi kaip paukščiukai čiulba... - sušnibždėjo ji.
https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/
-Acha...
-Aš matau mūsų namelį prie upelio, miške... ir mes vienui vieni...
Aš nemačiau, bet apsimečiau, jog matau, nes nekantravau pereiti prie konkretesnių veiksmų, bet ne parke. O vesti į namus baisoka. O jeigu netikėtai žmona grįžo. Tai kur? Į viešbutį? Nesąmonė...
-Kaip tai saldu! - susuokė ji. - Tu nuostabiausias!
-Aš tavęs noriu...
-Rankinuke turiu vyno butelį...
-Varom pas mane į namus... - kiek paabejojęs pasiūliau.
-O tu vienas gyveni?
-Taip.
-Ir centre?! Geras!
Žiedą dar gerokai prieš tai buvau nusismaukęs... į kišenę.
-Į butą buvau užsukusi pasiimti vyno... - prisipažino ji.
-Kam?
-Pagalvojau, jog nuvažiuosim iki Kauno marių... prie Pažaislio...
"Geras!" - pagalvojau ir susuokiau:
-Eime pas mane...
Aš jos norėjau ir man vien tik apie tai sukosi mintys. Kaip įlysti į tą slaptą, svaiginančią vietelę nežinia dėl ko... tarsi būčiau be galo alkanas, badavęs mėnesį ar daugiau, tarsi pasiklydęs dykumoje valkata be vandens šlakelio.
Paremkite mano knygą!
Jau vakarėjo.
Dienos kaitra niekur nedingo. Mums buvo karšta ir aš išsimaudžiau Laisvės alėjos fontane. Ji irgi. Kvatojomės kaip vaikai. mano akys vis nuslysdavo balta suknute iki jos krūtų spenelių, kurie dabar ypatingai išryškėjo...
2016.08.22 pirmasis skaitytojas man padovanojo/paaukojo 10€ Ačiū jam! Pavedimo įraše prašė likti nežinomu. Vardą pavardę mačiau - tai nėra iš mano draugų ar pažystamų rato. Jis patikėjo manimi, patikėkite ir Jūs. 
Bučiuodamiesi lipome įvijais laiptais aukštyn, tais laiptais, kuriais tarpukario Lietuvoje vaikščiodavo tik tarnai. Ir vis bučiavomės, ir vis glamonėjomis. Ėjau pirmas ir laikiau jos liauną delniuką... ji neskubėdama kopė iš paskos.
Įkišau...
Įkišau raktą į durų spyną - kaip simboliška (!) - ir pasukau. Geismas buvo stipresnis už baimę, kad bute aptiksiu žmoną. Mus abu apėmė kvaitulys. Mes degėme. Taip degėme muo vidinio ir vasaros karščio, jog net žandai įraudo.
Įžengėm į butą - čia iškart buvo patenkama į didelę virtuvę - kiaurai peršlapę. Ji atsisėdo ant minkštasuolio prie lango - ji buvo švelniai apdujusi, kaip gėlė šilto vasaros vėjo srovėje... Atsiklaupiau prie jos. Numoviau jos plonutę šlapią suknutę, limpančia prie gaivaus mergaitiško kūno...
Mes ėjome į lovą... Ji nuoga priekyje, o aš iš paskos... nuogas.
Pasiguldžiau ją į sujauktą šeimyninę lovą ir mes mylėjomės visą naktį kaip bepročiai. Vynas liko gulėti rankinėje. Jo neprireikė. mes buvome apsvaigę nuo meilės vyno. Nuo geismo versmės. Nuo stebuklo, koks tik gali įvykti tarp dviejų jaunų kūnų, tarp vyro ir moters, tarp Adomo ir Ievos. Mes buvome pirmapradžiai.
***


Pirmas laiškas
Po dviejų dienų atidariau pašto dėžutę ir apsivožiau. Ją tikrinu ne dažnai. Kai prisimenu. Žmona netikrina - jai neįdomu.
Laiškų iš merginų negaunu - tik kvitukus iš "Švaros" įmonės už šiukšlių išvežimą.
Kalbu ne apie elektroninę pašto dėžutę, o apie tikrą - metalinę, kabančią laiptinėje ant sienos. Radau laišką. Nuo Margaritos.
Nuo kokios dar Margaritos!
Nepažįstu jokios Margaritos.
Ar man yra tekę susipažinti su kokia nors Margarita?
Ir kodėl man Margarita atsiuntė laišką. paprastą popierinį, paprastame voke. Kodėl man nepaskambino, ar neparašė į fakbuką? Ar į gmail'ą?
Nieko nesupratau.
Pavarčiau laišką tarp pirštų - ne, ne iš valdžios namų... ir ne iš banko... Ir ne iš draudimo kontoros... ir ne anstoliai... ir ne policija... Margarita. Ko ji nori? Ar laiškas man?
Martynui Liepkalniui.
Man.
Hmmm...
Pauosčiau. Kvepia. Moterimi...
Sulenkiau ir įgrūdau į užpakalinę džinsų kišenę - paskaitysiu vėliau.
Kažkas mane stebėjo. Atsisukau. Tarpduryje, apgaubta ryto saulės aureole stovėjo baikšti katė išsipūtusiu pilvu. Vos tik pagavusi mano žvilgsnį nėrė iš akiraščio. Nespėjau net "škac!" šnypštelti.
Ai, vistiek smalsu - negi laišką namie skaitysiu. Dar žmona pamatys. Bet ji dar miega. Ištraukiau voką, atsargiai, stengdamas jo nesugadinti atplėšiau...

Sveikas Vėjau,
Tu man nepasakei savo vardo...
Širdimi ritasi ašaros, kurių niekas nematė... Nematė akimis...
Ilgai tau neprisišuošiau parašyti. Ne dėl to, kad tingėjau, o dėl to, kad daug darbų turėjau... Pirmiausia noriu Tavęs paklausti, ar tau ne liūdna be manęs. Man be tavęs liūdna... Kiekvieną pirmadienio rytą, (kokia sunki diena)...
Ar aš nesu kokia nors piktoji ragana, ką tik .... - viskas dūžta....
Taigi dabar turiu atsisveikinti, nes prie manęs grėsmingai artėja fizikos mokytoja. Bet aš tau dar vieną kartą parašysiu, tikrai...
Margarita

"Po velnių, kas tu?!" - pagalvojau permetęs akimis trumputį laiškelį, ne ranka rašytą, o printeriu atspaustą. Ir parašas. Tikras. Rašalu suraitytas. Naudoja ne šratinuką, o parkerį. Dar keisčiau. Smulkmena.
Kas jis? Negi ta, su kurią prieš porą dienų mylėjausi moksleivė!
Ne, ji Natalija. Neatrodė kaip moksleivė... Ar aš pažįstu nuolikmečių Margaritų? Ar apskritai, buvau sutikęs Margaritą. Taip, aš meistras, bet ne tas. O ji tikriausiai ne ta Margarita...
Ėėė, gi mano vestuvėse buvo Margarita, tokia jaunučiukė, liaunutė mergina - negi galėtų būti ji.
Išėjau į kiemą, atsirėmiau nugara į sieną, išųsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau.
Ir ką man dabar reikėtų daryti? Išsigąsti, juoktis ar visrsti šerloku holmsu?
Kągi, siūlo pažaisti, gal pažaisti - parašysiu aš jai irgi laiškutį. Tikrą. Pažiūrėsim kuo viskas baigsis. Bus besą, kokia mergaitė iš gretimo įėjimo pokštauja... Ką aš jai parašysiu? kaip sekasi mokslai? Ką mėgsta? Kažkokia kvailystė, bet kodėl gi ne... vis įdomiau gyventi...

Sveika Margarita,
O aš galvojau, jog tu Natali:)
Parašyk man, kai užeis noras. Tavo laiškai man padės kautis su demonais:)
Parašyk , kai užeis noras...
Ir dar parašyk savo telefono numeruką - pasuksiu.
Tu nuostabi! Tu stebūklas!
Vėjas Juodplaukis, kuris yra gimęs po avino (ugnies) ženklu ir kuriam šiemet sukaks 30 pavasarių...

Antras laiškas
Sveikas Vėjau,
Manau tu nesupyksi, jeigu aš tave taip vadinsiu. Prie ko priprantu - to neatsisakau.
Dėkoju tau už laišką. Labai gaila... Buvau maloniai nsutebinta, kai jį gavau. Nes net nesitikėjau atsakymo. Dėkui, jog leidai rašyti tau laiškus;) Nors nežinia ar nesuklydai. Mat aš labai mėgstu rašyti, o ir gauti... laiškus. Įkyrėsiu...
Ir dar... aš ne Natali - aš Margarita:) Bet jei tau mane labiau patinka vadinti Natali, vadink.
Kam tau mano telefono numeriukas - skaityk laiškus, mano Vėjau!
Ar tu mėgsti svajoti? Aišku mėgsti. Mėgstu ir aš, tačiau kartais pasirenku tam  nelabai tinkamą laiką, pavyzdžiui matematikos pamoką. Taigi, dabar mane lanko didelė ir graži svajonė: kitą pavasarį įstoti į Vilniaus universitetą. Gražiai svajoju, ar ne? Norėčiau, kad visiems, visada, visos svajonės išsipildytų. Gerai būtų...
Jau pavasaris. Paskutinis pavasaris mokykloje. Dabar mus tik ir tegąsdina koks baisus, tas suaugusiųjų pasaulis. Na, nejaugi jis toks baisus? Man jis visai nieko... Šiaip pasaulį galima sulyginti su žmogumi. Mes esame to žmogaus protas ir mintys. Tad kaip elgiamės mes, taip elgiasi Pasaulis su mumis...
Dabar man šovė į galvą mintis: kodėl pasaulyje pinigai visagalė jėga. kažkokia nesąmonė, kad žmonės priklausomi nuo popierėlių su skaičiais. ko tik neprisigalvojama.... Nors ne, turbūt pinigai ir gėrio, ir blogio šaltinis. Žiūrint kas, kaip ir kur juos naudoja.
Dabar, tiesa, dar vienas siurprizas buvo tai, kad tu gimęs po avino ženklu. Pažystu daug nuostabių žmonių, kurie lydimi šio ženklo. Aš su jais nuostabiai bendrauju. Bet... Bet kartą vienas avinas mane taip subadė, kad supratau: "avinai" lyg ugnis - nuostabiai patrauklūs, bet ir labai pavojingi. Nors taip turbūt atrodo tik man. mane kažkas veste atveda prie "avinėlių". Nors aš esu visai priešingo ženklo žmogeliukas. Ir kaip sako visi atsrologai - nesuderinamas su "avinais". Aš vėžiukas. Ir šiemet man pražys tik aštuoniolikta vasara. Taigi, aš ne tokia didelė kaip tu. bet manau tai mums netrukdys. Esu gimus po šlapiu - vandens ženklu. Bet gal tavęs neužgesinsiu, o tu nepriversimanęs išgaruoti....
Gavosi lyg skelbimas pažinčių skyreliui:)
Tad kaip pasakė grafas Montekristas: "Svarbiausia tikėti ir laukti..." Jeigu gyvenimas didelis ir stiprus -  tebūnie!..
O dabar "Iki kito susitikimo laiško eilutėse" tau taria...
... tavo Margarita

Trečia nakties. Automobilis lengvai slydo naktiniu vingiuotu keliu. Šviesos užgriebė kažką pėdinant šalikele. Spėjau suvokti, jog mergina, vilkinti džinsais, ant peties rankinė. Spėjau... Kodėl mergina? Klubai išdavė. Tai buvo dalis sekundės, bet akis spėjo viską perskaityti, tik smegenys dirba lėčiau - nors praslinko tik keletas akimirkų, kol nusprendžiau ką daryti, spėjau nulėkti gerą gabalo kelio. Ir čia vėlgi - nespausi stabdį iki dugno, jei neusprendei sustoti. Negalima gąsdinti žmonių.
Įsijungiau avarines. Įsiklausiau - žingsnių nesigirdi. Išsitraukiau cigaretę - o ką daugiau veiksi laukdamas.
Horizonte mačiau lylantį gelsvo Mėnulio pjautuvą, dangus pilnutėlis žvaigždžių žvaigždynų... Dangus skylėtas...
Nebūčiau spėjęs net nusilengvinti, jei dėl to būčiau stabtelėjęs. matau artėja du automobiliai. Pirmasis numetė greitį. Antrąjam neliko kas daryti.
Sustojo šalia. Pro pravirą langą apygirtis apšepęs senis paklausė:
-Kas atsitiko?
-Nieko. Rūkau.
-Aaa... - pasigirdo ir automobilis nuvažiavo.
Pamažėl vėl įsikaraliavo tyla. Rūkiau, klausiausi - bene išgirsiu žingsnius. Smalsu buvo sužinoti kas eina naktį kelkraščiu. O gal boba. Gal suklydau. O jei mergina - tai jau intriga.
Užvakar vėl iš Margaritos gavau laišką.
Natalija dingo kaip į vandenį... Nenuostabu - juk nepasiėmiau jos numeriuko. Kvailys. bet ji sakė, jog centre dirba. Pamaniau, niekur tu nedingsi - susitiksim. Nepasiėmiau telefoniuko saugumo sumetimais, kad žmona netyčia nesuuostų. Bet kita vertus koks skirtumas... ta mūsų santuoka...
Kažkaip kvailai vildamasis, jog visgi Natalija yra ne kas kita, o Margarita, prisėdau ir parašiau jai laišką. Kvaila, bet ėjau į paštą jo išmesti. Kaip archaiška.
Premkite mano knygą!

Sveika Margarita,
Pavadinai Vėju ir iš tiesų - nesupykau.
Sakai, mėgsti rašyti laiškus. Sakai, įkyrėsi - įkyrėk. Tik, va, bėda - aš laiškus tingiu rašyt. Ir apskritai, retai kam rašau. Paskutinįsyk laiškus rašiau... Kada rašiau?
Suaugusiųjų pasaulis...hmm...Keistai jį pavadinai, tarsi tu pati jau nebūtum suaugusi.O ar jis baisus? Pasaulis gal ne, žmonių gyvenimas baisokas. Tačiau tie, kurie jo nebijo ir su juo kovoja - gal jis nėra toks jau baisus. Gal labiau atitiktų tiesą pasakius, jog jis sunkus, bet nėra nepakeliamas. Aš visad sau sakiau: “Nesigailėk nieko, kas su tavim atsitiko ( blogo ar gero) - juk tai patirtis, pamoka po pamokos.” Aišku, blogiau, jei ta pamoka užsibaigia mirtimi - kol kas bijau mirti, nors ne taip kaip prieš dešimt metų. Nors ir mirti nėra taip baisu, jei nesumanai pats sau gyvybę atimti. Nebaisu, nes esu įsitikinęs, jog šiame pasaulyje (nesakau Žemėje) šis mano gyvenimas ne pirmas ir toli gražu ne paskutinis. Kitaip mūsų egzistavimas neturėtų prasmės, o visatoje viskas turi prasmę. Net ir tuo atveju, jei jos nepajėgiame suvokti. Gi negalėtų aklas nuo gimimo, gyvendamas tarp tokių pat aklų, suvokti veidrodžio prasmės. Bet ar būtina per vieną gyvenimą viską suvokti, perprasti. Ateis laikas sužinosime viską - tikiu tuo. Juk ir universiteto neįmanoma baigti per vieną dieną.Bet aš jau klystu į lankas.
Pinigai tikrai nėra visagalė pasaulio jėga, tačiau jei tu gyveni tarp žmonių čia ir dabar juos ignoruoti būtų absurdas. Jei aš negaliu gyventi (kažkodėl) be šios civilizacijos žmonių, jei negaliu gyventi be maisto, be pastogės - jie būtini. Tik klausimas kiek man jų reikia. Neteko dar matyti ar skaityti apie tokį žmogų, kuris išsiverstų be jų, nebent atsiskyrėliai. Tačiau jiems nereikia šios civilizacijos ir jos žmonių. Ir daug girdėjau apie turinčius pinigų, bet dažniausiai jiems trūksta fantazijos kaip jais pasinaudoti. Nesmerkiu nei vieno, nei kito kraštutinumo - mes (kiekvienas) renkamės. Galbūt blogiausia ne tai, kad esti toks dalykas kaip pinigai, o blogiausia, kad viena šnekama, o kita daroma. Jei aš savęs klausiu ar man reikalingi pinigai, ar man reikalingas milijonas kodėl to nepripažinti atvirai ir viešai - kas čia tokio blogo. Tačiau sutikau pakankamai daug (gal kai buvau tavo amžiaus) žmonių, kurie ilgai ir inirtingai ginčydavosi, smerkdavo pinigus ir tuos, kuriems tai gyvenime svarbiausia, o vėliau jie tapdavo tokiais pat ir net blogesniais. Vadinasi jau tuomet jie bijodavo prisipažinti (sau), jog visgi tų pinigų jiems reikia, labai reikia. Nepatinka man tokie. Visi mes turim savyje Jėgos įsiklausyti savo sielos, proto, kad apsispręstume ko mums reikia iš šio gyvenimo ir kur kiekvieno iš mūsų vieta jame.
Kažkaip daug prirašiau...bet dar norisi pridurti. Jei jau žmogus visa galva pasineria į pinigus - jam tai yra būtina. Jis bando įsisavinti PINIGŲ pamoką ir išlaikyti PINIGŲ egzaminą, kad kitame gyvenime prie šių dalykų netektų sugrįžti ir galėtų imtis kitų darbų. Aš dar pastarojo egzamino neišlaikiau ir todėl neketinu ant visų pakampių rėkti, jog man pinigai nėra svarbūs - neva aš idealistas. Sakai, pinigai ir gėrio, ir blogio šaltinis. Nesuverskiva pinigams nebūtos kaltės. Žmogus juos sugalvojo - jis pats ir yra ta gėrio ir blogio versmė.
Grafas Montekristas tikriausiai teisus, bet vertėtų pridurti: bijosi - prarasi tikėjimą, bijosi - nesulaukti...
Užsiminei apie avinus, esą jie labai pavojingi. Manyčiau jie nesuvaldomi. Ir kaip nebūtų keista visi geriausi mano draugai - avinai. Jų daug, oi daug... Turiu omeny tikruosius avinus, gimusius tarp kovo 25-os ir balandžio 10-os. Čia vėl mintis kažkur nuklydo, mat užmečiau akį į tavo laišką.
Pakaks. Nuobodus laiškas išėjo.
Sudie, Margarita!
Klausyk mamytės ir mokytojų;) 

Trečias laiškas
Gal mergina pasuko kitais keliais. O gal ten buvo koks girtuoklis pėdinantis namo - man tik pasivaideno... sijonas. Kaip sijonas taip ir krypsta mano akys.
Įsiklausiau į žiogų koncertą - tylu. Tikriausiai pasuko kur nors į šalį. Mačiau netoliese laukuose namus. Kaimietukė užsisėdėjo pas draugę ir ėjo namo. Dabar jau rakina duris. O gal pėdino iš pat Ukmergės. Kvailos mintys...

Bet ne...
Tolumoje išgirdau žingsnius. Artėjo.
keista naktį - girdi žingsnius, bet nematai žmogaus. O dar tos blykčiojančios avarinės šviesos - jos akina. Mielai išjungčiau, bet koks asilas dar įdurs man į užpakalį. Ne man, o mano automobiliui. Biliui...  Į šikną ir jau nebe bilis, o gėjus...
Kai žmogus eina žvyrkeliu, jam žiugžda po kojomis žvyras. Naktį gerai girdisi. Mergina ėjo kita kelio puse. Matyt, jau iš toli pamatė mano automobilio šviesas ir dėl visa ko persikraustė į kitą kelkraštį. Geras sprendimas. O aš tikėjausi, jog ji man ateis tiesiai į glėbį...
Protinga mergaitė - dabar eina kaip nurodyta kelių eismo taisyklėse: priešais eismą. Mato visus atvažiuojančius automobilius.
Net jai priartėjus, negalėjau įžiūrėti silueto.
-Labas vakaras, - pasisveikinau.
Ji stabtelėjo. Kodėl nusprendžiau, jog tai ji, o ne jis? Smulkūs lengvi žingsniukai.
Tyla.
-Nebijok...
-Aš nebijau, - atsiliepė mergina.
-Galiu prieiti?
-O kam?..
-Aš tavęs nematau...
-O kodėl tu mane nori matyti?
-Noriu pažiūrėti ar esi graži, - susuokiau kaip lapinas, bet tuoj supratau, jog padariau klaidą. Ji žengė keletą žingsnių, bet tuoj ją priverčiau stabtelėti iš naujo:
-Ten priekyje trys girti vyrai...
-Kur? Meluoji...
-Koks tavo vardas...
-Dar ko!
-Mamytė tau liepė su nepažystamais nesikalbėti?
-Aš jau pakankamai suaugusi ir pati sprendžiu su kuo ir kada...
-O jei dabar ir su manim...
-Trenktas... - jutau jos šyptelėjimą. Girdėjau balsą, jos alsavimą, bet nemačiau figūros. Ji mane kuo puikiausiai turėjo matyti arvarinių lempų šviesoje. Numečiau  cigaretę.
-Juk matai, kad aš tau nieko nepadarysiu... - skėstelėjau į šalis rankomis. - Tai kaip?
-Kas kaip?
-Galiu prieiti?
-Aš ir pati galiu... Paveši?
-Iki Kauno?
-Beveik... - ji atsargiai ėmė artintis.
-Nebijai manęs?..
-O tu nebijai? - jai priartėjus prie skiriamosios kelio juostos išvydau į save nukreiptą pistoleto vamzdį.
Nieko sau!
-O tu savo vardą pasakysi?
-Martynas...
-Ir pavardę... mikliai...
-Liepkalnis... Ė, mergyt, gal tau dar ir telefoniuką pasakyt?
-Būt neprošal ir telefoniuką, ir adresiuką. Manai, jei mergina eina viena, naktį, kelkraščiu - jau gali ją kabinti. Gal norėtum, kad tau pačiulpčiau? O gal norėtum, kad tave eunuhu padaryčiau? - nuleido vamzdį man į tarpkojį. Kalbėjo agresyviai ir , berods, nejuokavo. Mūvėjo kamufliažinę kepurytę iš po kurios lengvai ant pečių sruogelėmis krito šviesūs plaukai, kurių didžiuma matyt, buvo susukti į kuodą. Odinė striukytė, paplyšę džinsai ir kerzai.
-Tai kaip?
-Baik, juk aš tik norėjau tave pašnekinti... Žiūriu eina mergina. Galvoju, gal pavėžėti, kad kokie meškinai nesuplėšytų į gabalus. Juk netoliese Lokys teka...
-Iki Ruklos mane paveši, supratai? - nuleido ginklą mergina. - Tik nesugalvok kvailioti. Aš Margarita... - tarė ji.
-Sėsk, važiuosiu gale, - nurodė ji.
Va, toks tas gyvenimėlis, mano mieloji Margarita. Tikiuosi ne tu rašai man tuos mergaitiškus laiškelius.
Dar viena Margarita!
Kas čia dabar dedasi? Sąmokslas koks?.. Ar pokštas! Siaubiakais netikiu... ir jų nežiūriu.
* * *
Sveikas Vėjau,
Sėdžiu jau pusvalandį ir nežinau kaip pradėti laišką. O, štai ir pradžia. Su dideliu džiaugsmu perskaičiau tavąjį laišką ir jis nepasirodė nuobodus.
Klausi kaip man kilo mintis stoti į universitetą? O buvo kaip... Gyveno kartą tokia maža mergaitė, dėdėms ir tetoms paklausus kuo ji bus, kai užaugs, atsakydavo: "Gydytoja". Tačiau kai  ta mergaičiukė paaugo ir mokykloje ėmė mokintis chemijos, suprato kad gydytoja ji niekada nebus. Tačiau namuose jai be galo patiko gaminti valgį, o ypač kepti pyragus, tortus ir pan.  Užsidegė dideliu noru: "Būsiu konditerė". Tačiau po kiek laiko tas jos noras buvo panašus  į sukritusį pyragą. Nuobodu buvo ištisas valandas aplink save  matyti tik puodus, o ilgas jos darbas būdavo sunaikinamas per kelias minutes. Tada mažoji panelė suprato, kad valgio gaminimas gali būti tik malonumu, o ne darbu. Praėjo kelios savaitės. Internete buvo paskelbtas konkursas "Įdomiausias vasaros nuotykis". ir kasi nusiųstasis rašinys padovanojo pergalę, pasidarė viskas aišku: "Būsiu žurnaliste". Sėkme ji visai netikėjo, tačiau kūrinėliams vis pasisekdavo. Rašydama ji susipažindavo su įdomiais žmonėmis, džiaugėsi ir aplinkiniai ir ji pati... Nuo tų dienų prabėgo ketveri metai. Mūsų ūgtelėjusi panelytė jau mokėsi paskutinėje klasėje, kai išgirdo apie Spaudos, Radijo ir televizijos rėmimo fondo organizuojamus ir remiamus žurnalistikos kursus Vilniuje. Jie vyksta kas mėnesį, po 3-4 valandas. Tačiau po dviejų kelionių į Vilnių "būsimąjai žurnalistei" pradėjo drebėti kinkos. Ji suprato, kad gero rašymo dar neužtenka, reikia drąsos ir pasitikėjimo savimi. Tačiau viltis neblėsta, gal kada nors...
Štai ir visa pasaka, aišku be pabaigos. nes didysis rašytojas Gyvenimas jos dar nesukūrė.
Rašai, kad truputį bijaisi mirties. Kartais jibau jos ir aš. Siaubingai bijau. Ypač jeigu artėja kas norsd gražaus (Kalėdos ir pan.). Tada meldžiu likimą, kad leistų sulauktyi to gėrio, o po to galiu ir mirti. O kartais vaikštau lyg košmare ir galvoju, kam aš reikalinga, ką čia aš veikiu ir pan. Štai tada aš mirties ir neb ijau, tada būna ypač įdomu, o gal ten geriau?.. Visai jau nusirašiau.
Klausyk, Vėjau (teisingiau skaityk), pažaiskim vieną žaidimą. Perskaičiau, kad tingi rašyti laiškus. Tačiau taip pat rašei, kad avinai nesuvaldomi. Tad jie turi didžiulio užsispyrimo. Taigi išsiaiškinkime, kad daugiau jo turi Avinas ar Vėžys? Sąlygos labai paprastos: kam pirmam atsibos rašyti laiškus - tas pralaimės. Prizą sugalvos laimėtojas.
Matai, aš dar siūlau žaisti, o tu mane pavadinai suaugusia. Malonu iš tavo pusės...
Gerai, baigiu rašyti, nes baigiasi lapas (nors galėčiau prirašyti dar 3 lapus.
Atia!
Margarita.

* * *

Sveikas Vėjau.
09:12
Graži vasara už lango, ar ne? Turbūt pernelyg buvo gražus pavasaris.
Ar tau buvo gražus pavasaris?
Vėl teko išsitraukti skrybėlaitę, pirštinaites - žvarboka, vėjas... Vakar gražiai lijo. Man patinka dulksna - ramuma... Jaučiuosi lyg pasakoje.
Vėjau, kokios meno šakos tau labiausiai patinka: dailė, fotografija, šokis, poezija... Aišku gali parašyti ir kokia sporto šaka tau patinka.
11:06
Žinai, Vėjau, noriu tavęs paklausti vieno mažo, bet labaikeisto dalyko: kodėl niekas mūsų neklausia norim gimti mes ar ne? - Mama man patarė kreiptis į psichologą.
Dabar, čia, Žemėje, Žinau mes visų tik ir teklausinėjame: "Ar galiu praeiti, gal galėčiau patraukti Jūsų kėdę ir t.t.". O ten iš kur mes atėjome, niekas neklausė, norime mes gimti ar ne. Mama sakė, kad klausė, bet aš kažkodėl neprisimenu. Gal aš visai nenoriu gyventi šioje Žemėje. Žinau, kad esu svaika, galiu matyti, girdėti, turiu rankas ir kojas, turiu šiokių tokių talentų, draugų, puikią mamą, išdykusią sesę, švelnutį šunelį, pažįstu daug nuostabių žmonių ir galiu rašyti tau laiškus. Tačiau kartais nesuprantu savęs ir kitų, nesuprantu kam reikia gyventi, jei to nenori pats žmogus. Čia tokios nuotaikos po auklėtojos pamokų. Tai tiek...
23:06
Labas vakaras Vėjau, aš vėl rašau tau laišką. Mano nuotaika truputėlį pasitaisė, tad noriu su tavimi pasikalbėti.
Kokia savaitės diena tau labiausiai patinka? Kai būna atostogos - visos dienos nuostabios. Man labiausiai patinka penktadienio vakarai. Prieš akis dvi savaitgalio dienos ir ilgas penktadienio vakaras. Tada aš mėgstu ilgai vaikštinėti su savo kalaite Meške (ar tu myli šunis?) ir spoksoti į žvaigždėtą dangų. Vakar bežiūrint į mėnulį švystelėjo krintanti žvaigždė, tačiau aš tesuspėjau pasakyti: "Aaa..." Štai ir visas mano noras... Nors sakoma, kad krintanti žvaigždė reiškia, jog kažkur mirė žmogus, tačiau aš tikiu ir kita versija, kad jei suspėji pasakyti norą - jis išsipildo. Gal kada nors ir aš suspėsiu pasakyti savo norą. Turbūt krintanti žvaigždė reiškia ir vieną ir kitą. Mirusio žmogaus siela išpildo karščioausią gyvojo norą. Norėčiau ir aš, kai kris mano žvaigždė, išpildyti kienonors norą. Tikėkimės kas nors spės jį sugalvoti...
11:06
labas rytas, Vėjau. Štai jau šeštadienis, už lango šypsosisaulė. Todėl draugės kvietimas nuvažiuoti į miestą mane nudžiugino. Ir tai ją labainustebino, nes manęs ilgai tenka prašyti. Esu tinginė ir namisėda. Kartais man patinka vaikštinėti Laisvės alėja ir stebėti žmones. tada dažniausiai bandau įsivaizduoti jų gyvenimą, santykius su žmonėmis ir pan. Nors labai greit nuotaika sugenda, kai gatvėj pamatau seną žmogų. Ne tokį seną ir orų, bet seną ir pavargusį, liūdnai žvelgiantį į medžius, žmones. Dieva, kaip jie žiūri, atrodo vos žvilgterėjus į jų akis pravirktum. Dažniausia tokie žmonės būna per daug geri aplinkiniams.
Gerai, man jau pasidarė liūdna. Baigiu laišką.
Bet kitą kartą dar norėčiau pasikalbėti su tavimi apie senatvę.
Iki!
Margarita

 * * *

Sveika Margarita,
Jau senokai  tau berašiau - kai kartais dirbi po 12-16 valandų per parą, kai galva plyšta nuo visokio šlamšto ir kai...
Siūlei lenktynes, rungtynes - girdi kas pirmas nustos rašyti laiškus ir pan. tam kažkas atsitiks. Ne, tikrai nesileisiu į tokias avantiūras, nes tuomet man tektų rašyti per prievartą vien tam, kad nepralaimėčiau. Gal ir nepralaimėčiau, nes kai noriu būnu gana užsispyręs. Geriau sutarkim taip: kas kaip norės tas taip ir rašys, kokiais geidžia laiko intervalais. Varžymai, apribojimai, taisyklės sukuria rutiną, išsekina mintis ir galiausiai sukelia begalinį nuobodulį.
Knygos... Skaitai knygas... Kokias aš mėgstu? Ar skaitau? Lietuvių autorių knygų  mažai esu skaitęs - jos man dar mokykloje mokantis įvarė vėžį.
Klausei ten apie meno šakas, sportą ir pan. -  kas patinka, o kas ne. Mėgstu vieną sporto šaką...
Kodėl niekas mūsų neklausia norim gimti mes ar ne? Būnant anapus, mus laikas priverčia gimti, o būtinybė tobulėti parenka mums vietą ir aplinkybes, kuriomis turime gimti. Manau, mūsų smegenyse  laikosi visų praėjusių gyvenimų patirtis, bet jos negalim prisiminti dėl paprasto priežasties -  kiekviename gyvenime, kiekvienakart, kad ko nors pasiektume, kad siektume tobulinti savo dvasią, mes privalome manyti jog gyvename vieną kart. Laikinumo jausmas mus verčia judėti, siekti, skubėti.
Mūsų gyvenimas surėdytas taip, kad manytume, jog nėra šansų ištaisyti savo gyvenimo klaidas, nugyvenant antrą,trečią ar daugiau gyvenimų. Kai žmogui atrodo, jog jis šioj Žemėj gyvena tik vieną kartą, kruopščiau ir su didesne atsakomybe stengiasi apgalvoti savo veiksmus, savo gyvenimo kelią. Manau, mūsų niekas ir neklausia, mes patys norime gimti, o kai gimstame tai pamirštame, kad nič nieko nežinotume kas buvo iki šiol ir kad stengtumėmės branginti tai ką įgijome, kad stengtumėmės branginti duotą šansą gerai išlaikyti egzaminą svarbų mums patiems. Bet anaip tol ne kiekvienas iš mūsų tai suvokia, o jei ir suvokia, ne viskas išeina taip kaip norisi, nes visi mes mokiniai iki karsto lentos, iki naujo gyvenimo. Dabar tau tai aktualu, tu ieškai atsakymų... Vėliau bus kitaip. Tavo mamai irgi panašiai buvo, tik gal ji nepamena, nes mintys - ne randai sieloje. Tik mintys...
Kokia savaitės diena man patinka? Pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis - nes tomis dienomis galiu dirbti. Kai buvau samdomas, buvo atvirkščiai.
Pasikalbėti su manimi apie senatvę? Labai paprasta - mažiau energijos, daugiau išminties. Ir nepaisant kokia bebūtų šių dalykų pusiausvyra, rezultatas beveik tas pats. Jaunas turi be galo daug energijos , maža išmintis -  pridaro eibes nereikalingų dalykų, laksto pačiais ilgiausiais keliais ir klystkeliais. Tuo tarpu senas (ne visai susenęs) turi ribotą kiekį energijos ir tai labai jaučia  ir daug išminties - į tikslą eina trumpiausiu keliu, apgalvoja kiekvieną žingsnį, pastebi kiekvieną jį tykantį pavojų. Ir, žiūrėk, gal atsitiktų taip, jog ir vienas ir kitas į tikslą ateitų tuo vienu metu.
Ar sapnuose skraidai? Ar sapnuoji intymius sapnus (atsiprašau, nekuklu klausti, bet smalsu - gali neatsakyti)?
Gal šiuom kart iki!
Tavo Vėjas


Po kurio laiko įkelsiu čia tęsinį. Tolesni knygos įvykiai rutuliosis būtent čia, šiame poste, šioje istorijoje. 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą