Kaip moliūgas norėjo pabėgti

337-oji istorija. Už tvoros gyvena pensininkų šeima - labai gerai. Jie man yra vietoj stebėjimo kameros. Esate matę tuos užrašus: "Teritorija stebima vaizdo kameromis!". Kartą išlipau pamiškėje nusilengvinti. Darau ir ant medžio skaitau užrašą. Apsižvaliau - kamerų nepastebėjau. Miškas stebimas vaizdo kamerų! Hmm... Tačiau nėra tobulesnės stebėjimo įrangos kaip smalsus kaimynas. Kai mūsų gatvelėje vyksta kas nors neįprasto, aš jį netgi pasiunčiu į žvalgybą. Sakau:

-Voldemarai, išsiaiškink ką jie ten stato...

Ir jis visad man pateikia įdomių ir detalių žinių. Pro jo akis niekas nepraslysta: kas kada išvyko, kur išvyko ar parvyko. Kartais man jį pavyksta apgauti, bet jis vistiek mane ištardo. Tad į mūsų gatvę vagiukams eiti pavojinga - pirmiausia jie turėtų neutralizuoti mūsų "išmaniąją" vaizdo stebėjimo kamerą.

Ten yra ir antra pora akių. Jos su manimi informacija nesidalija, nes yra kaip "ŠTAZI" - viską žino, viską seka, susirnka iš savo seniovisą informaciją, bet ką nors išpešti neįmanoma.

Stasi (tarimas - 'Štazi', vok. Ministerium für Staatssicherheit 'Valstybės saugumo ministerija') - Rytų Vokietijos valstybės institucija, atlikusi slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontražvalgybos funkcijas.

Stasi buvo įkurta 1950 m. vasario 8 d. Socialistų vienybės partija, TSKP atitikmuo Vokietijoje, vadino Stasi Schild und Schwert der Partei ('Partijos skydas ir kardas'). Likviduota 1989 m., pradėjus griūti Berlyno sienai.

Su kaimyne palaikau gerus santykius, nes nenoriu užsitraukti jos raganiško pykčio ar kokio prakeiksmo.

Ta moteris diena iš dienos, valanda iš valandos uja savo senį. Ne be reikalo buvo sukurta tokia pasaka apie auksinę žuvelę - tai realiais faktais pagrįsta istorija, pagrįsta daugiamečiais stebėjimais.

Štai stovi mano kaimynas vidury šlaito, vidury pabirusių nuo obels obuolių su kibiru rankose. Tas išsprūdo ir nuriedėjo. Senis liūdnu žvilgsniu stebėjo kaip anas rieda pakalnėn - nepajudėjo iš vietos. Paskui metė žvilgsnį į namų langus - bene iš ten eilinį kartą pasigirs: "Tu idiote! Tu slunkiau! Tu šūdo gabale! Tu prakeiktas žemaiti! Tu..."

Tąkart senė, matyt, buvo kitame trobos gale.

Mano kaimynas turi auksinę kantrybę - stebiuosi, kad jis vis dar gyvas. O ar sveikas - nežinia. Stresas, nervinė įtampa sukelia mums ligas.

Keista, jog tie žmonės kažkada vienas kitą mylėjo ir mylėjosi.

Vaikystėje tėvai man įkalė į galvą aksiomą: "Su kaimynais reikia sugyventi draugiškai, bet nesigimniauti..."

-Kas iš to, kad jie ryte vakare kartu keliasi, vieni pas kitus laksto švęsti... O vieną dieną, žiūrėk, jau pešasi, pjaunasi, spaudo vienas ant kito, - porindavo mano mama. - Šūds, iš tos didelės draugystės!

Aš irgi, su kaimynais geruoju, gražiuoju - labas rytas, labas vakaras, kaip gyveni, kaip einasi - bet nesigiminiuoju ir šašlykų šeimyniškai nekepam.

Ne vienas atvykęs į svečius pusbalsiu paklausia:

-O kaip kaimynai? kaip sugyvenate su kaimynais?

-Gerai, - visad atsakau. - puikūs kaimynai.

Ir iš tiesų jie yra puikūs! Turiu keletą kaimynų - visi jie šaunūs.

Girdžiu tokių istorijų, jog kaimynas su kaimynu nesugyvena, vienas kitam policiją kviečia, visaip kariauja. O man labiau priimtinos derybos prie butelio degtinės. Iškilo problema, pasiėmei butelį ir nuėjai sugerti su kaimynu. Tinka ir prevenciniai metodai -
paprastai jie daug nekainuoja. Štai per naujus metus pas savo kaimynę "Štazi" užsukau su šampano taurelėmis. Moteriškė buvo be galo pamaloninta, tuoj puolė lauke staliuką ruošti, pensininkiškus lašinius tempti ir naminukės papilstė. Ir senis buvo laimingas. Kartais kaimynė, derliau nuėmimo metu ir mums ko nors pasiūlo, savo sodo gėrybių. Mes mielai priimam.

VDR turėjo sieną su VFR. Mes irgi pasistatėme sieną - tvorą su kaimynais, kad bent kiek apsisaugotume nuo smalsių "išmaniosios" technikos žvilgsnių. Kaimynė prisodino patvory braškių ir dažnokai vasaros metu jas ravi. Aš suprantu kodėl. Nesgi yra gera proga pasiklausyti mūsų pokalbių.

Esant tokiai totalitarinei sistemai, nesistebiu, jog moliūgas nusprendė pabėgti per tvoros plyšį. Dabar nežinau kaip jam bus. Mes jį pastebėjom, bet traukti iš bėdos negalim, nes sugadinsim "tarpvalstybinius santykius". Jo lemtis, kaip ir daugumos, bėgusių per dviejų padalytų Vokietijų sieną - mirtis. Jis bus ištrauktas iš plyšio, supjaustytas ir suvalgytas.

Apskritai, man visad labiai patinka, kai kaimynai "prisidirba" ir "prisikiaulina" - jie man visad įbruka ginklą į rankas. Štai prieš keletą metų kita kaimynė, žiemą atsidariusi langą rėkė, kad aš užkasiąs sniegu jos namą. O kur man tą sniegą kišti - gyvename namas prie namo, man išvažiavimą reikia švariai nusikasti. Negi samdysiu krovininį sunkvežimį sniegui į užmiestį išvežti. Tąkart problemą išsprendžiau paprastai, sniegą suverčiau į "štazi" sodą. "Štazi nesupyko. Bet aš pasakysiu: "Nerėk ant kaimyno, nes greitu laiku pats prisikiaulinsi - zakonėlis". Taip ir tie kaimynai. Kelis sykius rėkė, o paskui... man tvorą jų statybininkai išlaužė, neseniai jų statybininkai apdulkino mano namą - tikiuosi tas neatsives naujų namukų; prieš keletą metų jų garažo stogas, pagautas gausaus vėjo tėškėsi į mano sienas ir paliko šiokias tokias žymes. Aš nerėkiau ir tyliu iki šiol. Tyliai šypsausi. kaimynai man bruka į rankas geras kortas - kai reikės, jomis ramiai pasinaudosiu. Nerėksiu. Susėsim prie butelkos ir pasikalbėsim.

Tai va, o moliūgui baigsis prastai... Nebent kada nors nugriautume tą sieną. Tačiau tai įvyktų, jei du sklypai susijungtų. Aš jau seniai nužiūrėjau, jog kaimynų sklype vienas mano augančių sūnų galėtų susiręsti puikų namą.

Moliūgėli, moliūgėli... netinkamą metą pasirinkai bėgti...