2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Meilės anatomija



356-oji istorija. Kai aš 2003-iais metais pabėgau nuo savo pirmosios žmonos...
Man visad keistai keistai skambėdavo tas pasakymas: "Vyras pabėgo nuo žmonos...". Kaip koks nusikaltėlis, kaip sportininkas... Bėgo ir pabėgo. Kai pabėgau, užsidaręs vienumoje gyvenau kokias tris savaites, kol nepasirodė saulytė, kol neišaušo pavasaris.
Tuo metu televizijos beveik nežiūrėdavau, nors teliką turėjau. Bet vistiek kažkaip man pavyko nugirsti, jog TV3 ieško naujų talentų, jog skelbiamas laidų konkursas, jog tereikia suburti komandą ir sukurti vieną kontrolinę laidą.
Ė, bet juk čia liuks!
Įlysti į teliką yra puikumėlis. Ten plaukioja geri.... labai geri pinigai. Ir tai velniškai įdomu.
Kokia galėtų būti mūsų laida, kad nurungtų kitus konkursantus? Kokia, kokia, kokia... Pranuk, suk galvą, suk... O, sugalvojau. Tai bus laida apie meilę. Tai bus laida apie tai kaip gatvėje kabinti mergas. Meilės anatomija. Tai bus pusiau suvaidinta, pusiau dokumentinė laida! Taip, taip - ją taip ir pavadinsime "Meilės anatomija". Tuoj paskambinau broliui, draugams...
Operatorius Vicka suabejojo:
-Ką tu čia kliedi, negali būti...
-Aš tau tikrai sakau. Pats girdėjau, per teliką mačiau - trajakas skelbia laidų konkursą...
Kaip toje pasakoje apie katinėlį, ant kurio "dangus griuvo" - pats mačiau... katinėlis matė...
-Man kažkaip nesitiki. E, bet tiek jau to... darom.
https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/
Ir ilgai nedelsėm. Labai greitai susiruošėm ir vieną saulėtą savaitgalio popietę su dviem mažom kamerytėm, visa komanda išlėkėm į Kauno senamiestį.
Aš atversiu kortas - Mergina, kurią neva mūsų "amerikonas-italas" pakabino, buvo iš mūsų šutvės. Taip kad, jei kas ją atpažinot ar pažystat, nemanykit, jog ji tokia lengvabūdė. Visai ne.
Filmuojama buvo iš toli ir reikėjo išspręsti garso problemą. Belaidžių, įsegamų mikrofonų neturėjome - paėmėme paprasčiausią seną diktofoną, jį išardėme ir padarėme tai ką reikia. Filme girdėsite, jog garsas toks keistas, traškantis, kažkoks ūžiantis... Paskui montažo metu diktofoninį įrašą rankiniu būdu suderinau su vaizdu. Akivaizdžiai matosi, jog garsas su vaizdu ne visai sutampa. Tai atsitiko dėl to, jog šiek tiek skyrėsi diktofono ir videokamerų įrašų greičiai - diktofonas gi buvo senas šlamštas.
Paskui grįžom visa šutve į mano urvą peržiūrėti filmuotos medžiagos. Prisijuokėm iki žemės graibymo, prisigėrėm kaip kiaulės. Nepamiršiu kaip mano draugas, kuris mergas kabino, Orku pravardžiuojamas, jau vėlai vakare guli pakritęs koridoriuje ir prašo manęs:
-Pranai, bled, linzes iš akių išimk - graužia...
Nežinau kodėl jis išeidamas pasiėmė kilimėlį, gulėjusį laiptinėje prie durų - vėliau radau pirmame aukšte...
O kitą rytą sėdau prie montažo. O po kelių dienų produktą nuvežėm į TV3. Pridavėm. O po kokios savaitės man paskambino:
-Jūs konkursą praėjote. Esate kviečiami į realybės šou.
-Kus?! Į realybės šou?! Į kokį šou? Ne mes į realybės šou neisime...
Ir atsisakiau.
Vicka buvo teisus.
Tai buvo pati, pati realybės šou pradžia. Neseniai buvo praūžę visokie akvariumai ir dabar TV3 buvo sugalvojusi ne visai vykusį projektą, kuriame kelios uždarytos komandos kuria laidas, žaidžia teležurnalistus... Visiškai nesigailiu, kad ten nėjome, nes projektas buvo apgailėtinas.
Taip ir liko stalčiuje gulėti mūsų "Meilės anatomija". Idėja gera. Tokia laida ir šiais nuodėmių laikais būtų žiūrima, reitinginė. Juk tema pasmerkta gyvuoti amžiams - meilė, seksas ir visokie vulgarūs dalykai yra nemirštantys.
Ei, jūs teleprodiuseriai, nepasisavinkite mūsų idėjos be mūsų žinios! Arba pasiūlykite - gal ir pasirašysime projektui, jei babkės bus geros.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą