2016 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Ar galima padorų apsakymą parašyti visiškai girtam?



372-oji istorija. Ar gali girtas sukurti apsakymą, parašyti knygą? Aš pabandžiau ir man visai gerai baigėsi. Jei tingite skaityti jo sukūrimo istoriją ir mano papostringavimus ta tema, galite iškart pereiti prie jo skaitymo - jis publikuojamas žemiau.
"Eridano" leidykla eilinį kartą 2001m. paskelbė geriausio fantastinio apsakymo konkursą. Prieš tai jau buvau nuskynes tris šiokias tokias ir anokias vietas - taip sakant pakliuvau tarp geriausiųjų ir mano apsakymus jau spausdino almanachuose. Norėjosi ir dabar ką nors tokio nuveikti. Pirmieji du apsakymai buvo apie kosminius laivus, žvaigždes. Žvaigždės mane visad traukė. Visad skraidžiau erdvėlaiviais, raketomis, fantazijose buvo astronautas, tolimųjų planetų tyrtinėtojas. Tad ir mano apsakymai buvo tokie. Bet šįkart panorau leistis į neištirtas žemes - sukurti fanatsy pakraipos apsakymą. Kas yra fantasy? Tai tokie išgalvoti pasauliai, kuriuose skraido drakonai, laksto su kalavijais visokiausio plauko karžygiai, šmyrinėja visokie nykštukai, pamėklės, baubai, vampyrai... Žiūrėjote serialą "Sostų karai"? Vadinasi mėgstate fantasy. Aš jo nežiūrėjau - banalus, plokščias, dvimatis, prasti kostiumai... Nesakyčiau, jog esu labai didelis šio žanro gerbėjas. Man labiau prie širdies pasakos. Na, bet norisi save išbandyti - o ką aš sukurčiau, jei imčiausi šito žanro?
Tai buvo metai, kai gyvenau duobėje: pjautynės šeimoje, verslas dvesia, pinigų mažėja, gyvenimo našta darosi vis labiau nepakeliama. Atitinkamai ir nuotaikos - pavargusio, prislėgto, "seno" žmogaus... Nebuvau dar senas, bet jaučiausi kaip senas kovų apdaužytas karys. Tad sėdau rašyti apie karį... apie save. Apie ką rašo rašytojai? Apie save.
Štai Hemingvėjus rašė apie tai, ką matė savo akimis ir patyrė savo kailiu. Jo proza dokumentiškai tiksli. Jis girdavosi niekada neturėjęs nei dienoraščio, nei užrašų, tik puikią atmintį. Jis išgarsėjo būdamas 27-erių, pasirodžius romanui „Fiesta“ (arba „Saulė taipgi teka“). Jį parašė pagyvenęs Paryžiuje – modernizmo bastione, kuriame, sakoma, tuo metu gyveno visi įdomiausi pasaulio žmonės. Knyga suformavo „prarastosios kartos“ įvaizdį: karo traumuotų, pasauliu nusivylusių žmonių, kurie liūdesį skandina alkoholyje.
Na, aš ne Hemingvėjus, bet tuo metu liūdesį skandinau alkoholyje.
Apsakymą parašiau labai greitai - per kelis vakarus. Tačiau absoliučiai neblaiviame stovyje. Pasistatydavau prie kojų krūvą alaus skarbonkių ir pradėdavau. Baigdavau, kai jausdavau, jog tuoj nuvirsiu nuo kėdės.
Nesakyčiau, jog apsakymas yra pirmos prabos. Man asmeniškai nepatinka jo pabaiga - pritempta, dirbtina, nenatūrali. Dabar ją susukčiau kitaip, bet tuomet dar ne viską žinojau. O be to, nelabai man ir rūpėjo literatūrinės vingrybės. Sėdėjau ir kaliau klaviatūra. Parašiau ir išsiunčiau. Išsiunčiau ir vėl patekau į almanachą. Tiesa nenuskyniau jokių vietų, bet patekau tarp geriausiųjų. Ta pirmoji, antroji, trečioji vietos visad yra subjektyvu. Juk tie, kurie renka geriausius iš geriausiųjų, skęsta abejonėse. Tačiau neneigiu, tais metais buvo stipresnių kūrinių ir labiau vertesnių už girto žmogaus barbenimus per klaviatūrą. Ir vis tik... aš ten patekau su savo girtu apsakymu.
Ir aš skirtingai, nei Hemingvėjus dar neišgarsėjau.
Tačiau ką darė Hemingvėjus?
Tokių žmonių sąmonei ir protui, kaip jo, alkoholis įtakos beveik nedaro. Tokius žmones mokslininkai vadina „Hemingvėjais“ dėl rašytojo nuostabaus atsparumo alkoholio poveikiui.
Labiau už viską Hemingvėjus vertino nepalaužiamą fizinę ir dvasinę energiją, laikėsi principo „verčiau mirti stovint, nei gyventi klūpant“. Po karo vis daugiau gėrė. Iš pradžių dažniau džiaugsmingai, būryje garbintojų (rašytojas stebėdavosi, kodėl prie baro žmonės sėdi, jei galima stovėti): „Reikia išmokti gerti bet kokiomis aplinkybėmis, net kai į tave nukreipti deginantys žvilgsniai ar skrieja bombos“, – sakydavo jis.
Aš irgi mokiausi gerti, bet ne bomboms krentant. Ir visad buvau įsitikinęs, jog pajėgus dirbti išgėręs bet kokį kiekį alkocholio.
Ernestas Hemingvėjus stovėdamas rinkosi ne tik gerti ir mirti, bet ir rašyti. Jis kasdien keldavosi 6 val. ryto ir parašydavo ne mažiau kaip 500 žodžių.
Aš tik pradedu to mokytis - kažkaip panašiai jau daugiau nei metus gyvenu. Tačiau ne stoviu, o sėdžiu. Ir vis kažką rašau.
Vienas garsiausių Hemingvėjaus patarimų: sustoti rašyti toje vietoje, kai tiksliai žinai, kas nutiks toliau.
O aš visad sustoju, kai baigiasi tą dieną mano mintys. Matyt, reikėtų elgtis kaip jis, bet tada visą dieną kankinčiausi, vis norėčiau bėgti prie teksto - o tai jau negerai. Trukdo gyventi.
Tekstus Hemingvėjus be galo šlifuodavo ir redaguodavo, kol jie tapdavo aštrūs it „mirtina toreadoro rapyra“.
O aš tingiu šlifuoti. Aš apskritai tingėdavau bet ką šlifuoti, nes mokykloje penkis metus per darbų pamokas nieko kitko neveikdavome kaip šlifuodavome žalvarinių dekoratyvinių tvirtinimo elementų galvutes mokyklos stendams. Šlifuoti nekenčiu - jau geriau pereiti su kampiniu šlifuokliu per gaminį. Nors... gal ir reikėtų išmokti šlifuoti. Gal ateis dar toks laikas. Todėl dar ir netapau populiariu ir mėgstamu nei skaitytojų, nei leidyklų. Reikia išmokti šlifuoti tekstus, va. Kita vertus, nėra tiek laiko. Bepigu Hemingvėjui, kai prie jo slenksčio buvo tokia plati skaitytojų rinka ir jis rašė angliškai. O aš rašau lietuviškai ir skaitytojų rinkos dydis vos 10 tūkst. galvų (čia aš taip sugalvojau). Iš rašymo neišgyvensi - vadinasi laiko šlifavimams gali skirti minimaliai arba tiesiog išmokti iškart rašyti taip kaip reikia. Kaip vestuvėse filmuojant santuokos ceremoniją - ten dublių nėra. Turi iškart žinoti kur atsistoti - būti laiku ir vietoje, kadruotę pastatyti taip, kad kompozicija iš pirmo karto būtų gera ir tvarkingas veiksmas tęstusi nors 6 sekundes, nepamirštant garso. Filmuotos medžiagos, skirtingai nei fotografijų paskui fotošopu neparedaguosi. Todėl rašydamas ir treniruoju smegenų raumenį, kad būčiau kaip berserkas, kaip karys...
Apie literatūrą Hemingvėjus kalbėdavo sporto arba sekso terminais.
Aš niekaip nekalbu - man labiau apskritai patinka kalbėti apie seksą. Sporto nemėgstu ir net nekultivuoju. Kultivatoriaus neturiu. Miestelėnas aš, o ne žemdirbys.
Savo rašymo stilių Hemingway'us vadino „ledkalnio principu“: sakiniai trumpučiai, pabrėžtinai paprastos sintaksės, o svarbiausios – pauzės tarp jų. Jis tikras potekstės meistras: tragizmas čia reiškiamas ne poetiška leksika, o tuo, kas nepasakoma.
Aš dar tokio meistriškumo nepasiekiau, kad galėčiau kalbėti apie savo stilių. Bet iš tiesų, paprasti, trumpi sakiniai man patinka. Jau seniai atradau tą tiesą: kas kalba ir rašo labai sudėtingai - pats nelabai nutuokia apie tai ką pasakoja. Na, o potekstės... Argi aš galiu lygintis su Hemingvėjumi. Aš netgi beveik nieko jo neskaičiau - tik "Senį ir jūrą". Ir tai labai keistomis aplinkybėmis. Anglų kalbos mokytojas mums uždavė perskaityti tą apsakymą angliškai. Aišku aš sugudravau. Perskaičiau lietuviškai ir šiaip ne taip surankiojau angliškus žodžius, kai man prisiėjo pasakoti ką skaitęs ir supratęs. Tokia buvo skurdi pažintis su korifėjais. Ir galvoju, kad rašant yra labai gerai nesižvalgyti kaip kiti tai daro. Tai jau jų reikalas. Klasikai prie klasikų. O tokie kaip aš prie tokių - prie savęs. Taip sakant, nesižvalgyk į kaimyną: augink savo morką.
Yra toks anekdotas...
Jaunas literatas neblaivus važiuoja per miestą. Jį sustabdo policininkas ir sako:
-Jūs juk visiškai girtas.
-Taip, bet juk gėrė ir Dostojevskis, ir Po, ir Hemingvėjus, ir visi kiti.Pareigūnas puola prie racijos:
-Užtverkite visą kvartalą, gatvėmis važinėja visas būrys neblaivių...
Bet štai ką pasakysiu. Hemingvėjus rašė apie tai, ką matė savo akimis ir patyrė savo kailiu. Jo proza dokumentiškai tiksli. Mano irgi tiksli. Nemelavau skaitytojui rašydamas "Karį" - aš buvau kaip jis, o jis - kaip aš. Gaila, kad nesugebėjau tinkamai užbaigti. Gal dar kada pašlifuosiu. Bet vistiek galite paskaityti.


© Pranas Šarpnickis
2001 04 03 – 2001 07 08
Publikacija: "Geriausia Lietuvos fantastika 2001", Karys, "Eridanas", 2002 m., p. 180-217

Karys

Nagi vyručiai, dabar įtempkite ausis. Papasakosiu apie Eulopą Lytvyną Ok Treidengardą... Tyliau gi Varvi!.. Išmeskit jį velniop...Manau visiems teko girdėti istorijų apie didįjį karžygį Eulopą Lytvyną... Gerai jau gerai, matau kad esate prisiklausę visokių pasakų...Ei, žmogau, ar tu pakvaišai - nėra jokios Debesų karalystės ir jis niekad neaugino jokių pupų, siekiančių dangų... Kas toks? Ne, tikrai ne, čia jau tikrai piemenų pasakos... vėjai... Aš jums sakau – vėjai... To nebuvo... Ne, vyrai , tikrai baikim niekus pliurpti... Aš su Didžiuoju Eulopu Lytvynu Ok Treidengardu koviausi nuo pat pradžių petys į petį... Pakelkim už Didyjį Ginklo Meistrą!
Tai va, ar daug kas žinote kaip viskas prasidėjo?... Ė, nedaug kas, ne daug kas... O aš, žinoma... Buvau tais laikais tik samdinys Darijaus VI kariaunoje... Oi, mums tada davė į kailį, oi sudavė žmogdriežiai... Vos sveikas skūras išnešėme... Net patį Darijų iš kovos lauko perkirsta ranka, dejuojantį ištempėme... Taip, aš dalyvavau tose kautynės... Buvo pirmas krikštas... Va, matot šį randą palei akį... Tai va, vyručiai... Grįžome mes į Baylio miestą išvargę ir alkani ir džiaugėmės kad dar grįžome... Ir nieko neliko iš mūsų jėgos... Jau manėme, jog artinasi pasaulio pabaiga. Mus galėjo išgelbėti tik drąsuoliai – narsūs vyrai... Taip, taip... Valdovas vadavosi mirtimi... Jis paskelbė, jog atiduos savo dukterį tam, kuris sugebės žmones pakelti prieš drakoną Altan Tolį1 ir nuves juos prieš tuos ropliažmogius... Ir kas galėjo išdrįsti. Visi regėjo kokie mes sugrįžome... Visi supratome, ką reiškia vesti Darijaus gražiąją Viljetą... Kvaily, tu kvaily, juk po to atviras kelias į sostą... Va, tuomet Eulopas Lytvynas Ok Treidengardas su savo draugais ir pasirodė. Žėrinčiais saulėje paauksuotais šavais, puošniai siuvinėtais apsiaustais, nirtingais žirgais, iki tol nematytais herbais ant skydų... Taip, jų buvo septynetas ir priekyje jojo pats Eulopas Lytvynas – galiūnas nusileidęs iš paties dangaus... Ne, nė kiek neperspaudžiu, aš netgi manau, jog jie visi buvo pusdieviai, jei ne dievai nužengę tiesiog iš dausų.... O iš kur jie kitur galėjo būti, juk niekas iki tol apie šiuos kunigaikščius ir jų valdomas žemes nebuvo girdėjęs. O jie buvo turtingi, velniškai turtingi – per pusę miesto2 nusidriekė vilkstinė su juos lydinčiais ginklanešiais, tarnais ir auksu... Ne kaip kitaip – pusdieviai, kuriuos pasiuntė mums pats Viešpats... Na, ar žinote kas nors tokį miestą – Treidengardą3... Va, va... ir aš nežinau, negirdėjau, nors pusę pasaulio išmaišiau... Aš jums sakau, jie nužengė mums iš Dangaus kaip išgelbėtojai ir mūsų karalius Osis Šviesusis Liūdnakis yra šventasis, patikėkit manim... Tik pusdievis gali pastatyti tokį miestą kaip šis4...Pakelkim taures už mūsų šviesųjį valdovą, visą jo garbingą giminę ir narsiuosius protėvius!
... Ne, aš neseku jokių pasakų – taip buvo. Prisiekiu visų, mūšiuose kritusių karių kaulais ir jų sielomis... O patikėkit, aš jais prisiekti galiu... Darijų VI nukryžiavo tie prakeikti ropliai. Šventvagystė taip kalbėti, supranti tu ar tu asilas... Na, ir gerai kad užsičiaupi, ne tau aiškinti, pienburni...
...Visi matė, jog Eulopas Lytvynas Ok Treidengardas tomis dienomis buvo lyg nesavas ir labai piktas. Na, pats pagalvok, ar tu nesidrąskytum kaip pagautas liūtas, jei daugiau nei metus diena iš dienos mes nieko neveikėme kaip tik skerdėme visokią roplišką sutvarą ir per jų lavonus stūmėmės į priekį, kai kautynėms galo nesimatė. Kiekvienam iš mūsų nervai imtų trūkinėti. O Verkiančiųjų Šlaitų kalvose tik Eulopo Lytvyno Ok Treidengardo dėka pasiekėme pergalę, kai jis staiga iš kairiojo flango kunigaikščio Šumdo tūkstantinę raitelių kariauną nuvedė į patį marmalyną – smogė tiesiog į centrą...Oi, vaikeli kas ten dėjosi – kraujas su žemėmis maišėsi... Manai aš ten nebuvau... Buvau... Ir ačiu dievams ir aukščiausiąjam Viešpačiui, kad nepamečiau toje mėsmalėje savo sielos...Taip, tas tiesa - praradome pusę narsių vyrų, bet pergalė buvo mūsų pusėje ir tik Eulopo Didžiojo dėka... Tik va, didesnioji dalis likusiųjų gyvų po to prišiko į kelnes... Na, taip – jie išdavė Eulopą Lytvyną Ok Treidengardą, išdavė... Negaliu jų smerkti... Vėliau, kai jis vienas patraukė susikauti su Altan Toliu, vėliau jie atpirko savo kaltes vadovaujami mūsų narsaus karaliaus paskutinėse Buligolio lygumų kautynėse... Pakelkim taures už tuos, kurie ten paliko savo garbingas galvas, už tuos jaunuolius, kurie galėtų būti čia, su mumis!
... Ir paskutinė istorija... Karalius Osis Šviesusis Liūdnakis, kunigaikštis Odvas Kruvinasis, Tolmas iš Linkelio klano, Zagadas Vik Ambalgulis, Saitas Triuškintojas ir daugelis kitų su Didžiuoju Eulopu išsiskyrė ant Aknės kalvos... Kaip dabar pamenu, saulė kepino nors mirk, nors imk ir gyvas sulysk po šaltąja velėna... Iš kur žinau... Ė, ė... aš ten buvau... Na, žinoma nesu aš joks kunigaikštis ar baronas5, tiesiog mano vyrų burys stovėjo kalvos papėdėje – laukėme ženklo... Jie ten ilgai sėdėjo – na, gal tiek ir va, antra tiek ir dar tiek... Na, taip, mes ten ilgai trūnyjome... Ne, jau kautynių jokių tikrai nebebuvo. Dienos slinko ramiai ir vienodai nuobodžiai... Tai va, diena buvo karšta, kai jie nusileido nuo kalvos – Didysis Eulopas atsirėmęs į savo milžiniškąjį kalaviją lyg kokia statūla liko stovėti... Sakau – kaip statūla, vadinasi kaip statūla... Taip ir liko stovėti nejudėdamas, kol jis dingo mums iš akių...Girdėjau didžiūnus kalbant, jog Didysis Eulopas pasakęs: "Girdi, vyručiai, jūs eikite – aš vienas susikausiu su drakonu"... Taip, taip – mes jau buvome to siaubūno irštvos prieigose. Ne, pačios jos nemačiau. Žvalgai pasakojo, jog juoda kaip smala, o naktį langų ertmės švyti baltai, o  bokštų raudonai... Tokia buvo paskutinė Eulopo Lytvyno Ok Treidengardo valia... Daugiau jo niekas nebematė – drakono irgi. Matyt, krito nelygioje kovoje arba mirė nuo žaizdų... Gaila, kad buvo jo tokia valia... Būtume kovęsi petys į petį... A tau visai pasimaišė – ką, mane bailiu laikai... Ne, drakono nebūčiau išsigandęs. Man pats pragaro šuo nebaisus... Tokia tad istorija... Pakelkime už narsųjį didžiausią visų laikų karį Eulopą Lytvyną!

x          x          x

-Dink!
Kažkas sukrutėjo po antklode.
-Dink, sakau tau! – spyris koja ir šuo išlėkė ant grindų. Apsilaižė, nusižiovavo, pasuko galvą per petį į šeimininko lovą. Nubindzeno po stalu ir padėjęs snukį ant šiaudų gniūžtės, primerkė akis. Pirmieji ryto spinduliai maloniai ėmė šildyti kailį.
-Bjaurybė… - vėl pasigirdo gergždantis balsas. Užsikosėjo. Žmogysta stenėdama apsivertė lovoje ir vėl suburbėjo:
-Gyvulys…
Iš po anklodės išlindo sušutęs, keletą dienų neskustas raukšlių ir randų išvagotas veidas. Randai seni, bet mėlynė paakyje šviežia, antakis užvirtęs, praskeltas – vien tik kraujo krešuliai.
-Dydvyri, ateik čia…
Šuo praplėšė akis.
-Kam sakiau! Prie kojos…
Šuo įtariai pasižiūrėjo į šeimininką.
-Ot, kvailas šuo, - vyras nutrenkė nuo savęs antklodę ir atsisėdo lovoje. Po užpakaliu sučežėjo seniai kimštas šiaudų čiužinys, sugirgždėjo medinės vinys, sutraškėjo lentų dugnas. Vyras pasiražė. Perbraukė ranka per veidą, pasitrynė akis. Ėmė tyrinėti kojas… Apskretusios, be abejonės dvokia. Pirštais tarsi šukomis, perbraukė ilgus žilus plaukus – sykį, du tris. Pakako. Susirišo kiaulės odos juostele, gulėjusia ant stalo. Čia pat kėpsojo vyno asotis. Skystis šiltas, kaip karvės pienas. Gurgštelėjo:
-Šūdas… - sumurmėjo. – Didvyri, atnešk man ugninio…
Šuo vėl pasižiūrėjo. Netgi kilsterėjo galvą, bet nesijudino. Kvailas jis ar ką, šunį varyti!
Vyras pagraibė palovy, susirado kardą, bet šuo spėjo persikraustyti į kamarėlės kampą.
-Kvailas tu šuo, - vyptėlėjo senis, geležties smaile susižvejodamas nuo grindų baltus (!) marškinius.
Tuo momentu pabeldė į duris.
-Palauk. Tuoj įšoksiu į kelnes – esu plikais pautais…
-Tavęs ieško… - pasigirdo balsas iš anpus.
-Kas?
-Toks labai mandagus jaunuolis.
-A tu jam pasakei, jog priėmimo valandos dar neprasidėjo, - numetęs marškinius ant kelių, kasydamasis nugarą riktelėjo senis. – Kumaranelinai, atsiūsk, a - man mergą. Tegu atneša gerą… alaus. Bet ne to byzalo. Gero…
-Nebegaliu daugiau skolon…
-Na, ne skolon, ne skolon… Tas vaikis sumokės, - maudamasis odines kelnes išstenėjo senis.
-Kuris vaikis?
-Gi tas, kuris manęs ieško…
-Tu jį pažysti?!
-Na, taip – visi valkatos mano draugai… - suburbuliavo panosėje. – Tas vaikis be abejo pinigingas. Na, Kumaranelinai….
-Gerai jau gerai, - atsiliepė iš anapus. O netrukus pasigirdo sunkūs tolstantys žingsniai.
-Varge, tu mano bekelni varge, su visais derėkis, aiškinkis… O juk viskas taip paprasta… Oi, kaip paprasta…. Paprasta, – su lyg paskutiniu žodžiu giliai atsiduso. Bereikšmiu žvilgsniu nubrėžė aplink save siaurą ratą ir prisimerkęs dėbtelėjo į langelį, pro kurį tvieskė aitri vidurvasario saulė. Rytmetinė. Skaidri. Netgi čia, prasimušusi pro musių nuterštą stiklą – netgi čia ji lyg kristalinė.
-Tvanku…

x          x          x

Jaunuolis visiškai netyčia kryptelėjo galvą spirlinių laiptų link ir išvydo gyvą mitą - Eulopą Lytvyną Ok Treidengardą. Vešliais, žemyn užlaužtais antakiais, rūsčiu žvilgsniu pervažiavo per salę, pakeliui traiškydamas bet kokį pašaleivių smalsumą. Jo kakta buvo išvagota gilių kaip Mirties Pjautuvo kanjonai raukšlių, bet viena, apie kurią net legendos sukuriamos, ypatinga – gili vertikali raukšlė, kaktą dalijanti perpus. Senoliai sako, jog tai išminties simbolis, orakulai, kad tokie žmonės paženklinti paties likimo, raganiai aiškina, jog jie su svarbia misija, kurią gali žinoti tik pats dievas kūrėjas. Ir iš tiesų Eulopo gyvenimas nebuvo eilinis. Apie jį garsas sklido po visą žemyną ir dar toliau, apie jo žygius giesmes dėliojo šiapus ir anapus Žaliojo Dizo kalnų. O kur jis pats nepabuvojo, su kuo tik nesikovė, kuris drakonas jo nežino, kuris juodaknygis dantų negriežia, kuris karalius su juo už vieno stalo nepuotavo. Legenda, ne žmogus. Daugelis manė kad galiūnas karys žuvęs ir tik retas kuris tikėjo, jog jis vis dar gyvas, tačiau nė vienas iš jų nebūtų pasakęs kur jo ieškoti. Jis, princas Bronas Vokris, kaip pasakose sakoma, ne vieną porą batų sunešiojo, kol pagaliau šioje, “Trijų piligrimų” smuklėje sužinojo, kad Eulopas Lytvynas Ok Treidengardas čia.
Mitinis didvyris mūvėjo geltonas dykumų slibino odos kelnes, avėjo aukštaauliais, plienu nuo pat pirštų galiukų iki pat kelių kaustytais batais – todėl jo žingsniai buvo sunkūs, grindys linko ir stalai drebėjo jam einant. Dvimetrinis milžinas, nors ir pagarbaus amžiaus vis dar atrodė įspūdingai – platūs pečiai, tvirtas sprandas. Net pūstos baltų marškinių rankovės negalėjo paslėpti raumenų dydžio. Ginklo neturėjo. Pasakojama, jog didžiosios Enjaus dvikovos metu, kai lūžo jo kalavijas, Eulopas metė geležtę į šoną ir drakoną Cin Luną puolė plikomis rankomis – užmušė kumščiu. Kam jam ginklas – geriau jau į jo gniaužtus nepatekti… brrr.
Šiurpuliai perbėgo nugara. Senasis didvyris sustojo priešais, dūrė akimis iš viršaus ir sududeno:
-Tu tas jaunuolis?
-Esmi princas Bronas Vokris kunigaikščio Voo VII-ojo sūnus, - pašoko šis ir grakščiai nusilenkė.
-Tai sakai, esi trečiasis… Taip sakant jauniausias, che… - Eulopas atsitraukė kėdę ir susmuko joje. – Ir dar Bronas… Gerai, klok savo širdies skausmą…
-Žaliojo Dizo kalnų neužaugos pagrobė mano mylimąją…
-Gnomai?
Jis net išsižiojo. Tokį žodį girdėjo pirmąsyk. Kas tai – kokio nors neužaugų klano pavadinimas? Ar dar kažkas, ko jis būdamas princu nežino – kokia gėda!
-Na, nykštukai…
-Mes juos vadiname neužaugomis…
-Gerai. Du šimtai ir vėl savo moterį turėsi prie šono.
-Bet…
-Kas bet… - piktai suraukė antakius Eulopas.
-…aš nemaniau kad tu reikalausi tokios sumos…
-O ko tikėjaisi? Gal nori pasakyti, jog tavo tėvas spaudikas. Juk visi jį vadina Vo arba Dosniuoju. Teisingai išgirdau? Nesuklydai, manau, vaike.
-Ne, jūs ne taip mane supratote, garbingasis pone ir nuolankiai prašau nerūstauti. Pinigai ne problema. Apskritai, ši suma man kaip princui nieko nereiškia…
-Tai ko tu čia dabar tampaisi kaip koks…
-Aš nustebęs, kad prašote atlygio. Maniau…
-Gerai. Duok čia pinigus arba mane užmiršk, - suirzęs pertraukė Eulopas, mintyse vis kartojo: “Alaus! Greičiau bokaląalaus!”
Bronas ištraukė kapšelį ir padėjo priešais senį.
-Ar galiu paklausti? – sumekeno vaikinas.
-Na? Tik greičiau…
-Tie randai ant jūsų veido, tos žymės…
-Vakar koviausi su troliu, - nusisukdamas drėbė žodžius į stalą Eulopas ir žvogždžiančiu balsu riktelėjo: - Didvyri! Kur tu?! Prie kojos!..
Šuo nesupratęs pakėlė akis į šeimininką – juk aš čia, aš prie kojos. Aš visad prie tavo kojos!

x          x          x

Eulopas stumtelėjo vartelius. Sugirgždėjo. Netepti vyriai. Pro plyšį peržvelgė smuklės galinį kiemą. Vištos lesė. Gaidys pakreipės galvą į šoną, pavydžiai pasižiūrėjo smuklės link. Pavydi. Kieme buvo tuščia. Eulopas šarvuotas, ginkluotas, vesdamasis už pavadžio žirgą, įkėlė koją į vištų pasaulį.
Šuo labai geidė įsisukti į tų kvaišų būrį, bet jis gi karys ir privalo būti prie kojos. Tačiau prie kurios – šeimininko ar žirgo? Šeimininkas turi dvi ir jis jau balne. Jo gyvulys keturias – priekines ir užpakalines? Tad prie kurios kojos jam būti? Et, šeimininkas bandos vadas – jis geriau žino – pasakys.
Eulopas toli nejojo. Apsuko žirgą. Pasivijo vargšą Broną ir strėle pervėrė jam kaklą. Jaunuolis sugargaliavo ir krito iš balno.
Štai ir baigėsi karalaitės vadavimo istorija. Kaip paprasta...
Paprasčiau, nei trenktis nežinia kur...
Argi jis, Eulopas Lytvynas Ok Treidenbergas, legendų didvyris išsigando. Ne. Tiesiog taip kur kas paprasčiau. Ir niekas nesužinos, nes niekas nežino ar Bronas surado Eulopą, net nežino kur mitinis karys lindi. Nežino. Ir niekas nieko nesužinos. Nesužinos šios tamsios istorijos – gal ji bus paskutinė...
Eulopas atsisėdo pavėsyje – ant suklypusio suoliuko.
Kaip visdėlto gera gyventi su vištomis. Kieme… Kur nėra žmonių. Kur nėra labai įkyrių… Kai nereikia sudarinėti sandėrių, o vėliau vaduoti tų bukų karalaičių ir kęsti dar kvailesnių princų kalbų.
Oi, kai gera. Pavasaris. Žiedai, kvapai – pakalnutės, ievos... galva sukasi. Vėjas toks lengvas, kaip rūkas. Būtų jo valia – čia, kieme pasiliktų amžiams.
Eulopas atlošė galvą. Įrėmė ją į sieną. Dangus vaiskus, žydras – be debesėlio.
"Ar aš dar karys, ar aš jau banditas? – pagalvojo ir pasiteisino: - Aš tiesiog tinginys..."
Dabar galima pavaikyti vištas – ir šuo įsisuko į jų būrį.

x          x          x

-Tu tas jaunuolis? – dūrė stambiu pirštu į raudonplaukį vaikinuką, vilkintį mėlyna palaidinuke.
-O tu Eulopas Lytvynas Ok Treidengardas? – geraširdiškai nusišypsojo vyrukas ir ištiesė ranką, bet karys jos nepastebėjo. Gal tyčia, o gal jam tokios bendravimo smulkmenos nė nerūpėjo. Delnu įsirėmė į ąžuolinį stalviršį ir lėtai susileido į kėdę. Iš šono žiūrint rodės, tarsi jam skaudėtų strėnos arba bijotų lūžti – it koks persenęs grybas.
-Mane vadina Kumaranu.
-Princas? – paniekinamai pasižiūrėjo Eulopas ir kurį laiką jų akys susirėmė: - “Jis pinigų turi…” – nusprendė karys.
“Šitas senis vis dar samdinys…” – pagalvojo Kumaranas:
-Ne.
-Tai kas tu? – be jokių užuolankų pasiteiravo Eulopas.
-Negi svarbu?
-Gerai…
“Ir iš tiesų, kodėl man tai turėtų rūpėti!” – šūktelėjo mintyse senis.
-Ką šįkart man reikės nuveikti. Iškart perspėju – dingusios mylimosios neieškosiu, visokių princesių nevaduosiu. Jei ieškai kompaniono kokiam nors žygiui – aš per senas. Magiškų kristalų neieškosiu – jų apskritai nėra. Jūs, karalaičiai, prisiklausot visokių pasakų ir paskui jomis tikit. O jeigu pradėsi man sekti paikystes, jog pasauliui gręsia kokia nors pražūtis… Galų gale tai priklauso nuo kainos…
-Man reikia, kad kai ką papasakotum.
-Hmmm…
Jaunuolis laukė. Eulopas iškart nesumojo, ką atsakyti – niekas niekad jo specialiai neprašė ko nors papasakoti. Viską pasakodavo savo noru – virš laužo į nakties tamsą kylant žiežirboms, didžiūnų menėse prie židinių, smuklėse… jis gi viską yra papasakojęs. Visi žino jo nuotykius. Dainas kuria… legendas…
-Na, žiūrint ką…
-Apie save.
-?!
-Tai ko niekam nepasakojai…
-Hmmm…
-Apie tai kaip užmušei pirmąjį drakoną…
-Tai kainuos.
-Suprantu.
-Turėsi mokėti.
-Kiek?
-Už kiekvieną istorija…
-Kurios nebūsiu girdėjęs…
-Sutarta, - Eulopas ištiesė ranką. Kumaranas suspaudė jo delną:
-Apie viską atvirai ir apie viską, ko bepaprašyčiau…
Karys tvirtai suspaudė jaunuolio pirštus ir gudriai prisimerkęs pridūrė:
-Ir mokėsi kiek bepaprašyčiau.
-Sutarta, - Kumaranas nė kiek neišsigando.
“Čia kažkas ne taip,” – šmėstelėjo Eulopui mintis.
Jis žavus – atydžiai sekdamas kiekvieną šeimininko krustelėjimą, pagalvojo šuo

x          x          x

Virš pusiau į žemę susmegusių, kerpėmis apsitraukusių baltų akmenų, baltomis šakomis vėją glostė septyni baltakamieniai berželiai. Po jais senis ir įsitaisė. Balti drobiniai marškiniai siekė kulkšnis, žilomis sruogomis išmarginti plaukai – pečius. Vėjas maloniai kuteno padus, lindo į rankoves, grabaliojo pažastis. Eulopas įrėmęs pakaušį į beržo kamieną rodės snaudė, kaip tai daro daugumas senių, besišildančių saulėje. Ir ištikrųjų snaudė, iškėtęs rankas į šonus, delnais liesdamas gretimus akmenis.
Jie skriejo šuoliais, palinkę kiek priekin. Lijo. Bet štai, tolumoje miestas. Pažliugęs kelias baigėsi. Grindinys. Žirgų kanopos per garsiai kaukši – jas reiktu apmuturiuoti skudurais. Eulopas krūptelėjo. Akių vokai vos pastebimai virptelėjo. Didvyris suurzgė. Kanopos kaukšėjo... Ir žirgai... Trys raiteliai. Artėjo. Eulopas per blakstienų pilkumą pažvelgė priešais save – į kiemą įrisnojo trys kariai. Senio ranka konvulsiškai susigniaužė, tarsi kietai suspaustų kalavijo rankeną. Jos nebuvo... Anksčiau Eulopas neužmigdavo be ginklo prie šono. Tai buvo vienintelis patikimas ir ištikimas draugas. Aš ištikimiausias savo vado draugas - šmėstelėjo šuns galvoje ir dar kartą suurzgė. Kieman įjojo trys kariai. Jaunuoliai. Pienburniai... Bet atrodė rimtai – šarvai, kuokos, lankai, durklai... baimę įkvepiantys šalmai ir veidai... vaikiški, nesužaloti gyvenimo.
-Tu tik pažiūrėk, koks bezdyla guli!
-Oho... išsikėtojęs kaip gaidys belaukiantis varnų... cha, cha, cha, - nusjuokė vienas jų.
-Cha, cha, cha, - sąmojis patiko ir jo bendrams.
-Sukriošęs erelis... Gerai, vyrai, senis ne merga, nėra ko ilgai spoksoti. Eime apžiūrėti kokiomis kiaulių išėdomis maitina šitoje lūšmoje...
Ir jaunuoliai nukulniavo smūklės durų pusėn.
"Būtų gerai, kad į jas pataikytų...." – nei iš šio nei iš to pagalvojo Eulopas ir tuoj pat suvokė, jog mintis gan kvailoka, bet skubėti nėra kur. Vadinasi ir kvailoms mintims vietos apsčiai. Antraip jis čia nesišildytų saulėje kaip koks sukriošęs senis. Be abejo, taip ir atrodo... Tie drobiniai žemę siekiantys baltiniai – jie paverstų bet kurį šimtamečiu.
Ne, jis tikrai nesišildytų...
Kaip keista.... Jei jam būtų tik koks septynioliktas ar dvidešimtas pavasaris, be jokių abejonių panašioje situacijoje nepatingėtų užsitemti šarvus, o gal ir be jų... jis tikrai akiplėšoms kaip šie pienburniai už tokius juokelius nugarose išrėžtų po diržiuką. Jeigu būtų... Bet jis jau nebe...
Ir dabar, nesvarbu kad jam jau.... ir dabar jis supyko, ir dabar įsižeidė ir dabar griebtusi kalavijo, kardo ar ko pakliuvo po ranka, kad tik pamokytų tuos kvaišelius seilėrius. Pamokytų, oi pamokytų.... Tačiau kokia prasmė? Kas iš to? Ką laimėtų? Kam ką įrodytų? Tikriausiai trolis su perrėžta gerkle negalvoja kad jis yra siaubūnas, o mano esąs tik trolis. Ir šitie… Vargu ar kuriam iš jų krauju įrodysi, kad šunsnukiai. Savo akyse mirtų teisuoliais. Manytų, jog tiesiog nepasisekė... Galų gale ir jis pats jų vietoje .... o argi taip nebūdavo. Vieną išminčių juoko dėlei išrengė ir visą dieną varėsi per dykumą. Buvo linksma – juk ne kiekvienąskyk gali išvysti per dykynę keliaujančią nuogą išmintį.
Na, bet pakaks filosofuoti – laikas grįžti savo kamarėlėn. Nusiprausti, persirengti. Išlenkti bokalą kita ir vėl susitikti su tuo Kumaranu...
Kaulas tikrai būtų neprošal – Didvyris nenuleisdamas savo bedugnių akių nuo vado – o jeigu ims ką ir įsakys - apsilaižė, pasiražė.

x          x          x

-Vakar pas mus apsistojo trys jaunuoliai....
-Nu... – numykė Eulopas.
-Šyryt juos rado... – žodžiai įstrigo Kumarano gerklėje, bet akių nenuleido. Senasis karys irgi. Jo žvilgsnis kaip akmeninė apkerpijusi siena, rodės, bejausmė – negi jam vistiek. – Vienam perrėžta gerklė, kitam dūris į krūtinę... Trečiam...
-Rado be pautų, - tik lūpos sukrutėjo.
-Nenorėčiau tikėti...
-Tai ir netikėk... – vos vyptelėjo Eulopas.
-Be pautų niekas nerado, nes aš pirmas pas juos užsukau... šįryt, - vis dar negalėjo patikėti Kumaranas.
-Ne, pirmas užsukau aš.
-Tuomet atsiprašau, - susigėdo jaunuolis.
-Nereikia atsiprašinėti. Jie mane įžeidė. Aš tik norėjau sužinoti kaip jie įsivaizduoja save susidūrę akis į akį su giltine.
-Na ir kaip? Sužinojai ką nors naujo?
-Nieko...
O tau pačiam kada nors giltinė lupinėjo akis?
-Man sekėsi...
-Tad kaip drįsti...
-Ne tavo reikalas. Šiandien baigiam... – griežtai nutraukė Eulopas Kumaraną.
-Mes dar nepradėjome...
Senis staiga griebė vaikiną už gerklės – žaibiškai, kaip gyvatė, puolanti auką. Suspaudė savo gniaužtais. Trakštelėjo kaulelis. Stumtelėjo, paleido ir nusisukęs nulingavo į smuklės duris. Spyrė koja, bet slenksčio neperžengė. Atsigrįžo į smuklės šeimininką:
-Kas jie buvo?...
-Kas?
-Tie jaunuoliai... Na, kurie vakar... Tie... kariai?..
-Jie dar neišvyko. Dar yra... Tebemiega... Nežinau kas jie. Greičiausiai kokie nors samdiniai.
-Gerai, - Eulopas delnu stumtelėjo duris.
Supratai? – šuo paniekinamai dėbtelėjo į Kumaraną ir vėl įsikibo šeimininkui į nugarą. Kaip būti prie kojos, kai jis žengia per slenkstį? – Didvyriui jau kuris laikas tai buvo neišsprendžiamas galvosūkis. Išbėgsi pirmas – gausi spyrį į užpakalį. Iš paskos – apkaltins neištikimybe.

x          x          x

Už lango teškėjo vanduo – barbeno į baigiančią supūti palangę, beldėsi į lango stiklus, čežėjo lapais žemyn ir telkėsi didelėse sodo balose. Šviesa nenoromis traukėsi užleisdama vietą pilkai tamsai – diena baigėsi. Eulopas, atitraukęs stalą iki pat durų, jo vietoje pasistatęs kėdę, alkūnėmis remdamasis į kelius sėdėjo priešais langą ir niauriai spoksojo į šlapias obelis. Tarp kojų kėpsojo litrinis grafinas, delne taurė, kitame rauginto agurko galas… prakąstas.
“Kada buvo pirmas sykis?…”
Tąkart, kaip ir šiandien lijo. Tik vakaras buvo rudens. Basos kojos giliai klimpo į molio pliurzę. Rodės, eitum per sviestą. Tik jis šaltas ir nevalgomas. Rankose tvirtai suspaudęs laikė kuoką. Vanduo įkyria srovele sliuogė ilgais, ant akių užkritusiais plaukais. Jis kūprino per pilies kiemą, kuris atrodė didesnis nei įprastai. Jam buvo šiek tiek neramu, bet baimės nejautė – tiesiog velniškai sunku klampoti. Juk slibinas tik žvėris. Piktas, baisus, negailestingas… bet visgi tik žvėris. Eulopas trūktelėjo nosimi, bet snarglys liko kaboti panosėje, kaip kabojęs. Sustojo. Atgalia ranka brūkštelėjo, po to į marškinius. Kokie jie šlykščiai šlapi… Vyrai susilažino ir jis negali pasirodyti kaip koks pienburnis. Jis irgi vyras. Vėl tvirtai sugniaužė sunkią kuoką. Užsimetė ant peties. Tvos per galvą. Suknežins kaukolę taip, jog smegenys išsitaškys į šalis. Vienu smūgiu. Berniūkštis pasiekė aptvarą. Roplio išpera gulėjo ant šiaudų glėbio… po pastoge. Sausas… Ant sausų šiaudų glėbio. Suskis! O jis, berniūkštis, klampodamas per molyną spėjo peršlapti iki siūlelio. Kuoką atrėmė į tvorą, ją perlipo… Slibinas pakėlė galvą, atsistojo ant užpakalinių kojų, įsirėmė uodega. Buvo visa galva žemesnis…
-Ma-ma…Te-te… - išskiemenavo žvėrelis.
“Tu tik pažiūrėk, jis ir šnekėti jau moka… – nusistebėjo Eulopas, sustojęs per porą žingsnių nuo žvėries. – Privalau vienu smūgiu… “
Eulopas giliai atsiduso – už lango akis badė aklina tamsa. Tik lapų šnarėjimas, plakamas lietaus lašų liūdijo ten esant realybę. Užsivertė taurę. Prisimerkė, susiraukė, nusipurtė. Krimstelėjo – agurko liko tik galiukas. Kumaranelinas, smuklės šeimininkas, gerą verda. Stiprią.
Slibino vienu smugiu neužmušė. Ir smegenys išsitaškė tik po kokio dešimto smūgio. Paskui apsivėmė. Ir buvo dėl ko… Gal ir buvo… Apvėmė tą vargšą gyvį, bet jautėsi didvyriu. Tikėjosi ir džiaugėsi, jog niekas nepastebėjo kaip jis gėdingai vertė lauk skrandžio turinį. Nesišlykštėjo – nudobė pirmąjį savo gyvenime slibiną – tik jautėsi pavargęs.
“Kiek man tuomet buvo? Gal koks dešimt…”

x          x          x

-Mama.
-Ką Alandija?
-Eulopas mums rodė savo… na, tą, kuris…tą…
-Ką, dukryte?
-…na, tą…kurį vyrai turi, tik mažesnį… kuris tarp kojų jiems tabaluoja…
-Na ir kas?
-Jis sakė, jog mus ištratins.
-Eik, dukryte, nebijok. Jis per mažas, kad jus prievartautų.
Mergytė pasuko atgal į kambarį, kuriame vaikai žaidė “tėvus ir vaikus”. Eulopas jos laukė prie slenksčio, prigludęs prie sienos. Čiupo mergytę už už kaklo, užčiaupė murzinu delnu burną ir parvertė ant žemės. Apžergė. Prispaudė per riešus rankas ir kvėpuodamas jai į veidą, sušnypštė:
-Tylėk šliundra! Aš vistiek tave kada nors ištratinsiu, skundike!
Po to staiga pašoko ir riktelėjo:
-Ei, bernai, pažaidžiam orkus. Aš būsiu vadas, didysis Grogas. Bernai, kiek galima žaisti tuos bobiškas kvailystes!
Ir keturi aštuonmečiai bernai žaidė orkus. Eulopas buvo didžiuoju. Jie gėrė elį, ėjo į karą, vėliau tapo jie tapo plėšikais, o dar vėliau kunigaikščiais ir kovėsi su drakonais – Eulopas buvo karalius. Jie gėrė alų, ėjo į karą, prievartavo užimto kaimo bobas – Eulopas vyrams leido pailsėti po kautynių. Dar vėliau vaikams atėjo laikas miegoti. Juos suguldė į atskiras grubaus medžio loveles ir liepė užmerkti akutes.
Eulopas užsimerkė.
-Tu prievartavai moteris? – paklausė Kumaranas.
-Man parodyk samdinį, riterį ar net patį karalių, kuris ne… Na, žinoma. Keistas klausimas… Po mūšio… O jei dar koks kitatikių kaimas ar miestas…
-O kilmingas damas, princeses?
-Mmm… gal…
-Papasakok.
-Dar dešimt…
Kumaranas išsitraukė kapšelį.
-Prieš pradėdamas pasakysiu vieną dalyką… Svarbų…Neturėjau tėvo… Aš jo tiesiog nepamenu. Gal jo net nebuvo. O gal… Aš nuo pat mažens privalėjau būti vyru… ir kitiems parodyti, jog esu su kiaušais…

x          x          x

-Tu kada nors mylėjai?
-Taip... Jos akys buvo didelės ir siaurėjančios, skruostikauliai išsišovę, raudoni plaukai liepsnojo kaip ugnis. Ir aš buvau kvailys... o ji ragana.  Buvau susižavėjęs. Tikrai. Be jokių kerų.

x          x          x

Jie sėdėjo lauko terasoje. Pro šalį slinko, rėplino, kėblino, skubėjo, šūkavo, plepėjo – eidami, šliauždami, bimbinėdami, spjaudydamiesi – stovėjo derėdamiesi, bardamiesi. Kaip mailiaus tuntas per aikštę praskriejo apdriskusių vaikų būrys ir kažkam dingo kapšelis, moteriškė isteriškai ėmė klykti, jog jie pavogė krepšį su baltiniais.
Įkyriai zyzė musės. Tūpė, trypė savo nešvariomis kojomis rankas, sprandą, drėgną nuo prakaito kaktą ir nugarą. Ir įkyriai zyzė. Sukinėjosi ir tūpė – įkyriai... Ir zyzė.
-Noriu ėsti kaip vilkas... – jo ilgos juodos garbanos siekė į šalis išsišovusius skruostikaulius, pakaušyje surištos nutrinta iki blizgesio odine juostele, tysojo ligi pat juosmens.
-Sušiktas miestas... Niekam nieko nereikia. Prakeiktas kraštas... Niekas su niekuo nekariauja. Niekas nerengia jokių žygių. Vemti verčianti taika... – spjovė ir riebiai nusikeikė geltonplaukis.
Garbanius pakreipė galvą ir per niauriai užlaužtus antakius įdėmiai pasižiūrėjo į tiesiaplaukį, basakojį su kardu ant kelių.
-Tu net dėklo neturi. Kas tave samdys, - odinių kelnių tarpukojyje laikydamas kalaviją pasijuokė plačiapetis juodšis. – Kraštas neblogas... Darbo galima gauti... Tik dabar ne sezonas... Koks iš tavęs karys... Darijaus VI kareivinėse ir tau ir man vietos atsirastų... Girdėjau ruošiasi žygiui prieš kažkokį drakoną šiaurėje...Sako, siaubia kaimus... Bet mums ten nepatekti... Nors moka gerai... Valgis ir į dieną po trampeną6... Dar duoda mergų... Ko daugiau reikia...
-Kodėl nepateksim?
-Reikia turėti bent šarvus... Valdovas – šykštuolis...
-Šūdas!.. Norėčiau pamatyti gyvą drakoną...
-O aš norėčiau kuo ilgiau sėdėti kareivinėse. Nusispjaut ant to drakono. Kad tik gerai mokėtų. Na, jeigu jau reiktų kautis – be kalbų... Aš gi samdinys – ką pasakys tą darysiu!
-O aš norėčiau su juo susikauti. Akis į akį.
-Vienas prieš vieną? Na, ir kvailys. Netekti galvos, kad taptum didvyriu ir būtum po mirties apdainuotas. Ne, niekada! – papurtė galvą garbanius.
-Bet paprasti žmonės nori gyventi laisvai... Be baimės ganyti karves ir netirtėti, kad jų dukterys bus paaukotos kokiam nors smirdančiam ropliui. Ir apskritai, ar tu supranti, jog mums žmonėms iškilo pavojus – arba mes arba driežai.
-Žmogdriežiai?
-Driežažmogiai, - pataisė jį geltonplaukis.
-Tas pats šūdas, tik kitoj saujoj. Varai kaip kunigas.
-Visa bėda, jog šis slėnis labai jau toli nuo roplių žemių. Pasakoja, ten vyksta nuožmios kovos. Akis už akį, ranka už ranką ir ropliai kol kas laimi. Nes jų avangarde ugnimi spjaudantys drakonai.
-Ir kas iš to. Girdėjau ir aš apie tuos kraštus. Skurdžios šalys. Po vieną ten keliauja tik visiški kvailiai. O va, kaip samdinys sutikčiau. Jau aš tai tikrai pabandyčiau likti gyvas, grįžti, pasiimti algą ir keliauti kur nors į priešingą pusę. Tiesa, kas tas Avangardas? Miestas ar koks kalnas?
-Priešakinė kovos linija.
-Pavarai kaip kunigas. Mokeisi?
-Teko...
-Matosi....
Garbanius nuvaikė muses. Pažvelgė į kalaviją. Pusiau ištraukė iš dėklo ir vėl atgal šyktelėjo:
-Žinai, varom į kelią...
-Į kokį kelią?
-Į didijį, kokį dar. Kaimuose paėsim, miškuose palauksim kokio nors pavienio pirklio ar paiko turtingo jaunuolio. Šarvuoto. Juk ir tau ir man reikia žirgo, gal ir geresnių ginklų. Daug kas taip gyvena. Daug kas taip pradeda... – juodšis patrynė šeriais aptekusį smakrą.
-Ir daugelis taip baigia.
-Kaip sau nori, o aš noriu ėsti. Galų gale, daugelis baigdami susikrauna, oi, kokius lobius... Kunigaikščiais tampa. Žemes valdo. Valstiečius varinėja. Gražiausias mergas tratina. Girdėjau ir Darijaus VI proseniai taip pradėjo. O dabar va, žiūrėk jis jau ir įstatymus leidžia, miestus valdo. A? Tu kaip? Dediesi kompanijon?
-Netikiu. Kunigaikščio Darijaus protėviai taip nepradėjo. Turtus reikia užsitarnauti... geru vardu, drąsa ir kilnumu.
-Daug tu žinai. Tai kaip? Mes gi dar jauni, spėsim paragauti ir tos garbės ir to kilnumo...
-Aš taip nemoku gyventi.
-Išmokysiu, - ištiesė purviną ranką garbanius.
-Tavo vardas... – atkišo baltą sugrubusį delną geltonplaukis.
-Eulopas... Eulopas, e... na, tarkim ir Treidengardo... Skamba? O šiaip, kai niekas negirdi, gali mane vadinti Lopu... Nuo mažumės mane taip šaukė. Kaip sakydavo toje skylėje, kurioje užaugau, kai žmonės apsikeičia paslaptimis – net ir mažytėmis, jie tampa geriausiais draugais.
-Osis, - suspaudė tamsaus gymio platų delną seniai nekarpytais nagais: - O šiaip mane visi vadino Gelčiu. Nekenčiu šio vardo. O pavardės neturėjau – nebuvo iš ko paveldėti. Bet šitaip manęs niekad nevadink. Osis – skamba.
-O Eulopas?
-Dar ko nors reikėtų. Jeigu pasivadintum Elopu Lytvynu, būtų kur kas geriau, - plačiai nusišypsojo šviesiaplaukis jaunuolis. Akyse suspindo giedros saulytės.

x          x          x

-Tai buvo geras laikas. Ėjom kur akys vedė, darėm ką norėjom. Ir visad buvom Didžiojo Kelio avangarde. O šiaip buvom patys didžiausi idiotai. Ir jeigu ne Osis, dabar mano kaulus graužtų kokie nors pakelės kirminai.
-O ką Osis?..
-Kol mes bastėmės po kraštą, jis mane išmokė labai daug žodžių, atskleidė jų esmę ir reikšmes. Praplovė akis. Aš nustojau ėsti ir pradėjau valgyti. Et, mes tiesiog buvome jauni, žali padarai – šiek tiek mokantys mojuoti ašmenimis, akiplėšiškai drąsūs ir manantys, esą nemirtingi.
-Bet vėliau jums atsivėrė akys ir nusprendėte apginti žmones? – pasišaipė Kumaranas.
-Ne. Darijus VI pažadėjo savo dukterį tam, kuris suras, susikaus ir nukaus drakoną Altan Tolį. Baisiausią iš visų. Vyriausią iš driežų. O tai reiškė vestuves ir šansą į sostą. Tuo metu Darijus jau buvo kelių slėnių karaliumi. Osiui aš nieko nepasakojau, bet mintyse audžiau planus po vestuvių Darijų išmesti pro pilies langą. Naktį ir paslapčia.
-Ir tu vis dar tebesieki jo dukters rankos? – ironiškai šyptelėjo Kumaranas.
-Che... Kažkaip kvailai skamba tavo žodžiai. Manau, ji dabar sena rukšla ir lovą dalijasi su kokiu nors... Et, - numojo ranka Eulopas. - Altan Tolis tapo mano priešu, kurio niekaip negalėjau pagauti nors visą laik ėjau jo šiltais pėdsakais. O už nugaros ėmiau justi žmonių giminę. Tirtančią iš baimės, bejėgę.
-Kurie apie tave ėmė kurti legendas, dainuoti balades...
-Jos šildė. Nebesijaučiau vienišas.
-Ir tapai didvyriu.
-Ne. Tapau tikru kariu, o didvyriu pavadino.

x          x          x

-Altan Tolis! – kažkas stipriai papurtė už peties. Eulopas neiškart suprato – žmogus netikėtai ištrauktas iš miego juodumos ne visad suvokia kur jis ir kas su juo dedasi. Būtent iš miego juodumos – karys nieko nesapnavo. Jo sąmonę dengė juoduma.
-Altan Tolis, - pakartojo Osis.
-Koks tolis? – nesuprato Eulopas krapštydamas iš akių traiškanas ir grabaliodamasis šavų. Iš įpročio. Jis visad užkluptas netikėtai – nesvarbu ką bedarytų – nesąmoningai pradėdavo ruoštis kautynėms.
-Drakonas...
-Radote?
-Ką tik atjojo nuo kojų nusivaręs pasiuntinys iš Muono kaimų. Sakė, tenykščiai jį pastebėjo... Supleškino keletą sodybų.
-Aš jį!... – Eulopas sugniaužė kumštį. Akimis susiieškojo iš plieninių žvynų sunarstytą pirštinę.
-Kiek?...
-Trys dienos kelio...
-Kiek?! Aš klausiu kiek! – Eulopo akys degė ugnimi.
-Jei josim zovada ir keisim žirgus – para, - išsigandęs suvebleno Osis. Nežinia ko išsigando. Juk kaunasi neblogiau už Eulopą. Stotų dvikovon – dar nežinia kas kurį. Kodėl? Kodėl, jo keliai linksta prieš šio milžino įniršį?!
-Vadinasi josim zovada, - segdamasis antblauzdį sududeno Eulopas, - vadinasi keisim žirgus. Pareikalauk iš Darijaus VI dar tuzino gyvulių...
-O jei... – Eulopas žengė žingsnį link Osio. Vyras nepajudėjo iš vietos – gal iš baimės, o gal save visgi gerbė... pernelyg. Karys pasilenkė ties jo šviesiu veidu. Iš burnos tvokstelėjo supuvusio kiaušinio tvaikas. Eulopas iškošė pro dantis:
-Jokių jeigu. Neduos – pririškit... Ne, prikalkit prie kryžiaus ir pakabinkit jo paties kieme... pilyje. Supratai!
-Bet jis kunigaikštis...
-Kas svarbiau – karalius ar drakonas. Bus dar tu karalių. Tu pats gali tapti karaliumi. Supratai?!
-Supratau.
-Jokio gailesčio, jokio...
Osis nusisuko ir sparčiu žingsniu patraukė pas Darijų VI: "Ar jis teisus? Ar taip galima? Matyt... Kautynėse nėra laiko filosofijoms. Toks karys pasmerktas myriop. Eulopas teisus... Drakonas svarbiau. Jau pusę metų ėjo Altan Tolio pėdomis ir štai dabar proga pričiupti roplį. Kodėl reikėtų skaitytis su priemonėmis. Na, ir kas kad, jis Osis studijavo elfų filosofiją, gnomų materializmą, dvorfų prakticizmą. Dabar kautynės ir viską reikia pamiršti. Na, gal dar ne mūšis, bet... Eulopas žino ką daro..."

x          x          x

-Ar tu žinojai ką darai?
-Žinojau...
-Tikrai?
-Ir taip ir ne. Aš mačiau priešą ir jis buvo mano tikslas.
-O priemonės.
-Priemonės... Priemonės tinka visokios... Aš visaip galvoju pastaruoju metu...
-Ir...
-Tuomet buvau teisus. O dabar atrodo jog... Aš gi nežinojau, kad to siaubūno taip lengvai nesugausi...
-O dabar sugavai? O tada jį nukovei? O kiek vyrų praradai?
-Aš gi nežinojau, su kokia slibinų ir jų pakalikų driežažmogių orda susidursiu. Gi nežinojau kad paklos savo galvas Rudis Didysis, Kreivas iš Dobsių kalvų, Žirgonas iš Aukšio kanjono, Hontaverijus, Gibonas, Kontrijumas iš... Nežinojau...
-O jei būtum žinojęs...
Eulopas neatsakė.
-Kas tave galėjo sustabdyti?
-Mirtis...
-Kieno? Darijaus VI? Jį gi Osis nukryžiavo.
-Osis po to nusitašė ir mūšyje nedalyvavo.
-Ir ką tu su juo padarei?
-Liepiau vyrams išplakti.
-Myriop?
-Laimei, susilaikiau...
-Tu buvai piktas?
-Buvau... Nes mes ir taip daug praradome vyrų, o tas... Na, taip Osis, mano mylimiausias bendražygis...
-Ir tu jį išplakei?
-Bet ne myriop...
-Pakako proto...
-Tiesiog sulaikiau pyktį.
-Tau nepasisekė ir kažkas turėjo tapti atpirkimo ožiu. Tu praradai. O Osis manai nieko neprarado?
-Ką?
-Gi žinai atsakymą...
-Na, taip... Man gaila Darijaus... Bet gaila dabar, kai žinau  kas buvo po to.
-Tau gaila dabar. Osiui buvo gaila jau tuomet. Jis buvo žmogumi, o kas tu?
-Jaunuoli, aš esu karys! Šiandien baigsime. Man reikia pailsėti, - Eulopas letenomis įsirėmė į stalviršį. Pakilo. Pasilenkė. Bet daugiau nieko nesakė. Staiga nusisuko ir nupėdino į savo kambarį. Ne prie baro. Nešūktėlėjo šeimininkui : "Alaus vieną! Didelį!" – tiesiog nuėjo.
O galėjo prie baro ir užsisakyti keptą vištą – nubinzeno iš paskos Didvyris. O galėjo… kauliukai, kauliukai, skanūs kauliukai, traškantys tarp dantų kauliukai – šalin! Tokios mintys šventvagystė. Šeimininkas mano dievas ir aš turiu gyventi kaip šeimininkas. Aš Didvyris! Kauliukai, kauliukai… O buvo laikai, kai graužė driežažmogių kauliukus – šeimininkas visai išgvėro ir liko tik vištos. Šventvagystė, kokia šventvagystė… Kur šeimininko koja? Iš ritos pusės, ne iš anos… Kauliukai, kauliukai…

x          x          x

Eulopas sėdėjo balne, sukišęs šarvuotas pėdas į balnakilpes. Jos buvo įtemptos. Tik to nesimatė. Eulopas jautė. Jaudinosi. Emocijos – jo priešas. Jas tramdė nuo vaikystės, nuo to laiko, kai bambliu būdamas pirmą sykį gavo mediniu kalaviju per smilkinį.
Žirgas kaip įkaltas stovėjo ant kalvos. Danguje kaupėsi juodi debeys. Ne pirmąsykį per paskutinius dvidešimt su viršum metų. Juoduma prakiuro stambiais lašais be vėjo. Tuoj ims kapoti piršto storumo ledais, tuoj pakils vėtra. Žirgas tarsi būtų tapęs mediniu stovėjo kaip stovėjęs – po Eulopo šlaunimis jis atrodė neproporcingai mažas. Už jo laukė keli šimtai tokių pat kovinių gyvulių, kuriuos apžergę laikė apšepę kariai. Lietus čaižė iškeltus ašmenis. It demonai plaikstėsi raudoni apsiaustai. Jie laukė.
Staiga Eulopas pašoko balne, šovė dangun kalaviją. Žirgas suklupo. Karys tarsi nejausdamas jo, atstatęs krūtinę lūčiai sukriokė:
-Nėra jėgos mus sulaikyti! Mes visa naikinanti ugnis! Aš myliu tave, vėtra! Ir nesvarbu kieno rankų tu sutverta – žmogaus ar roplio! Pirmyn!
Ir palikęs gyvulį purvyne kaip žvėris pasileido skardžiu žemyn, į tamsų negyvą pelkių mišką – roplių gimtuosius kraštus.

x          x          x

-Maniau, jog pelkių kraštas mūsų klajonių pabaiga, bet pasirodė, kad pradžia...
-Kodėl tu nepasukai atgal?
-Ir ne kartą... kad vėl sugrįžčiau su naujomis jėgomis.
-Ir tavimi tikėjo?
-Žmonės tais laikais degė vienintele mintimi – išnaikinti roplius visu alei vieną...

x          x          x

Dar nespėjęs žengti palapinėn, Osis šūktelėjo:
- Grogornas iš Malūnų kalvų! Atvyko Raudonplaukis Grogornas su savo ordomis!
Eulopas neatsisukdamas, įsirėmęs ilgomis rankomis į jaučio odos žemėpalį, burbtelėjo:
-Labai gerai...
-Grogornas pranešė...
-Jog prie mūsų prisijungs...
-Eulopai, iš kur žinai?
-...prisijungs Virviai... Bukakojis iš Baltųjų Vilkų klano... Žinau. Jie kitaip negalėjo.
-Kodėl?
-Jie tiesiog bijo.
-Ko? Tavęs?
Eulopas atsisuko. Pasitikinčiai nusišypsojo ir susikišęs nykščius už diržo tarė:
-Jie nenori, kad juos ištiktų karaliaus Darijaus likimas. Kas geis būti nukryžiuotas, a?
Osis nuleido galvą.
-Nesigraužk. Tu vykdei mano įsakymą. Kaip juos kitaip priversti. Baimė – pats didžiausias stimulas veikti.
-Arba ji paralyžuoja.
-Tik ne drakoną.
-Nes jis tavęs nesibijo.
-Įdomu kodėl?
-Nes tu negali jo nukryžiuoti.
Eulopas nusisuko:
-Eik, pasitikti Grogorno.
-Bet Eulopai...
-Osi, tikiuosi nesklinda kalbos, jog Darijų nukryžiavai tu...
-Nesklinda... Niekas nežino, tik įtaria.
-Pasirūpinau, kad liūdininkų neliktų, – Eulopas staiga atsisuko, priėjo prie pat draugo ir iš viršaus (nes buvo pranašesnis ūgiu) niauriai pažvelgė: - Ir jų neliko. Visi mano, jog tai drakono... roplių darbas. Tie šlykštūs padarai visur...
-Eulopai, kodėl?
-Neklausk... – karys nuleido akis į kojas, stambiais, kaip kastuvai delnais suėmė Osį už pečių. – Tu neklausk. Man reikėjo, kaip nors suvienyti tuos kvailus kunigaikščius. Man tiesiog reikėjo į vieną vietą sutraukti tūkstantinę armiją. Kaip kitaip įveikčiau drakoną ir jo... Na, kaip, Osi. Blogis juk neturi vietos šioje Žemėje, šiame pasaulyje. Jo čia negali būti. Mes privalome išnaikinti. Apie Darijų niekas nežino. Visi tie valkatos su gitaromis, dūdmaišiais ir giesmingomis gerklėmis – jie asilai. Jie žino, tai ką reikia žinoti. Tai ką aš jiems papasakojau. Osi, čia yra kovos laukas... Žemė yra kovos laukas. Ir čia... Filosofijas palikim taikiam metui... Osi, aš karys...
-Aš irgi karys...
-Osi, nenoriu filosofuoti... Nelaikas.
-O kada bus laikas? – Osis nelaukė atsakymo. Nusisuko, tarsi kalavijo ašmenimis ranka kirto per palapinės audeklą – tuo atverdamas sau kelią ir dingo stovyklos triūkšme. Pasitikti Grogorną – svarbu.

x          x          x

-Kiek tu sutraukei į tą lygumą? – paklausė Kumaranas.
-Daug...
-Žinau. Tu gi su tokia jėga galėjai suvienyti klanus, kunigaikštystes. Tapti valdovu nuo Deimantinio Kraujo kalnų iki Sausosios Klajoklių dykumos. Kodėl?...
-Jaunuoli, - Eulopas norėjo kreiptis vardu "Kumarani", bet susilaikė – taip duotų suprasti, jog simpatizuoja tam geltonsnapiui, - Aš tik karys. Aš karys. Karys!
Kumaranas nieko neatsakė. Neklausė – erzinti senio nenorėjo. Ir tikslo tokio neturėjo.
Tik pabandytų – šuo nepakeldamas galvos nuo aslos dėbtelėjo į Kumarano blauzdas. Gulėjo prie kojos.

x          x          x

Balti kalnai savo špiliais stabdė baltus debesis, tingiai slenkančius  vaiskia mėlyna padange. Eulopas stovėjo sėdėdamas ant žirgo stovėjo ant žalios kalvos. Po kojomis juodavo jo orda. Kunigaikščio Bgorijaus, barono Otvano Smailiojo Šerdies, Kaicio... ištisos armijos, būrių būriai, gaujų gaujos. Dešinėje švyti metalo šarvai, kairėje... iškelti kalavijai, šalmų plienas, iečių varis.. auksu blizga. Tūkstantinė armija stovėjo akis į akį su Baltaisiais Druskos kalnais, kuriuos žmonės vadino Hofradigajaus Nepraeinamuoju Tiltu. Kodėl tiltu? Argi maža pasaulyje kvailų pavadinimų.
Šalia ant obuolmušio žirgo sėdėjo Osis.
-Mes nugalėsim, – jis neklausė, o teigė, nors jam pačiam tai buvo klausimas. Klausti nederėjo. Buvo galima tik teigti. Osis tikėjo. Netikėti buvo neįmanoma. Eulopas sako – Eulopas žino.
-Prie kojos! – piktai riktelėjo Didvyriui ir pažvelgė į draugą. Jo žvilgsnis atrodė reikšmingas. Galėjai suprasti: "Osi, Osi, ką tu šneki... Žinoma taip..." Nors iš tiesų mintyse sukosi tik keletas frazių:" Už kalnų... Tie kalnai ... Labai juos greitai... Jokių abejonių... Čia jo dar nėra. Jis ten.. Už jų... " – kažkokios padrikos mintys tarsi jūros bangos plakė Eulopo smegenis.
-Pirmyn, - ištarė Eulopas net netraukdamas kalavijo kaip paprastai.  Kai po tavo kojomis stovi klusnios ordos  - tavo jėga tavo žodžiuose.
-Pirmyn! – išvertė gerklę Osis ir iškėlęs aukštai virš gavos kardą paragino žirgą.
Barzdoti vyrai su karo kūjais, arbaletais, ant žirgų ir pėsti pakluso. Osis – Eulopo balsas – jo neklausyti.... Niekas nenorėjo būti nukryžiuotas. Osio bijojo. Eulopas buvo dievas. Gyvas. Legenda. Osis buvo legendoje...
Juoda metalo lavina nuslinko kalva žemyn – Baltųjų Druskos kalnų link. Kurie rėmė savo smailėmis dangų, kuriuose kažkas galbūt giedojo meilės odes, kuriuose... Virš jų ratus suko erelis. Vienas. Ir jis nebuvo jokioje pusėje – nei žmonių, nei driežažmogių. Jis buvo vienas. Virš jų. Virš visko. Virš balto ir juodo. Virš legendos. Legenda jam neegzistavo. Jis buvo laisvas. Driežamogiams tai buvo paskutinis mūšis. Vėliau tik skerdynės…

x          x          x

-Juk tu nebuvai visąlaik didvyris?
-Buvau… Vos tik pirmąsyk sugniaužiau rankose kalaviją…

x          x          x

Eulopas delnu patrynė krūtinę delnu, kitos rankos nukštį užkišo už klubo raiščio ir įsispoksojo į lengvus, iš ievos žievelių supintus sandalus. Kaip žaibas pasisuko, nupėdino prie gulto. Prisėdo. Paglostė šarvų plokštę. Pašoko. Pasičiupęs kalaviją – šit-vikt-šit-šuf-šas-vikt-vikt-šas - sušoko "kruvinajį blusos šokį" ir iškvėpė. Palapinė buvo erdvi, bet penki gigantiškieji, nykščio ilgio uodai voliojosi sukapoti. Bet kuris kitas ginklo meistras būtų pasakęs, jog tai įmanoma tik su katana, bet ne su dvirankiu kalaviju. Kovų žinovas būtų pakraipęs galvą, valstietis tiesiog dievobaimingai šnibždėdamas "dieve, sergėk mane nuo demonų ir piktų burtų" persižegnotų. Gi nebuvo čia jokios magijos... Tiesiog jis neprilygstamas karys. Tik rankos vos vos tirtėjo...
Jau įpusėjo keturioliktas mėnuo po Hofradigajaus kautynių, kurios truko dvi paras. Jie sumušė Dūmaleidžiančiųjų ordas. Apsupo jų stovyklą. Drakono nerado. Tik nudegintą kalvą. Iš čia siaubūnas stebėjo mūšio eigą.
Ir jie ėmė persekioti priešą. Jie vijosi drakoną. Ėjo karštais pėdsakais. Nors sunku teigti, jog persekiojo... Rodos visi trys šimtai kilometrų buvo ištisas kovos laukas. Maži atokvėpiai. Veržlus žygis pirmyn. Netikėta ir inirtinga kova. Pergalė ir vėl tarpekliais, į žalius slėnius, trypdami gėles, drumsdami upių vandenį į kalnyno gilumą. Netikėtas antpuolis, riksmai, metalo dzvanksėjimas, dejonės ir tyla. Tik aimanos ir sužeistų arklių žvengsmas. Neramus miegas. Atokvėpis. Diena miego – jau rodos priešas dingo, sumuštas... Gražus vakaras, kepama elniena ir netikėtas antpuolis. Ir vėl... ir taip be perstojo keturiolika mėnesių. Bet jiems sekėsi. Eulopas buvo gimęs po laiminga žvaigžde – su kalaviju rankose.
Tačiau nepamena kada tai atsitiko, kada pirmą sykį išėjo pasižvalgyti po apylinkes... ugninio vyno. Eulopas buvo stiprus – jam reikėjo sau lygaus. Jam reikėjo drumzlinojo skysčio, kurį lupo tik valkatos, vergai ir nusigyvenę valstiečiai... Jis buvo stiprus, bet bjaurus skoniu. Tačiau susivertęs asotį neilgai trukus kaip negyvėlis krisdavo miegoti. Miegoti! Ir tai buvo svarbiausia, nes jau kuris laikas kankino nemiga ir jaudulys, kaip šiąnakt. Jis nebijojo kautynių, nebijojo mirti, bet bijojo pralaimėti miegant. Valandų valandas permąstydavo praėjusius mūšius. Stengėsi surasti klaidas ir jas gerai įsiminti, kad nekartotų –  didysis kelias jį išmokė kautis, bet ne vadovauti šimtatūkstantinei armijai. O kai išgeri – nervai atsipalaiduoja, protas išvirsta iš kiaušo ir krenta, krenta kažkur į kojas...
Rytmečiai juo toliau juo labiau darėsi nepakeliamai sunkūs.
O štai prieš trejetą dienų ėmė virpėti rankos.
-Osi, - šuktėlėjo Eulopas.
-Euli, ko? Aš...
-Aš... – jau žiojosi tarti karys, bet susilaikė: - Nieko, nieko. Miegok...
Eulopas visad gėrė vienas ir paslapčia nuo visų. Jam atrodė, jei dalytusi butelį su Osiu, gal jam nepakaktų, kad nusiramintų ir užmigtų, kad ryte vėl galėtų pabusti.
Dabar pradėjo virpėti rankos....
Eulopas užsimetė apsiaustą pasikišęs po juo kalaviją, ištirpo tamsoje. Netoliese yra kaimas....

x          x          x

-O jeigu netikėtai naktį jus užklupdavo... O tu būdavai girtas?
-Man tiesiog sekėsi... Pakirsti anksti ryte iš patalo – galva plyšta, dar svirduliuoji, bet žygio ragas tave jau kviečia, ragina rengtis ir keliauti toliau. Patrauki per pievas, lankas, miškus, girias ir tik po piet pajunti, jog galva vėl šviesi – nelygu kokiam kaime kokį ugninį vyną varydavo... Būdavo visko... Aš gi meistras – ginklo meistras.  Ir būsena neturi didelės įtakos – susikaupi ir eini... Tokių karių maža – todėl man ir sekėsi.
-Ir niekas nepastebėdavo?
-Ar tau teko kada girdėti pasakojimą, kuriame būčiau piešiamas girtas ar apgirtęs? – kreivai šyptelėjo Eulopas.
-O Osis?
-Aš vienintelis žinojau ir saugojau šią paslaptį.


Galva buvo savo vietoje – išgertas vakarykštis vynas nė nebandė lipti aukštyn stemple. Jis jau kuris laikas rytais nejautė jokių pagirių, ne taip kaip anksčiau ir tuo tylomis didžiavosi. Tik rytais vis dar jausdavosi girtas. Ne toks, kad nepastovėtų kojose ar nepakeltų sunkaus ginklo. Nors kalavijas kažkodėl darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Tik niekas to nepastebėdavo – ginklą valdė tobulai, apie kovos metodus ir visokiausius triukus žinojo daugiau nei bet kuris iš žmonių. Ir tai jį gelbėjo. Ir šįryt galva sukosi, liežuvis pynėsi – stengėsi kalbėti kuo mažiau ir kuo trumpiau.
-Osi, velniai rautų, varyk tuos savo raitelius į lauką! – netikėtai pratrūko Eulopas. – Gi matai kas dedasi!
-Negalima. Negi tu nori...
-Ar girdi ką aš tau sakau, suski tu!
-Bet kairys flangas liks be ginybos...
-Velniai rautų... – Eulopo rankos tirtėjo, gerklė džiūvo. Norėjosi kuo greičiau baigti šios dienos kautynes ir į palapinę – truktelti vyno. Pernelyg jau dreba rankos, pernelyg... Greičiau baigti...
-Osi, nepyk... Aš pasikarščiavau. Jei tu pats bijai, aš vesiu juos į mūšį, - ir paragino žirgą. - Osi, ne pirmos kautynės! Ne tokių matėm! – riktėlėjo nujodamas, neatsisukdamas: - Vyrai, primyn! Mirtis mūsų rankose ir ant kalavijų ašmenų! – iškriokė kovos šūkį ir pasidarė lengviau.
Didvyris beatodairiškai metėsi iš paskos – kartu su savo gauja, koja į koją su jos vadu.
-Šis mūšis kitoks! – riktelėjo pavymui Osis, bet žodžiai Eulopo nebepasivijo. – Velniai rautų! – ir jis paragino žirgą.

x          x          x

-Ar tikrai tos dienos kautynės buvo kitokios?
-Buvo...
-Tu praradai vos ne pusę armijos. Jūsų vos nesutriuškino.
-Vos...
-O po savaitės didesnioji dalis tavo armijos likučių apsisuko ir patraukė namo. Tu jų nepajėgei sulaikyti...
-Aš jų ir nelaikiau... Jie mane išdavė... Per anksti, nei tikėjausi... Niekšai!
-Ir liko su tavimi tik ištikimiausi, tie su kuriais pradėjai žygį...
-Liko, kol paliko...

x          x          x

Saulės diskas buvo aukštai danguje, tiesiog virš galvų. Plieskė, žlibino… Prisilietus metalas nemaloniai degino pirštus. Vyrai stengėsi jų neliesti. Kaip vėžliai susitraukę savo kiaukutuose, kas alkūne pasirėmęs, kas sėdomis kiurksojo ant kalvos ir tylėjo. Šnekėti gal ir buvo apie ką, tik tai neturėjo jokios prasmės. Jie viską iki panagių žinojo apie kits kitą, apie dabartį, o ir ateitis tiesi kaip kalavijo ašmenys… Ir dar karšta. Sunku net prasižioti. Jokios prasmės aušinti burną, kai bemaž gali įspėti kas tavęs laukia.
Kūnu žliaugė prakaitas. Bet nusimesti šarvus būtų tikra pražūtis.
Septyni vyrai sėdėjo ir mąstė. O gal ir ne. Gal tiesiog sėdėjo ir laukė kol kuris nors iš jų tars paskutinį žodį. Be abejo tars Eulopas. Jis čia vadas. Jis juos visus atvedė iki šios kalvos.
Osis nuskynė dobilo žiedą, pasukiojo tarp pirštų ir įmetė šalman. Nubraukė delnu prakaitą nuo veido. Sūru. Nusispjovė.
-Tai ką?… - pratarė jis.
Eulopas pasižiūrėjo į tolį. Sugirgždėjo žarvų plokštės. Pakilo.
-Septyniese mes jo neįveiksime.
-Eulopai, įveiksime, - Odvas brūkštelėjo riebaluotais pirštais per kelias savaites nešukuotą storų plaukų kupetą ir pasižiūrėjo pritarimo į Osį. Šis nusuko nosį į tolį kur mėlynavo miško horizontas.
-Nori čia palikti kaulus? – neatsisukdamas murmtelėjo Eulopas. Kiek patylėjęs pratęsė – spausdamas žodį po žodžio:
-Noriu jums pasakyti… Vakar susitariau… Susitariau… ilgai derėjausi… su varlakais iš Drolio pelkių… Jie man padės. Sakau man, nes žinote kas yra varlakai. Spręsti jums. Pasiūsite mane velniop – nesupyksiu. Patrauksite namo – nelaikysiu.
Tačiau vyrai nepratarė nė žodžio. Girdėjosi žiogas, paukštelio giesmė pakalnės krūmuose…
-Ko tylite… suraukę šiknas?
-Bet jie varlakai… - dar kartą nusispjovė Osis. Šarvai sugirgždėjo. Šviesiaplaukis jaunuolis irgi atsistojo.
-Osi, aš suprantu… bet drakonas tik už kelių mylių. Tiek metų jį gaudėme. Negi paleisime vėl. Negi vėl jam leisime dingti.
-Aš jau mieliau dar dešimtį metelių kalaviju sau skinsiu kelią, jau geriau vėl kęsiu šaltį ir drėgmę, bet nesusidėsiu su varlakais, - iš prdžių tyliai, dusliu balsu, bet vis skambesniu ir skambesniu prakalbo Osis. – Ką apie mus kalbės žmonės. Susidėję su varlakais… Na, jau ne. Tu Eulopai, išprotėjai.
-Bet juk supranti – kitos išeities nėra. Jei mes dabar neįveiksime drakono, nesutramdysime, tai kas… ir kada. Prisimink ašaras, aimanas…
-Tu teisus, bet jau geriau sausą duonos kriaukšlį graušiu, su demonais nesusidėsiu.
-Tai tu ne su manim.
-Bet kokiom priemonėm į tikslą?! Na, jau ne… - Osis nusisuko ir sunkiu žingsniu nupėdino prie žirgo.
Sugirgždėjo šarvų plokštės. Penki vyrai šnopuodami pakilo. Eulopas liko vienas stovėti ant kalvos. Dusliai subumsėjo arklių kanopos. Jie tolo. Jis liko. Neatsisuko. Šeriuotu žandu nusirito ašara.
Varlakai.
Žino. Jis viską žino. Visus pavojus. Varlakai padės užmušti drakoną, o po to… Ne, Eulopas sugebės juos sutramdyti. Juk sugebės.

x          x          x

-Kas tie varlakai? Pirmą kart girdžiu…
-Negyvi peklių medžiai.
-Negyvi?
-Zombiai irgi negyvi, nors kadaise buvę žmonės…


Dangus tarsi kiaulės pūsle langas apsitraukė pilkšvais debesimis. Sūkūriais nešdamas geltonus, raudonus lapus pakilo vėjas. Ant žando pakštelėjo pirmasis ledinis lašas. Stambus. Vėl lis.
Eulopas susisupo į skylėtą vilnonį apsiaustą. Stiprus vėjo gūsis smogė kariui į krūtinę – vos neišvertė iš kojų. Nusilpusios kojos, maitinamos vien laukų ciklofondrijų šaknelėmis, smulkiais graužikais ir didžgalviais kirminais, vos nulaikė kūną vertikalioje padėtyje. Dzvangtelėjo plienas – kaustytos kalavijo makšties galas atsidaužė į varinį antblauzdį. Karys prisimerkė. Atėjo ruduo. Jis vis dar trypinėjo ant tos pačios kalvos. Varlakai taip ir nepasirodė.
O jeigu vyrai tą karštą, saulėtą dieną nebūtų išsigandę paminti savo principų, o jeigu… Dabar jiems nereikėtų kartu su varlakais stoti prieš drakoną, nes juodieji medžiai kažkodėl neatvyko sutartu laiku į sutartą vietą. Ir jie dabar galėtų pabandyti septyniese – o gal visgi įveiktų. Gal Odvas buvo teisus. Ir be varlakų pagalbos…
Ko jie išsigando. Juk jie karo mašinos – meistrai. Tūkstančius mylių nuėjo pjaudami visokią juodumą. Ugnimi jai badydami akis. Smaugdami. Metalinėmis krūtinėmis atmušinėdami trolių anpuolius. Ko jie išsigando?!
Dabar Eulopui atrodė, jog net su tokiu nusilpusiu kūnu kalnus nuverstų. Juk svarbiausia ne jėga, o valia. Ne gausa, o ginklas meistro rankose. Kai kiekvienas smūgis tikslus, kai kiekvienas kirtis apskaičiuotas…
Eulopas nuleido galvą, dar labiau susitraukė ir nukiūtino į palapinę. Jis čia tūno jau trys mėnesiai. Jau ruduo. Jau šalta. Netrukus snigs….

x          x          x

-Susikovei su drakonu?
-Ne.
-Kodėl?
-Todėl kad atėjo žiema…ir… ir aš apsistojau šioje smuklėje…
-Bet po to atėjo pavasaris, vasara…
Eulopas nieko neatsakė.

x          x          x

Iš po žemių, per sniego lopinėlius kalėsi pirmieji gležni snieguolių daigeliai. Nuo pastogės caksėjo šilti, saulėje įkaitę lašiukai. It gyvi čiurleno, rangėsi upeliūkščiai. Eulopas atsargiai žingtelėjo į juodą žemės lopinėlį – koja susmego į šiltą purvą.
Pabudo su aušra. Lyg gyvas priekaištas kampe riogsojo šarvai. Spėjo nuo drėgmės aprūdyti. O kalavijo, atremto į kertę, rankeną voras apraizgė baltu šilku. Įsitaisė namus ir manė čia gyvensiąs amžiais. Bet iš kur jam žinoti didžiojo pasaulio dėsnius. Stambi ranka griebė ginklą ir išplėšė iš užmaršties – ištisus keturis mėnesius nemūvėjo metalinio antkrūtinio, šalmo… Pratūnojo smuklėje maukdamas alų ir pasakodamas užklystantiems keliautojams linksmus nuotykius, nutūktgalviškus žygius. Taip dar jam nėra būvę – jis keldavo ir užmigdavo vilkėdamas šarvais, miegodamas pasikišęs po galva kalviją ar durklą.
Jie buvo sunkūs. Jautėsi suvaržytas. Pasukiojo kalaviją prieš langą – atspindžiai nuo ašmenų švystelėjo kambariuko sienomis, drėksdami praplėkusį orą. Žiūkt ir į makštį.
-Ko aš čia tūnau. Privalau surasti tą drakoną ir nudobti, - sušnibždėjo jis ir ryžtingai pasisuko į duris.
Dabar žengė ir vos nepaslydo. Po plonyčiu purvo sluoksniu pasirodo buvęs molis. Oi, kaip būtų tėškęsis smūklės kieme visų pajuokai.
Įšoko į balną ir pasuko į vakarus.

x          x          x

Tvirtovės sienas pasiekė apynakčiais. Pilkšvai melsvame danguje it pakaruoklių šešėliai bolavo juodi aukšti bokštai. Eulopas paplekšnojo žirgui kaklą – gyvulys sustojo. Didvyris irgi – inirtingai ėmė uostyti orą. Klausiančiomis akimis pasižiūrėjo į šeimininką, vėl į sienas, vėl pauostė, vėl į šeimininką. Karys net nesiteikė pažvelgti jo pusėn. Įsmeigęs akis, sustingęs balne žiūrėjo į drakono irštvą.
Pačiupinėjo kalavijo, pritvirtinto išilgai žirgo kūno, rankeną, bet nusikabino kuoką, kaustytą ilgais aštriais kaip skutimosi peiliukai dygliais. Tačiau gyvulio neparagino eiti pirmyn. Išsliuogė iš balno. Pasižiūrėjo į kuoką, pakilnojo – sunki. Smagiai su ja eina. Geras smūgis ir priešininko galva gali ištykšti it moliūgas. Šuo klausiamai bakstelėjo į šlaunį.
-Ramiai Didvyri… ramiai…
Žinoma, jis ramus, negi šeimininkas visai kvaištelėjo. Jis gi kovinis šuo – žino taisykles. Ne pirmas kartas.
Eulopas dar kartą pakilnojo kuoką ir prikabino prie balno. Ryžtingu judesiu zykštelėjo iš dėklo dvimetrinį kalaviją. Suėmė abejomis rankomis – mūvėjo metalinių plokštelių pirštines. Vėl įsispoksojo į niaurius tvirtovės bokštus, jų akiduobes – langus, šaudymo angas. Nužirgliojo keletą žingsnių ir sustojo. Nuleido ginklą. Įsmeigė žemėn. Atsirėmė. Atsidūsėjo ir apsisukęs grįžo prie žirgo.
Šoko į balną. Apsuko gyvulį ir pasileido šuoliais atgal, į smuklę.

x          x          x

-Kodėl neiškvietei drakono dvikovai?
-Manai išsigandau?
-Na… Tai kas nutiko?
-Jaučiausi pavargęs. Stovėjau toje juodumoje ir skaičiavau, kiek kautynių atlaikiau, kiek dvikovų laimėjau, kiek direžų galvų nuskraidinau nuo pečių, kiek trolių pasiunčiau į aną pasaulį, kiek raganų… pakoriau… kiek…
-Ir daug suskaičiavau…
-Nesuskaičiavau. Supratau, jog pernelyg visko daug palikau sau už nugaros – praeityje. Nesuskaičiuojamai daug. Todėl ir legendos apie mane pradėtos kurti, dainos giedamos. Todėl didvyriu tapau…
-Ne todėl… Tu visad koveisi už tiesą, teisingumą…
-Tarkim… kaip ten bebuvus, man nuo to pasidarė nepakeliamai sunku, pasijutau pavargęs.
-Meluoji pats sau. Tiesiog išsigandai. Prisipažink.
-Aš ne teisme.
-Nenorėjau įžeisti.
-Tas drakonas man būtų buvęs septynioliktas.
-Įskaičiuoji ir tą pirmąjį – vargšą mažylį? – paironizavo Kumaranas.
-Tiesą pasakius… - Eulopas sekundėlei suabejojo – sakyti ar ne. Įsirėmė akimis į pašnekovą. Palinko arčiau jo, tarsi norėtų žvilgsniu nustumti jį nuo kėdės. Kumaranas atlaikė žvilgsnį.
-Tiesą pasakius… pagalvojau, jog man neišeis. Jog nebemoku kautis. Gi ištisus metus tupėjau smuklėje.
-Visgi išsigandai! – triumfavo Kumaranas.
-Ne! – trenkė kumščiu į stalą Eulopas. Pustuštis alaus bokalas šoktelėjo aukštyn ir virto ant šono. Gėrimas išsiliejo, bet vyrai į jį nekreipė dėmesio.
-Išsigandai. Pats savęs išsigandai… kad nepajėgsi.
Eulopas žiūrėdamas Kumaranui į akis ilgai tylėjo – tarsi norėdamas įžvelgti daugiau nei šis pasakė, sužinoti tai ko nepasakė. Po to nuleido galvą ir tyliai pratarė:
-Gal…

x          x          x

Eulopas sėdėjo po liepa. Rijo dešrą su duona. Šalia gulėjo vynmaišis. Šarvai kūpsojo ant žirgo nugaros. Didvyris irgi ėdė – šeimininkas mylėjo šunį. Jie buvo seni draugai. Pievoje skraidaliojo drugeliai, jos viduryje tumulais sukiojosi uodai. Eulopas skendo aukštoje žolėje. Žalia spalva jį akino. Vidudienio saulėje viskas tviskėjo, žibėjo tarsi rojuje. Šalia vynmaišio mėtėsi arbaletas, keletas strėlių, o prie šono, visai po ranka prispaudęs tankių smilgų mišką gulėjo kalavijas. Dėl visa ko… Miškas gražus, taikus, bet Eulopas žinojo, jog netikėčiausi pavojai slypi ten kur daugiausiai žydi gėlių, kur vaivorykšte tviska žemė.
Žirgas pasižiūrėjo į kitą pievos pusę ir atbulomis ėmė trauktis į krūmus. Karys akies krašteliu pastebėjo. Šalia kalavijo padėjo nebaigtą dešros galą ir surakino delnu oda apipintą rankeną. Oda taip buvo nutrinta, jog blizgėjo. Slibino oda. Didvyris metė kreivą žvilgsnį į dešrą, bet nesusigundė – inirtingai uostinėjo orą.
Iš pradžių Eulopas išvydo žvynuotas galvas… Jų buvo aštuoniese. Driežažmogiai. Ginkluoti. Gerai ginkluoti.
Eulopas iššoko netikėtai. Jiems – išdygo tarsi iš po žemių. Ir nelaukė. Kritis, dūris, suktukas ir vėl tiuškinantis smūgis – vienam nulėkė galva, kitas kniubščia krito išvirtusiais viduriais. Su likusiais buvo kiek sunkiau – jie spėjo išsitraukti kas kardą, kas nusikabinti nuo juostos kuoką ar kovos kūjį. Žvangėjo metalas, girdėjosi įnirtusių, o kai kuriais atvejais išsigandusių būtybių šnopavimas. Karšta čiurkšlė trykštelėjo Eulopui tiesiog į akis – jis užsimerkė ir kirto. Pasikliovė vien klausa. Durė ir vėl kirto, smogė plokšte ir atgalia ranka brukštelėjo per akis – žolėse jau voliojosi keturiese – suknežintomis galvomis, sukapoti driežažmogių kūnai. Sukosi po pievą it viesulas paskum save palikdamas vien chaosą ir kraują… Nepraslinko nė geros dešimtys minučių, o Eulopas jau stovėjo kruvinas vidury ištryptos peivos – nei gėlių, nei drugelių. Tik septyni sumaitoti lavonai. Kričių sukapoti baltiniai plazdėjo šiltame vėjyje it bokštų vėliavos. Iš skerso rėžio ant nugaros bėgo kraujas. Srovelėmis varvėjo žemyn ir sunkėsi į kelnių liną. Eulopas stovėjo iškėlęs kalaviją smaile į dangų ir žvalgėsi. Akys degė…

x          x          x

-Kodėl juos puolei?
-Jie buvo driežažmogiai…
-Silpnesni nei drakonas, todėl nepabijojai…
-Kova nebuvo tokia lengva kaip manai. Tik tikri kariai geba taip kautis kaip jie. Retai kada ant mano kūno likdavo žaizdos. Netiki? Galiu parodyti. Ant nugaros žaizda dar neužgijo.
-Su drakonu nesikovei, o su… Kodėl?
-Tiesiog tuo momentu pagalvojau, jog reikia.

x          x          x

Karliaus Osis Šviesusis Liūdnaakis stovėjo po tarsi krauju aptaškytu rožių krūmu ir nuo kalvos žvelgė į miestą, kurį perstatė. Nušlavė visus lušnynus ir iš baltojo bazalto sumūrijo naujus namus, bokštus ir ginybines sienas. Karalystės sostinė privalo stebinti, stulbinti ir priversti pasijusti menkysta. Protas įkūnytas akmenyje – štai kas glumina žmones ir priverčia juos pagarbiai nusitraukti nuo galvos šiaudinę skrybėlę ar kniedytą plieninį šalmą. Žili tiesūs Osio plaukai, kurie niekad nesusiveldavo, karališkai ir laisvai krito ant jo pečių – slegiamų penkiasdešimt septynerių nugyventų žiemų ir vasarų... ir prisiminimų, kurių jis nepamirš iki paskutinio atodūsio ir kurių niekam neleis užrašyti.
-Jūsų didenybe, ar galime tęsti, - atsargiai paklausė metraštininkas.
Osis nepakeldamas rankos vos matomai krustelėjo rodomuoju pirštu.
-Jūsų didenybe, kaip man užbaigti šią istoriją?
-Rašyk... ir pasakė Eulopas Lytvynas Ok Treidengardas: "Einu į varlakų valdas ir išsivesiu juos į kitus pasaulius, idant neliktų paskutinių Altan Tolio ginklo draugų." Tai nutiko ant Aknės kalvos. Ir niekas jo daugiau nebeišvydo kaip ir pelkių varlakų. O kunigščiai: Osis Vėtrų Tramdytojas, Odvas Kruvinasis, Tolmas iš Linkelio klano, Zagadas Vik Ambalgulis, Saitas Triuškintojas ir daugelis kitų narsių ir kilnių vyrų jojo iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą, iš slėnio į slėnį, iš krašto į kraštą ir ragino visus, kurie dar gali pakelti kardą, eiti kartu; ir jie surinko šimtatūkstantinę armiją; ir Buligolio lygumų kautynės buvo paskutinės. Ir visi jie nulenkė galvas prieš kunigaikštį Osį Vėtrų Tramdytoją ir paprašė jie tapti karaliumi slėnių ir kalnų, lygumų ir girių idant žmonių gyvenamose žemėse įsivyrautų taika ir ramybė. Taip baigėsi 30 metų karas su driežažmogiais."
-Drįstu pastebėti, Jūs dar nepaminėjote kas užmušė baisųjį drakoną Altan Tolį.
-Visi gi žino - Eulopas Lytvynas Ok Treidengardas. Jis gyvas legendose ir dainose. O šis metraštis skirtas tolimai ateičiai. Skirk gi pagaliau šias dvi tiesas. Galų gale mitai nesunaikinami, tad kam gadinti pergamentą ir rašalą?
-Jūs teisus Jūsų šviesybe, visiškai teisus... – žemai nusilenkė vienuolis. - Jūsų šviesybe, o kaip nusakyti Jūsų kilmę? Čia gi reikėtų išvardyti garbinguosius Jūsų prosenelius... Jų nuopelnus ir žygius, jų darbus ir kovas.
Karalius vos pastebimai šyptelėjo, o krūtinėje sugriaudėjo juokas, tarsi būtų atplyšęs akmuo nuo aukštos uolos. Prisiminė kadaise jam ištiestą purviną Eulopo ranką:
-Rašyk...

x          x          x

-Dabar atskleisiu tau tiesą, kuria nepatikėsi, - sušnibždėjo Kumaranas.
-Nejaugi, - vaikiškai nustebo Eulopas.
-Tu pats esi tas drakonas, kurį pusę savo gyvenimo medžiojai.
Senasis karys klausiamai susmeigė akis į jaunuolį.
-Taip, taip... Ar tu bent kartą matei gyvą drakoną, spjaudantį ugnimi, prisipažink, ar matei? Ne. Tik dvikojus protingus roplius – pėsčius ir raitus: apžergusius didelius ir mažus žvynuotus, uodeguotus padarus, kuriuos vadinote slibinais. Praeis daug laiko ir žmonės atkasę jų milžiniškus kaulus pavadins kitais vardais. Slibinai liks pasakose ir niekas jais netikės, o driežažmogių, kaip rasės visiškai nebeprisimins. Tu esi tas baisusis drakonas – juk tu deginai dvikojų roplių kaimus, tu nuo žemės paviršiaus šlavei jų miestus. Tu jų akimis buvai demonas-pabaisa. Tu.
-Atėjai manęs nudobti?.. Sugniuždyti... senį… paliegėlį?.. Palaužk kario dvasią ir sutrupinsi jo kvailą makaulę, ar ne?.. Neišdegs. Aš tavimi netikiu.
-Nejaugi?! - dirbtinai nusistebėjo Kumaranas.
-Ar aš su uodega, ar žvynuotas? Ar su ugnimi nasruose? Ar mano snukio šeriai kuo nors primena žvėrį?! – atsuko neskustą žandą Eulopas.
-Taip kaip vanduo ledą… Drakonas yra būsena… Žinai ką reiškia žodis būsena? Esi tokį girdėjęs? Osis nepaaiškino?
-Netikiu.
-Tave medžios. Saugokis.
-Netikiu, - tačiau šįsyk kario balsas vos juntamai sudrebėjo.

x          x          x

Eulopas žengė per slenstį. Didelis kruvinai raudonas saulės diskas kabojo ties horizontu.
Didvyris jau sukinėjosi palei pabalnoto žirgo kojas.
Karys niauriai pasižiūrėjo į tolį. Aštrūs juodi bokštai jau raižė raudonojo šviesulio papilvę. Vyras tvirtu ryžtingu žingsniu, žvangėdamas, girgždėdamas prisiartino prie žirgo, įkėlė kilpon koją.
-Kur susiruošei, - išgirdo Kumarano balsą. Atsisuko. Alyvų šešėlyje stovėjo jaunuolis, bet ne toks kaip visad – nuo galvos iki kojų šarvuotas. Juodas. Su dvirankiu kalaviju, atsuktu į Eulopą. Tik be šalmo – vienplaukis. Lengvas vėjelis kedeno jo ilgus šviesius plaukus. Jo žydros akys keistai spindėjo. Eulopas visais šventaisiais galėjo prisiekti, jog šviesa sklinda iš vidaus. Keista…
-Susikauti su drakonu… Ir tai bus paskutinė mano dvikova…
-Visgi nepatikėjai. Kągi, - atsiduso Kumaranas. - Joti nebūtina – drakonas Alton Tolis priešais tave!
-Tu? – Eulopas atsisuko į jaunuolį visu kūnu. – Betgi šįvakar bandei man įteigti, jog aš pats esu tas drakonas.
-Taip ir yra, jei kalbėsime tavo, žmonių kalba. Taip, tu drakonas, nes visa savo esybe esi žvėrimi. Aš irgi esu drakonas, tačiau tikrąja prasme, kurią jūs pamiršote. Aš gyniau driežažmogius, o tu juos sunaikinai. Tuo mes ir skiriamės. Pažvelk atydžiau į mane – argi aš nepanašus į tave? Žinoma, tu jau senis, o aš jaunas. Nesistebėk, jei manyje nematai savęs, juk tu niekad nežiūrėjai į veidrodį. Tu niekad nežiūrėjai į save. Matei tik kitus, tik priešus…
-Bet jie ir buvo priešai… niekšai… bjaurybės… - iškošė pro dantis senis.
Didvyris sunerimo. Pribinzeno prie Kumarano. Apuostė. Nustebęs atsisuko į šeimininką. Kuris tikrasis šeimininkas?
-Eulopai, tu mane užauginai. Savo pykčiu, savo įniršiu – štai kuo mane maitinai. Stiprėjau, augau, taip kaip gėlė tręšiama mėšlu. Jei nori užmušk mane – užmušk save. Nagi trauk kalaviją baily!
Eulopas žaibiškai pasisuko, akimirksniu kalavijas, iki tol ramiai pūpsojęs ant žirgo, atsidūrė jo metalinėse letenose. Plačiai išsižergė, šiek tiek palinko į priekį ir laikydamas ginklą smaigaliu į Kumaraną sustingo. Jaunuolis irgi. Temo. Vyrai stovėjo pasirengę kovai. Sužibo pirmosios žvaigždės. Liepoje pragydo paukštelis. Aplink žolėse čirpė žiogai. Tolėliau, už smuklės kūdroje kvarkė varlės. Vyrai stovėjo kieme vienas prieš kitą ir kažko laukė… Du drakonai. Ir jeigu kas būtų klausęs jų, stbėjęs šią sceną, vargiai būtų galėjęs pasakyti, kuris jų tikrasis.



1. Altan Tolis pagal Buriatų mitus - vyriausias drakonas, išvertus "auksinis veidrodis".
2. Baylio mieste tuo metu gyveno vos 10 000 miestelėnų. Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose Baylis paminimas 11 325 m.pr. Kr.)
3. Treidengardas buvo pastatytas kur kas vėlesniais laikais (8354 m.pr.Kr.), todėl neatidų istorijos tyrinėtoją, siekiantį išsiaiškinti tikrąją Eulopo Lytvyno Ok Treidengardo kilmę, tas faktas gali klaidinti.
4. Kalbamuoju periodu Baylio mieste gyveno per 135 000 miestelėnų.
5. Paprastumo dėlei šie ir kiti tekste minimi titulai ir terminai pakeisti mums suprantamais ir priimtinais, kad skaitytojas lengviau suprastų apie ką šnekama.
6. Trampenas – smulkus piniginis vienetas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą