2016 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

Kas pražudė Rojaus sodus?



367-oji istorija. Vėlinės yra išėjusių anapilin lankymo diena. Ten išeina ne tik žmonės. O kai kurie, kaip ir žmonės išnyksta be pėdsako.
Sėdau į automobilį ir pasukau Mosėdžio kryptimi. Netoli Udralių gyvenvietės, buvusio Taikos kolūkio teritorijoje kadaise gyvavo pionierių stovykla "Ąžuoliukas" - įkurdintas sename ąžuolyne. Ten augo kelių šimtų metų senumo ąžuolai dar menantys Žečpospolitos padalijimą. Aš juos dar mačiau, kai buvau vaikas, kaip ryšėjau raudoną kaklaraištį, tik nesuvokiau kokie jie seni. Dabar toje vietoje tik didžiuliai kelmai. Pagal trūnėsius galima spręsti, jog juos išpjovė prieš kokius 16 metų, dar pirmąjame naujosios nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje. Išpjovė ne vokiečiai, o patys lietuviai. Ir išpjovė be gailesčio, nes matyt, mažytė giraitė pakliuvo į privačias rankas. Ir dabar joje vaikščiodamas aptikau krūveles paskaldytų ąžuolų. Tas medis yra kietas, kaip žemaitis. Ir kaitrus. O juk ką lietuvis užsisako žiemai? Uosį arbą ąžuolą. Kurenasi. Šildosi. Šventvagiška. Senovėje lietuviai pagonys ąžuolus garbino ir vargu bau ar šildėsi savo trobas. Tačiau paskui jie virto krikščionimis, Romos katalikais ir
ąžuolai virto malkomis. Paprastomis malkomis, kurias mužikas lietuvos be jokios sąžinės graužaties pardavė arba sukūreno. Nes neliko ant Lietuvos lietuvio - tik mužikas.
Šis pasakojimas daug kam gali sukelti gana dviprasmiškų minčių. O jei nesukels, vadinasi prastai rašau.
Iki buvusios pieonierių stovyklos veda tiesus keliukas, kuris paskui staigiai pasuka į kairę. Tiesiai važiuosi - gyvenimą privažiuosi, į kairę suksi - raudonu virsi... Seniau žmonės sodybas vadino GYVENIMAIS, nes ten prabėgdavo visas jų gyvenimas. Dar mes TAI vadiname sodybomis, nes GYVENIMAI turėjo obelų, kriaušių ir vyšnių sodus.
Čia stovėjo pagrindinis pastatas. Ar matote jį?
Sodas - sodyba.
Bet man svetimas gyvenimas nerūpi, aš suku ten, kur praleidau dvi vasaras po kažkiek dienų, su raudonu kalaraišiu ant kaklo. Kaip tarybinis vaikas. Tačiau prie posūkio iš plento į buvusią stovyklą stovi didžiulis akmuo, prie kurio pritvirtintas kitas - nublizgintas ir su įrašu. Tarybiniais laikais jo čia nebuvo ir būti negalėjo.
"Adomauskų sodybos vieta sunaikinta komunistinės valdžios metais. Jų sūnus Valerijonas 1923.04.16 - 1946.10.26 Mosėdžio komunistų kankintas, netoli namų nušautas ir užkastas nežinai kur...
"Sena motinėlė rožančėlį varstė,
Budeliai sunelį laidojo be karsto..."
Žmogaus didybė glūdi jo gerume, jo ištikimybėje Tiesai - Gerumui - Meilei. Paminklas pastatytas dukros Vaclavos iniciatyva 2010m."
Čia kūrenome joninių laužus...
Man šis įrašas sukelia labai daug ir labai dviprasmiškų minčių, nes teko susidurti su labai priešpriešinėmis, įvairiaspalvėmis mintimis ir sitaucijomis.
Kiek tam vaikinui buvo?
Dvidešimt treji metai. Kaip mano dukrai. Juk dar vaikas. O jau pats turėjo dukrytę Vaclavą. Siaubas, būti nušautam tokiuose metuose, tokioje jaunystėje. Bet štai maža dukrytė užaugo, išvargo visą sovietmetį, sulaukė permainų ir pastatė savo amžinai jaunam tėčiui paminklą. Be abejo, ji nekenčia ruso.
Ąžuolo kelmas...
Jūs esate labai dažnai matę filmuose ir skaitę: karalius išžudė visą brolio ar pusbrolio giminę. O pasakoje dar priduriama: buvo liepta kūdykį nuskandinti, bet karalaičio pagailėjo, įdėjo į krepšį, paleido pasroviui, žvejys jį rado, ištraukė, parnešė namo ir užaugino. O tas užaugęs, paskui karaliui atkeršijo. Taip buvo. Apie tokius atvejus rašo ir Herodotas savo   šeimą, net jaunas mergaites ir berniukus? Na, kodėl? Ar kada nors jums kilo klausimas: "Kodėl"?! Keršto vedami? Ne. Tai genų naikinimas. Svetimų priešiškų genų naikinimas. Jei paliksi nors vieną kūdykį, užaugęs jis ateis ir tave nužudys. Žmonija tą gerai įsikalė į galvą. Logiškai mąstant, nereikia kito žudyti ir niekas neateis tavęs. Bet žmonės logiškai nemąsto. Ir tai yra pagrindinė Žmonijos problema.
istorijose. Kodėl komunistai iššaudė visą caro Nikolajaus II
Bet šiuo atveju, Vaclava liko gyva, užaugo, uždirbo pinigų, nes buvo darbšti ir pastatė paminklą. Prie kurio sustojau, žvelgiau ir manyje kunkuliavo įvairios mintys.
Kelmas...
Pagal nesveiką komunistų logiką reikėjo ir Vaclavą nušauti. Pagal kienonors iškrypusią logiką ir mane reikėtų sunaikinti, kad nerašyčiau.
Baseino betonas...
Stovyklos vieta...
Pokariu mano tėtis buvo paauglys, dažnai nepavalgęs, nes tik su mama ir seserimis gyveno, nes jo tėtis 1944 metų pavasarį mirė. Taigi mano tėtis ėmė ir atsidūrė skurdžiausiame kaimo sluoksnyje. Kurį berods pagal bendrą mūsų supratimą partizanai turėjo ginti. Pagal bendrą supratimą tėtis apie juos privalėjo pasakoti labai teigiamai. Tačiau ne. Jis juokėsi iš visų: ir iš vadinamųjų partizanų, o ypač iš stribų. Ir jis niekad netapo jokiu komunistu.
O aš, mokykloje besimokydamas, netapau jokiu komjaunuoliu, o mano klasiokui kartą išsprūdo: "Tave už visokias kalbas reikėtų pastatyti prie sienos ir sušaudyti". Jei paauglio galvoje susisuko tokios mintys, tai kokios turėtų suktis mintys kažkam skaitant šitą tekstą? Tada mes stovėjome Skuodo žydų šaudymo vietoje - vyko sovietmečio laikų minėjimas. Bet iki šiol manęs niekas nesušaudė. Bet matyt, laikams pasikeitus tokį šansą turėjau ir gal dar turiu. Tačiau kaip nebūtų keista ir bjauru, bet mano pirmosios žmonos senelis pasirodo buvęs stribas. Kad ir kaip jį prie butelio sėdint bandydavau tardyti ko jis ėjo į tuos stribus - man nesakė. Užaugo žąsis ganydamas, basomis po sniegą lakstydamas, pas ūkininką sunkiai dirbdamas - skriaudžiamas buvo. Gal dėl to, o gal dėl komforto, o gal tiesiog, kad norėjo sveiką kailį išnešti ir nuėjo į stribus. Jis Vaclavos tėčio nešaudė, nes stribavo kitame Lietuvos pakraštyje. Jis mėgdavo išeiti ir prisigerti - kompanionų visad rasdavo. Ir atsitik tu man taip, jog maždaug 1996m. nuėjo į gretimą daugiaaukštį namą, užlipo į penktą aukštą, susirado seną frontaviką ir prisigėrė. Man teko jį užsiversti ant kupros ir partempti. Nes rusų apkasuose buvo sužeistas į koją ir klišas, o prisigėręs apskritai nepaeidavo. Nešu per kiemą ir mintyse piktai galvoju: "Tempiu seną stribą!".
Buvusi pionierių stovykla prie Kauno marių...
O mano dabartinio uošvio tėvuką išvežė, nes buvo mokytojas. O dabartinės uošvienės šeimos neišvežė... nors šie turėjo sąskaitoje pakankamai litų smetoniniais pinigais. Per atsitiktinumą. Rusų karininkui pagailo verkiančių vaikų - susisuko ir išėjo. O žmonės jau lagaminus buvo susikrovę. O tuo pat metu mano kitas senelis su gausia 5 vaikų šeimyna tirtėjo iš baimės: bijojo ir stribų, ir banditų, dabar partizanų vadinamų. Nėjo geros kalbos nei apie vienus, nei apie kitus... O Antrojo pasaulinio karo metu tas pats senelis gyveno baimėje, nes sklido gandas, jog visus ubagus ir mažažemius naciai iššaudys. Ir ne be pagrindo, nes vokiečiai ketino išnaikinti 80 proc. Lietuvos gyventojų. Išnaikinti genetiką. Sunaikinti šeimą, kad neliktų nė vieno vaiko, kuris užaugęs galvą keltų. Juk mes lietuvviai viena šeima. Kai pabandžiau pasiknaisioti giminės šaknyse ir bandyti eiti į tolį pagal tėčio ir mamos linijas, supratau, jog darbas yra beveik beprasmis, nes greičiausiai surinkus kelių šimtų metų duomenis, paaiškėtų, jog koks trečdalis Skuodo rajono gyventojų man yra pusbroliai ir puseserės - ketvirtos, penktos, septynioliktos, trisdešimtos eilės... Teisingai žydų sukurtoje biblijoje yra sakoma: visi mes broliai ir seserys. Tačiau mes žydus iššaudėm, nes anie nemokėjo prisitaikyti mūsų krašte ir norėjo daugiau, norėjo apgauti kažką. Todėl jų protėvius ir išvarė iš rojaus - Dievas savo rankomis atliko pirmąjį holokaustą.
Baseinas. "Varlynas". 2016m.

Susipriešinimas.
Susipriešinimas dėl turto. Jūs paklausite: "Ketinai pasakoti apie pionierių stovyklą, o kuo čia dėta visa ta litanija?"
Ogi vaikštau po seną ąžuolyną, žiūriu į šimtamečių ąžuolų kelmus ir galvoju: "Kas juos išpjovė?"
Tasa pats "varlynas" 1996m.
Vieni Lietuvą gynė iš idėjos, kiti, kaip mano senelio brolis, nuėjęs į vadinamuosius "banditus", norėjo kaip geriau, bet išėjo kaip blogiau - su kulka krūtinėje iš šio pasaulio išėjo. Treti gynė savo turtą: ūkį, žemę, mišką. Ketvirti keršijo: kaimynui, broliui, pusbroliui... Penkti liko nepaliesti apskritai - turiu omeny garsiąją Lansbergių šeimą...
Pagalvoju: kiek šiais laikais aš turiu priešų? Kurie man pavydi, kurie pavydi mano rankomis statyto namo, arba kurie tiesiog geistų gyventi gražiame
Baseinas 1996m.
Kauno slėnyje mano vietoje? Ir kiek tokių atsirastų, kurie prisidengdami kažkokia idėja mane statytų prie sienos?
Tad nesipykime su kaimynais!
O kas visgi išpjovė ąžuolus? Aš nežinau kas, bet kaltinu tuos žmones.
Juk trėmė, vežė, šaudė dažniausiai turtingesnius, ūkininkus, buožes, dvarininkus. O jų seną turtą po nepriklausomybės iškovojimo - o kovojome gi už Lietuvą VISI - atsiėmė jų anūkai ir proanūkiai. Nenustebčiau, jei tos girios, kurioje buvo pionierių stovykla, ąžuolus išpjovė būtent tų tremtinių, partizanų anūkai ir proanūkiai... Kaip neteisinga ir kaip gaila, jei taip atsitiko! O jei išpjovė juos ubago palikuonys, tad ubagui negalima patikėti jokio turto! Nes jis yra tamsuolis.
Tas pats baseinas 2016m.
Keliukas atveda mane prie miško. Čia pasistatau savo automobilį. Čia kadaise stovėjo vartai. Dabar čia nė žymės, tik akmenų juosta palei miško pakraštį - ir seniau ji čia buvo. Nuo senų senovės... Dešinėje, pievelėje stovėjo mano dėdės Vinco Markaičio, liaudies meninko (dabar skurstančio kažkur Klaipėdoje) gražiai drožinėta statūla. Ten dabar likusi tik duobė. Kažkas ją iškasė ir išsivežė. Sukūreno arba pasistatė savo kieme.
Kairėje stovėjo didžiulis pastatas - pagrindinis stovykloje. Čia gyveno vadovai ir vadovytės, čia buvo salė, čia buvo biblioteka. Dabar čia tik miškas ir jokio pėdsako, kad kažkas būta.
Mano tikslas kitas - po buvusią stovyklą
Ten pakrūmėje stovėjo medžio statūla
pasivaikščiosiu paskum, o dabar leidžiuosi į Bartuvos slėnį. Ten kadaise būta didžiulio lauko baseino pastatyto vaikams maudytis, kad nereikėtų eiti upėn. Vargiai randu kelią. Nes dabar čia daug miško keliukų. Matomai miškas "prižiūrimas". Štai kas dešimt metrų randu paskaldytas ąžuolines malkas...
"Rupūžėms reikia uždrausti valkiotis po privatų mišką!" - kažkas skaitydamas šitą tekstą griežia dantimis.
Bartuvos slėnyje stovi medžiotojo bokštelis. Pasilipu, padarau fotkę. Va, ten kur auga jaunos pušelės kadaise buvo pieva ir ten per jonines pionieriai kūreno laužus, šoko ir dainavo. Ieškojom ne spaliuko žvaigždutės krūmuose, o paparčio žiedo.
Paparčio!
Kur tas baseinas? Negi neberasiu?
Ne, randu. Nustembu. Apaugęs krūmais ir aukštais medžiais, bet po kojomis vis dar nesutrupėjęs betonas - 50-ies žingsnių ilgio ir 20 pločio seklus "varlynas" mažiukams, o štai šiaurinėje dalyje vis dar tebetyvuliuoja gilioji baseino dalis - maždaug 20 žingsnių ant 20. Čia nuo tramplyno šokinėjo vyresnieji vaikai. Milžiniškas baseinas! Kažkur laukuose, užkampyje, apleistas ir paliktas. Palikti didžiuliai pinigai. Turtas. Mūsų pačių turtas. Ir nesvarbu, kad pastatytas už milijonus sovietinių
Upelis...
rublių, bet juk pinigai nė iš nieko neatsirado - tai tie patys iš mūsų atimti pinigai ir perskirstyti. Sukišti į slėnį dėl vaikų, paskui privatizuoti ir paskui palaidoti. Numesti. O juk tame baseine neabejotinai pliuškenosi tų pačių tremtinių, partizanų, stribų vaikai ir vaikaičiai. Paskui jei užaugo ir pastatė paminklus savo tėvams, seneliams "banditams"-partizanams, nugriovė sovietmečio paminklus "gynėjams"-stribokams kartu su fermomis.
Kas tas žmogus, kuris savo parašu leido turtą palaidoti po žemėmis? Kas tas žmogus, kuris įgijęs, atgavęs žemę, mišką, tą turtą palaidojo, pasmerkė myriop?
Ar mes taip ūkininkaujame savo sodyboje? Ne, savo namuose mes esame ūkiški. Aš be reikalo neišmetu lentgalio, tausoju įrankius, nes žinau kiek jie kainuoja. O čia...
Kas liko iš aikštyno...
Grįžtu į buvusią pionierių stovyklą vis pakeliui galvodamas: "Jei koks nors jaunuolis, gimęs po mūsų dainuojančios revoliucijos, vaikščiotų po šitą slėnį, jis tikrai nesuprastų kas čia buvo pastatyta... Gal kariškiai ką statė, gal koks... Nežinia. Taip kaip mes svarstome radę senus pamatus bekapstydami daržą..."
Einu... miškas pilnas akmenų. Žemaitiškų riedulių. Štai akmenuotas mažas upeliukas -kaip gražu. Kai vaikas buvau, kai šioje stovykloje pramogavau, to upelio nepastebėjau. Bet tada buvo vasara, mano gyvenimo pavasaris. O dabar ruduo - viskas kur kas geriau, aštriau matyti.
Pamatų stulpeliai...
Aš savo noru nebuvau komjaunuolis, ir dėl to negavau sidabro medalio, nors mokyklą baigiau būtent taip. Ir nėra mano nuotraukos tarp medalininkų. Bet dėl to, kad galėčiau kartu su vaikais papramogauti, tapau pionieriumi. Juk tik vaikas buvau. Vaiko širdelė yra didelė ir gera.
Kur ta didžiulė aikštė, kur sportuodavom, kur vykdavo sueigos, kur lakstydavom, kur stovėjo lauko praustuvai? Tik kojomis užčiuopęs asfaltuotą aikštelę, suprantu, kad aš jau čia. Tūlas pakeleivis užklydęs į mišką ir radęs asfaltuotą aikštelę, tikrai nesupras kas ir kodėl ją čia asfaltavo...
Peisaho Kačerginskio nuotrauka
Ar rasiu nors kokią užuominą, jog čia būta gražių namelių, kuriuose ir dabar Skuodo rajono vaikai galėtų pramogauti, leisti vasaras. Juk "Ąžuoliuko" stovykla buvo unikali - įkurta miške. Ko daugiau reikia vaikui? Miško, žaidimų, pramogų, naktinių žygių, laužų... Iškabas galima lengvai pakeisti. Ant stendų nesunkiai galima pakabinti tautines giesmes, o ant vėliavos stiebo trispalvę. Kuriems galams reikėjo sunaikinti tokią puikią stovyklą?! Iš jos aš būčiau uždirbęs gerą pinigą ir išsaugojęs iki šių laikų. Bet turtas buvo ne mano, nors už Lietuvą ir aš kovojau, laksčiau paskum rusų kareivių batus su kamera...
Kažkam reikėjo šimtamečių ąžuolų. Kažkas buvo ubago sielos, trumparegis ir nesvarbu kad kilęs iš kokių nors bajorų giminės. Per daug apžiojo, nemokėjo tvarkytis su atgautu, nupirktu ar privatizuotu turtu.
Bet kalčiausi tie, kurie leido. Kurie padėjo reikiamus parašus ant reikiamų dokumentų.
Šita, mano pasakojama istorija nėra nostalgija praeičiai. Man yra pikta, jog turtas buvo neūkiškai paleistas velniop: sukūrentas, supūdytas, susmigdytas į žemę...
Takelio liekana... lapus nubraukiau koja.
Ir einu aš per tą mišką, randu tik namelių pamatų stulpelius, pamatines plokštes, ant kurių kadaise stovėta daugybė namelių, namų. Aš juos gyvai pamenu. Jie kažkiek panėšėjo į tuos, kuriuos filmavau (nuotraukų neturiu) kitoje buvusioje pionierių stovykloje ant Kauno marių kranto. Šita stovykla irgi apleista, bet kaip matote, ji vis dar stovi. Stovėjo iki 2014... Nežinau ar dar tebestovi... Ji nesupuvo, jos nenugriovė... Gal dar atsigaus ir neš vaikams džiaugsmo.
Mūsų vaikams nereikia ideologijos, jiems reikia džiaugsmo. O mūsų akys plačios, o nagai riesti į turtą. Sakoma, turtų nenusineši į kapus. Ne tiesa. Turtas lieka vaikams ir vaikaičiams. Aš mačiau kaip per nepriklausomybės laikotarpį sutarpo tie, kurių tėvai turėjo prikaupę kažko. Aš nuo mažumės žinojau, jog TEN gyvena žydšaudžiai, kurie auksinius dantis lupinėjo. Jie gerai gyveno ir prie sovietmečio. Jie už 200 rublių nupirko ąžuolyną šalia mūsų sodybos, iškirto ir pardavė. Jų vaikai ir šiandien gerai gyvena. Kaime žmonės viską žino... Bepigu, kai turi turtingus tėvus už nugaros, bepigu
Kas liko iš namelių...
startuoti gyvenime... O kai tu esi priverstas viską nuo nulio sukurti, tu kaip bėgimo varžybose - atsilieki nuo kitų. O tie KITI giriasi - va, ėmiau ir padariau verslą, va ėmiau ir įkūriau parduotuvę... Tačiau kokia jų kainą? Gal tai tie patys išpjauti ąžuolai? Gal iš vaikų atimtas džiaugsmas.
Štai randu miško tankumyne asfaltuota takelį, nuvalau jo dalį koja, nufotografuoju - atminčiai. Nes po 20-ies metų ir jo nebeliks. Bet gal ir manęs nebeliks. Išeisiu gal... Bet nuotrauka liks. Ir gal ji kam nors bus reikalinga, svarbi. Gal po 300 metų ir ąžuolai ataugs, nes dabar į akis krenta tik lazdynų kekės.
Grįžtu prie automobilio. Ten tolumoje sodyba. Sodas. Gyvenimas.
Pasakojama, jog kažkada buvęs Rojus. Rojaus sodai. Adomas ir Ieva iš jų buvo išvyti. Ir greičiausiai už tą prakeiktą godumą, už neapykantą kaimynui.
Kur tie rojaus sodai? Kas juos privatizavo? Kas juos pardavė ar nupirko?


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą