2016 m. lapkričio 19 d., šeštadienis

Prano pasakos: "Tikrasis lapas"



Šitą pasaką sukūriau dinozaurų laikais, kažkokiais 1993-iaisiais. Ji niekur nepublikuota. Taip sakant, stalčiuje gulėjo. Ji pasaka, bet vaikui per sunki. Suprasti gali suaugęs, bet suaugusieji pasakų neskaito. Tai gal ne pasaka, gal tai alegorinis pasakojimas apie mūsų amžinąjį "būties" klausimą. Aš pats tokių pasakų nemėgstu skaityti. Bet kažkodėl parašiau ją. Ji tokia, kažkokia filosofinė, tokia į meną, į didžiąją literatūrą pretenduojanti. Pretenzinga, va. Na, ir ką dar galiu pridurti - tokia rudeninė pasaka, liūdna. Bet ji pasaka. Ir jos niekad niekas nespausdins jokiose knygose, nes ji visai neįdomi. Nebent kada kokia nors lietuvių rašytojų sąjunga ją išleis pasimėgavimui. Juk kur kas smagiau paskaityti apie kokį nors banalų šunį kornelijų, kuris realiai nieko nenuveikė, bet pateko į gražiai iliustruotą knygą vaikams, nei šitą... Bet net ir tuo atveju... Nusiperki tokią knygutę, pradedi vaikui skaityti: sakiniai sudėtingi, žodžiai sunkiai paaiškinami. Stabteli beskaitydamas ir pagalvoji: "Nu bled, kas čia per dolbojobas rašė! Kaip vaikui dabar paaiškinti?..." Tada pasiimi seną, patikrintą Zdeneko Milerio "Kurmį..." ir viskas ovalia! Bet aš irgi toks pat dolbojobas, kaip ir kiti pretendentai į dangų...

Tikrasis lapas

Publikuota dienraštyje "Kauno diena", 1995 m., Nr 135, p. 13
Vėjas šimtu savo švelnių rankų palietė medžio šakas, paglostė kiekvieną lapelį. Paskui apsivijo kamieną ir svajingai žiūrėdamas į debesis nuslydo į žolę. “Reikia juos nuvyti!” – pagalvojo jis ir tarsi atpalaiduota spyruoklė šovė į dangų. Medžio šakos neramiai subangavo, lapai pasišiaušė it įpykusios katės kailis – šūsnis jų atitrūko ir, įsikibę vėjui į uodegas, nurūko debesų link.
Gyslius mintyse pasišaipė iš gentainių: “Nemoka laikytis ant šakos. Gaišenos…”
Laikas slinko lėtai. Būdavo, viską užtvindydavo tamsa. Virš galvos įsižiebdavo mažyčiai žiburėliai ir į žemę krisdavo rasa. Lapui patikdavo šitos maudynės. Vėjas, susirangęs po kamienu, užmigdavo. Deimantiniai lašiukai, kutendami žalią plokščią, gyslotą kūną, palengva slinkdavo kotelio link ir nuriedėdavo ant šakos – malonumas! Tie lapai, kurie kybojo galvomis į apačią, prisiekinėjo savo protėvių trūnėsiais, jog laimingiausi pasaulyje, nes rasos lašeliai, perbėgę visą kūną, apglėbdavo jų keteras ir kabodavo tol, kol nubudęs vėjas besirąžydamas jų nenubraukdavo į žolę… Naktis baigdavosi ir vėl medžiai paskęsdavo šviesoje ir saulės šilumos jūroje. Ir rodės, taip tęsis amžinai – tamsa keis šviesą, šviesa – tamsą…
Gyslius nebuvo vienišas. Lapų tauta gausi.
Iš pradžių jie augo. Paskui džiaugėsi gyvenimu, o vėliau susimąstė, kodėl jie tokie. Tuomet jie pastebėjo, jog yra ir kitokių, kurie šokinėja, bėginėja žolėje, laipioja į medžius. Tuos pavadino “nelapais”.
Viskas aplink kito – pražydo gėlės ir nuvyto, vikšrai tapo peteliškėmis, pažįstamas žiogas Šoklys ir tas seniai užvertė kojas. O jie, lapai, vis šlamėjo ir šlamėjo savo dainą be pabaigos. Jie manė esą aukščiau visų – sutverti stebėti šį pasaulį. Jie amžini! Gyslius irgi taip galvojo. Galvojo, kad tie, kuriuos nutraukė nuo medžio vėjas, nebuvo tikrieji lapai, nes jie geidė judėti. Nes jie niekad nepuoselėjo, nelavino savo kotelio.
Vėliau saulė pavargo – tokią išvadą padarė lapų tautos intelektualai. Naktys darėsi vis ilgesnės ir ilgesnės, todėl šaltesnės. Gyslio kaimynas – tvirtas, storakotis lapas – nedrąsiai prasitarė apie pasaulio pabaigą. Visi iš jo tik pasišaipė.
Tuomet kažkuris paklausė: “Ar buvo kas nors iki mūsų?” Lapai ilgai mąstė. Paskui ginčijosi ir vėl kažkuris paklausė: “Kas iki mūsų buvo?” Vėl lapai šlamėjo, spurdėjo iš susijaudinimo – svarstė, aptarinėjo visokias teorijas, kol nusprendė: “Iš pradžių nieko nebuvo. Po to atsirado Pirmasis Lapas…” Taèiau kad ir ką jie būtų sugalvoję, pasaulis nepaliaujamai keitėsi – gelto žolė, gelto jie patys. Raukšlėjosi, silpo ir krito po medžio šaknimis amžinam miegui. Krito ne šiaip gaišenos, o stipruoliai… Ir visiems tai atrodė labai keista. Kodėl? Juk jie tikrieji lapai!
Ir Gyslius pakeitė spalvą, suseno, susitraukė, bet nei vėjui, nei šalčiui nepasidavė. Jis netikėjo pasaulio pabaiga ir Šaltuoju vėju, kuris atskris iš Anos pusės. “Mes dar sužaliuosime!” – skrebėjo jis. Tačiau jau dabar mažai kas tikėjo tokiomis kalbomis.
Su kiekvienu šaltu rytu Gyslius išvysdavo vis mažiau ir mažiau gentainių. Ir vėjas pasidarė piktesnis. “Pasidavė Šaltajam…” – tarė sau lapas.
Iš dangaus ėmė kristi balti “nelapai”. Jie nebuvo gyvi. “Pasaulį užgrobė blogio jėgos. Kas joms atsilaikys. Mūsų tiek mažai…” – sielvartavo Gyslius. Ant šakos tekabojo tik trys lapai.
O vieną rytą, kai pasaulis visiškai virto juodai baltas, Gyslius apsižvalgęs suvokė, kad jis paskutinis lapas ir dar labiau įsikibo į dar gyvą šaką.
Vėl tamsa keitė šviesą, šviesa – tamsą. Tamsos buvo daugiau. Lapas mąstė: “Štai kokia ji, ta pasaulio pabaiga. Jie buvo teisūs…” – prisiminė savo brolius, amžiną atilsį jiems.
Rodės, šaltis ir sniegas atėjo amžiams, bet kartą… Kartą ant šakos  atsisėdo pažįstamas vėjas, kuris anuomet drybsodavo po medžiu. Nuo jo dvelkė šiluma. Ir tuomet Gyslius suvokė, jog pasaulis keičiasi – šviesos būna daugiau ir daugiau, o sniegas ėmė nykti, trauktis. “Negi aš įveikiau blogį? Negi aš išgelbėjau pasaulį?!” – netikėjo savo akimis lapas. Tačiau jis liko vienas. Kaip atgaivinti visą giminę? Vėl paniro į apmąstymus, prisiminė senas teorijas, pastebėjimus.
Praslinkus laikui, išgirdo kažką pažįstamo šlamant. Gyslius nustebo – visos šakos buvo nusėtos mažiukais, jaunuèiais, minkštučiais lapiukais. Ir jį patį kažkas bandė išversti. Pažvelgė į savo kotą. Šalia skėlėsi pumpuras.
-Netrukdyk jam, - sugirgždėjo medis. – Tu man seniai nebereikalingas, Gysliau…
“Koks aš kvailys!” – pamanė lapas ir stačia galva niro žemyn.
Taip žuvo Paskutinis Tikrasis Lapų Lapas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą