2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Koks buvo nužudytojo upelio vardas?



Taip atrodė to upelio vanduo. Nuotrauka mano. Fotografuota 945 m.

377-oji istorija. Šiandien paseksiu trumputę pasaką apie Skuodo upelį. Visos istorijos yra kaip pasakos: truputį tiesos ir truputį pramano, truputį tikrų dalykų ir truputį gandų ir labai daug interperetacijos. Visa žmonijos istorija tokia. Mes net sovietmetį, kuriame neseniai gyvenome, interpretuojame ir prisimename labai įvairiai, o jau ką bešnekėti apie laikus, kurie siekia tūksatantį metų iki mūsų?! Apie tai nemokėsiu taip kietai parašyti, kaip sudėliojo mano mėgstamas istorikas Norman Davies "Europos istorijos" įvade. Tarp daugybės įdomių minčių ten yra tokia citata: "Istorikas, kaip ir fotoaparats, visada meluoja". Kadangi neesu istorikas, tai man belieka sekti pasakas.
Tikriausiai kiekviename miete ar miestelyje yra palaidotų upelių. Jie maži. Mažam sunku išgyventi.
Žmonės prie jų įsikurdavo, nes čia buvo gera būti: ramybė, grožis, vanenėlis - rūbui praskalauti, atsigerti, gyvuliukus pagirdyti, daržus ir gėlynus palaistyti, vaikams pabraidyti, kokią vėgelę iš po akmens ištraukti. Tačiau žmogus yra nešvarus gyvulys, nes negalvoja apie kitus: apie kaimyną, apie tai kokioje aplinkoje gyvens jo vaikai ir provaikaičiai. Šika ten, kur gyvena - teršia. Taip gražūs miestų upeliai virto "srutupiais", "myžupaliais". Užteršti prarado savo gražų vardą, paskui buvo pamiršti, o galiausiai įleisti į kanalizacijos vamzdžius.
Upelis 1239-aisiais. Mano foto.
Senieji Skuodo gyventojai įsikūrė gražiame slėnyje, žemumoje. Čia upė tekėjo ramiai, neskubėdama. Jos vaga, tarsi kokioje deltoje skilo į keletą šakų - taip atsirado salos, ištisas salynas. Čia nendrėse veisėsi laukinės antys, upėje buvo gausybė žuvies: unguriai, vėgelės... Tik mokėk pagauti. Dabartiniais laikais čia miesto parkas. Salos pakeitė formas, bet dalis jų išliko. Upė yra gyvas tvarinys, mėgsta kaitalioti savo vagą, ypač jei dar rankelę prideda žmogus.
Bartuva artėdama prie Skuodo iš vienos pusės susidūrė su molingu Leibinės kalnu, o iš kitos pusės su neaukšta, gana didoka kalva, kurioje greičiausiai irgi netrūksta kieto, per tūkstantmečius susigulėjusio grunto - dabar čia miesto centras. Tad beliko upei ramiai ir lėtai veržtis tarp reljefinių aukštumų, kad galėtų tekėti toliau, Latvijos link, susiliedama su Luoba ir toliau jau čiurlendama į Baltijos jūrą. Tą aukštą molingą kalną, naujaisiais laikais pavadino Leibinės. Mat čia žydė Leiba Jankelovich turėjo 30 hektarų žemės. Be jokios abejonės, prieš porą tūkstančių metų vietiniai tą kalną vadino kitaip, nes mes žmonės, viskam mėgstam suteikti vardus, o kai pamirštam senuosius, duodam naujus.
Norėdamas įsivaizduoti kaip galėjo atrodyti vietovė prieš kokį tūkstantį ar porą tūkstančių metų, šiek tiek paspalvinau 1797-ųjų metų miesto žemėlapį. Spalvinti smagu - nuo vaikystės visi mėgome. Kai pasispalvini, viskas matosi aiškiau.
Panaudotas 1797 m. Skuodo žemėlapio fragmentas
Dvi salos daugiau ar mažiau pakitusios išliko iki šių dienų, jos pažymėtos "A" raidėmis.
Ten, kur dabar stovi malūnas, greičiausiai buvo trečioji sala (B). Anais tolimais laikais, tais 1797-aisiais tikriausiai buvo perkasta, kad vandens srautas tekėtų ant malūno rato ir jo srovę būtų galima reguliuoti.
Arklių prūdas, kuriame Smetonos laikais į turgų atvažiavę apylinkių gyventojai girdydavo savo arklius ir kuris yra išlikęs iki šių dienų, greičiausiai natūraliai jungėsi su vadinamuoju "srutupiu" - dabar jau toje vietoje gatvė.
Ketvirtoji salikė (C) buvo visai mažytė ir iki šių dienų neišliko.
Be abejo, B ir C salų egzistavimas grynai hipotetinis, bet žiūrint į tą senąjį žemėlapį, visai tikėtina, jog iki malūno pastatymo taip ir buvo. Nesgi kurių galų kasti Arklių prūdą, kai ir taip aplink begalės vandens.
O pati didžiausia sala-nesala buvo D teritorija, kurioje vėliau įsikūrė žydai. Ir tai visai nėra Skuodo senamiestis, kaip mes įpratę jį vadinti. Teisingiau būtų jį šaukti naujamiesčiu. Žydai Skuode pasirodė maždaug tik 14-15 amžiuje. Jiems nebuvo leidžiama kartu gyventi su vietiniais - įsikurti buvo skirta žemė anapus upės. Taigi, nors žydų kvartalas atrodo kaip koks senasis Skuodas iš tiesų taip nėra, nes senasis buvo subomborduotas, sudegintas per Antrąjį pasaulinį karą ir atstatytas tapo nauju, o apie miesto istoriją matyt, perdaug niekas nemąstė, kur kas galėjo būti. Senos trobos - vadinasi senamiestis.
Mano antrąją knygą apie senąjį Skuodą galima užsisakyti per feisbuko mesindžerį: rašote gavėjo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį. Išrašau sąskaitą. Apmokate. Maždaug po savaitės kurjeris Jums į namus atneša knygą.
Knygos kaina - 38€.
Dėl užsakymų užklausas galite siųsti ir SMS arba tiesiog paskambinti man +370 698 77523. Knyga siunčiama tik paštu.
Greičiausiai nuo seno ta "D" teritorija, ta sala-nesala, suspausta tarp "srutupio" ir Bartuvos, nebuvo patraukli įsikurti. Paprastai tokios vietos būna apaugusios krūmynais, šabakštynais. Ko gero buvo drėgna ir nemaloni vieta. Ir dar pietų saulę užstojo ant Leibinės kalno augančios aukštos eglės, o gal ąžuolai. Juk pagalvokit, ar žydamas įsikurti kas būtų davęs gerą žemę. Tikrai ne. Ar žydams būtų leista kurtis jau gyvenamoje vietoje? Tikrai ne. Parodė į kemsynus:
Upelis, kurio nebėra
-Jakobai, eik ir ten statykis triobą.
Ir žydai prisistatė medinių trobų, o priešais jas susodino obelis. Tos senos obelys, palei Laisvės gatvę yra žydų sodintos, kaip teigia jų šaltiniai.
Pirmą kart žydai Lietuvoje minimi 1388 m. Vytauto privilegijoje Brastos bendruomenei.  Po metų privilegija buvo suteikta Gardine įsikūrusiems žydams. Brastos ir Gardino bendruomenės laikytinos pirmosiomis Lietuvoje. Žydai Lietuvoje plisti pradėjo tik nuo 1503 m., po to kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras leido jo paties išvytiems žydams grįžti į miestus, kuriuose ankščiau gyveno. Čia priminsiu, jog Skuodas rašytiniuose šaltiniuose jau minimas 1259 metais.
Suvedate galus? Dabartinio vadinamojo senamiesčio vietoje tikrai nieko nebuvo - tik šabakštynai.
Kaip ten bebūtų D teritorija primena didžiulę salą, nes matyt Bartuvos upė čia mėgdavo keisti savo vagą. Vieną šimtmetį labiau tekėdavo vadinamuoju "srutupiu", kitu šimtmečiu dabartine vaga. Kaip mėtosi upės vaga paauglystėje labai akivaizdžiai mačiau stebėdamas šaltosios ir srauniosios Luobos vinguriavimą - per rudeninius potvynius ji netikėtai mėgdavo imti ir tekėti visai kitomis vietomis nei įprasta.
Luknė potvynio metu
Ir dabar pats įdomiausias momentas. Kaip gi vadinosi upelis, kurį žmonės naujaisiais laikais pravardžiavo srutupiu, myžupaliu, o galiausiai nužudė?
Luknė!
Luknė, nes čia birželio mėnesį gausiai žydėdavo luknės, čia veisėsi žuvys. Užmeskite akį į dvaro schemą, pakraigliotą ant popieriaus - argi ten neparašyta "rziecka Luknia"? Manau nesuklydau perskaitydamas.
Ogi kaip žmonėms būna... Užauga sūnūs ir iškeliauja į pasaulį laimės ieškoti, naujo gyvenimo kurti. Susikrovė koksai nors Budrikis mantą ir tuo prekybiniu keliu, kursai vingiavo į Skuodą pro Lenkimus, ptraukė pietvakarių link. Rado upelį ir daug
rzecka Luknia
negalvodamas pavadino Lukne, kaip gimtąjame Skuode kad buvo vadinamas. Juk štai ir išeiviai iš Jorko (Britanija), atkeliavę į Ameriką daug sau nesuko kiaušų ir naująjį miestą pašaukė Naujuoju Jorku (Niujorku - New York). Vaikštinėjau po Jorką - gražus miestelis. Neatsitiktinai pasirinkau ir Budrikio vardą, nesgi jis labai lietuviškas ir labai senas - "bud-" tai "budinkas" arba namas, o "rikis" tai karalius arba tas kuris valdo namus. O Budrikių Luknėse yra. Tikrai yra. Pats vieną tokį garsų rikį, kilusį iš tų Luknių, pažystu.
Taip atsirado gyvenvietė Luknės... O juk viskas prasidėjo nuo to nužudytojo gražaus upelio ir žmonių, kurie senovėje juo džiaugėsi ir gėrėjosi. Taip džiaugėsi, jog tokį pat vardą davė naujam kiemui, naujai sodybai, naujai vietai, naujam upeliūkščiui. Tas kitas upeliūkštis ir pošiolei Lukne vadinamas, nes ne pro miestą tekėjo - tad niekas jo ir nepasmaugė.
Luknės upelis
Ar aš taip mąstydamas teisingu keliu einu?
Juk jūs žinote, kad yra dvi Nidos - viena Neringoje, o kita netoli Papės. O Krakės? Ne, ne tose Krakėse nėra nei dvaro ir netgi tai ne miestelis Kėdainių rajone, o Krakių kaimas Skuodo rajone. Ir jose neklebonavo  lietuviškos raštijos pradininkas Mikalojus Daukša. Tose Krakėse, kurias AŠ nuo vaikystės pamenu, lankiau pradinę mokyklėlę ir jos niekuo nebuvo žymios.
Kai anoje istorijoje pasakojau savo versiją apie Skuodo vardo kitokią galimą, nei dabar oficialiuose šaltiniuose įvardijama, tvirtinau, jog jis galėjo kilti nuo lotyniškojo Squad žodžio, reiškiančio kvadratą. Kėliau hipotezę (prie jos dar grįšiu kitose istorijose), jog ant tos aukštumos, kurioje dabar yra miesto aikštė, buvęs romėnų karinis fortas, saugojęs gintaro kelią. Tačiau netyčia užlipau ant dar įdomesnių minčių, nes susidūriau su kur kas keistesniais faktais... Dar papsakosiu. Romėnai niekur nedings. Fortas irgi. Tiesiog bus dar daugiau intrigos, kils dar daugiau klausimų apie tuos, kurie atkeliavo į šiuos kraštus ir atnešė Skuodo vardą, taip kaip tas mitinis Budrikis išnešė iš Skuodo Luknės vardą... Man reikia sulaukti žinių iš tolimų kraštų apie 810-ųjų metų įvykius.
O kol kas, linkiu visiems, kad kitais metais jūsų nepavadintų negražiais vardais arba pravardėmis.
Kaip ir visose savo istorijose, taip ir šioje, nepretenduoju į galutinę tiesą. O šiandien turėjau garbės apginti mažo upelio gerą vardą. Graži išėjo pasaka, ar ne?
Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Skuodas - ne tas, kuriuo jis laikomas - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą- spausk čia>>
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>> 
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>>

2 komentarai:

  1. Vientele klaida ta, kad gojai yra ne zydai. Gojai yra kitatikiai pagal zydus, kurie save skaito isrinktaja tauta.

    AtsakytiPanaikinti
  2. och, nedovanotina klaida. Ačiū, jog pastebėjote :) Labai dėkingas. Gėda, jog suklydau :)

    AtsakytiPanaikinti