2017 m. balandžio 10 d., pirmadienis

Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises?


Maras.
390-oji istorija. Maras plykstelėjo 1320 metais Mongolijoje Gobio dykumoje.
1347-aisais maras, nuniokojęs Tolimuosius Rytus (Kinijoje mirė apie 35 mln. žmonių), priartėjo prie rytinių Europos pakraščių.
"MONGOLAI laikė apgulę įtvirtintą Genujos prekybos centrą Kafą (dabartinė Feodosija Kryme), bet, pakirsti paslaptingos ligos, nutraukė apsiaustį. Tačiau prieš atsitraukdami dar sudavė galutinį mirtiną smūgį: pasinaudoję didžiulėmis katapultomis, per miesto sienas permetė dar šiltus maro aukų kūnus. Miestą apėmė maro epidemija. Vėliau keli galeromis pabėgę Genujos gynėjai šią ligą išplatino visuose aplankytuose uostuose.
Per kelis mėnesius mirtis įsiviešpatavo visoje Europoje. Greit maras išplito šiaurės Afrikoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje ir Pabaltijo šalyse. Per mažiau nei porą metų daugiau kaip ketvirtadalis Europos gyventojų (maždaug 25 milijonai) krito nuo juodosios mirties - „baisiausios demografinės katastrofos, kada nors ištikusios žmoniją“ *.
Pirmoji maro pandemija tęsėsi iki 1351m.
Vienais šaltiniais remiantis išmirė 30 proc. europiečių, kitais 50 proc. Dar kiti šaltiniai teigia, jog nuo 40 iki 60 proc. Procentai. O kokie skaičiai?
34 milijonai, 25 milijonai... Na, įsivaizduokim, jog išmirė koks 30-50 dabartinių Lietuvų. Štai tokie mirčių mastai. Tam senovės pasauliui tai buvo kolosalūs dalykai. Per 300 metų maras, vis tai šen tai ten plysteldamas, nusinešė 75 mln. gyvybių.
Kada maras pasiekė Skuodą? Manykim, kad tai galėjo būti 1348-ieji. Labai ne apsiriksime. Ko gero Skuode pusė medinių trobų kokį dešimtmetį ar ilgiau buvo apleisti - gyvų galėjo likti ne mažiau nei pusė miesto gyventojų. Tiesa, Skuodas dar neturėjo miesto teisių, bet vistiek jis buvo miestas. Pirmiausia maras kirto dviems greta esantiems uostams - Klaipėdai ir Liepojai, o labai greitai užkratas kartu su pirkliais pasiekė ir Skuodą. Maras skelbė senųjų laikų pabaigą ir naujųjų pradžią. Senasis Skuodas mirė kartu su pandemijos banga... Tačiau toli, vakaruose tas pats maras ruošė Skuodui jau naują ateitį.
Nuo viduramžių žydai skirstomi į dvi grupes: sefardus ir aškenazius. Sefardai tai tie, kurie nuo seno gyveno Ispanijoje. Aškenaziai gyveno Vokietijoje ir sklido iš Pareinės regiono. Kuo jie vieni nuokitų skyrėsi šioje istorijoje mums visai nesvarbu. Taip buvo ir tiek, kasd žinotume kokie žydai pas mus apsigyveno.
Iki maro žydams Ispanija buvo saugiausia iš visų lotyniškųjų žemių.
Kadangi maro priežastys buvo nesuprantamos, o jo mastai neturintys precendento, visų akys nukrypo į žydus. Kilo mintis, jog šią ligą jie skleidžia pikta valia. Juk ar nekeista ir įtartina, kad žydus pandemija menkai tepalietė. Ar žydų genetika kitokia? Ne, tiesiog žydai nuo amžių amžinųjų buvo labiau išprusę, leikėsi higienos, ko nepasakytum apie krikščionis.
Ir taip... Toliau cituosiu, nes taip gerai parašyta, jog neverta perrašinėti savais žodžiais. Na, ir apskritai, čia daug cituosiu, jog patikėtumėte, kad ne pasakas seku. Ir taip "...1348m, rugsėjyje Šijono pilyje prie Ženevos ežero žydai pripažino neva marą paskleidęs toks Jonas Savojietis, kurį šitaip rabinai pamokę: "Žiūrėk, duodu tau sprindžio dydžio ryšulėlį, kuriame yra siauras odinis dygsniuotas maišelis su nuodų ir gyvatnuodžių mišiniu. Jį turi išbarstyti po šulinius, tvenkinius ir šaltinius aplink Veneciją ir kitose apylinkėse, kur tik keliausi"**. Pramanas sparčiai plito, ypač vis daugiau kankinamų žydų pripažįstant - kankinami visi prisipažįsta. Pavyzdžiui, Freiburge vienas žydas prisipažino vadovavęsis tokiu motyvu: "dėl to, kad jūs, krikščionys, išžudėt šitiek daug žydų [...] ir dėl to, kad mes taip pat norime viešpatauti, nes jūs jau pakankamai ilgai viešpataujate". Visur imta žydus kaltinti šulinių nuodijimu.**
1481 rankoves atsiraitojo ir inkvizicija. Priežasčių, nužudyti kankinant dešimtis tūkstančių žydų, atsirado ir daugiau.
1492m. žydai iš Ispanijos buvo galutinai išvaryti - 100 tūkst. pabėgo į Portugaliją, 50 tūkst. pabėgo į Šiaurės Afriką arba Turkiją. Iš Portugalijos dalis jų nusėdo Prancūzijoje, o kita dalis šiaurės vakarų Europoje.
Iš Italijos ir Vokietijos žydai irgi buvo išvaryti netgi dar anksčiau - 1421-1489m.
Iki 1500-ųjų m. Italijoje, Provanse ir Vokietijoje žydai buvo bemaž visiškai išstumti iš plataus masto prekybos bei pramonės. Todėl jie slinkosi į rytus, į menkiau išsivysčiusias teritorijas - iš pradžių į Austriją, Bochemiją, Moraviją, Sileziją, tada į Lenkiją, Varšuvą ir Krokuvą, Lvovą, Lietuvos Brastą ir Lietuvą.**
Tuo metu, kai žydai buvo varomi iš vakarų Europos ir kai jie į rytus traukė beveik panašiais srautais, kaip dabar iš pietų į Europą plūstą visokie musulmonai, tuo pat metu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Lenkijos respublikoje prasidėjo aukso amžius - ekonominis pakilimas. Tuo metu (1410 metais) mūsų Vytautas kartu su lenkais Žalgirio mūšyje sudavė vokiečiams į kaulus ir visiems laikams nuramino kryžeivius.
Nuo 1454-ųjų Vyslos upe Lenkijoje suklestėjo prekyba grūdais. Mat stambus prekybinis anų laikų mazgas ir uostas Gdanskas atsisakė priklausyti kryžiuočių ordinui ir, stojęs Prūsijos sąjungos priekyje, paprašė Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio globos.
Tuo metu, kai visas Vyslos baseinas - nuo ištakų iki žiočių pajūryje - ėmė priklausyti vienai politinei sistemai, Lenkijos grūdų vidaus pasiūla prilygo jų paklausai užsienyje. Kylančios kainos Vakarų Europoje vertė pirklius leistis į tolimas keliones, ir Hanzos uostas Gdanskas jeu nebebuvo pats tolimiausias jų išvykų punktas. Lenkijos grūdų gamyba priartėjo prie tos lemiamos ribos, kai nuolat pagaminamas produkcijos perteklius. Pirklių, daugiausia olandų, perkančių grūdus urmu, antplūdis sutapo su išaugusia lenkų žemvaldžių galimybe parduoti.***
Kyla natūralus klausimas: o ko tie olandai taip urmu ėmė pirkti grūdus?
Per marą vakarų europiečių krito daugiau. Visgi Lenkijoje, Ukrainoje, Lietuvoje žmonės labiau laikėsi higienos nei viduramžių Europos vakarų miestuose. Pas mus bent jau gyvavo tradicija laikas nuo laiko eiti į pirtį. Taigi, sumažėjo vakaruose gyventojų, sumažėjo javų ir kviečių laukai. Nutrūko tarp valstybių prekybiniai ryšiai. Tarkim, Ispanija pastebėjusi, kad liga plinta prekybos keliais, nutraukė visus prekybinius saitus su Anglija. Tačiau buvo dar viena priežastis - tais dešimtmečiais oras Europoje ėmė vėsti, prasidėjo vadinamasis mažasis ledynmetis. Ir aišku vakarų Europoje suprastėjo derliai. Visa tai Lenkijai ir Gdanskui buvo tik į naudą.
Gdansko prekybos struktūra buvo labai sudėtinga. Tuometinės Lenkijos visdaus rinkas siejo miestą su kitomis šalies dalimis. Vakaruose Gdansko ryšiai kerojosi po visą Vokietiją, ypač tvirti buvo su Silezija, kuri garsėjo geros kokybės audiniais, metalo dirbinbiais, įrankiais ir ginklais, žemės ūkio padargais. Pietuose Gdansko ryšiai siekė Krokuvą ir Dunojaus upės baseiną, rytuose - Lukową, gyvulių ir odos prekybos centrą, Ukrainą, iš kur buvo gaunamos patošo ir salietros siuntos, o netiesiogiai ir Maskvą, iš kur vien tik 1600m. į Gniezno turgų buvo pristatyta apie 800 000 kailių!
Turtingiausios anų laikų gatvės liekanos Gdanske
Tik įsivaizduokit - klestėjimo laikotarpiu Gdanskui priklausė 3/4 Lenkijos užsienio prekybos. Ir svarbiausia, pelningiausia ir paklausiausia prekė buvo grūdai, kurie į Gdanską Vyslos upe plaukte laukė: laivais, laiveliais, plaustais. Tas Gdansko turtų spindesys ir pirklių galia vis dar tebesimato vaikščiojant po miesto senamiestį.
Karaliaučius tuo metu dominavęs Nemuno upės baseine, buvo pirmasis Gdansko konkurentas. Jis eksportavo Lietuvos bei Rytų Prūsijos produktus ir importavo didžiulius audinių kiekius.
Nuo Karaliaučiaus iki Skuodo tebuvo tik 294 km sausumos keliu. Žvelgiant į 1812m. Napoleono žemėlapį matosi, jog Skuodas buvo svarbiame žiede.
Ar galimka kliautis 1812m. žemėlapiu kalbant apie 300 metų senumo įvykius? Galima. Nesgi anais laikais keliai sunykdavo ir atsiradavo gerokai, geroookai, groooookai lėčiau nei dabar. Galų gale įtakojant maro epidemijai, greičiausiai esminiai geografiniai pokyčiai 300-ams metų "užsimarinavo".
Tai vietinis pagrindinis kelias, kuris ėjo per Skuodą, Ylakius, Sedą, Žemaičių Kalvariją, Platelius, Salantus, Grūšlaukę, Rucavą, Lenkimus, Luknę ir vėl per Skuodą. Uždaras ratas iš kurio į Pietų pusę ėjo tik du stambūs keliai: į Telšius, toliau link Karaliaučiaus, o antras - pro Nausėdus, Darbėnus, Palangą - į Klaipėdos uostą. Į Liepojos pusę iš to "uždaro rato" stambus kelias ėjo pro Rucavą, o į šiaurės vakarus, link Rygos sausumos kelias nuo Sedos pro Tirkšlius. Visai kitokia geografija, nei šiandien. Vietovės tos pačios, bet žmonės ir prekės po tą vietovę keliavo visai kitaip. Iš pietų, į tą ratą pakliūdavo prekės atkeliavusios sausumos ir jūrų keliais iš Karaliaučiaus ir Gdansko - audiniai ir prabangos prekės, o šiaurės-vakarų pro Sedą įtekėdavo kailiai ir kitokios gėrybės. O vietiniams tas ratas buvo patogus surinkti grūdams ir juos nugabenti į Klaipėdos ar Liepojos uostus. Ar Skuodas šiame rate buvo svarbiausias? Kad ir kaip norėtusi, greičiausiai ne. Greičiausiai Lenkimai, Salantai, Skuodas, Plateliai, Seda, Ylakiai buvo lygiaverčiai miestai. Miestukai. Bažnytkaimiai.
1812m. Napoleono žemėlapio fragmentas
Tuometinis miestas nebuvo tas pat, kas dabar suprantama šiuo žodžiu. Iš tiesų dauguma miesto ribose esančių žemių buvo dirbamos ir savo išvaizda nesiskyrė nuo aplinkinio kraštovaizdžio. Tik grupelė namų, bažnyčių, gatvių ir miesto valdžios pastatų šių žemių centre priminė tikrą miestą, tačiau šių dienų žmogaus akimis tai labiau panėšėjo į bažnytkaimį.***
Nuo 1500m. Lenkija ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė žydamas tapo ne tik patraukliausia ekonomiškai, bet ir saugiausia Europos vieta - jų čia niekas neujo. Netrukus šita zona ilgiems šimtmečiams tapo aškenazių pasaulio ašimi.
"Caras Ivanas IV Vasiljevičius, "Ivanas Rūstusis" (1530-1584), įsakė paskandinti žydus, kurie nesutiks priimti krikščionybės, ir žydai oficialiai nebuvo įsileidžiami į Rusijos teritoriją"**  iki pat Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795m.
Taigi Rusija tapo barjeru žydams toliau plisti į rytus, todėl jie visa savo gausa užplūdo Lenkiją, Lietuvą ir Ukrainą. Prieš ateinant žydams, XV-XVI a. ( apie 1400-1500 metus) Lenkijoje gyveno tik 20 tūkst. žydų iš 5 mlj. visų gyventojų. 1575m. bendram gyventojų skaičiui šoktelėjus iki  7mlj., žydų skaičius pasiekė 150 tūkst. ir po to nesiliovė sparčiai augti.**
Netrukus Lenkija ir LDK po Liublino unijos 1569m., sukūrė federacinę valstybę: abiejų Tautų Respubliką arba Žečpospolitą, kuri apėmė daugiausia dabartines Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos žemes, taip pat dalį šiuolaikinių Rusijos, Latvijos, Estijos, Moldavijos ir Slovakijos teritorijų.
Ir štai tokioje istorinėje aplinkoje 1568 m. Lenkijos karalius Žygimantas Augustas Skuodo miestelį padovanojo Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui, kuris 1572 m. gegužės 17 d. išrūpino miesto teises.
Prisiminkime prieš 220 metų (1348-ais) tikėtina, jog Skuode nuo maro išmirė kokie 20-30 proc. senųjų gyventojų - mažiau nei statistiškai vakarų Europos miesteliuose. Nes be abejonės, skuodiškiai bent jau lankė pirtis.
Be abejo tie, kurie išgyveno po maro, kūrė šeimas, gimdė vaikus, tačiau populiacija natūraliu būdu taip geriati neatsistato.
Bet!
Bet tuo pačiu metu į ištuštėjusias teritorijas traukė žydų pabėgėlių šeimos - kol kas pavieniai, bet traukė. O po maždaug 70-ies metų nuo pirmosios maro epidemijos plūstelėjo didžiulė žydų emigrantų banga - daugiausia iš Vokietijos.
Galime palyginti šiuos laikus su anais. Per pastaruosius, kokius 20 metų iš Lietuvos emigravo beveik milijonas gyventojų. Tai beveik prilygsta maro epidemijai. Tai beveik tas pat, kas milijonas būtų išmiręs. Kai važiuoji per Lietuvą matai apleistus namus, sodybas, tuščius laukus ir tik kryžiai, kryžiai, vieniši ąžuolai mena, kad čia būta sodybų. Tačiau tuščios erdvės nebūna ilgai tuščios - jas užpildo ateiviai. Mūsų atveju tai gali būti bet kas: baltarusiai, ukrainiečiai, rusai ir gal net kiniečiai. Tarp kitko be žydų pasaulyje yra dar dvi labai verslios tautos: kiniečiai ir arabai. Taigi, jei kiniečiams susidarytų kažkokios itin palankios sąlygos, jie tikrai, skirtingai nei pabėgėliai sirai ir visokie afganai, tikrai mielai įsikurtų Lietuvoje ir aktyviai imtūsi verslo. Ir tai galėtų būtų analogija tiems tolimiems laikams, kai į Skuodą plūstelėjo žydų naujakurių šeimos. Tad tuo metu, kai  1568m. Chodkevičius gavo dovanų Skuodą, jų čia buvo daug. Galima spėti, jog koks trečdalis gyventojų, jei ne pusė, nes Skuodas verslo prasme buvo labai geroje strategionėje vietoje - tarp dviejų uostų, tarpukelyje tarp Karaliaučiaus ir Rygos.
Istorikai štai ką mums pasakoja. Živilė Simutytė  (skuodiškė tarp kitko) 2017 m. "Žemaičių žemės" trečiame numeryje rašo: "Pirmas žinomas rašytinis šaltinis, kuriame yra minimi Skuodo žydai, yra 1572 m. dokumentas, liudijantis apie Magdeburgo teisių suteikimą Skuodui. Jame rašoma: „Žydai ir nekrikščionys neprileidžiami prie savivaldybės reikalų ir neturi teisės nei prekiauti, nei amatu verstis.“ Tai liudija, kad XVI a. Skuode žydai jau gyveno. Toks draudimas taip pat leidžia daryti išvadą, kad žydų bendruomenės būta gana nemažos. Vėliau šis draudimas buvo kiek sušvelnintas. Žydai Skuode galėjo užsiimti amatais, tačiau iki pat XVIII a. jiems buvo uždrausta kurtis ir verslu užsiimti naujamiestyje. Yra pagrindo manyti, kad lietuviai, norėdami išvengti konkurencijos, žydams uždraudė gyventi naujamiestyje. Tokia tendencija pastebima ir tarpukario metais. Žydai draudimo paisė, tad kūrėsi senesnėje miesto dalyje – už Bartuvos upės. Nors mieste gyveno ir kitų tautinių mažumų atstovų, Skuodo senamiesčio pagrindinė gatvė ilgą laiką vadinosi Žydų gatve. Tai rodo, kad žydai buvo didžiausia ir įtakingiausia šio miesto gyventojų tautinių mažumų bendruomenė."
Paskaičius būtų galima manyti, kad taip ir buvo.
...neturi teisės nei prekiauti, nei amatu verstis.“
Kur? Taip, žydams būdavo visokių draudimų, tačiau tai nereiškė, jog apskritai jiems buvo uždrausta "verstis". Jei būtų buvę APSKRITAI uždrausta, jie labai greitai būtų išsikraustę iš Skuodo. Tačiau taip neatsitiko, nes taip nebuvo, nes labai tiesmukai šiais laikais suprantamas tas raštas. Galbūt, buvo suvaržymai mieste, tačiau jie negaliojo žydų kvartalo ribose!
Kita vertus, galėtum pagalvoti, jog žydai to draudimo prekiauti ir verstis amatu nemokėjo apeiti ir sugalvoti kitokių būdų.
"Akivaizdu, kad žydų amatininkystės ribojimai nebuvo veiksmingi - jiems palikta teisė aptarnauti savo bendruomenės narius, taip pripažįstant savitus su judaizmu susijusius poreikius ir būtinumą juos tenkinti. Ši aplinkybė buvo atspirtis plėtojantis žydų amatams, ieškant krikščionių aptarnavimo nišų. Miestiečiams spaudžiant, žydai tapo prekių eksportuotojais, drauge žymiai sumažėjo jų importo, vietos prekybos dalis. Ilgainiui žydai tapo prekeiviais ir didmenų eksportuotojais." ****
Tad visgi kas gali nuneigti, kad žydai nebuvo ta pagrindinė ekonomikos varomoji jėga vertusi suktis Skuode pinigams. Tegu tas lietuvis kailialupys ar vokietis batsiuvys prakaituoja savo dirbtuvėlėse, o mes užsiimsim didmena. Kas iš jūsų šiandien nenorėtų užsiimti didmenine prekyba? A?
Kaip skuodiškis žydas elgtusi dabartinėje Lietuvoje? Susirastų žydą Lenkijoje, iš jo urmu pirktų pigią mėsą ir vežtų į Skuodą. Ir jei jam nebūtų leidžiama prekiauti miesto centre, jis atidarytų mazą-mazytę caca-lialia pardhuotuvhytę i phastatythų savo shūnų Jakobą už prekystalio. Y da užverstų mėsa kitų skuodiškių mažas parduotuvytes. Taigi, užsidedi žydiškai mažą (ne lietuviškai didelį) antkainį ir išstumdai parduotuvėms - tegu vietiniai pardavinėja. Kad ir tie vokiečiai, jeigu tik jų čia būtų.
Taip, iki 1572-ųjų, kai miestas gavo teises ir iš "miesto" tapo miestu, iki tol čia buvo jau labai daug žydų. Kodėl? Ką jie čia veikė?
Ir kodėl štai ėmė ponas ir sušvelnino draudimą "...prie savivaldybės reikalų ir ... teisės ... prekiauti ... amatu verstis.“? Tikriausiai dvarponis per mažai mokesčio gaudavo ar kuris galas? Atsakymas nėra vienpusis, kaip ir pats gyvenimas ir nudažytas begale atspalvių. Kad suvoktume kas dėjosi Skuode, turime pasižvalgyti kaip apskritai žydai gyveno Žečpospolitoje, kokia jų buvo įtaka ekonomikai, politikai ir kokia buvo jų svarba apskritai. Kaip danguje - taip ir žemėje.
Jūs nustebsite, bet 1503m. Lenkijos karalius Rabi Jokūbą Lenką paskyrė "Lenkijos rabinu", o karūnos remiamas vyriausiasis rabinatas įgalino išsirutulioti tokios formos savivaldą, kokios žydai niekada neturėjo!** Perduodami valdžios įgaliojimus žydams, karaliai, žinoma, turėjo savanaudiškų tikslų. Naudingiausia buvo leisti augti žydų bendruomenėms ir spausti iš jų pinigą. Rabinatas ir vietos žydų tarybos pirmiausia užsiėmė mokesčių rinkimu. Tik 30 proc. to, ką jie surinkdavo, eidavo labdarai ir pareigūnų atlyginimams; visa kita atitekdavo karūnai mainais už apsaugą.** Šiais laikais banditų terminais sakytume už "stogą".
Kadangi rabinatas buvo tiesiogiai susijęs su bendruomenių finansais, o sykiu - su tų, kurie turėjo juos tiekti, verslo reikalais, rytų žydai, arba aškenaziai, žengė dar toliau už italus, kahalas (kahala - žydų savivaldos institucija. Mano past.)  buvo požiūriu pritardami naujiems kredito ir finansų metodams. Veikdami bemaž civilizacijos paribiuose, Lenkijos žydai palaikė ryšius su žydų šeimyninėmis firmomis Nyderlanduose bei Vokietijoje. Atsirado nauja kreditavimo priemonė, mamram, ir sulaukė rabinų pritarimo. 1607m. žydų bendruomenės Lenkijoje ir Lietuvoje taip pat turėjo sankcionuotą leidimą taikyti heter iska, žydų tarpusavio paskolų sistemą, kuri sudarė galimybę vienam žydui finansuoti kitą už procentus.**
Ar suprtote? Vienas žydas sėdi Vokietijoje, kitas Lenkijoje, trečias Lietuvoje, Skuode ir visi jie yra giminės. Ir jie gauna leidimą vienas kitą finansuoti, vienas kitam teikti kreditus! Dar reikėtų pridurti, jog tais ir vėlesniais laikais žydai buvo labiausiai informuotas sluoksnis. Kadangi tarpusavyje palaikė ne tik giminystės ir piniginius ryšius, kartu su dalykiniais laiškais, keliaudavo informacija apie gręsiančius įvykius. Ir kaip matysite, toliau skaitant šį tekstą, jie informaciją puikiai išnaudojo savo ekonominei sėkmei.
Lengvai gaudami kreditą, žydų pionieriai reikšmingai paveikė rytų Lenkijos, Lietuvos gilumos ir Ukrainos ūkio vystymąsi, ypač nuo XVIa. (1560m. - mano past.) septintojo dešimtmečio. Vakarų Europos gyventojų sparčiai gausėjo. Reikėjo importuoti vis daugiau javų. Norėdami patenkinti šią paklausą, ambicingi lenkų žemvaldžiai sudarinėjo partnerystės sutartis su žydais rangovais, pavesdami jiems rūpintis, kad rinkai kviečius tiektų nauji žemės plotai, gabenti grūdus upėmis į Baltijos uostus, o iš ten - siųsti į vakarus. Žemė priklausė lenkų magnatams - Radviloms, Sobieskiams, Zamoiskiams, Ostrogiškiams, Liubomirskiams, - arba jie ją užgrobdavo. Vokiečiai liuteronai valdė uostus. Dauguma laivų priklausė olandams kalvinistams. Bet visa kita darė žydai. Jie ne tik valdė dvarus, bet kai kada vietoj užstato paimdavo nuosavybės raštus - mainais į apyvartinį kapitalą. Kartais išsinuomodavo pačius dvarus. Rinko kelių bei tiltų mokesčius. Statė malūnus ir degtinės varyklas bei vertėsi iš jų. Žydams priklausė upių laivai, kuriais jie išplukdydavo kviečius, opargabendavo vyno, audinių ir prabangos prekių ir jomis prekiaudavo savokrautuvėse. Jie vertėsi muilo virimu, stiklinimu, skardinimu bei kailių dirbimu. Žydai apgyvendindavo ištisus miestelius bei miestus (štetls) ir telkėsi jų centre, o valstiečiai kurdavosi priemiesčiuose.**
Įdomu tai, jog nuo Skuodo iki Liepojos uosto anais laikais, atrodo, nebuvo dabartinio kelio per Priekulę (bent jau remiantis Napoleono 1812-ųjų metų žemėlapiu) - būtų reikėje keliauti pro dabartinę Rucavą, o taireiškia daryti didelę kilpą. Tačiau Bartuvos upė tiesiu taikymu įteka į Liepojos ežerą. Gal nereikėtų atmesti tokios versijos, jog Skuodo prekeiviai šiltuoju metu grūdus gabendavo į uostą upe. Kodėl gi ne? O žiemą, užšalusios upės ledas - puikus kelias, kaip asfaltas. Simonas Daukantas rašydamas apie senovės žemaičių būdą užsimena, jog šie žilaisiais amžiais  žiemos metu upes būtent ir naudodavo vietoj kelių. Kinkydavo šunis ir keliaudavo. Būtent nuo to esą kilęs žodis "šunkelis" - šunų kelias. Kiek šioje versijoje gali būti tiesos, atsakymo reikėtų ieškoti Liepojos uosto kokiose nors senose registrų knygose arba tyrinėjant upės dugną, tikintis rasti kažkokių laivelių liekanų. Gal... Kas neįrodyta, to atmesti nevalia. O kadangi nesu mokslavyris, man leistina kelti hipotezes.
Nemanykime, jog J. Chodkevičius Skuodui išrūpino miesto teises, galvodamas apie krašto gerovę. Tikrai ne. Jis galvojo tik apie savo piniginę. Jis matė kaip gerai gyvena lenkai iš savo miestelių - nusprendė ir jis pasipelnyti. Juk koks geras biznis ėjo iš javų pardavimo! Tik jis, kaip ir šiuolaikinis lietuvis norėjo "staigiai dabar" ir "daug" - jis galvojo, jei prisikvies vokiečių, Skuodas bus vokiškas ir ims gyventi netgi geriau nei lenkas - gyvens kaip vokietis. Juk ne be reikalo Skuodo naujamiestį perkrikštijo į Johanesburg'ą. Kvailai manė. Manė, prisikvies vokiečių ir miestą pavadins vokiškai, įvyks stebuklas. Deja, pakviesti vokiečiai stebuklo nesukūrė. Jis kol kas žydų nematė. Jis žiūrėjo ne į tą sluoksnį - į vokiečius liuteronus, kurie valdė uostus. Natūralu - nes gi pats buvo liuteronas.
[...] Dalyvaudami šiame kolonizacijos procese plaukė žydai iš visos Europos. Daugelyje gyvenviečių jie sudarė daugumą. Jie reikšmingai dalyvavo visuose visuomenės ir administravimo lygiuose. Kiekvienas lenkas magnatas savo pilyje turėdavo žydą patarėją, kuris vedė sąskaitybos knygas, rašė laiškus, vadovavo ūkio valdymui.
Iš tikrųjų 1500-ųjų pabaigoje Rytų bei Vidurio Europoje maža tebuvo iškilių žmonių, kurie "nepažinotų Juozapo".
[...] Olandai juos laikė naudinga ir išauklėta prekybos bendruomenę papildančia grupe. Frankfurto bendruomenė taip suklestėjo, kad  1562, 1582 ir 1603m. ten buvo rengiami rabinų sinodai (susirinkimai - mano past.)
Vokiškai kalbantys miestai ir kunigaikštystės, iš kurių 1500-ųjų metų pradžioje žydai buvo išvaryti, pradėjo juos vėl įsileisti. 1577m. Habsburgų imperatorius Maksimilijonas II leido žydams sugrįžti į Bohemiją, o Rudolfas II suteikė jiems privilegijų chartiją. Buvo atgaivinta senoji Vienos žydų bendruomenė, o Prahoje, kur Rudolfas įkūrė savo dvarą, amžiaus pabaigoje gyveno jau 3 tūkst. žydų.**
Štai va... kaip galėjo Skuodo ekonomiką įsukti kolonistas vokietis, jei jis savo krašte to nepajėgė ir net nedarė. J. Chodkevičius buvo labai toli nuo ekonominių reikalų, jis buvo karo vyras. Ir tikrai talentingas. Ne be reikalo karalius jam Skuodą ir kitas žemes dovanojo, nes sugebėjo jo subinę išgelbėti, turėdamas gerokai mažesnes pajėgas. Be abejo, J. Chodkevičius į viską žiūrėjo labai paviršutiniškai, taip kaip ir mūsų valdžios vyrai visiškai nemato ir nesupranta kaip gyvena ir išgyvena paprastas lietuvis ir kodėl vis dar Lietuvoje yra kažkokių pinigų. Be abejo į ekonomiką ir pinigus jis žiūrėjo kaip kariškis, kuriam reikėjo pinigų jo kariuomenei išlaikyti ir nelabai rūpėjo kaip tai daroma. Tais laikais visi taip darė - visi iš miestų ir miestelių sunkė pinigą. Kilnojo vyno taurę, o darė Juozapas. Chodkevičius turėjo mintį, o Juozapas žinojo kaip ją paversti realybe. Bet ne Hansas.
[...] Didžiausią žydų stiprybę jiems teikė jų gebėjimas greitai pasinaudoti naujomis galimybėmis, atpažinti iškilusią beprecendentinę situaciją ir atrasti būdus su ja susidoroti. Krikščionys seniai buvo išmokę tvarkytis su įprastinėmis finansinėmis problemomis, bet jie buvo konservatyvūs ir lėtai reaguodavo į naujoves. XVIa, (1500-iesiems - mano pastaba) besibaigiant svarbiausia naujovė buvo nepaliaujamai augantis karo ir jo išlaidų mastas.
[...] 1618m. Vokietijoje prasidėjo Trisdešimties metų karas, ir jo pradžioje Habsburgams grėsė žlugimas. Neprarasti jiems pozicijų padėjo žydai, ypač Prahos finansininkas Jokūbas Bassevis.**
J. Chodkevičiaus sūnus, Jonas Karolis buvo dar kietesnis, nei jo tėvas ir dalyvavo tose peripetijose. Sėkmingai davė į skūrą švedams, kurių karalius turėjo didesnę armiją, nei Žečpospolitos, nors pati Švedija savo gyventojų skaičiumi buvo mažesnė. Matomai jis ir įžvelgė vietinių žydų naudą, o ne tinginių vokiečių-kolonistų...
[...]Šis baisus, Vokietiją sužlugdęs konflikatas įstūmė žydus į patį europinės ekonomikos centrą. Ištisus metus reikėdavo išlaikyti milžiniškas armijas žygyje, neretai - ir žiemą. Žiedų maisto tiekimo sistema Rytų Europoje įgalino aprūpinti jas maistu ir pašarais. Žydai statė patrankų liejyklas ir parako gamyklas, naršė Europą ir Rytus, ieškodami ginklų. O svarbiausia pelnė grynus pinigus, dažnai - išrasdami naujų būdų išnaudoti vangius imperijos resusrsus.
Tą patį darė ir Skuodo Juozapas.
[...] Dėl savo nepaprasto sugebėjimo aptikti trūkstamas atsargas ir surasti grynų pinigų atšiauriame ir priešiškame pasaulyje žydai netrukus tapo nepamainomais pagalbininkais visoms kariaujančioms pusėms. Kai katalikų puolimą atrėmė švedai ir daugumas Vokietijos žydų pateko liuteronų valdžion, šie ėmė versti žydus duoti priverstines paskolas. Tačiau nepraėjus nė metams žydai jau veikė kaip pagrindiniai švedų rangovai. Kaip ir Habsburgus, jie aprūpindavo juos maistu, amunicija ir, svarbiausia, arkliais. Negana to, kaip ir katalikai Habsburgai, liuteronų karo vadai suprato, jog žydai, būdami antrarūšiai piliečiai ir neretai persekiojama mažuma, pasitenkino būti apmokami kreditan, protekcijomis ir privilegijomis, - pastaroji forma įgalino juos užsidirbti pinigų sau patiems.**
Supratote principą. Tarkim, esu žydas. Ponui suteikiu kreditą ir mes abu žinome: jis negrąžins, o aš negausiu, tačiau vietoj to gaunu visokių privilegijų - leidimų kažką veikti, ko šiaip jau negaučiau ir iš to uždirbu daugiau nei iš kredito palūkanų.
Ilgainiui, į konfliktą įsitraukiant vis naujoms Europos valstybėms, Pareinės ir Elzaso, Bohemijos ir Vienos žydai aprūpino jas visas. Danų kariuomenės okupuotame Emerche Solomonas Gimperas pralobo pardavinėdamas jiems maisto produktus ir tabaką. Elzase žydai pardavinėjo kardinolo Richelieu armijai arklius ir pašarus. Už visas šias paslaugas jie pelnydavo privilegijuotą padėtį. Visas Prancūzijos jūrų laivyno pajėgas kontroliavęs Richelieu suteikė portugalų marranos ypatingą statusą uostuose, nors jie akivaizdžiai buvo ne krikščionys, o žydai. 1636m. Ferdinandas II savo karo vadams išleido įsakymą neapkrauti Wormso žydų priverstinėmis paskolomis, kariuomenės apgyvendinimu ar neskriausti kaip kitaip. Iš tikrųjų retai tepasitaikydavo, kad kuri nors pusė imtų žydus karo tarnybon. Ne tik imperijos karvedžiai, bet ir švedai bei liuteronai griežtai draudė plėšikauti žydų kvartaluose.
[...] Baigiamuoju karo etapu dvaro žydai veikė kaip ištisų armijų provizijų rangovai, nors pirmosios tikros sutartys su jais šiam reikalui datuojamos tik XVII a. šeštu dešimtmečiu (1650-1660m. - mano past.). Negana to, jie pasirodė esą ne mažiau naudingi ir taikos, ne vien karo metais. Jie tapo nuolatine absoliutinės kunigaikščių valstybės dalimi - kaupė pinigus gigantiškiems barokiniams rūmams ir planavo sostines, ypač būdingas šiam amžiui, taip pat kūrė ir įgyvendino merkantilines ekonomikos strategijas, palaikiusias šių valstybių gerovę.
Kai kurie žydai iš tiesų atliko vos ne pagrindinių ministrų vaidmenį vokiečių kunigaikščių dvaruose, padėjo jiems sukoncentruoti rūmuose politinę bei ekonominę galią, ir iš to  turėjo naudos ir valdovai, ir žydai. Vokietijoje buvo apie 20 šeimų tarnavusių Miunsterio kunigaikščiams-vyskupams, 5 - Hohenzollernams. Behrendsų šeima tarnavo Hanoverio dvare, Lehmarnai - Saksonijos, iš Fuerstų šeimos, Samuelis - Šlezvigo-Holšteino kunigaikščiams, Jeremijas - Meklenburgo kunigaikščiui, o Izraelis - Holšteino-Gotorpo dvare. Goldšmidtų šeima tarnavo keletui vokiečęių kunigaikščių, taip pat Danijos karališkajai šeimai. Iš tiesų Vokietijos žydai veikė ir Skandinavijos dvaruose. Lenkijos karaliai samdė Lehmannus ir Abensurus, Portugalijos monarchai - da Costas, Ispanijos - Bocarro šeimas.
[...] Žydų įgūdžiai sukaupti ir panaudoti milžiniškas grynųjų pinigų sumas lemiamai paveikė du iš stambiausių XVIIa. antros pusės karinių susidūrimų: padėjo Habsburgams sėkminagi atremti į Europą besiveržiančią Turkiją bei surengti kontrofenzyvą ir parėmė didžiąją koaliciją, sustabdžiusią Liudviko XIV mėginimą užvaldyti kontinentą.**
Tačiau paprastai žydų sistema, įgalinusi sukaupti ir permesti didžiausias sumas pinigų, tokia veiksminga ir buvo būtent šeimos ryšių dėka.
Dvaro žydai naudojosi didžiulėmis privilegijomis: galėjolengvai prieiti prie suvereno; turėjo teisę keliauti kur nori ir kada nori, priklausė ne žydų teismų ir ne vietos teismų jursidikcijai, bet kunigaikštiškąjam teismui - Hofgericht. Ne tik cisuomenėje apskritai, bet ir žydų visuomenėje jie sudarė atskirą klasę: dvaro žydai retai kada tuokdavosi ne su savo grupės nariais, Tad beveik visi tarpusavyje giminiavosi. Ne visuomet šios sąjungos pasiteisindavo [...] Maža to, šeimos principas dažniausiai sustiprindavo žydišką orientaciją tokiems žmonėms, kurie viena koja stovėjo viename pasaulyje, kita - kitame. Dvaro žydą lydėjopagunda susilieti su žėrinčiomis aristokratų visuomenėmis, kurioms jis tarnavo. Kai kurie greta oficialiųjų titulų įgydavo teisę turėti šarvus. Jiems būdavo leidžiama dėvėti kardą ar nešiotis pistoletą, joti žirgu ar važiuoti karieta; dvaro žydai ir jų šeimų moterys galėjo rengtis kaip tinkami. Bet užvis svarbiausia - jie galėjo gyventi kur ir kaip pageidavo. Galėjo nusipirkti namą už žydų kvartalo ribų ar net tokiame mieste, kur žydai nebūdavo įleidžiami.
[...] Trisdešimties metų karas vis labiau sunkė Lenkijos maisto eksporto išteklius. Būtent lenkiškų ryšių dėka įvairių armijų rangovai žydai taip sėkmingai susidorodavo su jų aprūpinimu. Tačiau daugiausia naudos iš to gavo lenkai žemvaldžiai; o nukentėjo labiausiai lenkai valstiečiai [...] Veikiant arendos sistemai,lenkų didikai už nustatytą mokestį išnuomodavo žydams ne tik žemę, bet ir visus kitus pastovius lėšų šaltinius - malūnus, alaus daryklas, spirito varyklas, smukles ir tiltų, bei kelių rinkliavas, - ir šiomis sąlygomis žydai klestėjo, o jų skaičius sparčiai augo. Bet pati ši sistema buvo nestabili ir neteisinga. Dažnai svetur gyvenantys ir išlaidūs žemvaldžiai nuolat spaudė žydus, keldami kainą kievieną kartą, kai atnaujindavo nuomos sutartį; žydai savo ruožtu engė valstiečius.**
Manau po šių gausių citatų jūs puikiai suprantate kur link pasuko J. Chodkevičiaus mintis. Jis nusivylė nepaslankiais vokiečiais kolonistais, kurie nemokėjo nei sukti, nei turėjo kokių nors ryšių. Iš jų stačiai nebuvo jokios naudos.
Ir kaip manote, kas J. Chodkevičiaus dvare tvarkė sąskaitas? Jis pats ar tas vokietis, kuris iškeliavo į rytus laimės ieškoti ir apsistojo Skuode, nes savo krašte jam nesisekė - buvo stačiai nevykėlis? Negi tikrai manote, jog naujamiestį statė Chodkevičius? Sėdėjo prie brėžinių, projektavo, svarstė, mąstė, skaičiavo... Ai, gal net savo rankomis plytą po plytos dėliojo - amatininkams šaukė: "Rastus vežk čia! Pamatus kask čia! Ei, tu - nemiegok..." Ne, Chodkevičius miesto nestatė - jis tik paliepė. Jis turėjo kur kas svarbesnių reikalų. Už jo nugaros stovėjo tas Juozapas - gudrus, apsukrus, su ryšiais, atstumtasis, tačiau išsireikalaujantis privilegijų ir teisių.
Nagi grįžkime prie Živilės Simutytės  teksto: "...vėliau šis draudimas buvo kiek sušvelnintas. Žydai Skuode galėjo užsiimti amatais, tačiau iki pat XVIII a. jiems buvo uždrausta kurtis ir verslu užsiimti naujamiestyje"
Ar dabar suprantate, kodėl tas draudimas buvo sušvelnintas ir kodėl Skuodui neprigijo vokiškas pavadinimas? Vokiečiai kolonistai tiesiog susmovė.
Bet grįžkime prie to, nuo ko pradėjau.
Mano antrąją knygą apie senąjį Skuodą galima užsisakyti per feisbuko mesindžerį: rašote gavėjo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį. Išrašau sąskaitą. Apmokate. Maždaug po savaitės kurjeris Jums į namus atneša knygą.
Knygos kaina - 38€.
Dėl užsakymų užklausas galite siųsti ir SMS arba tiesiog paskambinti man +370 698 77523. Knyga siunčiama tik paštu.
Per 363 metus, nuo pirmojo maro protrūkio Europoje 1347m. iki 1711m., Lietuvoje būta iki 22 atskirų maro pandemijos protrūkių, kurie tikriausiai nusinešdavo apie trečdalį gyventojų. Bet ne žydų. Kaip jau minėjau anksčiau, jie buvo labiau išsilavinę, labiau laikėsi higienos ir juos maras mažiau palietė. Ar įsivaizduojat tragedijos mastą? Teoriškai skaičiuojant, vidutiniškai epidemijos galėjo kilti kas 16 metų! Taigi žydams susklostė itin palankios sąlygos.
Tad kodėl atskiros jų šeimos nesuklestėjo taip kaip Vokietijoje, Britanijoje?
Kaip pagrindinė priežastis nurodoma - visagi jie buvo stipriai išnaudojami ir spaudžiami vietinių didikų, tokių kaip J. Chodkevičius. Iš kitos gi pusės žiūrint, jų populiacija čia buvo tokia gausi, kad dažnai šiemai teko vargšų dalia. Bet jie, būtent šių kraštų žydai, nepaprastai siekė išsilavinimo ir rūpinosi savo vaikų mokslingumu, nepriklausomai kokį sluoksnį atstovavo. Ir būtent vėliau jų palikuonys emigruos į Amerikos žemyną ir ten sukurs Jungtines Amerikos valstijas. Tai yra tai, ko nesupranta šių laikų valdantieji lietuviai - išsilavinimas yra ne tam, kad būtinai jį pritaikytum praktiškai, aukštasis išsilavinimas yra tam, kad tu būtum kitokiu, mąstančiu žmogum ir susiklosčius geroms aplinkybėms, sėkmingiau įveiktum konkurentus. Tarpukario Lietuvoje Smetona švietimui skyrė 12 proc. valstybės biudžeto, o dabar kiek ten... 1,5 proc. biudžeto? Juokinga. Jie mano, jei visus pavers santechnikais ir griovkasiais, Lietuva bus laimingesnė ir klestės. Neklestės - atsiras tik daugiau duobkasių. Galų gale, išsilavinimas yra reikalingas, kad tu įveiktum marą, koks jis bebūtų. O maras... maras lietuviams neišėjo į naudą ir Skuodą, matyt, išgelbėjo tik todėl, kad jis buvo ant prekybinio kelio, netoli jūros uostų ir jame gyveno nepaprastai daug žydų. Vėliau tai paliudijo savo užrašuose vyskupas Valančius. Na, jau kas drįs suabejoti Valančiumi, tam jau iškart akmeniu į galvą.
Štai kito Lietuvos miestelio pavyzdys...
Birštone buvo pilis, stiprus valdovo dvaras. 1578 m. čia gyveno apie 500 galvų. Birštonas lyderiavo Nemuno vidurupyje. Tačiau 1347-aisiais užgriuvo maras ir gaisras. 1630 m. dar viena maro banga, trukusi daugiau kaip pusmetį ir miesatelyje liko tik 350 gyventojų. Dėl demografinio ir jį lydėjusio ekonominio nuosmukio valsčius prarado savo reikšmę ir jau nuo 1647 m. šaltiniuose minimas naujas administracinis centras – Prienai. Va taip, paprastai. Nežinant šitų faktų, galima būtų teigti, jog Birštonas anais laikais buvęs mažas, nereikšmingas miesteliūkštis. Na, bažnytkaimis... O koks buvo Skuodas iki pirmosios maro bangos? Jis buvo toli nuo rašytinių šaltinių, todėl Skuodo ir nebuvo. O Birštonas buvo ir net pilį turėjo, nes netoliese Vicka kunigaikštis sukinėjosi - tas bandiūga, aferiūga. Nes Birštonas buvo karališkasis kurortas, kuriame ilsėjosi LDK karališkoji aukštuomenė: Kazimieras Jogailaitis Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. 1549 m. Žygimantas Augustas Birštoną užrašė Barborai Radvilaitei. O kas buvo Skuodas? Mes dar pavartaliosime tą temą ne kartą ir kuo toliau, tuo giliau rausimės žemyn į praeitį. Bet žinokite, jog miestas ar žemės, ar kraštas viduramžių rašytiniuose šaltiniuose minimas tada, kada dalijamas arba kai priklauso ponui. Skuodas gi tapo privatus, pono nuosavybe - buvo padovanotas tik 1568 metais ir tuo didžiuokimės! Iki tol jis buvo valstybinis - karaliaus žemės. Galbūt todėl mažiau ir pateko kitų akių domėn. Bet mes dar apie tai kalbėsimės. Grimsime vis gilyn ir gilyn.
Tačiau prieš grimstan pateiksiu ir kitą gyvą istoriją.
Buvau Lyduvėnuose - ten kur tas ilgiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas: 42m. aukščio ir 600 m. ilgio. Dabar ta vietovė merdėja. O žinote kodėl? Ogi... Paskaitykite, dar truputį. Dar kantrybės...
1594m. Lyduvėnuose gyveno 36 šeimos, 1841m. - 283 galvos, 1923 - 547 galvos. Antro pasaulinio karo metu buvo išžudyta 300 Lyduvėnų žydų (Skuode 2-3 sykius daugiau).  Po to gyvenvietė patyrė regresą: 1959 čia gyveno 271 galvos, 1979m. - 212,  2001m. - 125, 2008m. - 124. 2007 metais čia uždarė mokyklą, kuri buvo atidaryta 1852m. Šie sausi faktai labai iškalbingi. Miestelis neteko žydų ir miršta. Lietuva ir Lenkija neteko žydų ir nevyniojant tiesios į vatą - šiuo metu gyena prastai. Tačiau tai tik 1/25 dedamoji šių žemių problemų dalis.

Šaltiniai:
** - ["Žydų istorija", Paul Johnson].
*** - ["Dievo žaislas: Lenkijos istorija", Norman Davies]
**** - [Žydai Lietuvoje: istorija, kultūra, paveldas"]

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>> 
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>>
 



1 komentaras: