2017 m. birželio 9 d., penktadienis

Žemaičio pavardė - žydiška. Arba kitokia Skuodo istorija.



Skuodo žydai. Tarpukaris

391-oji istorija. Kad ir kam tai labai nepatiktų ir būtų neparanku, reikėtų tą tiesą priimti be emocijų - maždaug 500 metų Skuodas buvo žydų rankose ir jie čia buvo svarbi ekonominė jėga. Ir ne paslaptis, jog tai bandau įrodyti, o į mano žodžius reikėtų įsiskaityti blaiviai.
Ar tai buvo blogai ar gerai, spręsti sunku, nes apskritai gėrio ir blogio sąvokos yra labai reliatyvios, o tarp jų yra be galo daug visokiausių atspalvių. Tarp jų PAVYDAS, jog tai darė ne žemaitis/ kuršis, o jie. Ne tu, o jie.
Lygiai taip pat, kaip kažkada Karaliaučiaus krašte (dabar Kalinigrado srytis, Rusija), kadaise gyveno prūsai, artimi mums giminaičiai, paskui juos išstūmė vokiečiai (kaip ne keista save paskui vadinę "prūsais") ir čia karaliavo bemaž tiek pat ir tuo pačiu metu kaip žydai Skuode, o dabar ten rusų gyvenama (tik šie jau savęs prūsais nebevadina). Ir Lygiai taip pat - 500 metų Skuodo ekonomiką palaikė žydai ir statė jį žydai. Statė ne Chodkevičiaus (rusėnų giminės palikuonis) pinigais, ne Sapiegų pinigais, o žydų pinigais. Nesvarbu kurių žydų: ar tų kurie gyveno prie Krokuvos ir skolino tam pačiai Sapiegai pinigus, ar tie, kurie išsinuomavę Skuodo dvarą, bravorą, lentpjūvę ar taverną uždirbinėjo sau ir savo ponui pinigą, o paskui tas ponas finansavo katalikų bažnyčios statybą. Tačiau jis sakė: "Aš funduoju, aš statau!". Čia beveik tas pat, kas dabartinis Kauno meras Matjošaitis bando prikelti miestą ir garbė atiteks jam, nors viską tvarko ne už savus, o už pinigus surinktus iš mūsų pačių.
Skuodo gyventojų genetiką pakeitė maras - didžia dalimi išnaikino senuosius žemaičius. Tuos juodaplaukius augalotus vyrus, tas stuomeningas ir atkaklias moteris. Senojo Skuodo tarp1348 ir 1711m. neliko. Apie tai koks Skuodas buvo ar galėjo būti iki tol rašysiu vėliau, o dabar užsiimsiu žydų reikalais.
Maras iššaukė žydų migraciją iš Ispanijos, bei Vokietijos ir tuo pačiu suteikė erdvės jiems įsikurti Skuode. Apie tą laiką jau rašiau 390-ojoje istorijoje. Galėtume atrasti paralelių su dabartimi - lietuviai emigruoja iš savo krašto - tas tuščias vietas, tas griūvančias sodybas kaimuose užims kažkokie kiti žmonės, kažkokie kiti kitataučiai, ir gal save vadins lietuviais. Gal. O gal ir ne. Bet įsivaizduokime, jei dabar per Europą prasiaustų koks maras, rusas ar kitokia neganda. Visiškai nenustebčiau, jog mūsų krašte galėtų įsikurti ir kiniečiai, ir kitų kraštų gyventojai ir vaizdas pasikeistų. Pasikeistų ir Skuodas. Jis būtų visiškai kitoks. Taip, išliktų tos kalvos, pastatai, tekėtų ta pati Bartuva, bet klestėtų kita kultūra ir girdėtūsi kitokie kalbos garsai. Ir visai tikėtina, jog gal žemaičių šnektą begalėtum išgirsti kaimuose. Taip nutiko ir maždaug tuo laiku, kai miestui buvo suteiktos viduramžių privilegijos - leista būti savarankiškam ir vystyti ūkį. Kitaip sakant, nešti Chodkevičių giminei turtus. Ir daugiausiai juos nešė žydai, juk ne be reikalo jie gyveno dvaro pašonėje, senojo Skuodo vietoje, kiek vėliau virtusioje "Miasto Zydowskie Szkudy", o dabar vadinamu tiesiog senamiesčiu. Ir nesvarbu, kad Skuodo miesto privilegijoje buvo įrašyti visokiausi baisūs draudimai žydams verstis tuo kuo jie nori. Iš Skuodo jie nepabėgo, o kaip tik čia jų vis gausėjo. Vadinasi nebuvo jau taip blogai.
Dar galima užsisakyti - nemiegokite :)
Apie 1650-uosius, kai kreditus už nedideles palūkanas ėmė teikti dvasininkai, o didėjančios politinės suirutės apimtame Žečpospolitos krašte pinigai ėmė nuvertėti, daugelis žydų apleido šitą verslą arba skolindavo tik nedideles sumas ir ėmėsi kitos naujovės - pardavimo skolon. Taigi, lyzingą sugalvojo jie. Dabar mes beveik visi gyvenam skolon: televizoriai skolon, automobiliai skolon, namai skolon, barzdaskutė skolon, mobilūs telefonai skolon... Tačiau nereikėtų pykti ant žydų - juk mums tai patinka, tik gaila, kad ne mes tą biznį sugalvojom. Ir kitą vertus, tuos jų sugalvotus metodus išlupti pinigą sėkmingai perėmė lietuvaičiai ir nelietuvaičiai - visas pasaulis. Daugelis keistų, gal morališkai, prieštaraujančių žmogaus prigimčiai, nepriimtinų ekonomikos formų gimė būtent čia, Rytų vidurio Europoje, kur žydas buvo prispaustas apribojimų, bet jo prigimtis vertė suktis, verstis ir ieškoti naujų formų. Naujos gimė. Taigi, tik dar kartą tai įrodo, kaip visokie draudimai kartais istoriškai nelabai išeina į gerą. Bet ar tikrai tai yra bloga - palieku ginčams prie užstalės.
1400m. pabaigoje - iki 1550 metų Žečpospolitoje bajorai turėjo mokėti muitus, tačiau visus jų reikalus tvarkė kelios žydų šeimos - bajorai tai jiems patikėjo. Skuodas visad buvo kažkur paribyje, pasienyje, tad čionykščiai  žydai irgi pelnėsi iš muito. Ir maža to kreditavo Chodkevičių, o paskui ir Sapiegas. Tik nemanykim, kad Skuodo žydai buvo pagrindiniai šių ponų kreditoriais. Buvo ir turtingesnių žydų šeimų, kurie šiems ponams skolino pinigus ir už tai gaudavo naudos - išimčių iš visokių draudimų.
Tačiau ėmė bajorams ir panaikino muitus. Kas žydui daryti? Žydas pasuko galvą ir labai greitai sugalvojo kaip kitaip verstis - nuomojo iš bajorų dvarus ir visokius kitokius smulkesnius jiems priklausančius objektus: smukles, malūnus, lentpjūves. Tad jeigu mes didžiuojamės, kad Sapiegos pastatė pirmąjį malūną - netiesa. (Taip, taip, Sapiegos - Plechavičius atsirado čia vėliau ir iš esmės jį rekonstravo) Tad žinokite, malūną nuomavo žydas ir iš to pelnėsi. Pelnėsi ir uždirbinėjo pinigus Sapiegų šeimai. Skuodiškiai, ne žydai - irgi amatininkai ir visokie verslininkai, o dažniausiai vokiečiai, nemėgo žydų. Būtent jie ir buvo už tuos visokiausius žydų verslo ir amatų apribojimus: buvo ribojamas prekybos vietų skaičius, gabenimo būdai, žydų amatininkams neleista kabinti iškabų. Žydai ieškojo išeičių ir surado - taip tarp 1500 ir 1600 metų atsirado išnešiojamoji prekyba. Tai buvo reakcija į prekybos vietų ribojimą, bei didmeninės prekybos draudimą. Ir į kaimus pasipylė kromelninkai. Senesnieji skuodiškiai, kurie dar gyvi, juos turėtų prisiminti. Žydams pabandė drausti užsiimti amatais: atidaryti kirpyklą, siuvyklą,  batų taisyklą, tad šie sugalvojo tas paslaugas teikti tiesiog namuose. Kad ir kokie suvaržymai būtų buvę, Skuodo miestui suteikus viduramžių miesto privilegijas, žydams niekaip niekas negalėjo uždrausti verstis, nes jiems buvo palikta teisė aptarnauti savo bendruomenės narius.
Tačiau, vos po 57-erių metų, 1625 vasario 18d. Skuodą seimo nutarimu ėmė valdyti Sapiegų giminė, tačiau už dalyvavimą 1831 m. sukilime iš jų dvaras ir Skuodas buvo atimti.
Sapiegų giminė prasidėjo 1440m. nuo Simono Sapiegos, kilusio iš Polocko bajorų. Žinote kur Polockas? Taigi Sapiega koks ten lietuvis, o iki žemaičio visai toli. Ne žemaitis buvo tas ponas. Dirbo raštininku pas tokį Kazimierą Jogailaitį IV-tąjį, kursai 1447-1492 m. buvo Lenkijos karaliumi. Pirmieji Sapiegos buvo stačiatikiai, o vėliau virto katalikais. Iš Sapiegų - 22 buvo vaivados. Po 1700 metais pralaimėto Valkininkų mūšio giminės įtaka politikoje smarkiai susilpnėjo. Įdomu kaip tai nutiko. Ogi... Priešininkams, 4 tūkst. karių, vadovavo generalinis pulkininkas (naujai sukurta pareigybė) kunigaikštis Mykolas Servacijus Višnioveckis ir Žemaičių seniūnas Grigalius Antanas Oginskis. Sapiegų pajėgos, atsiųstos iš Vilniaus, buvo ženkliai mažesnės, tik apie 2 tūkst. kareivių. Joms vadovavo LDK didysis žirgininkas Mykolas Pranciškus Sapiega. Žirgininkas! Mūšis truko kelias valandas, buvo panaudotos patrankos, abiejų pusių nuostoliai siekė kelis šimtus žmonių, bajorų ir kareivių. Tarp sužeistųjų buvo LDK didysis iždininkas Povilas Benediktas Sapiega. Po mūšio žirgininkas Mykolas buvo paimtas į nelaisvę, vėliau nužudytas.
Tiek apie tuos ponus, Skuodą valdžiusius 164 metus.  Mes čia ne apie kraugerius kalbėsimės, o apie Skuodą. Tačiau, kas iš miesto siurbė pinigus ir pelnėsi - verta šiek tiek žinoti.
Skaitant istorikų raštus yra tam tikros painiavos arba tai atsitiko įsivėlus korektūros klaidoms. Štai 1568 m. Skuodą dovanų gavo Žemaičių seniūnas Jonui Chodkevičius, kuris 1572 m. gegužės 17 d. išrūpino miesto teises. Ir ten apibrėžiamos žydų teisės: neprileisti jų prie savivaldos reikalų, neturi teisės prekiauti ir verstis amatais. Kur? Be abejo, naujamiestyje, pavadintame Johanesburgu. Kaip jau rašiau  390-ojoje istorijoje ir kaip matysite šioje istorijoje, žydai draudimus sėkmingai apeidavo. Tačiau štai kitame straipsnyje tvirtinama, jog 1623m. Skuode gyveno 1150 (labai daug! - 19 proc. to kiek dabar žmonių gyvena mieste). Esą tuo metu Skuodas turėjo raštininką ir 17 specialybių amatininkų. Esą 33 proc. sudarė vokiečių kolonistai, apie 50 proc. žemaičiai, o likusieji latviai ir kažkokie kiti gyventojai. Ir čia kategoriškai teigiama: '"Žydų tuo metu Skuode negyveno." ("Žemaičių žemė", 2010m.) Kur jau ne... nebuvo, mat čia žydų! Kita vertus, niekas nesidomi kas buvo tie vokiečiai kolonistai prisikviesti į Skuodą. Nors pavardės lyg ir vokiškai skamba mūsų ausiai, bet dalis jų galėjo būti tiesiog tie patys žydai tik jų pavardės suvokietintos, nesgi... "1787m. Austrijoje priimtu įstatymu žydai buvo priversti pasivadinti vokiškai skambančiais vardais ir pavardėmis /.../ hebrajiškai skambantys vardai paprastai būdavo darudžiami, ir biurokratai siūlydavo "priimtinų" vardų sąrašus. Reikėdavo duoti kyšį, kad gautum "gražią" pavardę, gėlių ar brangiųjų akmenų pavadinimų vedinį: Lilienthal, Edelstein, Diamant, Saphir, Rosenthal. Dvi pavardės buvo ypač brangios - Kluger (protingas) ir Frohlich (džiugus). Daugumą žydų nuobodžiaujantys valdininkai neteisingai suplakė į keturias kategorijas ir prisegė atitinkamas pavardes: Weiss (baltas), Schwartz (juodas), Gross (didelis) ir Kein (mažas). Daugelis neturtingųjų žydų dėvėjo piktavalių valdininkėlių pripaišytus nemalonius vardus, pavyzdžiui, Glagenstrick (kartuvių virvė), Eselkof (asilo galva), Taschengregger (kišenvagis), Schmalz (taukai), Borgenicht (nesiskolink). ["Žydų istorija", Paul Johnson, 1999m., psl. 453] Toliau netęsiu ir nevarginsiu citatomis. Tai kokie visgi vokiečiai atvyko į Skuodą, pakviesti Chodkevičiaus? Be abejo dalis jų iš tiesų buvo germanai, bet negalima atmesti, jog ten buvo ir vokiškai kalbančių judėjų. Tas momentas reikalautų gilesnės analizės. Čia tik gali kilti klausimas: jeigu vokiečiai kolonistai visgi buvo žydai, tai kodėl jie taip nedrasugiškai elgėsi su savo giminaičiais anapus upės. Yra du atsakymai: pinigas neturi jokių sentimentų, o antra - žydai nuo senų laikų buvo tokie įvairūs ir taip susiskaidę, jog vienas kitam neretai buvo netgi priešai. Bet tai jau visai kita tema, nesusijusi su Skuodu. A, tiesa... metai nesutampa. Į Skuodą vokiečiai buvo kviečiami nuo 1572 metų, o žydams pavardes Austrijoje keitė 1787 metais. Austrijoje, bet ne Vokietijoje. Ir apskritai, tai buvo ne vienintelis atvejis žydų istorijoje. Tai tik pavyzdys, kaip galėjo nutikti su tais vadinamaisiais Skuodo "vokiečiais" kolonistais. Galų gale žydai ir savo noru arba priversti gyvenimo suvokietindavo, suispanindavo, surusindavo savo pavardes. 
Beje, grįžkime prie 1923 metų, kai Skuode gyveno 1150 žmonių - po 100 metų 1721m. Kaune tegyveno tik 1600 žmonių. Tai kaip čia su tuo Skuodu buvo? Jis buvo tik kaimas ar miestas, ar didelis miestas?!
Malūnas ir tolumoje buvęs "Miasto Zydowskie Szkudy"
Praslinkus 58 metams po to, kai Skuodui buvo suteiktos viduramžių miesto privilegijos 1628 metais Johanesburgo (naujamiesčio) aikštėje jau stovėjo 13, o aplinkinėse gatvėse 71 troba. Tačiau prasiautė eilinė maro epidemija ir naujamiestyje liko: aikštėje - 12, o gatvėse - 35 trobos.
1628 metais čia gyveno - 24 amatininkai; 1629 m. - 30, o 1630 m. po eilinės maro epidemijos - 21. Sprendžiant pagal pastatų staigų nunykimą (arba jie tiesiog sudegė), išmirė būtent paprasti miestelėnai, o amatininkai, kas be ko, greičiausiai žydai arba vokiečiai/žydai, kurie labiau laikėsi higienos - išgyveno.
Nors pirmoji maro epidemija Europoje kilo 1347m., visgi daugiausia žmonių Lietuvoje maras pražudė 1710-1711 m. – vadinamaisiais Didžiojo maro metais, kai mūsų krašto gyventojų skaičius sumažėjo trečdaliu. Maro epidemijos įkarštyje žmonės nespėdavo laidoti lavonų, todėl jie gulėdavo namuose, gatvėse ir kiemuose.
Malūnas ir tolumoje naujamiestis, kadaise krikštytas Johansburgu
1747m., praslinkus 36 metams po maro, Skuodo naujoji, krikščioniškoji dalis (dabartinis naujamiesčio centras) vis dar buvo vadinamas Johansbergu, o senasis Skuodas - "Miasto Zydowskie Szkudy". Tuo metu Skuode buvo 55 gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai. Daug ar mažai? Kaip tiems laikams ir po maro - daug.
Žydai Lietuvoje buvo kapitalizmo pradininkai. Toksai istorikas Verneris Zombertas netgi manė, žydus buvus kapitalizmo, kuriame konkurencija nevaržoma, o vienintelė racionali nuostata - pirkėjo (vartotojo) poreikių tenkinimas, kūrėjais. Jeigu mes esame vartotojų visuomenė - tai žydų nuopelnas. Ir štai 1789-1790m. prekių įvežimas-išvežimas per Žemaičių reparticijos Skuodo, Žagarės, Kvietkų ir Bilionių muitines siekė apytiksliai 2.5-4 milijonus zlotų per mėnesį. Tai daug ar mažai? Daug. Ar tai įrodo, jog pro Skuodą ėjo svarbus prekybos traktas? Įrodo. O tai tik reiškia, jog Skuodas buvos svarbus. Buvo svarbus. Ar tą prekybą varė žydai? Žydai.
Beje, kas ta reparticija? Vykdant administracinę LDK reformą ir visą Žemaitijos seniūnija buvo padalinta į 2 didelius administracinius vienetus - reparticijas.
Tolumoje matosi žydų parduotuvyčių lūšnynai
Tarpukariu vietoj tų lušnynų žydai pastatė mūrinius prekybos namus
1794 m. vis dar Johansberge gyveno: krikščionių 253 (moterų - 128, vyrų - 125); žydų 51 (moterų - 23, vyrų - 28). O žydmiestyje gyveno vien tik žydai (moterų - 69, vyrų - 62) 131. Kalbant apie krikščionis, nereikėtų manyti, kad tai buvo vien žemaičiai - greičiausiai didesniąją dalį sudarė tų vokiečių/žydų palikuonys, kuriuos čia prisikvietė Chodkevičius. Taigi grynakraujų žydų Skuode tuo metu gyveno 181 - 41.7 proc. visų  miestiečių. Ar tai daug ar mažai? Daug. Bemaž pusė. Ir tai prabėgus 222 metams nuo to momento, kai miestui buvo suteiktos viduramžių privilegijos. Žydai įveikė tuos draudimus ir įsikūrė naujamiestyje. Ir jau gyveno nemažai - 51 asmuo arba 16.77 proc. nuo visų Johanesburgo gyventojų. Ir greičiausiai būtent šitie žydai miesto centre pradėjo statyti eilę parduotuvyčių, kurios tarpukariu jau buvo virtusios lūšnomis. Pasakui vietoj jų (taipogi ne be žydų iniciatyvos) buvo pastatytas mūrinis prekybai skirtas pastatas, kuriame iki šiol veikia parduotuvės, prie kurio sovietmečiu buvo autobusų stotis. O bendrai paėmus, po viso šito pasiblusinėjimo, kuris yra įdomus ir iškalbingas, Skuode 1794m. gyveno 435 žmonės. Daug ar mažai? Daug.
Kartą vienas iš Sapiegų Kodenyje (toks kaimas Lenkijos rytuose) savo vasaros rezidencijoje sėdėjo prie pietų stalo ir šnekučiavosi. Svetys pasakojo kokią didžiulę naudą neša malūnas - juk gi tada visi kaimiečiai grūdus veš į Skuodą. Labai apsimoka. Tikrai, tas tolimas miestelis Sapiegai per mažai nešė pelno. O juk pinigo reikėjo, nesgi po 1700m. pralaimėjimo ties Valkininkais, praradus politinę įtaką, Sapiegoms pradėjo eitis ne kaip. Valdžia ir pinigai visad žengia koja kojon.
-Reiks siųsti patikėtinį, žydą Juozapą į Skuodą, kad tas imtųsi malūno statybos reikalais, - atsiduso ponas, ranka braukdamas per Bartuvos slėnio pelkynus ir salynus. - Va, čia reikia užtvenkti, supilti pylimus, o čia statyti patį malūną.
Malūną pastatė per 1 metus  - 1786-1787m. Darbams vadovavo meistras žydas Bugoslavas Hibas ir žydas kalvis Ficenas. O malūno užtvankos pylimo ir statybos darbams vadovavo toksai žydas Maslovskis. Visi jie buvo žydai. Čia ir toliau prie kiekvienos pavardės specialiai pridedu tautybę, kad pajustumėte to meto spalvas.
Mano antrąją knygą apie senąjį Skuodą galima užsisakyti per feisbuko mesindžerį: rašote gavėjo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį. Išrašau sąskaitą. Apmokate. Maždaug po savaitės kurjeris Jums į namus atneša knygą.
Knygos kaina - 38€.
Dėl užsakymų užklausas galite siųsti ir SMS arba tiesiog paskambinti man +370 698 77523. Knyga siunčiama tik paštu.
Tačiau ne viskas buvo taip gerai padaryta, kaip reikėjo ir po 8 metų, 1795-aisiais toksai nagingas meistras, vokietis Ottonas tą malūną remontavo.
Ir va, nuo to momento viskas apsivertė aukštyn kojom. Po trijų padalijimų 1772–1795 m. Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Rusijai atiteko ir Vilnius, kuris tuo metu turėjo 25 000 gyventojų ir buvo vienas iš didžiausių imperijos miestų. Skuode gi gyveno 435 arba 1,74 proc. to kas gyveno Vilniuje. Tai daug ar mažai? Palyginkime dabartinių laikų santykius. Vilniuje 2014m. gyveno - 539 939, o Skuode 2015m. - 5922 arba 1,096 proc. Taigi galima teigti, jog nepaisant padidėjusio gyventojų skaičiaus dydžių santykis išliko beveik toks pat. A, tiesa, netaip reikėtų skaičiuoti. Gi dabar daugelis gyvena miestuose, o kaimuose mažuma. Reikėtų imti tuos laikus, kai žmonės vis dar gyveno panašioai procentaliai pasiskirstę miestuose ir kaimuose - 1931m. Kaune gyveno 100 000, o 1933m. Skuode - 4000 žmonių arba 4 proc. to kas tuo metu gyveno Kaune. Be abejo, tas paskaičiavimas yra gana sąlyginis. Tačiau Skuodas tikrai visad buvoi didokas miestas. Nagi dar palyginkime: 1811m. Kaune gyveno 2500, o Skuode bemaž 500 žmonių arba 20 proc. to kas tuometu gyveno Kaune.  Jeigu žvilgtertumėte į ano meto Kauno žemėlapį tai pamatytumėte, jog šis irgi senas Lietuvos miestas nebuvo labai didesnis už Skuodą. Na, tik mūrinių pastatų čia buvo daugiau. Na, ir nenuostabu - juk Hanzos miestas, juk upių uostas - vandens prekybinio kelio stambus mazgas. Skaičiai glumina. Kartais mes mėgstame save labai nuvertinti, sumenkinti... ir savo istoriją taipogi. Nes kaimynas taip nori.
Kaunas 1795m.
Po 1795m. jokio Johansbergo neliko - to svetimkūnio. Ne, ne miestas liko - pavadinimo neliko. Tačiau neliko ir Skuodo, Skouda arba kaip prancūzai savo žemėlapiuose įvardija - Chkoudoui. Rusijos imperijos žemėlapiuose Skuodas tampa ШКУДЫ (jidiš kalboje Skuodas - Škudy)! Kodėl?
1846-1863m. Rusijos imperijos karinio-topografinio žemėlapyje jis jau žymimas kaip Škudy? Kodėl?
Iki 1795m, t.y paskutinio padalijimo Lietuvos-Lenkijos (Žečpospolita) valstybė patyrė didelį ekonominį pakilimą ir nuosmūkį. Šalies ekonomikoje labai aktyviai veikė žydai. Jei 1794 Skuode gyveno 182 žydai, o 1933 jau apie 1200, labai tikėtina, kad apie 1830-uosius metus jų jau čia galėjo būti visi 850 ar net 900. Juk po 27 metų, kai pasirodė Rusijos imperijos-topografinis žemėlapis, 1873 metais vyskupas Motiejus Valančius savo užrašuose mini, jog Skuode gyvena beveik vien žydai išskyrus 40 krikščionių ūkininkų. Ir visiškai nenuostabu, kad mieste suklestėjo žydai ir jų kultūra - pro Skuodą ėjo labai svarbus sausumos prekybos kelias. Žemėlapis sudarytas 1846-1853m. ir jis, tikėtinai, buvo pradėtas sudarinėti neužilgo po naujų teritorijų užėmimo arba po to, kai buvo sutriuškintas Napoleonas. Turėkim
1846-1853m. carinės Rusijos imperijos topografinio žemėlapio fragmentas
omeny, jog anais laikais viskam reikėjo daugiau laiko, geroookai daugiau, o žemėlapis nepaprastas - topografinis, karinis. Jame smulkiai pažymėtos visos kalvos miškai ir miškeliai. Rimtas žemėlapis. Labai realus. Po visą Rusiją senąją ir naująją buvo paleista šimtai tūkstančių matininkų. Su kuo tas rusas topografas susidūrė Skuode ir su kuo bendravo? Su gausybe žydų. Kaip ir Vyskupas Motiejus Valančius. Jis savo užrašuose rašė, jog
žydus jau esą sunku ir besuskaičiuoti. Kad veikią prekyboje ir valdą smukles. Ne vieną smuklę! O kelias smukles. Visas smukles. Žydų čia buvę tiek daug, jog be senosios (ir bene seniausios Lietuvoje) sinagogos, jie pasistatė antrąją - naujamiestyje, krikščionių miesto dalyje! Kurioje vietoje? Reikėtų gilesnių tyrimų.
Taigi rusas topografas bendravo būtent su žydais. Ir jie buvo ta labiausiai išsilavinusi miesto dalis. Ir jie jidiš kalba Skuodą vadino Škudy. Taip topografas ir užrašė: "Škudy" (ШКУДЫ). Taip ir liko visam 120 metų (tiek maždaug buvome carinės Rusijos priespaudoje) toks pavadinimas. Gi aplinkiniuose kaimuose žydų nebuvo, tad ten topografai pavadinimus sužinojo iš paprastų žemaičių-valstiečių. Tarkim gretimi: Gorstiškės  - Gorstiški (Горстышки),  Rūšupiai - Rušupie (Рушупе), Kulai - Kuly (Кулы), Šarkė - Šarkie (Шарке) - taip ir įvardijami, kaip topografas išgirdo iš vietinių.
1812m. Napoleono žemėlapio fragmentas
Kam šitas ekskursas į rusišką žemėlapį? Ogi, nors neturime iš to laikmečio išsamių statistinių duomenų apie Skuodo gyventojus ir jų kitimą, pagal pavadinimą galima teigti, jog žydai Skuode tiesiog karaliavo. Tačiau kodėl? Ar vien tik todėl, kad pro čia ėjo senas, dar nuo gintaro kelio laikų, svarbus prekybinis kelias iš šiaurės į pietus? Ne vien. Turime šoktelti į rusų politiką žydų atžvilgiu.
Iš karto po pirmojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo buvo nustatyta seslumo zona - žydams keltis į Rusijos gilumą buvo uždrausta, galėjo gyventi tik vakarinėse gubernijose, taip pat Rusijos pasienio zonoje.
Caro valdžia žydus laikė nenaudingais ir kenksmingais. 1841 m. mūsų kraštuose žydams buvo draudžiama ne tik pirkti dvarus, bet ir juos nuomoti. Bet... jiems buvo sušvelninti apribojimai skolinti pinigus. Tačiau nepaisant draudimų, Skuodo žydai ir toliau sėkmingai nuomojosi malūną, lentpjūves, degtinės ir alaus varyklas. Ir jie ir toliau monopolistiškai laikė savo rankose išnešiojamąją prekybą - ir toliau buvo karabelninkais. Toks žydų aktyvumas slopino žemaičių verslumą: nesgi jie visa kas reikalinga ūkiui atnešdavo tiesiog į kiemą ir čia pat supirkdavo žemės ūkio perviršio produkciją.
Kaimuose žydai laikė smukles ir prekiavo alkoholiu. Tik nemanykit, kad tais laikais žemaičiai negėrė ir jau nerėkit, kad žydai girdė lietuvius. Lietuviai ir žemaičiai gėrė visad, nes tai buvo karinga gentis ir dažnus karo žygius, kaip ir vikingai aplaistydavo midumi. Tradicijos niekur nedingsta, net jei didingų žygių nelieka. Tik nesįsivaizduokime lietuvių ir žemaičių romantiškai šviesiais, tyrais jaunikaičiais ir mergaitėmis. Tikrai taip nebuvo. Visoje Lietuvoje caro laikais buvo priskaičiuojama iki 500 smuklių ir karčiamų. Tarp kitko visame tame tarpe iš alkocholio labai pelnėsi ir Romos katalikų dvasininkai, laikę savo "šventose" žemėse bravorus. Tačiau 1826-1828 m. carui Nikolajui I atšaukus valstybinį degtinės monopolį, įvesta akcizų nuomos sistema, ir žydai vėl sėkmingai įsitraukė į kurį laiką draustą degtinės gamybos ir pardavimo verslą. Lietuvoje ir Skuodo žemėse didžiuma šio verslo buvo žydų rankose.
Kaip mes įsivaizduojame anuometinius žydus: amatininkai, prekybininkai... tokie žmonės kurie vis suka, suka - tarpininkauja, bet neaugina nei kiaulės, nei morkos, nei buroko, nei kviečio.
Nors teisė į nuosavą žemę žydams buvo ilgai, iki pat maždaug 1550m. teisiškai neapibrėžta, tačiau ir draudimų jiems įsigyti ar valdyti žemę LDK nebuvo. Jau maždaug nuo 1480-ųjų metų šaltiniai mini žemę perkančius, parduodančius ar paveldinčius žydus. Kaip ir žemaičiai, ir vokiečiai/žydai miestiečiai, taip ir žydai turėjo savo ūkelius, dirbo daržus, puoselėjo sodus, laikė gyvulius (ne kiaules), taip prisidurdami prie pajamų iš verslo ar amato. Taigi anapus namų palei Luknės upelį (Skuode) ir palei Bartuvą jie augino ir bulvę, ir buroką, ir svogūną, ir česnaką. Įdomu yra tai, jog 1764m. Žečpospolitos konstitucijoje buvo numatyta atleisti žydus žemdirbius nuo pagalvės mokesčio, taip paskatinant juos imtis žemės darbų, o ne maklėmis užsiimti. Taip tikėtasi, jog pagerės kitų miestiečių verslo sąlygos. Keturmečio seimo projektuose buvo siūlomos lengvatinės sąlygos žydų kūrimuisi kaime ir ūkininkavimo sąlygos - atleidimas nuo mokesčių, nemokama statybinė medžiaga, trobesiai, parama įsigyjant gyvulius. Tokią pat politiką varė ir carinė Rusija. Tačiau nei Žečpospolitos laikais nei prie caro nebuvo siekiama žydus paversti baudžiauninkais - jie liko laisvi. Tarkim, 1807m. Vilniaus gubernijoje artojų kategorijai buvo priskirti 28 proc. žydų, daugiau nei pusę žydų buvo užrašyti Breslaujos ir Užnerio apskrityse. Štai 1848m. patenkinus 17 žydų šeimų prašymus buvo sukurtas žydų žemdirbių kaimas Degsnė (Dzūkijoje, netoli Valkininkų, prie kurių Sapiegos ankstesniais laikais gavo į skūrą). Skuodo aplinkiniuose kaimuose per visą tą 500 metų laikotarpį vyko panašūs procesai, tik čia žydai neįkūrė kaimo - Degsnė yra unikumas. Kodėl visa tai pasakoju - apie žydus žemdirbius? Visų pirma, tai įdomu. Visų antra tai įrodo, jog žydai negyveno vien anapus Bartuvos, Skuodo senamiestyje, tame žydmiestyje. Jų buvo visur. Tad nenuostabu, jog tarp žemaičių ir žydų vyko stipri asimiliacija. Žiūrėk kažkoks Petras paėmė į žmonas žydaitę Mirjem (kuri vėliau virto tiesiog Marija), žiūrėk kažkoks žydas Jakobas vedė žemaitę Onutę (kuri paskui virto Chanė). Jeigu pabandytumėte kapstytis savo giminės medžiuose, oi ko tik ten neišvystumėte. Ir jeigu tu skuodiški esu ypatingai protingas, ypatingai verslus, jei tu esi kitoks, visai tikėtina, jog tavo kraujyje teka dalis žydiško kraujo. Nagi, kuris prisimenas, jog savo senelę būtumėte vadinę babūne ? Gi žydiškai Bobė/ Bubė  yra ne kas kita, o močiutė. Ir jeigu tavo senelę ar prosenelę vadino babūne, gerai pakrapštyk savo giminės medį ir atrasi žydiško kraujo.
Pačioje kairėje karčiama... Mano senelis ten irgi laistė sandėrius.
Fašistai ir tie lietuviai kurie gviešėsi žydų turto Skuode iššaudė tik grynakraujus žydus. Jūs nustebsite, bet iš pažiūros žemaitiška pavardė Žemaitis yra ne lietuviška, o žydiška. Antai Arklio ir Keturakio pavardės žinomos tik nuo 1920m. Kaip retas lietuviškos kilmės žydų pavardes galima paminėti šias: Arklis, Keturakis, Gražutis, Gulbas, Baltakis, Kubilis, Kunigas, Žemaitis, Svirblis, Veršis. Čia jau nebegaliu nepaminėti šaltinio, nes tuoj imsite rėkti, jog tai pramanas! - ["Žydai Lietuvoje. Istorija, kultūra, paveldas", 2009m.. psl. 151] Tais pačiais metais Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Taryba rekomendavo šią knygą skelbti kaip mokslo studiją. Še tau kad nori! Taigi tie rašytojai ir poetai Baltakis ir Keturakis, ko gero buvo iš žydų. Ko gero expremjeras Kubilius irgi iš žydų, šiek tiek pakitus galūnei, bet ne nuo Kubilo. Ir jei pažysti Kubilą, pasižiūrėk ar jis kartais nesuka kokio verslo... Oi, oi, oi... Nors kiti šaltiniai teigia, kad kai kurios mano minėtos pavardės yra grynai lietuviškos. Tačiau kas daryti, jei jos atsirado visai neseniai. Pavardės, o ne vardai. Na, taip... lietuviški vardai Juozapas, Petras, Povilas irgi hebrajiški arba paprasčiau sakant, žydiški. Na, bet... žemaitis nuo pat krikščionybės įskiepijimo kalaviju ir ponų politika mūsų žemėse, taipogi inirtingai nagrinėjo ir skaitė žydų istoriją ir rėmėsi žydų išmintimi - biblija ir visais naujaisiais testamentais. Tik va mūsų kunigai ne žydai. Gal ir gaila.
1822-1823m. Skuode vyko daug statybų. Kaip tiems laikams daug ir tokių gan įspūdingų. Buvo nuspręsta nugriauti senąjį mūrinį vaistinės pastatą ir suręsti naują. Čerpes stogui gabeno net iš Olandijos.
"Fumigacinį" pastatą mūrijo vokietis Karolis Heberis, langus ir duris ir kitokius medžio darbus atliko dailidė žydas Silvestras Narkevičius. Prie koklinės krosnies fumigacinėje mašinoje dirbėjo žemaitis, puodžius Mykolas Mockus ir rimorius vokietis Šumanas. Pridėjo savo pirštus ir skardininkas žydas Simonas Icekas. O visiems darbams vadovavo toksai žydas Jankovskis, su šeima į Skuodą atkeliavęs iš Baltarusijos. Ne, ne - ne bajoras. Šiais laikais išgirdę pavardę su galūne, -skij (-ovskij, -evskij, - anskij, -inskij, -enskij) tuoj pat sako: "A, tik ne bajoras iš Lenkijos". Visai ne. Tokių pavardžių galūnes turėjo žydai kilę iš slaviškų kraštų: Ukrainos ir Blatrausijos.
Tais pačiais metais statė ir daktaro namą. Ir vėl darbams vadovavo tas pats Jankovskis. ir vėl mūrijo vokietis Heberis, o koklinę krosnį - vokietis Jonas Šulcas. Baliasinas (nedidelius figūrinius, kolonų tipo stulpelius, naudojamus laiptų ir balkonų turėklams gaminti) ištekino žydas Jonas Štableris. Medinius kibirus prie vandens pompos ir gontus padarė žydas Jonas Heidakovskis.kas tie "gontai"? Gontas – stogo dangai skirta medinė lentelė. Žemaičiai vadina tiesiog skėida, "skėidoms apklots stogs". Bet va, medinius ūkinius pastatų karkasus surentė du žemaičiai Kirvis ir Šeremeta. Visa Kirvių giminė nuo seno buvo prie medžio, todėl kirviais juos ir pravardžiavo. Su tuo kirvuku, dar iš prosenelio paveldėtu jis meistriškai nutašydavo rastus, o jei reikėdavo ir "lentą" išdroždavo. Kirviui nebuvo lygių. Bet jau kur tau žydai leis žemaitį prie pelningesnių darbų. Va, jau kur sudėtingiau, tai jau išsijuosęs darbavosi stalius žydas Jonas Berkinas. Turėjo jis visokiausių įmantrių įnagių ir gudrus buvo kaip pats velnias. Tačiau tuo metu Skuode gyveno ir toks vokietis kalvis Jonas Krauzas - jis nukalė vyrius, vinis ir dar daug visokių reikmenų iš geležies. Jį samdė ir statant "fumigacinį" namą, mat tas Krauzas turėjo gerus nagus, stiprias rankas ir aštrų protą. Na, bet kas leis vienam vokiečiui viską apžioti. Prie darbų įsitrynė ir kalvis žydas Levičius. Stiklus sudėjo žydas Chaimas Icikas, o skardino ir vėl Simonas Icikas. Tačiau viską juk reikėjo nudažyti, kad gražu būtų pažiūrėti. Tad pasikvietė žydus dažytojus Mandarą ir Hadzevičių iš Liepojos, kad šie nutepliotų medį ir skardą. Na, o jau galiausiai palei namą Stanislovas Bušma išgrindė brukį, sunaudojęs apie 20 kubinių sieksnių akmenų (sieksnis - 1,83m.). Skuodą statė žydai ir dar keli procentai kitataučių. Žemaitis sėdėjo kaimo ramybėje ir tik mojo ranka: "Tas ne mon!..."
1933 metais "Savivaldybės" pirmame numeryje rašoma, jog Skuode jau gyveno 4000 miestiečių (pusė to, kiek buvo 1989 m.) : 45 proc. lietuvių, 30proc. žydų, 20proc. latvių, 4 proc. vokiečių, ir 1proc. rusų. Palyginkime su Vilniumi - 1931 metais čia žydai sudarė 27.8 proc.. Kai kalbama apie žydus yra sakoma, jog Vilnius buvo jų kultūros židinys - tie žymieji litvakai: išsilavinę, protingi, charizmatiški. Skuodas beveik neatsilieka nuo tarpukario Vilniaus - jis irgi buvo vienas stambiausių Lietuvos žydų koncentracijos taškų.
Baigiant šį pasakojimą, pilną visokių skaičių ir kituose pasakojimuose pereinant prie žydų gyvenimo Skuode tarpukariu, verta nustebti, jog kol kas žinomoje, rašytinėje Skuodo istorijoje daugiausia žmonių čia gyveno 1989m. - 8730. Jei aš tuo metu dar būčiau likęs mieste, būtų 8731. Galima pajuokauti, jog emigracija iš Skuodo prasidėjo nuo manęs...
Taigi dabar pasistengsiu parašyti seriją pasakojimų apie žydus ir jų gyvenimą Skuode - galbūt mums pavyks susidaryti gana spalvingą vaizdą, nesgi istorikai žiūrėdami iš savo akademinių ir mokslinių pusių dėmesį kreipia visai kitur ir tas kas mums įdomu, jiems yra mažmožis. Tačiau aš kaip tik manau, jog paprastam skaitytojui visokios spalvos ir atspalviai, prielaidos ir loginiai išvedžiojimai yra įdomesni, nes labiau leidžia suvokti, pajusti tą vietą, kurioje dabar gyvena ar gyveno.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>> 
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>>
 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą