2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Kaip vikingas Ragnaras Lodbrukas Apuolėje viešėjo



401-oji istorija. Praėjusioje istorijoje pasakojau apie tai, kaip Skuode lankėsi tarpukario prezidentas Antanas Smetona. Taigi, pratęsiu pasakojimus apie įžymių žmonių nakvynes mūsų žemėje. Tik šįkart nusikelsime labai toli į praeitį, į žilą senovę, kurią sunkiai kas beatmena.
Žymus mūsų kraštiestis Simonas Daukantas kadaise (o būtent 1822 metais) parašė vieną pirmųjų mūsų krašto istorijų. Jis rašė taip, kaip anais laikais buvo priimtina - paprastai, ne akademiškai, žmonėms. Tačiau tai nereiškia, jog nesirėmė visokiais metraščiais. Gali būti, jog jis klydo. Tačiau kas neklysta. Visgi skaitant jo sunkų raštą, kuris ne kiekvienam lietuviui įkandamas, nesgi jame labai daug žemaitiškų senobinių žodžių, matyti jog naudoja tuos pačius terminus kaip iš šiuolaikiniai istorikai - tautas ir gentis vadina tais pačiai vardais. Ir logikos jo raštuose yra - ypač kai tavo galvoje kur kas daugiau informacijos, nei jam, tais tolimais amžiais buvo prieinama.
Ar tai, ką papasakosiu yra tiesa? Tiesos grūdo yra ir legendose, mituose ir netgi pasakose. Prisiminkime rusų pasakas, kuriose kvailelį per miškus, per klonius veda raganos duotas stebūklingas kamuoliukas. Kažkokiuose 1980-uose metuose skaitant jas, tai atrodė gryna išmonė, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai kone kiekviename automobilyje turime vedlius, kurie maloniu moterišku balsu sako: "Dabar sukite į kairę!" - tai jau nebeatrodo, kokia nors pasaka. Tad negalima atmesti versijos, jog kadaise būta GPS'ų, nes būta tokios pat išsčiusios civilizacijos, kaip šiandien. Technologinė civilizacija yra trapi ir iškilus kataklizmams, gali nunykti be pėdsakų - lieka tik pasakos. Geriausiai plastiką ardo grybai, o metalas kaip žinia rudyja greitai. Nenoriu nukrypti nuo istorijos, kurią tuoj papasakosiu, tik noriu skeptikams pasakyti, jog nors istorija yra labai subjektyvi, joje yra tiesos. Ir ją atmesti būtų tas pat, kas bažnyčioje laikyti trąšas, manant, jog nieko nėra aukščiau už mus.
Simonas Daukantas pasakodamas Žemaitijos istoriją dažnai vartoja tokią savoką kaip "pasaka". Yra tokia pasaka. Dabar mes pasaką suprantame kaip kažką išgalvoto, bet jo laikais pasaka, buvo tiesiog pasakojimas. Tačiau kita vertus, bet kokią istorija, nesvarbu kiek ji bebūtų rimta yra labai subjektyvi ir iš tiesų primena pasakas: rusai apie savo kraštą seka savo pasakas, baltarusiai savo, lenkai savo, o mes savo. Nesgi pats "istorijos" terminas yra kilęs iš "his story" - "jo istorija". O jeigu JO, tai panašu į pasaką. Taigi, anot Simono Daukanto, paseksiu pasaką.
Prieš keletą metų pasirodė puikus serijinis filmas "Vikingai" apie Ragnaro Lodbruko žygius. Neabejoju, jog to filmų herojų šukuosenos įtakojo dabartines. Herojai iš tiesų šauniai atrodo, vikingų buitis kruopšiai atkurta, su visomis detalėmis, o herojai charizmatiški. Visi matėme tą filmą. O kas ne, tas gali jį nesunkai susirasti internete. Be abejo (kadangi filmą kūrė anglosaksai), visas veiksmas ir sukasi apie Ragnaro žygius į Britaniją, į Prancūziją. Yra abejonių ar Ragnaras Lodbrukas buvo tikra asmenybė ar išgalvota. Tačiau ugnies be dūmų nebūna. Visgi tiksliai žinomi jo sūnų vardai ir jie tikrai buvo istorinės asmenybės.
Tikėtina, jog Ragnaras Lodbrukas į mūsų kraštus išsiruošė maždaug 840-aisiais metais (Saxonis Gesta Danorum, t. 1, p. 257 (IX, 4:20–24), 259–260 (IX, 4:29–32).
Čia reikėtų įterpti, jog nepaisant įvairių dabartinių skirstymų į visokius kuršius, latgalius, žiemgalius, prūsus ir kt., toje žiloje senovėje visi jie buvo baltai, visi jie buvo aisčiai ir visi jie buvo bendrai vadinami žemaičiais, nes gyveno žemumoje (labai neaukštai virš jūros lygio), ir visi jie buvo mūsų protėviai - vienaip ar kitaip. Ir neabejotinai, kalbėjo labai panašiai - ta pačia indoeuropiečių prokalbe ir vienas kitą puikiai suprato, taip kaip mes suprantame suvalkiečius, dzūkus, o kartais ir latvius... Ir anot Daukanto, žemaičiai gyveno nuo pietinių prūsų žemių iki Dauguvos upės, palei visą Baltijos pajūrį ir šiek tiek giliau į žemyną, iki "kalnų". Ten jau buvę kalnėnai. O tie kalnai, tai tos mūsų Lietuvos aukštumos.
Taigi, Ragnaras Lodbrukas išsiruošė į žemaičius, į Helespontą. Negirdėjote tokių žemių? Ogi Helespontas (lot. Hellesponti) – kunigaikštystė, paminėta VIII–IX a. prie Dauguvos upės dabartinės Latvijos teritorijoje. Ir apie tai mums pasakoja Saksas Gramatikas kronikoje „Danų istorijos“ (Gesta Danorum). Helespontas nežinomas kitiems epiniams šaltiniams, o pavadinimo kilmė neaiški. Manoma, jog helespontiečiai buvo mūsų vadinamieji žiemgaliai. Nagi tie patys žemaičiai.
Čia karingasis Ragnaras po ilgų kovų nukovė helespontiečių karalių Dainių (Dianą), kurio įpėdiniu vėliau tapo jo sūnus Daukša (Daksonas). Baltiški vardų atitikmenis pasiūlė Z. Raulinaitis (Z. Raulinaitis, Kovos su danų varingais VIII–IX amž., Karys, 1969 vasaris, Nr. 2 (1449), p. 49). Taigi, tai irgi nėra iš piršto laužta - remiuosi mokslavyrių darbais.
Tačiau tas Daukša pabėgo pas rusėnų kunigaikštį (dėdę iš motinos pusės), į dabartinės Permės regioną (netoli Uralo kalnų) - ten buvo senosios rusų žemės. Tokia tolima subinnės skylė. Tik ja tokia nereikėtų laikyti, nesgi ten senais amžiais daug kas gyveno. Na, tarkim, maždaug tais amžiais nuo Uralo, per dabartinę Baltarusiją patraukė dabartinių Vengrų protėviai ir užgrobė slėnį, kuriame ir yra ta dabartinė Vengrija su sunkiai skaitomais vietovių užrašais.
Mano antrąją knygą apie senąjį Skuodą galima užsisakyti per feisbuko mesindžerį: rašote gavėjo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį. Išrašau sąskaitą. Apmokate. Maždaug po savaitės kurjeris Jums į namus atneša knygą.
Knygos kaina - 38€.
Dėl užsakymų užklausas galite siųsti ir SMS arba tiesiog paskambinti man +370 698 77523. Knyga siunčiama tik paštu.
Taigi helespontiečiai Ragnarui prisiekė mokėti duoklę. Vikingai išvyko. Tačiau nepaklusnūs helesponiečiai (tų kraštų žemaičiai) nė neketino atėjūnams ką nors atseikėti - taip sakant, spjovė į akis. Ragnaras Lodbrukas to pakęsti negalėjo. Vėl vyrai sėdo į laivus ir išplaukė. Šįkart į dar tolimesnį kraštą, užu Helesponto kunigaikštystės, į Permijos (dar kitaip vadinama Biarmija) kraštą, kur pabėgęs tūnojo Daukša. O tai gi buvo ne kas kita kaip plačios ir turtingos žemės aplink dabartinę Permę. Žmonės čia gyvenoi turtingai: turėjo į valias javų, gyvulių, aukso ir sidabro.
Ragnaras Lodbrukas lengvai pasiekė Dauguvos žiotis, paskui savo laivyną vežimais perkėlė greičiausiai į Lovatę arba Dnieprą. Greičiausiai paskui būtų traukę savo laivus į Volgą ir taip pasiekę Permiją. Ragnaras Lodbrukas buvo atkaklus ir sumanus karvedys - filme jis toks ir vaizduojamas. Tik šįkart Ragnarui nepasisekė: baisios darganos, lietūs, šalčiai, badas, ligos išskynė jo kariauną. Ragnarui neliko nieko kito, kaip su saujele ištikimiausių bendražygių sprukti namo. Tačiau grįžti per Helispontiją buvo pavojinga, tad pasuko piečiau ir išvargęs, nudriskęs, bet nepasidavęs pasiekė dabartinę Žemaitiją, visai tikėtina, jog tai buvo Apuolė. Mat tais laikais ši pilis vikingamas buvo gerai žinoma, stipri ir apylinkės gausiai apgyvendintos. Kas tuo metu stovėjo ant Skuodo aukštumų šįkart patylėsiu - tai kita istorija.
Apuolėje Ragnarą Lodbruką sutiko svetingai - jis čia gavo ir poilsio, ir atokvėpio. Na, gal ir ne taip svetingai, bet Ragnaras buvo gudrus ir slydus kaip žaltys. Toks pat didis diplomatas, kaip ir mūsų vėlesnis kunigaikštis Vytautas: šiandien draugas - rytoj priešas.
Lodbrukas apuoliškiams papasakojo apie savo planus, apie tą turtingą Permijos kraštą ir apie tai koksai suskis yra tas Daukša. Na, tais laikais buvo savaime suprantama - jei tave įveikė, duoklę reikia mokėti.  Gal apuoliškiai ir nepalaikė svetimšalio už savą, gal ir nesibroliavo, tačiau mąstė pragmatiškai. Be to anais laikais žemaičiai savo karingumu, bei plėšrumu mažai skyrėsi nuo tų pačių vikingų. O kodėlgi nesujungus su atėjunais jėgas ir nepuolus tos Permijos - juk galima gerai pasiplėšti. Reikėtų suvokti, jog nors toje pat Helispontijoje gyveno žemaičiai, vienos valstybės nebuvo - tik kunigaikštystės. Ir nebuvo nieko daugiau, kaip geras grobis. Juk gi ir tie patys norvegai-vikingai, nors ir giminės visi, ir viena tauta, vistiek vienas kitą plėšė - brolis prieš brolį stojo. Kaip ir šiais laikais - giminystė tik prie butelio, o prie pinigo - tik žvėrys.
Taip ir anais laikais: išgėrė Ragnaras Lodbrukas su savo vyrais daug midaus, nesgi žemaičiai nemėgo ir negamino alaus, gerai viską aptarė ir sulaukę šilto oro su labai gausiomis Apuolės apylinkių karių pajėgomis patraukė į Permiją. Šįkart žygis buvo sėkmingas. Suplakė Daukšą ir rusėnus, nusiaubė kraštą ir parsigabeno daug grobio. Be abejo, tai žuvėdų (arba dabartinių norvegų) nesustabdė po kokio dešimtmečio ar daugiau grįžti į Žemaitiją pasiplėšti. Skrupulų tais laikais nebuvo, o susitarimai laikini, o draugystė neamžina. Kas stipresnis - to viršus.
Tik, rodos, Simonas Daukantas aprašydamas anuos ["Istorija Žemaitiška", 46psl.], tolimus laikus suklydo metus įvardydamas, paankstino įvykius visu šimtmečiu.
Gal Ragnaras Lodbrukas ir negėrė midaus Apuolės pilyje, nesgi nei Daukantas, nei kiti šaltiniai neįvardija, kurioje Žemaitijos vietoje karingasis vikingas rado prieglobstį, tačiau žinant, jog tais laikais Apuolė buvo gerai ir plačiai žinoma, kaip karinės galios centras, visai tikėtina, kad taip ir buvo. Juolab, ši teritorija arčiausiai Dauguvos regiono.
Viso labo tai tik pasaka, paremta anų laikų ūkanose skendinčiais atgarsiais. Ja galima netikėti, taip kaip prieš kelis dešimtmečius auksinį siūlų kamuoliuką, riedantį per mišką ir vedantį kvailą Ivaną, laikyti stebūkline pasaka.
Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>
Antanas Smetona lankėsi Skuode - spausk čia>>

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą