2017 m. rugpjūčio 31 d., ketvirtadienis

Ko nepapaskojo Pranas, bet papsakojo Rymantė



1935m. Skuodo gimnazijos sporto šventė. Nuotrauka iš "Žemaičių Žemė"

408-oji istorija. Yra kelios priežastys, kodėl ši istorija bus kitokia, nei iki tol mano rašytos. Ši nebus mano parašyta, bet ji turėjo atsirasti.
Visų pirma, visai ant nosies rugsėjo 1-oji ir kažkas labai susirūpinęs ves pirmakleckius į mokyklėles. Bus didelė šventė ir jaudulys mažiukams. Tad apie mokyklas reikia rašyti, nes be mokslo ir lietuvis, ir žemaitis pražus. Be šnapso nepražus, o be mokslo pražus. Je.
Antra, kadangi jau rašiau apie Skuodo žydų mokyklas prisirankiojęs visokių faktų tai iš vienų šaltinių, tai iš kitų, būtų neteisinga visiškai pamiršti lietuviškas Skuodo mokyklas ir žemaituko kelius į mokslus. Je.
Tačiau čia man iškilo didelė dilema - niekad nedievinau sovietmečio mokyklos, niekad jos nemėgau. Todėl apie mokyklą, kaip apie tokį reiškinį žmogaus gyvenime, man liko kažkokia išprievartauta nuomonė. Nekokie liko prisiminimai ir apie mokytojus (su nedidelėmis išimtimis) - gal dėl to, jog visiškai kitaip įsivaizduoju mokyklą ir visiškai kitaip suvokiu žodį "mokytojas". Todėl apie mokyklas rašyti man sunku - pirštai stingsta ant klaviatūros. Elvyra šūktels: "O kodėl nestingo rašant apie Skuodo žydų mokyklas? Į kokį čia projektą patekau!" Ogi kas už juos parašys, jei visi jau guli kapuose? Je.
Man labai nesinori, kad kuri nors pusė būtų nuskriaustra, kad neatrodytų, jog Skuodas buvo vien žydiškas. Taip, pusė anapus Bartuvos buvo žydiška, o šiapus buvo lietuviška - 1:1. Tad nusprendžiau, jog neperrašinėsiu to, kas gal jau ir taip gerai surašyta - tam kam tikrai bus įdomu. O jau kai ir man kada pasidarys labai įdomu, gal apie Skuodo mokyklas parašysiu savaip, o šioje istorijoje ištisai pacituosiu Rymantę Šmaižienę. Je.
Ketvirta priežastis: ar apskritai ką nors reikia publikuoti, jei jau iki manęs viskas kažkur guli internete? Juk be abejo, visi pirkote ir skaitėte tokį žurnalą "Žemaičių žemę", ir viską žinote. Ten jau iki manęs viską aprašė. O jei nepirkote, "labai lengva viską susirasti" internete. Je.
Manau nesupyks, nei žurnalo leidėjai, nei Rymantė Šmaižienė, kad imsiu dabar ir nesiklausęs viską nupilsiu iš  2010-ųjų metų "Žemaičių žemės" pirmojo numerio, nesgi nieko nevagiu, nieko nebandau iškraipyti - tiesiog esu įsitikinęs, jog tikrai "visi viską žino" - juokauju... Juolab, jog prisipažinsiu - šiuo metu neturiu nei laiko, nei noro krapštyti P. Žadeikio "Didžiojo karo užrašų", nes kaip suprantu iš žemiau pateikiamo straipsnio teksto, tai už mane prieš septynetą metų sėkmingai atliko Rymantė. Na, aš gal tik savaip viską papasakočiau, gal tekstas linksmiau skambėtų, o gal ir ne. Taigis, taigis... gal ateis laikas ir bus vaikis. Je.
Taigi Rymantė Šmaižienė straipsnyje "Skuodas XXa. pradžioje" štai ką mums pasakoja: "Pirmąją mokyklą 1614 m. Skuode įkūrė Jonas Chodkevičius, užrašęs jai ir gabalą žemės. M. Valančiaus laikais ("Valančiaus laikus" reikėtų suprasti kaip 1840-1870-ųjų metų laikotarpį - mano past.) ši mokykla buvo atkurta. Ją tuo metu lankė 60 mokinių.
Prie evangelikų liuteronų bažnyčios taip pat veikė mokykla. Tarpukaryje mieste dar buvo ir žydų, vokiečių bei latvių pradžios mokyklos.
Gimnazija Skuode kūrėsi labai sunkiai. Ją įsteigti pasisekė tik po to, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Pirmasis pasitarimas dėl jos steigimo įvyko 1918 m. gegužės 25 dieną. Jame buvo kalbama, kad patalpų mokyklai mieste būtų, mat Sapiegų dvaro pastatuose, tuo metu veikė žydų ir lietuvių mokyklos, bet ten gyveno popienė... Pasitarime nutarta kreiptis į „Saulės“ pirmininką P. Dovydaitį, kad šis pasirūpintų, jog iš vokiečių būtų gautas leidimas steigti Skuode gimnaziją ir paskirti jai mokytojai. Gimnazijai kurti lėšų buvo planuojama surinkti organizuojant labdarą, renkant aukas. Tam įsikūrė komitetas. Jo nariais tapo kun. P. Žadeikis, ūkininkai Antanas Šilgalis (Kulai), Povilas Arlauskas (Skuodas), Valerijonas Vitkus (Būdvietė), Jonas Žiemelis ir Juozapas Valiuška (Užluobė). Į minėtą prašymą atsakyta labai nekonkrečiai. „Saulės“ komitetas tuo metu buvo neveiklus, todėl jokių konkrečių pažadų ir nebevo galima tikėtis. Vokiečių valdininkai ir Skuodo viršaitis miesto gyventojams dėl gimnazijos įsteigimo patarė kreiptis į vokiečių valdžią. Birželio 2 d. kun. P. Žadeikis tokį prašymą įteikė Sedos apskrities viršininkui. Nieko nelaukdamas kun. P. Žadeikis pradėjo ieškoti mokytojų. Pirmoji planuojamoje įsteigti gimnazijoje mokytojauti sutiko Stanislava Tallat Kelpšaitė iš Ylakių, vėliau – rašytoja Bronislava Buivydaitė-Tyrų duktė, mokytojas iš Kulūpėnų Boleslovas Jonynas. Neturėta tik gimnazijos direktoriaus. Šios pareigos buvo pasiūlytos rašytojai Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai, tačiau tuo metu ji buvo labai užsiėmusi ir šio pasiūlymo atsisakė. Tada kun. P. Žadeikis kartu su komiteto nariu Antanu Šilgaliu nuvyko į Vilnių. Būsimojo Skuodo gimnazijos direktoriaus jie ten nesurado, tačiau po jų apsilankymo Vilniuje jau daug kas žinojo, jog Skuode tokioms pareigoms reikalingas žmogus. Vadovauti kuriamai Skuodo miesto gimnazijai pasiryžo tuo metu dar studentu buvęs Juozapas Žukas. Liepos mėnesį Skuodą pasiekė vokiečių valdžios atstovo kunigaikščio Izenburgo-Biršteino laiškas. Jame buvo pranešama, kad „Į vidurinės mokyklos atidengimą Skuode aš žiūriu prielankiai [...]. Mokykla neturi tikėtis jokios pašalpos, ji privalo išsilaikyti savomis lėšomis.“ Pagaliau spalio mėnesio pradžioje Skuodo viršaitis per dvylika valandų liepė popienei iš užimtų patalpų išsikraustyti į šalia stovinčius medinius namus. Popas tuo metu dar tebebuvo vokiečių nelaisvėje. Sugrįžęs į Skuodą, visų savo nelaimių priežastimi jis įvardijo kun. P. Žadeikį ir kiekviena patogia proga grasino, kad atsiskaitys su juo.
Rugpjūčio 19 d. Komitetas jau svarstė klausimą dėl mokytojų atlyginimų ir nutarė S. Tallat Kelpšaitei, B. Buivydaitei ir B. Jonynui mokėti po 170 rublių per mėnesį. B. Jonynui dar nutarta pridėti 10 rublių už darbą raštinėje. Taip pat buvo nutarta iš mokinių imti mokestį už mokslą – po 100 rublių per metus. Tais metais buvo atidaryta trečioji klasė.
Skuodo progimnazija darbą pradėjo 1918 m. lapkričio 9 dieną. Vokiečių leidimas buvo gautas vėliau, nei mokykla pradėjo darbą.
Iš pradžių reikalai sukosi gerai, tačiau per Kalėdų atostogas mokytojai pradėjo reikalauti padidinti atlyginimus. Komitetas juos padidino iki 255 rub. per mėnesį. Netrukus vėl pareikalauta padidinti mokytojams atlyginimus – iki 300 rub., o vedėjui – iki 400 rublių. Dar reikalauta, kad Velykų šventėms komitetas kiekvienam duotų „pyrago“ – po 100 rublių. Teko sutikti ir su tais reikalavimais. Bet greitai paaiškėjo, kad turimų lėšų mokyklai išlaikyti neužteks, ypač po to, kai po Kalėdų pradėjo veikti ketvirta klasė.
1928m. Skuodo futbolo komanda "Šarūnas". Nuotrauka iš "Žemaičių žemė".
Skuodo mokytojų gretas papildė Skuodo futbolo komanda „Šarūnas“ 1928 mokslo metų pabaigoje. Antroje pusėje užrašyta: „Sportistai per sporto šventę. Pirmoji ir antroji Šarūno komanda.“ (Skuode tuo metu buvo dvi futbolo komandos). Tarp sportininkų sėdi šauliai, įamžintas ir per rungtynes teisėjaudavęs policijos vadas (sėdi pirmas iš kairės), „Šarūno“ komandos rėmėjas A. Drazdauskas, sporto šventės organizacinio komiteto nariai. Nuotrauka iš Rymantės Šmaižienės archyvo dar ir mokytojas Vladas Kaveckis.
Pinigų gimnazijai išlaikyti trūko. Buvo nutarta kreiptis į neseniai įkurtą Lietuvos švietimo ministeriją – į patį ministrą Matyną Yčą. Tuo tikslu į Kauną išvyko Antanas Šilgalis. Jam pasisekė gauti 6 000 auksinų ir dar buvo pažadėta antra tiek skirti artimiausiu laiku. Taip Skuodo mieste savo veiklą pradėjo gimnazija. Pirmaisiais metais joje buvo trys klasės, mokėsi 103 mokiniai. 1919 m. sausio mėnesį atidaryta ketvirtoji klasė. Joje buvo 10 mokinių. Tuo laikotarpiu mokykloje dirbo 5 mokytojai, direktoriaus pareigas ėjo J. Žukas. Mokyklos kapelionu buvo paskir tas kun. Juozapas Ruibys-Rudavičius. Pamokas mokytojai buvo taip pasi skirstę:
1. Direktorius J. Žukas dėstė vokiečių kalbą, gamtos mokslus, matematiką IV klasei.
2. Mokytojas V. Kaveckis – rusų, lotynų kalbas ir algebrą.
3. Mokytojas B. Jonynas – aritmetiką I, II ir III klasėms, geometriją ir piešimą bei dailyraštį.
4. Mokytoja S. Tallat Kelpšaitė – istoriją, geometriją, tėvynžinybą, prancūzų kalbą.
5. Mokytoja B. Buivydaitė – lietuvių kalbą visoms klasėms.
6. Kapelionas J. Ruibys Rudavičius – tikybą.
1919–1920 mokslo metais mokytojo pareigų atsisakius V. Kaveckui ir B. Jonynui, atvyko du nauji mokytojai – S. Žukauskas ir Marija Ušerskaitė.
1920 m. sausio 12 d. mokykloje prasidėjo neramumai. Mokiniai surengė streiką. Jis buvo nukreiptas prieš J. Žuką ir B. Buivydaitę, kurie, kaip tvir tino gimnazistai, blogai pasiruošia pamokoms. Buvo tvir tinama, kad J. Žukas neturi jokio autoriteto, netaktiškai elgiasi ir kt. Mokiniai įteikė direktoriui raštą, reikalaudami jį apsvarstyti pedagogų taryboje. Gal viskas būtų pasibaigę taikiai, jei J. Žukas būtų žmoniškai elgęsis su streikuojančiais mokiniais. Tuo tarpu jis griežtai pareiškė, kad į streikuojančiųjų reikalavimus nekreips jokio dėmesio. Tada beveik visa mokykla, išskyrus pirmosios klasės mokinius ir pusę antros klasės auklėtinių, atsisakė dalyvauti pamokose. J. Žukas kreipėsi į Švietimo ministeriją. Buvo nutar ta atlikti patikrinimą. Į Skuodą atvyko ministerijos atstovas p. Kuodaitis, kuris sukvietė mokytojus, mokinius ir ištyrė skundą. Mokiniai pateikė daug priekaištų mokytojams. Po patikrinimo iš Švietimo ministerijos buvo gautas raštas, kuriame buvo pranešama, kad ministerijoje nutar ta J. Žuką pakeisti kitu mokytoju. Tinkamiausias esąs mokytojas S. Žukauskas. Pastarasis siūlomų pareigų atsisakė. Po ilgų debatų mokyklos direktoriumi tapo Juozapas Ruibys, o nuo 1921–1922 mokslo metų gimnazijai vadovavo Kateiva. Vėlesniais metais buvo įsteigta dar ir šešta gimnazijos klasė, o nuo 1938 m. atidaryta pilna gimnazija, kuri 1939 m. išleido pirmąją
abiturientų laidą. 1938 m. iškilo naujas Skuodo gimnazijos pastatas. Dabar joje veikia Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazija. Antrojo pasaulinio karo metais Skuodo gimnazija buvo perkelta į senąsias patalpas. 1944-uosius metus gimnazistai sutiko Mosėdyje, nes mokykla buvo iškelta ten. Ji veikė dviejose ūkininkų trobose. Buvusieji mokiniai su pagarba kaip didelės erudicijos ir kultūros pedagogus prisimena to meto gimnazijos mokytojus brolius Mykolą ir Povilą Pokrovskius. Mokykloje tuo laikotarpiu dirbo ir Juozas Racius, A. Nezabitauskis. Tarpukaryje Skuode veikė lietuvių, latvių ir žydų pradžios mokyklos, o nuo 1932 m. – ir vokiečių pradžios mokykla."
O apie pokario laikų mokyklą štai ką Rymantė Šmaižienė prisimena ir tai ko gero yra įdomiausia
1956m. Skuodo vidurinės mokyklos mokytojai. Nuotrauka iš "Žemaičių žemė".
šios istorijos dalis:
"Mes mokyklą pagal seną tėvų įprotį vadinome gimnazija, nors tada ji buvo vidurinė mokykla. Pradinė mokykla ilgai dar veikė senosiose patalpose. Nebeprisimenu, kaip atrodė pradinės mokyklos klasės, koks buvo jų inventorius. Kaimynė Danutė Donelaitė, kuri buvo už mane kiek vyresnė, yra pasakojusi, kad pokario metais suolus vaikams pagamindavo patys tėvai, taip pat, kaip ir lentą. Vaikai į mokyklą eidavo apsiavę klumpėmis; kitokio apavo gauti būdavo sunku. Sunku buvo įsigyti ir sąsiuvinių, vadovėlių. Aš to jau nebeprisimenu. Pamenu tik, kokios didelės būdavo klasės... Salė, kur vykdavo fizinio lavinimo pamokos, buvo šiaurinėje pusėje ir nuolat šalta. Klasėse buvo įrengtos krosnys, jas kūrendavo valytojos. Mokykloje buvo nedidelis butas, kuriame gyvendavo sargė Pocienė. Ji ir pamokoms skambindavo. Šalia mokyklos buvo medinis pastatas, kuriame gyveno mokytojai. Tolėliau – mūrinis pastatėlis, prie jo – lauko tualetas. Mokykla turėjo aikštę, kurioje kartais spor tuodavome. Gimnazija stovėjo kiek tolėliau; mums, vaikams, ji nebuvo toli. Į gimnaziją dažniausiai eidavome kar tu – viso senamiesčio vaikai. Pamokos tiek pradinėje mokykloje, tiek ir gimnazijoje vykdavo dviem pamainom. Man kažkaip vis pasitaikydavo eiti į antrąją pamainą, tad ir į namus grįžti prisieidavo tamsoje. O kokia atrakcija būdavo nueiti į saviveiklos spektakliukus! Mokytojai ar mokiniai mus jais tada gana dažnai pradžiugindavo. Berniukai užkulisiuose brazdindavo į kokią skardą, vaidindami perkūniją, ar šūvius. Žiūrėdami į artistus, užmiršdavome, kad jie – mūsų mokytojai ar klasės draugai. Šalia gimnazijos buvo paliktas dirbamos žemės lopinėlis, kuris priklausė mūsų botanikei mokytojai Ivanauskienei. Ten buvo visokie bandymų laukeliai, juose įvairius darbus dirbdavome, taip pat ir ravėdavome. Prie gimnazijos spor to aikštynas buvo žymiai didesnis, negu prie pradinės mokyklos. Ten niekada netrūkdavo sportuojančių. Gimnazija turėjo nedidelę salę, tad fizinio lavinimo pamokos dažniausiai vykdavo koridoriuose. Buvo ir „turnikas“, ir „arklys“, salėje – lygiagretės, prie lubų pritvir tinta virvė... Ech, geri buvo laikai..."
Ech, ir aš gal užsinorėjau apie savo laikus papeckioti? Na, žiūrėsim...


1 komentaras: