2017 m. spalio 4 d., trečiadienis

Bereikšmės nuotraukos



410-oji istorija. Jos specialiai nepublikuoju savo blog'e, kaip įprastai, nes noriu sulaukti komentarų po nuotraukomis, kurias prie šios rašliavos talpinu. Galų gale, šis pasakojimas nėra nei vientisas, nei labai įdomus, bet tikiuosi, jog jis gali jums sukelti tam tikrų minčių.
Istorija susideda iš įvykių, žmonių ir statinių. Visa tai tarpusavyje labai susiję. Tačiau kai rašomos istorijos, žmonių jose beveik nebelieka - tik įvykiai ir kas liko po jų: namas, tiltas, gatvė, mūšio laukas, piliakalnis. Lieka tik pagrindiniai veikėjai, kurie tarsi turėtų būti mums labai įdomūs - visokie kunigaikščiai, grafai, politiniai veikėjai ir dar visokie nelabai įdomūs kudirkos. Neįdomūs, nes neįdomiai apie juos papasakojama, nes iš jų gyvenimų išoperuojama buitis - kad jie atrodytų iškiliau ir gražiau.
Tačiau nelieka paprastų žmonių ir jų gyvenimo. To fono. Tačiau be jo joks paveikslas, joks filmas, jokia knyga, nebus įdomi. Paprasta buitis ir kasdieninis gyvenimas nugrimsta užmarštin, tarsi būtų nereikalingas. Lieka tik nuotraukos, kuriose nebežinia kokie žmonės nufotografuoti.
Kai numirė mano teta, kuri pasakė, jog po jos, nors ir tvanas - liko namas. Ko gero to namo norėjo tetos vyro giminės, nes dažnokai pas ją svečiuodavosi. Kartą teta prasitarė ko jie pas ją lenda. Aš pas ją nuvykdavau tik retkarčiais, tikėdamasis, jog man ką nors papasakos apie giminės šaknis. Gal prisimins kokią nuotrupą. Bet štai ji numirė. Į laidotuves nenuvykau, nes niekas nepranešė. Na, ir tiek to. Bet štai sužinojau, jog aš esu tas pirmasis namo paveldėtojas, tas kuris arčiausiai. Kai nuvykau jo apžiūrėti, radau kambarius išverstus - žmonės ieškojo pinigų. Nežinau ar rado. Man tai nelabai rūpėjo. Geriems kaimynams pasiūliau išsinešti tai ką dar ras vertingo, o aš pats pasiėmiau tetos albumą, tikėdamasis ką nors rasti. Albumo niekas neėmė. O kam jis reikalingas?! Jame radau nemažai tetos vyro nuotraukų - man visiškai nepažystamo žmogaus. Jo niekad ir nebuvau sutikęs, nes mirė senokai. Ir apskritai jis man nerūpėjo, nes nei giminė, nei ką.
Bet albumo niekas nepasiėmė...
Iš albumo niekas nepasiėmė ir to vyro nuotraukų, o juk be jokios abejonės, jo giminaičiai vaikščiojo po tą namą. Bet kam reikalingos senos nuotraukos? Va, namas - kas kita. Tai turtas. O nuotraukos? Argi jos kokia nors vertybė - nešildo, pinigo neduoda.
Va, taip ir lieka ta mažoji žmonių istorija užmaršty.
Ir štai namas griaunamas - žiūrėk ir randi palėpėję numestus kažkokius dokumentus, kažkieno senas nuotraukas. Žmonės gyveno - liko tik praeities šešėliai, bet ir jų niekam nebereikia.

Tačiau istorija yra kaip dėlionė su nepilnu detalių rinkiniu. Žiūri į paveikslą ir matai, jog kažko trūksta. Buvo pirmas didysis karas, tarpukaris, antras karas, sovietmetis - kartais žinom kur koks žymus veikėjas ką atliko, kartais net kažkokius metus prisimenam, tačiau tame bendrame paveiksle nėra likę paprastų žmonių veidų ir jų asmeninių istorijų. O juk būtent jos ir yra tos istorijos spalvos ir atspalviai, ta gyvastis. Didžiosios istorijos, kuri aprašoma storuose veikaluose, nebūtų be milijonų mažų, bet neretai labai įdomių ir net didingų žmonių gyvenimų. Jie nugrimsta užmarštin, nes paprasti žmonės mano, kad jų gyvenimo istorijos yra visiškai neįdomios ir nieko nepasakoja. Gal ir nelabai drąsu pasakoti - sunku perlipti per save. Ir iš jų lieka tik nuotraukos - tie praeities šešėliai. Ir paskui anūkai ir proanūkiai varto albumą ir sako: "Čia mano senelis, o va kas šitie žmonės, aš nežinau".
Tačiau mažoji, paprastų žmonių istorija yra didinga.
Jūs nieko nesate girdėję apie tokius Šapelius. Jie seniai seniai išvyko iš Paberžės kaimo (Kupiškis) į Argentiną ir ten įkūrė Sarmiento miestą!
Ieškodamas geresnės gyvenimo vietos 1897 m. devyniolikmetis Juozas Šapelis (beveik mano senelio bendraamžis), vienintelis iš visos šeimos, pasiryžo su savo seneliu Izidoriumi vykti į neapgyvendintas ir nelabai žinomas Pietų Argentinos Patagonijos žemes, kurių sniegingas klimatas atrodė esąs labai artimas Lietuvos klimatui. Čia Argentinos valdžia siekė įkurti naujų gyvenviečių, vadinamų kolonijomis.
Vienoje iš jų – Sarmiento kolonijoje, įkurtoje greta dviejų didžiulių Musters ir Colhue Huapi ežerų, rytinėje Senguer upės pusėje, 37-ame sklype, kaip pasakojama, jie iš molio ir žolių pagamintų ir vietoje išdžiovintų plytų pasistatė būsimojo miesto pirmąjį namą, turėjusį netgi langus iš stiklo.
Sarmiento mieste ir apylinkėse iki šiol tebėra stiprus lietuviškas pėdsakas, įmintas Šlapelių šeimos. Toliau nepasakosiu. Kam bus įdomu tas nusipirks ir pasiskaitys Prano Juozo Žilinsko knygą "Kupiškėnai - Patagonijos kolonistai". Žinoma, jei ras, nes tokių "neįdomių" knygų niekas neskaito, todėl jas leidžia labai mažais tiražais žmonės entuziastai. Kas neras, tas gali nubėgti pasiskaityti čia http://polinomas.popo.lt/2013/02/18/dar-karta-apie-slapelius-patagonijoje/#more-81 O kas labai norės įsigyti knygą, gali kreiptis į autoriaus sūnų prof. Justiną Žilinską. Feisbuke jį rasit. Mes su juo sutarėme, kad norintys knygos, gali jam rašyti. Tačiau kam jums ta knygą. Šioje istorijoje Žilinską paminėjau tik todėl, kad suprastumėte, jog gyvenime egzistuoja daugiau nei oficialioji Lietuvos istorija. Ir ji yra po mūsų skuodiškių kojomis - tereikia pasilenkti, pakelti ir iškelti į dangų. Kad saulės spinduliukuose tos istorijos sužaižaruotų visomis vaivorykštės spalvomis. Ko gero Vaiva buvo žemaitė.

Kai apie ką nors rašau, visad pasižiūriu į save. Todėl dažnokai mano tekstai yra subjektyvūs, tačiau objektyvumas neretai taip nusausina tekstus, jog jie tampa nebeįdomūs ir net akademiniai - kaip pelkė po melioracijos. Pelkėje buvo daug vabaliukų, driežiukų, paukštukų, o po melioracijos liko tik nykus dirvonas. Taigi apie save... Žinau, jog kažkoks Šarpnickis gyvena Maskvoje. Žinau kad kažkoks Šarpnickis gyvena Kijeve. Žinau, kad jog dėl kalbos ypatumų su kiek kitaip rašoma pavarde Šarpnickių yra Amerikoje, Europoje, tačiau tarp jų nematau jokių sąsajų. Ir beveik neabejoju, jog Šarpnickiai prieš 200-300 metų atsikraustė į Šačių apylinkes ir čia įsikūrė. Jie nieko neįkūrė - viskas čia jau egzistavo. Bet kita vertus iš kur aš žinau? O jūs ar žinote, kur koks jūsų protėvis svečioje šalyje įkūrė miestą ar kaimą ir ką įdomaus nuveikė? Ko gero nežinote. Tačiau tai be galo įdomu. Įdomu kaip žmonės gyveno iki mūsų ir kaip pynėsi jų istorijos, kai jų galvomis dundėjo didžioji žmonijos istorija.
Man pavyko iš visokių nuotrupų surankioti, rekonstruoti savo senelio Juozapo Šarpnickio 1881-1944 metų gyvenimo istoriją. Jo gyvenimas buvo nepaprastai audringas, tačiau be jokios abejonės jis nepakliuvo į didžiąją istoriją, kaip ir daugumas iš mūsų, tačiau joje dalyvavo. Jo gyvenimo paveiksle šmėsteli ir viena kita pavardė, kuri be abejonės būtų jums žinoma. Šūkteltumėte: "Juk ten buvo mano senelis! Tas rupūžė Šarpnickis iš to revolverio šovė į mano senelį!" arba kitas gal pasakytų: "Taigi, Mosėdžio policijos nuovados viršininku, kuriam tas Šarpnickis pagamino revolverį, buvo mano senelis!" Va, nuo tos vietos susijungus kelioms skirtingoms istorijoms, keliems skirtingiems gyvenimams, pradeda pintis Skuodo krašto spalvingas ir margas raštas.
Štai kodėl svarbu traukti iš pakampių senas nuotraukas ir jas talpinti grupėje. Nes jei aš ko nors nežinau - gali atsirasti žmonių dar žinančių ir prisimenančių. Gali būti, jog nuotraukose, kurios atsitiktinai pakliuvo į mano rankas, kažkas ras savo tėtį, senelį, prosenelį. Gali būti, jog nuotraukose, kurias jūs čia įkeliate aš netikėtai rasiu savo kokią nors giminę. Tai atmintis. Ar būtina prisiminti? Būtina. Man pavydu, kad kažkokie
kupiškėnai leidžia visokias enciklopedijas apie savo kraštą, o skuodiškai ne. Jie garsina savo kraštą ir net iš ten nekilę vieną dieną ima kupiškėnus laikyti kažkokiais ypatingais. Taip nėra. Ypatingi yra visi kraštai ir visi žmonės ir jų istorijos. Ypatingumo aura sukuria vertę. Kai jos nėra, tuomet žmonės atlaidžiai mosteli ranka: "Et, kažkoks Skuodas... visiškai neįdomus miestelis. Gražus, bet neįdomus - nieko ten nėra gero... Na, kas ten... Kas ten tame Skuodo rajone... Ai, buvo toks Daukantas... Na, taip. Kas ten dar... Kažkoks šaltinis prie Aleksandrijos, Barstyčių akmuo... O va, Mosėdis - tai tikrai įdomi vieta". Štai Mosėdžio, kaip "ypatingos vietos aurą" sukūrė daktaras Intas. Ko gero jis to nesiekė - tiesiog įdomiai gyveno, mėgavosi gyvenimu, mylėjo akmenis ir štai! Mosėdis. Tačiau ypatingų vietų aurą galima kurti nebūtinai velkant iš laukų akmenis - tai visokios žmonių istorijos. Žmonių gyvenimai irgi yra kaip akmenys, kaip tie Into akmenys, kaip tie Mosėdžio akmenys. Tik tas istorijas-amenis reikia sutempti į vieną krūvą, įdomiai sudėlioti, papasakoti.
Štai mes tai ir darome šioje grupėje. Mes krapštome praeitį. Kažkas įmeta nuotrauką, kažkas prisiminęs parašo komentarą, o kažkas šūkteli: "O, geras - aš šito nežinojau!" Mes visi kartu kuriame Skuodo mažąją, mažų žmonių istoriją. Tą įdomiąją istoriją, nes ji suprantama ir labai arti mūsų.
Šiose nuotraukose jūs matote Negrecką, gyvenusį Vindeikiuose. Aš apie jį nieko nežinau. Gal jis nieko reikšmingo ir nenuveikė, bet gal kažkas su juo buvo pakliuvęs į kokį nors įdomų, juokingą ar graudų nuotykį. Bet gal tai ir nėra labai svarbu - tiesiog pasižiūrėkime į nuotraukas.
Bet štai jis stovi rankas sukryžiavęs ties liemeniu ir su ilgaauliais odiniais batais. Tokius pokariu dėvėjo daug kas. Tokius turėjo ir kitas mano senelis. Ant jų suposi mano mama, kai dar buvo mažytė ir kai senelis sugrįždavo iš Skuodo turgaus. Štai kitoje nuotraukoje Negreckas šelmiškai užsimovęs kepurę su snapeliu ir plačios kelnės... - tada tokios buvo madingos. Štai jis stovi ant sunkvežimio pakopos. Ką jums primena tas sunkvežimis? man vaikystę, kai Tėvelių kaimo keliu pradundėdavo, kai kartą vairuotojas (pavardę žinau), gyvenęs tame kaime buvo toks girtas, toks girtas, jog užmigo prie vairo ties kryžkele į kaimą ir sunkvežimis sustojo. Mes vaikai, bėgome pažiūrėti. Buvo juokinga ir įdomu. Tai tikras ir nepagražintas gyvenimas. Tai ne sovietmečio ilgesys, o ten likę džiaugsmai, vargai, juokas, ašaros ir dar daug, daug visko... O štai vyrai kažką veikia prie daržinės. Ar ką atpažystate? Galbūt ten jūsų tėtis ar senelis. Ką jie ten veikia? Kažką aptarinėja. O kas fotografavo? O štai žiūrėkit, koks įdomus senas namas, prie kurio tryse nusifotografavo. Kas tie žmonės? Kur tas namas? Kas jame buvo? Kodėl tas keistas "inkilas" prilipintas iš namo galo? O kas tas vyras, kuris stovi su vatinuku, atsirėmęs į sunkvežimio dureles? Su vatinuku! Su ta šimtasiūle. Prisimenu jas. Pats nedėvėjau - per mažas buvau. Bet man jos niekad nekėlė susižavėjimo, nes dvokė prakaitų, saliarka ir vargu.
Mes visi anksčiau ar vėliau išeisime, tačiau išeidami palikime po savęs atsiminimus.
Beje, vis dar galima įsigyti fotoalbumą su tekstais apie Skuodą - "Mano Skuodas".

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą