2017 m. gruodžio 23 d., šeštadienis

Grybai - amžina tema



412-oji istorija. Apie grybus reikia rašyti. Apskritai rašyti reikia.
Su lyg kiekvienu sezonu vis grįžtu prie grybų ir tai yra kaip nauja pradžia. Nežinia nuo ko - ar nuo to, jog užvalgai naujų grybų ar nuo to, jog visad yra kokia nors pradžia.
Štai išgirdau, jog britai juokiasi iš žodžių žaismo, europiečiai iš netikėtos logikos vingių, amerikonai iš situacijų, o japonus pralinksmina paveiksliukai. Man smagu, kai žmonės šypsosi. Ir man patinka pasišaipyti iš savęs - vistiek aš pats savęs į jokį teismą nepaduosiu.
Televizija turi galią. Parodė per žinias išsamų ir ilgą siužetą, jog Lietuvos miškai pilni baravykų. Žurnalistė tvirtino, jog net ji, vos išlipusi rado iškart du baravykus. Na, jeigu jau ji rado, vadinasi aš, save laikantis prastu grybautoju (esu labai savikritiškas), tikrai ką nors parsinešiu. Tikrai. Reikia būtinai važiuoti. Būtinai. Ir nedelsiant. Visų pirma, ryt tik antradienis, o antra, grybai ir kirminai nelaukia. Grybai auga, kirminai valgo. Antradienis tinkama grybavymui - visi dirba. Į miškus jie pasileis savaitgalį, kai aš dirbsiu. Viskas logiška.
Toksai poetas Kęstutis Navakas, kuris dabar yra ant kažkokios bangos, o jo knygos ant lentynos (ne mano), feisbuke parašė: "jau užkniso tie jūsų grybai, ikonografija fb tiesiog kelia siaubą. jei tiek prisigrybaujate, kodėl dar niekas to neatvežė poetai??? kai knygelių tai duok, o kai grybų - nifiga. kaip čia nenusikeikus šekspyro frazėmis. oh tu aceto balsamico."
Paprastai jis nevartoja didžiųjų raidžių sakinio pradžioje, mat esma didelis peta. Tačiau taškus dėlioja.
Jam brūkštelėjau: "Tai ko sėdi namie - eik ir pagrybauk. Oro įkvėpsi, grybą rasi, gal pasiklysi, mergą sutiksi. Pakaks vienos dienos įspūdžių miške, kad paskui parašytum 6 romanus."
Navakas tuoj atrėžė: "oi, kad tik ne 6. tyto alba išprotės."
Tuoj jam atsikirtau: "Pofik tas Albo. Dėk skersą ant leidyklų. Eik grybauti. Įsileisk grybą į save."
Navakui mintis patiko: "gera mintis." - ir vėl sakinį pradėjo mažąją ir baigė tašku. Tokie dabar poetų ypatumai.
Kirtau atgal: "Aš tave galėčiau nuvesti į mišką, bet nepažadu parvesti. Bet ten tikrai yra 2 dar nežinomos niekam mintys."
"abi žinau."
"Čia ne tos."
Buvo 5 minutės po vidurnakčio. Aš sakinius visad pradedu iš didžiųjų raidžių, nes nesu toks didelis žmogus, kad bet kaip galėčiau elgtis su kalba. Bet štai šiame pasakojime tikrai nesiskaitysiu su keiksmažodžiais. Ir tai yra ne todėl, kad būčiau nekultūringas - tiesiog mano kultūra yra labai įvairiapusė.
Padėjęs į šalį išmanųjį telefoną pagalvojau: "Ryt einu grybauti" - ir užmigau. Kartais Poetai keičia pasaulį. Ir tai yra keista. Kaip nebūtų, bet yra... tas pasaulis.
Ką apskritai galima papsakoti apie grybavimą? Grybaujame visi ir nebūtinai miške. Štai prezidentė grybauja, nes siūlo bausti, nes nesugalvoja kaip pakeisti mūsų gyvenimą (Matyt, apie kažkoikias tų dienų aktualijas, nes šį tekstą rašiau vasarą). Todėl aš išeinu grybauti. Juk vistiek nieko nepakeisiu.
Kiekvienas grybautojas turi savo medžioklės plotus - kiti juos vadina net daržais, nors grybai daržuose neauga. Tačiau be grybienos neaugtų ir augalai - tie gi pasirodo padeda augalams įsisavinti maisto medžiagas ir prisitraukti vandens.
Esu rašęs apie tai, jog negalima eiti į mišką su kibirais ir calofaniniais maišeliais. Viskas pasikeitė - jau galima. Bet aš po senovei į mišką einu su pintu krepšiu. Mėgstu estetiką. O neseniai rūsy radau "Grožio kontūrus". Nepamenu apie ką jie buvo. Vieni rašo, o kiti perskaitę pamiršta. Aš esu iš tų pastarųjų - viską pamirštu, ką perskaitęs ir beveik nieko, ką pats parašęs. Savimyla.
Bet man taip patinka rašyti, jog niekaip neprieinu prie esmės.
O šita yra tokia, jog baravykų išsiruošiau į tas vietas, kurias nuo neatmenamų laikų pažįstu. Keista yra žmogaus atmintis. Puikiai pamenu visus grybavimo maršrutus, kai išeidavom su tėčiu į Latvijos miškus. Kiekviena, medį, kiekvieną kemsyną, nors po 35-erių metų tie miškai jau neatpažystamai pasikeitę ir vargiai ką beatsekčiau. Tačiau mintyse stovi "mano" miškas. Visad gerai, jei vyrui stovi... Tačiau aš kaip Petriukas, vis pasuku į kairę... Pasuku į kairę ir paskui tiesiai, į nepravažiuojamą miško keliuką. Bet jis išmaltas - matyt, čia lankosi medžiotojai su džipais. Žinau - gilumoje yra "viškos" - stebėjimo bokštai, šalia ėdžios. Medžiotojai ir globoja, ir šaudo. Ten pirmiausia ir pasuku. Yra tokia laukymė, kurioje prieš 22-ejus metus radau begales baravykų. Po to į tą vietą kasmet sugrįžtu, kaip koks nešvarus gandras iš šiltų kraštų, bet beveik nieko nerandu. Viltis miršta paskutinė, bet žmogus visad anksčiau. Vieta kasmet keičiasi, nes medžiai auga, o baravykų ten vis nėra. Šiemet buvau ten paskutinį sykį - daugiau neisiu.
Štai toks miškio upelis man pastojo kelią
Tada patraukiau atgalios - yra miške tokia sankryža ir keliukas į niūrią lapuočių glūdumą. Iš dešinės auga ąžuolai ir po jais visad tamsu. Kadaise čia buvau aptikęs daug baravykų, bet jau kokie 10 metų net nesuku iš keliuko - vistiek ten nieko nerasiu. Tik prisiminimai, kurie kaip šešėliai - ėjom, šūkavom iš džiaugsmo, pro šakas skverbėsi saulės zuikučiai. Juodas nusivylimas...
Man kaip visad pastoja kelią...
Ne nusivylimas, o miško upelis. Šįkart jis platus ir gilus, bet randu fantastišką nuvirtusio medžio kamieną, apaugusį zuikio kopūstais. Kaip iš pasakų filmo. Niūru. Trūksta tik raganos. Bet netrūksta dilgėlių. Jos bet kokį grybautoją turėtų sustabdyti, nesgi nėra jokių požymių, kad jose galėtų kas nors augti išskyrus dilgėles. Bet aš žinau, jog už gero puskilometrio yra mano auksinė vietelė, kurioje visad ko nors galima rasti: arba baravykų, arba raudonviršių arba lepšių. Vaikystėje mama man sakydavo, jog jie yra "vošikiniai". Dar juos galima vadinti "ožio pašikiniais", bet lietuviai juos vadina lepšiais. Ir tai tiesa. Jie visad lepšiai - tiženos. Bet jei nerandi nieko geresnio, sueina ir tie. Kuo arčiau mano vietelės, tuo keisčiau - kažkas baltais audeklo kaspinais nužymėjęs kelią. O tulomoje girdisi šūviai - kalena kulkosvaidžiai. Vyrai treniruojasi. Kas gi galėjo palikti tas baltas medžiagines atraižas ant šakelių? O gal čia prašlepsėjo kareivių kuopa, gal mokėsi kokios nors topografijos ir naktį bijojo pasiklysti? O gal krūmuose tupi koks snaiperis ir stebi kaip kvailas grybautojas, žaliais auliniais botais pražirglioja pro šalį? Kuo arčiau mano medžioklės ploto, tuo tankiau parišti kaspinai ir tikrai jie neatsitiktinai iš apžėlusio miško keliuko pasuka į kairę, tiesiai į baravykų vietą. Ir, eik tu po velnių! - jų pabaigoje randu apipjaustytus baravykus. Daugiau čia nieko. Kyla natūralus klausimas: ko aš čia vilkausi?! Kai nerandi grybo, apima gili depresucha. 

Kas nutiko paskui, parašysiu kitą syk. O juk nutiko.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą