2018 m. sausio 5 d., penktadienis

Kaip Povilas Plechavičius bolševiką mušė. Pradžia.



Povilas Plechavičius ir jo žmona Irena. 1919m.

414-oji istorija. Kai skuodiškis eina pro malūną, liūdnai ir su pagarba pagalvoja: " Plechavičius malūnas..." arba suvisam nieko negalvoja, nes tas didelis pastatas toks įprastas miesto peizaže ir toks neatskiriamas, kad jau nebematomas.
Liūdnai pagalvoja, nes pastatas apleistas ir seniai jau nebe malūnas. Čia dabar tik restoranas bando gyvuoti.
O su pagarba, nes malūną valdė garsus generolas Povilas Plechavičius. Tačiau ką apie jį žinome? Prisipažinsiu, iki šiol ir aš apie šį smarkų žmogų žinojau mažai. Na, buvo toksai generolas, buvo... Ką jis ten gero nuveikė? Kažką... Na, buvo toks suskis, buržujus, turčius, kažkoks bajorpalaikis... Nagi, nagi... Pasižiūrėkime kas jis buvo ir kas būtų Skuodas ir visa Žemaitija, ir netgi Lietuva be jo.
Čia tik pirmas pasakojimas, bet ko gero įdomus ir intriguojantis apie tą tvirtą, drąsų žemaitį.
Povilas Plechavičius gimė 1890 vasario 1 d. Bukončių kaimo, ūkininkų bajorų šeimoje. Turėjo daug brolių ir seserų: Modesta buvo vyriausia. Plechavičių šeimoje vaikai byrėjo kaip iš gausybės rago: Modesta gimė 1888m., po dvejų metų Povilas, dar po dvejų Aleksandras, dar po dvejų Onutė, bet ši mirė pusantrų metukų. Tėvams gedulas tęsėsi penkerius metus, bet štai 1889m. užsimezgė nauja gyvybė ir 1900m. gimė Konstancija (mirė dešimties). Dar po dvejų metų gimė Elena. Dar po metų - Medardas. Dar po metų Leonardas. Dar po dvejų - Pranciška. Dar po trejų - Kazimieras. Dar po trejų, 1912-ais metais - dar viena sesutė. Ją pavadino Modesta. Ko gero pirmosios dukros garbei, nes ši į aną pasaulį iškeliavo 1911m.  
11 vaikų! Kaip Liuko Besono filme "Liusi" vienas herojus pasakė: kai sąlygos yra palankios - lastelės dauginasi, kai nepalankios - jos tampa nemirtingomis.
Povilui nesusiklostė labai palankios gyvenimo sąlygos, todėl ko gero jis tapo nemirtingu - bent jau Skuodiškių lūpose. Na, kas nežino jo malūno. Tiesa, ne jis tą malūną pastatė, o tik nusipirko iš nusigyvenusio vokiečio Elerio. Taip malūnas tapo Povilo Plechavičiaus - tokiu vis dar tebėra iki šiol. Bet ne tuo garsus tas karingasis Plechavičius. Nenarstysiu jo biografijos, kaip jis kilo karjeros laiptais, nesirausiu jo šeimoje - man įdomi pradžia. Tai yra tas momentas, kai jis tapo nemirtingu. Jo vardas... skuodiškių lūpose. Beje, iki šiol nėra deramai įvertintas. O juk visai gražu būtų, jei koks paminklas šalia Bartuvos stovėtų. Plechavičius su revolveriu rankose ir ko gero ant žirgo, besiveržiantis į mūšį... ginti Žemaitijos.
Bet štai kaip viskas buvo...
A, tiesa, kai gimė Povilas, jo tėvai surengė prašmatnias krikštynas - juk gimė berniukas. Juk jis buvo tik antras šeimoje! Ta proga Liepojoje jie nupirko naujus Liudviko XVI stiliaus baldus. Į Liepoją tų baldų parvežti išsliuogė net kelios rogės. Į krikštynas buvo pakviesti muzikantai, svečių sugurgėjo iš Liepojos, Mintaujos, Rygos.
Krikštijo jį Pikeliuose. Krikštamotė Jadzauskienė (kaimynė), grįžusi iš bažnyčios ir atiduodama kūdikį motinai Konstancijai, pasakė: “Povilas bus generolas”.
Kokie pranašingi žodžiai!
Beje, įdomu tai, jog Jazdauskienės sūnus Ipolitas, vėliau tapo Nepriklausomos Lietuvos vienu iš Lietuvos Banko direktorių ir jo parašas puikavosi ant lito banknotų.
Peršokdami daug visokių nereikšmingų dalykų, iš 1890-ųjų nukeliausiu į 1918m.
Praūžė Pirmasis pasaulinis karas, kuris baigėsi bolševikų revoliucija Rusijoje, o Lietuvoje - nepriklausomybės paskelbimu.
1918 metais vasario 16d. Lietuva pasiskelbė atstatanti savo nepriklausomybę, o 1918 metų liepos 25d. du broliai, buvę carinės armijos karininkai, 28-erių Povilas ir 26-erių Aleksandras  Plechavičiai grįžo į Bukončius.
Pasiekę kaimą, du vyrai tvirtais žingsniai žirgliavo tiesiai per laukus namų link. Sustingusi iš baimės jaunutė grėbėja jau ruošėsi pustyti padus, mat palaikė šiuodu plėšikais.
-Ar ne Pranelė kartais būsi? - meiliai ją dar iš tolo pašnekino vienas brolių.
Gi akurat Pranciška, sesutė!
Oi, kiek džiaugsmo visiems tą vakarą buvo - juk broliai, juk sūnūs iš pragaro gyvi ir sveiki grįžo!
Rodės gyvenimas stos į senas vėžes - tik sėk, pjauk, veršius augink, žąsis ganyk...
Tačiau...
Lietuvoje buvo daug chaoso. Vokiečiai iš krašto nepasitraukė, bet iš jų buvo daugiau bėdos nei naudos, nes iš žmonių ir toliau rekvizavo maistą, gyvulius, pašarus ir maža to, pilna ranka plėšikavo. Tuo pat metu visur priviso visokio plauko banditų gaujų. Vakar atėjo vokietis - šiandien banditas. Vokietis prievartavo, o banditas kitą dieną užmušė. Taip, taip... Taip ir buvo. Skaitykite toliau - jums ausys raitysis, žadą užims... Maža to, į Lietuvą ėmė slinkti raudonoji armija, o vietiniai sociliastai juos pasitiko išskėstomis rankomis. Nemalonu girdėti, bet lietuvių tarpe visokių komonistuojančių, apsikrėtusių bolševizmo dvasia buvo pakankamai. Patys ėjo ieškoti raudonosios kariuomenės. Bolševikai lengvai ėmė miestą po miesto. Lietuviškos milicijos dar nebuvo. Lietuviškos armijos dar nebuvo. Lietuviškų valdžios įstaigų dar nebuvo. Vaaukumas. Tuoj viskas atsiras, bet buvo toks momentas, kai nieko nebuvo. Ir raudonieji ta proga norėjo pasinaudoti. Bolševikai jau buvo paėmę Telšius, Sedą, Mažeikius. Pažiūrėkite žemėlapin, kiek tos Lietuvos tebuvo likę Kaunas ir Žemaitija!
Lietuva 1919m.
Lietuviai socialistai, kur tik įstengė, kūrė raudonuosius komitetus ir rengė dirvą bolševikams ateiti. 1918 metų pabaigoje tokie komitetai jau buvo atsiradę Skuode, Salantuose, Sedoje, Ylakiuose, Leckave, Tirkšliuose, Viekšniuose, Plungėje, Židikuose. Artėjant permainoms taip vyksta visada - visada kas nors ruošia dirvą - akėja, purena, vagoja ir sėja sėklas. Taip buvo ir rusams 1939m. okupuojant Lietuvą - komunistuojantis sluoksnis raudonuosius sutiko su gėlėmis. Taip nutiko ir vokiečiams ateinant 1941m. į Lietuvą - patriotiškai nusiteikę lietuviai kur galėjo sukilo. Tačiau nė vienas okupantas nesielgia taip, kaip yra pasakęs Makiavelis - jei nori užgrobti svetimą teritoriją, nekeisk valdžios struktūrų, leisk ir toliau kraštą valdyti saviems, nekeisk tradicijų, negriauk to, kas yra. Gal ir gerai, kad nė vienas okupantas taip nesielgė, nes dabar būtume arba suvokietėję arba surusėję. Blogai tai, jog bet kokia esamo krašto žmonių prievarta sukelia pasipriešinimą ir tai nusineša begales brangių gyvybių. Kiekviena gyvybė brangi. Motinos ne tam augina sūnus ir dukteris, kad jie žūtų nuo kulkos ar būtų nukankinami.
Taigi, boševikai, siekdami sukelti dar didesnę suirutę, kad įgąsdinti žmonės tiesiog pultų į jų glėbį, kurstė ir rėmė banditus. O šie gi jautė, kad bolševikai jiems nieko nedarys ir siautėjo.
Per kraštą trynėsi, valkiojosi visokio vargo matę alkani ir apskurę rusai, karo belaisviai. Jie norėjo ėsti, norėjo šilumos, norėjo batų ir kokio rūbo. Turėjo ginklų ir jautėsi nebaudžiami. Lietuviai, sugrįžėliai iš carinės armijos irgi ne visi parėjo namo, į savo sodybas. Kiti gi ir neturėjo kur eiti. Galų gale jų tarpe visokių buvo - ir recidyvistų, ir nusikaltėlių, ir apskritai su polinkiu žudyti. Taip yra visad. Taigi visi tie valkataujantys skurliai ėmė telktis į gaujas - kaip šunys, kaip vilkai ėmė puldinėti niekuo dėtus žmogelius. Eikite vėjuotą, lietingą naktį per laukus ir pabandykite pajusti ką jie jautė. Štai tolumoje, pamiškėje trobelė su spingsinčia šviesele. Tavo rankose karabinas arba revolveris. Tu sušalęs, peršlapęs, alkanas. Jūsų tryse, keturiese. Jums tikrai kiltų noras užsukti į tą trobelę ir ką nors atimti, nesgi matote, kad tie žmonės neapsigins. Jie jūsų nemato, o jūs pritykinę per langus matote viską... Ir jeigu jumyse nėra likę jokio žmogiškumo, išspirsite duris ir įsiveršite į vidų - apžėlę, smirdintys, purvinis su naganu rankose... Banditai žmones mušė, lupo gyviems odą, juos degino su visomis sodybomis. Tai ne mano fantazijos, remiuosi anų laikų liudininkų, kurie jau seniai po žeme, pasakojimais. Taip ir buvo... Taip buvo 1918m., taip buvo 1944 metais. Taip nutiktų ir dabar, jei tik prasidėtų suirutė. Plėšikai pilna koja siautėjo Sedos, Pikelių, Židikų, Skuodo apylinkėse.
Mano antrąją knygą apie senąjį Skuodą galima užsisakyti per feisbuko mesindžerį: rašote gavėjo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį. Išrašau sąskaitą. Apmokate. Maždaug po savaitės kurjeris Jums į namus atneša knygą.
Knygos kaina - 38€.
Dėl užsakymų užklausas galite siųsti ir SMS arba tiesiog paskambinti man +370 698 77523. Knyga siunčiama tik paštu.
.
Užsilikę vokiečių daliniai irgi žmonių negynė. Jie buvo disciplinuoti, tačiau jau be didesnio centralizuoto vadovavimo, nes pačią Vokietiją apėmė tam tikro mąsto suirutė ir ekonominė krizė. Vokiečiai užėję į sodybą vadinamosioms karo ir armijos reikmėms rekvizuodavo tai ko jai reikėjo - be gailesčio. O už menkiausią nieką šaudė. Jie irgi jautėsi nebaudžiami. Jie jautėsi palikti. Kai kariuomenės junginys paliekamas, numetamas išgyvenimui, jis irgi virsta negailestinga vilkų gauja. Štai anų laikų liūdininkas O. Žadvydas mini, jog Mažeikiuose tais metais vokiečiai sušaudė apie 40 niekuo dėtų žmonių.
Tokiais suirutės metais žmonių širdyse sukyla pavydas dėl svetimo turto, prisimenamos visos nuoskaudos ir subujoja keršto jausmas. Ir jie imasi skūsti, nes irgi žino, jog bus nebaudžiami, jog egzekucijos bus vykdomos be teismo ir jiems rodosi, jog niekas nieko neišsiaiškins. Žmonės ima gyventi šia diena. Negalvoja, jog kai suirutė pasibaigas, kai audra nurims, niekas nieko nepamirš ir palikuonys lauks naujos keršto valandos. Ta valanda išmuš vėliau - 1939, 1941 ir 1944m.
1918-1919m. paprasti žmogeliai šokdavo vokiečiams skūsti kaimynų, apkaltindavo juos komunistavimu, bolševikais. O vokiečiai tokius nelaimėlius, daug nesiaiškindami imdavo ir sušaudydavo. Ar galėjo būti kaip nors kitaip, jei net Antro pasaulinio karo metu, kai armijoje vyravo didžiulė disciplina, vermachto karo policija gana dažnai saviškius šaudydavo perdaug nevartę jų dokumentų ir nesiaiškinę kas teisus, kas ne - esi ne vietoje, nelaiku: sušaudyti. Tokiais momentais daug ką lemia to žemesniojo rango karininko asmenybė. Kaip Remarkas rašė - neduok dieve, jei valdžią pajunta taikos metu buvęs paštininkas, o karo metu tapęs jefretoriumi.
Čia gi nesnaudė ir lietuviai socialistai, komunistai, bolševikai, nekaltai apkaltindavo ir įskųsdavo vokiečiams bent kiek labiau nusiteikusius lietuvius patriotus. O kas yra tas patriotas? Nebūtinai jis turi būti patriotu. Tiesiog tai žmogus su savo nuomone, kuris norėtų gyventi kaip žmogus, kaip lietuvis. Pasižiūrėkite kokios erzelynės ir piktos emocijos kyla dabar, tarp paprastų žmogelių feisbuke, jei imama kalbėti apie poilitiką. Skaitant komentarus rodosi, jei tik kas duotų vieniems ar kitiems ginklus ir laisvę žudyti, iškart užvirtų brolžudiška marmalynė. Paminėjai sovietmetį - vatnikas. O jei vatnikas - sušaudyti. Ir nesvarbu, kad tas žmogelis, gal tiesiog turėjo savo lūpose paprastą tiesą ir kalbėjo tik apie savo šeimos interesus. Toks jau tas žmogus. Iš didžiosios raidės - Hiena. Ne žvėris. Žvėrys yra taikesni už žmones.
1918 ir 1919 metai Židikų ūkininkai ėmė tartis ką daryti. Rytinės dvare buvo sukviestas ūkininkų susirinkimas. Nutarė organizuoti savisaugos dalinius. Bet iš kur gauti ginklų? Į Vilnių išsiuntė baroną von Bocką, Dautartų dvaro savininką. Tačiau ten nuvykusi delegacija nieko nepešė - Lietuvos Taryba dar tebebuvo bejėgė - ginklų neturėjo.
Tad kas daryti? Nagi yra grįžę tokie du karininkai - Povilas ir Aleksandras Plechavičiai. Be jų ir tokio Stančiko, tarnavusių carinėje armijoje, nieko apylinkėse daugiau nebuvo.
1918 metų rudenį Povilas Plechavičius sėdo į traukinį ir nuvyko į Vilnių. Povilas lapkričio 15 gavo įgaliojimus organizuoti Žemaitijoje miliciją, komendantūras, stiprinti besikuriančią Lietuvos valdžią. Čia prisiminkime kas yra milicija ir policija. Kodėl jam Lietuvos valdžia pavedė organizuoti ne policiją, o miliciją.
Žodis milicija buvo vartotas dar carinės Rusijos laikais, kai stambių streikų ar masinių riaušių prieš valdžią metu streikininkai ar besipriešinantys iš darbininkų savanorių sudarydavo specialias draugoves, kurios palaikydavo tvarką streikų metu. Rusijoje po Vasario revoliucijos 1917 m. kovo mėnesį buvo išformuoti policijos departamentas ir atskiras žandarų korpusas, prižiūrėję teisėsaugą Rusijoje. Vietoj jų tvarką turėjo prižiūrėti 1917 m. balandžio mėnesį naujai sukurta policija, kuri buvo pavadinta milicija, kad parodyti jos naujumą ir artumą darbo žmonėms. Ko gero ir naujoji Lietuvos valdžia ėjo tuo pačiu loginiu keliu.
Milicijos komendantūrą Povilas Plechavičius įkurdino Skuode, mat Sedoje, apskrities centre, buvo visiškai nesaugu - naganais švaistėsi bolševikai ir buvo subūrę savo komitetą. Skuode situacija buvo kitokia - miestą nuo visokios bjaurasties buvo apvalę vokiečių kariai atvykę iš Liepojos.
Toliau šiame pasakojime įvykiai klostysis panašiai kaip sovietmečiu pastatytame filme "Svadba Malinovkoje".  Kas matė šį filmą, galės pajusti tų laikų atmosferą.
Žydelis Zilberis pranešė, kad 1919 m. sausio 2d. Židikuose įvyks vietinio bolševikų komiteto posėdis. Tuo metu Židikuose buvo išlikę tik du žydeliai. Mat 1915 m. vasarą, per pirmąjį pasaulinį karą, vokiečių kariuomenei artėjant prie miestelio, rusų kazokai per tris valandas už šnipinėjimą vokiečiams visus jo žydus išvarė į Rusijos gilumą. Liko tik du. Vienas jų ir buvo Zilberis.
Bolševikų komiteto posėdžiui prasidėjus, dvidešimt Plechavičiaus vyrų - aštuoni su karabinais, kiti su revolveriais ir medžiokliniais šautuvais, apsupo valsčiaus namus. Aleksandras Plechavičius atsistojo netoli durų, o Povilas Plechavičius išspyrė duris, keliskart šovė ir įsiveržęs vidun šūktelėjo:
-Rankas aukštyn!
Kilo didelis sąmyšis ir susišaudymas. Komunistai šoko pro langus. Milicijos būrio vyrai ėmė pliekti į bėgančius, tie atsišaudyti. Du bolševikai iškėlė rankas ir pasidavė. Du krito sužeisti, vienas negyvas. Kiti dingo tamsoje. Iš 20 milicijos būrio vyrų 14 patraukė namo - jiems jau visko buvo per akis. Liko tik 6 - tarp jų karininkai Aleksandras ir Povilas.
Tuos du bolševikus uždarė valsčiaus daboklėje. Tačiau tie, kurie paspruko, nusibastė iki Sedos ir raudonųjų milicijai pranešė apie tragišką įvykį. Bolševikai sukrito į dvejus ratus ir išdardėjo į Židikus vaduoti saviškių. Paryčiais pasiekę miestelį ėmė padrikai šaudyti, kad įvarytų visiems baimės ir išvadavo tuos du iš daboklės.
Žydelis Zilberis atbėgęs prie namo, kuriame nakvojo Povilas Plechavičius su savo bendrais, ėmė belsti į langą ir šauti:
-Ui, vai, vyrai, bolševikai puola!
Abu Plechavičiai susisuko ir nėrė iš Židikų į Bukončius - matyt, nusprendė, kad jėgos bus nelygios ir neverta veltis į peštynes.
Sedoje atmosfera kaito, kaip kokiame garo katile. Čia veikė net du valsčiaus komitetai: vienas lietuviškas, kitas - komunistų. Sausio 4d. Sedos kovotojai, užpuolė bolševikų komitetą, pasiryžę jį nuginkluoti. Tie pasidavė. Tik vienam sužeidė koją, bet netrukus bolševikai vėl paėmė viršų.
Sausio 6d., kai Sedoje turėjo vykti Trijų Karalių atlaidai. Jų išvakarėse Povilas savo mamos Konstancijos paprašė persirengti paprasta kaimiete ir nuvykti į Sedą pasižvalgyti, kas ten vyksta. Juk bolševikams tai pati geriausia proga pamitinguoti, pakurstyti žmones, nes jų turėjo susirinkti į miestelį daug. Konstancija apsisiautė vilnone skara, pasiėmė su savimi dukrelę Elenutę ir iškeliavo.
O tuo tarpu broliai šoko į balnus ir zovada išlėkė į Lūšės geležinkelio stotį, kad spėtų į traukinį - sumanė pagalbos ieškoti Liepojoje. Taip varė žirgus, kad šie, pasiekę stotį, krito negyvi.
Konstancija Plechavičienė. 1929m.
Žiema buvo šalta, rogių kelias geras ir Konstancija gana greit pasiekė Sedą. Pirmiausia užsuko pas pažįstamus žydus. Šie buvo persigandę - jau barikadavo duris, ieškojo ginklų. O kas turėjo kokį pistoletą, jį valėsi ir ruošėsi gintis. Žinojo, jog bolševikai nesicackins - ateis ir rekvizuos ką panorėję. Kitaip sakant, apiplėš. Bolševikai buvo paskelbę, jog iki 7 valandos vakaro turi būti surinkta 60 tūkst. vokiškų markių. Taigi, nors padėtis atrodė beviltiška, žydai be mūšio nusprendė nepasiduoti.
Pačiame dideliame turgaus aikštės viduryje stovėjo dideli balti prekybos namai, žmonių vadinami kromais, su įvažiuojamu kiemu. Po pamaldų toje aikštėje buvo padarytas paaukštinimas. Ant jo bolševikai užritinto statinę - rengėsi mitingui. Lietuviai kovotojai pareikalavo mitingą sustabdyti. Bolševikai pasiuntė juos ant trijų raidžių ir vienas jų užlipo rėžti piktą, kerštingą prakalbą:
-Mano brolį nužudėte, už tai bus jums atlyginta... - ėmė grąsinti oratorius.
Tuo metu kaip viesulas į turgaus aikštę įsiveržė šeši raiteliai - Povilas ir Aleksandras Plechavičiai ir keturi vokiečiai, kartu su jais atvykę iš Liepojos. Raiteliai po aikštę ėmė sukti ratus, šaudyti iš naganų ir revolverių, mojuoti kardais. Bolševikų oratorius nutilo pritūpė, koja pasprūdo, griuvo nuo statinės, bet pašoko ir nudūmė. Persigando ir aikštėje būriavęsi žmonės: "Kas čia dabar bus!" - ir išsilakstė į visas puses kaip pabaidyti žvirbliai. Taip Sedoje broliai Plechavičiai ir išvaikė bolševikų mitingą. Bet šie tik dar labiau įniršo ir paleido miestelyje gandą, kad puls Sedą, iššaudys valsčiaus komitetą, jo gynėjus, lietuvišką miliciją ir valdžią vėl paims į savo rankas. Taigi valdžia vėl perėjo į lietuvių rankas.
"Ak šitaip! Ak, tie rupūžės Plechavičiai! Šakotis sumanė! Kas jie tokie - rasim jiems vaistų!"
Tuoj bolševikų agentai ir vietiniai komunistėliai surezgė naują planą - reikia pašalinti Plechavičius. Brolius įskundė vokiečiams, kad šie esą iš Rusijos grįžę bolševikai. Tuoj trys vokiečių karininkai ir penki kareiviai susiruošė į medžioklę. Kalvio Pociaus jo svainis paprašė vokiečius palydėti į Plechavičių ūkį, į Bukončius.
Plechavičių namas 1944m.
Plechavičių vienkiemis buvo pačiame jų žemės centre. Gyvenamasis namas stovėjo įkalnėje. Priešais jį gėlių klomba, šonuose - aukštos tujos. Žiūrint nuo slenksčio į klombą, dešinėje - klėtis su lietuvišku kryžiumi. Už namo toliau - kiti ūkio trobesiai. Gyvenamasis namas buvo pastatytas 1850m. Vienam jo gale grindys buvo sukaltos medinėmis vinimis, o kitame - jau geležinėmis, kurias iš Liepojos parvežė Jonas Bukontas, Plechavičių senelis. Tais senais laikais tai buvo didelė naujiena. Tų geležinių vinių pažiūrėti rinkosi visi kaimynai. Tačiau tai buvo 1850-ieji, o pasakojamuoju momentu jau 1919-ieji - pragaro metai.
Taigi... 1919 metų sausio viduryje, kai samdiniai gavę atostogų iškurnėjo namo, o samdinės mergos išėjo kažkur į vakaronę, vokiečiai ir išsiruošė pas Plechavičius. Atrodo, vakaronė buvo specialiai surengta, kad ūkyje neliktų nė gyvos dvasios.
Gandai sklinda greitai ir 57-erių Konstancija Plechavičienė, grįžtanti iš bažnyčios buvo įspėta: "Ateis pas jus keršyti..."
Ignas Plechavičius. 1908m.
Apie tai ji papasakojo savo vyrui Ignui. Šeimos galva, papietavęs, kaip ir pridera tvirtam ramiam žemaičiui, senyvam 67-erių metų žmogui, ramiai nuėjo į savo kambarį ir atsigulė. Septyniolikmetė Elena (vėliau ji taps buhaltere) nunešė veršiams pieno. Tuo metu pasiuto loti šuo. Diena buvo aptraukta miglos. Konstancija išbėgo laukan ir liepė savo sūnui penkiolikmečiui Leonardui, kuris tuo metu budėjo, kiek pabėgti ir pasižvalgyti kas čia nutiko, gal kas ateina. Plechavičiukas (vėliau jis studijuos mediciną ir mirs tik 1974m. Niujorke) šūktelėjo į rūką:
-Kas jūs tokie?
Aišku per laukus, vedini kalvio Pociaus, traukė vokiečiai. Kalvis iš miglos piktai atsiliepė:
-Parodysim jums, velniai, kas mes esame, - ir pliuptelėjo padriki šūviai.
-Juk tai Pocius! - atpažino balsą Konstancija. Elenutė, išgirdusi šūvius, išbėgo iš tvarto. Konstancija riktelėjo:
-Hele, bėk!
Elena Plechavičiūtė. 1928m.
Konstancija ir du jos sūnūs pasileido bėgti. Leonardas nešėsi karabiną. Elena skuodė iš paskos, bet išgirdo verkiant šešerių metų sesutę Modestą (ji mirs tik 1963m. Čikagoje). Pasiryžo grįžti namų link. Pro ją šaudydami pralėkė vokiečiai. Staiga ji pamatė brolį, vikriai šokinėjantį per griovius. Jį vijosi vokietis ir jau rengėsi šauti. Elena sušuko:
-Medardai, stok!
Šešiolikmetis vaikinas sustojo kaip įbestas. Vokietis pagriebė jį už apykaklės ir nusitempė namų link. Vėliau Medardas taps teismo antstoliumi ir mirs Čikagoje 1963m. Kiti kareiviai šaudė į tą pusę, kur nubėgo Konstancija ir du jos sūnūs. Juos išgelbėjo rūkas ir nuolaidi pakalnė. Kai sustojo, Konstancija apsižiūrėjo, jog skarelė peršauta keliose vietose. Dievas apsaugojo!
Kareiviai visus suvarė į virtuvę ir paliko vieną kareivį su atstatytu į juos karabinu. Kamputyje susipietę iš baimės drebėjo Plechavičių vaikai - kas ten žino ar jų mamalė dar gyva ar jau nušauta.
Voikietis karininkas tarė:
-Jūsų broliai - komunistai. Mes juos sugausime ir sušaudysim! - ir jo įsakymu kareiviai ėmė krėsti namą. Išvartė lovas, komodas ir pasiėmė brangenybes ir visa ką rado vertingesnio: staltieses, kilimus, kumpius, dešras. Benaršydami po namą, surado parpiantį šeimos tėvą, Igną Plechavičių. Tasai gi taip kietai miegojo, jog nieko negirdėjo. Nuplėšę nuo palaidinės jo gražų auksinį laikrodį su grandinėle, ir jį atvedė į kambarį prie visų.
Tuo metu, į trobą įpuolė vokiečių sargybinis ir pranešė apie girdėtą šūvį. Visa šutvė išvirto lauk ir puolė šaudyti į tą pusę, iš kur nugriaudėjo šūvis.
 O kaip buvo... Gi Leonardas nubėgo pas kaimyną, netrukus padrikais plaukais čia pasirodė ir Konstancija. Ji buvo karinga ir drąsi moteris - liepė savo sūnui Leonardui šauti jų namų link. Tas šovė.
Vokiečiai kiek pašaudę į rūką, liepė pakinkyti trejas roges. Prikrovė jas prisigrobtos mantos ir liepė Ignui ir jo sūnui Medardui vežti juos į Sugaudžių dvarą, esantį netoli Židikų. Ten  tuo metu buvo vokiečių štabas.
Namuose likusios trys mergaitės, drebėdamos iš baimės vienos praleido visą naktį. Tik išaušus grįžo dvi samdinės, atėjo kumetis, gyvenęs už 2 kilometrų ir jas apramino.
Konstancija namo grįžti neskubėjo - iš vienų kaimynų pas kitus, o paryčiais pasiekė Židikus. Iš ten ji telefonu paskambino savo sūnui Povilui į Skuodą, Sedos komendantui.
-Mama, lauk! Atjosiu! - susijaudinęs tarė jis.
Židikuose pasirodė ne vienas, o su ginkluota palyda ir su savo mama Konstancija nuėjo į vokiečių kariuomenės dalinio štabą. Povilas Plechavičius įsiutęs kumščiu daužė stalą:
-Kas čia pas jus vyksta! Ar žinote ką darote?! Kas mano namuose siautėjo - tučtuojau pasakykite?
-Nežinau, ponas, nežinau... - tik trūkčiojo pečiais dalinio viršininkas.
Pirmiausia į namus grįžo Konstancija ir nuramino savo vaikus. Kiek vėliau pasirodė ir Povilas. Atsivežė ir surastą Pocių, kuris prisipažino, kad jį prikalbinęs svainis. Povilas, išsitraukęs revolverį, jau grąsinosi bjaurybę nudėti, bet Konstancija sustabdė sūnų:
-Nereikia daugiau kraujo. Žmogus suklydo. Juk niekas nenukentėjo.
Povilas kalviui pakišo kumštį po nosim ir rūsčiai pagrasino:
-Dar sykį taip nutiks, nudėsiu kaip šunį, - ir paleido.
Po šių įvykių Povilas Plechavičius gana greitai Skuode sutelkė 100 vyrų kuopą ir 1919m. kovo 8d. pasirašė įsakymą Nr 02:
"Paskelbiu, jog karo stovis nėra nuimtas.
1. Uždraudžiu griežtai susirinkimus be mano leidimo. Norinčius gauti leidimą ant susirinkimo turi paduoti prašymą per 3 dienas prieš susirinkimą.
2. Griežtai uždraudžiu gabenti per rubežių mano apskričio: arklius, visokios rūšies gyvulius, linus, sėmenis ir, abelnai, visokią žalią medžiagą visiems, kurie neturi nuo manęs naujo paliudijimo nuo 8 kovo š.m. Visus senus paliudijimus mano išduotus ar per komitetus gautus, skaityti neturinčiais veiksmės.
3. Vokiečių kareiviai neturi jokios teisės rekvizuoti ir išvežti iš mano apskričio, viską, paminėtą 2 punkte.
4. Ypatiškas rekvizicijas vokiečiams griežtai uždraudžiu, rekvizicijas gali rinkti Komitetas sulyg mano leidimu dėlei tos kariuomenės, kuri eina ginti Lietuvą.
5. Visi vokiečių karininkai ir kareiviai, kurie eis prieš mano įsakymus ir darys betvarkę (kaip tai: ypatiškas rekvizicijas furmankų ir t.t.) bus suimti ir atiduoti teismui General Komandos Liepojuje.
6. Kiekvienas pilietis privalo atsinešti prie kareivių su pagarba, atmindamas, jog jie lieja kraują už nepriklausomybę mūsų brangios tėvynės Lietuvos.
7. Vaikščioti nuo 8 val. vakaro iki 5 val. ryto be atskiro leidimo uždrausta.
8. Neturintieji leidimo ant ginklo nuo apskričio milicijos viršininko, privalo atiduoti ginklus į komendantūrą iki 20 kovo š.m. Pas ką bus atrasti ginklai po 20 kovo š.m., bus nubausti karišku teismu.
9. Uždraudžiu mažiausią agitaciją prieš teisėtą Lietuvos valdžią. Sugauti agitatoriai bus teisiami karo teismu ir baudžiami ligi mirties bausmės.
10. Sugauti plėšikai arba vagys plėšiant arba vagiant bus sušaudomi ant vietos be teismo. Su žinia Komendanto.
11. Kas nuplėš mano įsakymus ir apgarsinimus, bus bausti mirtimi.
12. Visi, kurie nepildys mano įsakymų, bus bausti karišku teismu iki mirties bausmės, arba pinigine baisme iki
10.000 markių ir 3 mėnesių kalėjimo.
Komendantas Sedos Apskričio P. Plechavičius, Karininkas"
Tai buvo pradžia, o kitoje istorijoje, ne mažiau įdomioje ir kraują stingdančioje, apie tai, kaip Povilas Plechavičius sutramdė visus Skuodo žemių banditus ir sustabdė bolševikų veržimąsi į Žemaitiją.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>
Antanas Smetona lankėsi Skuode - spausk čia>> 
Kaip vikingas Ragnaras Lodbrukas viešėjo Skuodo žemėse - spausk čia>>
Apie Skuodą tarpukariu - spausk čia>>    
Apie žydų mokyklas Skuode - spausk čia>>  
Apie žymiausią tarpukario laikų Skuodo kontrabandininką - spausk čia>> 
Dar kartą apie Bartuvos upės pavadinimo kilmę - spausk čia>>

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą