2018 m. sausio 26 d., penktadienis

Vyčio Kryžiumi buvo apdovanotas Povilas Plechavičius ir Benitas Musolinis



Povilas Plechavičius, 1923m.

416-oji istorija. Tęsiu pasakojimą apie tvirtą žemaitį Povilą Plechavičių... Ši istorija nebus trumpa, bet ji tikrai įdomi. Tai nebus visiškai eilinis pasakojimas. Rasite pakankamai daug visokių įdomybių.
Kai perskaitysite šią istoriją, nemanykite, kad tai gali nepasikartoti. Pasikartoti gali lengvai ir paprastai. Žmogaus prigimties nepakeitė nei internetas, nei mobilieji telefonai, nei televizija, nei visokie kiti gudrūs civilizacijos dalykai. Jei prasidėtų suirutė, viskas kartotusi tokiu pat žiaurumo mastu - nes gėrio ir blogio frontas nepajudėjo iš vietos. Ir nemanykite, jog anais laikais valdžios atstovai buvo kažkokie kitokie ir tik šiais laikais vien idiotai.
Nemanykit, kad apie Plechavičių ėmiausi šnekėti dėl to, jog Lietuva švenčia tą skambujį šimto meto jubiliejų. Tai tik sutapimas. Iš tiesų, man parūpo papasakoti apie šitą žmogų vien dėl to, kad pačiame Skuodo centre yra didelis pastatas - apleistas malūnas. Ir jis iki šiol vadinamas Plechavičiaus malūnu. Tai tarsi koks miestelio simbolis.
Stebiuosi, kaip mes mažai žinome apie Lietuvos istoriją. Taip sakau, nes pasaulį matuoju pagal save, kaip ir visi kiti. Nuo mažumės žinojau Plechavičiaus pavardę, bet tik dabar sužinojau, kas jis toks buvo. O juk gyvenant mažame miestelyje, istorijos pamokos turėtų prasidėti nuo tos vietos, kurioje tu augi.
1918-ieji... Skuodas. Tuo metu miestelyje buvo 10 partizanų būrys - po penkis žmones. Keista girdėti juos vadinant partizanais. Gi partizanus įsivaizduojame kaip žmones su ginklais besibastančius po miškus. Ne, jie miškuose nelindėjo. Jie tiesiog buvo be oficialaus statuso. Dar nebuvo net komendantūros, nebuvo įsakymo Skuode kurti milicijos. Tačiau tiems žmonėms norėjosi ginti beginklius, niekuo nekaltus, plėšomus, draskomus žmones. Tai daugiau savisaugos būriai atsiradę stichiškai, nei tikrieji partizanai, bet juos vadina partizanais. Jie dar nebuvo kovotojai už nepriklausomybę, už laisvę - jie kovojo su banditizmu.
Povilo Plechavičiaus malūnas dabar. Skuodas, 2017m.
-At žirgų! - riktelėjo Skuodo vaistinės provizorius Andriekus, vadovavęs vienam tokiam penkių asmenų būriui. Kitam vadovavo toks Antanas S. Neradau pavardės, mat knyga, kuria remiuosi rašydamas šią istoriją, buvo leista sovietmečiu ir Amerikoje. Ir ko gero tas Antanas tuo metu dar buvo gyvas ir kažkur gyveno Lietuvoje. Taigi paminėjus jo pavardę knygoje, ko gero jis būtų buvęs suimtas ir nuteistas. Tačiau už ką? Už tai kad šaudė banditus 1918-ais?! Taip.
Partizanams pranešta, kad 7-8 kilometrai nuo Skuodo du kaimus užpuolė plėšikai. Andriekus dar nežinojoi, jog jam liko gyventi vos pusvalandis.
Atjoję į kaimą, partizanai pro langą pamatė, kaip plėšikai surištiems ūkininkams degina kojas. Taip, tais laikais buvo toks metodas prakalbinti paprastus žmones, kad šie pasakytų, kur laiko paslėpę auksinius pinigus. Banditai pakulomis ar linais apvyniodavo kojas ir degindavo, grąsindavo nušauti. Ir nušaudavo. Ar žmogaus gyvybė turi kokią nors vertę?
Andriekus puolė vidun gelbėti, bet ten buvę du plėšikai ėmė pyškinti iš vokiškų parabelių. Pistoleto pavadinimas kilo nuo lotyniško posakio: Si vis pacem, para bellum - Nori taikos - ruoškis karui. Tai buvo vokiškas ginklas. Andriekus susmuko negyvas.
Antra grupė, kurios vadu buvo Antanas S., nušuoliavo į kitą kaimą. Ten buvo tik trys plėšikai - du viduje, vienas prieangyje. Pajutę, kad jau yra apsupti, užgesino šviesas, šoko per langus ir šaudydami pabėgo.
Daug banditų siautėjo Plinkšių miške prie Sedos. Prie Truikinų, Urvių kaime vieną ūkininką sumušė, surišo, apkrovė šiaudais ir sudegino. Surišo jo žmoną, darbininkus, vaikus. Pasiėmė visa, kas jiems patiko.
Prie Ylakių, Kalnėnų kaime, ūkininką pririšę prie balkio palubyje, nuo nugaros lupo odą, kitus surištus paliko. Apiplėšė ir išvažiavo.

Įbauginti žmonės vyko į Bukončius pas karininkus, brolius Plechavičius, neseniai grįžusius iš Rusijos ir prašė pagalbos. O į ką daugiau kreiptis, jei išmanančių ginklą daugiau apylinkėse nebuvo.
1918 lapkričio 15-ąją Povilas Plechavičius iš Kauno gavo leidimą organizuoti miliciją ir komendantūrą Sedoje. Tačiau čia nebuvo saugu - čia švaistėsi bolševikai, veikė jų komitetas. Plechavičius komendantūrą įkūrė Skuode, nes čia vokiečiai buvo apvalę miestelį nuo tos bjaurasties.
Povilas gana greitai surinko 100 vyrų kuopą. Ginklų nebuvo - teko jų prisirankioti arba pirkti už savus pinigus. Štai viename kieme juos saugojo toks vokietukas. Vaikams duodavo šautuvų už lašinius ar kitokį maistą. O šie, paėmę ginklus, nunešdavo ir pakišdavo po tilto apačia. Naktį jų tėvas šautuvus nugabendavo ten, kur reikia - Plechavičiui. Visais laikais, kai ima trūkti disciplinos, kareiviai ir žemesnio rango karininkai verčiasi - tad už pakištą po nosim pinigą ar kokį daiktą iš vokiečių "plechavičiukai" prisirinko granatų ir netgi kulkosvaidžių. Dabar jau buvo galima rimtai imtis tvarkos. Ir Povilas Plechavičius, kuris tuo metu buvo tik kapitonas, ėmėsi...
Čia buvo pakasami bolševikai ir banditai
Vieną gaują sušaudė Plinkšių miškuose, už beržynėlio ir ta vieta vėliau buvo vadinama Beržynėlio kapais. Pagavo tokį banditą Jurį ir sušaudė. Pagavo Mažeikių plėšikų gaujos vadą Motuzą ir... jo nešaudė. Pasigailėjo. Mat dar labai jaunas, tik aštuoniolikmetis - uždarė į kalėjimą. Bet jo gaują sušaudė. Daug banditų ir bolševikų atgulė Skuodo maro kapinaitėse prie dabartinės miestelio elektros pastotės.
Išsislapstę plėšikai bijojo ir krustelėti. Tada jie paleido piktas kalbas, esą Povilas Plechavičius šaudąs žmones. Be abejonės, jų giminaičiai tam tik pritarė. Tuoj tuo pasinaudojo ir bolševikai. Jų agentai susirado banditų šeimas ir dar labiau jas kurstė, kad nerimtų ir skųstų komendantą Plechavičių.
Ir netrukus tie skundai pasiekė Kauną. Jauna vyriausybė nutarė ištirti tą "tamsų" reikalą. Tačiau lengva nuspręsti - sunku padaryti. Į kraštą buvo įsiveržę bermontininkai, užėmę Kuršėnų, Šiaulių - Mintaujos ruožą. Ryšiai su Žemaitija buvo silpni.
Tirti bylą buvo pavesta teisininkui Rapolui Skipičiui. Sako, vyk į Kretingą ir išsiaiškink ką tas Plechavičius sau leidžia.
Tačiau trumpam grįžkime į 1919 metų sausį, kol dar Kauno nebuvo pasiekęs tas skundas.
Sausio 10-ąją vietiniai bolševikai užpuolė Sedos valsčiaus komitetą, suėmė jo pirmininką Antaną Eidukaitį ir išsivarė į Mažeikius, o paskui į Šiaulius.
Sausio 16-ąją Sedos bolševikai pareikalavo uždrausti kurti Plechavičiui “baltąją gvardiją”.
Sausio 18-ąją į Sedą atjojo 30 raudonųjų kavaleristų su dviem kulkosvaidžiais, o  kitą dieną iš Mažeikių daug pėstininkų. Susirinko maždaug 400 karių. Ar įsivaizduojat tą ginkluotų vyrų gaują?
Sausio 30-ąją bolševikai išsiuntė 30 savo pėstininkų užimti Žemalės. Pakeliui tie pakliuvo į lietuvių savanorių pasalą ir 23 raudonuosius, bei keletą raitelių paklojo amžinam miegui.
Tą pačią dieną Povilas Plechavičius su savo daliniu atėjo į Grūstės kaimą prie Sedos. Sausio 31-osios ankstų rytą atakavo Sedą. Atidengė ugnį iš keturių kulkosvaidžių ir minosvaidžio. Bolševikai be didesnio pasipriešinimo paliko Sedą ir aštuntą valandą ryto Plechavičiaus dalinys įžygiavo į miestą. Rinkos aikštėje buvo iškelta lietuviška vėliava, pastatyta sargyba, kad niekas nedrįstų grįžti į Sedą. Tai buvo neišvengiama, nes bolševikų žvalgai pasirodydavo tai nuo Telšių pusės, tai nuo Mažeikių. Visus juos žemaičiai pasitikdavo kulkosvaidžių ugnimi.
Plechavičius Sedoje nepasiliko - grįžo į Skuodą rengtis naujoms operacijoms.
Tada bolševikai suorganizavo dvi naujas ekspedicijas - vieną į Sedą, kitą į Plechavičiaus tėviškę, Bukončius. Prie Sedos iš siųstų 40 vyrų žuvo 23. Likučiai pasitraukė, nepasiėmę nei sužeistų, nei žuvusių. Bukončiuose raudonuosius prigavo vietiniai žemaičių savanorių būriai.
Kai bolševikai paėmė Šiaulius, Kuršėnus, Telšius, Sedą, Mažeikius, išsigando ir vokiečių karinė vadovybė. Juk bolševikai pasieks Baltijos jūrą, Palangą (buvo numatę atakuoti ta kryptimi), o paskui Prūsijos sieną ir ją pereis! Raudonieji planavo perskelti kraštą pusiau, atkirsti Liepojos gynėjus ir po vieną susidoroti tiek su latviais, tiek su žemaičiais. 
Mano antrąją knygą apie senąjį Skuodą galima užsisakyti per feisbuko mesindžerį: rašote gavėjo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį. Išrašau sąskaitą. Apmokate. Maždaug po savaitės kurjeris Jums į namus atneša knygą.
Knygos kaina - 38€.
Dėl užsakymų užklausas galite siųsti ir SMS arba tiesiog paskambinti man +370 698 77523. Knyga siunčiama tik paštu.
Vokiečiai, nepaisydami jokių susitarimų, ėmė organizuoti rimtą pasipriešinimą. Į Liepoją atvyko generolo von der Goltz’o divizija. Į išlaisvintą Sedą vokiečių leitenantas su 40 karių, į gretimas apylinkes, į Ketūnus sustiprinta kuopa iš 117 pėstininkų, 15 raitininkų, su dviem kulkosvaidžiais ir dviem patrankom. Jei iki tol vokiečiai buvo abejingi atsikuriančiai Lietuvai, tai vasario pradžioje buvo įsakyta padėti lietuvių milicijai ir savanoriams.
Vasario 2-ąją į Mažeikius atvyko rusų 29-asis pulkas, latvių komunistų batalionas, lauko artilerijos baterija ir raitininkų būrys.
Vieną naktį, kai bolševikai surengė šokius klebonijoje, vokiečiai užpuolė Mažeikius ir bolševikus išvaikė, bet ryte atsitraukė. Bolševikai ėmėsi keršto - sušaudė 8 žmones, jų tarpe ir vieną vaikutį. Tarpukariu ta vieta buvo pavadinta Kankinių gatve ir pastatytas paminklas.
Iš Pievėnų žemaičiai išmušė bolševikus vasario 28-ąją.
Bolševikų veržimasis į Lietuvą 1918-1919m.
Vasario 27-ąją Plechavičiaus dalinys kartu su vokiečiais sumušė bolševikus Telšių rajone. Tai buvo lemtingos kautynės - nuo to momento raudonoji armija ėmė trauktis.
Kovo 4-ąją Plechavičius kartu su vokiečiais bolševikams davė į kailį Mažeikiuose ir juos išvijo.
Toliau bolševikai tik traukėsi ir traukėsi.
Ir tikrai tai buvo ne vaikiški pasivaikščiojimai su karabinais, parabeliais ir mauzeriais. Nepriklausomybės kovose žuvo virš 17 tūkst. lietuvių. Tai yra šis tas.
Kovo gale ar balandžio pradžioje Plechavičius savo komendantūrą perkėlė į Sedą.
Povilas šiaip jau buvo laimės kūdykis. Kartą Sedos apylinkėse į jį važiuojantį dviračiu šovė, bet peršovė tik kepurę.
Kitąsyk Ylakių valsčiuje, važiuojant iš Kivylių kaimo į Klauseikius, kažkas iš beržynėlio metė į vežimą granatą, bet Plechavičius ją pagriebė ir išmetė. Ta sprogo ir jo nesužeidė.
Sedoje bolševikai sugalvojo jį nušauti lovoje, miegantį - per sieną, bet nepataikė. Paaiškėjo, jog čia nagus prikišo tarnaitė. Ją suėmė ir karo lauko teismo nuosprendžiu Sedos centre sušaudė.
Labiausiai Plechavičius niršdavo, kai savo žemę palikdavo ūkininkai ir patraukdavo į bolševikų pusę. Žinoma, čia tuoj pat kyla klausimas - kodėl?! Kodėl žmogus, turintis ūkį pasukdavo pas raudonuosius. Kas dėjosi jo galvoje? Matyt, suirutės ir permainų metu sunku yra susivokti kurion pusėn eiti. Motyvų būna daug ir įvairių. Reikėtų klausti pačių, anų laikų ūkininkų ir tikėtis sąžiningo atsakymo. Tačiau žmonės visais laikais bijojo sakyti tai ką galvoja ir dabar tebebijo. Galų gale, nebėra ko klausti - praėjo 100 metų.
Kartą toks ūkininkas Justinas Silkauskis, iš Žemaičių Kalvarijos, arkliuku važiavo į bolševikų pusę ir jį Sedoje pagavo. Įkišo į daboklę. Plechavičius ateidavo kas rytą, naganu perbraukdavo per nosį ir sakydavo:
-Tavęs tikrai nepasigailėsiu, kad išdavei savo kraštą!
Tačiau vieną rytą tarė:
-Eik namo ir ūkininkauk, ir aš tau nieko nedarysiu, jei tu būsi ištikimas Lietuvai. O už dabartinius tavo nusikaltimus paimu arklį ir vežimą.
Sunku pasakyti: ar tai buvo gailestingumo apraiška ar sąžiningumas. Reikėjo vežimo, reikėjo arklio, žmogelis gal nebuvo spėjęs prisidirbti, tad ir paleido. Taip. Ko gero, kartais mus veikia grynai pragmatiškos priežastys, jei bent kiek likę sąžinės ir teisingumo...
Ūkininkas grįžo ir kaip pelė po šluota gyveno sau, nosies nekaišiojo kur nereikia.
Visus mus pagydo baimė.
Taigi... Kauną pasiekė gandai, esą Plechavičius šaudąs nekaltus žmones ir Kauno Apygardos teismo Valstybės Gynėjas Rapolas Skipitis išsiruošė į sunkią ir pavojingą kelionę, į Kretingą - pas Kretingos komendantą Tallat-Kelpšą, Telšių komendantą Zaleckį ir Sedos komendantą Povilą Plechavičių.
Rapolas Skipitis
Zaleskis Rapolą vežė į Sedą ir pakeliui jiedu kalbėjosi:
-Kaune esu girdėjęs, kad Plechavičius šaudęs ir kaltus, ir nekaltus. Gal galėtum man papasakoti kaip gi buvo iš tikrųjų? - paklausė Rapolas komendanto Zaleckio.
-Visų atvejų, kaip Plechavičius šaudė juk aš ir nežinau. Tik galiu pasakyti, kad geri žmonės Plechavičiaus nekaltina už šaudymus. Priešingai, patenkintai džiaugiasi, kad atsirado toks drąsus vyras, kurs, ne sykį pats statydamas savo gyvybę į pavojų, stojo į atvirą mūšį su plėšikais ir juos nugalėjo. Beje, čia dar turiu pridurti, kad Žemaitijoj bolševikai išvien ėjo su plėšikais. Žinoma, kai be teismo šaudomi žmonės, visuomet galima pasakyti, kad sušaudyti nekaltieji. Bet iš rimtų žmonių neteko girdėti, kad Plechavičius būtų šaudęs nekaltus žmones. O kad Povilas Plechavičius yra rimtas vyras, rodo tas faktas, kad jis, tiek daug rizikavęs, aptvarkęs tą Žemaitijos kampą, gražiai įsijungė į Lietuvos kariuomenę ir ištikimai tarnauja Lietuvai. Nežinau, kaip būtų buvę man Telšiuose, jei Plechavičius nebūtų buvęs Sedoje.
Jie artinosi prie miško. Zaleskis padavė svečiui iš Kauno vadeles, o pats išsitraukė revolverį.
-Kągi čia dabar rengies šauti? - paklausė Rapolas Zaleskio.
-Per šį mišką važiuojančius mūsų karius kartais apšaudo.
Sedoje Rapolas pasisakė Plechavičiui ko atvykęs ir įteikė Krašto apsaugos ministro raštą. Povilas šyptelėjo:
-Pagaliau ir Kaunas prisiminė mus, kamčadalus... Neseniai iš Žemaitijos išvijom bolševikus, o čia vėl kažkokie banditai atsibastė, turėtų Kaunas griebtis rimtų priemonių, - pridūrė jis.
Plechavičius turėjo omeny bermontininkus.
Tai buvo trumpas, kiek pataisytas ir pakarpytas (kad nepabostų skaityti) epizodas iš Rapolo Skipičio prisiminimų knygos "Nepriklausomą Lietuvą statant".
Sakoma, jog generolas Povilas Plechavičius buvo kontraversiška asmenybė. Taip tik sakoma. O iš tiesų, manau, kad jis tiesiog buvo žmogus. Tvirtas žmogus. Žinynuose lakoniškai teigiama, jog dešiniųjų pažiūrų žmonės vertina šį žmogų kaip didvyrį, o kairuoliškų, kaip bjaurybę, mat jis šaudė komunistus, bolševikus ir plėšikus.
Šioje vietoje verta prisiminti Herodotą. Jis vienoje savo istorijos vietoje rašo, jog vienas karalius, norėdamas sunaikinti savo konkurentą, kuris galėjo pretenduoti į sostą, tą giminę nusprendė išnaikinti su šaknimis - liepė užmušti net kūdikį. Tačiau tas, kuriam buvo liepta, turėjo minkštą širdį ir vaikutį paliko pas žveją. Šis gi tą vaiką išaugino į jaunuolį. O jaunuolis užaugęs ir sužinojęs kas jis iš tiesų yra, nuėjo ir nuvertė karalių. Ko gero šis senas įvykis vėliau ir tapo visokių pasakų pagrindu apie upėn krepšyje paleistus kūdykius, kurie išgyveno... Ir tas per amžius kartojasi žmonių giminėje. Keršto jausmas, neapykanta, pyktis yra lygiai tokio pat dydžio tiek gerų, tiek blogų žmonių pusėse. Visi mes žmonės. Net bandito, žmogžudžio mama gaili, apverkia savo sūnų ir prakeikia tuos, kurie jį nuteisė kalėti, pakorė, giljotinavo ar sušaudė. Atmintis šeimoje, giminėje visad lieka gyva ir ji perduodama į ateitį. Ir nesvarbu, kurioje pusėje būtų ta atmintis - tamsiojoje ar šviesiojoje. Va, taip ir atsiranda ta visuomenės dalis, kuri griežia dantį ant tų, kurie bandė įvesti tvarką, kurie, galbūt, perdaug nesiskaitė su priemonėmis norėdami sutramdyti blogį. Nes... nes blogis norėjo įvesti savo tvarką ir teisybę. O 1918-1920 metais blogis buvo didžiulis. Taip atsiranda kairuoliškų pažiūrų žmonės, kurie keikia Plechavičių. Ir nieko nežinantys apie tą žmogų, pagauti kažkokių gandų ima kalbėti: "Et, tie plechavičiukai...". Vienas mano geras draugas pasakė: "Neprasidėk su tais plechavičiukais... nerašyk." "Kodėl?" "Neprasidėk su politikais, visokiomis partijomis - visi jie niekšai..." "Man jie nerūpi, aš ne apie tai..."
Kodėl jis taip man pasakė? Perskaitykite šią istoriją iki galo - pabaigoje suprasite.
Nežinoti yra didesnis blogis, nei vadovautis gandais, nuogirdomis, nuotrupomis. Nemokėti susieti nuogų faktų yra didesnis blogis, nei juos tiesiog žinoti.
Dabar šoktelsim kiek į ateitį, į 1939 metus.
Rusams okupavus Lietuvą Plechavičius pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, grįžo į Lietuvą. 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei. Likvidavus Vietinę rinktinę naciai jį suėmė ir išvežė į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancigą, Klaipėdą, o iš ten paleido. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją.
Kas ta Vietinė rinktinė? Apie tai papsakosiu kitoje istorijoje, o čia tik lakoniškai...
Kai 1942 m. pabaigoje vokiečiai buvo sustabdyti prie Maskvos, kai wermachtui ėmė trūkti karių, 1943 m. pradžioje jie ėmė telkti okupuotų teritorijų nacionalinius karinius dalinius. Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Danijoje, Vengrijoje jie buvo gana greitai suformuoti. Tik Lenkijoje ir Lietuvoje tautinių karinių legionų nepavyko sukurti. 1943 m. rudenį vokiečiai vėl bandė suformuoti lietuvišką dalinį. Formaliai Vietinė rinktinė įkurta 1944 m. vasario 13 d. Ostlando vyriausiojo SS ir policijos vado (Höherer SS- und Polizeiführer) F. Jeckelno štabe Rygoje, kur dalyvaujant Povilui Plechavičiui buvo paskelbtas atitinkamas susitarimas. Tas dalinys ir vadinamas Vietine rinktine. Taigi...
1946 m. vasario mėn. sovietai pareikalavo, kad britai atiduotų Povilą Plechavičių kaip karo nusikaltėlį. Sovietų slaptosios tarnybos planavo jį pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo užverbuotas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti Povilą Plechavičių ir jį pagrobti. Jam tai nė sykio nepavyko - visad nusigerdavo pats Mikuckis. Štai kaip... pasirodo, jog mokėjimas gerti ir daug atlaikyti gali išgelbėti gyvybę. Tačiau kodėl apie tai rašau? Kas gi buvo tas Juozas Mikuckis. Pabandykime taip lakoniškai ir greitai perbėgti per jo gyvenimą.
Mikuckis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. Valkoje su kitais suorganizavo Lietuvių
Juozas Mikuckis, 1921m.
dragūnų divizioną
ir jam vadovavo. 1919 m. padėjo likviduoti Lenkų karinės organizacijos (POW) Kaune rengtą perversmą. 1921–1922 m. tarnaujant Generaliniame štabe už tai, jog iš pavydo nušovė karo valdininką A. Dirsę, buvo pašalintas iš kariuomenės, atimant karinį laipsnį ir uždarytas 4 metams į kalėjimą. Kas iš tikrųjų buvo karininko auka, taip iki galo ir neaišku – vieni teigia jį buvus karo valdininką, kiti – smulkų fabrikantą. Tačiau nusikaltimo motyvas abejonių nekelia – žmogžudystė įvyko iš pavydo, mat Dirsė paviliojęs Mikuckio merginą ar sugyventinę. Tačiau prezidentas Aleksandras Stulginskis (ak, tas mokėjimas atleisti - kiek jis mums paskui daug kainuoja!) sušvelnino jam bausmę iki 2 metų su atidėjimu. Paskui Mikuckis buvo paskirtas Generalinio štabo žvalgybos skyriaus vyriausiu žvalgu... Paskui perkeltas į Šaulių sąjungos konspiracinį skyrių... Paskui tarnavo VRM žinyboje bei organizavo pasienio policijos dalinius... Paskui tapo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku... Paskui prezidentas Antanas Smetona grąžino karininko laipsnį. Paskui 1928 m. buvo apdovanotas Nepriklausomybės, 1932 m. Savanorių medaliais...
Ir...
...ir 1939m. sovietams okupavus Lietuvą, tapo KGB agentu. Jam vadovaujant ir turėjo būti likviduotas Povilas Plechavičius ir kiti Lietuvos karininkai.
Visai nėra reikalo detaliau žvelgti į šio žmogaus gyvenimą - žiūrint į jo karjerą ir nueitą kelią, toks sunkiasi įtarimas, jog buvo prisitaikėlis, karjeristas... Ir nenoromis jį lygini su Plechavičiumi. Du karininkai. Du tarpukario karininkai ir visiškai skirtingi keliai. Kodėl? Todėl, kad jie buvo skirtingi žmonės. Skirtingo būdo. Ir kaip nebūtų keista, nors Juozas Mikuckis padarė tikrai akivaizdų kriminalinį nusikaltimą, vėliau jis buvo apdovanotas. Nagi apie apdovanojimus... Medaliai visad yra svarbus visų, panašių istorijų garnyras.
Be visų gausybės apdovanojimų, Povilas Plechavičius 1923 m. buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu. Paskutinį apdovanojimą jis gavo gerokai po mirties - 2004 metais. Jam suteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius. Beje Povilas mirė 1973 metais. Mes nepriklausomybę atgavome kada? Priminkite man... kada?! Ir štai 2004 metais sugalvojama, kad Plechavičių reikia imti ir apdovanoti... dar kartą... Ė, beje, kas yra tas Vyčio kryžius? Vyčio Kryžiaus ordinas įsteigtas 1919 m. Pradžioje vadintas kryžiumi „Už Tėvynę“ ir buvo aukščiausias valstybės apdovanojimas. 1927 m. 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi buvo apdovanotas Benitas Musolinis. Priminkite man, kas jis buvo? Berods fašistas... Kuo jis nusipelnė tarpukario Lietuvai? Ak, vis tas politinis šiknų laižymas... ir čia tenka pastebėti, jog Povilas Plechavičius buvo apdovanotas tik 5-ojo laipsnio kryžiumi, bet ne pirmojo. Šiais laikais pagal svarbą, jis aštuonioliktoje vietoje. Nežinia kokioje vietoje buvo anais, tarpukario laikais...
Pirmosios laidos Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu iš lietuvių buvo apdovanoti tik Prezidentas Antanas Smetona ir kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas. Pastarasis savo ordino žvaigždę sugebėjo pamesti... Beje, tuo tarpu Povilas Plechavičius sugebėjo išsaugoti tą peršautąją kepurę... Priminsiu, jis iki mirties gyveno Amerikoje. Ir kaip jam nepavyko tos kepurės nepamesti?!
Liuda Purėnienė, 1921m.
Beje... Povilas Plechavičius vieno tarpukario apdovanojimo tiesiog atsisakė. o va, tas Mikuckis neatsisakė nė vieno, nes tik du ir tegavo. Po visų kontražvalgybinių kėgėbistinių žygių parkako į tarybų Lietuvą, tapo poetu ir ilgai, ir laimingai gyveno iki 1970-ųjų. Trimis metais trumpiau nei Plechavičius.
Praėjus keliems metams, kai Lietuvos nepriklausomybė nusistovėjo, atsirado partinių vadovų, kurie Povilui Plechavičiui Kauno apygardos teisme iškėlė baudžiamą bylą, kad jis 1919-20 m., Žemaitijoje, perdaug žiauriai elgėsi su asmenimis, kovojusiais už liaudies laisvę ir gerovę. Teisme kaltinimą palaikė, tuometinbio Seimo narė, socialdemokratė, advokatė Liuda Purėnienė, kuri nesigailėjo generolui visokios rūšies kaltinimų. Štai kaip!... Na, Liudos biografija pilna raudonos pslavos. Pradėjo nuo to, jog 1905-1907m. dalyvavo Rusijos revoliucijoje, buvo agitatorė... paskui, aišku sugrįžo į Lietuvą. Ir čia aktyviai dalyvavo...
Atlikus visus teisminius formalumus, buvo leista tarti žodį ir pačiam generolui. Tas pasakė labai lakoniškai:
-Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs, ar kito panašaus asmens, Tamstos šiandieną čia nesėdėtumėte.
Generolas Povilas Plechavičius buvo išteisintas.
Šioje istorijoje nepapasakojau nieko tokio, kas jums būtų nežinoma - viskas lengvai prieinama internete.
Ši istorija - pati elementariausia, 45 min. trukmės istorijos pamoka aukštesniųjų klasių moksleiviams. Ir nieko daugiau. O jūs gi, viską žinote...

Pirmas pasakojimas apie Povilą Plechavičių - spausk čia>>
Antras pasakojimas apie Povilą Plechavičių - spausk čia>>

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>
Antanas Smetona lankėsi Skuode - spausk čia>> 
Kaip vikingas Ragnaras Lodbrukas viešėjo Skuodo žemėse - spausk čia>>
Apie Skuodą tarpukariu - spausk čia>>    
Apie žydų mokyklas Skuode - spausk čia>>  
Apie žymiausią tarpukario laikų Skuodo kontrabandininką - spausk čia>> 
Dar kartą apie Bartuvos upės pavadinimo kilmę - spausk čia>>

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą