2018 m. vasario 9 d., penktadienis

Skuodas viduramžiais turėjo savo budelį, nes buvo didelis miestas



417-oji istorija. Pradėkime nuo pradžių, kol amžiams įsikalsime į galvas.
Skuodas kaip Scoden, Sckoden rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart minimas 1253 m., o 1572m. Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius išrūpino jam miesto teises.
Vėl tas amžinas klausimas: kas buvo tas Skuodas ir kokio dydžio? Kas tai buvo: gyvenvietė, kaimas ant kalvos ar miestas. Didelis ar mažas. Ir kada jis atsirado? Ar tik tada, kai jam buvo suteiktos miesto teisės? Tiesioginio atsakymo į šiuos klausimus nėra, nes visi miesto archyvai sudegė per Antrąjį pasaulinį karą. 1944m. spalyje frontas priartėjo prie Skuodo, jį nušlavė ir toliau niokojo. Vokiečiai po įnirtingšų mūšių atsitraukė, tačiau taip ir liko vakarinėse miesto prieigose, Kaniseryje, Latvijos miškuose iki pat 1945m. gegužės, kol Vokietija nekapituliavo. Mieste neliko akmens ant akmens. Šis karas prarijo ir miesto įkūrimo dokumentą, kuris tarpukariu vis dar egzistavo - jį saugojo vokietis Idas Katerfeldas, gimęs 1875m. (skuodiškis, be abejo).
Tiesa yra ta, jog 1572-ais metais, kai miestui buvo suteiktos miesto viduramžių teisės jis jau buvo senas miestas, tik neturėjo teisių. Savo įžvalgas apie tai jau dėsčiau kitoje istorijoje, bet kai vis tenka kartoti ir kartoti.
Tiesa yra ta, jog 1572-ais metais, šių dienų akimis žiūrint, visi Lietuvos miestai priminė didelius kaimus, o patys didžiausi, tokie kaip Kaunas ir Vilnius buvo dabartinių mažų miestelių dydžio. Galvodami apie tuos laikus, šią tiesą turime tiesiog kaip kokią vinį įsikalti į galvą.
O dabar apie budelį.
Budelis (vok. büttel) – mirties bausmės (išskyrus sušaudymą) arba kūno sužalojimo bausmės vykdytojas. Toks apibrėžimas.
Budeliai Vakarų Europoje atsirado XIII a., o žmonių kalba šnekant maždaug tuo laiku, kai ir buvo pirmą kart paminėtas Skuodo vardas, t.y. tarp 1200 ir 1300-ųjų metų. Privilegiją laikyti budelį kaip miesto valdininką, gaudavo kiekvienas didesnysis miestas.
PABRĖŠIU - ATYDŽIAI SKAITYKITE: kiekvienas didesnysis miestas. Na, nebent manytume, jog Jonas Chodkevičius savo kaimui (kaip mes vadintume anuometinį Skuodą) pagal pažintis suveikė budelį. Nors tai mažai tikėtina - teisė yra teisė ir jos tais senais laikais griežtai buvo paisoma. Dabar, šiais laikais, kai yra begalės visokių įstatymų, potvarkių potvarkėlių, visaip galima uodegą sukinėti, o anais laikais nė kriukt - teisę laikyti budelį gausi tik pagal miesto dydį. Bet juk ir logiška: kam mažam kaimui (čia apie mažą viduramžių miestelį kalbu) budelis? Juk mažam kaime - mažai ir nusikaltimų. Prabanga išlaikyti tokį specialistą. Ir tik nemanykite, jog budeliu galėjo tapti kas tik panorėjęs. Jums, ne dabartiniai laikai, kai bet kas gali tapti policininku arba virėjas nueiti į valdžią (čia jau cituoju komunistus).
Skuodas nebuvo kaimas, o didelis miestas, nes turėjo savo budelį.
Budelis anais laikais buvo specialistas: privalėjo gerai išmanyti žmogaus anatomiją, turėjo turėti bausmių vykdymo įgūdžių. Tik nemanykit, kad budeliai vien galvas kapojo - buvo ir švelnesnių bausmių. Tai kūno sužalojimai. O jau norint profesionaliai sužaloti žmogaus kūną, reikėjo išmanyti anatomiją. Būtinai!
Skudo budelio kalavijo kopija, saugoma miesto muziejuje.
Tais laikais budeliai dažniausiai būdavo parenkami iš nuteistų nusikaltėlių. Logiška. profesionalus žmogžudys jau šį tą išmano. Be to jo nesuvimdo, išvydus mirtį. Ir apskritai, geras recidyvistas dirba šaltais nervais. Juk ir kiaulę papjauti, bei ją mėsinėti gali ne bet kas, o čia gi reikėdavo ir kokį pirštą pasukti ir koją ant kankinimų rato patempti, kad prasikaltėlis teisybę pasakytų. O jei dar reikėdavo atitinkamos teisybės, privalėjai žinoti visas sausgysles ir iš kur nagai, ragai auga. Taigi civilizuotoje Vakarų Europoje budeliai įgūdžių semdavosi specialiose mokyklose. Ir tokias pareigas pradėdavo eiti tik meistrų vardus turintys asmenys.
O ką jūs manot! Tik meistras žino į kurią vietą kirvį ar kalaviją nuleisti, kad vienu smūgiu galva nuo kūno atsijungtų. Kaip atrodytų minios akivaizdoje, jei budelis galvą įmtų kapoti kaip skerdieną ir keiktis - "rupūs miltai!" - kad ši vis nenukrenta. Tai buvo ne tik egzekucija, bet ir tam tikras spektaklis. Miniai tai turėjo būti nepamirštamas reginys - gražus reginys. Toks gražus, kad niekas nenorėtų eibių krėsti.
Yra manoma, jog didžiuma žmonių yra taikūs - tik koks 1 procentas yra pamišėlių. Na, prisimindamas kaip senelis vištoms galvas kapodavo, manau, kad tas procentas yra gerokai didesnis, bet visgi netgi ne kiekvienas nusikaltėlis pasiryždavo tokiai profesijai. O jau kai ryždavosi, tai jam panaikindavo bausmę.
Tačiau ar tai žmogui buvo didelė laimė? Jis mainais gaudavo gyvenimą ir laisvę, bet visam laikui pasirašydavo sau nuosprendį gyventi vienatvėje ir gal net nesukurti šeimos. Na, kuri merga tekės už budelio, kurio rankos persisunkusios žmogaus krauju.
Žmogaus kraujo lengvai nenusiplausi - jis įsigeria į sielą, jis iškruvina sapnus.
Budelio gyvenimas nebuvo paprastas, jam tekdavo saugotis žmonių keršto, nes po kiekvienos egzekucijos susilaukdavo skirtingų minios vertinimų. Kartais budeliai būdavo laikomi herojais, o kartais niekšais. Tad budeliai mažai su kuo bendraudavo. Kartais tikėdavo, kad jų įnagiai po truputį prisisotina kraujo. Įvykdžius tūkstantąjį mirties nuosprendį, kirvis ar kalavijas neva galys pavirsti be galo piktomis būtybėmis ir atsisukti prieš savo šeimininkus. To vengdami budeliai užkasdavo kirvius slaptose, neprieinamose vietose. Tačiau Lietuvoje šio papročio ne visada būdavo laikomasi. Skuodo budelis saavo kalavijo neužkasė. Kaip pamatysime istorijos pabaigoje - tam buvo svari priežastis, išgelbėjusi jo niūrią sielą dar gyvam esant.
XVII-XVIIIa. (tai yra maždaug 1600-1700-ieji metai) Vilniaus civilinėse ir baudžiamąsiose bylose budelis vadinamas kotu ir meisteriu, tardydamas kankindavo nuteistąjį, jį išplakdavo, nupjaudavo ausį, nukirsdavo ranką ir vykdydavo kitokias bausmes. Na, pagal poreikį... Darbas buvo tikrai labai įdomus.
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje specialiųjų budelių mokyklų (savotiškų proftechninių) nebuvo. Įsidėkite tai gerai į galvas - lietuviai nemokėjo būti budeliais. Kaip ir žemaičiai - savi saviems galvų nekapojo, skirtingai nei dabar. Dabar mes mokame ir be kalavijo kits kitam gerkles perkąsti. Na, bet dabar kiti laikai, tapome labiau civilizuoti. Pažanga verčia keistis. Pažanga į Lietuvą veržiasi iš rytų ir vakarų.
Mano antrąją knygą apie senąjį Skuodą galima užsisakyti per feisbuko mesindžerį: rašote gavėjo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį. Išrašau sąskaitą. Apmokate. Maždaug po savaitės kurjeris Jums į namus atneša knygą.
Knygos kaina - 38€.
Dėl užsakymų užklausas galite siųsti ir SMS arba tiesiog paskambinti man +370 698 77523. Knyga siunčiama tik paštu.
Budeliai buvo labai naudingi anuometinei visuomenei - jie arba jų šeimų nariai neretai turėdavo medicininių sugebėjimų: gydydavo žaizdas, amputuodavo galūnes ir vykdydavo kitas chirurgines operacijas. Na, juk kur tau koks valstietis ar miestelėnas galės amputuoti ranką. Juk penecilino dar nebuvo. Žaizda užsikrėtė, ranka užpūliavo ir tiesus kelias į rojų ar pragarą. O čia... nušliaužei pas budelį, susimokėjai ir jis tau šmiaukšt ranką, venas užrišo, užmazgiojo, odas prisiuvo, skuduru sutvarstė - esi be rankos, bet gyvas. Va, taip.
Ir Skuodas TIKRAI TOKĮ budelį turėjo ir netgi daugiau... ir tai ne pasaka, ir ne mitas, ir ne legenda. Faktas. Išskirtinis faktas, nes Lietuvoje išliko tik Skuodo budelio kardas, kuris kaip brangenybė saugomas Vilniaus muziejuose, o Skuodo muziejuje liko tik jo kopija. Va, taip. Jei tingite važiuoti į Vilnių, važiuokite į Skuodą ir pasižiūrėkite. Tikrai jis yra - pats buvau, mačiau - už stiklo guli, nieks pačiupinėti neduoda.
Skuodas turėjo savo budelį, o tai reiškia tik vieną - buvo nemažas miestas. Nesvarbu, kad medinis. Medžio Žemaitijoje daug. Juk mes nemanome, jog dabartiniai norvegai yra mažiau civilizuoti ar nemokšos nei mes, jei savo namus stato iš medžio ir visokių šiuolaikinių šiukšlių, o mes mūrijame iš plytos ir akmens. Kam statyti mūrinius namus, jei miškuose apsčiai medžio. O 1572 metais Skuodo apylinkėse buvo į valias ir ąžuolo, ir uosio, ir eglės, ir pušies. Taigi Skuodas buvo didokas miestas, aišku gal ir neprilygo Kaunui ar Vilniui, bet budelį turėjo.
Lietuvoje budeliai atsirado, kai miestams buvo suteikta Magdeburgo teisė, XIVa. pabaigoje - XVIa. pradžioje, kitaip sakant maždaug apie 1350-1550-uosius metus. Prisiminkim dar kartą: kada Skuodui buvo išrūpintos teisės? Ne kada miestas atsirado, o kada teises gavo? Teisingai - 1572 m.
Nuolatinius budelius turėjo tik Vilnius ir Kaunas... ir Skuodas... na, ir dar vienas kitas Lietuvos miestas. Še tau, kišu špygą bet kokiam istorikui po nosimi. Kas įrodys, kad aš neteisus? Budelio kardą turime? Turime. Kuris dar Lietuvos miestas turi tokį įnagį? Na, gerai, budelis Skuode galėjo atsirasti ir kiek vėliau, nesgi gavus miesto teises, dar reikėjo pastatyti miesto rotušę su laikrodžiu, o jos požemiuose įrengti kalėjimą ir dar kambariuką tam budeliui gyventi. Ir Jonas Chodkevičius pastatė. Jūs tik pagalvokit, kiek vien laikrodis kainavo - TAIS LAIKAIS! Mechaninis. Išsiuntė Jonas žmogų, kad iš Vokietijos specialistą pargabentų. Ir pargabeno... tokį niūrų, kresną vokietį. Ir jis apsigyveno Skuode. Tikrai apsigyveno. Ir bėdai prispaudus, nereikėdavo budelio vežtis iš Vilniaus ar Kauno, ar Klaipėdos, ar kitos vietos - visad būdavo po ranka.
O štai kai Vilniuje reikėdavo vykdyti bausmes, kartais budelio ir nebūdavo. Tad magistras šį specialistą kviesdavosi iš kitų miestų. Gal net kartais ir iš Skuodo...
„1677 metais buvo pašautas Vilniaus budelis Jonas, jis netrukus mirė. Tų metų liepos 8 dieną magistras išsiuntė Kristupą Gurevičių į kitus miestus budelio. Rado jį Lydoje. 1678 m. Vilniaus magistras, norėdamas dviem piktadariams įvykdyti mirties nuosprendį, parsigabeno Kauno budelį. Šio miesto ir Kėdainių budeliai vykdė mirties bausmes Vilniuje 1692 metais. Budeliui išvykstant į Vilnių vykdyti egzekucijos, tame mieste paprastai pasilikdavo Vilniaus magistro tarnautojas, kurį paleisdavo tik budeliui sugrįžus. Šis garantas turėjo apsaugoti nuo tokio reikalingo specialisto parvežimo.“
Kai budelio nebūdavo, jo pareigas eidavo budelio padėjėjas. Bet didesnių  bausmių, nei nuplakimas, padėjėjas  nevykdė. Taip pat padėjėjas dalyvaudavo kiekvienoje bausmėje ir padėdavo budeliui. Na, ar Skuodo budelis turėjo padėjėją - nežinoma. Kaip minėjau, paskutinis karas sunaikino daug vertingų dokumentų.
Kodėl Skuodas turėjo tokį specialistą? Ogi todėl, kad Skuodas buvo didelis miestas. DI-DE-LIS! Nes jis buvo ant seno prekybinio kelio, žiauriai patogioje vietoje. Todėl ir buvo didelis. Jei dabar jis mažas, nereiškia, kad kažkada nebuvo didelis. Ar kas nors ką nors prisimena kaip buvo? O kiek daug mes prisimenam iš tarpukario, kai jau ir visokių knygų ir laikraščių buvo - labai nedaug, visokias nuotrupas nuobiras, kurios neretai vos ne legendomis tampa. O jau ką šnekėti apie viduramžius. Kažkas kažkur kažko neįrašė į metraštį, dokumentas neišliko ir mes jau sakome - to nebuvo. Bet Skuodo budelio kardas išliko. Tai daugiau nei dokumentas. O kodėl mes dabar galvojame, kad Skuodas buvo kažkoks kaimas, o va, štai Vilnius, Kaunas ar koks didesnis Lietuvos miestas tai jau ne?
O ką jūs dabar žinote apie Skuodo gyvenimą? Ko gero beveik nieko, nes per teliką nerodo. Apskritai dabartiniai žinių rinkikai toliau didžiųjų miestų nenuvažiuoja, nebent kas nors ką nors užmuša. Tai negi ateityje apie mažus Lietuvos miestus žinosime tik tai, jog Pamparūriškėje tėvas paskandino šulinyje vaiką, o Bambatrynėje girta merga upėje pasmaugė šunį? Taip, tik tiek ir težinosime, nes nebus gal daugiau oficialiuose šaltiniuose ko nors gero išlikę. O juk tarkim, Skuode jau begales metų iki pat šio laiko vyksta motobolo varžybos ir miestas garsėja sena ir stipria komanda. Bet per sporto žinias siužetų iš Skuodo motobolo rungtynių nerodo, nors žemaičiai muša ir vokiečius, ir rusus. ir dažnai muša. Per metus po keletą sykių. Na, bet kam rūpi kažkokia periferija. Kur kas svarbiau parodyti kaip šutvė bėgikų nuturseno iš Vilniaus Vingio parko į Antakalnį (nepamenu jų maršruto), bet nė sykio nemačiau reportažo iš Skuodo motobolistų rugtynių. Taigi, kažkas tokio panašaus vyko ir anais laikais - metraščius rašė, ten kur visokie didžiūnai, visokie kunigaiščiai ir valdovai gyveno. Neva, tik ten vyko tas kietas gyvenimas. Na, o Kaunas mūriniu viduramžiais tapo tik todėl, kad čia vokiečių pirkliai įsikūrė - jie buvo pratę viską iš akmens ir plytos statyti. Aš tarkim, Norvegijoje irgi iš akmens namą statyčiau - mačiau tuos jų šiukšlių namus... man labiau dabar priimtinas akmuo, plyta, mūras. Va, taip. O juk kaip... Niekas negalvoja apie amžinybę - stato iš to kaip įpratę, gyvena taip kaip įpratę, istoriją rašo taip kaip reikia, akcentuoja tai ką reikia, o ne kas svarbu. Apie istorinę svarbą mažai kas galvoja. Štai šiomis dienomis matau kaip "Istorijos detektyvuose" (tokia TV laida), tokią tarpukario advokatę Liudą Purėnienę aukština, kaip pirmąją moterį visose Baltijos šalyse, bet nepasako, jog nuo pat savo karjeros pradžios buvo raudona raudoniausia. Tokia istorija: kai reikia nutylime, kai reikia išaukštiname. Pasitaškiau... Grįžkime prie Skuodo budelio... Prie budelio apskritai.
Miesto budelio profesija išnyko, stiprėjant centralizuotai valdžiai bei keičiantis teisėtvarkai. Miesto budelį pakeitė valstybės budelis. Ir va, būtent šitas faktas mums sufleruoja, jog Skuodas maždaug jau nuo 1572-ųjų (ir ne gerokai vėliau) turėjo turėti savo budelį. Nesgi, būtų nelogiška manyti, kad mieste budelis atsirado gerokai vėliau - niekas nebūtų suteikę tokios teisės, esant valstybiniam specui. Ir vėl tiesa į ratus, boba iš ratų - Skuodas tais laikais buvo didelis miestas.
Be abejo, šioje mano istorijoje kažkur yra didelis kablys ar net du, kurie turėtų sugriauti DIDELIO Skuodo  mitą. Bet... kas rašo istoriją - to pusėje tiesa. Taip buvo nuo Herodoto laikų. Na, gerai... nuo Romos imperijos laikų.
Skuodas turi ne tik budelio kardą, bet ir legendą apie savo budelį. Jus jau suėmė nervas ar ne? Jūsų miestas tokios legendos neturi, o kažkoks suknistas Skuodas turi. Legenda užrašyta ir saugoma Skuodo muziejuje. Va, taip.
Nusibos jums ją skaityti, tad aš tik trumpai atpasakosiu, be gražių literatūrinių žodelių... bet su savo išmone. Paklausykite:
Aikštės viduryje buvo sukalta pakyla, ant jos pastatyta didelė kaladė. Minia jau nuo ryto lukūriavo, net iš kaimų atėjo pasižiūrėti įdomaus reginio. Tarpusavyje tyliai šnekučiavosi, svarstė kaip čia bus, kaip čia tą galvą kirs, kiek toli ji nuriedės ir apskritai ar baisu bus, ar išsiverš iš krūtinių tas: "Ūūūūū...!".
-Je, je... juk raga bov... laba bjauri merga...
-Koki tau ragana, a to plumčioji...
-No kap... juk onta marcelės karvė užtrūka... Vo to mislyji, kad šep sau...
-Ek to, ek to... koki an ragana... vo kėik žmonių pagydė...
-Je...
Na, kalbos apie nusikaltėlę ėjo visokios. Čia jau kaip visad... kam ragana, o kam Me too - tiu mi...
-Paleistovė ana bova...
-O pats ane lėpa ont anos kap kuilys...
-Kad nedavė...
-Kap če rokoijaties! ka jums lėižve nudžiūtom - bijokėt pondėiva...
Na, kalbos, kalbelės... Štai ant pakylos užkopė budelis - su kauke ir raudonu apsiaustu. Pastebėsiu, jog tikrai viduramžiais budeliai rengdavosi raudonais drabužiais.
-Oooo... - pasigirdo iš minios. Juk ne dažnai budelį pamatysi. Nesirodo viešumoje žaltys! Bjaurybė vokietis.
Mano antrąją knygą apie senąjį Skuodą galima užsisakyti per feisbuko mesindžerį: rašote gavėjo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį. Išrašau sąskaitą. Apmokate. Maždaug po savaitės kurjeris Jums į namus atneša knygą.
Knygos kaina - 38€.
Dėl užsakymų užklausas galite siųsti ir SMS arba tiesiog paskambinti man +370 698 77523. Knyga siunčiama tik paštu.
Sargybiniai vis pastumdami, surištomis už nugaros rankomis, ir maišu ant galvos atvarė basakoję merginą. Legendoje kalbama, kad ji buvo šviesiaplaukė, bet aš manau, jog ko gero buvo auksaplaukė. Na, o tokius terminus kaip blondinė ir auksaplaukė lengvai supainioti. Betgi auksas rausvas... Na, jau ne... Tikrai ji buvo šviesiaplaukė ir tuo išsikirianti iš kitų merginų. Nesgi čionykštės dažniausiai būdavo juodaplaukės. Taip taip, žemaičiai seniau daugiau buvo juodaplaukiai nei šviesiaplaukiai - paskaitykit Simoną Daukantą. O juk jis ne per toliausiai nuo tų laikų gyveno. Na, o kadangi ji jau vien savo palaidais šviesiais plaukais išsiskirdavo, jau vien dėl to galėjo tapti kalta. O čia dar kunigas pakurstė. Tam mat nepatiko, kad ta merga žmones ir gyvulius gydo. Kur jau ten... pajamos neturi plaukti į šoną ir viską reikia traukti iš šešėlio. Gydyti anais laikais buvo įprasta kryžiumi ir švęstu vandeniu, o ne visokiomis raganiškomis žolelėmis. O juk ta merga tą ir darė.
Taigi, atvedė ją prie kaladės. Kunigas pasiūlė praeiti kokią nors išpažintį, kad ir formaliai, bet vistiek... kad tik greičiau būtų baigtas tas reikalas su ragana. Kunigas jau skaičiavo kiek naujų aukų susirinks už ligas ir jų gydymus. Mergina nesipriešino - kažką pasakė. Sargybinis grubiai ją stumtelėjo, parklupdė. Kunigas peržegnojo... Budelis iškėlė savo kalaviją...
Ir atsitik tu man tokiai bjaurasčiai - maišas nuo merginos galvos slystelėjo ir budelis išvydo jos skaistų veidelį, žandu prispaustą prie kaladės. Kalavijas sustingo ore. Minia nuščiuvo. Girdėjosi, kaip 238-ios musės blaškosi po aikštę, laukdamos kraujo... Iš už debesų išlindusios saulės spindulys trenkė į kalaviją ir pažiro tūkstančiais blyksnių - po aikštę pasipylė saulės zuikiai, apakindami vargdienius.
Kresnas, rudaplaukis budelis nuleido kalaviją. Legendoje tvirtinama, kad ir jo senelis ir prosenelis buvę budeliais, tačiau ko gero tai nebuvo tiesa. Na, bet legenda lieka legenda.
-Kas tau Uwe? - nustebo miesto burmistras. Taip taip, Skuodas turėjo ir burmistrą, ir tarybą ir visokią kitokią valdžią - juk buvo didelis miestas. Tiesa, budeliui vardą aš sugalvojau, nesgi legendoje ji neminima. Bet čia kad įdomiau skaityti būtų ir jaustusi anų laikų dvasia.
-Ponas Burmistre, tose žemėse, iš kur aš kilęs, yra toks paprotys: jei nuteista mergina sutinka tekėti už budelio, bausmė jai atšaukiama, - tarė budelis.
-Na, kas už budelio gali sutikti tekėti... - murmtelėjo burmistras, tačiau ir jam tos merginos buvo gaila. Žinojo, kad ją pikti liežuviai įskundė, o kunigas savo sumetimų turi. O juk praėjusiais metais ta mergina jo sūnų pagydė...
Pamojo jis pirštu kunigui, kad šis prieitų.
-Ką pasakysi? - paklausė jo.
-Ragana! - neabejodamas savo tiesa sužaižaravo akimis kunigas.
Burmistras pagalvojo: "Kaži... A da ims tas budelis ir užkas po šios egzekucijos savo kardą. O jau paskui iš miesto iždo reikės traukti naują pinigą, naujam įnagiui. O gal paleisti tą merginą, tegu teka... O gal budelis laimingas bus. Juk gyvena vienas, kaip žvėris rotušės požemyje..."
-O tu mergaite ką galvoji? Ar tekėtum už Uwės?
-Tekėčiau... - nedvejodama tarė šviesiaplaukė mergina.
Budelis, pasiremdamas kalaviju priklaupė prie merginos ir tyliai paklausė:
-Už ką tu nubausta?
-Budeli, aš Šv. Velykų rytą savo sukriošėliui vyrui kirviu galvą nukirtau...
Nepasakosiu toliau legendos. Joje kalbama, kad ten pat buvo iškeltos vestuvės ir visi linksminosi. Manau, kad tos vestuvės buvo tylios ir ramios, o mergina gyvendama su budeliu Uwe ir toliau "raganavo"... tačiau niekam nematant... Juk kreipdavosi į budelį miestelėnai ir apylinkių kaimiečiai... žaizdą pagydyti ar kokią ligą...
Anot legendos budelis neva prisiminęs, kaip jam tėvas sakęs: "Sūnau atmink, jeigu kalavijas yra prigėręs daug žmonių kraujo, jis gali atsisukti prieš tave patį." Budelis neva suvyniojęs kardą į lininę skarą ir paslėpęs giliai rotušės požemiuose, o burmistras kitą rytą neva užsakęs naują kalaviją. Ko gero kažkokios tiesos šioje legendoje tikrai yra, bet ko gero naujo kalavijo niekas nenukalė, o senojo nepaslėpė.
Bet tikras faktas yra tas, jog senojo Skuodo budelio kalavijo kopija buvo pagaminta šiais laikais, o orginalas nuvežtas į Vilnių ir paslėptas Lietuvos Nacionalinio muziejaus saugyklose. Nėr čia ko visiems žinoti, kad kažkoks miesteliūkštis, skuodeliūkštis savo budelį turėjo.
Apie legendos kilmę...
Trumpą straipsnelį apie budelio kalaviją, parašytą kraštotyrininkės Onos Gauriliūtės, Skuodo muziejaus istorikė Joana Šleinienė rado senuose laikraščiuose maždaug 1972 m. Pradėjusi dirbti Skuodo muziejuje, pamačiusi kalaviją, tą straipsnelį prisiminė ir jo pagrindu sukūrė legendą. Taigi didesnė jos dalis apie mergelę ir budelį visgi yra tik jos fantazijos vaisius. Betgi nebūna ugnies be dūmų - budelis buvo vokietis... Budelis buvo. O kalavijas yra.

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 
Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>
Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>
Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>
Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>
Antanas Smetona lankėsi Skuode - spausk čia>> 
Kaip vikingas Ragnaras Lodbrukas viešėjo Skuodo žemėse - spausk čia>>
Apie Skuodą tarpukariu - spausk čia>>    
Apie žydų mokyklas Skuode - spausk čia>>  
Apie žymiausią tarpukario laikų Skuodo kontrabandininką - spausk čia>> 
Dar kartą apie Bartuvos upės pavadinimo kilmę - spausk čia>>
Apie Povilą Plechavičių. Pradžia - spausk čia>
Ko nepadarė Povilas Plechavičius - spausk čia>>
Kaip Povilas Plechavičius apgynė Skuodą ir Žemaitiją 1918-1919m. - spausk čia>> 
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą