E. Vėlyvio naujas filmas SIZIFO KULTAS - "...scenoje su orkestru turėtų būti aktorė, kuri bus nuoga..."

61-oji istorija. Šitą istoriją būtų galima pavadinti DULKIŲ SPINDESYS... Tai mūsų, statistų spindesys, kai saviškiams stabdysime TV įrašus ir rodysime pirštais: "Va, čia mano pakaušis". Tai aktorių spindesys prieš statistus, bet juk visi mes esame šioje Žemėje tik dulkės...

Gal pasirodys keistai, bet vakarykštės dienos istoriją pradėsiu nuo sapno. O jis buvo toks: "Virš mano namo skrenda keleivinis lėktuvas. Žemai. Pernelyg įtartinai žemai. Vienas motoras užsidega, nes pradeda rūkti dūmai. Iš pradžių plona srovele, o paskui dūmija jau kaip reikiant. Suvokiu, jog lėktuvas krenta ir jis rėžiasi į kitą šlaitą, kažkur į nevėžio g. rajoną (Žaliakalnis - be abejo, Kaunas). Pakyla ugnies ir dūmų stulpas. Bėgu pažiūrėti pro kitą langą. Keista, bet sprogimas sukelia žaibavimą - iš debesų elektros išlydžių šaknys kabinasi į dūmų kamuolius... "Keista...", - pagalvoju. Nuleidžiu akis ties horizontu išvystu keistą reiškinį - į dangų kyla automobiliai. Skaičiuoju - vienas, du, trys... Blasas man sako: "Prasidėjo pasaulio pabaiga..." Mintyse pagalvoju: "Koks absurdas, bet jei prieštaraujant visiems žinomiems fizikos dėsniams automobiliai kyla į dangų, iš tiesų kažkas prasidėjo antgamtiško..." Čia sapnas nutrūko, pabudau: šiandien eisiu filmuotis į Kauno Muzikinį tetarą, E. Vėlyvio naujoje juostoje, kurios darbinis pavadinimas "Sizifo kultas". Darbinis tai nereiškia, kad taip filmas ir vadinsis. Dar viskas gali keistis. Gali filmas apskritai nepasirodyti, jei režisierius neras pinigų, nesgi šiandien bus sukamas tik reklaminis filmo klipukas arba kaip liaudis sako "treileris", arba kaip kino kūrėjai SMS žinutėje įvardijo - "tyzeris". Juokingas tas jų žargonas. Kaip viskas vyko ir kokių nuotykių patyriau, ir kokių minčių kilo, tuoj papasakosiu, bet kadangi pradėjau nuo sapno, iškart peršoksi prie vakarykščių žinių.

E. Vėlyvis pasakoja muzikantėms kaip bus filmuojama

Vakare grįžtu iš filmavimo, žiūriu žinias ir  negaliu patikėti savo akimis: išvystu beveik tą patį ką mačiau sapne. Tik ten automobiliai kaip kilo dangun, taip ir pakilo,o žinių siužete jie tik pašokinėjo gatvėje, pasivartė - juk matėte tą siužetą?Ar nekeista? Ar netrodo keista, kad aš tai sapnavau? Netikite? Nieko tokio. Mano žmona II iki šiol netiki mano istorijomis ir jas vadina pasakomis. Kągi paseksiu pasaką apie vakarykštę dieną... o prie sapnų dar grįšiu pačioje pabaigoje.

Visų pirma, kaip ir daugelis "Aktorių agentūroje" užsiregistravusių statistų,  lapkričio 12d gavau SMS žinutę: "... filmavimas truks apie 12 val. Deja, atlygio nėra numatyto, anonsas kuriamas iš savų lėšų norint gauti finansavimą filmo gamybai. Tai ieškome savanorių, kurie galėtų vieną dieną neatlygintinai sudalyvauti filmavime..."

Hmmm... babkių nebus. Veltui. Vėlyvis suks komercinį kiną, o aš jam padėsiu veltui, iš idėjos. Paskui jis gers šampaną ir voliosis kur nors Filipinuose, o aš džiaugsiuosi, kad mano nugara ar pakaušis bus patekusi į anonsą! Šūdas... Tačiau... Vieno draugelio žmona kartą man rėžė, kad esu savanaudis ir turėčiau būt šiek tiek geresnis, galėčiau daugiau aplinkiniams gerų darbų nuveikti. Hmmm... ar čia nebūtų kartais geras darbas - padėti Vėlyviui gauti kokią nors Gervę - auksinę arba sidabrinę? Ir žmona va sako, kad esu blogas ir,
apskritai, kad gydyčiausi. Juk gydausi, bet kaip ir daugumai vyrų, man irgi nepadeda - vistiek, anot jos esu idiotas. Bet va, gerą darbą padaryti... O jeigu aš va, veltui sudalyvauju tame projekte, gal man gyvenimas irgi kokį nors siurprizą duos - veltui! Čia kaip šįryt girdėjau per radiją juokiantis: gavo tolimųjų reisų vairuotojas kažkokį lipduką, kuris pinigus neva traukia. Priklijavo ant priekinio stiklo ir kitą dieną rėžėsi į inkasacinį sunkvežimį pilną pinigų. Vadinasi gryna tiesa - tie dalykėliai veikia! Ai, buvę, nebuvę - nueisiu, pažiūrėsiu, o gal ir rimtesnį vaidmenį pas Vėlyvį gausiu. Juk po velnių, negi jam nereikės tam naujam filmui aktorių, o juk aš pats tas... Ir parašiau jiems OK. Grįžęs namo žinoma tuoj panaršiau internete apie tą "Sizifo kultą". Achaaa, "Lietuvos kino centras" Vėlyvio naujam sumanymui skyrė 27 tūkst. eurų. Išvertus į pinigus - 93 150 Lt! Apčiuopiama sumelė. Na, bet reikia suprasti... geras bičas...Va, Tadą Blindą padarė... Neblogai sukurpė ir iš valstybės neprašė nė cento. Va, "Redirekted" sumetė - žmonėms patiko, man - ne. Nebloga Tarantino "Bulvarinio skaitalo" ir daugybės kitų prasto siužeto kopijų kopija. Na, bet juk toks ir filmas - B kategorija, kaip pasakytų amžinatilsi Kučikas - keikiasi, dulkinasi ir šaudo dėl šaudymo. Tinka, gerai. Lietuviai dar tokio dalyko nedarė. Dabar va, Vėlyvis sako darys rimtą kiną, apie savižudybės prevenciją...

"O išeis juodoji komedija..." - juokauja kažkas iš statistų, rūkydamas prie Muzikiniuo tetro durų.

Ir dar pagalvojau: na, ir kas kad eurų nemokės, bet gal bus kokių nors siurprizų. Reikia nueiti. Vistiek juk šalia gyvenu. Ir siurprizų be abejonės buvo. Likus porai dienų iki filmavimo gavau štai tokią intriguojančią žinutę, cituoju ištrauką:

"Dabar bendra info: bus kavos, arbatos, mini pietūs (sultinys, bandelės su dešrelėmis, gal dar kažkas, bet nieko įspūdingo), tai galite pasiimti sau maisto, bus ramiau. Rūbai puošnūs, vyrai: kostiumai, marškiniai, kaklaraiščiai, varlytės, kelnės, kas ką turi pagal galimybes, moterys: suknelės, sijonai ir t.t. Kad nebūtume žieminiais megztiniais ir džinsais, netiks prie aplinkos ir orkestro, tai renkitės puošniai, lyg į vestuves ar naujametį balių. Venkikte labai ryškių spalvų, geriau klasikines, pastelinės spalvos. Norime informuoti, kad kažkuriuo metu scenoje su orkestru turėtų būti aktorė, kuri bus nuoga, tai informuojame apie tai ir prašymas nefilmuoti ir nefotografuoti..."

Eina, sau! Va, čia tai geras. Bus "porno"! Na, o jei švelniau tariant, bus įdomu. Čia tuoj kilo klausimų: ar visiškai nuoga ar pusiau nuoga? Ką ten scenoje veiks? Ar pasirodys su orkestru ar šalia orkestro? - kaip čia suprasti sakinį... ? Nefotografuoti... Ar aš galiu iškęsti nefotografavęs ir nefilmavęs. Dabar jau pasidarė principo reikalas tai atlikti. Kadangi nežinojau visų galimų aplinkybių, pasiėmiau mini žiūronus (ne binoklį) - maža ką... apsiginkluoti reikia. O gal bus labai įdomu, o aš sėdėsiu pačiame salės gale - neprisimenu kokio dydžio salė. Milijoną metų ten nebuvęs, mat visokių operečių ne mėgėjas.

Nuoga... filmuotos medžiagos nerodysiu :)

Į Muzikinį įžengiu kaip priklauso - 8:30 ryto. Visur nuorodos: apačioje gyvens "beždžionės" - tai mes statistai, o jei žargonu, tai "masuotė", na, o žmonės, kurie kartais patenka ir į "Žmones" kavą gers antrame aukšte, vadinamojoje "Valgykloje", Muzikinio bufete. Viskas kaip visad: skirstymas griežtas ir nekeičiamas. Tik va, vis suku galvą iš kur atėjo ta keista tradicija taip niekinti, žeminti statistus. Ar čia iš tarybinių laikų, kai visoje totalitarinėje sistemoje jautėsi kalėjimų tradicijos: skirstymas į vierchus, dūchus, gaidžius, pajaus mokėjimas atėjus į darbą... ir kt. atrakcijos? Antai kai vasarą filmavausi kanadiečių-japonų filme "Tokias trial" techninis personalas ir aktoriai valgė su metaliniais įrankiais, iš keramikinių lėkščių, maistą dalijo iš kioskelio, iš valgyklinių katilų, o štai statistams maistą atvežė kareiviškuose bidonuose, kratė į plastikines lėkštes ir dalijo plastikinius įrankius. Čia kas? Ar čia pažeminimas, ar čia baimė, kad statistai sudaužys lėkštes, pavogs šaukštus, šakutes... Na, vistiek, matyt, kaip ne kaip masuotė laikoma beždžionėmis. Štai ir dabar: kava ir arbata jau paruošta ir supilta į kažkokius plastikinius bidonus su kraneliais. O va viršuje, režisieriui ir visai jo komandai pastatytas normalus kavos aparatas, šalia cukrus, medus, lenkiškas "Mleko"... Štai statistams pietums davė šaltą submariną, su drungnu sultiniu, o va viršuje - filmo kūrėjai maitinosi kaip baltieji žmonės - iš normalių lėkščių, galėjo rinktis valgius. Ir jie buvo karšti. Suprasčiau (gal - nors nenoriu suprasti, nes tam nerandu tinkamų argumentų), jei masuotėje būtų vien pacanai, snargliai visokie, bet čia buvo susirinkę ir garbūs ponai ir ponios - visi jie šlamštė šaltus submarinus... Juk beždžionės tinka.  Viena pagyvenusi statistė į mano samprotavimus kirto:

-O manęs nei žeidžia, nei žemina...

-O mane žemina, nes esu kilęs iš grafų... Mane kaip žmogų žemina...

"Bulkutė" ir sultinys... Veltui dirbančių suaugusių žmonių maistas

Ir aš kavos negėriau iš plastikinių bidonų - ėjau į bufetą ir gėriau normalią kavą su "mleko", cukrumi arba medumi, prikąsdamas skanesne bandele. Aš nelaikau savęs negru. Juolab, jog visgi atėjau čia padirbėti veltui, iš idėjos, pagelbėti Vėlyviui... Bet čia chebra nesuprato, kad jei statistai ateina iš idėjos, juos reikia labiau gerbti, nei tuo atveju, kai ateina dirbti 16 val. už 20 eurų. Nors žmogų šiaip jau reikėtų gerbti visada. Bet matyt, neišeina. Trūksta to aristokratiško išsilavinimo ir supratimo. Juk kas yra visi tie menininkai? Juk pagal viduramžių supratimą, jie jokios žvaigždės - jie tiesiog trubadūrai, juokdariai, pasakoriai... Nieko rimto, nieko gerbtino. Tad ko iš jų ir norėti.

Kita verus, kai iš valstybės gauni tik 27 tūkst. eurų filmo statymui ir už juos ketini susukti tik anonsą, su kuriuo ketini pritraukti privatų kapitalą, tikrai negali leisti 100 žmonių normaliai pavalgyti ir išgerti kavos. Juk jie tik beždžionės ir į "Žmones" niekad nepateks.

Kai savo naująsias draugužes, likimo seseris vakarop visgi nusitempiau į bufetą, ta kuri man aiškino, kad niekas jos nežeidžia ir nežemina, išgėrusi normalios kavos su bandele, prie normalaus staliuko, normaliose minkštose kėdėse o ne prie aludės tipo stalo ant kieto suolo, visgi palaimingai tarė:

-Jaučiuosi kaip baltas žmogus.

Iš kur yra atėjusi ta frazė? Mes ją sakome ir nesusimąstome iš kokių laikų ir santvarkų ir ką savyje nešiojamės - ar vergą ar baudžiauninką? Lietuviai yra nuolanki tauta, nes nenuolankiuosius arba išvežė ir sušaudė, arba šie patys pabėgo - kas Amerikon, kas į Čilę, kas į Vokietiją, liko tik plūgų rankenos. Štai kodėl aš savo moteriškos kompanijos neįstengiau nusitempti pietauti į bufetą...

-Ko mes ten lysim prie tų aktorių...

-Tarsi mes būtume kažkokie kitokie, prastesni? Juoba, kad dirbame taigi "už ačiū", - tariau. Bet teko susitaikyti su likimu ir valgyti šaltus "karštuosius šunis". Kaip išduosi kompaniją. Žydelis gi dėl kompanijos ir pasikorė.

Savigarba ir pagarba žmogui siejasi su kitu klausimu, kurio vis negaliu atsakyti: kodėl žmonės nori patekti į filmą? Visi kaip susitarę aiškina, kad jiems tai yra atrakcija, smagus laiko praleidimo būdas. Tačiau kaip gali būti smagu 7 val. trintis pasieniais nykioje patalpoje, kol prasidės kažkoks filmavimas? Aš suprantu tuos, kurie čia patenka atsitiktinai, pirmą kartą - taip, yra smalsu sužinoti kaip ta kino virtuvė atrodo iš vidaus. Tačiau, kai aš matau pagyvenusius, pusamžius ir visai jaunuolius: merginas ir vaikinkus, kurie yra užsiregistravę aktorių agentūrose, negaliu patikėti kad jiems tai atrakcija. Lygiai taip pat negaliu patikėti, jog šitaip eina prisidurti sau prie algos ar stipendijos - manau yrea geresnių būdų užkalti babkę, nei visą dieną kankintis dėl tų menkų 20 eurų. Netikiu. Netikiu, kai imanti gerus pinigus už savo renginių vedėja trenkiasi iš Plungės, kad sudalyvautų filmavime, kuriame niekas nieko nemoka. Netikiu vilniečiais, kurie važiuoja filmuotis į Kauną už dyką vien vardan atrakcijos! Netikiu. Kurių velnių pusamžiui masažuotojui eiti filmuotis?! Netikiu.

Aktorių ir techninio personalo maistelis...

Jei į filmavimą ateiti mėgautis, jei ateini nuotykio, tai eini, vaikštai, smalsauji, bendrauji, domiesi, plepi, juokauji, susipažysti su į save panašiais ir didžiais režisieriais arba tiesiog juos stebi iš šono. Betgi statistai to nedaro - nuolankiai laukia. Kartais kas nors atsineša netgi knygą. Ar gali būti didelė atrakcija, kai aš esu jau pabuvojęs keliuose filmavimuose ir dabar vidinu žiūrovą trečioje eilėje nuo galo. Ne, man tikrai tai nėra atrakcija. Aš čia ateinu tikėdamasis tapti aktoriumi, tikėdamasis gauti vaidmenį su tekstu, tikėdamasis nora antraplanio, tikėdamasis, jog gal tapsiu aktoriumi. Žinoma, man tuo pačiu ir atrakcija. Bet vistiek meluosiu, jei sakysiu, jog tai man kaži koks didelis malonumas, jog aš kažko čia dar nemačiau - nemačiau profesionalių kamerų, nemačiau pasipūtusio aptarnaujančio personalo ir antrųjų, bei trečiųjų režisieriukų, kad nesitikėjau, jog mane Vėlyvis gal pastebės ir pakvies į tolesnį filmavimą. Aišku, to ir ėjau.

Bufeto gėrybės...

Bet aš vienintelis tuo aspektu kryptingai dirbau. Kai tu vaidini žiūrovą, sėdintį trečioje eilėje nuo galo - niekas tavęs nepastebės, net jei būsi antroji Merlyn Monro - 90x60x90. Jei būčiau režisierius, aš pastebėčiau tik tuos, kurie yra drąsūs, kurie daugiau armažiau lenda į akis, perbėga skersai išilgai kelią. Vakar tik aš toks buvau - visur kišantis nosį ir trigršį. Tai ko čia visi atėjo? Juk babkių nemoka. Netikiu, jog jauna šviesiaplaukė mergaičiukė atėjo pasmalsauti kaip atrodys nuoga jos amžiaus aktoriukė. Nesgi visiems rūpi salėje atsisėsti taip, kad jie pakliūtų į kadrą. Mano kolega, su kuriuo jau filmavomės "Tokias trial" net išskaičiavo, jog geriausia sėsti kairiau, 3-4 eilėje nuo scenos, nesgi toje pusėje važiuos invalido vežimėlyje vienas iš aktorių. Rūsyje, rūbinėje užkalbinau tai vieną, tai kitą merginą - vo Jezus (!), jei būčiau režisierius nė už ką jų neįmčiau - nebent į lovą. Pakanka, kai praveria burnytę, kai išgirsti nedrąsų balselį. Nori tapti aktoriumi, tapti matomam - būk drąsus, būk savimi, nebijok žmonių, bendrauk. Taigi, žiauriai nusprendžiau, jog nė vienas iš vakar susirinkusiųjų jokios karjeros nepadarys. O aš jau savo karjerą baigiau. Padariau viską ką galėjau padaryti kaip statistas. Dabar galiu laukti kokio nors gero vaidmens. Norėčiau suvaidinti kokį nors gangsterį, aferistą, karjeristą, aktyvistą, fašistą, komunistą ar... Ir ne tik norėčiau, bet labai gerai matau, kad ir galėčiau. Taigi mielieji režisieriai ir kino korifėjai - siūlykit man ką nors įdomaus ir jūs nesuklysite. Lauksiu, nesgi matau, kad toliau statistu būti nebėra prasmės - aš jau išaugau iš masuotės. Viską mačiau, viską žinau, visą malonumą ir pramogą jau patyriau. Dabar reikia gero vaidmens ir honoraro. O jeigu niekas nieko nepasiūlys - aktoriaus karjerą išdidžiai ir garbingai būsiu baigęs ir gal bandysiu tapti kosmonautu, tarkim... sako, jog renka komandą kelionei į Marsą, su bilietu į vieną pusę.

Masuotė laukia, kol išmuš jos žvaigždžių valanda...

Vėlyvi, aš tave pasigavęs koridoriuje tau ranką paspaudžiau - atsimeni mane? Pasakiau, jog esi geras režisierius. Ką aš tau daugiau galėjau pasakyti? Pasiūlyti padiskutuoti apie kiną? Iš visų man žinomų lietuvių režisierių norėčiau vaidinti pas tave, nes statai žiūrimą kiną, o ne lietuvišką meną "taduko laiškai į klaipėdą". Aš paspaudžiau tavo ranką ir man to pakako, kad suvokčiau kas esi per žmogus - nenorėk, kad visiems išpliurpčiau tavo asmenines paslaptis, kurių niekam nepasakoji, savo silpnybes... Čia yra geras mano pasiūlymas, kurio nenorėsi atsisakyti - taigi kviesk pagrindiniam vaidmeniui ir aš nutilsiu amžiams.

Kai ateinu į naują vietą, visad mėgstu kaip lapinas apsižiūrėti: kur pagrindinis, o kur atsarginiai išėjimai. Susipažįstu su aplinka, iš įvairių sluoksnių užmezgu kontaktą ir pradedu maloniai leisti laiką. Gera turėti laiką - sakė Basanavičius ir tai visai nėra anglosaksiška fraės konstrukcija. Vos atėjęs, iškart nupėdinau į bufetą kavos. Čia iškart susipažianau su tetaro administratore Jolanta ir saksofonistu, bei tokia smuikininke Laura. Tai reiškė, jog aš jau kaip savas galėjau landžioti grimo kambarių koridoriais ir lysti į užkulisius - juk einu pas savo draugelius.

Audrius Paulavičius - vaidins Sizifą, o dabar fotografuoja

Užkalbinu ryžą fotografą, kuris visus užsiregistravusius statistus alei vieną fotografuoja. Tas tuoj pasiūlo eiti parūkyti ir nusiveda mane koridoriais kažkur gilyn į Muzikinio širdį, kol nusileidžiam į kažkokį pusrūsį - rūkalnę. Čia ant suolo sukabintos net savadarbės peleninės - skardinės dėžutės ant metalinių lenktų juostelių. Jos kaip kokie savotiški samčiai sukabinti ant suolo atkaltės. Šalia ant grindų ir "laukinė" peleninė - didelė, aukųta, su grotelėmis - kad patogiau rūkaliui būtų kancarą užgesinti. Psrūsys pailgas, skliautuotas, jaukus aktoriukų prieglobstis.

-Kuo vardu? - klausiu ryžiko.

-Audrius, - atsako šis.

Na. Audrius tai Audrius - ar daug pasaulyje Audrių?

-Fotografas? - klausiu jo.

-Atsitiktinai ta fotografija pradėjau... Pabandžiau. Žiūriu, kad išeina, kad patinka... Atrodo domiesi kinu?.. - atsargiai paklausia jis. Čia aš lakoniškai papsakoju apie tai kaip svajojau tapti režisieriumi ir juo netapau, kaip dabar filmuoju vestuves. Ir iškart pastebiu, kaip staiga jo akyse užgęsta suidomėjimas manimi. Ir su visais taip. Kai užkalbinu, jie žiūri į mane su kažkokia viltimi, kad gal kartais aš koks pyrago gabalas, bet kai pasirodo, jog esu tik kremzlė, staigiai pasidarau nelabai įdomus. Taip, taip... režisierius tikisi užlipti turtingam prodiuseriui ar mecenatui ant kojos, statistė viliasi kad režisierius užkliuvęs už jo jos ilgų kojų nukris tiesiai

tarp papų, smuikininkė palaiko mane režisieriumi, mergička iš filmavimo grupės personalo pamano, kad gal aš Muzikinio direktorius... Visi kažką mano, kol neprasižioju. A, vestuves filmuoja, tas visai neįdomus...

Na, bet su Audriumi paskui dar susitikę persimetam šypsenomis, kažkokiomis frazėmis... Vadinasi ne taip jau ir blogai. O besikalbant tame rūsyje imu ir suprantu, kad jis yra vienas iš "Lietuvos aktorių agentūros" savininkų. Ko daugiau man, statistui norėti, a?! kai susidraugauji su tuo, su kuo reikia! Kai surūkai jo cigaretę. Šįkart buvo kitaip nei anąkart su Rudoku. Šįkart specialiai nepasiėmiau į filmavimą cigarečių, nes bandau mesti rūkymą. Būdas paprastas: nepirkti cigarečių, o kai norisi užsirūkyti, prašinėti iš tų, kurie jų turi. Bet negali ilgai "kliančinti" - juk gėda. ir ateina laikas, kai nustoji apskritai rūkęs. Svarbu nepirkti! Taigi, sakau Audriui:

-Metu rūkyti, tad mestelk man vieną cigaretę!

Tas:

-Mielai!

Štai kodėl yra antroji priežastis, dėl kurios aš jau išsėmiau visas galimybes: jau turiu pažinčių aktorių agentūroje. Viskas, Audriau Paulavičiau, mes jau draugai, o draugai darugams padeda - suorganizuok man kokį padorų vaidmenį.

Paskui, kai jau vaidinau žiūrovą, suvokiau, kad tas Audrius ne tik agentūros savininkas, bet ir žinomas aktorius, o Vėlyvio filme vaidins Sizifą. Ot, velniai rautų! - mano išsilavinimo spragos. Bet kita vertus, geriau žvaigždžių nepažinti, jei pats ja ketini tapti - lengviau, drąsiau, mažiau akina šlovės šviesą, geriau matosi tie laipteliai, kuriais kopi aukštyn į dangų. Va, taip. Audriau, aš dar nežinau kokį tau pateiksiu pasiūlymą, nuo kurio negalėsi atsisakyti, bet ką nors sugalvosiu...

Na, ir beveik nebeliko ką daugiau pasakoti... A, apie tą apsinuoginusią aktorę ir orkestrą... Slankiojau, aš slankiojau, kol neatsidūriau scenos užkulisiuose. Gi žiūriu visos muzikantės jau su juodais perukais, juodomis ilgomis sukniomis, priešais dirigento vaidmenyje stovi aktorius Gediminas Storpirštis. Aišku seksualiausiai atrodė tos merginos, kurios laikė tarp kojų įsispraudusios kontrabosus - nu labai, sexy... Žiūriu, Stovi ant scenos Vėlyvis - tuoj prasidės orkestro filmavimas. Aiškina kaip ąia viskas vyks, merginos linksi galvomis... "Vargšelės, " - pagalvoju: - "Jūs este profesionalės muzikantės - nežinote į kokią velniavą įsivėlėte..." Ir buvau teisus, jas kankino nuo ryto ligi sutemų. O viena sėdėjo su temperatūra - į pabaigą ta taip užkilo, jog režisieriaus buvo paprašyta ką nors sugalvoti. nemanau, kad jis kč nors sugalvojo, mat vargšelė sėdėjo pačiame orkestro centre - kur labiausiai matoma.

Filmuotos medžiagos nepublikuosiu...

Pradžioje buvo įrašytas garsas, paskui orkestras jau grojo pagal fonogramą - profesionaliai vaidino... ir štai po kažkelinto dublio išgirdau, jog techninis personalas kalbina kažkokią Ievutę:

-Ievute, ar pasiruošus?

-Dar ne...

-Ievute, paskubėk...

-Už 10 min...

Supratau, jog tuoj bus, tuoj prasidės. Muzikantai įspėjami nekreipti dėmesio į tai kas tuoj bus.

-Ji vaikščios scenoje, o jūs toliau grojate...

Ir štai Ievutė atveda Gabrielę, aktoriukę prisidengusią skara. Repeticija. Po skara matosi seksualūs apatiniai, kojinės... juodos, bet ne tinklinės... po repeticijos Jurga dingsta. Aš neišlaikau ir filmuoju ją einančią tarp muzikantų, laikydamas fotoaparatą po sukryžiuotomis rankomis.

Vėl išgirstu pašnekesius per raciją. Na, ar Gabrielė jau pasiruošusi? Dar ne? Kada? Na, kada... Visi laukia. Bliamba, svarstau - ko ten taip ilgai. Ar ruošiasi morališkai visiškai nuoga išeiti prieš kameras ar kas čia? Laukiu, tikiuosi... kad bus kaip priklauso ir tarpkojis neskustas. Fu, koks aš vulgarus, bet vyrai tokie jie jau yra - kiaulės.

Atvedą Gabrielę. Ta su peruku ir mėlynai dažytomis lūpomis, bet su juodu triko, kuris slepia papus ir kitokias grožybes... Ai, ką darysi - ką turim tą žiūrim: aukštakulniai, kojinės, triko... Subinė šiaip sau, kojos nieko, veidukas galėjo... Ai, juk čia ne porno filmą stato, prisimenu aš - čia gi meną darys. Gal tokios reikėjo, specialiai rinko, kad galėtų įgyvendinti savižudybių prevencijos temą... Žodžiu, prisifilmavęs iš pasalų, prisikaifavęs nuo to proceso - juk ne kasdien pabūsi paparacio ar šnipo vaidmeny... Bliama, juk čia tikrovė: nežinosi filmavimo komanda gali ir fotiką atimti. Juk buvome įspėti: nefotografuoti ir nefilmuoti! Filmuoju ir žvygauju: šalia stovi ta Ievutė, kuri atvedė į sceną Gabrielę, dar 3 filmavimo komandos nariai ir nė vienas nė nenujaučia, kad tas kostiumuotas dėdulė velnius krečia...

Ai dar buvo geras fintas - linksmas. Jau artėja 8 val. vakaro. Orkestras jau išsikvėpęs, jau ir mes žiūrovų vaidmeny pavargom stoti-sėsti, stoti-sėsti ir ploti... Dar vienas dublis. Orkestras susirenka. Merginos pakelia smičius. Operatorius pasiruošęs. Pliaukšė.

-Garsas! - rėkia kažkas kad būtų paleista fonograma ir tada kažkas susigrimba:

-O kur dirigentas?!

Storpirštis dingo - gal išėjo parūkyti. Visa salė lūžta iš juoko - beždžionėms atrakcija.

Kai tik pradėjau rašyti šias istorijas, vienas mano geras draugas, kuris išvarė į Afriką piratų gaudyti, man sako:

-Pranai, bet ko tu ciniku tapai?

Cinikas man skamba kaip cinkas... Cinkas yra metalas. ir dar yra sakoma - istorija su cinkeliu. Tad aš nežinau, ar aš cinnikas ar čia man su cinku viskas gaunasi, bet masuotės kitaip,  kaip beždžionėmis negaliu nevadinti. Nepykit, broliai statistai, ir aš toks pat, ir aš iš jūsų tarpo.

Sėdim mes, salėje, vaidinam žiūrovus. Kadangi vilniečiai, kaip kokie šventieji piligrimai filmuosis abi dienas, tad jie patenka į kadrą neišplaukę, ryškus. Juos net pašukuoja, papudruoja. O mes, vietiniai, kaunuočiai, aborigenai, čiabuviai - mes nelabai svarbūs, greičiausi tik neryškiai boluosim fone.

-Ir kam aš tą makiažą dariausi, tiek vargau, - šnibžda man į ausį kolegė, ta kuri atėjo su vestuvine suknele, kuri ėjo kaip į vestuves, kaip žinutėje paprašė.

Ir kažkuriuo momentu pasijutau labai keistai, tarsi Muzikinis tetras būtų virtęs visu pasauliu. Štai mes paprasti žmogeliai sėdim ir vaidinam žiūrovus. ir iš tiesų mes esam žiūrovai, kurie stebi filmavimo procesą. Bet ne stebėtojai - žiūrovai. Nes žiūrim ten kur reikia žiūrėti - ne į kamerą, ne į nuogą merginą. Kaip ir tikrovėje - mums vidutinybės diriguoja kaip gyventi, kažkokie režisieriai... Ne, režisierius valdo aktorius. O kas mūsų pasaulyje yra tas režisierius? Mus valdo režisieriaus asistentai. Paprasti vaikinukai. Ir tikrovėje mus valdo paprasti vidutinybės, o mes pasiduodame. Mums pasako kur žiūrėti, mes ir žiūrime. Štai mergina, jaunučiukė, ką tik iš paauglystės vystyklų iškritusi, gimusi, kai aš jau dulkinau merginas, kai uždirbinėjau pirmąsias babkes... ir štai ji, ta paprasta mergaičiukė vykdo režisieriaus asistento paliepimus. Bando mums sakyti užtikrintai. Mokosi mus, masę valdyti. Ji mūsų nemato - mes statistiniai vienetai. Mes masė.

-Jūs, jūs ir dar keturi, taip taip jūs... stojatės ir išeinate.... dabar jūs nereikalingi...

Machina...

Ir mūsų pasaulyje, realybėje kažkas kažkam pasirodo nereikalingas ir nueina anapilin. Absurdiškiausia, jog paliepia koks putinas, o koks nors jurijus su naikintuvu už 2 tūkst. kilometrų numeta bombą ir žūva vaikas, niekuo dėtas ir nekaltas. Ne teroristas. O orkestras, pasiutęs juodas orkestras, raudoname fone groja savo šėtonišką džiazą. Smičiai kilnojasi...

-Dabar bus dublis sulėtintai... - sako režisierius.

-Dabar bus dublis sugreitintai...

-Dabar kontrolinis dublis...

Kaip kontrolinis šūvis iš profesionalaus žudiko pistoleto. O štai ta mergaičiukė, jaunutė asistentė, staiga sugalvoja prieš fotoobjektyvą pasimaivyti: pritupia, išskėčia rankas ir atsuka užpakalį mums žiūrovams. Fotografui be abejonės ji atrodo juokingai. Ju juokingai atrodys ir pati sau. Bet man jos subinė nebuvo nei graži nei juokinga - liesa, nesubrendusi, paaugliška, mane įžeidžianti subinė...

Ir kodėl visad filmavimo metu techninė komanda, visokie pagalbiniai, visokie kamerų, štatyvų nešiotojasi yra tokie arogantiški? Štai čia jie visą dieną nešiojo megztas kepuraites. gal jiems šalta buvo? O antai grimerė muzikantes grimavo apsimuturiavusi kaklą ir galvą kaip dykumų moteris. Ir jai šalta? Na, kad režisierius su megztiniu, tai čia toks įvaizdis. Bet va kodėl apšvietėjas  į sceną atėjo muvėdamas odines pirštines - nesupratau. Matyt, kad kiečiau atrodytų. Kaip ir realybėje pagal "Juodąjį obelistą", anot Remarko, paštitinkas tapęs feltfebeliu yra pats bjauriausias viršininkas. O mes sėdime pasaulio teatre... visi mes buvome kažkada vaikai, bet vieni tapome žiūrovais, kiti režisieriais, treti apšvietėjais, kiti grimeriais, vieni sėdim parteryje, kiti apačioje... vieni šešėlyje, kiti šviesos rate... ir bombos krenta...

2005-ųjų metų sausio 1-ąją užlipau Kaune viename parke ant kalvos ir būsimai žmonai tariau:

-Man atrodo, kad kažkas įvyko - pasaulis pasikeitė.

Man scenoje tvyrojo karo nmuojauta...

2005-ųjų rudenį amžinatilsi dėdė Jonas Markaitis užsukęs svečiuosna netikėtai tarė:

-Vaikai, bus karas, bus karas...

Vakar, prieš filmavimą, sapnavau krentantį keleivinį lėktuvą. Tai mūsų, žmonių pasaulis. Žmonijos lėktuve užsidegė variklis - mes nenumaldomai lekiam pražūtin. Tuoj man šūktelsit:

-Pranai, nekarksėk prikarksėsi!

Bet kad jau ne nuomanęs kas bepriklauso. Aš tik žiūrovas, aš krentančio lėktuvo keleivis. Pasaulis ritasi į 3-iojo pasaulinio karo bedugnę nuo Maidano, o gal nuo seniau, nuo 2005-ųjų. 2009-ųjų ekonominė krizė, paskui Maidanas... Nuo Ukrainos įvykių pradžios pasaulyje niekas nepasistumėjo į gera, mes girdimes vis blogesnes ir blogesnes naujienas, situacija vis labiau komplikuojasi.

Tačiau kodėl automobiliai skraido? Ar aš galiu pasitikėti žiniomis, kuriose man tvirtina, kad automobilius oran pakėlė kažkoks trosas? Kuo aš šiame pasaulyje galiu pasitikėti. Esu kaip vaikas žaidimo aikštelėje, kaip žiūrovas tetare, kaip beždžionė narve Dievo akivaizdoje. Kodėl aš sapnavau dangun kylančius automobilius? Koks čia trenktas sutapimas?

O 20:30 val. filmavimas baigėsi ir visi išsiskirstė namo.

***

Žiūrėkit koks gaunasi gambitas, kokia kebeknė... Jei negausiu vaidmens pas Vėlyvį, galėsiu sakyti, jog tas perskaitė šią rašliavą ir įsižeidė. Jei "Aktorių agentūra" jokiam režisieriui neįsiūlys manęs pagrindiniam vaidmeniui, visiems aiškinsiu, kad ko gero Audrius Paulavičius perskaitė šitą rašliavą ir įsižeidė ant manęs.

Viskas, laukiu gerų pasiūlymų. Siūskite scenarijus, siūlykite babkes!

Kapinės ant sienos

33-ioji istorija. Šiandien savaitgalis, saulė žeme ridinėjasi - važiuosime rinkti liepžiedžių. Man tai kaip koks šventas aktas - visa šeima kaip bitelės apspis liepą ir žiedlapėlį po žiedlapėlio skins, saujomis kiš į maišelius...

Išsiruošiame neskubėdami - gal einame pėsčiomis, o gal važiuojame apžergę dviračius.

Tėvai jau iš anksto numatę kur link trauks. Ten už žydkapio, už geležinkelio pervažos, link senosios Lietuvos-Latvijos sienos. Jos jau senų seniausiai nelikę, bet stulpai šalia kelio vis dar kėpso, mena tarpukario laikus.

Galbūt tą seną liepų alėją, tėvai buvo nusižiūrėję vykdami grybauti. Keista, jog alėja eina palei pat buvusią valstybinę sieną su latvija. Bet aš perdaug nekvaršinu sau galvos dėl kadaise vykusių politinių peripetijų. Dabar yra kaip yra. Kas buvo iki manęs - gili senovė. Dabar nebėra jokių sienų, dabar kažkokie tarybiniai laikai, bet dėl jų irgi nekvaršinu sau galvos. Tėvai viskuo pasirūpins...

Štai tėtis nusižiūri liepą, kurios šakos gausiai apkibusios žiedais. Tuoj pradėsim skinti... Kaip čia mes pasieksim tuos žiedlapius? Ir mano didžiulei nuostabai tėtis be jokių ceremonijų nulaužia vieną didelę šaką. "Tėti, taip negalima!" - rėkiu mintyse. Tačiau jei tėtis taip daro, vadinasi taip galima. Jis geriau žino. Man tai šventvagiška, bet aš tik mažas berniukas, kuris daug ko nežinau. Mokykloje mums šneka, jog reikia saugoti, tausoti gamtą, su medžiais elgtis pagarbiai, o ką tėtis daro?! Juk kai gyvenom kaime, niekad taip neskynėme liepžiedžių. Bet ta liepa augo mūsų kieme, ji buvo mūsų, o šita liepa yra niekieno - vadinasi su ja galima elgtis kaip norisi...

Viskas paprasta. Šaka nulaužta, mes sutupiame: aš, broliukas, mama, tėtis ir mes skiname liepžiedžius. Na, ir gerai... Iš tiesų juk taip patogiau - ir iš galvos dingsta visos teisingos mintys. Smagi diena tęsiasi...

Tačiau tai buvo be galo seniai... Įdomu kur visgi vedė ta liepų alėja. Smalsumo pagautas nuvažiuoju į tą pačia vietą. Mane pasitinka Lietuvos-Latvijos valkstybinės sienos stulpai. Už valstybinės "tvoros" latviai susikrovę "malkas"... O, liepų alėja yra, bet ji per kelis metrus už sienos, Latvijos pusėje. Lygiagrečiai su ja, šiapus sienos, Lietuvos teritorijoje eina tiesus keliukas. Ir kurgi jis veda? Nedrįsdamas peržengti sienos (mat aš be paso), einu keliuku palei ją ir... nepatikėsit bet prieinu kapines esančias ant pačios valstybinės sienos. Čia mintyse pajuokauju: "Mirtis be sienų!" 

Kadangi kapinės ant pat sienos, latviai savo artimuosius į kapus veža liepų alėja, o lietuviai kitapus sienos, paprastu lauko keliuku... Unikalu!

Šis pasakojimas - paskutinis iš temos apie mirtį, kapines ir kitokias mirties išdaigas. Viskas - vėlinės baigėsi, gyvenimas tęsiasi!

Kapinėse

13-oji istorija. Kadangi skaičius trylika nėra labai laimingas ir apkibęs viskiausiais prietarais, trylikta istorija bus rimta, solidi, šiek tiek mistiška, bet tuo pačiu nei įdomi, nei stebinanti, nors asmeniškai mane ji pribloškė. Mane per visą gyvenimą stebino du dalykai: laiko tėkmė ir atsitiktinumai. Aš nelaikau savęs fatalistu. Aš apskritai nemėgstu savęs laikyti, man labiau patinka nutvėrus per liemenį laikyti gražią moterį arba už krūtų... Bet praėjusio šeštadienio rytas man nežadėjo jokio nuotykio. Aš pastaruoju metu juokauju, kol aš namie, viskas gerai - kaip tik peržengiu namų slenkstį, tuoj kas nors nutinka. Žmona man čia sako, jog taip nutinka todėl, kad aš niekur neišlendu, neiškišu nosies iš namų. Bet man taip neatrodo - zuju ir zuju su reikalais. Tik nemanykit, kad aš visą dieną kuriu ar rašalioju tas istorijas. Aš tik prisėdu ir dievo ranka padeda man maigyti klaviatūrą. Šyryt, veždamas sūnelį į mokyklą klausiausi radijo žinių ir pirmoji naujiena aišku buvo apie vakarykštį autoįvykį, kai pilietis bandė išgelbėti girtą vairuotoją, bet pagalbos centro darbuotoja akylai laikėsi instrukcijų. Susisiekimo ministras esą aiškino, jog net jeigu pilietis būtų buvęs tiesiogiai ir operatyviai sujungtas su policija, vargu ar ši būtų spėjusi per tokį trumpą laiką sureaguoti. Bet juk pareigūnų ekipažas buvo kažkur netoliese. Visad yra tikimybė. Prisiminkim tą stebūklą, kai Sabonis per paskutinę sekundę įmetė į krepšį kamuolį ir Lietuva laimėjo prieš rusus. Tai buvo tik sekundės reikalas. Bet vakar buvo spalio 13 ir ne visiems baigėsi laimingai. Tačiau visad egzistuoja atsitiktinė galimybė... Apie ją ir ši istorija, ji tuo ir stebinanti! Ir atsitiktinai labai į aktualią temą - apie mirtį ir kapines.

https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/

Atsitiktinai ryte pabudau labai anksti - gal šeštą. Be jokios priežasties. Pažvelgiau pro langą - kyla saulė. Bus nuostabus rytas. Aš jau seniai ruošiausi nuvažiuoti į senąsias Kauno žydų kapines, seniai brendo kažkoks sumanymas apie kurį dar nieko nežinojau. "Reikia važiuoti", - skubiai susimečiau į automobilį filmavimo įrangą, pabučiavau savo saldžiai miegančią žmoną, daviau kibirkštį ir dizelinio variklio stumokliai, paklusę mano minčiai pajudėjo.

Mašiną pasistačiau Radvilėnų plento gatvėje, priešais centrinius vartus į kapines. Išlipau. Kaip koks specpajėgų karys apžvelgiau priešo linijas, išsitraukiau paskutinę cigaretę... virš gatvės kilo rūkas. Ir jau iškart, pamatęs kadrą emiausi darbo... Prie štatyvo prisitvirtinau kamerą ir nupėdinau į kapines. Vos įžengęs, pagalvojau, jog nieko nedelsdamas pradėsiu nuo lengvai apšerkšnijusių antkapinių plokščių. Reguliuojuosi kadro horizontą ir už nugaros išgirstu automobilio burzgesį. Atsisuku, matau, kaip prie kapinių vartų sustoja juodas automobilis ir iš jo išlipa pusamžis vyras. Iškart suprantu, jog sustojo, pamatęs mane. Bet jūs susimąstykite, ar jūs važiuodami pro kapines anksti ryte ir pamatę video operatorių jose, sustotumėte? Tikrai ne. Vadinasi tas žmogus nėra eilinis. Vadinasi aš jam rūpiu. Žiūriu į jį laukiu, kol šis prieis.

-Labas rytas, - pasisveikina vyras. - Ką čia veikiate? - paklausia manęs. Matau, kad jis ne pareigūnas. Bet kas jis?

-Ruošiuosi filmuoti kapines. Labai gražus rytas. Geras apšvietimas.

-Taip, tikrai nuostabūs vaizdai. Iš kur jūs būsite? Televizija?

-Ne, aš dirbu sau.

-O aš esu kauno žydų kapinių prižiūrėtojas, - šypsosi man žmogus. - Atsitiktinai važiavau pro šalį - namo... Žiūriu kažkas filmuoja. Manau, pasidomėsiu...

Mes epizodiškai žodžiais perbėgam per įvairias kapines, prisimenam, jog yra ir stačiatikių amžino poilsio vietų. Jis pastebi, jog mūsų, Romos katalikų kapinės labai įspūdingai atrodo kitą dieną po vėlinių:

-Ten turistai galėtų eiti - pribloškiantis vaizdas. Galėtum pamanyti, jog ruošiamasi kokiai nors prabangiai šventei...

-O jūs žydas? - tiesmukai jo paklausiu.

-Ne. O jūs?

-Aš irgi ne... Bet žinokit, Kaune yra ir veikiančios žydų kapinės...

Čia mes sutariame šį bei tą įdomaus. Negaliu atskleisti visų savo paslapčių. Sukertame rankomis ir sutariame, jog būtinai dar susitiksime.

Aš toliau imuosi darbo.

Kitą dieną aš sugalvojau, jog sukursiu filmą. Nežinau kokį: dokumentinį ar vaidybinį, bet jis bus unikalus. Jei jūs paklausite kuo jis bus unikalus, aš atsakysiu, jog jis jau visų pirma unikalus tuo, jog nežinau kuo jis bus unikalus, bet žinau, kad bus unikalus. Čia kaip tame anekdote apie nesugaunamąjį Džo. Kodėl Džo visi vadina nesugaunamuoju? Todėl, kad jo niekas negaudo. Taip ir man. Aš nežinau koks bus filmas ir tuo nesirūpinu - viskas susiklostys savaime :) . Užtat sugalvojau labai gerą pavadinimą: "Debesų miestas". Ir tikrai žinau, kad jis bus ne apie holokaustą. Jis bus gražus, linksmas, gal liūdnas, bet ne niūrus. Jis bus toks kaip ta Geršvino muzika, kurią uždėjau ant treilerio. Reklaminis būsimo filmo klipukas! Na, koks jis treileris... bet aš pasikliauju atsitiktinumu, aš atsiduodu gyvenimui! Nešk mane likimo vėjau pirmyn, nors ir nesu fatalistas.

Kaunas - gražus!

10-oji istorija. TURISTO VADOVAS PO KAUNĄ. Šiandien sekmadienis, noris kur nors nueiti, ką nors pažiūrėti. Kaunas iš tiesų yra labai gražus miestas. Jūs be abejonės esate matę mūsiškių (turiu omeny kauniečių, bet ne savo draugų) sukurtą filmuką apie mūsų Laikinąją Sostinę. Ten iš iš paukščio skrydžio, ir mergina eina į sužatėtuves, ir kabrioletas sukinėjasi prie soboro... Gražus filmukas. Dar esate matę visokiausių puikių fotkių... Bet visa tai yra iš paukščio skrydžio. O ką gali turistas atvykęs į Kauną pamatyti išties gražaus, jei jis vaikščioja gatve su fotiku rankose. 

Jūs tik nedrįskite manyti, jog aš nemyliu Kauno. Aš jį myliu - tai mano miestas! 

Užsukime į automobilių stovėjimo aikštelę prie muzikinio teatro - čia išties yra ką apžiūrėti. Štai kažkas kviečia į referendumą (kokį) - kur tu būsi birželio 29 dieną. Jis sako, kad jis bus, o aš esu čia... stovėjimo aikštelėje. Pakeli galvą, o ten rodyklė į WC - susiekim referendumą su šikanu ir iškart viskas aišku apie lietuvišką politiką.

Vistiek, juk kai atvažiuoji į svetimą kraštą nevisvien vietinis politinis koloritas. O jei tau čia prireiktų išsikviesti krovininį taksi, iškart surandi ant stulpo informaciją - kas čia sakė, jog Kaune mažai informacijos turistui?! Na, tiesa, reikia su savimi turėti kokį nors krovinį - pavyzdžiui į kelionę pasiėmei kokį muzikinį instrumentrą, sakykim, pianiną... Iš tiesų aikštėje yra ką žiūrėti.
Jau vien kokį nepamirštamą įspūdį sukelia šiuolaikinio dizaino paveldas - tvora, šionykščius gyventojus (čiabuvius) sauganti nuo triukšmo ir nemigos. Ji sukurta prieš kokius 25 metus ir vis dar stovi kaip nauja. Štai prie tvoros kažkas pasidėjo strypą, matyt, vakarui, kai išsiruoš į prieplauką prie Kauno marių pasitūsinti su jaunimu. Gal va ir tas numestas plytgalys tam pačiam reikalui. O gal kas apdairiai pasidėjo, kad saugiai tarkim nukeliautų iki Viljampolės ir atgal?... Naktinis gyvenimas Kaune verda... iš tiesų...
O dabar pasisukime į Muzikinio teatro pastatą - jau dveji ar treji metai turistams yra suteikta galimybė apžiūrėti pastato architektūrines atodangas ant sienų, šalia palangių ir stogo. Kitoje gatvės pusėje šiuolaikinio stiliaus mėlynas tualetas - galima prieiti ir arčiau.
O štai XXa. mokesčių surinkimo automatas. Prie jo stovi senukas. Ką jis ten taip ilgai ir įnirtingai skaito? A, jis bando suprasti ar šiandien reikia mokėti už stovėjimą ar ne, nes tarkim Rotušės aikštėje reikia mokėti kone apskritą parą be išeiginių.

https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/

Ne, ten parašyta, jog čia stovėjimas nemokamas. Kokia palaima turistui. Jis vos iškėlęs koją iš automobilio gali pasigrožėti šiuolaikinio gatvės meno šedevrais ant tvoros sienos. Net nebūtina važiuoti į zoologijos sodą - čia pat galima pasigrožėti laukiniais Kauno katinais ir katėmis, kaip Britanijoje, Notingheme laukinėmis lapėmis.
Beje, kas labiau domisi senąja architektūra, dar gali apžiūrėti aikštės kampe senos medinės tvoros likučius - tai jau kultūrinis paveldas, kurio rekonstruoti be savivaldybės leidimo nevalia.
Jeigu norite sužinoti miestiečių gyventojų ypročius, nuleiskite akis į šiek tiek pasidėvėjusią asfalto dangą - nuo to jitik žavesnė. Čia sužinosite ką miestiečiai, rūko, kokius daiktus išneša į gatvę, kad šie šiek tiek prasivėdintų. Antai, kažkas paliko sudužusį veidrodį.
Kauniečiai nėra vagys - gatvėje gali palikti ką nori, niekas daiktų neims. Štai kažkas išnešė laukan veidrodį, pasidėjo... matyt, remontuojasi butą, laikinai išnešė gatvėn.
Norite netikėtų meno instaliacijų - teks paieškoti. Štai visiškai suplota skarbonkė, ji simbolizuoja šiuolaikines transporto priemones po avarijos, sukelia tokių tragiškų minčių apie egzistenciją. O štai suplotas vienkartinis kavos puodelis, simbolizuojantis trapią mūsų skrandžio būseną, kai po gerų išgertuvių tupi prie kolozeto. Galima susipažinti ir su miesto komunikaciniais įrenginiais, pasinagrinėti kur jie ir kada pagaminti - visokiausių šulinių čia begalės. Stovėjimo aikštelė nedidukė, bet čia netgi susipažysti su tautos kalbiniais ypatumais: žiūrėkit reklama "F gyd" - suprask "Feisbuks gyd" - čia žemaitiškai. Arba antai toks literatūrinis reklamos kūrėjų šedevras, kurio ne iškart pagausi: "Sugundai ne jį, o nevaisingumą. Sužinok daugiau." Labai mįslinga, ką autoriai norėjo pasakyti, lyg tai aliuzija į šių dienų aktualijas, kai mus visus nori paversti gėjais. Kas tas vaisingumas? Ir kur turėčiau "sužinoti daugiau"? Tikrai sukelia filosofinių minčių.
Atrodo, toks mažas Kauno lopinėlis, o tiek daug gali sužinoti apie miestą, apie gyventojus, jų ypročius. O kas būtų, jei pasileistum į gatves, gatveles - tikrai vienos dienos neužtektų!
Kaunas iš tiesų yra gražus miestas, tiesiog mes per tą skubėjimą nebesugebame įžvelgti subtilaus jo grožio. Aš galvoju, kad šiais laikais yra labai daug negatyvo - reikėtų pasaulį matyti pozityviau. Todėl tai ką pamačiau, tuo norėjau labai pasidalinti su Jumis. Aš gera nuotaika pasikroviau visai dienai. Išeidamas iš stovėjimo aikštelės, stovėdamas ant šaligatvio šalia Kęstučio gatvės giliai įkvėpiau maloniai toksiškų automobilių išmetamųjų dujų ir nuėjau toliau grožėtis mūsų nepaprastu miestu.
Maloniai praleiskite sekmadienį!