33-ioji istorija. Šiandien savaitgalis, saulė žeme
ridinėjasi - važiuosime rinkti liepžiedžių. Man tai kaip koks šventas aktas -
visa šeima kaip bitelės apspis liepą ir žiedlapėlį po žiedlapėlio skins,
saujomis kiš į maišelius...
Išsiruošiame neskubėdami - gal einame pėsčiomis, o
gal važiuojame apžergę dviračius.
Tėvai jau iš anksto numatę kur link trauks. Ten už
žydkapio, už geležinkelio pervažos, link senosios Lietuvos-Latvijos sienos. Jos
jau senų seniausiai nelikę, bet stulpai šalia kelio vis dar kėpso, mena
tarpukario laikus.
Galbūt tą seną liepų alėją, tėvai buvo nusižiūrėję
vykdami grybauti. Keista, jog alėja eina palei pat buvusią valstybinę sieną su
latvija. Bet aš perdaug nekvaršinu sau galvos dėl kadaise vykusių politinių
peripetijų. Dabar yra kaip yra. Kas buvo iki manęs - gili senovė. Dabar nebėra
jokių sienų, dabar kažkokie tarybiniai laikai, bet dėl jų irgi nekvaršinu sau
galvos. Tėvai viskuo pasirūpins...
Štai tėtis nusižiūri liepą, kurios šakos gausiai
apkibusios žiedais. Tuoj pradėsim skinti... Kaip čia mes pasieksim tuos
žiedlapius? Ir mano didžiulei nuostabai tėtis be jokių ceremonijų nulaužia
vieną didelę šaką. "Tėti, taip negalima!" - rėkiu mintyse. Tačiau jei
tėtis taip daro, vadinasi taip galima. Jis geriau žino. Man tai šventvagiška,
bet aš tik mažas berniukas, kuris daug ko nežinau. Mokykloje mums šneka, jog
reikia saugoti, tausoti gamtą, su medžiais elgtis pagarbiai, o ką tėtis daro?!
Juk kai gyvenom kaime, niekad taip neskynėme liepžiedžių. Bet ta liepa augo
mūsų kieme, ji buvo mūsų, o šita liepa yra niekieno - vadinasi su ja galima
elgtis kaip norisi...
Viskas paprasta. Šaka nulaužta, mes sutupiame: aš,
broliukas, mama, tėtis ir mes skiname liepžiedžius. Na, ir gerai... Iš tiesų
juk taip patogiau - ir iš galvos dingsta visos teisingos mintys. Smagi diena
tęsiasi... 
Tačiau tai buvo
be galo seniai... Įdomu kur visgi vedė ta liepų alėja. Smalsumo pagautas
nuvažiuoju į tą pačia vietą. Mane pasitinka Lietuvos-Latvijos valkstybinės
sienos stulpai. Už valstybinės "tvoros" latviai susikrovę
"malkas"... O, liepų alėja yra, bet ji per kelis metrus už sienos,
Latvijos pusėje. Lygiagrečiai su ja, šiapus sienos, Lietuvos teritorijoje eina
tiesus keliukas. Ir kurgi jis veda? Nedrįsdamas peržengti sienos (mat aš be
paso), einu keliuku palei ją ir... nepatikėsit bet prieinu kapines esančias ant
pačios valstybinės sienos. Čia mintyse pajuokauju: "Mirtis be sienų!"
Kadangi kapinės ant pat sienos, latviai savo artimuosius į kapus veža liepų alėja, o lietuviai kitapus sienos, paprastu lauko keliuku... Unikalu!
Šis pasakojimas -
paskutinis iš temos apie mirtį, kapines ir kitokias mirties išdaigas. Viskas -
vėlinės baigėsi, gyvenimas tęsiasi!
