Didis blogis tikrai yra didis blogis!

114-oji istorija. Jau galvojau, jog istorijos apie teatrą baigtos: galėjau tapti artistu, įsimylėjau teatro scenoje, per speigą ėjau namo po vaidinimo. Viskas. Ką daugiau pasakoti? Ir štai vakar turėjau tiesioginį sąlyti su šių dienų teatru - buvau Vilniuje, pačioje širdyje, pačiame kultūros centre, ne bet kokiame, o Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tai skamba didžiai! Tai skamba išdidžiai.

Bet jūs man jau atleiskite, jog lakoniškai man neišeina parašyti istorijų, nes aš vis matau visokiausių įdomių sąsąjų, kurias privalau aprašyti. O jūs, tie kurie skaitote mano istorijas, kurie jas sekate, pabandykite visai rimtai susimąstyti kodėl taip vyksta, kaip daba

r papaskosiu. kas čia per velnias dedasi!

Ir vėl pradėsiu nuo Adomo ir Ievos, nes jie pisosi ir štai ką mes šiomis dienomis turime - pasaulį besiritantį į kažkokį naują dugną. Ne, ne, nesiraukykite nuo šio žodžio - aš jį specialiai pavartojau, nes tai labai artimai siejasi su dabartiniu menu ir aukštąja kultūra. O jeigu jums koktu skaityti šitą žodį, jūs esate tiesiog atsilikėlis, mielas skaitytojau. Šia rašliava tai ir įrodysiu.

Per LRTV pradėjo rodyti labai gerą dokumentinį serialą apie paskutinius du karus - "Pasaulių karai" Labai rekomenduoju pasižiūrėti, o kas turit galimybę - nuo pat pirmos serijos. Ten pasakojama, jog jaunąjį Adolfą Hitlerį per pirmąjį pasaulinį karą galėjo nušauti. Į jį esą buvo nusitaikęs profesionalus britų kareivis. Būsimasis tironas priešais jį stovėjo beginklis. Bet britas gaiduko kažkodėl nenuspaudė, nuleido šautuvą. O Adolfas nusisuko ir ramiai nuėjo į savo apkasų pusę. Nuo tada esą, jis įtikėjęs svarbia savo misija.

Ar pamenate mano 10-ąją istoriją"Kaunas yra gražus"? Ją iliustravau nuotrauka, kurioje aš nusifotografavęs

Laisvės alėjoje prie plakato, reklamuojančio spektaklį "Didis blogis". Aš net neskaičiau apie ką jis, kodėl jis, kaip jis... Man patiko pavadinimas. Pagalvojau: "Jei aš šalia nusifotografuosiu ir parašysiu apie aptriušusią automobilių stovėjimo aikštelę šalia Muzikinio teatro, aš būsiu kaip koks Didis Blogis, dergiantis grąžujį Kauną, savo miestą." Kaip pagalvojau, taip ir padariau.

Ir štai ristele atbėgo 2016-ieji. Sausis. Mano dukra mano žmonai padovanoja du bilietus į spektaklį. Šaunu! Vyksim į Vilnių! Pagaliau po milijono metų nueisim į spektaklį! Smagu. Koks spektaklis? Net nepasidomėjom - ypač aš. Gi dovana ne man - aš tik palaikysiu žmonai kompaniją.

Po spektaklio dukros paklausiau: "Kodėl tu parinkai būtent šį spektaklį?" Pasirodo atsitiktinai. Paskaitė feisbuke atsiliepimus - jie buvo šaunūs. Jau ko vien verti tokie aktoriai, kuriuos net aš žinau: Valentinas Masalskis, Vaiva Mainelytė... Todėl daug negalvodama ėmė ir nupirko bilietus į "Didijį blogį"!

Koks sutapimas!

Dabar ir aš, kaip Adolfas įtikėsiu, kad mano rašymas turi kažkokią misiją. Manęs laukia kažkokia DIDI ateitis. Mažų mažiausiai Nobelio premija už ką nors.

Didi-didi-didi...

Čia kartą su broliu ant Nemuno kranto naktį rūkėm, o jis ir sako: "Na, ir tu turi savo purvasklaidos kanalą..."

Turiu. Ir dabar savo, nuosavame purvasklaidos kanale rašau istoriją apie lietuviškąją kultūrą pačiomis įvairiausiomis prasmėmis - pilu savo purvą masalskiams ant galvų.

Pakeliui stabtelėjome "Statoile" kavos ir aišku užsukau į tualetą - jis mane pritrenkė. Taip tapetuotų viešųjų tualetų Lietuvoje dar nebuvau matęs! Mat aš gi kaimietis, iš provincijos, iš Kauno... Vilniečiai greičiausiai viską žino.

Ir štai įžengėme į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kuris mane iškart pribloškė tarybinių laikų geltonų plytų grožiu. Viskas čia kaip seniau, ta pati fanieruotų plokščių apdaila parteryje, ta pati rūbinė... Tik žmonės kiti.

Kiti, bet ne kitokie.

Žmona nusivelka kailinukus: "Ak, kaip aš taip apsikiaulinau, nepadėjau jai nusivilkti!" Paduodu kailinukus raudona mantija pasipuošusiam jaunuoliui. Tas paima ir laukia.

"Ko lauki, - pagalvojau vilkdamasis savo striukę: - Kabink kailinius!"

Bet jis laukia kol aš nusivilksiu. Paduodu savo striukę ir rūbininkas abu putlius rūbus pakabina ant vienos pakabos!

-Kaip tarybiniais laikais, - nuburbuliuoju.

-Baik, - šnypšteli man žmona.

Vėliau jai paaiškinu: "Ant vienos gembės visos šeimos paltus kabindavo tik tarybiniais laikais, nes žmones aptarnaudavo neišprususi darbininkija. O ir patys Homo Sovieticus buvo kitokie - jiems patikdavo kai rūbus kabina ant vienos pakabos. Pasiimi visos šeimos paltus vienu ypu, staigiai įlendi į pilkas striukes ir bėgi namo. Kam tas orumas. Ir nesvarbu kad nuplyšdavo rūbų pakabos.

Bet kas čia tokio, jei rūbai kabinami ant vienos pakabos? Visų pirma: rūbinėje yra tiek pakabų, kiek salėje sėdimų vietų. Turi būti! Visų antra: aš kaip džentelmenas, po spektaklio pirmiausia paimu damos rūbą ir jai padedu apsivilkti. Paskui paduodu kitą žetonėlį ir pasiimu savo rūbą. Kai man paduoda abu rūbus vienu metu, man keblu ir moteriai pagarbą parodyti ir savo rūbą laikyti - nebent po pažasčia. Tačiau kur aš pasidėsiu skrybėlę, lazdikę? Juk aš noriu būti orus, juk esu kilęs iš kilmingos giminės ir mane auklėjo būtent taip. Tik sovietmečiu negalėjau "ponu" būti. Trečia: aš juk atėjau ne į parduotuvę, atėjau į spektaklį, aš nenoriu niekur skubėti. Aš noriu būti orus. Aš noriu elementariausios pagarbos iš rūbininko. Nes jis man yra už tarną, už liokajų, nes aš atstovauju vidurinei klasei. Aš buržua.

Bet kuriuo atveju tetras prasideda nuo rūbinės - įsidėmėkite tą teisybę. Kaip tave sutinka, tokie ir šeimininkai.

Peržvelgiu salę ir bandau suvokti kur aš pakliuvau. Faktas, jog į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, pačią kultūros širdį, pačiame pačiausiame mieste! Kas čia atėjo? Šiuolaikinių aristokratų ar turtuolių čia nematau - jiems tokios pramogos

nėra įdomios ir prasmingos. Jie gi ką tik iš purvo į kunigaikščius išėjo. Darbininkija šiais laikais į tetrus nevaikšto - brangūs bilietai, neturi laiko. Kam tas tetras, jei yra barai, o namie telikas. Ar jie kokie nors durniai, kad pinigus mėtytų pavėjui: pasižiūrės "24 valandas" ar "Redirected" ir bus super! Nachui tas tetras. Būtent ne "teatras", o "tetras" - lengviau tarti. Tai kas gi čia susirinko - studentija, pagyvenusi intelegentija ir dar kažkoks tarpsluoksnis, kuriam, matomai, ir aš priklausau su žmona.

Prieš spektaklį įvairaus amžiaus žmogeliai klaidžioja tarp eilių, neranda savo vietų, atsisėda ne ten, kiti atėję juos išvaro - labai akivaizdu, jog tam tikra dalis apskritai čia pirmą kartą atėjo pasikultūrinti.

Eina pro šalį žmogeliai... Aš juk kultūringas, atsistoju, kad praleisčiau juos, bet šie net nepasako to mandagaus žodelio "Atsiprašau." Tik viena pagyvenusi dama. Tai vėlgi tam tikras publikos požymis.

Matau sėdinčių daug jaunų veidų - vadinasi čia daug studentijos. Priešais sėdi vyrukas su raudona megzta kepuraite. Per visas 2 val. spektaklio, taip ir nenusimovė savo kandonkės. O juk mano tėtis visad man sakydavo: "Bažnyčioje, teatre ir prie stalo nesėdėk su kepure. Taip daro tik rusai." Pamenate, kaip anais laikais rusaitės sėdėdavo su kailinėmis kepurėmis ir restoranuose ir teatrų salėse... Pamenate tuos pasakojimus, kaip 1939m. rusų karininkų žmonos Kaune prisipirko apatinukų ir vaikšiojo su jais gatvėse, nes palaikė jas suknutėmis. Teneįsižeidžia išprusę rusai, senosios aristokratijos palikuonys - tai jų neliečia. Kalbu apie prastuomenę.

Kaimietukas Pranas atvažiavo į Vilnių pasikultūrinti...

Žmona mane įspėjo: nešnirpšk nosimi, išsijunk telefoną, nefotografuok salės - nemandagu. Na, ką aš... Aš gi kaimietis. Atvažiavau į sostinę pasikultūrinti, argi aš galiu nefotografuoti, juk reikia jums, namiškiams parvešti kokių nors įspūdžių...

Spektaklis prasidėjo kaip pridera. Atsitraukė uždanga, namelis, sėdi šeima, valgo, kalbasi - visai juokingas dialogas. Vaidinama natūraliai. Nu viskas čiotkai, kaip priklauso. Aktoriai kalba rusiškai, kažkur šone eina titrai... Nu, kaip kine jomajo... Sprendimas lievas (jaunimas tegu žino, jog žodis "lievas" nėra lietuviškas ir jis reiškia tokį kreivą, prastą sprendimą), bet čto nam ribam - nam ribam pochui (reikia mokėti gerai rusų kalbą, kad suprastum šio fraziologizmo subtilumą, o "guglinis" vertimas būtų toks: "O kas mums žuvims - mums žuvims visvien"). Kodėl staiga pradėjau naudoti visokius
rusiškus išsireiškimus? Ogi todėl, kad spektaklyje rusų kalba liejosi per kraštus. Aktoriai kalbėjo taip, kaip tarpusavyje bendrauja kai kurie vilniečiai: kalba, kalba lietuviškai ir staiga pusėje sakinio pereina į rusų kalbą, ir staiga netikėtai į lenkų... Aš jau buvau bepradedąs manyti, kad čia mūsų mažumas parodijuoja, bet ne - lenkiškai nė žodžio! O kaipgi, juk šiuo metu mums priešai yra tik rusai. Bet spektaklis lyg tai buvo ne apie tai, nors su ryškiu politiniu atspalviu. Jeigu lakoniškai apsakyti apie ką tas vaidinimas, tai jis apie mūsų visuomenės nužmogėjimą, apie besaikį socialinių tinklų naudojimą ir nemokėjimą bendrauti tarpusavyje, apie iš visų galų lendančią propagandą, apie tai kaip ji kuriama ir koks mūsų santykis su ja, apie blogio ir gėrio kovą. Va. Toks kosmopolitinis spektaklis. Bet po velnių, tai kodėl nebuvo įpinta ir anglų kalba. Juk visoje to pasaulio griūtyje aktyviai dalyvauja ir anglosaksai. Ką, padarysi, režisierius buvo dvimatis ir mušė į vienus vartus.

Eina nachui tas režisierius... Ausys raitosi skaitant "nachui" ar ne? O juk grubus vertimas būtų "fuck"! ir žiūrėkit, skamba kur kas maloniau - juk visgi mes europiečiai. Galų gale ir jauniesiems žiūrovams, studentams būtų buvę lengviau sekti tekstą, kurio kartais ir nereikėjo sekti. Juk kai žiūrime į purviną vandenį, mes ilgai žvilgsnio neužlaikome.

Ko visgi aš keikiuosi?

Taip taikiai prasidėjo spektaklis...

Ogi spektaklyje išgirdau beveik visus įmanomus rusiškus keiksmažodžius ir jie liejosi laisvai kaip kraujas Tarantino filme "Bulvarinis skaitalas". Kas trečias-ketvirtas žodis! Jeigu jums patinka filmai, kuriuose gausiai keikiamasi, būtinai nueikite į tą spektaklį. Jis šimtu procentų atitinka "B" kategorijos filmus.

B kategorijos filmai yra mažo biudžeto, greitai kuriami filmai, atsiradę 3 dešimtmetyje Amerikoje didžiosios depresijos laikais, kai žiūrovams už vieno bilieto kainą buvo siūloma pamatyti du filmus: “gerą” A kategorijos ir “ne tokį gerą” B kategorijos. B kategorijos filmai labiausiai orientuojasi į horror, sci-fi, thriller, adventure žanrus, jie kuriami nesilaikant griežtų taisyklių, dėl ko atrodo “keistai”. Juos dažniausiai kuria režisieriai, kurie nenori priklausyti didžiosioms kino studijoms, arba režisieriai, kuriems trūksta patirties. Tiesa, B kategorijos filmai nėra tokie blogi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jie padarė daug meninių ir techninių atradimų, o tokie filmai, kaip Easy Rider (1969) susilaukė didžiulės komercinės sėkmės.

Sėdi, vadinasi ta šeima, kalbasi, valgo ir tik staiga šviesa gęsta: trach-babach! ir kažkas sunkaus per stogą įkrenta namuko vidun! Labai įdomus sprendimas - man patiko. Net pašokau iš vietos. Tikrai išgąsdino.

Žmonai pasilenkiau ir pažnibždėjau į ausį:

-Čia pagal anekdotą, kur eilinis Jonas tris kartus šoko iš parašiuto ir visus tris kartus neišsiskleidė parašiutas, ir visus tris kartus tūlas ūkininkas taisė savo daržinė stogą.

Nukrito plika boba...

Žmona man kumšt į šoną ir pati juoko nesulaiko. Na, ką norėti iš kaimiečių atvažuiavusių iš gilaus kaimo pasižiūrėti spektaklio!

O kai šviesa vėl įsižiebė pamatėm ir papų. Pasirodo nukrito ne parašiutininkas, o plika boba (užjaučiu aktorę - matyt, statistė) sėdinti keleivinio lėktuvo krėsle. Vaginos nesimatė - buvo pridengta saugos diržais. Gaila.

O žiūrovai: "ŪŪŪŪ!"

Papai visad yra gerai.

Buvo tame spektaklyje ir daugiau papų - papai liejosi laisvai, kaip prastame porno filme.

Bet kita vertus, galima namie įsijungti "Blue Huster" kanalą arba tiesiog internete pasižiūrėti porno vaizdelių... Na, tiesa, spektaklyje niekas nieko natūraliai nežagino - o jau buvo arti to. Irgi gaila. Gaila sumokėtų pinigų už bilietus.

Nesiruošiu atpasakoti viso spektaklio siužeto, nueisite patys ir pamatysite. Visą spektaklio pagrindinę mintį aktoriai pasakė per pirmąsias 10 minučių, o visas kitas 2 val. tiesiog mėgavosi visu tuo ką mes matome kasdien per kriminalus, prievartos filmų metu, visokiose 24-iose valandose ir panašiai.

Mėsininkas, kasdien skerdžiantis gyvulius tikrai neis žiūrėti parodomojo skerdimo, nes jis ir taip viską kuo puikiausiai žino.

Ar norint parodyti žmogaus žiaurumą reikia akivaizdžiai ir paprastai visų akivaizdoje nupjauti žmogui galvą? Ne. Menas turi kitų priemonių. Bet tame spektaklyje jokio meno nebuvo ir nėra. Tiesa, jokiam aktoriui galvos irgi nenupjovė, bet vieną korė. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo fikcija. Labai nusivyliau, kad mane apgavo.

Į pabaigą norėjosi nubėgti į šaldytuvą, kaip kad būna prastų veiksmo filmų metu ar reklaminių pauzių metu, bet kaip žinia teatre yra tik bufetas. Tik visa bėda, jog spektaklis buvo be pertraukų.

-Režisierius bijojo daryti pertrauką, nes bijojo, kad per ją žiūrovai neišsilakstytų, - po spektaklio pajuokavo žmona. Naa, bet kokia ji protinga!

V. Masalskis. Va, taip jis ir atrodė...

Spektaklis buvo toks labai naujoviškai pastatytas, interaktyvus. Mat salėje sėdėjęs Masalskis (atkreipėme dėmesį, jog viena kraštinė vieta 10-oje eilėje buvo rezervuota) pakilo ir neva apsimesdamas žiūrovu, keikdamasis nuliūrino į sceną. Vaidino save. Neva, atgrojusį aktorių, kuris kažko pavydi tiems esantiems scenoje. Paskui jis virsta šėtonu, rusu ir dar kažkuo. Pastebėjau, jog Masalskis labai gerai moka keiktis - natūraliai išėjo. Kaip gyvenime. Jaučiausi spektaklyje kaip namie - mat man labai patinka keiktis rusiškai. Siela atsigauna.

Kai Masalskis išėjo į scena, supratau žaidimo taisykles - panorau ir aš įsijungti į spektaklio veiksmą: pakilti iš savo vietos ir taipogi pakalbėti apie šį bei tą, juolab jog puikiai moku keiktis ir drąsos netrūksta ir liežuvis gerai dirba. Žmona sulaikė. Tris kartus norėjau jau eiti į sceną.

-Jei nueisiu, sugadinsiu tau visiškai visą vakarą ar ne? Susispyksime? - paklausiau pašnibždomis žmonos.

-Taip.

V. Mainelytė. Sunki ta senatvė... Aš irgi sutikčiau su bet kokiais vaidmenimis.

Bet man vistiek liko neatsakytas klausimas: o ką būtų darę tie aktoriai, jei aš su savo tekstu ir scenrijaus versija būčiau įsijungęs į veiksmą? Būčiau patikrinęs jų profesionalumą.

Apie aktorių profesionalumą... Esu iš garbių aktorių daug sykių girdėjęs, jog jie esą nevaidina visokiuose serialuose ir filmuose, nes esą tai mėšlas, tai ne menas. Esą teatras yra visai kas kita. Ten jie kažką išgyvena, jaučia. Esą, tik visokie pradažnos škuros eina vaidinti serialuose, kuriems tik eurai akyse. "Pradažnos škuros" - tai "parsidavėliškos odos".

Sėdėjau ir niekaip negalėjau suprasti kaip Masalskis, Mainelytė ėjo vaidinti į tokį purviną spektaklį? Ar jie per prastai uždirba, ar jie į tą Nacionalinį tetrą eina kaip į darbą, ar kuris galas... Juk kaip yra samdomame darbe - nori nenori, dirbi ir viskas sukandęs dantis. Bet tada nereikia kalbėti apie meną, kažkokią aktorystę, pašaukimą ir visokius kitokius niekus. Jugi tarkim, kokios Hulivudo žvaigždės į bile kokį porno filmą nenusamdysi. Jie paskaito scenarijų ir jei mato, kad tas vaidmuo jiems patinka, jie eina ir vaidina. Na, nebent koks magnatas sumoka biešėnus (rus. "beprotiškus") pinigus. Bet kas pas mus moka pinigus? Pas mus yra tik išmaldos. Nėra tie gerbiami aktoriai verti tokios pagarbos, kokią jiems skiriame. O jei manote kitaip, nueikite į tą visišką blogį. Labai geras, tarp kitko, ir taiklus spektaklio pavadinimas - atitinkantis jo kokybę.

Vienu momentu, jau maždaug paskutiniame spektaklio trečdalyje, kai jis perėjo į visišką fantosmagoriją (sunkiai mąstantiems siūlau įsivaizduoti pragarą), visa salė nuščiuvusi, susikaupusi bandė sekti nelabai svarbaus epizodo tekstą. Matyt, galvojo, jog jis turi kažkokią didelę meninę prasmę. Buvo taip tylu, jog kai aš žmonai šnibždėjau į ausį: "Juk tai akivaizdus šūdas - karalius nuogas! Ko visi čia sėdi?" - tie mano žodžiai girdėjosi maždaug 4 metrų spinduliu aplink mane. Tokia tad buvo tyla ir susikaupimas salėje. Na, galbūt dėl to, kai visa salė ėmė gausiai ploti atsistoję, tuo 3-4 metrų spinduliu aplink mane žiūrovai sėdėjo ir beveik neplojo. Va, kokia yra akivaizdi tiesos galia!

"12 kėdžių" yra genialus filmas. Pamenate tą epizodą, kai vyksta spektaklis, prasideda žemės drebėjimas, žiūrovai bėga iš salės, o pro juos link scenos braunasi Ostapas Benderis ir Kisa. Balkone sėdėjęs "meno gerbėjas" net išsižiojo: genialu taip pavaizduoti sutrikusios buržuazijos brovimąsi prieš nesustabdomą istorijos tėkmės srovę. Tikslios citatos nepamenu - ten smagiau pasakyta. Bet iš tiesų, tas filmo epizodas priminė spektaklio atmosferą: scenoje rodomas visiškas šūdas, o žiūrovai vėpso susižavėję ir gaudo kiekvieną žodį.

Avys...

Stebėjausi žiūrovais - 90 proc. plojo atsistoję. Matyt, jiems labai patiko. Juk taip daroma tik tada, kai tau labai patinka, iš didelės pagarbos režisieriui ir aktoriams. Aš neplojau. Žmona neplojo. Dukra man paskui paaiškino, jog jaunoji karta mananti, kad taip spektaklyje reikia elgtis. Voba!

Na, bet Vilniaus studentija ir jaunimu nereikėtų stebėtis, juk ten suvažiavo jau beveik visas Lietuvos kaimas. O juk paprastas žmogus elgiasi taip, kaip yra matęs rodant holivudiniuose, prabangiuose filmuose per teliką apie aristokratiją. Na, o pagyvenę inteligentai, kurių irgi buvo nemažai toje salėje (juk ji buvo pilnut pilnutėėlė - anšlagas: kas nenori pamatyti papų ir išgirsti keiksmažodžių!) irgi stojosi ir plojo. Ir vėl nesistebiu, nesgi dar Romos imperijos laikais senatoriai bliovė kaip avys...

Režisierius bandydamas kalbėti apie visuotinį nužmogėjimą, pats to nenorėdamas tapo jo dalimi.

Aš matyt, to šiuolaikinio meno nesuprantu. Jei suprasčiau, nusipirkčiau prabangius rėmus ir pasikabinčiau kur nors sodo gale, vaizdu į kokį nors gerą savo šiukšlynėlį - ir menas ir pigu.

O ta chebrytė kuri statė spektaklį pagalvojo: "Bliadj, įmetam papų, keiksmažodžių, viską sumiksuojam ir susirinksim gražaus pinigėlio! Eina, nachui, kaip bus gerai!" Toks tad jų lygis.

O prisimenant "B kategorijos" filmų apibrėžimą norėtūsi režisieriui pasakyti, jog baliono, imituojančio Žemės rutulį, pūtimas ir paskui jo mėtymas po sceną, yra pigi garsiojo Čarlio Čaplino filmo "Didysis diktatorius" epizodo, kai Hitleris žaidžia su Žemės rutuliu, kopija. Bet Čaplinas buvo žydas...

Č. Čaplinas. Filmas "Didysis diktatorius"

Na, ko norėti iš lietuviškos kultūros, jei mes visus žydus iššaudėme ir išvarėme iš Lietuvos. Žydai sudaro 2-3 proc. žmonijos ir net 50 proc. žmonijos intelektualai yra žydai. Jei jų nebūtume nuskriaudę, dabar Lietuva žydėtų ir būtų turtinga. O kadangi ji valdoma lietuvių, tai vaikai mėtomi į šulinius, BMW daužo troleibusų stoteles, teatras stato "Redirected" pigias kopijas, o pats filmas pigi Tarantino "Bulvarinio skaitalo" kopija. Mes patys be stuburų, be nuomonės, apiplėšti, išprievartauti ir toliau žaginami per visus galus. Kas spėjo, tas išvažiavo.

O juk tik vakar pasakiau, kad apie teatrą neberašysiu daugiau. Neperšokęs griovio, nesakyk "op!".

Aš esu tik paprastas kaimietis iš vidurio kaimo... nesėtų rugių žydėjimo kryžkelėje... Man didesnį įspūdį ir estetinį pasigėrėjimą paliko pakelėje matytas ištapetuotas tualetas, nei spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre...