Italijos dienoraščiai. Meilės miestas.

151-oji istorija. Pratęsiu 137-ąją istoriją. Venecija. Stoviu Rio Tera S. Leonardo ir Fondamenta Cannaregio gatvelių sankirtoje. 2007-ieji. Užvertęs galvą žiopasau į medines, šimtametines sijas. Jos vis dar stovi, vis dar nesupuvusios - išlaiko bent kelis aukštus. Sudėtos gana tankiai. Niekas į jas nežiūri, tik tokie kaip aš, kurie artimiau susiję su statybomis. Tik pradėjęs statyti namą pradėjau pastebėti tai, į ką anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio. Štai Kaune, Akropolio betoninės kolonos sutrūkinėjusios, štai Norvegijoje, Bodo aerouoste grindų plytelės suklijuotos bet kaip, nesilaikant vienodų tarpų - kas čia atsitiko...

Stoviu užvertęs galvą į sijas ir sukasi viena ir ta pati mintis: "Kaip žmonės anksčiau statė! Mediena iki šiol išsilaikė. Seniau žmonės žiūrėjo kada kirsti medį, kiek jį išlaikyti, o dabar..."

Venecijoje aš jau antrą kartą - kas galėjo pagalvoti, jog aštuonerių metų aš čia vėl vaikščiosi. Tik tada, 1999-ųjų vasaro pabaigoje, Italijoje vis dar cirkuliavo lyra, o dabar jau euras, taip kaip pas mus... Taip neseniai dar buvo litas. Atrodo niekas nepasikeitė... Ne, pasikeitė. Liko dar mažiau autentikos ir daugiau kinietiškų, Kinijoje pagamintų venecijietiškų prekių. Skamba absurdiškai, bet mes prie globalizacijos baigiame priprasti. Štai ant Di Rialto tilto 1999 m. pirkau "daktaro" kaukę. Tada neįvertinau ką nusipirkęs! Jos visos buvo tokios - rankų darbo. Ten knibždėte knibždėjo parduotuvyčių-dirbtuvėlių, kuriose beveik tavo akyse gimdavo kaukės: čia dar nenudažytos, baltos, o čia va jau klojamas ant jų paskutinis lako sluoksnis. Iš vidinės pusės matosi pirmasis marlinis sluoksnis...

"Daktaro" kaukė. 1999m.

Ir štai 2007-ieji...

Aš ir vėl ant tilto, tik šįkart su antrąja žmona. Ji renkasi kaukę... Pardavėjų pirmieji žodžiai: "Tai tikra, autentiška venecijietiška kaukė - rankų darbo..." Prieš aštuoneris metus to negirdėjau. Matyt, kiniečiai su savo produkcija čia atliko rimtą invaziją. Nuperkam kaukę... Iš vidinės pusės originalus įspaudas: "Original. Hand printed. Made in Italy. Venezia". Mano 1999-ųjų metų "daktaro" kaukėje tokio įspaudo nėra, bet ir be jo aišku, kad ji rankų darbo, o ši?.. Aš jau nebematau to, anuometinio rankų darbo - nei vidinėje, nei išorinėje pusėje nesimato rankų darbo nelygumų, nebesimato rankomis atlikto šlifavimo... Rankų nesimato...

2007-ųjų metų kaukės paviršiai lygūs. Matomai visos medžiagos purkštos, dažai užpurkšti - niekas čia nebesiterliojo teptukais. Kaukė irgi suformuota ant kokios nors standartinės klišės... Taip, sutinku - tą kaukę gamino italas, ji ne kinietiška, bet joje nedaug rankų šilumos... O juk teprabėgo gal aštuoneri metai... O kaip atrodė Tų laikų Venecija, kai gimė mano senelis

1999-ųjų metų kaukės vidus.

Šarpnickis Juozapas?! Kokios kaukės tuomet buvo pardavinėjamos ant Di Rialto tilto?!

1999-ieji... Sėdžiu kažkokioje kavinukėje, mėgaujuosi kava. Anapus gatvelės, už vitrinos didžiulis televizoriaus ekranas, rodo formulės lenktynes. Visai greta, gatvelių sankirtoje stovi mergina ir vaikinas - šių laikų Romeo ir Džuljeta. Jis ilgais baltais marškiniais, lengvai krentančiais ant aptrintų džinsų, ji su suknute, ilgais palaidais plaukais. Kažką aistringai aiškinasi. Ji trenkia jam per žandą ir verkdama nubėga. Jis iš paskos. Ar tai itališka meilės scena? Tame, Venecijos fone - taip. O per metrą nuo manęs sėdi italas, profesionaliai suka šakute makronus ir kemša, skaitydamas itališką laikraštį... O aš, turistas, geriu rytinę kavą ir mėgaujuosi vaizdais...

2007-ųjų kaukė.

Ar mes pasiklydom Venecijoje. Be abejo. Ten neįmanoma nepasiklysti. Klaidžiojam gatvelėmis ir išlendam į ... aikštę. Ten švelniai liejasi gatvės muzika... Palaima. Be abejo, mes apžiūrėjome salą-kapines, be abejo nuplaukėm į stiklo salą, be abejo aš išleidau visus savo pinigus, nes tai buvo paskutinė diena Italijoje.

Tačiau mano bičiulis, su kuriuo kartu sėdėjome autobuse, buvo taupus ir prilaikė pinigą. Sakau: "Paskolink, grįžęs atiduosiu..." Jis ir paskolino. Aš tuoj nusipirkau gana brangoką bilietą ir vienintelis iš grupės pakilau į San Marco varpinę, iš kurios atsiveria nuostabi Venecijos panorama. Kiti pagailėjo lyrų, o paskui klausydamiesi mano įspūdžių graužėsi nagus. Tačiau jau buvo viskas po visko - mūsų laikas Venecijoje baigėsi.

Na, visi rikiuojamės... Tuoj visi į laivą, plauksim...

Na, kaip aš galiu kur nors plaukti savo naujai meilei, savo simpatijai, tai Marytei, kuri labai mėgsta "mėsytę", nepadovanojęs rožių, kurias čia toks kapitonas pardavinėja!

Palyginkite šios, 2007-ųjų metų kaukės vidų su 1999-ųjų

Nupirkau. Įteikiau. Ši nudelbė akis, nuraudo. O jos draugė Paulina supyko ant manęs:

-O aš tikėjausi, jog man padovanosi!

Ibin Sina yra pasakęs, jog meilė yra sunki liga. Tai va. Paulinai tą vakarą pakilo temperatūra ir ji susirgo. O ką aš galėjau padaryti? Juk nepersiplėšiu perpus. Bet man visad taip: vis pasirenku netinkamą variantą.

Marytė (kuri nuotraukoje su manimi stovi ant tilto) rožę paėmė, bet mano "kelioninę" meilę atstūmė. Ir iš kur man žinoti, kad ne ji, o Paulina "serga"!

Paskutinis štrichas šioje istorijoje buvo putojantis vynas.

Užsuko mūsų autobusas į benzino kolonėlę kuro, o mūsų pravadyla riktelėjo:

-Paskutinis sustojimas Italijoje! Kas dar turit lyrų, galit eiti ką nors nusipirkti.

Ar lyrų dar turėjau? Žinoma. Skolintų.

Nuėjau.

Ką pirkti?

Aišku, kad vyną. Etiketės vien itališkai - nieko nesuprasi. Pasiėmiau butelį raudono vyno.

Parsinešiau autobusan ir tuoj savo kompanijai pranešiau džiugią žinią.

Atidarom?

Aišku, atidarom!

Užėjo kažkoks kvailas šišas - suplakiau gerai butelį ir ėmiau atkimšinėti. Kad šovė - iškart pusė vyno man ant kelių ir ant grindų... Iš kur man žinoti kaip itališkai rašomas "putojantis vynas"! Ir įsivaizduokit: jau tamsu, jau autobuse visi ruošiasi miegui ir staiga pasklinda šilto vyno kvapas. Už minutės priekyje jau girdžiu bobų komentarus:

-Kažkas atidarė vyną... - pažnibždomis ir tuoj garsiai: - Kas vyną atidarė?!

Miegojau šlapias ir limpantis. Ore tvyrojo itališko vyno kvapas...

Čao Italija! Čao meile! Čao bella!

Čia sugrįšiu 2007-ais, jau kitoks ir kitaip.

Lietuvi, tu esi statistinis vienetas ir niekam tu nerūpi!

V. Bacevičiaus pradinė mokykla

146-oji istorija. Tai neplanuota istorija. Kaip gyvenime ir nutinka: žmogus planuoja, o Dievas nusprendžia.

Visi mes esame lygūs prieš įstatymą, tačiau kai kurie yra lygesni (Dž. Orvelas). Visi mes esame žmonės, bet kai kurie yra Žmonės. Valdžią mes mistifikuojame, pakylėjame. Kai sakome "valdžia" mes įsivaizduojame kažkokią belytę abstrakciją, kuri yra ir valdo mus. Bet iš tiesų ji susideda iš žmonių, kurie nuėję į valdžią pasijunta tarsi būtų tapę kitokiais žmonėmis - Žmonėmis. Tada mes jų atžvilgiu tampame liaudimi, masėmis, gyventojais, miestiečiais - statistika. Irgi esame tam tikra abstrakcija, kažkokia belyte mase - liaudies balsu, kuris yra kažkur, o dažniausiai nutilstantis ties balsavimo urna. Nesgi demokratija baigiasi ties ja. Toliau jau mus valdo Žmonės, kurie mūsų nebemato ir nebegirdi, nes mes esame tik statistiniai skaičiai.

Vakare, kai mes nusirengiame (neturiu omeny tų bedalių, kurie su visais rūbais miega kanalizacijos šuliniuose ir kitokiose nešvariose vietose) - tampame lygūs. Naktį bezdame, vartomės, prakaituojame po kaldromis, krenkščiame, švokščiame, sapnuojame, keliamės ir šliaužiame į tualetą, grįžtame ir taip iki ryto. Ryte viskas keičiasi... Bet kol dar plaunamės tarpkojus, krapštomės dantis ir ausis, kol dažomės lūpas ir skutamės barzdas dar vis esame daugmaž lygūs. Bet tuoj pat viskas pasikeičia kai užsimetame rūbus. Rūbas pakeičia žmogų, jam suteikia statusą. Taip iškart vieni tampa statistika, o kiti Žmonėmis.

V. Bacevičiaus pradinė mokykla iš gatvės pusės...

Kai aš ryte pabundu, nežinau kas su manimi atsitiks tą dieną.

Kaune, Žaliakalnyje yra tokia pradinė V. Bacevičiaus mokykla. Medinukė. Beprotiškai senas pastatas. Tačiau jo niekas jau kuris laikas neremontuoja. Nenuostabu, nes vis pritrūksta lėšų. Valstybiniai darbai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui žmogus namą gali pasistatyti ir už 100 tūkst. eurų, o miestas už 300 tūkst. įstengia tik niekam nereikalingą tualetą suręsti. Buvo čia tokių, "auksinių" tualetų era Kaune. Visi girdėjome.

Pradėsiu pasakoti nuo antro galo, bet ne nuo to apie kurį pagalvojo vyrai, bet jei ir pagalvojo, tai sąsajų galima surasti.

V. Bacevičiaus mokykla stovi geroje vietoje, šalia Savanorių prospekto. Labai geras žemės sklypas. Kiekvienas Žmogus, turintis pinigo gerai supranta reikalo esmę. Yra geras sklypas - jį galima paimti ir ten pastatyti ką nors stiklinio ir šviesaus. Neoficialiomis žiniomis, vadovaudamasis nuogirdomis, žinau, jog ten vieno garsaus kauniečio verslininko sūnus norėtų atidaryti vaikų darželį. Darželiai dabar yra ant bangos. Nesvarbu, kad mokyklą nori iškeldinti, dėl to, kad pastatas neva persenęs ir yra blogos sąlygos vaikams mokytis. Bet vaikų darželį ten bus galima atidaryti. Kaip?

Visų pirma reikia ten panaikinti mokyklą - ją iškeldinti, sujungti... Visi žinote, kad pas mus vyksta švietimo reforma. Jau 25-erius metus, kiek save pamenu nepriklausomoje Lietuvoje, nesibaigiančios reformos, kaip pavasariniai Šilutės-Rusnės potvyniai. Panaikinus mokyklą lieka tuščias pastatas, kurio planuojama paskirtis galėtų būti absurdiška, juoką kelianti: vieta kur susitinka buvę absolventai. Liuks! Be abejo niekas ten niekad nesusitinka, pastatas nešildomas, elektra ten nedega, po 3 metų namas ima griūti, išdaužomi langai, o finale kas nors tą paveldą padega... Na, kokie bomžai - tie, kurie vakarais nesirengia. Tada paveldo nelieka ir vietoj jo galima jau ką nors statyti "naudingo", pavyzdžiui privatų darželį. Tai čia toks natūralus paveldo naikinimo kelias. Bet yra ir civilizuotas: tereikia atlikti tam tikrą skaičių popierinių-biurokratinių machinacijų ir toje vietoje bus daroma tas kas reikalinga. Taip sakant, turtingas diedas visus siunčia: "Šikt!".

Tai čia yra reikalo vinis.

https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/

Taigi ne paslaptis, jog tą mokyklą lanko mano sūnus, pirmokėlis. Ir ją norėtų lankyti ir kitas sūnus, dar augantis. Mums ten gerai - mokykla arti, vaikams saugu nupėdinti. Mokykla maža, jauki. Juk kaip yra nuostabu pirmąsias klases baigti mažoje, jaukioje mokyklėlėje. Aš pusantrų metų lankiau kaimo mokyklėlę ir žinau, ir niekas man jokių arabų, ar sirijiečių į galvą nepripūs.

V. Bacevičiaus mokykloje yra nuostabios mokytojos, bet va bėda... Reikia mokyklai remonto, reikia didesnės sporto salės, reikia valgyklėlės, reikia... Mūsų mokyklėlės tėvai yra veiklūs - tuoj buvo paruoštas rekonstrukcijos projektas. Ir netgi vienas tėvelis galintis ir mokantis, pasisiūlė pritraukti europines lėšas, kad tik savivaldybė paliktų tą mokyklą ramybėje, kad tik Kaunui apsimokėtų, kad tik Kaunas sutaupytų. Bet ne... pasirodo mano pirmokėlis mokosi antisanitarinėse sąlygose. Praėjusį rudenį atėjo "antisanitarai" iš atitinkamų organų ir pasakė, jog mokyklai nebepratęsiama higienos knygutė. O tai reiškia, jog mokykla iškart kitą, dieną privalo nutraukti savo veiklą.

Tėveliai vėl pasidomėjo ir paaiškėjo, jog Kaune yra bent 7 mokyklos, kurių higienos knygelių galiojimas jau seniai nutrauktas, o kai kurios tokių "veikalų" net neturi...

Hmm... Ne, aišku, kad vienam turtingam žmogui reikia to sklypo...

Mokyklos pastatas yra paveldas. Koks ten tas paveldas - mieste pilna tokių "paveldų" su išdaužytais stiklais. Per keletą namų nuo mokyklėlės, A. Mackevičiaus ir Savanorių pr. sankryžoje yra kitas, tikras jau seniai griūvantis paveldas - dar caro laikais statyta pašto pastotė. Tačiau ten sklypas per mažas, vieta nelabai patogi, tad paveldas toliau atsipūtęs griūva. Kažkada, matyt, Žmonės darė pašto reformą - koks skirtumas kurios valdžios Žmonės. Žmonės prie visų valdžių yra Žmonės.

Miesto paveldas: carinė pašto pastotė!

Kaip Lietuvoje yra vykdoma švietimo reforma ir siekiama kokybiško mokymo. Štai V. Bacevičiaus mokykloje yra 9 pradinukų klasės ir mokosi per 250 berniukų ir mergaičių. Visa tai perkeliame per kelis kvartalus ir sugrūdame į Žaliakalnio mokyklą, kurioje telpa tik tokios 6 klasės, kurioje tik planuojama daryti remontą ir statyti sporto salę, kurioje valgyklėlė yra kažkur rūsy... Vos tik V. Bacevičiaus mokyklos mokytojos patenka į naują kolektyvą, paaiškėja, kad jų yra perdaug ir jos visos netrukus atleidžiamos. Nesgi juk neišvarysi savų mokytojų į gatvę - tegu eina n... tos naujokės. Ir reziumė: Žaliakalnio mokykla, kurioje dabar mokosi virš 400 vaikų, išsipūčia iki 600 mažiukų. Juk nestatys suolų koridoriuose, kaip būdavo anksčiau su lovomis ligoninėse - be abejo kai kurių vaikai bus "tremiami" į kitas mokyklas. O juk mes tėvai, puikiai žinome, kad yra "gerų" ir yra "prastų" mokyklų. Mūsų neapgausi.

Bet štai kaip kalba Kauno savivaldybės kai kurie tarybos nariai: Kaune mažėja vaikų, mažėja žmonių, nereikia tiek daug mokyklų, reikia taupyti lėšas, reikia reorganizuoti, reikia baigti galų gale tą reikalą. Baigti vien tam, kad jis jau nusibodo ir apskritai kažkaip reikia baigti. Kiek gi galima tampytis. O jei kažkur, kažkokioje mokykloje susirinkę tėvai protestuoja, dėlioja parašus, bando vietinius ir Švietimo ministerijos Žmones įtikinti, kad jų sprendimai yra blogi - niekam nė motais. Pohui ta liaudies nuomonė. Juk liaudies masės yra kvailos ir nieko neišmano. Durniai.

Pašto pastotė šitaip stovi mažų mažiausiai 15 metų. Tiek savo akimis mačiau.

Na, čia mane įžeidžia, laikydami mane kvailiu. Gal aš toks ir esu, bet savęs tokiu nelaikau. Aš irgi galėčiau pabūti savaitę, mėnesį ar metus Žmogumi - nelabai kas gal pasikeistų. Bet va, kai reikia ką nors realaus, dėl mūsų nuveikti - Žmogų nebelieka. Taip, taip - jie yra ŽMOGAI.

Stoviu aš Kauno miesto tarybos posėdyje ir klausausi miesto švietimo skyriaus pono apie tai, kad sujungus mokyklas bus pasiekta begalės naudų: padidės mokytojų apkrovos, padidės jų atlyginimai, pasidarys pilnesnės klasės. Ir apskritai įlipsime į kažkokią naują kokybę...

Palaukit, tuoj Britai uždarys sienas, tuoj visus lietuvius iš UK išvys ir vėl Kaune bus pilna šeimų ir mokinukų. O jau tada bus kita problema, atsiras mokyklų trūkumas. Taip kaip vilniečiams trūksta darželių. Mat juk niekas neplanavo, kad į Vilnių per pastaruosius dešimtmečius suvažiuos visas likęs Lietuvos kaimas. Beje Vilniuje yra iš Švietimo ministerija...

Ne, pas mus niekas nieko neplanuoja. Visi vaikšto kaip trumparegiai be akinių. Čia ir dabar. Yra - nugriaukim. Yra - reformuokim. Bet griauti ir reformuoti (mūsuose tai beveik ta pati reikšmė) yra lengviau nei ką nors sukurti ar pastatyti.

Jūs jau beveik supratote apie ką aš čia rašau. Belieka trumpai papasakoti kas šiandien man nutiko.

Užvakar buvo mokyklos bendruomenės susirinkimas - dalyvavo virš 60 suaugusių vienetų. Ir pirmininkaujantis buvo ir raštvedė. Viskas kaip priklauso pagal visas taisykles - taškas, kablelis ir dvitaškis. Vienbalsiai už mokyklos tolesnį gyvenimą kėlėm rankas ir kojas. O kadangi aš neištvėriau ir pasisakiau, tai mane tuoj pat pakvietė sudalyvauti Kauno miesto tarybos posėdyje, kuriame bus sprendžiamas mūsų mokyklų (kelių miesto mokyklų) sujungimo klausimas: "gyvens" arba "mirs". Kaip Romos imperijos laikais gladiatrių kautynėse. Tarpinio varianto nėra.

Mūsų mokyklėlės bendruomenės pimininkas pakvietė mane ne todėl, kad moku garsiai ir drąsiai pasakyti ką galvoju, o dėl moralinio palaikymo, kad miesto valdžia matytų, kad mūsų bendruomenę atstovauja ne vien mūsų pirmininkas. Buvome trys vyrai. Visi tokie nešpetni: kas advokatas, kas vėlgi, o aš, aišku, iš liaudies masių - su juodais marškinėliais ir arabiška kaklaskare. Toks aukštas, įmitęs vyras, kurio taip lengvai nepastumsi. Ant kurio nuogo riešo pleistras, mat ryte daviau kraujo mėginį ir pamiršau nusilupti. Čia tik įrodymas, jog nesiruošiau lipti ant bačkos.

Man pasakė: "Tu stovi už mūsų ir nieko nekalbi..."

-Niekas tau ten neduos šnekėti, - pasakė man žmona išlydėdama.

-Aš ir nesiruošiu. Ką aš ten pasakysiu...

Ir iš tiesų nesiruošiau. Vaje, ten tokia tvarka! Visi turi mygtukus, visi turi mikrofonus, pirmininkaujantis labai griežtas - leidžia tik po minutę pasisakyti. Daug visokios elektronikos, visokie ekranai: matai kas dabar pasisako, kas laukia eilėj... Ui, baisus reikalas! Pasijutau, kaip baudžiauninkas nuo kiaulių atėjęs į katedrą!

Pirmokėlių klasė V. Bacevičiaus mokykloje.

Nieko jie ten įdomaus nekalbėjo. Statistika, skaičiai, kažkokios bendros frazės... Pagalvojau: "Būtų mano valia, kaip aš čia jus visus reorganizuočiau lauk... biezdariai, bedarbiai... niekdariai..." Na, kaip vėliau paaiškėjo gal ne visi tokie, kai kurie buvo ir už mūsų, paprastų kauniečių interesus.

Ir būčiau nešnekėjęs, bet į pabaigą mane ėmė ir užsiutino, kai išgirdau šnekant, jog visa tai esą tik politika prieš rinkimus į seimą. Neva, savo mokyklą mes giname todėl, kad politikai, neva mus suorganizavę dėl savo kažkokių interesų.

Na, čia man, kaip senam kaukaziečiui, užvirė kraujas: "Mes, tėvai, norim išsaugoti mokyklą dėl savo vaikų, o ne vejami kažkokių politikų interesų! Kas per velniava!"

Na, jūs suprantate, jei patenki į bažnyčią, niekas tavęs ant altoriaus neleis užlipti pamokslo sakyti. Kaip minėjau, viskas automatizuota, suregistruota, o aš žmogus iš gatvės. Bet mano balsas yra stiprus, man mikrofono nereikia.

Apsižvalgiau: apsauginių nėra. Jei jie ir tupi kur nors už salės durų, tai minutės kalbai rėžti užteks. O šiaip jau apsisuksiu ir greičiau - nėr čia ko tuščiažodžiauti.

Kaip tyčia buvo paskelbta pertrauka ir aš tuo pasinaudojau - žengiau į jų anfitiatro vidurį ir tariau:

-Ponai! Ponai, sėskit. Dabar paklausykit manęs, paprasto kauniečio.

Ponai prisėdo, o aš tęsiau:

-Jūs šnekate apie mūsų gerovę, bet mūsų negirdite ir nenorite išklausyti, ir į mus įsiklausyti. Jūs čia susėde, žaidžiate savo vaikiškus politinius žaidimėlius. Patikėkit, mums nusipjaut tie jūsų rinkimai. Mums rūpi mūsų mokyklos likimas, mūsų vaikų likimas, o ne jūsų kėdutės, jūsų politika... - ir t.t. visko neatkartosiu. Bet labai daug ir nekalbėjau.

Be abejo, po savo trumpos ir aistringos kalbos, kuri užtruko gal 15, gal 40 sek., susilaukiau aplodismentų. Tiek laiko pakanka. Vistiek žinojau, jog mano balsas, kaip šuns - į dangų neina. Tad kam aušinti burną. Bet norėjau jiems parodyti, jog nėra visai taip, kaip jie mano.

Aišku, "jungiamų" mokyklų tėvų ir bendruomenių atstovų tarpe iškart tapau "žvaigždute".

O mūsų naujasis meras Matjošaitis jautė, kad esu naujoji, kylanti žvaigždė ir su manimi reikia skaitytis. Štai prieš posėdį einu savivaldybės koridoriumi, ką tik rūbinėje palikęs striukę: susikryžiuoja mūsų su meru keliai, jis meta į mane žvilgsnį, aš į jį. Jis ištiesia ranką, o aš jam ją paspaudžiu. Bet labai gerai žinau, kad jis manęs nepažysta, nes aš gi kokius 15 metų nuo visuomenės slėpiausi, meditavau... Kai man ištiesia ranką, aš niekad neabejoju - visad spaudžiu. Nesvarbu ar tai būtų gatvės mušeika, ar banditas, ar verslininkas, ar politikas. Man visad patinka sužinoti, kokia ta ranka... Rankos paspaudimas daug ką sako apie žmogų.

Tai va, tokia tad ta šiandienos istorija. Toks tad mūsų tas gyvenimas. Tokia ta vargana švietimo reforma: dega žvakė - užpūtei. Še tau ir reforma!

Kauno miesto tarybos nariai nubalsavo jungti mokyklas. Ir ką mums dabar, tėvams daryti? Kaip apginti savo mažylių laimę ir šilumą?

Kai grįžau namo, pagalvojau: mums paprastiems žmonėms reikia eiti į jų, politikierių posėdžius ir sakyti, kad jie yra pusgalviai.

Tačiau tada savęs paklausiau: "O kas tu esi, Pranai Šarpnicki? Juk tu esi tik statistinis vienetas."

Bet man jau nusibodo tylėti.

Kvailių šalį valdo kvailiai, o mes esme kaip buratinai. Tas irgi kasė auksinius į žemę tikėdamas, kad išaugs pinigų medis, o atėjo lapė su katinu ir išsikasė. Šiedu irgi buvo prie valdžios.

Gal man neatsitiks, taip kaip atsitiko proseneliui Markaičiui, kuris 1905 metais lipo Mosėdyje ant bačkos ir kėlė revoliuciją. Paskui kelis metus sėdėjo cypėje.

Mes nubundame ryte ir nežinome kas šiandien su mumis atsitiks...
Kadaise lankiau labai panašaus dydžio mokyklą - tos preities, tos mažos jaukios mokyklėlės nemainyčiau į jokią kitą... Skaitykite apie tai 166-oje istorijoje.

Filmuoju vestuves, jubiliejus ir kitokias šventes. Kuriu įvairaus pobūdžio filmus. 

Spauskite šią nuorodą!