Aš dievinu balerinas!

192-oji istorija. Šeštadienį su bobomis važiavau į Rygą. Ne, ne taip pradedu pasakojimą...

Šeštadienį buvau balete.Tu, Pranai, buvai balete?! Čia tai geras!... Ne, ne taip pradedu pasakojimą...

Savaitgalį praleidau Rygoje. Na, va, jau visai kitaip skamba.

Žmogaus gyvenime ateina toks laikas, kai jis gali reikšti savo autoritetingą nuomonę bet kokia tema. Štai Iljičius Vladimiras Leninas, didysis revoliucijos vadas tuėjo svarią nuomonę praktiškai apie viską: apie kiną, meną, kultūrą, politiką, seksą... Praktiškai nenuginčijamą nuomonę apie viską turėjo ir Stalinas, ir Hitleris. Savęs į jų gretą negaliu statyti, nes mano ūgis virš 190-ies ir man toli iki jų, bet praktiškai pasiekiau tokį gyvenimo tašką, kai ir aš galiu apie viską turėti savo nuomonę ir jums ją išsakyti. Vyrams tas laikas ateina peržengus 40-ąjį gimtadienį. Tada jie galutinai susiformuoja ir paprastai turi nepajudinamą, kategorišką nuomonę apie viską. Būtent taip atsiranda senberniai. Neduok dieve, moteriai ištekėti už senbernio - jo nepakeisi. Bet iš tiesų aš ne apie tai, o apie baletą. Taip, šįkart aš jums papsakosiu istoriją apie baletą, mat esu didelis šios meno rūšies gerbėjas. Manau, jog kur nors ir Iljičius Leninas yra pasakęs, jog baletas yra supuvusios buržuazijos, vulgarus iškrypimas. Leninas negalėjo mėgti baleto, nes ne proletariatui jį suprasti.

Taip, aš labai mėgstu baletą.

17-19 a. kostiumai

Labai nesigilinsiu į baleto istoriją, nes jo užuomazgos atsirado žmogaus protėviui išlipus iš medžio ir nusprendus vaikščioti stačiom. O šiaip jau visi žino, jog viskas visų pirma atsirado Rusijoje. Neva, kažkoks valstietis Ivanas Ivanovičius savo bobą šokdinęs gryčioje ir taip atsiradę klasikiniai baleto žingsneliai... Juokauju.

Baletas suklestėjo romantizmo epochoje, 19 amžiuje. Kaip nebūtų keista, bet iki tol baletą šoko vyrai. Bet gal nevertėtų labai stebėtis, nes baletą nuo senų laikų labai mėgo moterys... nes jų vyrai miegamuosiuose baleto nešokdavo, o juk norisi į kažką pasižiūrėti. "Pleibojaus" žurnalų ir erotinių TV kanalų kaip žinia tada nebuvo.

Natūralu, jog romantizmo epochoje į sceną atėjo ir moterys. Juk ir vyrija troško į kažką malonaus pasižiūrėti. Bet vis dar egzistavo viena baisi problema: šokėjai dėvėjo didelius ir sunkius kostiumus. Tačiau garsiausios ano meto balerinos Marie Sallé ir Marie-Anne de Cupis de Carmargo tuoj viską pakeitė: atsisakė sudėtingų kostiumų, sukneles nusprendė siūdinti iš lengvesnės medžiagos. Labai suprantamas ir logiškas sprendimas, juk ir visokie naktinukai turi būti laisvi, nevaržantys judesių. Bėda ta, kad anais laikais kažkokios

19a. aukštuomenė

laisvės buvo tik miegamuosiuose, o viešumoje didžiuliai suvaržymai. Pasižiūrėkite kokie anų laikų apdarai: ilgi sijonai, pasijoniai, vyrai iki kaklo aklinai prisiraišioje visokių kaklaskarių... Bet proveržis kažkur turėjo įvykti ir jis išlindo balete - nekaltame, pakylėtame nuo žemės šokyje.

Kaip žinia, šokyje nuo amžių buvo begalės erotikos. Galų gale šokis savo prigintimi ir yra viliojimas į lovą. Marie-Anne aukštakulnius batelius pakeitė į patogias šlepetes ir savaime aišku sutrumpino sijonų ilgį. Niekur kitur to padaryti ir nebuvo įmanoma, tik scenoje. Ji taip pat išpopuliarino idėją, jog pasirodymų metu pasidarė privalu dėvėti pėdkelnes (calçons de précaution). Po šių esminių ir revoliucingų pakeitimų baleto sėkmė turėjo būti garantuota. Juk pėdkelnėmis aptrauktos vyrų ir moterų kojos kur kas seksualesnės... Žiūrovėms moterims kur kas smagiau žiūrėti į pėdkelnėmis aptemtas šokėjų šiknas ir pautus, o vyrams į apnuogintas kojas.

Marie-Anne

Dar sykį prisiminkime tą nuobodų laimetį. Nebuvo nei kino, nei televizijos. Vienintelis penas akiai - teatro scena. Dabar baletas nėra itin populiarus - vyrai rauko nosis. Bet įsivaizduokim anuos laikus, save nuleiskim į 19 amžių. Vyro akys "badavo". Jos galėjo pasiganyti tik moterų iškirptėse, bet vistiek papai buvo paslėpti kažkur giliau. Bet štai nuėjęs į baletą, tu laisvai galėjai mėgautis balerinų kojomis, liemeniu, subine, papukais (nes visa tai buvo išryškinta, pabrėžta) - viskuo. Ir jei balerina patiko, sužavėjo, galėjai jai į užkulisius nusiųsti gėlių puokštę su rašteliu ir paskui išnuomotuose apartamentuose ją įsiversti į lovą. Analogiškos intriguojančios istorijos vyko ir su balerūnais - čia meilės romanus mezgė nuobodulio išvargintos aukštuomenės damos. Juk seksualinė revoliucija pasaulį sudrebins tik po antrojo pasaulinio karo.

Marie-Salle

Savaime suprantama, jog apie šios meno rūšies esmę, kaip apie turinčią gilią seksualinę potekstę, atvirai kalbėti nebuvo padoru. Todėl aukštuomenė "gėrėjosi" šokiu, plastika, choreografija... Daugumas buvo dideli baleto "žinovai" ir šitą meną pakylėjo iki didžiulių aukštumų. Kuriose baletas taip ir užsiliko, nes pasikeitus laikams nieko kito jam ir neliko daryti, kaip likti kažkuo sunkiai pasiekiamu, nesuprantamu ir giliai nuobodžiu, kaip klasikinė muzika. Visa tai gražu, reikalauja daug įdirbio, bet kažkaip jau šiais laikais varo žiovulį. Jau, tarkim, yra mieliau pasižiūrėti į kokios nors šakiros užpakalį, nei eiti spoksoti į sudžiūvėles, perkarusias, nepavalgiusias balerinas. Šia pastraipa jokiu būdu neneigiu baleto, kaip meno rūšies. Jis jaudina, jis tikrai yra menas, sunkiu prakaitu sukuriamas. Nenorėčiau ant pirštų galų stripinėti diena iš dienos. Bet aš kalbu apie ką kitką, apie tai kas slepiasi po balerūno triko - apie esmę.

Taigi 18a. pabaigoje, kai visiems pasidarė svarbi moteris, jos švelnumas, svajonė ir jausmas, balete atsirado triko, trumputė tiulio suknelė, atlaso batukai su kietais pirštagaliais. Herojiškus ir alegoriškus siužetus pakeitė pasaka; atsirando šokis „pointes“ (pirštų galais), kuris lyg pakelia

Ryga gera vieta praleisti savaitgaliui

šokėją nuo viso ko žemiško... Ir be abejo, anais laikais sukeldavo vyrams ir moterims erotines fantazijas.

Kodėl baleto nesuprato ir nepamėgo darbininkija? Tas paprastasis Homo Vulgaris žmogus, kuris 20 amžiuje igijo tiek daug laisvių ir kurio dėka pasaulyje suvešėjo POP kultūra, dėjo į baletą skersą. Kodėl? Ogi paprastam žmogui savo terpėje niekad nereikėjo daug vargti - pamatė patinkančią bobą arba mergą, tuoj į krūmus, ant šieno arba ant virtuvinio stalo ir opa-opa. Galų gale, prastuomenės moterys, nors ir dėvėjo ilgus sijonus, lengviau manipuliavo savo imtymiomis kūno vietomis, nei aukštuomenės damos. Norėjo ir pasikeldavo sijoną. Tad paprastų žmonių tarpe baletas buvo nesuprantamas. Kam reikia tiek daug ir nesuprantamai staipytis, kai viską įmanoma pasiekti paprasčiau. Kam šiais laikais vyrui žavėtis baletu, jei jis nesunkiai gali susirasti erotikos internete.

Nesusinervinkite, jei jūsų nuomonė iš esmės skirasi nuo maniškės. Bet joje yra labai daug tiesos.

Per pertrauką, prie baro šias savo mintis dėstant žmonai, priėjo mūsų turistinės grupės vadovė Nijolė ir paklausė:

-Kokie įspūdžiai? Ar patiko?

-Žiūrėjau be jokių emocijų. Man baletas toks pat tolimas kaip ir poezija, bet stebėdamas pirmąją "Šecherezados pasakų" dalį štai apie ką galvojau... - ir išklojau jai savo vulgaris teoriją.

Moteriškė į mane pasižiūrėjo, kaip į šėtoną, kaip į eretiką...

Bet šitoje vietoje paėjėsiu šiek tiek į "kairę"...

Dar autobuse, ta Nijolė, mums, baleto gerbėjams, važiuojantiems į Rygą pasikultūrinti pasakojo:

-Rygos operos ir baleto teatre pamatysit dar vieną labai įdomų dalyką... Čia nėra vienos bendros rūbinės. Kiekvienas aukštas turi savo atskirą rūbinę. Tai puikus sprendimas. Žiūrovams netenka stumdytis ilgose eilėse priduodant ir atsiimant savo paltus, - aiškino ji.  

Ne, statydami Rygos baleto pastatą, vokiečiai turėjo kitokią mintį. Kai pastatas buvo projektuojamas, tebeegzistavo klasinis susikirstymas. Tarkim, norėdamas patekti į ketvirto aukšto balkoną, kuriame vietos savaime aišku, pigiausios (galiorka), iš pagrindinio nedidelio foje esi nukreipiamas keliolikos laiptelių koridoriumi žemyn, tarsi leistumeisi į rūsį (!) ir tik tada atskira laiptine kyli iki pat viršaus. Čia tave pasitinka to aukšto rūbinė, tualetai ir atskiras baras. Iš čia nėra jokio susisiekimo su žemesniais aukštais. Trečiame ir ketvirtame aukštuose kėdės paprastesnės. Čia rinkosi žemesnis visuomenės sluoksnis: visokie mokytojėliai, studentija, prakutę darbininkiukai, norintys patekti į aukštesnį sluoksnį, visokie anų laikų klerkai. Antras aukštas jau suskirstytas ložėmis ir čia kėdės prabangesnės. Damos su vieduoklėmis ir ponai su cilindrais visiškai nenorėjo stumdytis su klerkais bendroje eilėje ar gurkšnoti kavą su jais kavinėje.

Klerkai gi nenturėjo jokio noro kartu būti su nepraustaburniais studentais ir visokiais kitokiais šlamais - tegu jie kiurkso pačiame viršuje, kur pigiausia.

Ne ką geriau ir dabar - viršutiniame aukšte susėdo visokios moterėlės iš kaimų, mažų miestelių. Vyrai su

megztiniais, išvargintais fizinio darbo veidais, bobos su "tašėmis"... Atsiprašau, su rankinukais... Mergaičiukės su sportbačiais ir treninginėmis kelnėmis. Tik vienetai vilkėjo puošnesnius vakarinius rūbus... Hmmm... Žmonės nekalti. Jie visi nori būti lygūs, visi nori prieinamo meno. Menas visiems! Ar gali moterėlė užsitempti vakarinę suknelę, jei ji gyvena vidurio Lietuvoje, jei ji atsikelia penktą valandą ryto ir paskui turistiniu autobusu šešias valandas važiuoja iki Rygos - mat autobusas, kol surenka visus pasikultūrinti išsiruošusius žmones, apvažiuoja pusę Lietuvos: Kaunas-Elektrėnai-Vilnius-Utena-Panevėžys... O paskui išlipus iš autobuso... išlipom prie nemokamų tualetų... O paskui išlipus iš autobuso, jos visą dieną su gide vaikštinėja po Rygos senamiestį ir tik vakare eina į baletą. Na, ar gali žmogus apsirengti labai šventiškai? Vienas kitas pasirišo varlytę, viena kita moteris vilkėjo kažką išskirtinesnio. Tiesa, dvi panikės krykštavo ir didžiavosi savo sumanumu: apsivilko aptemptas suknutes ir apsiavė aukštakulniais batukus tualete. O po vaidinimo ten vėl persirengė.

Moterys yra įsitikinusios, jog vyrai nemoka apsirengti - yra kaip berniukai, kuriuos reikia aprengti. O vyrai įsitikinę, kad moterys dirbtinai sukelia nereikalingas problemas.

Išvakarėse žmona paklausė:

Pagrindinė restorano salė

-Ar žinai, kaip rengsies?

-O kaip reikia? Su kostiumu?

-Ne, bet ir ne su treningu.

-Žinau, - atsakiau. Ir iš tiesų žinojau, tačiau ryte paaiškėjo, kad nė velnio nežinau.

-Tu važiuosi su megztiniu?! - pasibaisėjo žmona.

-Pamatysi, ten visi vyrai bus su megztiniais, - atrėžiau.

Beveik taip ir buvo - tik vienas kitas dėvėjo eilutę ir varlytę po kaklu.

Tada užsimečiau kostiumą.

-A tu į vestuves išsiruošei? - pasibaisėjo žmona.

-Tai kaip tu nori, kad apsirengčiau?

Ir aprengė: įspraudė į švarką, užmovė marškinius, užtempė džinsus ir privertė įlysti į kurpes. Švarkas veržė,
bet džiaugiausi, kad jame yra kišenių. Batai visiškai netiko trintis po Rygos senamiestį ir labai gailėjausi, kad nepasiėmiau sportbatukų. Na, bet tiek jau to - svarbiausia, kad žmonai įtikau. Ir džiaugiausi galėdamas kur nors nuleisti užpakalį pailsėti. O nuleidome užpakalius į seniausią Rygos restoraną, kuris su pertraukomis veikia nuo 1293-ųjų. Ten, žvakių šviesoje vyrauja viduramžių atmosfera. Patiekalai irgi anų laikų ir nepigūs: po 20-40 eurų. Žmona užsisakė elnienos sriubos, o aš veršiuko minkštą nosytę. Kai atnešė, žmona paklausė:

-Kokia mėsa?

-Nežinau... gal veršiuko pautai... - pajuokavau. - Nesvarbu kas tai, bet mėsytė pasakiškai minkšta ir skani.

Ji buvo patiekta su kruopomis ir padažu.

Ir pasiėmėm po bokalą gyvo alaus, kuris tikrai nepriminė įprastojo "baro" myžalo, skiesto vandeniu.

Bet leiskite grįžti prie temos.

Daugiausia aplodismentų nusipelnęs balerūnas

Kai baigėsi baleto trupės pasirodymas, vaikinai ir merginos išėjo nusilenkti: eiliniai visu būriu, svarbesni po vieną arba poromis. Moterys ploja, ploja... Ir į sceną įžengia nusilenkti balerūnas, kuris neturėjo kokių nors išskirtinių rūbų: nuoga krūtinė, nuogos kojos, tik kažkokios trumpikės. Vaidinimo metu jis buvo kažkokią abstrakčią idėją įkūnijantis personažas: diena, naktis, blogis, gėris, meilės gaivalas, kančia... Kai tik jis išėjo ir nusilenkė, staiga išgirdau moterų ir bobų sutartinį užtelėjimą:

-Ūūūūū! - kaip audra suūžė visa salė. Ir moterys, merginos su visomis bobomis pakilo ploti atsistojusios. Ir plojo ilgai. Labai ilgai ir siautulingai. Pajutau kaip per salę pliūptelėjo vulgarių minčių srautas.

Po spektaklio žmonai ir sakau:

-Matei?! Matei, kam daugiausia plojo?! Argi aš ne teisus, kalbėdamas apie baletą.

Dar kartą įsitikinau, kaip smagu praleisti savaitgalį artimąjame užsienyje: gražus Rygos senamiestis, daug visokių civilizuotų barų ir kavinių, nuostabus parkas... Daugelis supranta lietuviškai... Čia yra kas veikti visokiausio amžiaus žmogėnams ir nereikia trenktis nei į Londoną, nei į Berlyną.

Kai žmonai padovanojo gimtadienio proga bilietus į baletą, ji manęs paklausė:

-Ar važiuosi su manimi?

-Žinoma, - atsakiau nedvejodamas: - Reikia gi gyvenime išbandyti ir pamatyti viską.

Kai įsėdom į autobusą, kuriame vyravo bobos, kai sučežėjo saldainių popierukai ir salofaniniai maišiukai su sumuštiniais, pasigirdo mišrus klegesys: ko-ko-ko-ko...

-Jaučiuosi kaip vištidėje... - pasilenkęs prie ausies, tariau žmonai.

-Kaip gaidys... - pašaipiai pridūrė ji.

Ir svarbiausia - nepamiršau pasiimti žiūronų. O ką aš jums sakiau apie baletą?! Tiesa - nuoga tiesa ir jokio vyniojimo į triko.