Mokykla: auklėtojas - pusę kunigo

335-oji istorija. Auklėtojas. Rytoj rugsėjo pirmoji. Šventa diena mokykloms. Šventė. Galiu ir aš kažką gero papasakoti apie TĄ mokyklą. Ji nebuvo kokia nors rusiška ar sovietinė. Ji buvo lietuviška, nes joje mokytojavo vien lietuviai. Ir ne santvarka daro mokyklą tautine, lietuviška, okupacine ar dar kokia, o žmonės.

Skuodo vidurinėje mokykloje aš atėjau į antrą pradinę klasę. Mokytoja buvo miela, bet ji jau nebebuvo pirmoji mano mokytoja. Pirmoji liko ten, toli, vaikystėje, Karkių kaime, tame saldžiame gyvenime, tame Rojuje... ir jei naujiesiems mano klasiokams tebesitęsė šiltas pradinokų gyvenimas, man realybė šaltai pažvelgė į akis. Aš patekau į svetimą pasaulį. Į naują pasaulį. Bedvasiai suolai, kėdės, didėlės nejaukios patalpos. Ne, jos buvo naujos, šviesios, spalvotos - juk mokykla buvo ką tik pastatyta. Bet aš iki tol mokiausi visai kitokiuose suoluose - senoviniuose, mediniuose, su atverčiamomis dalimis... Medinės jaukios grindys, o čia šaltas, kietas betonas ir linoleumas... Aš atėjau į kitą pasaulį ir pradinių klasių mokytoja man taip ir netapo vadinamąja "antrąja mama". Paskui mes išsiritome iš "viščiukų" amžiaus ir tapome tikrais mokiniais, kuriems leidžiama vaikščioti po visą mokyklą, o ne tik savo aukšte, kurie eina iš klasės į klasę, ir kuriems kiekvieną dalyką dėsto vis kitas mokytojas (!). Tokie mokiniai nepaleidžiami likimo valiai - juos prižiūri auklėtojas. Mokslas mokslu, bet vaikus gi reikia ir socialiai auklėti. Va, tą darbą ir atlieka auklėtojas. Tačiau greitai mes tapome pamestinukais, nes auklėtojos keitėsi kaip kojinės, o netrukus iš pamestinukų virtome "žvėriukais" - nedrausmingais, triūkšmingais, sunkiai valdomais. Matyt, pajutome laisvę - niekas mūsų nestebi, niekas mūsų nemato, niekam mes nerūpim - galim daryti ką panorėję. Tačiau netrukus, gal penktoje klasėje, pasklido gandas, jog mūsų auklėtoju taps ne kokia ten moteris, o vyras.

Siaubas!

Vadinsasi lauk disciplinos, drausmės, bausmių - į klasę ateina žvėris. Ir dar koks! Ei, ar jūs girdėjot, jo pavardė Puskunigis. Čia kas? Pavardė ar pravardė? O gal jis kunigas? Ne, jis pusė kunigo.

Vaikiškoje galvelėje visokių minčių kyla - tiki, netiki, prasimanai, juokiesi, žvygauji ir toliau lakstai koridoriais - ar tau kas rūpi. Kai bus tai ir pažiūrėsim.

Ir štai atėjo į klasę Vidmantas Puskunigis - toks šviesiaplaukis, pliktelėjęs žmogelis. Besišypsantis, kalbantis kažkaip keistai, nemūsiškai - jokio žemaičiavimo... Jis iš kažkur, iš aukštaitijos. Ir ne toks jau baisus. Vyras. Mielas. Geras. Bet atrodo iš mūsų reikalaus. Ir reikalavo...

Mano pirmoji mokytoja. 1975-ieji

Ir tikrai jis buvo kaip pusė kunigo - protingas vyras, nuostabus pedagogas. Aš tik po daugelio metų galiu įvertinti koks jis buvo profesionalas, kaip jis išmanė savo darbą ir koks didelis buvo atsidavimas darbui. Jis tikrai mumis rūpinosi. Kaip mano mama vis sakydavo: "Jis su jumis kaip višta perekšlė..." Mes aišku buvome kitokie. Mes skyrėmės nuo kitų klasių mokinių - tiesiog taip jau atsitiko... Bet Puskunigio dėka mes tapome išvis išskirtiniai. Jis mums giliai įdiegė kolektyviškumo jausmą. Iki tiek įdiegė, jog vyresnėse klasėse kai organizuodavome "plotus", tai į juos susirinkdavo visa klasė. Kitos klasės tuo labai stebėjosi. Mums iki tiek įdiegė kolektyviškumo jausmą, kad mes tapome vieni kitiems kone giminės, beveik broliai ir seserys. Net ir po mokyklos vis dar mielai susitikinėjam. O Skuode gyvenantys visad kartu švenčia visokias švenmtes, arba susitinka be jokių švenčių ir be jokių progų. Jis mums iki tiek įdiegė kolektyviškumo, draugiškumo jausmą, sampratą, kad mus mokykloje ėmė vadinti proletarų klase. Ir mes tuo didžiavomės. Didžiavomės savo išskirtinuimu ir nesikratėme tos proletariato pravardės. Taip, mes buvome proletarai. Mes Buvome proletariatas. Net ir po 25 metų, susitikimo progai gaminant raktų pakabukus, juose buvo užrašyta "Proletarai vienykitės. B klasė" - čia aliuzija į bolševikų šūkį "Visų šalių proletarai vienykitės!". Ir kodėl mes tapom tokiais proletarais?

Mūsų klasė pastatė spektaklį, kuriame aš nebūdamas pionieriumi turėjau vaidinti pionierių! Ir dar tai buvo pagrindinis vaidmuo! Mūsų klasė važiavo į begales visokių ekskursijų - auklėtojas sugebėdavo suorganizuoti autobusą. Tais laikais nebuvo taip paprasta. Dabar lengva, tik turėk pinigų. O tais laikais ne pinigai viską lėmė, o pažintys. Buvai geruose santykiuose su autobusų parku ar kokia nors kitokia įmone, kuri turėjo autobusą - vadinasi gausi. Aišku ir anais laikais reikėjo mokėti už nuomą, bet tada nebuvo transporto nuomos įmonių. Taip, kad ryšiai, ryšiai, ryšiai... O Puskunigis buvo bendraujantis žmogelis, iškalbus, kišenėje žodžio neieškantis ir nekvailas. Kur mes tik nebuvom nuvykę: ir į Klaipėdos uosstą, ir į Vilnių, į panoraminį kinoteatrą (žiūrėjom kažkokį veiksmo filmą su Deniro), ir į Pirčiupių kaimą, ir dar... gal net nepamenu kur. Kitos klasės tiek nevažinėdavo. Kodėl? Nes auklėtojos buvo bobos ir jos tiesiog tingėjo. Tingėjo užsiimti su vaikais. O Puskunigis netingėjo. Jei kur mokykloje vykdavo koks renginys - mes pirmi. Jei koks konkursas - mes skinam pirmas vietas. Net mokykliniuose karnavaluose pasirodydavom geriausiai. Taip ir tapom proletarų klase. Sutelkta, vieninga, socialiai aktyvia - mes buvom jėga. Mes buvom kaip vienas kumštis. Gal dėl to pas mus nebuvo patyčių dėl turtinių nelygybių, gal dėl to nebuvo susiskirstymo, susisluoksniavimo dėl sugebėjimo ar mokslų. Visi mes buvom lygūs. Moksliukas galėjo draugauti su dvejetukininku, turtingas su biednu, talentų turintis su eiliniu klasioku - ir jokių patyčių... Na, žinoma, pasipravardžiudavom, pasijuokdavom vienas iš kito, pasityčiodavom, bet visad jausdavom ribą. Nė vienas klasiokas nebuvo užguitas ar kaip nors skriaudžiams. Jei tik taip atsitikdavo visi stodavo vienas už kitą mūru. Ir dar viena ypatybė. Jei kitose klasėse valdžią buvo paėmusios mergaitės, o berniukai buvo kaip autsaideriai, tai mūsų klasėje valdėme mes, berniukai, o mergaitėms neliko nieko kitko kaip tik su mumis konkuruoti.

Kodėl?

Vėlgi atsakymas tas pats - auklėtojas buvo vyras. Moteris auklėtoja labiau pasikliauja mergaitėmis, berniukais nepasitiki, nes jos laikosi tos dogmos, jog apskritai visi vyrai yra kiaulės ir jais negalima pasitikėti. Na, jei kuo nors nepasitiki, tai jis vieną dieną tave ir išduoda. O mūsų klasėje Puskunigis gal labiau pasitikėjo mumis, bet ir mergaičių nenustumdavo į šalį. Todėl valdžia ir inicviatyva klasėje dažnai būdavo mūsų arba abiejų lyčių rankose. Kas valdo - tas muziką užsako.

Vidmantas Puskunigis buvo man kaip antrasis tėvas. Mes pykomės, barėmės, bet vistiek aš jį mylėjau ir gerbiau. Mes laikas nuo laiko susitikdavom, pasiskambindavom. O 2015-ųjų rudenį tarsi nujausdamas mirtį apsilankiau pas jį senelių namuose.

Jis buvo kone 10-čia metų jaunesni už mano tėtį, gimęs 1949-aisiais. 1966 metais baigė Birštono vidurinę mokyklą, o po metų aš gimiau, kažkur Žemaitijoje. Baigė Viniaus Pedagoginio instituto, Užsienio kalbų fakultetą ir jį pasiuntė dirbti į Skuodo vidurinę mokyklą. Ten mes ir susitikome. Ilgam. Jo gyvenimo moto buvo: "Daryti žmonėms gera".

Laidotuvių dieną jo žmona Laimutė man pasakė:

-Pranai tu baigei vidurinę mokyklą sidabro medaliu ir turėjai jį gauti. Vidmantas tave gynė, už tave kovojo, bet ta kova buvo ne jo jėgoms - dėl tavo politinių pažiūrų tau neskyrė medalio.

'Ei, hally-hally varna skrido pro šalį ir apšiko medalį!.."

Mūsų auklėtojas, vienas geriausių sovietmečio pedagogų už savo darbą taip pat negavo medalio, nei jokio apdovanojimo ir nebus įtrauktas į jokius žymių žmonių sąrašus. Ir nebus vadinamas jokiu patriarchu ar edokologijos tėvu. Deja, bet jis tokiu buvo. Jei tokių vyrų Lietuvoje sovietmečiu būtų mokyklose dirbę daugiau, dabar mes turėtume kiek kitokią visuomenę, labiau pilietišką, drąsesnę, tvirtesnę, geresnę.

Bet jis užgyveno kai kitką - didžiulį būrį savo "vaikų": dukrų ir sūnų, savo auklėtinių, kurie dabar yra kaip giminės. Galų gale ši istorija, tebūna jam kaip medalis, kaip apdovanojimas.

Vidmantas Stanislovas Puskunigis, vienas iškiliausių XXa. pabaigos Lietuvos pedagogų užgęso 2016 sausio 13 dieną.

Po kojomis girgždėjo sniegas, švietė saulytė, ėjo šerkšnas...

Su rytojaus rugsėjo pirmąją!