Kaip su amerikonu po Skuodą vaikščiojau

409-oji istorija. Pasakojimas bus ilgas, nes internetas guminis. Jei tingite - neskaitykite, bet jei perskaitysite - gal ir nesigailėsite. Gal...

"Dėkui dar kartą, Pranai, už fantastišką pasakojimą, paties laiką ir entuziazmą! Jeff'as euforijoje - netgi vakarienė pas visiškai nepažįstamus žmones (kurios jis - kaip natūralus intravertas, labai bijojo), buvo kažkas kosminio," - po viešnagės Skuode rašė man Arūnas L., kuris mano pliurpalus vertė į anglų kalbą. Nors kai pasisveikinau su Džefu (Jeff) ir pažėriau keletą sakinių, jis man tarė:

-O jūs puikiai kalbate angliškai!

Visas miškas šnibždėjosi, jog zuikis šneka visomis pasaulio kalbomis, bet niekas nežinojo, jog jis gerai buvo išmokęs visomis kalbomis tik tris sakinius. Juokauju... Moku net arabiškai. Ir kai prireikė, supratau ką jie ten burbuliuoja, o kai mokiausi arabų kalbos - vienas draugas pavydžiai paklausė: "Gal vyksi į Arabų Emiratus dirbti?" Ak, kaip mums rūpi svetima piniginė! Ak, kaip mums godumas aptemdo akis! Arabų mokiausi tik todėl, kad man taip šovė į galvą ir baigiau mokslus, kai interneto tinklapis po 30-ies dienų pasakė: "Fuck!" - arba moki babkes arba toliau nebesimokai. Taip mokslus ir nutraukiau, tačiau kelias frazes išmokau. Mokėti kalbų yra gerai, būtina ir smagu. Moku ir vokiškai. Išmokau iš tarybinių filmų. Kai kartą per vakarėlį reikėjo sakyti tostą, pakilau, iškėliau taurę ir sušukau: "Hände hoch!" (Rankas aukštyn!) - vokiečiai prapliupo juokais. Ar daug kartais reikia mokėti - svarbiau kaip tu pritaikai tas savo menkas žinias.

Rytas nežadėjo nieko gero - apsiniaukę ir lijo. Ar mano svečiai nepabijos?

Aš pats kaip, koks studentas prieš egzaminą išsitraukiau šūsnį popierių ir ėmiau kartotis pamokas - juk gidu tenka būti pirmą kart gyvenime. Tai ir atradimo džiaugsmas ir baimė. Baimė, kad kažkas nepasiseks. Kad užstrigsiu, kad pritrūks žodžių, kad nebus ką pasakoti. Pasakoti bus ką, bet reikia įdomiai. Ogi kaip yra su tais turistais... Klausaisi gido ir žiovauji, nes žeria datas, laikotarpius, renesansus, barokus (ne burokus), pavardes... ir tai absoliučiai neįdomu, nes su tavimi tai mažai kas susiję.

"Pažvelkite į dešinę, pažvelkite į kairę..."

Fotoalbumas apie šiuolaikinį Skuodą. Kaina 60€. Užsakymai: +37069877523

.

O kai ten meti akį, nepamatai nieko įspūdingo. Tik kokį nors paminklą ar lentelę su užrašu, kad čia kažkas gyveno. Skuode net tokių lentelių nėra - keli paminkliniai akmenys - džiugu kad bent jų yra. Nelikę net pastatų - paskutinis karas viską nušlavė nuo žemės paviršiaus. Kas Skuode gali būti įdomaus. Taip galvojo ir Arūnas, kuriam tas Skuodas toli, toli kažkur už horizonto - jis ne iš šių kraštų.

O mano amerikonas apie savo senelį žino irgi mažai. Tik tiek, kad jis čia gyveno.

Pastaruoju metu dažnai galvodavau, kas gali išgelbėti Skuodą? Labai daug ką galima prisvaičioti. Galėčiau kaip Ostapas Benderis (iš "Dvylikos kėdžių") sukurti Vasiukų planą. Fantazijos turiu pakankamai. Tačiau kas tai įgyvendins ir už kokius pinigus. Kas patikės? Juk žmonės inertiški. O juk patikėti turėtų visi skuodiškiai ir visi jie paskui turėtų pajusti piniginę naudą. Bet apie tai pasikalbėsime kada nors kitą sykį - kai tam pribręsime... Tačiau dabar yra kaip yra: nėra net elementarių lentelių, kur kas žymesnis gyveno. Nėra net kažkokių informacinių lentų su senomis miesto nuotraukomis ir patraukliais pasakojimais. Net užsukus į Skuodo istorijos muziejų, koridoriuose ant sienų kabo nuotraukos su kažkokiais žmonėmis, kurie jau seniai mirę ir aš jų nepažįstu - jie man ne giminės, ne pusbrolių seneliai - kažkokie šešėliai iš praeities. Man kaip eiliniam žmogeliui trūksta gilaus išsilavinimo, kad tos nuotraukos pasirodytų labai įdomios. Turi giliai domėtis kultūra, būt jos fanu ir kone melstis kiekvienam istoriniam-kultūriniam pirsatelėjimui. Tačiau aš kitoks - paprastas. Mano žmogeliai, kurios vedžiosiu po miestelį irgi paprasti ir jiems reikia kažko įdomaus. Reikia pasakojimo. Neužteks pasakyti, jog va čia stovi apgriuvęs malūnas, o va čia tikėtinai stovėjo miesto rotušė. Žmogus pažiūrės ir pagalvos: "Taip, stovėjo... Na, ir kas?"

Kai mes skaitome romaną, mintyse sukuriame spalvingus veikėjų charakterius, matome gatves, peizažus, nors iš tiesų viso to neegzistuoja ir gal netgi niekad nebuvo realybėje. Vadinasi vedžiojant po miestą, kuriame nieko neliko, tenka kliautis romano vertu pasakojimu ir gerai besisukančiu liežuviu. Štai kur kertinis turizmo akmuo - tikrus istorinius faktus pateikti kaip intriguojantį romaną.

Ir šiaip... dažnai žmogui nusispjaut, į kažkokias žymias asmenybes - jos toli nuo jo gyvenimo, nuo jo tėvų ar senelių gyvenimų. Va, jei buvusios muitinės vietoje būtų lentelė su buvusių paprastų pareigūnų pavardėmis, nuotrauka ir lakoniška istorija apie tai, kaip jie gaudė žymiausiąjį Skuodo tarpukario kontrabandininką, būtų visai kas kita. Bet to nėra. O kai nėra, nėra ir vietos aimanuoti, bei skūstis - tenka veikti.

O veikti buvo ką. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti žmonių nakvyne. Smagu, jog pačiame Skuode esma net dviejų viešbutukų su mielais jų savininkais. Tai puiku. Vietinis tikriausiai nelabai supranta kodėl, tarkim, negalima apsistoti per kokius 10 km nuo miesto, gražioje sodyboje. Be abejo galima. Tačiau skuodiškis visai kitaip žiūri į pasaulį - nuo centrinės aikštės. Juk Mosėdis ranka pasiekiamas: "Kas čia yr... brūkšt ir nuleki..." Tas yr tik skuodiškiui, o žmonėms atmynusiems kelis šimtus kilometrų jau nebesinori trankytis po apylinkes. Ir įsivaizduokit, kaip jis turi jaustis išėjęs į gražios kaimo sodybos kiemą, kai viskas apniukę ir lyja. Kažkaip nesinori lysti į automobilį ir trenktis į kažkokį miestuką, kuriame nežinia ką rasi. Tačiau visai kitaip atrodo apsistojus pačiame Skuode - tu jau jauti jo pulsą.

Mums bemaž taip įvyko Mosėdyje. Juk planavome nuvykti į sūrių šventę Šaukliuose, bet kai apie 17:00 išėjome į gatvę ir pamatėme lietaus maršką, pilką švininį dangų (kaip rašė Majakovskis, kai lietus rodos prasismelks iki kaulų čiulpų) - nusprendėme, jog sūrių šventėje tik susigadinsim labai pakilią nuotaiką, nes greičiausiai nelabai ką ten rasim - visi bus sulindę kur nors į pastatą. O užsieniečiui reikia reginio. Vietiniams, be abejo, ta pati situacija atrodo visai kitaip - šventė ko gero jiems buvo smagi.

Pas Nerijų

Skuodiškiai pasiūlė dvi geras vietas nakvynei - pas Nerijų arba pas Romą. Džefas pasirinko Nerijų arba kaip skuodiškiai tą vietą vadina - daukinę. Kadaise, kai šį pastatą tik statė, man gerai žinomas skuodiškis X, norėdamas pasižiūrėti kaip sklinda gandai, vienai pliotkerkai pasakė, jog tame pastate bus viešnamis... Skuodas tuo ir patikėjo. Po kiek laiko tas skuodiškis X sutiko savo draugą, o tas ir sako: "Ar tu žinai, kad ten bus viešnamis?". Va, tokia pikantiška istorija - miesto legenda.

Nepasakosiu - negaliu išduoti sėkmės paslapčių - kaip mes vaikščiojom ir važinėjom po Skuodą ir ką pasakojau - galiu tik pasakyti, jog nesustodamas liežuviu plakiau nuo 11:00 val. ryto iki 15:30 val. Tikrai nesustodamas. Ir taip jau nutiko, jog temų atžvilgiu pasakojimas buvo nepaprastai sklandus. Galbūt todėl, jog visur gebu rasti sąsajų, gerai sukasi smegenys ir pavyksta lengvai kooreguoti maršrutus pagal susiduriusią situaciją ir orą. Vienur svečiai šypsojosi, kitur tyliai juokėsi, o jau ten kur reikėjo - šiurpinau. Ne faktais, o gerai parinktais žodžiais, pasakytais su emocija ir laiku sustojant, paliekant daugtaškį. Netikėta iškalbinga pauzė, kaip pagal Stanislavskį - dėkingas už tas pamokas buvusiam Skuodo saviveiklinio teatro režisieriui Rimantui Norvilui. Tai buvo seniai, bet protingus patarimus saugau ilgai ir kaip auksą.

Pasiūliau amerikonui užsukti į Skuodo muziejų, bet jis tik papurtė galva - ką jis ten ras. Ten nieko nėra apie jo senelį.

-Kadaise Skuode lankėsi mano mama. Ji sakė, kad kažkur mačiusi lentelę su mano senelio pavarde... - sako jis man.

Kur aš jam tokią lentelę parodysiu, jei pats jų niekur nemačiau. Netgi nemačiau jokios lentos prie Skuodo bažnyčios apie kunigą P. Žadeikį, o jau ką ten kalbėti apie kažkokį Kangisserį.

Iš tos terasos mes pradėjome kelionę po Skuodą.

Nepabijojau svečiui papasakoti, jog kavinėje, šalia mūro kryžiaus sovietmečiu buvę viešieji tualetai. Smulkmena, bet ji visiems pakėlė nuotaiką. Nepaisant to, mes mielai ten išgėrėm kavos ir ilgokai prasėdėjome, kalbėdami apie Skuodo žydus. Būten čia apžvelgiau jų atsiradimo istoriją mieste. Ši kavinė tikrai strategiškai geroje vietoje bet kokios tautybės turistui - graži vieta, gražiai įrengta, mielas personalas.

Po ilgo vaikščiojimo reikia užkąsti ir išgerti alaus. Žinoma, galėjome vėl užsukti į parkelį, prie Mūro kryžiaus, bet dar liko laiko iki sūrių šventės - kodėl nepašokus iki Mosėdžio, akmenų muziejaus.Ten malūnas, ten restoranas... Pasirodo jo ten jau nebeesama. O juk tokia šauni vieta. Bet, matyt, žmonės kurie laikė tą užeigą, kažką ne taip darė. Vieta gali būti stebūklinga, bet ne viskas nuo to priklauso.

Ir ką daryti?

Bet čia mums tuoj muziejaus darbuotoja mielai pagelbėjo, parodydama, jog už kelių šimtų metrų yra puiki vieta. Ir iš tiesų ten buvo gera. Barmenas labai paslaugus, dėmesingas, akimirksniu pagaudavo mūsų žvilgsnius, o retkarčiais neįkyriai paklausdavo ar mums ko netrūksta. O juk dažnai kavinėse bei baruose, nei žvilgsniu, nei pirštų spragsėjimu, nei reikšmingu krenkštimu aptarnaujančio žmogaus neprisikviesi.

-Kas čia tokie buvo? - išeinant pasiteiravo manęs barmenas. Juk smalsu.

-Amerikonas. Po Skuodą vedžiojau.

Mosėdis... kai nelyja ir jei esi paukštis...

-Man visad įdomu žinoti kas pas mus lankosi... Neseniai buvo atvykę jauni rusiukai. Pasirodo kadaise jų senelė Mosėdžio malūną gavo dovanų ir dabar praėjus dešimtmečiams, palikuonys atvyko pasižiūrėti... Ne, ne... ne turtą atgauti, o tik pasižiūrėti kur gyveno jų seneliai, ką veikė...

Paskui užsukom ir į akmenų muziejų. Tik gaila, jog jo darbuotojos nelabai ką galėjo papasakoti, o juk apžiūrint tas keturias ekspozicijos sales būtų galima pasakoti ir pasakoti. Bet aš tylėjau, nes man akmenys kaip akmenys - gražūs, blizga ir tiek.

Nupėdinom iki skulptūrų parko tako pradžios, bet tuoj pasukom atgal - amerikonui, kuris gyvena kalnuose ir visokiausių akmenų per akis, jis nepadarė jokio įspūdžio.

Pamenu vasaros pokalbį telefonu su "Mūsų žodžio" žurnaliste. Ji labai piktinosi, kad Mosėdžio akmenų parke ruošiamasi statyti kažkokį neva aplinką darkysiantį apžvalgos taką ar bokštą. Tada pagalvojau: "Kokie visgi kartais tie žurnalistai yra kritiški ten kur reikia ir kur nereikia... Kritiška nuostata į bet ką, kas yra nauja..." Juk neretai vien apžvalgos bokštas sutraukia begales turistų. O juk pasilypėti ir iš viršaus apžvelgti Mosėdį būt visai smagu. Lygiai taip pat smagu būtų, jei ir Skuode dykinėjantis žioplys galėtų įkopti į kokį nors bokštą, iškilusį aukščiausioje vietoje.

Bokštas - pokštas... Ne nereikia jokių bokštų ir apžvalgos takų. Mums nieko nereikia, bet pašiepti, pasičydyti, pakritikuoti visad smagu.

-Papasakokit apie save... - paprašau aš Džefo.

-Mano senelis Isakas (Yitzhak) Kangisser'is 1920 metais emigravo į JAV. Iš pradžių įsikūrė rytų pakrantėje Konektikute prie Niujorko. Emigravo beveik visa giminė ir daugelis jų pasikeitė pavardes, - pasakoja man Džefas (Jeff) Brigantti.

-Kodėl?

-Bandėme paslėpti žydišką kilmę.

Džefas gimė Niujorke, bet po keleto metų šeima persikraustė į Čikagą ir ten jis praleido visą jaunystę. Vėliau Viskonsino valstijoje, Medisone įstojo į universitetą, jį baigė, įsidarbino ir 25-erius metus vienoje ir toje pačioje kompanijoje sėkmingai kopė karjeros laiptais.

Džefo močiutė kilusi iš Rygos - su Isaku susituokė dar Lietuvoje, Skuode. Neva, Isakas Kangisser'is pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių buvo paskirtas Skuodo meru. Reikėtų pasirausti P. Žadeikio "Didžiojo karo užrašuose"...

-Kuo dabar užsiimat? Kokia profesija, kuo gyvenimas džiugina?

-Medisone baigiau koledžą. Genetikas pagal išsilavinimą. Dirbu rinkodaros ir pardavimų srityje. Esu mokelulinės biologijos rinkodaros vystymo padalinio vadovas. Mūsų kompanija, kurioje dirba apie 50 tūkst. žmonių, pardavinėja mokslininkams skirtus, su genetiniais tyrimais susijusius įvairius produktus. Jeigu, tarkim, reikėtų nustatyti ar kukurūzai modifikuoti ar ne, tektų juos sutrinti ir išskirti iš jų DNR, nustatyti jos seką. Tam turim visus reikiamus reagentus ir įrankius,bei kuriam naujus. Atliekam tėvystės testus. Esant reikalui galim bet ką klonuoti.

-O mane galite klonuoti?

-Laisvai. Tik ar būtina?.. Ar dar vieną tokį atlaikytų šis pasaulis, - juokiasi Arūnas L.

Džefas turi du vaikus: 14-likos dukrą ir 11-likos sūnų. Gyvena Naujajame Denveryje, Kolorado valstijoje, kalnuose. Greit jam sueis 48-eri.

-Koks jūsų hobis?

-Žiūrėti sportą, beisbolą. Esu didelis “Chicago Cubs” fanas, - kukliai šypsosi Džefas.

2016-ais metais beveik visa Čikaga buvo išprotėjusi dėl beisbolo ir “Chicago Cubs” komandos, juk ši vėl čempionais tapo tik po 108 metų pertraukos!

-Koks ekonominis gyvenimas Amerikoje?

-Gyventi Amerikoje yra gera. Priklauso kokiam regione ir kokiame mieste gyveni. Gali būt geriau, blogiau. Bet šiaip tai yra laisva šalis, žmonės čia gyvena atsipūtę. Priklausomai nuo to kas valdo, gali kisti mokesčiai - būti didesni, mažesni, per maži ar per dideli, bet šiaip žmonės gyvena ir džiaugiasi.

-Kaip kilo mintis atvažiuoti į Skuodą?

Čia už Džefą man atsakė Arūnas, jo kolega Lietuvoje:

-Jis užima pakankamai aukštas vadovaujančias pareigas ir jam dažnai tenka koordinuoti rinką ir šiaip dalyvauti sprendimus priimančiuose susirinkimuose. Lietuvoje jis tikriausiai jau dvidešimtą kartą per 10 metų, kai mūsų įmonės susiliejo. Aplankyti Skuodą - jo sena svajonė. Tik šį savaitgalį išpuolė dėkinga proga ir atsirado laiko, kažkur praleisti laiką, tad mes nusprendėme vykti į Skuodą.

Planuojant viešnagę Skuode Arūnas L. apie Džefą man parašė: "Žodžiu, mėgsta pavakarot, nors kai bendraujame darbinėje aplinkoje - konferencijose, komandiruotėse - niekad neperžengia labai griežtos ribos. Man rodos, paprasta pažintinė diena, plius lašas samanės vakare būtų pats tas."

O man svečias, kaip kokiam arabui - šventas. Reikia vakarėlio - turi būti vakarėlis. Klasiokas Arūnas T. mielai mus priimtų, bet esama svarbių asmeninių priežasčių. Na, gerai. Su Tubinu perbėgam per galimus variantus - nėra tokių. Hmm... Kreipiuosi į vieną asmenį iš FB grupės "Mano senasis Skuodas", tas nelabai suprato ko noriu. Žodis nėra patikima bendravimo priemonė, nes jis ir jo kombinacijos yra daugiaprasmės. To mane mokė universitete.

Tada paskambinu kitam asmeniui iš grupės, kuris mielai pagelbėtų, bet jis Moldovoje su verslo reikalais. Hmmm... Ką daryti?

Surizikuoju vėl kreiptis pagalbos į FB grupę.

Žmonės mieli, norėtų padėti, bet... vieni gyvena butuose, kiti išvykę, treti gal nedrįsta... Ir dar čia tie mano "reikalavimai-norai"... kad ir padainuot, ir pašokt, ir anglų kalbą mokėt, ir prie stalo kompaneiskai pasėdėt... Pamiršau tik apie samanę parašyti, bet mano nuostabai vakare Juozapas Jautakis pastatė smetonišką grafiniuką "ypatingosios" - kad būt galima žemaitišką dvasią pajusti. Geras buvo samogonas - tas lietuviškas viskis, kuris visiškai nenusileido amerikoniškam. Džefas nepasikiaulino - irgi pastatė.

Tačiau prieš porą dienų nežinojau, kad taip bus.

Užeiga Mosėdyje. Čia mes prisėdom valandžiukei atsipūsti.

Ne visi gi sėdi feisbuke, kiti tik retkarčiais ten užsuka, o man laikas bėga, tirpsta... Norinčių priimti mūsų šutvę neatsiranda ir likus porai dienų iki šeštadienio, nuleidžiu rankas. Sunku man, žemaičiui pralaimėti ir pasiduoti, bet tenka... Ir čia parašo gera draugė iš Amerikos. Sako: "Pranai, tu man gerą darbą padarei, ir aš galiu bent jau pamėgint..." Ir prasideda istorija, kaip "Krikštatėvio" filme: aš tau skolingas paslaugą ir galiu padėti, nes man irgi skolingas paslaugą". O aš irgi važiuoju į Skuodą būti Džefui gidu, nes irgi kažkam esu skolingas paslaugą, o tas "kažkas" man dar rugpjūčio pradžioje rašo: "Pranai, Arūnui reikia pagalbos..." Suprantate kokia čia painiava! Paslauga už paslaugą ir ta paslauga už kitą paslaugą, o dabar aš jau lieku skolingas paslaugą Viliutei Jautakienei. Ne, ne Viliutė man taip nesakė, bet aš taip jaučiuosi.

Taigi ta garbinga ponia iš Amerikos man pasišauna pagelbėti. Pas mus vakaras, o ten gili naktis, bet ji man rašo: "Čia gyvena netoli manes tokia moteris iš mūsų Skuodo, jos sesė [...] turi didžiulį ūkį. Manau kad dalyvaus [...], galiu paklaust ar ji sūrius darys ar ne, nes turi virš N karvių."

Štai koks galingas yra Skuodas - savo čioptuvais apraizgęs pusę pasaulio (jei ne visą)! Ir tuo pačiu toks juokas ima: amerikonui vakarėlis organizuojamas per Ameriką.

Kodėl taip detaliai pasakoju? Ogi pažiūrėkit kaip mūsų pasaulis yra apsiraizgęs nematomais ryšiais ir saitais, kaip koks grybienos tinklas, kuris ir palaiko tą gyvenimą. Mes nuolat liekam kažkam skolingi "paslaugą" - liekam dėkingi. Ar tai yra blogai? Tikrai ne, jei tik neperžengiame įstatymo ribų.

Neperženkite!

O padėti vienas kitam ir likti skoloje - ir moralu, ir gerai, ir nuoširdu, nes kažką gero atlikdami kitam, net nepažystamam žmogui, mes iš jo neprašome pinigų, mes nesiekiame savanaudiškų tikslų, mes tiesiog iš geros širdies imamės, rodos, neįveikiamų žygių. Tampame draugais, "giminėmis", bičiuliais, pažystamais... Prisiminkime tą pasaką: viena rykštelė lengvai sulaužoma, o jau šluotos neįveiksi. Taigi, mes, grupės "Mano senasis Skuodas" nariai ir esame ta šluota, kuri neleis Skuodui numirti. Netgi jei ten dabar nėra kažkokių lentelių, jos atsiras. Tik svarbiausia, nepykime nei ant valdžios, nei ant kaimyno, kad tas kažko nepadarė. Ar mes patys viską padarome? Juk pirmiausia reikia ką nors duoti, o paskui tikėtis, kad kažką gausi. Ir nebūtinai gausite iš to paties žmogaus ar giminės - pasaulio dėsnis yra toks keistas, jog jei kažką pametei Skuode - dešimteriopai rasi Kaune ar Paryžiuje. Čia piktas liežuvis man mes: "Ką čia Prani pliurpi - mes valdžiai va kiek atidavėme ir tu dar siūlai kažkam kažką duoti!" Duoti yra ne tas pat kas mokėti mokesčius. Kiekvienas mūsų kažką galime duoti Skuodui. Nuo to ir reikėtų pradėti. Tada atsiras ir lentelės, ir pinigų valstybiniuose aruoduose. Tikrai taip bus.

Bet štai, kai jau vakarėlį ėmiau organizuoti per Ameriką, kai jau Arūnui Leipui pasakiau, jog vakare sėdėsim daukinės kiemelyje ir žiūrėsim į garažų duris, tuoj už valandos FB grupėje man parašė Viliutė Jautakienė:

"Laba diena. Malonu, kad mane mini. Mano sodyba laisva, visiems preinama ir visi joje laukiami. Nėra ten kažkokio įdealaus grožio, bet man visą grožį duoda naturali gamta; medžiai ir vanduo, kurie po sunkios dienos gaivina ir ramina. Jeigu būtų noras, pasiskambinkite man ir susitarsime. Tik bijau, kad tos dainos ar beišeitų, nebent kaip Pranas sakė: liuob šuokt liuob dainoutė...."

Ir pranas vakare tą dainą užtraukė. Ir mes dainavome...

Bet...

Manote, mūsų visų nekaustė baimė?

Iš pat šeštadienio ryto Viliutė paskambino:

-Ar planai nesikeičia?

-Ne, sėdim Skuodo parkelyje ir kalbamės.

-Tai gerai! Bėgu skusti bulvių cepelinams...

O aš pats galvoju: "Gyvenime nematęs nei Viliutės, nei jos sodybos - nežinau ką rasiu, kaip pasitiks ir ar patiks svečiui? Ar rišis pokalbis ar bus smagu?"

Mosėdyje su Arūnu Leipumi rūkome, žvelgiame į ūkanotą miestelio tvenkinį ir jis sako:

-Aš bijau... Aš pirmą kartą veliuosi į tokią avantiūrą... kad vykti į svečius pas nepažystamus žmones...

O aš pagalvoju: "Mes visi nepažystami..."

Džefas nieko nesako, bet iš jo povyzos jaučiasi įtampa. Bijosi ir jis.

Viliutė optimistė, bet ir ji bijosi - o jeigu "pasišiukšlins".

Važiuojame Skuodo link į Viliutės sodybą už Puodkalių ir prakaituoju: "Kad tik pavyktų sėkmingai surasti vietą..."

Lyja.

"Ar svečiui tiks, jei pasikviesime į trobą?" - dar vakar klausė Viliutė.

Drąsiai atsakau:

-Tiks! - bet aš senas avantiūristas, todėl taip ir atsakiau. Iš tiesų, juk Džefo dar akyse nematęs.

Vajetau!

Tačiau atvažiuojame - šeimininkai pasitinka mus kieme. Gyvenimas prie tvenkinio, sode kėpso gražūs akmenys, tvirta ant dviejų šakumotų rastų suręsta lauko pavėsinė, kurioje ir turėjo vykti vakarėlis. Aptvare gagena būrys žąsų. Namas paprastas, bet visur matosi pridėta rankelė ir tvarka. Kiek leidžia purškiantis lietus, pavaikštom po sodą ir sulendam į trobos vidų. Ir prasideda linksmas, šiltas, draugiškas pasisėdėjimas už paprasto žemaitiško stalo. Ragaujame "šiurpią" sriubą - ji ne šiurpi, tiesiog taip šeimininkė ją pavadina. Gali liežuvį nusikąsti - taip skanu. O jau cepelinai! Jokioje užeigoje tu negausi to, ka padaro rūpestingos moters rankos privačioje aplinkoje. Ir bulvė kitokia, ir įdaras tirpsta burnoje. Ir čia su Juozapu pakeliam stikliuką, pasakau tostą... Ir čia paaiškėja, jog Juozapas ir mano pusbrolis Algis Markaitis jaunystėje buvę neišskiriami draugai. Taigi atvykau pas pažystamus žmones. Visi mes Skuode giminės ir draugai. Kai priiminėju į FB grupę naujus narius, matau: ir ta pavardė girdėta, ir ana - kažkur pats esu su tais žmonėmis susidūręs, kažkur girdėjęs ar tėtis apie juos istorijų pasakojęs. Kai kurios jūsų pavardės man nuolat skamba galvoje - ir nepamenu apieką jos: ar apie blogą, ar apie gerą. Toks tas gyvenimas. Painus ir gražus.

Ši istorija buvo apie tai, jog žemaitis yra kietas ir niekad nepasiduoda.

Ši istorija buvo apie draugystę.

Ši istorija buvo apie svetingumą ir turizmą, neskirstant žmonių į juodus ir baltus, į raudonus ir geltonus.

Ši istorija yra apie žmonių drąsą.