"Nežiūrėkit į telefonus - jus tuoj apvogs..."

Nūdienos papročiai ir gyvenimo būdas. 2017.12.28

413-oji sitorija. Seniau būdavo - sėdžiu prie gydytojos kabineto, tyrinėju vorą ropojantį siena, tyrinėju senutę, bubutę, patrauklios mamytės kojas. O ta sėdi priešais mane įkišusi nosį į telefoną. Tada galvodavau: "Ką jie ten skaito? Ką jie ten randa? Kokios mažos raidytės tuose ekranėliuose - ką ten perskaitysi! Tiesiog akių gadinimas".

Bet taip galvojau, kol pats neįsigijau išmanaus telefono. Aš konservatyvus - tik po dviejų metų gilių apmąstymų pribrendau naujam telefonui: "Ir aš noriu išmaniojo!" Tačiau vis negalėjau prisiruošti pirkti. O kur skubėti?

Kai maniškis sugedo, išsitraukiau seną, savo septynmečio sūnaus. Sūnus jį "pasikeitė" į išmanujį, kad galėtų žaisti. Kai tas sugedo, pasiėmiau iš brolio, mat jis įsigijo išmanųjį ir tapo modernus. O aš vis sakiau: "Man tinka bile koks, kad tik būtų galima paskambinti ir atsiliepti". Aš net žinučių siųsdavau gal dvi per mėnesį - neturėjau įpročio, o be to tingėdavau maigyti pirštu klaviatūrą. Galų gale ir tas sugedo. Jau ketinau išsitraukti 1998-ųjų "Nokią" - kažkada žmona privertė dar veikiančią plytą padėti į stalčių. Tada sakė: "Man gėda, kad tu į susitikimus eini su tokia seniena..." O man kas, man nusispjaut: vistiek visad žmonės tik apie save galvoja, o ne apie kitus.

Kai išsitraukiau seną "Nokią" žmona girežtai tarė: "Ne!" ir pati nupirko man telefoną. Nupirko ir padovanojo. Pasitaikė proga. Gal velykos, gal kalėdos, gal gimtadienis, gal vardo diena, o gal šiaip - penktadienis.

Ir tada pakliuvau į kitą pasaulį. Jis man atsivėrė. Terra incognito! Anksčiau galvojau, jog interneto man pakanka prie stacionaraus kompiuterio, dabar jo prireikė ir virtuvėje, ir miegamąjame ir tualete - atliekant kietą reikalą. Bet gatvėje vis dar nenaudojau mobiliųjų duomenų - o kam? Eini, žvalgaisi - kažką pamatai, pavyzdžiui einant per gatvę (ne vietoj) automobilį...

Bet ėmiau ir pakeičiau GSM operatorių - naujasis pasiūlė daugiau gigabaitų už tą pačią sumą. Nereikėjo man tų gigabaitų, bet paėmiau. Nė nenutuokiau, kokią pandoros skrynią pasiimu: dabar galėjau kur panorėjęs lysti į internetą, braukti žemyn aukštyn feisbuko juostą, rašalioti ką nors ant savo sienos, fotografuoti ir iškart kišti fotkes į tą fuckbuką. Ne, iš tiesų, tai geras socialinis reiškinys. Ir kvailiai tie, kurie jame neturi profilio. Mes nematome žmogaus, bet galime tarpusavyje pliurpti, vertinti, džiaugtis. O žmogui reikia socialinės terpės! Kaip vandens, kaip oro! Bet mes imame nebematyti apskritai nieko. Aš dar nepasiekiau tokios stadijos, jog braukyčiau telefoną eidamas šaligatviu, per gatvę, vairuodamas automobilį.

Bet štai užsuku Laisvės alėjoje į kavinukę. Prie staliuko sėdi keturi jaunuoliai, tyli, žiaumoja bandeles ir palinkę spokso į savo išmaniųjų telefonų aparatus. Vienas šypteli, kitas kažko šypteli - juos stebint, atrodo lyg visi keturiese tarpusavyje susirašinėtų telefonais, jog bendrautų per mesindžerį ar skaipą vienas su kitu. Nes kaip kitaip paaiškinti kurių velnių jie visi kartu?! Tarpusavyje nesikalba, vienas kito nemato - kam sėdėti kavinukėje drauge?! Žinoma, taip nėra - kiekvienas jų bendrauja su kažkuo... bet tokia kvaila mintis, kad per internetą bendrauja tarpusavyje, man visgi šauna galvon, juos stebint penketą minučių! Per tą laiką jie nepakelia akių, jie nesižvalgo, jie nieko nemato, jie net nepastebi, kad aš demonstratyviai atsisukęs į juos, išsidrėbęs kėdėje, nenuleisdamas nuo jų akių dėbsau. Žiūriu drąsiai, akiplėšiškai, atviru žvilgsniu - tokiu, kokį gali išvysti kur nuvažiąvęs į kaimą. Jaunuolius galiu tyrinėti neslapstydamas žvilgsnio - apžiūrinėti ką geresnio turi. Jeigu būčiau vagiukas, ko gero, priėjęs, galėčiau juos ir apšvarinti - nepastebėtų.

Du jaunuoliai pakyla. Vienas jų kažką burbteli, kitiems dviem, vis dar sėdintiems ir knapsintiems virš telefonų. Nueina. Po minutės tie du pastebi, kad liko vienui vieni - na, kaip šitie... anie... kaip šitie pokario partizanai - vienui vieni... Pakyla ir vis neatplėšdami akių nuo telefonų, nueina kavinukės durų link.

Atverkite plačiau akis. Apsižvalgykite aplink. Nebūtina žiūrėti į varnas, į pastatų grožį, į saulę - jūs pasižiūrėkite aplink, į žmones vaikščiojančius gatvėse su telefonais rankose.

Vos prieš 20 metų mes savo kontoroje dalinomės vienu mobiliuoju telefonu - jį gaudavo tas, kuris svarbiu reikalu važiuodavo į kitą miestą, kad būtų "ant laido" - kad nebūtų be ryšio. Dabar visi ant ryšio, bet vistiek be ryšio.

Tą patį vakarą... Vakar... toliau slampinėdamas Laisvės alėjoje, užsukau į gražų knygyną. Žmona mane stvėrė už alkūnės: "Neik ten!". "Kodėl?!". "Ten kavinė!". Nepatikėjau, užsukau. Tai buvo jaukus knygynas. Buvo. Dabar ten daugiau kavinė, nei knygynas, nes prie knygų beveik neįmanoma prieiti, o antrame aukšte, kur būdavo pardavinėjami visokie žodynai, dabar ant pakabų kėpso šmutkės - rūbais nepavadinsi. Pavadinsi, bet nepagadinsi. Prie knygų neįmanoma prieiti, nes visur staliukai ir sėdi žmonės. Kažkaip nesmagu dėbsoti į knygų lentyną, stovint šalia staliuko, prie kurio žmonės gurkšnoja kavą. Ne, ne... visai normalu, nes tie žmonės tavęs nemato. Drąsiai galite netgi pasilenkti ir per jų galvas iš lentynos ištraukti kokią nors knygą - jie tavęs nepastebės. Kaip tai?!

Praveriu duris ir ant slenksčio sutinku seną draugą - jis mane neiškart atpažysta. Persimetame keliais žodžiais - jis vis dar skaito fantastines knygas, o aš jau nebe. Kam skaityti fantastiką, jei gyveni ateityje?!

Įžengiu į knygyną, priekyje platus prekystalis, anapus jo stovi dvi gražios merginos - abi nuleidusios galvas į mobilius telefonus - manęs nepastebi. Nepastebi potencialaus pirkėjo! Tai ko jos ten stovi?!

Eidamas pro šalį pasišaipau:

-Nežiūrėkit į telefonus - jus tuoj apvogs...

Merginos nustebusios pasuka akytes į mane - juokas buvo ne vietoje. Čia niekas nieko negali nei pavogti, nei apvogti. Beveik visi prie staliukų sėdintys knygų mėgėjai subedę nosis į mobilius telefonus. Ne, ne... aš jums nepasakoju nei sapno ir necituoju kokios nors fantazijos - tai realybė. Ją matote nuotraukoje: prie stalo sėdi porelė, šalia jų porelė kavos puodukų, jų rankose porelė išmaniųjų telefonų, dvi porelės akių susmigusios į ekranus. Kompozicija tokia smagi, jog pasiryžtu fotografuoti - žinoma, iš toli, kad nepastebėtų. Bet staiga suvokiu, jog man nėra būtina ko nors daryti vogčiomis - prieinu prie jų per poros metrų atstumą ir ramiai pasidarau jų fotkę. Jie manęs ir tada nepastebi. Niekas nieko nebemato. Nuostabu!

Dabar jūs manote, jog imsiu smerkti išmaniuosius telefonus, žmones, technologijas? Oi, visai ne... nėra to, iš ko neišeitų gėris: jei pamatėte gražią merginą įsmeigusią akis į telefono ekraną, galite drąsiai iš arti apžiūrėti jos kojas, užpakalį, krūtinę - viską. Ir galite spoksoti ilgai ir ramiai - ji jūsų nepamatys.

Štai visai neseniai iš uošvių parsinešiau krūvą laikraščių prakuroms. Aš senoviškas, mano katilinėje malkom kūrenama krosnis, ne dujos. Tenka įkurti ugnelę, o popierius gerai dega. Kai nebeliks uošvių, teks užsiprenumeruoti laikraštį, kad žiemos sezonu turėčiau kuo ugnį įkurti. Bet štai ką pagalvojau apie tą laikraščių krūvelę... Žiūrėkit kiek pagyvenę žmonės perskaito! Išeitų kelios knygos. Tačiau žmonės skaito laikraščius. Bet ir laikraščiai jau atgyvena. Ir aš jau seniai nebeskaitau laikraščių - gal jau kokie 20 metų - pasitenkinu informacija iš interneto - ten galima pasirinkti. Bet vistiek esu senamadiškas: skaitau knygas. Bet vistiek, ir aš, vis pagavęs laiko, kišu nosį į feisbuką. Tiesa, gatvėmis vaikštau žvalgydamasis.

Ar reikia plačių išvadų? Ne, ne, ne... Kai prieš gerą šimtą metų mokslininkai suko galvas, kaip reikės ateityje iš Paryžiaus gatvių iškuopti arklių mėšlą, nes gausėja kinkomo transporto, problema išsisprendė savaime, nes atsirado automobiliai. Ar šiai istorijai reikia moralo? Ne, ne, ne... žmonių pasaulis nestovi vietoje. Neieškokime vakarykščios dienos. Drąsiai žvelkime į ateitį. Viskas bus gerai. Gal tas gėris mums ir nepatiks, bet bus gerai. Iš to kas nors išeis, o kai išeis, nebepareis. Čia toks pastarųjų dienų mano mėgstamas žodžių derinys.