#427. Po daugybės metų, kai kažkas apsisuko ir kažkur kažką apsuko...
Kauno džiazai... Einu į Kauno džiazus, kurie dabar ne visai toje vietoje, kaip anksčiau - prie Soboro.
Einu laisvės alėja koja už kojos - neskubėdamas ir išdidžiai, kaip Užkalnis siūlo. Per perėją. Kaip žinia Laisvės alėja yra ištisa perėja ir automobiliai ją priversti kirsti vėžlio greičiu, praleisdami kiekvieną atsipūtusį pilietį.
Einu. Sustoja prabangus sportinis automobilis. Ne Ferari, bet vistiek - atsiduoda pinigu. Dideliu.
Einu pro jį koja už kojas, pėda už pėdos ir atsainiai žiūriu į jį. Tas nuleidžia stiklą ir piktai klausia:
- O lėčiau negali?
Stabtelėjau. Tada prisiartinau tylom prie jo, ramiai žiūrėdamas įraudusiam veidui į akis.
-O kur skubi? - ramiai, bet tvirtai paklausiu jo. O gal ir agresyvokai. Žmonės turintys pinigo įsitikinę, jog jie gali viską. Galėtų, įsakytų tijūnui mane nuplakti kaip mužiką, nes drįsau ponui karietos kelią pastoti savo purvinais kerzais.
Žiūriu į jį įdėmiai. Nepatiko mano žvilgsnis, o gal Vintage Army tipo kepurėlė. O gal mano kožankė? O gal tris dienas neskustas snukis.
-Kažkoks nacis... - tepratarė vairuotojas ir iki dugno paspaudęs gazo pedalą nurūko gatve, tarsi parodydamas kaip iš jo kišenių verčiasi pinigas.
