Man patinka sveikintis miške su nepažystamais

287-oji istorija. Vis trypčioju vietoje ir neprieinu prie tam tikrų istorijų, kurias norėčiau papasakoti, kad galėčiau užbaigti tapyti paveikslą iš 365-ių detalių. Bet matyt, tam yra kažkokios man nežinomos priežastys ir šiandien rašau visai kitą istoriją, kuri gali pasirodyti nuvalkiota, bet tikrindamasis realybėje, suvokiu, kad ji vis dar gyva ir yra labai tiesiogiai susijusi su mano dabartiniu gyvenimu.

Pastaraisiais metais labai mėgstu su visais sveikintis, net jei tai man visiškai nepažystamas ir atsitiktinis žmogus. Be jokios abejonės, nesisveikinu su kiekvienu sutiktu gatvėje, nors tarkim prekybos centrų ir krautuvėlių pardavėjos sveikinasi be išimties su visais ir palinki geros dienos. Tačiau pamenu tą laiką, kai taip tikarai nebuvo. Kai mūsų krašte apie 1998-2002-uosius metus ėmė dygti prekybos mes stebėjomės ir net šaipėmės iš pardavėjų, kurios su mumis sveikinosi ir sumokėjus pinigus, pasakydavo:

-Geros jums dienos.

Tai buvo labai neįprasta, keista ir , atrodo, niekam nereikalinga. Dabar tai įprasta ir berods reikalinga. Ne, sveikintis visad buvo reikalinga. jei tu žmogui pasakai "laba diena", tarsi tu jam praneši: "Aš esu taikus ir tavo atžvilgiu esu nusiteikęs draugiškai."

Lygiai taip pat, kažkokiais 1989-aisiais, kai ėmė keistis laikais ir kreipinys "draugas" ėmė atgyventi, bandė prilipti kreipinys "ponas". Nesgi tarybiniais laikais, pakėlus telefono ragelį sakydavom:

-Draugas Pranai, jums skambina Jonas.

Atsimenu, kai dirbdamas laikraščio redakcijoje, kokiam nors statybinės įmonės, padalinio vadovui
pasakydavau:

-Ponas Petraiti, noriu jus pakalbinti...

Dažnai iš anam laido gale žmogus susinepatogindavo:

-Koks aš jums ponas... Aš ne ponas...
Niekas Sąjūdžio laikais ponais nenorėjo būti. Tai skambėjo ne lietuviškai, o lenkiškai. lenkais niekas nenorėjo būti, "tovareiščiais" irgi... Man irgi buvo sunku apsukti liežuvį ir suraityti žodį "ponas" - žandai imdavo skaudėti nuo tokio keisto kreipinio. tad suradau visiškai kitokį, neutralų: "Gerbiamas Jonai, skambinu jums su tokiu reikalu...". Tai išsisukau. Atsikračiau "draugo" ir prisijaukinau "gerbiamąjį". Nors ir tuo atveju, kartais išgirsdavau:

-Che, che... koks aš gerbiamas... aš visai nesu gerbiamas... - kuklindavosi žmogėnas. O aš apie jį pagalvodavau: "Jei savęs negerbi, tai kuo tu save laikai?"

šeštadienį buvo prognozuojama, jog miškus užplūs grybautojai - kojos nebus galima įkelti. Po sėkmingo penktadieninio grybavimo, nusprendžiau pratęsti savo misiją - "Nupjauki miške grybą!". Man buvo įdomu išsiaiškinti ar tiesa tas mitas, jog grybų neįmanoma nugrybauti, jog viosų grybų nesurinksi ir kad ir kiek kas eitų per tą patį mišką, vistiek ras. Pasirodo, tai yra tik mitas ir savęs paguoda, jog per vėlai išsiruošei miškan. Reikėjo atsikelti penktą ir miške būti šeštą - pirmam. Tada visi grybai tavo. Tai nėra tiesa. Jei vakar per tavo vieteles praėjo geras grybautojas, kad ir kaip anksti keltumeis, nieko ten neberasi. Grybai per vieną naktį neišdygsta. Prasikošiau per nedidelį plotelį, kuriame penktadienį buvau prisirinkęs visą krepšį raudonviršių - tikrinau kiekvieną žemės pėdą, kiekvieną medį, kiekvieną žolę. Radau vos keleta raudonikių. Vadinasi man pavyko tą plotelį nušienauti atsakančiai. Tad jei eini mišku ir nerandi grybų, gali būti, kad vakar kažkas gerai išnaršė "tavo mišką" ir tai dar nereiškia, jog nėra grybų.

Mano plotelis giliau miške, sutinku vyrą ir moterį šliaužiančius palei kelią - aš einu jiems įstrtyžai. Likus keletui metrų pasisveikinu su vyriškiu:

-Laba diena!

Tas nustebęs man burbteli:

-Laba diena... laba diena... - suprask: "Tu man ne draugas!"

Tai tiesa arba ne. Miške nėra įprasta sveikintis. Nes apskritai pas mus žmonės yra labai atpratę sveikintis. Jie kažko bijosi. Bijosi užkalbinti nepažįstamąjį, kad tas netyčia nepasiųstų velniop. Kita vertus, gali būti išsiauklėjimo stoka arba tiesiog paprastas santūrumas.

Važiuoju į kitą vietelę. priekyje matau prie automobilio stoviniuoja žmonės - rūko. Nusileidžiu lango stiklą, stabteliu prie jų:

-Laba diena! Kaip einasi? - šypsausi. Sveikinantis būtinas priedėlis yra šypsena - ji nuginkluoja.

-Nu, neblogai, neblogai... O kaip jums?

-Jau pusę krepšio raudonviršių turiu...

-Na, matai... Puiku! - šypsosi moteriškė traukdama cigaretės dūmą: - Mes palei kelią vaikštom - bijom giliau į mišką lysti, bijom pasiklysti. Bet žinokit, pakelėse daugiau grybų, nei miško gilumoj. Jaunimas nulindo į gilumą, bet nelabai ką randa...

-Sėkmės jums! - palinkiu ir nuvažiuoju. Mane palydi šypsenos ir linkėjimai.

Atvažiuoju į kitą vietelę. Čia tuoj sutinku du vyriškius ir moteriškę. Ir vėl:

-Laba diena!

-Laba diena!

-Ar randat ką nors? - klausiu senyvos moteriškės.

-Kol kas nieko. Mes ką tik atvažiavom... Bet viskas čia pasikeitę... Čia mano miškas - anksčiau čia augdavo daug baravykų...

Žinau - ir aš čia grybauju, ir aš čia kartais randu. Šiandien neradau - nerasit ir jūs. "Mano miškas"... Aš nė nežinojau, jog čia moteriškės miškas. Visad galvojau, jog čia "mano miškas". Pasirodo jis jos. O kiek dar yra šito derlingo plotelio savininkų!

Magiškasis "laba diena" ir šypsena man suteikė informacijos. Man buvo smagu pasikalbėti su žmonėmis miške. Pakėlė nuotaiką. Ir jiems gal buvo smagu. Tačiau sveikintis miške nėra įprasta. Bet jūs pabandykit ir pamatysit, kaip tai smagu ir įdomu.

Vakar einu aplink vieną tokį tvenkinį - išėjom su sūnum pasivaikščioti. Aplink čia kolektyviniai sodai. Štai visai pakrantėje po berželiais auga keli kazlėkai. Žmonės pjovė žolę, bet grybus paliko. Sūnelis sako:

-Išraunam.

-Negalima - jie ne mūsų.

-Kodėl?

-Todėl, kad kažkas pjovė žolę ir juos jau rado. Jei nenuskynė, tai paliko augti. Vadinasi jie nėra mūsų.

Už kelių metrų su sūneliu sustojam prie šermukšnio. Pasakoju jam apie tą medį, jo naudą ir visokius mitus. Pamatau link mūsų einančią moteriškę.

-Laba diena, - pasisveikinu.

-Laba, laba... ką čia aiškinatės? - šypsosi kratydama po egle visokias grybienos atliekas.

-Pasakoju apie šermukšnį...

-A...

-O jūs sėjat grybus...

-Sėju, ale, kad jie neauga. Jau kelias dešimti metų čia kratau grybų atliekas, bet jie neauga... Ten po berželiais kazlėkai išaugo, o pas mus kažkodėl neauga...

Ir vėl smagu buvo pasišnekėti.

Kol apsukau kelių futbolo aikščių dydžio tvenkinį sveikinausi ne su vienu žmogumi. Įdomu buvo pastebėti, jog mieliau atsakydavo tuo pačiu pusamžiai žmonės, jaunos mamos ir tėtukai sutrikdavo, kažką burbteldavo po nosimi. Nėra įprasta laukuose, miškuose sveikintis. Jei tu tokiose vietose sveikiniesi, esi kažkoks keistas, kone laukinis. Nors tarkim, užsieniuose tai nėra neįprastas dalykas. Štai 2014-ųjų rudenį einu Bodo uosto (Norvegija) krantine, priešais atbėga pusamžis, žilsterėjęs vyriškis. Prabėgdamas pasisveikina, šypteli. Ir nors dangus aptrauktas debesimis, nors mes visiškai nežaystami, mano sieloje nušvinta saulutė: smagu, kai tau kas nors pasako "Labas rytas!"

Pas mus neįprasta sveikintis, bet man patinka.

Nesiruošiu moralizuoti apie tai, jog reikia sveikintis, būt mandagiam - darykit kaip norit. Jūsų pupos - jūsų daržas. Tačiau pastebėjau, jog tai turi praktinės naudos. Prekeiviai tai seniai pastebėjo.
Mes dažnai keikiame, kad aplink mus yra labai daug blogio. Tačiau pasaulį galima keisti kartais sunkiai pastebimais dalykais. Mažiau reikia moralizuoti ir mokyti kitus, reikia pačiam nors kažką nuveikti.

Britas, karo lakūnas mane sveikino naikintuvo sparnais

286-oji istorija. Visgi vasara ir reikia papasakoti dar ką nors smagaus, nuotaikai pakelti. Juk atostogų, kelionių ir svajonių metas.

Su dukra prisėdome ant aukšto kalno, nuo kurio atsiveria nuostabūs Peak District nacionalinio parko vaizdai. Aplink šmirinėja žmonės - grupėmis ir po vieną. Žvalgosi, aikčioja, fotografuojasi. Prisėdome įkalnėje, pailsinti kojas ir užkąsti. Mes vaikščiojome visą gerą pusdienį, nuo pat ankstyvo ryto, kai Edale kaimelyje išlipome iš traukinio. Įveikėme trasą takeliu palei upelį, tekantį kažkur iš senų kalnų, paskui kitu kalno šlaitu leidomės, palei kitą upelį, traukėme per avių ganyklas.

-Tėti, pažiūrėk kaip gražu!

-Avys... - stengdamasis neįlipti į jų išmatas burbtelėjau aš. - Tarsi nebūčiau gyvenime matęs avių...

-Ar tau negražu...

-Nežinau... - burbuliavau po nosimi. Avys kaip avys. Visą kelionės grožį pėsčiomis su nostalgija įvertinau tik

po metų. Taip jau man yra. Kai kurie įspūdžiai turi susigulėti, kad pajusčiau jų grožį. O tuo metu visą dieną skaudėjo koja per kelėną. Kažkur kremzlės susidėvėjusios ir nėra jokio serviso kur tas "gumas" galėčiau pasikeisti, šarnyrus pasiremontuoti... Ech, kaip būtų šaunu, jei turėčiau mechaninį kūną!

Taigi, velniškai pavargę, pučiant švelniam vėjukui beprotiškai taikioje aplinkoje, kokioje niekad nesu buvęs, išsitraukėme priešpiečius ir ėmėme užkandžiauti.

Atsiguliau į žolę ir ėmiau žiūrinėti dangų. Jaučiausi taip saugiai, kaip mamos įsčiose. Jaučiau, jog čia nėra jokių vagišių - tik taikūs britai ir kitataučiai...

Ir užsnūdau.

Užsnūdo ir mano dukrytė.

Užsnūdome su visu savo turtu, su fotoaparatais ir visa kuo...

Nežinau kiek miegojome - gal minutę, o gal pusvalandį. Pabudome ir niekas nebuvo dingę. Gamtos grožio neaprašysiu ir net nesistengsiu - galėčiau, bet nėra jokios prasmės. Vistiek tokių aprašymų niekas neskaito.

Avys, avys, avys...

Rašau tik apie tą nepaprastą saugumo ir taikos jausmą.

Paskui kai nusileidome nuo kalno ir ėjome per pievą, visai žemai praskrido britas naikintuvu. Aš jam pamojau ranka ir jis man pamojavo sparnais. Jis mane pastebėjo! Argi tai nenuostabu! Jis, karo lakūnas, žiūrėjo į taikią savo žemę ir mane išvydo! Stebūklas!

Tokios dvi plotmės: saugus žemės paviršius ir ore patruliuojantis karo lėktuvas. Tarsi žydru dangumi praskristų juoda mirtis su dalgiu...

Kaip atsidūriau tame Peak District nacionaliniame parke?

2015-ais metais mano dukrytė baigė baisiai didelius mokslus Britanijoje, Notnghamo universitete. Džiaugsmas tėtukui. Susikroviau lagaminą ir išdūmiau į Didžiąją Europos salą pasižiūrėti kaip vyksta užsieniuose bakalaurų ir magistrų kepurių mėtymas oran.
Rytas. Nuotaika pakili. Išgerta šampano taurė. Su dukra sukrentam į iškviestą taxi. Dukrytė tuoj ima pliurpti su vairuotoju - pasidžiaugiu: "Mano kraujas!". Vairuotojas mane palaiko jos draugu. Pamalonina. Gal specialiai, gal netyčia, bet smagu - vadinasi dar ne senis.

Universiteto teritorijoje begalės žmonių: tėtukai, mamytės, broliai ir sesės: juodu, rudi ir balti. Visas pasaulis vaikštinėja ąžuoliukų paunksmėje, gurkšnoja šampaną ir šypsosi. Atrodo pakliuvau į Holivudo filmą. O jau merginų gražumas - akys raibsta. Žiūri į dešinę tokios kojos, žiūri į kairę kitokios. Ach! O kas man daugiau, pusamžiui vyrui gali rūpėti, jei ne mergos!

Įsitaisiau pirmose eilėse tarp didžių ponų - štai ir iš vieno kišenės kyšo stora piniginė, štai ir iš kito. Štai dama iš kažkokių prabangių namų, štai indusas, štai kažkokia juodukų šeima afrikietiškais nacionaliniais rūbais - irgi prie pinigo. Šitame universitete nuo seno pinigingi mokėsi, o britų išdidžios, arogantiškos atžalos iš čia tiesiai į parlamentą keliauja - karjeros daryti.

O aš tik sėdžiu, akimis smalsiai viską gaudau, kaip regalijas iškilmingai įneša, kaip Britų saugumo kažkoks šefas kalbą sako - jis irgi kadaise baigė šitą univerą. Ima prie scenos rikiuotis jaunimas, prasideda diplomų teikimo, rankų spaudimo ceremonija. Filmuoja trys kameros iš skirtinų salės kraštų, per internetą vyksta tiesioginė transliacija... Ai, tiesa, nemanykit, kad į ceremoniją pateksi nemokamai - dukrytė man iš anksto nupirko bilietą, kuris nekainavo ašaras. Neturi pinigų, tupėk už durų, žiūrėk per internetą. Tačiau tokiai progai babkių negaila - ne kasdien išvysi gyvai tokius reginius.
Ir štai ceremonija baigiasi, visi laimingi diplomuoti patraukiame į vaišių salę, kur stovi vienakojai apvalūs

Raudona suknute, slovėnė... ach, kokios garbanėlės!

aukšti staliukai, kur dalijamas nemokamas šampanas. neseniai mačiau holivudinį filmą - ten diplomų teikimo šventė vyko Amerikoje, kažkokiame jų universitete. Viens prie vieno - ir ceremonija, ir vaišių salė...

Stovim prie staliuko: slovėnė, rumunė... visos jos mano dukrytės bendrakursės, draugės. O jau slovėnės sesutė (!) - gražumėlis neišpasakytas, pirštus gali apsilaižyti. Apsilaižau ir einame fotografuotis. Nieko naujo, nieko kitokio - fotografuojamės grupelėmis, po vieną, po du... mėtomos į viršų kepurės, kvailiojama... Ir štai šventės laikas baigėsi, daugumas čia pat universitete gražina išsinuomotas mantijas, kepures. O aš, kvailys,

Edale kaimelis

visad manydavau, kad jas studentai gauna nemokamai. Kapitalizmas, kapitalizmas... Nemokamai gali gauti į sprandą.

Kur traukiam toliau? Į barą. Vienu du su dukryte. Atšvęsti. Kaip smagu! Smagu su savo vaiku pakelti elio bokalą. Paskui prie mūsų prisijungia dukros kambariokas ir aš visą vakarą jiems pasakoju smagias istorijas. Jie leipsta juokais, o aš vis pasakoju netikėdamas savo akimis, jog jos gali sukelti tokį juoką.

Dukrytė man paruošė staigmeną - rytoj kažkur keliausime. Iš lovos mane išmeta anksti ir mes kažkur trenkiamės traukiniu. Išsiridenam iš vagono Edale kaimelyje, Peak District nacionaliniame parke. Štai kur mes vykome! Nagi, nagi... Ką čia išvysiu, ko dar nematęs. Seni neaukšti kalnai. Jie toki seni, kad iš jų beveik nieko nelikę, tačiau jei gyvenime niekad nebūtum buvojęs kalnuose, galėtum jau manyti, kad į juos ir patekai.

Kertam miegantį kaimelį ir pasileidžiam takeliais į slėnius ir klonius. Iš už debesų išlenda ir saulytė... Štai tiltukas, kaip iš pasakos apie nykštukus. Gurgena mažytis kalnų upeliukas.

Kur mes eisim? Palei šį takelį slėniu aukštyn...