Britas, karo lakūnas mane sveikino naikintuvo sparnais

286-oji istorija. Visgi vasara ir reikia papasakoti dar ką nors smagaus, nuotaikai pakelti. Juk atostogų, kelionių ir svajonių metas.

Su dukra prisėdome ant aukšto kalno, nuo kurio atsiveria nuostabūs Peak District nacionalinio parko vaizdai. Aplink šmirinėja žmonės - grupėmis ir po vieną. Žvalgosi, aikčioja, fotografuojasi. Prisėdome įkalnėje, pailsinti kojas ir užkąsti. Mes vaikščiojome visą gerą pusdienį, nuo pat ankstyvo ryto, kai Edale kaimelyje išlipome iš traukinio. Įveikėme trasą takeliu palei upelį, tekantį kažkur iš senų kalnų, paskui kitu kalno šlaitu leidomės, palei kitą upelį, traukėme per avių ganyklas.

-Tėti, pažiūrėk kaip gražu!

-Avys... - stengdamasis neįlipti į jų išmatas burbtelėjau aš. - Tarsi nebūčiau gyvenime matęs avių...

-Ar tau negražu...

-Nežinau... - burbuliavau po nosimi. Avys kaip avys. Visą kelionės grožį pėsčiomis su nostalgija įvertinau tik

po metų. Taip jau man yra. Kai kurie įspūdžiai turi susigulėti, kad pajusčiau jų grožį. O tuo metu visą dieną skaudėjo koja per kelėną. Kažkur kremzlės susidėvėjusios ir nėra jokio serviso kur tas "gumas" galėčiau pasikeisti, šarnyrus pasiremontuoti... Ech, kaip būtų šaunu, jei turėčiau mechaninį kūną!

Taigi, velniškai pavargę, pučiant švelniam vėjukui beprotiškai taikioje aplinkoje, kokioje niekad nesu buvęs, išsitraukėme priešpiečius ir ėmėme užkandžiauti.

Atsiguliau į žolę ir ėmiau žiūrinėti dangų. Jaučiausi taip saugiai, kaip mamos įsčiose. Jaučiau, jog čia nėra jokių vagišių - tik taikūs britai ir kitataučiai...

Ir užsnūdau.

Užsnūdo ir mano dukrytė.

Užsnūdome su visu savo turtu, su fotoaparatais ir visa kuo...

Nežinau kiek miegojome - gal minutę, o gal pusvalandį. Pabudome ir niekas nebuvo dingę. Gamtos grožio neaprašysiu ir net nesistengsiu - galėčiau, bet nėra jokios prasmės. Vistiek tokių aprašymų niekas neskaito.

Avys, avys, avys...

Rašau tik apie tą nepaprastą saugumo ir taikos jausmą.

Paskui kai nusileidome nuo kalno ir ėjome per pievą, visai žemai praskrido britas naikintuvu. Aš jam pamojau ranka ir jis man pamojavo sparnais. Jis mane pastebėjo! Argi tai nenuostabu! Jis, karo lakūnas, žiūrėjo į taikią savo žemę ir mane išvydo! Stebūklas!

Tokios dvi plotmės: saugus žemės paviršius ir ore patruliuojantis karo lėktuvas. Tarsi žydru dangumi praskristų juoda mirtis su dalgiu...

Kaip atsidūriau tame Peak District nacionaliniame parke?

2015-ais metais mano dukrytė baigė baisiai didelius mokslus Britanijoje, Notnghamo universitete. Džiaugsmas tėtukui. Susikroviau lagaminą ir išdūmiau į Didžiąją Europos salą pasižiūrėti kaip vyksta užsieniuose bakalaurų ir magistrų kepurių mėtymas oran.
Rytas. Nuotaika pakili. Išgerta šampano taurė. Su dukra sukrentam į iškviestą taxi. Dukrytė tuoj ima pliurpti su vairuotoju - pasidžiaugiu: "Mano kraujas!". Vairuotojas mane palaiko jos draugu. Pamalonina. Gal specialiai, gal netyčia, bet smagu - vadinasi dar ne senis.

Universiteto teritorijoje begalės žmonių: tėtukai, mamytės, broliai ir sesės: juodu, rudi ir balti. Visas pasaulis vaikštinėja ąžuoliukų paunksmėje, gurkšnoja šampaną ir šypsosi. Atrodo pakliuvau į Holivudo filmą. O jau merginų gražumas - akys raibsta. Žiūri į dešinę tokios kojos, žiūri į kairę kitokios. Ach! O kas man daugiau, pusamžiui vyrui gali rūpėti, jei ne mergos!

Įsitaisiau pirmose eilėse tarp didžių ponų - štai ir iš vieno kišenės kyšo stora piniginė, štai ir iš kito. Štai dama iš kažkokių prabangių namų, štai indusas, štai kažkokia juodukų šeima afrikietiškais nacionaliniais rūbais - irgi prie pinigo. Šitame universitete nuo seno pinigingi mokėsi, o britų išdidžios, arogantiškos atžalos iš čia tiesiai į parlamentą keliauja - karjeros daryti.

O aš tik sėdžiu, akimis smalsiai viską gaudau, kaip regalijas iškilmingai įneša, kaip Britų saugumo kažkoks šefas kalbą sako - jis irgi kadaise baigė šitą univerą. Ima prie scenos rikiuotis jaunimas, prasideda diplomų teikimo, rankų spaudimo ceremonija. Filmuoja trys kameros iš skirtinų salės kraštų, per internetą vyksta tiesioginė transliacija... Ai, tiesa, nemanykit, kad į ceremoniją pateksi nemokamai - dukrytė man iš anksto nupirko bilietą, kuris nekainavo ašaras. Neturi pinigų, tupėk už durų, žiūrėk per internetą. Tačiau tokiai progai babkių negaila - ne kasdien išvysi gyvai tokius reginius.
Ir štai ceremonija baigiasi, visi laimingi diplomuoti patraukiame į vaišių salę, kur stovi vienakojai apvalūs

Raudona suknute, slovėnė... ach, kokios garbanėlės!

aukšti staliukai, kur dalijamas nemokamas šampanas. neseniai mačiau holivudinį filmą - ten diplomų teikimo šventė vyko Amerikoje, kažkokiame jų universitete. Viens prie vieno - ir ceremonija, ir vaišių salė...

Stovim prie staliuko: slovėnė, rumunė... visos jos mano dukrytės bendrakursės, draugės. O jau slovėnės sesutė (!) - gražumėlis neišpasakytas, pirštus gali apsilaižyti. Apsilaižau ir einame fotografuotis. Nieko naujo, nieko kitokio - fotografuojamės grupelėmis, po vieną, po du... mėtomos į viršų kepurės, kvailiojama... Ir štai šventės laikas baigėsi, daugumas čia pat universitete gražina išsinuomotas mantijas, kepures. O aš, kvailys,

Edale kaimelis

visad manydavau, kad jas studentai gauna nemokamai. Kapitalizmas, kapitalizmas... Nemokamai gali gauti į sprandą.

Kur traukiam toliau? Į barą. Vienu du su dukryte. Atšvęsti. Kaip smagu! Smagu su savo vaiku pakelti elio bokalą. Paskui prie mūsų prisijungia dukros kambariokas ir aš visą vakarą jiems pasakoju smagias istorijas. Jie leipsta juokais, o aš vis pasakoju netikėdamas savo akimis, jog jos gali sukelti tokį juoką.

Dukrytė man paruošė staigmeną - rytoj kažkur keliausime. Iš lovos mane išmeta anksti ir mes kažkur trenkiamės traukiniu. Išsiridenam iš vagono Edale kaimelyje, Peak District nacionaliniame parke. Štai kur mes vykome! Nagi, nagi... Ką čia išvysiu, ko dar nematęs. Seni neaukšti kalnai. Jie toki seni, kad iš jų beveik nieko nelikę, tačiau jei gyvenime niekad nebūtum buvojęs kalnuose, galėtum jau manyti, kad į juos ir patekai.

Kertam miegantį kaimelį ir pasileidžiam takeliais į slėnius ir klonius. Iš už debesų išlenda ir saulytė... Štai tiltukas, kaip iš pasakos apie nykštukus. Gurgena mažytis kalnų upeliukas.

Kur mes eisim? Palei šį takelį slėniu aukštyn...