335-oji istorija. Auklėtojas. Rytoj rugsėjo pirmoji. Šventa diena
mokykloms. Šventė. Galiu ir aš kažką gero papasakoti apie TĄ mokyklą. Ji nebuvo
kokia nors rusiška ar sovietinė. Ji buvo lietuviška, nes joje mokytojavo vien
lietuviai. Ir ne santvarka daro mokyklą tautine, lietuviška, okupacine ar dar
kokia, o žmonės.
Skuodo vidurinėje mokykloje aš atėjau į antrą pradinę klasę. Mokytoja buvo
miela, bet ji jau nebebuvo pirmoji mano mokytoja. Pirmoji liko ten, toli,
vaikystėje, Karkių kaime, tame saldžiame gyvenime, tame Rojuje... ir jei
naujiesiems mano klasiokams tebesitęsė šiltas pradinokų gyvenimas, man realybė
šaltai pažvelgė į akis. Aš patekau į svetimą pasaulį. Į naują pasaulį.
Bedvasiai suolai, kėdės, didėlės nejaukios patalpos. Ne, jos buvo naujos, šviesios,
spalvotos - juk mokykla buvo ką tik pastatyta. Bet aš iki tol mokiausi visai
kitokiuose suoluose - senoviniuose, mediniuose, su atverčiamomis dalimis...
Medinės jaukios grindys, o čia šaltas, kietas betonas ir linoleumas... Aš
atėjau į kitą pasaulį ir pradinių klasių mokytoja man taip ir netapo vadinamąja
"antrąja mama". Paskui mes išsiritome iš "viščiukų" amžiaus
ir tapome tikrais mokiniais, kuriems leidžiama vaikščioti po visą mokyklą, o ne
tik savo aukšte, kurie eina iš klasės į klasę, ir kuriems kiekvieną dalyką
dėsto vis kitas mokytojas (!). Tokie mokiniai nepaleidžiami likimo valiai -
juos prižiūri auklėtojas. Mokslas mokslu, bet vaikus gi reikia ir socialiai
auklėti. Va, tą darbą ir atlieka auklėtojas. Tačiau greitai mes tapome
pamestinukais, nes auklėtojos keitėsi kaip kojinės, o netrukus iš pamestinukų
virtome "žvėriukais" - nedrausmingais, triūkšmingais, sunkiai
valdomais. Matyt, pajutome laisvę - niekas mūsų nestebi, niekas mūsų nemato,
niekam mes nerūpim - galim daryti ką panorėję. Tačiau netrukus, gal penktoje
klasėje, pasklido gandas, jog mūsų auklėtoju taps ne kokia ten moteris, o
vyras.
Siaubas!
Vadinsasi lauk disciplinos, drausmės, bausmių - į klasę ateina žvėris. Ir
dar koks! Ei, ar jūs girdėjot, jo pavardė Puskunigis. Čia kas? Pavardė ar
pravardė? O gal jis kunigas? Ne, jis pusė kunigo.
Vaikiškoje galvelėje visokių minčių kyla - tiki, netiki, prasimanai,
juokiesi, žvygauji ir toliau lakstai koridoriais - ar tau kas rūpi. Kai bus tai
ir pažiūrėsim.
Ir štai atėjo į klasę Vidmantas Puskunigis - toks šviesiaplaukis,
pliktelėjęs žmogelis. Besišypsantis, kalbantis kažkaip keistai, nemūsiškai -
jokio žemaičiavimo... Jis iš kažkur, iš aukštaitijos. Ir ne toks jau baisus.
Vyras. Mielas. Geras. Bet atrodo iš mūsų reikalaus. Ir reikalavo...
 |
| Mano pirmoji mokytoja. 1975-ieji |
Ir tikrai jis buvo kaip pusė kunigo - protingas vyras, nuostabus pedagogas.
Aš tik po daugelio metų galiu įvertinti koks jis buvo profesionalas, kaip jis
išmanė savo darbą ir koks didelis buvo atsidavimas darbui. Jis tikrai mumis
rūpinosi. Kaip mano mama vis sakydavo: "Jis su jumis kaip višta
perekšlė..." Mes aišku buvome kitokie. Mes skyrėmės nuo kitų klasių
mokinių - tiesiog taip jau atsitiko... Bet Puskunigio dėka mes tapome išvis
išskirtiniai. Jis mums giliai įdiegė kolektyviškumo jausmą. Iki tiek įdiegė,
jog vyresnėse klasėse kai organizuodavome "plotus", tai į juos
susirinkdavo visa klasė. Kitos klasės tuo labai stebėjosi. Mums iki tiek įdiegė
kolektyviškumo jausmą, kad mes tapome vieni kitiems kone giminės, beveik
broliai ir seserys. Net ir po mokyklos vis dar mielai susitikinėjam. O Skuode
gyvenantys visad kartu švenčia visokias švenmtes, arba susitinka be jokių
švenčių ir be jokių progų. Jis mums iki tiek įdiegė kolektyviškumo, draugiškumo
jausmą, sampratą, kad mus mokykloje ėmė vadinti proletarų klase. Ir mes tuo
didžiavomės. Didžiavomės savo išskirtinuimu ir nesikratėme tos proletariato
pravardės. Taip, mes buvome proletarai. Mes Buvome proletariatas. Net ir po 25
metų, susitikimo progai gaminant raktų pakabukus, juose buvo užrašyta
"Proletarai vienykitės. B klasė" - čia aliuzija į bolševikų šūkį
"Visų šalių proletarai vienykitės!". Ir kodėl mes tapom tokiais
proletarais?
Mūsų klasė pastatė spektaklį, kuriame aš nebūdamas pionieriumi turėjau
vaidinti pionierių! Ir dar tai buvo pagrindinis vaidmuo! Mūsų klasė važiavo į
begales visokių ekskursijų - auklėtojas sugebėdavo suorganizuoti autobusą. Tais
laikais nebuvo taip paprasta. Dabar lengva, tik turėk pinigų. O tais laikais ne
pinigai viską lėmė, o pažintys. Buvai geruose santykiuose su autobusų parku ar
kokia nors kitokia įmone, kuri turėjo autobusą - vadinasi gausi. Aišku ir anais
laikais reikėjo mokėti už nuomą, bet tada nebuvo transporto nuomos įmonių.
Taip, kad ryšiai, ryšiai, ryšiai... O Puskunigis buvo bendraujantis žmogelis,
iškalbus, kišenėje žodžio neieškantis ir nekvailas. Kur mes tik nebuvom nuvykę:
ir į Klaipėdos uosstą, ir į Vilnių, į panoraminį kinoteatrą (žiūrėjom kažkokį
veiksmo filmą su Deniro), ir į Pirčiupių kaimą, ir dar... gal net nepamenu kur.
Kitos klasės tiek nevažinėdavo. Kodėl? Nes auklėtojos buvo bobos ir jos tiesiog
tingėjo. Tingėjo užsiimti su vaikais. O Puskunigis netingėjo. Jei kur mokykloje
vykdavo koks renginys - mes pirmi. Jei koks konkursas - mes skinam pirmas
vietas. Net mokykliniuose karnavaluose pasirodydavom geriausiai. Taip ir tapom
proletarų klase. Sutelkta, vieninga, socialiai aktyvia - mes buvom jėga. Mes
buvom kaip vienas kumštis. Gal dėl to pas mus nebuvo patyčių dėl turtinių
nelygybių, gal dėl to nebuvo susiskirstymo, susisluoksniavimo dėl sugebėjimo ar
mokslų. Visi mes buvom lygūs. Moksliukas galėjo draugauti su dvejetukininku,
turtingas su biednu, talentų turintis su eiliniu klasioku - ir jokių patyčių...
Na, žinoma, pasipravardžiudavom, pasijuokdavom vienas iš kito, pasityčiodavom,
bet visad jausdavom ribą. Nė vienas klasiokas nebuvo užguitas ar kaip nors
skriaudžiams. Jei tik taip atsitikdavo visi stodavo vienas už kitą mūru. Ir dar
viena ypatybė. Jei kitose klasėse valdžią buvo paėmusios mergaitės, o berniukai
buvo kaip autsaideriai, tai mūsų klasėje valdėme mes, berniukai, o mergaitėms
neliko nieko kitko kaip tik su mumis konkuruoti.
Kodėl?
Vėlgi atsakymas tas pats - auklėtojas buvo vyras. Moteris auklėtoja labiau
pasikliauja mergaitėmis, berniukais nepasitiki, nes jos laikosi tos dogmos, jog
apskritai visi vyrai yra kiaulės ir jais negalima pasitikėti. Na, jei kuo nors
nepasitiki, tai jis vieną dieną tave ir išduoda. O mūsų klasėje Puskunigis gal
labiau pasitikėjo mumis, bet ir mergaičių nenustumdavo į šalį. Todėl valdžia ir
inicviatyva klasėje dažnai būdavo mūsų arba abiejų lyčių rankose. Kas valdo -
tas muziką užsako.
Vidmantas Puskunigis buvo man kaip antrasis tėvas. Mes pykomės, barėmės,
bet vistiek aš jį mylėjau ir gerbiau. Mes laikas nuo laiko susitikdavom,
pasiskambindavom. O 2015-ųjų rudenį tarsi nujausdamas mirtį apsilankiau pas jį
senelių namuose.
Jis buvo kone 10-čia metų jaunesni už mano tėtį, gimęs 1949-aisiais. 1966
metais baigė Birštono vidurinę mokyklą, o po metų aš gimiau, kažkur
Žemaitijoje. Baigė Viniaus Pedagoginio instituto, Užsienio kalbų fakultetą ir
jį pasiuntė dirbti į Skuodo vidurinę mokyklą. Ten mes ir susitikome. Ilgam.
Jo gyvenimo moto buvo: "Daryti žmonėms gera".
Laidotuvių dieną jo žmona Laimutė man pasakė:
-Pranai tu baigei vidurinę mokyklą sidabro medaliu ir turėjai jį gauti. Vidmantas
tave gynė, už tave kovojo, bet ta kova buvo ne jo jėgoms - dėl tavo politinių
pažiūrų tau neskyrė medalio.
'Ei, hally-hally varna skrido pro šalį ir apšiko medalį!.."
Mūsų auklėtojas, vienas geriausių sovietmečio pedagogų už savo darbą taip
pat negavo medalio, nei jokio apdovanojimo ir nebus įtrauktas į jokius žymių
žmonių sąrašus. Ir nebus vadinamas jokiu patriarchu ar edokologijos tėvu. Deja,
bet jis tokiu buvo. Jei tokių vyrų Lietuvoje sovietmečiu būtų mokyklose dirbę
daugiau, dabar mes turėtume kiek kitokią visuomenę, labiau pilietišką,
drąsesnę, tvirtesnę, geresnę.
Bet jis užgyveno kai kitką - didžiulį būrį savo "vaikų": dukrų ir
sūnų, savo auklėtinių, kurie dabar yra kaip giminės. Galų gale ši istorija,
tebūna jam kaip medalis, kaip apdovanojimas.
Vidmantas Stanislovas Puskunigis, vienas iškiliausių XXa. pabaigos Lietuvos
pedagogų užgęso 2016 sausio 13 dieną.
Po kojomis girgždėjo sniegas, švietė saulytė, ėjo šerkšnas...
Su rytojaus rugsėjo pirmąją!
