Numirėlis - medžiais apaugusi geležinkelio linija

366-oji istorija. Nuvykau į tėviškę pagerbti tų, kurie iškeliavo anapilin. Pirmą dieną lankiau mirusiuosius, o antrąją gyvuosius. Gyvieji gyvena gerai, o va kaip mirusieji? Ar įmanoma sužinoti kaip gyvena mirusieji? Pasirodo viskas yra mūsų jėgoms.

Lygiai prieš metus 33-ioje istorijoje pasakojau apie kapines esančias ant valstybinės Latvijos ir Lietuvos sienos. Didesnioji jų dalis Latvijoje, mažesnioji Lietuvoje . Unikalu. Keista. Istoriškai prasminga. Mirusiesiems neegzistuoja sienos ir valstybės.

38-oje istorijoje pasakojau apie tai, kaip žiloje jaunystėje, kai buvau paikas vaikinas, šokau iš greitai važiuojančio traukinio ir likau gyvas. Ne

kiekvienam tenka šokti iš traukinio. Aš tai susiklosčius kvailoms aplinkybėms išbandžiau. Sėkmingai. Nepatariu Jums to bandyti, nes gali kainuoti gyvybę. O gyvybė yra trapi - tiek mums padarams iš vandnėlio, anglies ir kitų priemaišų, taip ir daiktams iš metalo ir betono. Laikas yra negailestingas - sugriauna viską. Gamta galinga - išardo viską ką mes laikome amžinu ir nepajudinamu.

Nusprendžiau aplankyti tą vietą, kurioje iššokau iš traukinio. Tai geležinkelio linija, kurią kadaise nutiesė vokiečiai. Ji eina iš Klaipėdos, pro Skuodą, per Kanizelį, per Apšės upelį į Latviją. Google maps žemėlapiuose tos geležinkelio linijos nėra. Ir nenuostabu, nes ji nebenaudojama. Tai ne šiaip sau geležinkelio

linija einanti kur nors į kokio fabriko kiemą. Ne. Kadaise, čia kasdien pardundėdavo virtinės vagonų su nafta, grūdais, gyvuliais, statybinėmis medžiagomis. Čia kursavo keleiviniai traukiniai su kietomis ir minkštomis sėdynėmis, su miegamaisiais vagonais. Čia virė gyvenimas. Dabar tai "kapinės", o geležinkelio linija - numirėlis. Dviems valstybėms ta puiki geležinkelio linija kažkodėl tapo visiškai nereikalinga ir nenaudinga. Kalbama, jog kažkur Latvijos pusėje, gal net išardyti bėgiai. Gal kažkam prireikė metalo. Nors tarkim, Lietuvoje, į metalo laužą bėgių šiaip sau neparduosi. Bijomasi, mat, kad žmonės iš to begalinio skurdo nepradėtų geležinkelio bėgių pardavinėti. Lietuvis jau toks - žarnos išlys per užpakalį, bet jei ras ką parduoti, nueis, nusilups ir nusineš ir neliks nė žymės... Tačiau čia yra kitaip. Stovi geležinkelio linija mirusi jau kokius 25 metus ir laukia gersnių laikų - aglbūt karo. Ir vėl čia galės kursuoti vagonų sąstatai su tankais, patrankomis... Bet vokiečiai tą liniją statė daugiaune karo reikmėms, o lietuviškam miškui išvežti. Tačiau tai buvo be galo seniai, Pirmojo pasaulinio karo laikais.
Štai istorikas Julius Kanarskis pasakoja: "Bajorų–Priekulės atšaką vokiečiai pastatė per vieną vasarą: statyba buvo pradėta 1915-ųjų birželį, o jau pirmasis garvežys Skuodo link pajudėjo rugsėjo 20-ąją. Darbams vadovavo iš Vokietijos pakviesti specialistai. Statyboje iš pradžių dirbo rusų belaisviai, o nuo rugpjūčio priverstiniams darbams buvo varomi Kretingos apskrities gyventojai, kuriems buvo šiek tiek mokama: suaugę vyrai gaudavo po 2 markes, moterys – pusantros, o paaugliai – po 1 markę“

Tiesiamas geležinkelis ties Skuodu. 1915m.

O dabar aš žingsniuoju į tą vietą, kur iššokau iš traukinio, kur pagal draugų pasakojimus ant geležinkelio bėgių jau auga medžiai: liepaitės, ąžuoliukai, beržiukai. Sunku patikėti, bet taip yra.

Skuode mažėja gyventojų, žmonės ten neturi kuo verstis. Tačiau jie nežino, jog visa kas bloga, galima paversti didžiuliu privalumu. Štai vietinio turizmo informacijos stenduose ir tinklapiuose nerasi tokios lankytinos vietos, kaip medžiais apaugusios geležinkelio linijos. O juk ten dabar jau galima vežti ekskursijas. Turistams būtų labai įdomu. Jiems galima pasakoti, kaip geležinkelio linija buvo statoma, sukurti kokią smagią legendą, apipinti įdomiais pasakojimais ir pavedžioti kelių šimtų metrų atkarpa ties geležiniu tiltu per Apšės upelį. Likus iki tilto kokiems 40-iai metrų gelžbetoniniai pabėgiai baigiasi ir prasideda mediniai jau sutruniję. Kalbama, jog tiltą irgi pastatė vokiečiai - tik nežinia kurie:

ar Pirmojo pasaulinio karo ar Antrojo. Valstybinė siena vingiuoja tuo upeliu. Latvijos pusėje vėl už kokių 40-ies metrų nuo tilto mediniai pabėgiai baigaisi ir toliau jau eina gelžbetoniniai.

Mano mama sako:

-Ten yra puikios skaldos - gal tiktų į kapus nuvežti ant tėvo kapo...

-Baik tu, sakau jai. Viena, skalda yra stambi, o kita - negalima!

Man baisu ir pagalvoti, jei žmonės sumanytų šitokiu būdu imti ardyti geležinkelio liniją. Atrodo dar niekam nešovė galvon tokia paika mintis, jog ten yra puikios skaldos. Žmonės yra kaip puvimo bakterijos. Kodėl iš kai kurių mūrinių pilių liko tik griūvėsiai? Ogi aplinkiniai gyventojai ištampė akmenis ir

sumūrijo į savo namų sienas ir pamatus. Taip dingsta nuo žemės paviršiaus miestai. Taip gali dingti ir ši geležinkelio linija. Jei kilo šitokia idėja mano mamai, ji gali kilti bet kam ir per kelis dešimtmečius puikiai nutiestos geležinkelio linijos gali nelikti. Nes matomai valstybės vyrams ji nerūpi. Ir čia niekas jos nesaugo. Norintys daryti diversijas, laisvai galėtų treniruotis sprogdindami tą metalinį tiltą per Apšės upelį. Na, gal geležinkelio liniją stebi tik medžiotojai, kurie šen bei ten padoriu atstumu nuo linijos yra prisitatę savo stebėjimo bokštelių.

Neabejoju, jog šios unikalios vietos nežino net daugelis skuodiškių. 
O tuo tarpu, vyksta didžiuliai ginčai dėl naujos Via Baltica geležinkelio linijos, metami beprotiški pinigai jai nutiesti, kad sujungtų metaliniais keliais tris Baltijos valstybes su Europa. O tuo tarpu didžiuliai pinigai rudyja ir trūnyja...
2007m. bendrovės „Žemaitijos granitas“ direktoriaus pavaduotojas Juozas Kaubrys situaciją vertino taip: "Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, išmintingiau būtų buvę šią geležinkelio šaką sustiprinti, nes čia - tiesiausias kelias

susisiekti su Ryga ir Kaliningradu. Iš ten krovinių ir keleivių srauto perspektyva didelė. Klaipėdos geležinkelių infrastruktūros direktorius Pranas Jokubavičius sakė, kad geležinkeliui iki Latvijos atnaujinti reikėtų nuo 80 iki 100 milijonų litų ir trejus metus trunkančio darbo."
Dabar, 2016-ais metais be abejonės tai kainuotų jau dvigubai brangiau. Neabejoju. O jūs abejojat? Abejokit.
O pakol kas susidariusia palankia situacija turizmui galėtų pasinaudoti paprasti skuodiškiai - pinigas lankant unikalią vietą tiesiog plaukte plauktų. O kur dar suvenyrai... Vienas skaldos akmenukas nuo mirusios geležinkelio linijos - 1€! Turistui menkai įdomūs kokie nors paminkliniai akmenys, koksai Barstyčių akmuo, ar koks šaltinėlis - šiuolaikiniam turistui reikia aštrių pojūčių, jaudinančių pasakojimų. Jei norite, galiu pabūti gidu ekskursijai į unikalų ir vieną seniausių miestų Lietuvoje - į Skuodą. Žinoma, ne už ačiū. Už pinigą. Aš ten žinau daug įdomių vietų. Papasakosiu.
Vietinių, aktyvių žemaičių, kurie puoselėja savo piliakalnius paklausiau:
-Ar žinote vietą, kurioje geležinkelis apaugęs medžiais?
-Ne, nežinome. Negirdėjome. Mes šokame ir dainuojame tautiniuose kolektyvuose, nėra laiko vaikščioti po apylinkes, - atsakė jie man.
Va, taip. Gyvena skuodiškiai ir nė nenumano ant kokios aukso vertės turizmo gyslos tupi.

Aplankęs šitą numirėlį, sėdau į automobilį ir nudūmiau apžiūrėti dar vieno lavono. Tačiau apie tai kitame pasakojime.

Vestuvių ir kitokių renginių filmavimas, dokumentinių filmų kūrimas