Dvi dienos šiuolaikiniame Skuode

399-oji istorija. Dvi dienas Skuode - važinėjau skersai išilgai, vis sugrįždamas tai šen tai ten, vis prisimindamas, jog noriu tą ar aną vietą nufotografuoti. Ant kaklo tabaluoja "muilinė", mažiau svarbiems kadrams, rankose gerėlesnis fotikas, o kožankės kišenėje dar ir telefonas - juo irgi galima fiksuoti. Visi aparatai turi ir trūkumų, ir privalumų. Tik kad tam šokėjui kiaušiai nemaišytų... Tačiau bet kuriuo atveju esu apsiginklavęs iki dantų - jei reikės, telefoną naudosiu ir kaip fotiką, ir kaip diktofoną.

Skuodas - žalias miestas

Čia gyvenant akis pripranta ir jau kažko nebepastebi, nes tai kasdieniška. O man įdomi bet kokia vinis ar akis ant daugiabučio rūsio lango. Jie kažką man pasakoja apie vietinius.

Vis gaudau smalsius žvilgsnius: "Kas čia tooks y kam fotografou?!". Moteriškė, pardavinėjanti braškes,
išvydusi, jog nukreipiu objektyvą į tarybinių laikių dviračius, kuriais čia žmonės atvyko apsipirkti į miestelio centrą, sprunka į šalį, kad tik nepakliūtų į kadrą.

-Ko bijotės? Aš ne blogam tikslui fotkinu.

-Ai, nežinosi. Visi vien tik blogus dalykus gaudo...

-Aš Skuodą fotografuoju...

-Aaa...

Traškinu fotoaparatu mūro kryžių. Matau, jog šlavikei labai smalsu iš kur aš. Pasilabinu. Šypsausi, papasakoju. Žmonės atsargūs. Na, ir aš taip elgiuosi, kai į mano akligatvį Kaune užklysta nematytos asabos.

-Mano mama pasakojo, jog 1944 metais Skuodą gynė vienas pats likęs vokietis kulkosvaidininkas, kuris čia kažkur buvo įsitaisęs. O rusai ėjo nuo Ylakių. Oi, čia kraujo upeliai tekėjo - šienavo vokietis juos, o tie niekaip negalėjo jo nudėti... - pasakoja man šlavikė.

Sustoju prie "Bartuvos" vidurinės mokyklos - anksčiau ji buvo tiesiog 2-oji.

-Kam čia, dėde, fotografuoji? - klausia septynmetis berniukas, tampydamas treningines kelnes. Drąsus gi! Teisingai - reikia dėdę ištardyti. O gal jis koks vagis. Ką jis čia veikia?

-Aš čia mokiausi... - sakau jam.

-Aaaa... ir aš čia pirmą klasę jau baigiau... Šiemet...

-Šitas skulptūras mano dėdė prieš 40 metų išdrožė... - sakau jam ir suprantu, jog tas skaičius berniukui baisiai didelis ir ta praeitis be galo tolima - kažkokie dinozaurų laikai.

V. Markaičio skulptūros

-Jis tikriausiai jau miręs, - nusprendžia berniukas.

-Dar gyvas. Jam bus kokie 60 metų.

Vincas Markaitis. Jo skulptūra stovėjo pionierių stovykloje "Ąžuoliukas" ir tebestovi čia.

-Ten, kur tas gėlynas, seniau buvo fontanas.

-Ten buvo galima maudytis? - sublizga berniuko akys.

-Ne.

-Aaaa...

-O už kampo eidavom parūkyti ir pažaisti kapeikomis... na, toks žaidimukas... ir suolai liko tie patys, kaip anais laikais... - nukreipiu žvilgsnį lauko suoliukus, užsilikusius dar nuo sovietmečio. Jų čia daug, Skuode. Ir šiukšliadėžės vis dar iš anų laikų.

-Jie jau seni - reikia keisti, - sako man berniukas.

Taip, jam jie negražūs, bet jis nesupranta, kad visgi tai jau yra miesto vertybė ir padarys tas klaidą, kas juos išmes į savartyną. Dar po 50-ies metų jie jau bus retro. Juos tik reikia restauruoti - tik pažiūrėkit, kokie jie tvirti ir kokie ornamentai palei kojas.

Atsisveikinu su berniuku. Kur toliau? Prie poliklinikos - čia juk stovėjo mūrinė sinagoga.

Ė, vaikeli - Skuode po eglėmis auga grybas! Ir ne bet koks, o baravykas! Vienas... ne, du... Ne, trys eilutėje! Vos nesutrypiau. Kai atsiduriu kitame miesto gale, vaistinėje, man papasakoja, jog ir čia jie augo, bet žolę pjovė ir nupjovė.

-Grybus pjauti griekas! - pajuokauju.

Vaistinėje vis dar kažkas likę iš sovietmečio - tas vaistų kvapas... ir grindys...

Jūs Skuode gyvenat, o aš atvykau į svečius. Tad aš visai kitaip pamačiau miestą, nei jūs kasdien jį matot. Aš bandžiau aprėpti žvilgsniu visą miestą - per trumpą laiką pabuvoti visur visur. Yra gražių Skuodo nuotraukų iš dangaus, bet patikėkit manim, jūs niekad nebūsit paukščiais ir niekad to nepamatysit, tad žiūrėjau iš tų pačių kampų, kaip ir jūs, tačiau gal pamačiau daugiau.

Skuodas yra labai žalias miestas.

Skuodas labai draugiškas miestas - žinoma, jei pats čia vaikštai su šypsena ir elgiesi prideramai. Štai išlipu bažnyčios kieme iš automobilio ir einu prie dviejų žmogystų, sustojusių ant parapijos namų slenksčio.

-Ar jūs kunigas?

-Taip. Kuo galiu pagelbėti?

-Noriu užkopti į bažnyčios bokštą ir varpinę - Skuodą fotografuoju.

-Gerai, - sutinka iškart šventikas, neklausdamas nei kas aš, nei iš kur. O juk gal koks rusų šnipas. Bet ne, mane pasitinka draugiškai:

-Ar greit išvažiuosit?

-Dar būsiu šiandien ir ryt.

-Tai jūs ateikit šį vakarą į mišias, be 20 šešios. Bus ir dekanas - galėsit užlipti.

Skuodas yra gražus. Daug gėlių, kiemai vis kitaip išpuošti, išgražinti - kiekvienas pagal savo išgales kažkur rankelę pridėjęs. Ir gal tik vienas kitas apsileidėlis gyvena. Na, bet tai neišvengiama.

Skuodas išsiskiria tvoromis ir vartais - kaip namas, taip vis kitokia tvora. Žemaitis mėgsta kalvio rankų darbą, o jau tas skuodiškis, kuris neišgali savo vartų tuom papuošti, tas žiūrėk, bent jau kažką kitoniškai

susivirinęs. Akis užkliūva už tvoros bokštelių - tokių stulpelių dar nemačiau. Kieme ir šeimininkas su savo baltais šuneliais.

-Tu nepatikėsi, bet aš juos padariau iš senų, gelžbetoninių stulpų. Nežinau ar čia gražu, bet man patinka ką nors kitaip padaryti, - sako jis šypsodamasis ir merkdamasis prieš saulę. Ne, ne... žemaitis nesižvalgo į kaimyną - jo namas, jo tvirtovė. Jo kiemas, jo respublika. O kaip kiemas taip stiebas ir žemaičių vėliava.

Mačiau kiemuose daug šulinių. Gal dabar daugelis įsitaisę siurblius, bet šuliniai nenunyko ir naudojami.

Užsuku į barakų (dar nuo sovietmečio likusių bendrabučių) kvartalą, į tą kiemą, kuriame keletą metų kadaise

su šeima gyvenom. Žmogelis kažką krapštosi garaže, kur anksčiau toje vietoje smirdėjo aptverta kūdra.

-Ar galiu nufotografuoti šitą? - rodau į baraką.

-No vo kam? - taip gana nedraugiškai man jis atrėžia.

-Va šitą šulinį mano tėtis iškasė... - sakau.

-Ek to! - nustemba. - No gera, gera... fotografouk, - atlyžta žmogus ir jau santykis visai kitoks.

Bet čia kažkurios durys prasiveria ir ant pamato išeina vyras:

-Prani, vo to iš kor čia! - šūkteli nustebęs jis ir tuoj pakviečia kavos.

Šulinys naujamiestyje

Na, taip, nepasislėpsi. Kur žengsi, ten pažystamą aptiksi, kur lipsi, ten ant buvusio draugo pataikysi, kur žvelgsi, ten pamatysi mokyklos laikų žmogų, nesgi gretutinėse klasėse mokėtės.

Neretai, kai įvažiuoji į miestelį iškart pastebi, kad jis apsnūdęs. Na, tik ne Skuodas. Darbo dieną čia gatvėse judėjimas, vos ne kaip didmiestyje - automobiliai tik zuja, tik zuja. Kažkada, kai Skuode įrengė šviesoforus, juokiausi - kam jų reikia. Dabar gi matau, kad tikrai reikia.

Kiemai žydi, automobiliai neblogi ir visai geri - ir iš kur pas tą skuodiškį tiek pinigo? Na, juk dažnas dirba Norvegijoje ar Švedijoje. Iš ten ir veža tas kronas.

-Dirbu Danijoje - grįžtu gal kartą per metus, - sako man vyriškis, kursai pasiūlo man cigaretę. Kas per vaišingumas?!

Miestas statosi - štai tysta į rytus Šatrijos gatvė ir stiebiasi nauji namai, štai ir Respublikos gatvėje kyla nauji gyvenimai. Gyvas miestas.

Senyva, smulki moteriškaitė su skarute stovi prie perėjos ir jau iš tolo rėkia:

-To monės nefotkink! Vaje, koki aš negraži...

-Ar žinote, kad čia kadaise buvo Rojaus gatvė ir ja vesdavo pakarti nusikaltėlius...

-Nežėnau... - net nepažvelgdama man į akis nukurna prie kitos perėjos moteriškaitė ir neatsisukdama piktai priduria: - Y daba reikėtom daug kov pakartj iš valdžios...

Mano tėčio iškastas šulinys prie barakų

Tiesa ta, jog jokiais laikais valdžia negalėjo niekam įtikti. Sunku būt valdžioje.

Kitą dieną sėdim Gedimino aikštėj su buvusiu meru ir jis man pasakoja kokie vargai jį buvo apnikę tvarkant centrą ir kokie buvę suvaržymai.

-Jie tik šaukia, kad medžius išpjovėm. Va, pažiūrėk kiek jų žaliuoja. O juk išpjovėm ne be reikalo. Visi kamienai iš vidaus perpuvę. Palik tokią liepą, užvirs per audrą ant automobilio ir paskui rėks, ko valdžia negenėja, nepjausto. O juk seniau nebuvo miestams pritaikytų medžių - sodino liepas, nes tos greit auga. Betgi kaip jos prižiūrimos - čiaukšt kamieną, o jis jau ir pradeda pūti iš vidaus.

Tenka su tuo sutikti.

Einu sveikatingumo taku, o man jau iš tolo rėkia aukštas, įdegęs, prakaulus vyras, su džinsiniais šortais. Pagalvoju, jog ne man, bet jokio kito žmogaus aplink neišvystu. Jis išgėręs. Vienoje rankoje dar neatidarytas brendžio butelys, o kitoje tarp pirštų cigarilė (ne cigaretė! - cigarilė, cigaro atmaina). Jis prisiartina, atidžiai pažiūri į mane ir sako:

Skuodo tvoros

-Matau, esi rimts. Laba rimts. Ne, tėkraa to ėsi kėits. Aš matau. A turj pridegt?

Žinoma turiu. Tuoj išsitraukiu degtukus, tas prisidega. Įtraukia cigarilės dūmo:

-Ne, tėkraa - to ėsi kėits. Aš matau. A norj biški? Tojau atidarysio, - parodo man į butelį. Taip, jis mielai mane, nepažystamą pavaišintų. Ak, koks svetingumas pašaleiviui!

Bet Skuodas saugus miestas. Bent du sykius visiškai atsitiktinai mačiau policijos ekipažą lėtai sukantį ratus atokiomis gatvėmis - pareigūnai stebi gyvenimą.

Stoviu centre sankryžoje. Pro šalį skuba pusamžis pareigūnas. Įsispitriju į jį. Tas sulėtina žingsnį, pasuka manęs link, sustoja, pasidomi kas aš. Ne, ne - nepastebėtas neliksi, jei esi svetimas.

Užsuku į savivaldybę pas merą. Aš nesusitaręs, man audiencija nepaskirta - tikrai pas jį nepateksiu. Bet sekretorė manęs neklausia nei kas aš, nei iš kur, nei kokiu reikalu - tiesiog informuoja, jog teks palaukti, nes dabar vykstąs posėdis. Baigsis gal už 5 min, o gal ir už pusvalandžio. Pritūpiu ant sofkutės, bet man pasiseka - už minutės meras jau laisvas. Sekretorė neklausiusi nei mano vardo, nei pavardės įeina į mero kabinetą ir girdžiu, sako:

-Pas jus svečias.

Ir aš jau mero kabinete. Priima mane su šypsena. Pasirodo ir jis esąs "Mano senasis Skuodas" feisbuko grupės narys - kaip malonu.

Ant tvorų plaikstosi rūbai, stalai nukloti vadinamaisiais skudurais - aš turguje. "O kad tu matytum, kokie turgūs čia būna savaitgaliais! Kiek čia automobilių suplaukia!" - porina man kažkas.

-Mitriai trink lauk!

-A tik ne jūs talpinat tas senas nuotraukas? - pasiteirauja pusamžė, paprasta skuodiškė. Pasirodo ir ji ten grupėje. Skuodiškiai - ir jauni, ir pagyvenę, neatsilieka nuo technologijų - internetas, kompiuteris ir pensininkui nesvetimas.

Pasisuku, pamatau, akimirksniu įvertinu, kad man šito kadro reikia - trakšt ir nuotrauka. Vyriškis kalbėjęsis su moteriške, piktai man rikteli:

-Ar atsiklausei?

-O ar skaudėjo? - atkertu.

-Mitriai trink lauk...

-Tai ar galima fotografuoti?

-Reikėjo prieš tai atsiklausti.

Tačiau kaip aš galiu atsiklausti. Jei atsiklausiu - nuotrauka bus nenatūrali, žmonės jau man pozuos. O man reikia momento - gyvo, nesurežisuoto.

-Aš blogam nuotraukų nepanaudosiu.

-Tu esi įžūlus, - piktai sako vyriškis.

-Tik per tokius įžulius, kaip aš, ir lieka kažkas istorijai, - atsikertu.

Jis man palinki greitai pakratyti kojas ir aš jam to paties. Duotas duotam. Kaip kirsi, taip atsilieps - aš ne tas krikščionis, kuris žandus sukioja į kairę ir dešinę. Bet ir skuodiškiai tokie. Įvažiuoju į prekybos centro aikštelę ir pasistatau automobilį vietoje, pažymėtoje invalido ženklu. Priešais stovi vyriškis ir atidžiai mane stebi. Suprantu, jog bus blogai - galiu gal gauti ir į skūrą. Tas tikrai netylės. O juk kituose Lietuvos miesteliuose žmonėms nė motais kur tu numeti automobilį. Na, tik ne Skuode. Tad iškart pasitraukiu į kitą vietą - būsiu drausmingas, trumpam ketinu užšokti į parduotuvę mineralinio.

Ir nors Skuode perdaug didžiųjų prekybos centrų, jie nesugebėjo skuodiškiams išmušti visų dantų. Yra dar ir mažų parduotuvyčių. Žemaitis taip lengvai nepasiduoda.

Va, kas tikrai krito į akis - mažai Skuode vaikų. Tačiau stebėtis neverta - tokia jau valstybės politika. Vaikai šiais laikais brangūs, Lenkijoje nenusipirksi. Tačiau prie miesto metrikacijos skyriaus durų išvydau vaikštinėjantį gandrą. O kitą dieną čia stovėjo prašmatnus juodas, BMW kabrioletas. Neabejotinai kažkas atvažiavo santuokos reikalų tvarkyti. Tad vilties yra ir tikrai ateitis yra kitoje pusėje, nei praeitis. Akivaizdžiai tai pamačiau prie geležinkelio stoties. Vienoje pusėje rudyja sovietmečio bokštai, o Ateities gatvės rodyklė į vakarus nukreipta. O priešingoje miestelio dalyje ant Molupio upelio gelžbetoninio tilto nepadorus, primityvus grafiti - be abejo, vaikų darbas. Bet jei tokių piešinių yra - vaikų bus. Tikrai bus. Štai gerokai po vidurnakčio velku pavargusias kojas namo, į gūžtą, o malūno aikštėje jaunimėlis su automobiliais renkasi, muzika groja, girdisi linksmi balsai. Naktis šilta, šviesi, pats tas laikas ką nors nuveikti. Pro šalį gatve prarieda policijos ekipažas, bet nė nestabteli. Jie, matyt, žino, kad tas jaunimėlis taikus ir nieko bloga neorganizuoja. Galima jais pasitikėti.

Tik centras apšviestas, visur kitur gatvėse tamsu - miestas taupo elektrą. O juk ir kam jas apšviesti, jei pats vidurvasaris ir naktys kaip poliarinės, šviesios. Naktį reikia miegoti arba ką nors veikti lovoje, o ne trainiotis gatvėmis. O tokiems kaip aš ir jaunimui - šviesa nėra būtina.

Jau gerokai nutolus nuo Skuodo mane pasiveja skambutis iš "Mūsų žodžio" redakcijos: "Jūs, Pranai būkite toks mielas, ir parašykite savo įspūdį apie miestą..." Turiu tilpti 600-uose žodžių. Betgi ar man tai įmanoma. Šitame tekste daugiau nei 2000 žodžių, bet ir tai nesugebėjau visko papasakoti ką mačiau, ką jaučiau ir ką supratau. O kaip man tilpti į 600? Juk tai bus tik sausa, standartinė informacija, žinutė, nykus vaizdelis be iliustracijų. Nežinau, nežinau, kaip čia man parašyti...

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 

Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>

Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>

Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>

Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>

Palinkėjimas upei

395-oji istoija. Ten, kur suteka Nemunas ir Nėris į vieną vagą, kaip moteris įsilieja į vyrišką pradą, ten yra Kauno santaka. Ten gražu, ten akmenys.

Pamatau artėjant būrelį vaikų. Vienas neša vėliavą, kai kurie išsidažę veidus - gal kokie skautai. Bet ne... viena mergaitė paspiria nuo kranto tuščią plastikinį bambalį, tas nulekia į vandenį ir nuplaukia. karu su vaikais einanti mokytoja gal ir pamato, bet gal "nepastebi". Gal ir pati paspirtų.

Kai vaikai priartėja, paklausiu:

-Sveiki vaikai. Kas jūs?

Bet jie nesisveikina su manimi, tarsi būčiau tuščia vieta. Puola į visas puse mėtyti akmis - didesnius ir mažesnius.

-Vaikai, žiūrėkit naras! - parodo mokytoja į vyriškį plaukiantį per kelis metrus nuo kranto su kauke ir vamzdeliu.

Ne, naras jis, ne naras - žmogus su kauke plaukia, maudosi, dugną apžiūrėja. Bet matyt, mokytojos žodynas pakankamai skurdus - tik iš kelių tūkstančių reikšmių.

Staiga mintyse išvystu juodai komišką paveikslą...

Vaikas paleidžia akmenį, žmogėno link. Tuo pastebėję, kažką įdomaus suskanta mėtyti akmenis ir kiti. Žmogelis bomborduojamas bando kapstytis, bet vienas akmuo pataiko į plikę. Skęsta...

-Pataikiau, pataikiau! - rėkia vaikas.

-Vaikai, žiūrėkit Ironas pataikė! - džiaugiasi mokytoja.

Plastikinis bambalis - "palinkėjimas" upei...

Dėdė skęsta...

Bet grįžtu į realybę.

-Vaikai, einam, - pasako mokytoją. Tie nelabai nori klausyti, bet reikia nusileisti vyresniojo valiai, nors laikai ir ne tie, kad klausyti kažkokios mokytojos.

-Vaikai, paimkit po akmenį, sugalvokim palinkėjimą upei ir meskim!

"Kaip per vestuves", - pagalvoju. Kartais netoli žmogaus mintis nubėga nuo matytos šventės - gal užvakar, o gal praėjusiais metais.

Pliumteli vandenin akmenys su palinkėjimais Nėriai, o kitapus santakos Nemunu plaukia plastikinis bambalis.

Vaikai pasiima vėliavą ir kartu su mokytoja nueina.

Ne, šitie buvo ne skautai.