Palinkėjimas upei

395-oji istoija. Ten, kur suteka Nemunas ir Nėris į vieną vagą, kaip moteris įsilieja į vyrišką pradą, ten yra Kauno santaka. Ten gražu, ten akmenys.

Pamatau artėjant būrelį vaikų. Vienas neša vėliavą, kai kurie išsidažę veidus - gal kokie skautai. Bet ne... viena mergaitė paspiria nuo kranto tuščią plastikinį bambalį, tas nulekia į vandenį ir nuplaukia. karu su vaikais einanti mokytoja gal ir pamato, bet gal "nepastebi". Gal ir pati paspirtų.

Kai vaikai priartėja, paklausiu:

-Sveiki vaikai. Kas jūs?

Bet jie nesisveikina su manimi, tarsi būčiau tuščia vieta. Puola į visas puse mėtyti akmis - didesnius ir mažesnius.

-Vaikai, žiūrėkit naras! - parodo mokytoja į vyriškį plaukiantį per kelis metrus nuo kranto su kauke ir vamzdeliu.

Ne, naras jis, ne naras - žmogus su kauke plaukia, maudosi, dugną apžiūrėja. Bet matyt, mokytojos žodynas pakankamai skurdus - tik iš kelių tūkstančių reikšmių.

Staiga mintyse išvystu juodai komišką paveikslą...

Vaikas paleidžia akmenį, žmogėno link. Tuo pastebėję, kažką įdomaus suskanta mėtyti akmenis ir kiti. Žmogelis bomborduojamas bando kapstytis, bet vienas akmuo pataiko į plikę. Skęsta...

-Pataikiau, pataikiau! - rėkia vaikas.

-Vaikai, žiūrėkit Ironas pataikė! - džiaugiasi mokytoja.

Plastikinis bambalis - "palinkėjimas" upei...

Dėdė skęsta...

Bet grįžtu į realybę.

-Vaikai, einam, - pasako mokytoją. Tie nelabai nori klausyti, bet reikia nusileisti vyresniojo valiai, nors laikai ir ne tie, kad klausyti kažkokios mokytojos.

-Vaikai, paimkit po akmenį, sugalvokim palinkėjimą upei ir meskim!

"Kaip per vestuves", - pagalvoju. Kartais netoli žmogaus mintis nubėga nuo matytos šventės - gal užvakar, o gal praėjusiais metais.

Pliumteli vandenin akmenys su palinkėjimais Nėriai, o kitapus santakos Nemunu plaukia plastikinis bambalis.

Vaikai pasiima vėliavą ir kartu su mokytoja nueina.

Ne, šitie buvo ne skautai.