Veryga: "No pasaran!"

418-oji istorija. Kai tu pasižiūri į dugną - dugnas pažvelgia į tave.

Aš visad visokiems bomžams ir vergetoms, stoviniuojantiems prie prekybos centrų, besišaudantiems ant alaus bambalio duodu keliasdešimt centų ar kartais net eurą. Priežasčių bent kelios. Viena, man jų būna gaila ir puikiai suprantu kad, kai esi drebantis kretantis prastoj dūšioj, kaip tu susirasi kokį darbą, jei net normaliam žmogui jį sunku pasigauti. Žmogus dugne - jam sunku pakilti iš jo. Dugnas kaip akivaras, kai įsiurbia, išsikapanoti beveik ne pagal jėgas - ypač jei atsiduri gatvėje, nešvarus, be nieko. Žmogus kažką skandina alkoholyje ir nuskandina viską. Jau ir taip pas paprastą žmogų žodynas susideda iš keliasdešimties žodžių... Na, gerai, iš kelių šimtų... Alkocholis sunaikina viską ir lieka tik paskiri žodžiai ir keiksmažodžiai. Su tokiu turtu pas darbdavį sunkiai ką rasi. Lieka tik stovėti su kompanija prie prekybos centro ir šaudytis. 

Kita vertus, tokių žmonių man tiesiog gaila. Jie vistiek jau pasiruošęs mirčiai, tiesiog tik laiko klausimas. O iki tol norisi gyvenimą prastumti linksmai, "oriai" ir komfortiškai. Juk toks žmogus nenulėks į Kretą nupūsti nuo sielos civilizacijos ir globalizacijos skausmo dulkių. O išgėrus kažko nors kažkurį laiką toks vergeta pasijunta rojuje. Kai numirs, gal ten ir pateks jo dūšia - kas žino. Arba šventas Petras grąžins atgal į žemę, atgal į pirmą klasę. 

Bet svarbiausia priežastis, kodėl sušelpiu tokius bėdžius yra ta, jog niekad nežinosi, kada pats gali atsidurti jo vietoje. Ir tada tu norėsi tų 10 centų ant burnelės, o gal ir ant riekės duonos. Kita vertus, jei kažkam kažką iš visos širdies duodi, kažkur kitoje vietoje gal tau sugrįžta. Tikrai sugrįžta. Pamatysit - įrodysiu. 

Tiesa, niekad neduodu pinigų profesionalams, sėdintiems prie didmiesčių bažnyčių durų. Neduodu ir tiems suktiems snukiams - dažniausiai liūdnojo veido moterims - kurios apsimeta nebylėmis ir priėjusios prie lauko kavinių lankytojų, kiša jiems po nosimi visokius graudžius raštelius. Kažkada vaikystėje tėvas pasakojo istoriją apie ubagą, kuris savo dukrai iškėlė vestuves su fanfaromis ir karietomis, o juk sako buvo ubagų ubagas, skurlių skurlius. Profesionalai... Ne, jie man užuojautos nesukelia. O tikrąjį bomžą ar valkatą iš akių pažinsi, jie kaip nususę vilkai... dar užsilikę kažkokios žmogiškosios agresijos, bet tuo pačiu ir pasiruošę pabrukus uodegą nubindzenti į nešvarų kampą prie konteinerio. Bet jie niekad nežiūri užguito žvėriuko žvilgsniu. Jei neduosi cento, per padorų astumą tave gali pasiųsti ir nahui - bet per padorų atstumą. Savisaugos jausmas nenunyksta. Bet atrodo krypstu į akademinį bomžų elgsenos nagrinėjimą - aš ne apie tai...

Pasiėmiau iš lentynos "Medaus krupniko" - kažko užsimaniau stipraus saldumo - ir nupėdinau prie kasų. Pusbutelis kainuoja septynis eurus. Išsitraukiu piniginę. Ta išsipūtusi, kaip boba... pilna begalybės raudonų eurocentų. Tokių mažyčių, vos apčiuopiamų. Lietuviški centai būdavo normalaus dydžio. Ne be reikalo paėjo kalbos, jog reikėtų atsisakyti  smulkiųjų centų. Neva jų vertė tokia menka, kad mums patiktų suapvalintos kainos. Bet aš vis dar pamenu, kad 1 euro cento vertė yra 3.5 lito centas. Trys su puse yra daug. Ne, smulkiųjų euro monetų norima atsisakyti ne dėl bevertės vertės - jie pernelyg smulkūs. Žmones erzina. Atidarai piniginę ir neįžiūri, kokie ten trinasi: 1, 2 ar 5 nominalo. Turi čiupinėti, žiūrinėti, vartyti - tai erzina, gaišina. Ir tikrai norisi juos sviesti iš pykčio į kampą... Taigi. Jei smulkmenas panaikins, psichologiškai žmonėms pasidarys lengviau gyventi, bet ir vėl jie bus apiplėšti, nes šiuolaikiniai pirkliai viską suapvalins į didesniąją pusę. Faktas.

Atisdarau aš tą piniginę - ten dešimt popierinių eurų ir sauja visokio smulkaus metalo.

"Hmmm..." - galvoju: - "Nagi atsikratykim visu tuo turtu".

Iš akies įvertinu, kad ko gero užteks. Neskaičiuoju - tam yra pardavėja. Iškračiau visą krūvą centų į prekystalio lėkštutę. Neabejoju - pardavėja "apsidžiaugė". Bet čia tau ne kaimo parduotuvė, kurioje pirkėją gali pasiųsti ant kelių žodžių, čia didmiesčio prekybos centras ir būk malonus su klientu. Pardavėja kantriai skaičiuoja mano gėrį, kuris susikaupė piniginėje per kokį mėnesį.

Skaičiuoja, skaičiuoja ir... Ak, tas kiaulystės dėsnis, vakaruose vadinamas Merfio dėsniu - pritrūko 5 centų! Imu kuistis po striukės ir džinsų kišenes - nesinori išsiskirti su dešimčia popierinių eurų, bet ko gero teks... paimu pirštais banknotą, bet nespėju jo ištraukti - taip ir lieku sustingęs, nes...

...nes už nugaros išgirstu pragertą, džeržgiantį balsą:

-Palauk... duosiu penkis centus... palauk... va, imk... reikia žmogui padėti... - Žmogus padeda į lėkštutę centą. Nepažystamas Žmogus: nežinia kada prausęsis, apšepusiu šeriais veidu, suveltais plaukais, kažkokia iki blizgesio aptrinta sintetine striuke... bet Žmogus. Kaip Maksimas Gorkis sakydavo: "Žmogus - tai skamba išdidžiai!"

Žmogus, nes padeda prie mano pinigų 5 savo centus. SAVO! Pats jų neturi, bet man padeda. Pats gal tik eurą prie dūšios turi, bet man ateina į pagalbą. Jis supranta mano bėdą. Jam artimos problemos, dažnokai nutinkančios. Jei man būtų pritrūkę batonui, tas Žmogus taip nebūtų sureagavęs, bet man pritrūko buteliui. O tai jau yra visiškai suprantama ir DIDELĖ problema! Žmogus žmogui turi būti žmogus.

-Reikia padėti!.. Tegyvuoja IKI!... - sugargaliuoja ŽMOGUS.

Palieku dešimt eurų piniginėje, taip ir nespėjęs jų ištraukti. Lieku dėkingas ŽMOGUI. Dėkingai kilsteriu ranką. ŽMOGUS irgi pakelia... sugniaužtą kumštį aukštyn - suprask: "No pasaran!"

Mes nepasiduosim! Veryga, mes nepasiduosim!

Štai taip man sugrįžo mano paties gerumas. Laukti teko beveik 30 metų, bet sulaukiau. Sugrįžo pinigai - mažytė dalelytė per visą tą laiką įspraustų į nešvarius delnus pinigų. Tačiau sunkią minutę prasigėrusio girtuoklio ištiesta pagalbos ranka yra neįkainojama. Jis man atidavė ne 5 centus, o dalį savo širdies, dalį savo dūšios. Tai gali prilygti tik tam didvyriškam poelgiui, kai tratantis fašisto  kulkosvaidis nutildomas, dzoto šaudymo angą, užkemšant savo krūtine.

LIETUVI - tu esi tik statistinis vienetas!

Kauno V. Bacevičiaus pradinė mokykla

Nesuvokiu, kodėl taip gyvenimas dėliojasi, jog istorijas trinu, o paskui kai kurias vėl grąžinu gyvenimui. Taip ir su šita nutiko. Ji buvo publikuota 2016m. vasario 23d., o paskui, po gerų metų, kažkokio šišo pagautas ištryniau. Gal pagalvojau, kad jau neeaktuali ir niekam nereikalinga. Klydau. Praėjo du metai - niekas nepasikeitė. Istorija vis dar aktuali ir teisinga. Ko gero rytoj teismas nuspręs Kauno V. Bacevičiaus pradinę mokyklėlę, kuri praėjusiais metais atšventė 100 metų jubiliejų, uždaryti. Dabar toks laikas: viską uždaryti, sujungti, uždrausti, nubausti... nafik. 

Vienos žiniasklaidos vienas savininkų, kuris priklauso šiandieninei Kauno valdžiai ir kopja kojon žengia su meru Matjošaičiu, V. Bacevičiaus mokyklos tėvų komiteto primininkui pasakė: 

-Baikit jūs ten priešintis. Uždarys tą mokyklą - baikit juokus... Ji pasmerkta.

-Kodėl?

-Todėl, kad reikia daryti švietimo reformą ir kažką reikia uždaryti. Pasirinko jus.

Štai kaip ponai, prisiekusieji - teismas eina, ledai juda: reikia kažką aukoti, nes reikia parodyti, kad reformos Kaune vyksta...

146-oji istorija. Tai neplanuota istorija. Kaip gyvenime ir nutinka: žmogus planuoja, o Dievas nusprendžia.

Visi mes esame lygūs prieš įstatymą, tačiau kai kurie yra lygesni (Dž. Orvelas). Visi mes esame žmonės, bet kai kurie yra Žmonės. Valdžią mes mistifikuojame, pakylėjame. Kai sakome "valdžia" mes įsivaizduojame kažkokią belytę abstrakciją, kuri yra ir valdo mus. Bet iš tiesų ji susideda iš žmonių, kurie nuėję į valdžią pasijunta tarsi būtų tapę kitokiais žmonėmis - Žmonėmis. Tada mes jų atžvilgiu tampame liaudimi, masėmis, gyventojais, miestiečiais - statistika. Irgi esame tam tikra abstrakcija, kažkokia belyte mase - liaudies balsu, kuris yra kažkur, o dažniausiai nutilstantis ties balsavimo urna. Nesgi demokratija baigiasi ties ja. Toliau jau mus valdo Žmonės, kurie mūsų nebemato ir nebegirdi, nes mes esame tik statistiniai skaičiai.

Vakare, kai mes nusirengiame (neturiu omeny tų bedalių, kurie su visais rūbais miega kanalizacijos šuliniuose ir kitokiose nešvariose vietose) - tampame lygūs. Naktį bezdame, vartomės, prakaituojame po kaldromis, krenkščiame, švokščiame, sapnuojame, keliamės ir šliaužiame į tualetą, grįžtame ir taip iki ryto. Ryte viskas keičiasi... Bet kol dar plaunamės tarpkojus, krapštomės dantis ir ausis, kol dažomės lūpas ir skutamės barzdas dar vis esame daugmaž lygūs. Bet tuoj pat viskas pasikeičia kai užsimetame rūbus. Rūbas pakeičia žmogų, jam suteikia statusą. Taip iškart vieni tampa statistika, o kiti Žmonėmis.

Kai aš ryte pabundu, nežinau kas su manimi atsitiks tą dieną.

Kaune, Žaliakalnyje yra tokia pradinė V. Bacevičiaus mokykla. Medinukė. Beprotiškai senas pastatas. Tačiau jo niekas jau kuris laikas neremontuoja. Nenuostabu, nes vis pritrūksta lėšų. Valstybiniai darbai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui žmogus namą gali pasistatyti ir už 100 tūkst. eurų, o miestas už 300 tūkst. įstengia tik niekam nereikalingą tualetą suręsti. Buvo čia tokių, "auksinių" tualetų era Kaune. Visi girdėjome.

Pradėsiu pasakoti nuo antro galo, bet ne nuo to apie kūrį pagalvojo vyrai, bet jei ir pagalvojo, tai sąsajų galima surasti.

V. Bacevičiaus mokykla stovi geroje vietoje, šalia Savanorių prospekto. Labai geras žemės sklypas. Kiekvienas Žmogus, turintis pinigo gerai supranta reikalo esmę. Yra geras sklypas - jį galima paimti ir ten pastatyti ką nors stiklinio ir šviesaus. Neoficialiomis žiniomis, vadovaudamasis nuogirdomis, žinau, jog ten vieno garsaus kauniečio verslininko sūnus norėtų atidaryti vaikų darželį. Darželiai dabar yra ant bangos. Nesvarbu, kad mokyklą nori iškeldinti, dėl to, kad pastatas neva persenęs ir yra blogos sąlygos vaikams mokytis. Bet vaikų darželį ten bus galima atidaryti. Kaip?

Visų pirma reikia ten panaikinti mokyklą - ją iškeldinti, sujungti... Visi žinote, kad pas mus vyksta švietimo reforma. Jau 25-erius metus, kiek save pamenu nepriklausomoje Lietuvoje, nesibaigiančios reformos, kaip pavasariniai Šilutės-Rusnės potvyniai. Panaikinus mokyklą lieka tuščias pastatas, kurio planuojama paskirtis galėtų būti absurdiška, juoką kelianti: vieta kur susitinka buvę absolventai. Liuks! Be abejo niekas ten niekad nesusitinka, pastatas nešildomas, elektra ten nedega, po 3 metų namas ima griūti, išdaužomi langai, o finale kas nors tą paveldą padega... Na, kokie bomžai - tie, kurie vakarais nesirengia. Tada paveldo nelieka ir vietoj jo galima jau ką nors statyti "naudingo", pavyzdžiui privatų darželį. Tai čia toks natūralus paveldo naikinimo kelias. Bet yra ir civilizuotas: tereikia atlikti tam tikrą skaičių popierinių-biurokratinių machinacijų ir toje vietoje bus daroma tas kas reikalinga. Taip sakant, turtingas diedas visus siunčia: "Šikt!".

Tai čia yra reikalo vinis.

2017 vasarą, kai mokykla šventė 100 metų jubiliejų sukaliau tokį filmuką. 

Paklausykite ką šneka patys vaikai...

Taigi ne paslaptis, jog tą mokyklą lanko mano sūnus, pirmokėlis. Ir ją norėtų lankyti ir kitas sūnus, dar augantis. Mums ten gerai - mokykla arti, vaikams saugu nupėdinti. Mokykla maža, jauki. Juk kaip yra nuostabu pirmąsias klases baigti mažoje, jaukioje mokyklėlėje. Aš pusantrų metų lankiau kaimo mokyklėlę ir žinau, ir niekas man jokių arabų, ar sirijiečių į galvą nepripūs.

V. Bacevičiaus mokykloje yra nuostabios mokytojos, bet va bėda... Reikia mokyklai remonto, reikia didesnės sporto salės, reikia valgyklėlės, reikia... Mūsų mokyklėlės tėvai yra veiklūs - tuoj buvo paruoštas rekonstrukcijos projektas. Ir netgi vienas tėvelis galintis ir mokantis, pasisiūlė pritraukti europines lėšas, kad tik savivaldybė paliktų tą mokyklą ramybėje, kad tik Kaunui apsimokėtų, kad tik Kaunas sutaupytų. Bet ne... pasirodo mano pirmokėlis mokosi antisanitarinėse sąlygose. Praėjusį rudenį atėjo "antisanitarai" iš atitinkamų organų ir pasakė, jog mokyklai nebepratęsiama higienos knygutė. O tai reiškia, jog mokykla iškart kitą, dieną privalo nutraukti savo veiklą.

Tėveliai vėl pasidomėjo ir paaiškėjo, jog Kaune yra bent 7 mokyklos, kurių higienos knygelių galiojimas jau seniai nutrauktas, o kai kurios tokių "veikalų" net neturi...

Hmm... Ne, aišku, kad vienam turtingam žmogui reikia to sklypo...

Šitas Kauno paveldas niekam nerūpi...

Mokyklos pastatas yra paveldas. Koks ten tas paveldas - mieste pilna tokių "paveldų" su išdaužytais stiklais. Per keletą namų nuo mokyklėlės, A. Mackevičiaus ir Savanorių pr. sankryžoje yra kitas, tikras jau seniai griūvantis paveldas - dar caro laikais statyta pašto pastotė (nuotrasukose būtent ji). Tačiau ten sklypas per mažas, vieta nelabai patogi, tad paveldas toliau atsipūtęs griūva. Kažkada, matyt, Žmonės darė pašto reformą - koks skirtumas kurios valdžios Žmonės. Žmonės prie visų valdžių yra Žmonės.
Žvilgterkit dėl aiškumo čia pateiktame žemėlapyje, kad labiau suvoktumėte reikalo geografiją

Kaip Lietuvoje yra vykdoma švietimo reforma ir siekiama kokybiško mokymo. Štai V. Bacevičiaus mokykloje yra 9 pradinukų klasės ir mokosi per 250 berniukų ir mergaičių. Visa tai perkeliame per kelis kvartalus ir sugrūdame į Žaliakalnio mokyklą, kurioje telpa tik tokios 6 klasės, kurioje tik planuojama daryti remontą ir statyti sporto salę, kurioje valgyklėlė yra kažkur rūsy... Vos tik V. Bacevičiaus mokyklos mokytojos patenka į naują kolektyvą, paaiškėja, kad jų yra perdaug ir jos visos netrukus atleidžiamos. Nesgi juk neišvarysi savų mokytojų į gatvę - tegu eina n... tos naujokės. Ir reziumė: Žaliakalnio mokykla, kurioje dabar mokosi virš 400 vaikų, išsipūčia iki 600 mažiukų. Juk nestatys suolų koridoriuose, kaip būdavo anksčiau su lovomis ligoninėse - be abejo kai kurių vaikai bus "tremiami" į kitas mokyklas. O juk mes tėvai, puikiai žinome, kad yra "gerų" ir yra "prastų" mokyklų. Mūsų neapgausi.

Niekas per 2 metus nepasikeitė.

Bet štai kaip kalba Kauno savivaldybės kai kurie tarybos nariai: Kaune mažėja vaikų, mažėja žmonių, nereikia tiek daug mokyklų, reikia taupyti lėšas, reikia reorganizuoti, reikia baigti galų gale tą reikalą. Baigti vien tam, kad jis jau nusibodo ir apskritai kažkaip reikia baigti. Kiek gi galima tampytis. O jei kažkur, kažkokioje mokykloje susirinkę tėvai protestuoja, dėlioja parašus, bando vietinius ir Švietimo ministerijos Žmones įtikinti, kad jų sprendimai yra blogi - niekam nė motais. Pohui ta liaudies nuomonė. Juk liaudies masės yra kvailos ir nieko neišmano. Durniai.

Na, čia mane įžeidžia, laikydami mane kvailiu. Gal aš toks ir esu, bet savęs tokiu nelaikau. Aš irgi galėčiau pabūti savaitę, mėnesį ar metus Žmogumi - nelabai kas gal pasikeistų. Bet va, kai reikia ką nors realaus, dėl mūsų nuveikti - Žmogų nebelieka. Taip, taip - jie yra ŽMOGAI.

Stoviu aš Kauno miesto tarybos posėdyje ir klausausi miesto švietimo skyriaus pono apie tai, kad sujungus mokyklas bus pasiekta begalės naudų: padidės mokytojų apkrovos, padidės jų atlyginimai, pasidarys pilnesnės klasės. Ir apskritai įlipsime į kažkokią naują kokybę...

Raudonas taškas - griuvantis paveldas, o mėlynas taškas - mokykla

Palaukit, tuoj Britai uždarys sienas, tuoj visus lietuvius iš UK išvys ir vėl Kaune bus pilna šeimų ir mokinukų. O jau tada bus kita problema, atsiras mokyklų trūkumas. Taip kaip vilniečiams trūksta darželių. Mat juk niekas neplanavo, kad į Vilnių per pastaruosius dešimtmečius suvažiuos visas likęs Lietuvos kaimas. Beje Vilniuje yra iš Švietimo ministerija...

Ne, pas mus niekas nieko neplanuoja. Visi vaikšto kaip trumparegiai be akinių. Čia ir dabar. Yra - nugriaukim. Yra - reformuokim. Bet griauti ir reformuoti (mūsuose tai beveik ta pati reikšmė) yra lengviau nei ką nors sukurti ar pastatyti.

Jūs jau beveik supratote apie ką aš čia rašau. Belieka trumpai papasakoti kas šiandien man nutiko.

Užvakar buvo mokyklos bendruomenės susirinkimas - dalyvavo virš 60 suaugusių vienetų. Ir pirmininkaujantis buvo ir raštvedė. Viskas kaip priklauso pagal visas taisykles - taškas, kablelis ir dvitaškis. Vienbalsiai už mokyklos tolesnį gyvenimą kėlėm rankas ir kojas. O kadangi aš neištvėriau ir pasisakiau, tai mane tuoj pat pakvietė sudalyvauti Kauno miesto tarybos posėdyje, kuriame bus sprendžiamas mūsų mokyklų (kelių miesto mokyklų) sujungimo klausimas: "gyvens" arba "mirs". Kaip Romos imperijos laikais gladiatrių kautynėse. Tarpinio varianto nėra.

Mūsų mokyklėlės bendruomenės pimininkas pakvietė mane ne todėl, kad moku garsiai ir drąsiai pasakyti ką galvoju, o dėl moralinio palaikymo, kad miesto valdžia matytų, kad mūsų bendruomenę atstovauja ne vien mūsų pirmininkas. Buvome trys vyrai. Visi tokie nešpetni: kas advokatas, kas vėlgi, o aš, aišku, iš liaudies masių - su juodais marškinėliais ir arabiška kaklaskare. Toks aukštas, įmitęs vyras, kurio taip lengvai nepastumsi. Ant kurio nuogo riešo pleistras, mat ryte daviau kraujo mėginį ir pamiršau nusilupti. Čia tik įrodymas, jog nesiruošiau lipti ant bačkos.

Man pasakė: "Tu stovi už mūsų ir nieko nekalbi..."

-Niekas tau ten neduos šnekėti, - pasakė man žmona išlydėdama.

-Aš ir nesiruošiu. Ką aš ten pasakysiu...

Ir iš tiesų nesiruošiau. Vaje, ten tokia tvarka! Visi turi mygtukus, visi turi mikrofonus, pirmininkaujantis labai griežtas - leidžia tik po minutę pasisakyti. Daug visokios elektronikos, visokie ekranai: matai kas dabar pasisako, kas laukia eilėj... Ui, baisus reikalas! Pasijutau, kaip baudžiauninkas nuo kiaulių atėjęs į katedrą!

Nieko jie ten įdomaus nekalbėjo. Statistika, skaičiai, kažkokios bendros frazės... Pagalvojau: "Būtų mano valia, kaip aš čia jus visus reorganizuočiau lauk... biezdariai, bedarbiai... niekdariai..." Na, kaip vėliau paaiškėjo gal ne visi tokie, kai kurie buvo ir už mūsų, paprastų kauniečių interesus.

Ir būčiau nešnekėjęs, bet į pabaigą mane ėmė ir užsiutino, kai išgirdau šnekant, jog visa tai esą tik politika prieš rinkimus į seimą. Neva, savo mokyklą mes giname todėl, kad politikai, neva mus suorganizavę dėl savo kažkokių interesų.

Na, čia man, kaip senam kaukaziečiui, užvirė kraujas: "Mes, tėvai, norim išsaugoti mokyklą dėl savo vaikų, o ne vejami kažkokių politikų interesų! Kas per velniava!"

Na, jūs suprantate, jei patenki į bažnyčią, niekas tavęs ant altoriaus neleis užlipti pamokslo sakyti. Kaip minėjau, viskas automatizuota, suregistruota, o aš žmogus iš gatvės. Bet mano balsas yra stiprus, man mikrofono nereikia.

Apsižvalgiau: apsauginių nėra. Jei jie ir tupi kur nors už salės durų, tai minutės kalbai rėžti užteks. O šiaip jau apsisuksiu ir greičiau - nėr čia ko tuščiažodžiauti.

Kaip tyčia buvo paskelbta pertrauka ir aš tuo pasinaudojau - žengiau į jų anfitiatro vidurį ir tariau:

-Ponai! Ponai, sėskit. Dabar paklausykit manęs, paprasto kauniečio.

Ponai prisėdo, o aš tęsiau:

-Jūs šnekate apie mūsų gerovę, bet mūsų negirdite ir nenorite išklausyti, ir į mus įsiklausyti. Jūs čia susėde, žaidžiate savo vaikiškus politinius žaidimėlius. Patikėkit, mums nusipjaut tie jūsų rinkimai. Mums rūpi mūsų mokyklos likimas, mūsų vaikų likimas, o ne jūsų kėdutės, jūsų politika... - ir t.t. visko neatkartosiu. Bet labai daug ir nekalbėjau.

Be abejo, po savo trumpos ir aistringos kalbos, kuri užtruko gal 15, gal 40 sek., susilaukiau aplodismentų. Tiek laiko pakanka. Vistiek žinojau, jog mano balsas, kaip šuns - į dangų neina. Tad kam aušinti burną. Bet norėjau jiems parodyti, jog nėra visai taip, kaip jie mano.

Aišku, "jungiamų" mokyklų tėvų ir bendruomenių atstovų tarpe iškart tapau "žvaigždute".

O mūsų naujasis meras Matjošaitis jautė, kad esu naujoji, kylanti žvaigždė ir su manimi reikia skaitytis. Štai prieš posėdį einu savivaldybės koridoriumi, ką tik rūbinėje palikęs striukę: susikryžiuoja mūsų su meru keliai, jis meta į mane žvilgsnį, aš į jį. Jis ištiesia ranką, o aš jam ją paspaudžiu. Bet labai gerai žinau, kad jis manęs nepažysta, nes aš gi kokius 15 metų nuo visuomenės slėpiausi, meditavau... Kai man ištiesia ranką, aš niekad neabejoju - visad spaudžiu. Nesvarbu ar tai būtų gatvės mušeika, ar banditas, ar verslininkas, ar politikas. Man visad patinka sužinoti, kokia ta ranka... Rankos paspaudimas daug ką sako apie žmogų.

Tai va, tokia tad ta šiandienos istorija. Toks tad mūsų tas gyvenimas. Tokia ta vargana švietimo reforma: dega žvakė - užpūtei. Še tau ir reforma!

Kauno miesto tarybos nariai nubalsavo jungti mokyklas. Ir ką mums dabar, tėvams daryti? Kaip apginti savo mažylių laimę ir šilumą?

Kai grįžau namo, pagalvojau: mums paprastiems žmonėms reikia eiti į jų, politikierių posėdžius ir sakyti, kad jie yra pusgalviai.

Tačiau tada savęs paklausiau: "O kas tu esi, Pranai Šarpnicki? Juk tu esi tik statistinis vienetas."

Bet man jau nusibodo tylėti.

Kvailių šalį valdo kvailiai, o mes esme kaip buratinai. Tas irgi kasė auksinius į žemę tikėdamas, kad išaugs pinigų medis, o atėjo lapė su katinu ir išsikasė. Šiedu irgi buvo prie valdžios.

***
Netiesa, jog niekas mūsų neįtakoja. Mane štai šis siužetas Init TV siužetas privertė grąžinti į gyvenimą šią mano istoriją - spauskite nuorodą>> https://www.facebook.com/inittv/videos/2077756225803869/ 

Daugiau skaityti ta pačia tema:

"Vaikų" fermos ir "Vieningas Kaunas" - Kaunas tvarkosi! 

  Aš kaltinu!

  Švietimo reforma Kaune: uždaryti šimtametę mokyklą! 
Kokia tikroji pastato būklė? 
"Verslo angelai" ir V.Bacevičiaus pradinė mokykla

Kad atlikčiau šventą misiją tais tolimais 2016-ais metais, vasaryje trumpam (savaitei) buvau įsidarbinęs net Pūko TV - kad pasinaudočiau jų priemonėmis ir kažkokia auditorija. Na, žmogus darai ką gali. Su kvailiais kovoji kaip išmanai...

Lisa...bona arba kaip pirkau amerikietiškas kelnes ir neišplaukiau į jūrą

Kadaise buvau pasidaręs "jachtą" sniegu važinėti...

Ši istorija nutiko 2016.04.28. Tada ji ir buvo publikuota mano bloge, bet paskui ištryniau. Bet štai vakar bare "Galeria urbana" klausiausi jūrų vilkio, jachta apiplaukusio pasaulį, Vyto Palavinsko istorijų. Po dviejų su pusę valandos, jam lakoniškai papasakojau savo istoriją ir paklausiau:

-Ką manote?

-Turi gerą draugą, - atsakė šis. - Tamsi istorija... Teisingai padarei, kad neplaukei. Tokių pasiūlymų šiaip sau nebūna. Tikrai galėjo būti, jog ten buvo gabenami narkotikai.

Ir jis prisiminė istoriją, kaip su viena jachta kažkokiame vandenyne, kažkokie bičai (ne lietuviai) plukdė pusantros tonos narkotikų:

-Nesuprantu, kur jie juos galėjo ten sukišti. Juk jachtoje nėra tiek vietos, - svarstė Palavinskas.

Nieko gyvenime nevyksta be reikalo. Kažkaip visiškai atsitiktinai architektas Audrys Karalius mane pakvietė į tą "Galeria urbana". Ne, neatsitiktinai... šioje istorijoje pats gyvenimas man norėjo išsklaidyti bet kokias abejones ir padėti tašką. Taigi klausykite kas man nutiko prieš beveik dvejus metus... O buvo taip...

215-oji istorija. Lisabona yra "plika" bona. Buvo tokia Bona - Lietuvos Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė, Žygimanto senojo žmona Bona Sforza d’Aragona(1494-1557). Ir dar sako, kad senovėj žmonės trumpai gyveno...

O "lisa" - rusiškai plika. Tai va, Lisabona man patuštino kišenes iki 160 eurų. O istorija tokia. Joje neminėsiu jokių vardų ir pavardžių, ir gal viskių detalių, ir pasakosiu "vokrug do okolo" - pažodžiui iš rusų kalbos reikštų "aplink iki kažko", o tikslus verimas - "apytiksliai".

Paskambina man vakar toks mano amžiaus bičas, su kuriuo šiais metais kalbėjomės vieną sykį, vienomis aplinkybėmis, kurios yra paminėtos vienoje mano istorijoje, bet tas žmogus ten neminimas niekaip, ir jis sako...

Ne, bet pradžiai turiu aš jums papasakoti kaip pirkau amerikoniškas kelnes. Nuo jų gi viskas ir prasidėjo.

Radau internete amerikoniškus pantus - labai fainai skamba: kaip pautai. Pantai - pautai. Pants.

Galvoju, va nusipirksiu kelnes, kuriomis prieš dešimt metų mane būtų apvilkęs tik esesininkas su valteriu rankose. Na, galvoju, nusipirksiu tokias amerikoniškas, labai ryškias kelnes su visokiais kvailais užrašais. Labai nemėgstu kvailų užrašų ant T-šorts ir ant bile ko. Bet galvoju, nebūsiu konservatyvus - nusipirksiu kelnes ir nustebinsiu žmoną. Tarkim, oranžinės kelnės yra jėga, rodo klasinę padėtį - pažiūrėkite nepakartojamą kultinį rusų filmą "Kin-dza-dza" ir suprasite apie ką kalbu. Užsisakiau internetu pantus, bet siuntimno adrese neįrašiau namo numerio. Na, bet galvoju, visi gatvėje žino kur aš gyvenu. O kas manęs nepažysta tam gali blogai baigtis. Toks jau esu... Aš tikiu žmonėmis. Tas mane ir žudo. Aš tikėjau, kad visgi kelnės mane pasieks. Tačiau kokios! Esu didelis žmogus, tad pasiėmiau pačias didžiausias, prieš tai išsimatavęs ilgius, pločius ir juosmenis. Bet juk amerikoniškos kelnės yra siuvamos Kinijoje - kas to nežino. Kinija yra globalaus pasaulio siuvimo ir kitokių galų fabrikas. Ar nepastebėjote Discovery filmuose, jog darbininkai Pietų Amerikoje nešioja tokias pat pirštines, kurios parduodamos seniuose. Kinija. Kiniečiai kelnes siuva pagal savo dydžius.

Aš žinojau, kad kelnių pirkimas taps istorija arba kažkokia jos dalimi, bet nežinojau kaip viskas išsirutuliuos. Tad iškart pasidariau pritsreen'ą.

Vakar gavau raštelį iš pašto, kad eičiau ir atsiimčiau pautus... Oi, sorry... pantus... kelnes. Į paštą. Nuėjau. Bet šitoje vietoje grįšiu prie skambučio. Žodž, skambina tas bičas ir sako:

-Sveiki, Pranai, plukdysiu jachtą iš Lietuvos į Portugaliją, į Lisaboną. Gal nori kartu papklaukioti. Su mumis plauks policijos komisaras... Išplaukiam šį penktadienį, gegužės 14d. turėtume būti Lisabonoje. Tada sėdam į lėktuvą ir grįžtam. Bilietai pigūs... Aš pirkau už 80 eurų. Daugiau tau niekas nekainuos - tik maisto reikės pasiimti.

-Reikia pasvarstyti, - sakau.

-Tu pagalvok, pagalvok, Praneli... paplaukiosi, paskui ką nors parašysi. Jėzusmaarija...

Na, maarija yra maaarija - marina, morie... Arba kaip Nikulinas, kad aiškino: "Memento morie - značit bac i v morie..." (Vertimas: "...bac ir į jūrą.") Na, o šiaip visi žino, kad visad reikia prisiminti mirtį.

Lisabona

Pavojinga. Galiu nuskęsti. Bet velniškai įdomu. Toks pasiūlymas pasitaiko vienąkart gyvenime...

Žmona susiraukė, uošvienė nė nesuabejojo - plauk, brolį ištiko šokas: "Plauk, plauk... Kada nors galą gausi..."

Paskambinau tam bičui, sakau: "Plaukiu!". Ir šokau ieškotis bilietų skrydžiui namo iš Lisabonos į Lietuvą. Bet laikas tirpsta, o kainos keičiasi. Tas bičas bilietus pirko prieš dvi savaites, tad tokių pigių neberadau, pigiausi po 160 eurų ir tų pačių likę tik 5 vnt., tad nieko nelaukdamas nusipirkau.

Tai buvo užvakar, o vakar gaunu pranešimą, jog atėjo mano amerikoniškos kelnės. Parsinešu, išsipakuoju, užsivelku - per mažos. Kinietiškas dydis. Pasirodau žmonai. Ta juokiasi:

-Žiūrėk, ant jų parašyta "Sailing sports... Regata..."

Ženklas, jog reikia plaukti. Einu pro teliką, rodo apie jachtas, būriavimą... Ženklas. Visi ženklai rodo, kad reikia plaukti ir bus gerai, bet jie gali ir visai ką kitką reikšti!.. Juk kelnės per mažos. Tarsi tas ženklas sakytų: "Tu nori plaukti jachta, bet ta kelionė ne tau..."

Ir naktį sapnavau: "Kažkaip netikėtai nelauktai atsisėdu už didžiulio kamazo vairo. Su manimi kažkokie žmonės, kurių nepažįstu. Pasisukinėju su tuo sunkvežimiu gatvėje, bet paskui, kai jau leidžiamės kelionėn, už vairo atsisėda kažkoks nepažįstamas... Ir mes į tikslą važiuojam šaligatviais, vaikų darželio teritorija, pro mokyklą... Aš baisiuosi, kad tai yra nusižengimas ir policija mus gali pastebėti, sustabdyti nubausti, bet mūsų niekas nesulaiko ir laimingai pasiekiame tikslą..."

Ir ką tas sapnas galėtų reikšti? Aš dar paaiškinsiu, kad jums nereikėtų vargti, spėlioti...

Kelionės dienomis turiu filmavimo, užsakovų pavesti negaliu, vadinasi reikia surasti ką nors kitką vietoj savęs. Skambinu savo geram draugui Vyckai. Klausiu:

-Gali vietoj manęs pafilmuoti? Mat yra toks reikalas, nukrito kelionė jachta aplink Europą.

-O tu tuos žmones pažįsti?

-Ne. Vieną epizodiškai.

-Na, Pranai, aš tavo vietoje neplaukčiau. O jeigu kylyje bus gabenami kokie nors miltai...

Galvoje šmėstelėjo mintis: "Kokie dar miltai?... Kvietiniai ar ruginiai?.. Prie ko čia miltai...". Bet netrukus susivokiau ką jis turi omeny.

Plukdyti turtingiems lietuviams jachtas į šiltas jūras nėra nieko neįprasto - normalus reiškinys. Tačiau...

Einu į paštą atsiimti amerikoniškų pantų, savi pautai tabaluoja džinsuose ir svarstau: kaip čia padarius, kad kelionės išlaidos man atsipirktų. Reikia pasiūlyti kam nors straipsnių. Aišku, ta kelionė niekuo neypatinga, bet galiu įdomiai viską papasakoti.

Manykim, jog tai ką dabar cituosiu yra tiesiog šios istorijos apendiksas.

Iš žurnalo "Kelionės ir pramogos" gaunu laiškutį: "Sveiki, ačiū už pasiūlymą. Yra toks keliautojas A. D., su jachta vienas išmaišęs visą pasaulį. Ne kartą esame spausdinę jo dienraščius. Ir nemokamai. Tai nėra mūsų pagrindinė tema. Geros kelionės, Pagarbiai, O. N., redaktorė."

Iš Makaliaus, garsaus pigių kelionių žinovo žurnalo irgi sulaukiu atsakymo: "Labas, Makalius tau dėkoja už laišką ir patikina, kad jį gavo! Mes pasistengsime kuo greičiau atsakyti, tačiau nepyk, jeigu tai užtruks iki 2 darbo dienų. Bet kokiu atveju, esant skubiems klausimams - būtinai mums paskambink pagalbos numeriu +370 xxxx (8-19 val darbo dienomis, savaitgaliais ilsimės ir telefoną paliekame biure). DĖMESIO - jeigu per 2 darbo dienas negausi mūsų atsakymo, pranešk mums atsakant į laišką. Pastaruoju metu susiduriame su problema, kad vartotojai negauna mūsų atsakymų. Tariu tau didelį AČIŪ už supratimą ir kimbu atsakyti užklausų! Tavo kelionės draugas - Makalius."

Draugas. Koks jis man draugas?! Ir dar tas kreipinys "tu"...

Po kelių valandų susilaukiu jau konkretaus atsakymo: "Sveiki, straipsnius imame tik nemokamai"

Ot, tu rupūže - ir vėl nemokamai! Ne, Makalius man niekad nekėlė simpatijų. Jau kelionės į Paryžių metu suvokiau, jog tas jo kelionių pigumas yra tam tikra fikcija. Mes prasisukome pigiau, nei jis būtų pasiūlęs. Daro vaikis biznį kaip ir visi, tik savaip.

Ai, galvoju pasiūlysiu "Obuolio" leidyklai knygą. Rašysiu kelionės metu, rašau greitai, jau va pusmetį treniruojuosi - auginu "žodžio valdymo meno" raumenį. Iki gegužės pabaigos knyga bus baigta. O ko jiems nespausdinti - juk spaudžia visokį skaitalą, kurio aš asmeniškai neskaitau - nepakliūvu į jų auditorijos ratą. Man jų knygos pernelyg sunkios ir sudėtingos.

Bet ir čia gaunu, kaip su pašluoste per veidą: "Sveiki, dėkoju, kad kreipėtės į mus su savo knygos idėja. Deja, tokių kūrinių šiuo metu leisti neplanuojame. Sėkmingos kelionės! Pagarbiai,  R.N., "Obuolio"leidykla, projektų vadovė"

Niekam manęs nereikia. Aš tarsi nematomas. Nafik, neberašysiu daugiau istorijų - nėra jokios prasmės.

Grįžkim prie istorijos esmės...

Paskambinu tam bičui ir klausiu:

-Žiūrėk, bet man pasistojo klausimas... Kodėl būtent man pasiūlei?

-Na, kai mes kalbėjom tada ant laiptų, tu užsiminei, jog norėtum paplaukioti jachta. Va, dėl to tau ir paskambinau... Pramoksi valdyti jachtą. Su mumis plaukia komisaras...

-Koks komisaras? Kokia jo pavardė?

-Nežinau aš jo pavardės, bet jis dirba komisaro pavaduotoju, - čia pamini policijos komisariatą, kuris tegu lieka paslapty.

-O kokia tavo pavardė?

Jis pamini savo pavardę ir priduria:

-Internete apie mane rasi...

Lendu į internetą, pradedu ieškoti informacijos apie tą bičą ir randu: prieš tam tikrą laiką buvęs įkalintas kaip narkotikų kurjeris, solidžiam laikui. Paskaičiavau - pagal bausmės trukmę, jis jau keleri metai kaip atsėdėjęs. Visai gali būti, kad senais reikalais nebeužsiima, bet juk vilko naminiu šuneliu nepaversi - vilkas vistiek žiūri į mišką. O kur yra kokios nors garantijos, kad ir dabar ko nors nelegalaus negabens. Jokių.

Pasijutau kaip viduramžiais, kai smuklėje ieškodavo jūreivių rizikingiems žygiams į jūrą...

Kaip man dabar elgtis?

Sėdžiu prie namo, saulytė šviečia, gražumėlis, o mano galvelę užgulęs klausimėlis. Pro šalį eina uošvis - "burtininkas". Taip aš jį vadinu. Sakau: "Pažiūrėk ar gręsia man pavojus kelionėje?". Pažiūrėjo - nesakysiu į ką ir kaip, bet pažiūrėjo ir štai verdiktas: "Neplauk - pavojinga. Nežinau iš kur kyla pavojus, bet neplauk."

Susisisekiu su draugu teisininku - papasakoju situaciją, klausiu ką jis mano. Tas man atsako: "Sveikas, aš neplaukčiau... Atsakyti kas grėstų sunku, ypač kad neaiškus būtų tavo statusas jachtoje, jei būtum keleivis, tada paprasčiau apsiginti, bet šiuo atveju traktuočiau kaip įgulos narį ir manau pradžiai semčiau, o paskui jau aikinčiaus kas ir kaip. Pagal užsienio teisę sunku pasakyt kaip būtų, bet už narkotikų gabenimą tikrai niekur neglosto."

Už kelių valandų turiu susitikti su kelionės organizatoriumi, su tuo biču. Bus ir tas policininkas. Turėtume aptarti kelionės smulkmenas, detales: ką pasiimti, kaip viskas bus. Bet aš nusprendžiu, jog kol laikas reikia pasakyti tvirtą "ne". Paskambinu:

-Žinai, aš bijau keliauti... - sakau jam tiesiai šviesiai. Aš nebijau žmonėms sakyti tai ką galvoju.

-Aš bijau, kad mane kelionės metu išmesit paklodėje į jūrą, - tęsiu toliau ir neduodu jam įsiterpti: - Matai, esu patyręs tris elektrošokus... Širdelė mano nesveika. Bijau, kad ji gali neatlaikyti fizinio krūvio. Ir jums problema su manimi gali būti ir man nesinori anksčiau laiko nusibaigti...

-Tu nebijok, plauksim pakrantėmis... į jūrą neišmesim, - juokiasi tas.

-Ne, žinok, bijau, - prisipažinti, jog bijai nėra gėda, tik reikia surasti tinkamą paaiškinimą.

-Tai plauk nors iki Kylio...

-Ne, nerizikuosiu...

-Aš tave suprantu. Gaila. Bet aš tave suprantu.

Tai štai kokia istorija...

O sapnas... Didelis kamazas - sunki, didelė, sudėtinga kelionė. Mes važiavome per draudžiamą zoną - vadinasi yra tikimybė, jog jachtoje iš tiesų gali būti kažko, bet ji tikslą pasieks saugiai. Šiąnakt sapne po tą patį rajoną, per kurį vakar važiavom sunkvežimiu, vaikščiojau saugiai. Nuostabus žalias daugiaaukščių namų rajonas - namai pastatyti tiesiog erdviame parke.

Ženklai... Vakar važiuoju į aerouostą pasitikti dukros. Lėktuvas leidžiasi 11:50. Aš tuo metu tik išvažiuoju iš Kauno. Per radiją girdžiu mergytę sakant: "Kai lėktuvas nusileidžia - keleiviai ploja". Koks sutapimas (!) - mano dukrytė, kaip tik dabar leidžiasi. Ne, tai nėra paprastas sutapimas. Man tai tarsi sako: "Ženklais reikia tikėti! Va, pažiūrėk, kaip viskas sutampa..."

Visų pirma, juos reikia pastebėti, o antra teisingai traktuoti. Pastebėti jau išmokau, bet skaityti dar ne. Štai visiškai ne taip supratau amerikietiškų kelnių reikšmę. Užrašas ant kelnių lyg ir sako, kad taip - reikia plaukti. Bet jis sakė visai ką kitką: "Tu nori plaukti su jachta, bet ta kelionė tau netinkama." kelnės juk per mažos.

O tai, jog kelių leidinių ir leidyklos nesudomino mano pasiūlymai, vėlgi buvo ženklas, jog plaukti nereikia. Yra tokia tiesa: jei aplinkybės tau kiša koją, vadinasi planų reikia atsisakyti. Nieko gyvenime negalima daryti per jėgą. Ir štai, kai jau buvau nusprendęs mesti rašyti istorijas, šįryt mane viena moteriškė pamalonina komplimentais. Hmmm... Atsitiktinumas?

-Aš iškart pagalvojau apie miltus, bet nieko nesakiau, pamaniau, jog pats supranti kur veliesi. Juk ar tave sustabdysi - žinau koks esi kvailai drąsus, - paskui sakė man brolis.

-Ne, aš tikrai nepagalvojau apie miltus. Tik kai apie tai prakalbo Vycka ir labai suklusau, iškart sukilo abejonės.

-Na, kaip tu šitaip, broli...

-O kaip tu? Pameni kaip nusipirkai "marškinius"? Aš nepirkau, o tu pirkai. Visaip nutinka žmonėms...

Štai tokia amerikoniškų pantų istorija. Pamokanti. Savo pautus reikia saugoti... veislei.

Gal aš viską išsigalvoju, tačiau kodėl jis taip atkakliai kartojo, kad su mumis plauks komisaras? Kodėl pasiūlė man, žmogui iš gatvės? Kažkokiam alkanam, basam žurnalistėliui, kaip jam pasirodė. Žurnalistėlis komandoje irgi gera priedanga...

Ne, visa tai, tikriausiai, tik paikos mano fantazijos. bet niekad neprošal būti budriam ir atsargiam.

Rytoj turėjau išplaukti į jūrą... Rytoj turėjau tapti jūreiviu... bet rytoj esiu kapstytis sode, jei bus geras oras. Reikia baigti tvarkyti vieną terasą... Rytoj...