Veryga: "No pasaran!"

418-oji istorija. Kai tu pasižiūri į dugną - dugnas pažvelgia į tave.

Aš visad visokiems bomžams ir vergetoms, stoviniuojantiems prie prekybos centrų, besišaudantiems ant alaus bambalio duodu keliasdešimt centų ar kartais net eurą. Priežasčių bent kelios. Viena, man jų būna gaila ir puikiai suprantu kad, kai esi drebantis kretantis prastoj dūšioj, kaip tu susirasi kokį darbą, jei net normaliam žmogui jį sunku pasigauti. Žmogus dugne - jam sunku pakilti iš jo. Dugnas kaip akivaras, kai įsiurbia, išsikapanoti beveik ne pagal jėgas - ypač jei atsiduri gatvėje, nešvarus, be nieko. Žmogus kažką skandina alkoholyje ir nuskandina viską. Jau ir taip pas paprastą žmogų žodynas susideda iš keliasdešimties žodžių... Na, gerai, iš kelių šimtų... Alkocholis sunaikina viską ir lieka tik paskiri žodžiai ir keiksmažodžiai. Su tokiu turtu pas darbdavį sunkiai ką rasi. Lieka tik stovėti su kompanija prie prekybos centro ir šaudytis. 

Kita vertus, tokių žmonių man tiesiog gaila. Jie vistiek jau pasiruošęs mirčiai, tiesiog tik laiko klausimas. O iki tol norisi gyvenimą prastumti linksmai, "oriai" ir komfortiškai. Juk toks žmogus nenulėks į Kretą nupūsti nuo sielos civilizacijos ir globalizacijos skausmo dulkių. O išgėrus kažko nors kažkurį laiką toks vergeta pasijunta rojuje. Kai numirs, gal ten ir pateks jo dūšia - kas žino. Arba šventas Petras grąžins atgal į žemę, atgal į pirmą klasę. 

Bet svarbiausia priežastis, kodėl sušelpiu tokius bėdžius yra ta, jog niekad nežinosi, kada pats gali atsidurti jo vietoje. Ir tada tu norėsi tų 10 centų ant burnelės, o gal ir ant riekės duonos. Kita vertus, jei kažkam kažką iš visos širdies duodi, kažkur kitoje vietoje gal tau sugrįžta. Tikrai sugrįžta. Pamatysit - įrodysiu. 

Tiesa, niekad neduodu pinigų profesionalams, sėdintiems prie didmiesčių bažnyčių durų. Neduodu ir tiems suktiems snukiams - dažniausiai liūdnojo veido moterims - kurios apsimeta nebylėmis ir priėjusios prie lauko kavinių lankytojų, kiša jiems po nosimi visokius graudžius raštelius. Kažkada vaikystėje tėvas pasakojo istoriją apie ubagą, kuris savo dukrai iškėlė vestuves su fanfaromis ir karietomis, o juk sako buvo ubagų ubagas, skurlių skurlius. Profesionalai... Ne, jie man užuojautos nesukelia. O tikrąjį bomžą ar valkatą iš akių pažinsi, jie kaip nususę vilkai... dar užsilikę kažkokios žmogiškosios agresijos, bet tuo pačiu ir pasiruošę pabrukus uodegą nubindzenti į nešvarų kampą prie konteinerio. Bet jie niekad nežiūri užguito žvėriuko žvilgsniu. Jei neduosi cento, per padorų astumą tave gali pasiųsti ir nahui - bet per padorų atstumą. Savisaugos jausmas nenunyksta. Bet atrodo krypstu į akademinį bomžų elgsenos nagrinėjimą - aš ne apie tai...

Pasiėmiau iš lentynos "Medaus krupniko" - kažko užsimaniau stipraus saldumo - ir nupėdinau prie kasų. Pusbutelis kainuoja septynis eurus. Išsitraukiu piniginę. Ta išsipūtusi, kaip boba... pilna begalybės raudonų eurocentų. Tokių mažyčių, vos apčiuopiamų. Lietuviški centai būdavo normalaus dydžio. Ne be reikalo paėjo kalbos, jog reikėtų atsisakyti  smulkiųjų centų. Neva jų vertė tokia menka, kad mums patiktų suapvalintos kainos. Bet aš vis dar pamenu, kad 1 euro cento vertė yra 3.5 lito centas. Trys su puse yra daug. Ne, smulkiųjų euro monetų norima atsisakyti ne dėl bevertės vertės - jie pernelyg smulkūs. Žmones erzina. Atidarai piniginę ir neįžiūri, kokie ten trinasi: 1, 2 ar 5 nominalo. Turi čiupinėti, žiūrinėti, vartyti - tai erzina, gaišina. Ir tikrai norisi juos sviesti iš pykčio į kampą... Taigi. Jei smulkmenas panaikins, psichologiškai žmonėms pasidarys lengviau gyventi, bet ir vėl jie bus apiplėšti, nes šiuolaikiniai pirkliai viską suapvalins į didesniąją pusę. Faktas.

Atisdarau aš tą piniginę - ten dešimt popierinių eurų ir sauja visokio smulkaus metalo.

"Hmmm..." - galvoju: - "Nagi atsikratykim visu tuo turtu".

Iš akies įvertinu, kad ko gero užteks. Neskaičiuoju - tam yra pardavėja. Iškračiau visą krūvą centų į prekystalio lėkštutę. Neabejoju - pardavėja "apsidžiaugė". Bet čia tau ne kaimo parduotuvė, kurioje pirkėją gali pasiųsti ant kelių žodžių, čia didmiesčio prekybos centras ir būk malonus su klientu. Pardavėja kantriai skaičiuoja mano gėrį, kuris susikaupė piniginėje per kokį mėnesį.

Skaičiuoja, skaičiuoja ir... Ak, tas kiaulystės dėsnis, vakaruose vadinamas Merfio dėsniu - pritrūko 5 centų! Imu kuistis po striukės ir džinsų kišenes - nesinori išsiskirti su dešimčia popierinių eurų, bet ko gero teks... paimu pirštais banknotą, bet nespėju jo ištraukti - taip ir lieku sustingęs, nes...

...nes už nugaros išgirstu pragertą, džeržgiantį balsą:

-Palauk... duosiu penkis centus... palauk... va, imk... reikia žmogui padėti... - Žmogus padeda į lėkštutę centą. Nepažystamas Žmogus: nežinia kada prausęsis, apšepusiu šeriais veidu, suveltais plaukais, kažkokia iki blizgesio aptrinta sintetine striuke... bet Žmogus. Kaip Maksimas Gorkis sakydavo: "Žmogus - tai skamba išdidžiai!"

Žmogus, nes padeda prie mano pinigų 5 savo centus. SAVO! Pats jų neturi, bet man padeda. Pats gal tik eurą prie dūšios turi, bet man ateina į pagalbą. Jis supranta mano bėdą. Jam artimos problemos, dažnokai nutinkančios. Jei man būtų pritrūkę batonui, tas Žmogus taip nebūtų sureagavęs, bet man pritrūko buteliui. O tai jau yra visiškai suprantama ir DIDELĖ problema! Žmogus žmogui turi būti žmogus.

-Reikia padėti!.. Tegyvuoja IKI!... - sugargaliuoja ŽMOGUS.

Palieku dešimt eurų piniginėje, taip ir nespėjęs jų ištraukti. Lieku dėkingas ŽMOGUI. Dėkingai kilsteriu ranką. ŽMOGUS irgi pakelia... sugniaužtą kumštį aukštyn - suprask: "No pasaran!"

Mes nepasiduosim! Veryga, mes nepasiduosim!

Štai taip man sugrįžo mano paties gerumas. Laukti teko beveik 30 metų, bet sulaukiau. Sugrįžo pinigai - mažytė dalelytė per visą tą laiką įspraustų į nešvarius delnus pinigų. Tačiau sunkią minutę prasigėrusio girtuoklio ištiesta pagalbos ranka yra neįkainojama. Jis man atidavė ne 5 centus, o dalį savo širdies, dalį savo dūšios. Tai gali prilygti tik tam didvyriškam poelgiui, kai tratantis fašisto  kulkosvaidis nutildomas, dzoto šaudymo angą, užkemšant savo krūtine.