Italijos dienoraščiai. Meilės miestas.

151-oji istorija. Pratęsiu 137-ąją istoriją. Venecija. Stoviu Rio Tera S. Leonardo ir Fondamenta Cannaregio gatvelių sankirtoje. 2007-ieji. Užvertęs galvą žiopasau į medines, šimtametines sijas. Jos vis dar stovi, vis dar nesupuvusios - išlaiko bent kelis aukštus. Sudėtos gana tankiai. Niekas į jas nežiūri, tik tokie kaip aš, kurie artimiau susiję su statybomis. Tik pradėjęs statyti namą pradėjau pastebėti tai, į ką anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio. Štai Kaune, Akropolio betoninės kolonos sutrūkinėjusios, štai Norvegijoje, Bodo aerouoste grindų plytelės suklijuotos bet kaip, nesilaikant vienodų tarpų - kas čia atsitiko...

Stoviu užvertęs galvą į sijas ir sukasi viena ir ta pati mintis: "Kaip žmonės anksčiau statė! Mediena iki šiol išsilaikė. Seniau žmonės žiūrėjo kada kirsti medį, kiek jį išlaikyti, o dabar..."

Venecijoje aš jau antrą kartą - kas galėjo pagalvoti, jog aštuonerių metų aš čia vėl vaikščiosi. Tik tada, 1999-ųjų vasaro pabaigoje, Italijoje vis dar cirkuliavo lyra, o dabar jau euras, taip kaip pas mus... Taip neseniai dar buvo litas. Atrodo niekas nepasikeitė... Ne, pasikeitė. Liko dar mažiau autentikos ir daugiau kinietiškų, Kinijoje pagamintų venecijietiškų prekių. Skamba absurdiškai, bet mes prie globalizacijos baigiame priprasti. Štai ant Di Rialto tilto 1999 m. pirkau "daktaro" kaukę. Tada neįvertinau ką nusipirkęs! Jos visos buvo tokios - rankų darbo. Ten knibždėte knibždėjo parduotuvyčių-dirbtuvėlių, kuriose beveik tavo akyse gimdavo kaukės: čia dar nenudažytos, baltos, o čia va jau klojamas ant jų paskutinis lako sluoksnis. Iš vidinės pusės matosi pirmasis marlinis sluoksnis...

"Daktaro" kaukė. 1999m.

Ir štai 2007-ieji...

Aš ir vėl ant tilto, tik šįkart su antrąja žmona. Ji renkasi kaukę... Pardavėjų pirmieji žodžiai: "Tai tikra, autentiška venecijietiška kaukė - rankų darbo..." Prieš aštuoneris metus to negirdėjau. Matyt, kiniečiai su savo produkcija čia atliko rimtą invaziją. Nuperkam kaukę... Iš vidinės pusės originalus įspaudas: "Original. Hand printed. Made in Italy. Venezia". Mano 1999-ųjų metų "daktaro" kaukėje tokio įspaudo nėra, bet ir be jo aišku, kad ji rankų darbo, o ši?.. Aš jau nebematau to, anuometinio rankų darbo - nei vidinėje, nei išorinėje pusėje nesimato rankų darbo nelygumų, nebesimato rankomis atlikto šlifavimo... Rankų nesimato...

2007-ųjų metų kaukės paviršiai lygūs. Matomai visos medžiagos purkštos, dažai užpurkšti - niekas čia nebesiterliojo teptukais. Kaukė irgi suformuota ant kokios nors standartinės klišės... Taip, sutinku - tą kaukę gamino italas, ji ne kinietiška, bet joje nedaug rankų šilumos... O juk teprabėgo gal aštuoneri metai... O kaip atrodė Tų laikų Venecija, kai gimė mano senelis

1999-ųjų metų kaukės vidus.

Šarpnickis Juozapas?! Kokios kaukės tuomet buvo pardavinėjamos ant Di Rialto tilto?!

1999-ieji... Sėdžiu kažkokioje kavinukėje, mėgaujuosi kava. Anapus gatvelės, už vitrinos didžiulis televizoriaus ekranas, rodo formulės lenktynes. Visai greta, gatvelių sankirtoje stovi mergina ir vaikinas - šių laikų Romeo ir Džuljeta. Jis ilgais baltais marškiniais, lengvai krentančiais ant aptrintų džinsų, ji su suknute, ilgais palaidais plaukais. Kažką aistringai aiškinasi. Ji trenkia jam per žandą ir verkdama nubėga. Jis iš paskos. Ar tai itališka meilės scena? Tame, Venecijos fone - taip. O per metrą nuo manęs sėdi italas, profesionaliai suka šakute makronus ir kemša, skaitydamas itališką laikraštį... O aš, turistas, geriu rytinę kavą ir mėgaujuosi vaizdais...

2007-ųjų kaukė.

Ar mes pasiklydom Venecijoje. Be abejo. Ten neįmanoma nepasiklysti. Klaidžiojam gatvelėmis ir išlendam į ... aikštę. Ten švelniai liejasi gatvės muzika... Palaima. Be abejo, mes apžiūrėjome salą-kapines, be abejo nuplaukėm į stiklo salą, be abejo aš išleidau visus savo pinigus, nes tai buvo paskutinė diena Italijoje.

Tačiau mano bičiulis, su kuriuo kartu sėdėjome autobuse, buvo taupus ir prilaikė pinigą. Sakau: "Paskolink, grįžęs atiduosiu..." Jis ir paskolino. Aš tuoj nusipirkau gana brangoką bilietą ir vienintelis iš grupės pakilau į San Marco varpinę, iš kurios atsiveria nuostabi Venecijos panorama. Kiti pagailėjo lyrų, o paskui klausydamiesi mano įspūdžių graužėsi nagus. Tačiau jau buvo viskas po visko - mūsų laikas Venecijoje baigėsi.

Na, visi rikiuojamės... Tuoj visi į laivą, plauksim...

Na, kaip aš galiu kur nors plaukti savo naujai meilei, savo simpatijai, tai Marytei, kuri labai mėgsta "mėsytę", nepadovanojęs rožių, kurias čia toks kapitonas pardavinėja!

Palyginkite šios, 2007-ųjų metų kaukės vidų su 1999-ųjų

Nupirkau. Įteikiau. Ši nudelbė akis, nuraudo. O jos draugė Paulina supyko ant manęs:

-O aš tikėjausi, jog man padovanosi!

Ibin Sina yra pasakęs, jog meilė yra sunki liga. Tai va. Paulinai tą vakarą pakilo temperatūra ir ji susirgo. O ką aš galėjau padaryti? Juk nepersiplėšiu perpus. Bet man visad taip: vis pasirenku netinkamą variantą.

Marytė (kuri nuotraukoje su manimi stovi ant tilto) rožę paėmė, bet mano "kelioninę" meilę atstūmė. Ir iš kur man žinoti, kad ne ji, o Paulina "serga"!

Paskutinis štrichas šioje istorijoje buvo putojantis vynas.

Užsuko mūsų autobusas į benzino kolonėlę kuro, o mūsų pravadyla riktelėjo:

-Paskutinis sustojimas Italijoje! Kas dar turit lyrų, galit eiti ką nors nusipirkti.

Ar lyrų dar turėjau? Žinoma. Skolintų.

Nuėjau.

Ką pirkti?

Aišku, kad vyną. Etiketės vien itališkai - nieko nesuprasi. Pasiėmiau butelį raudono vyno.

Parsinešiau autobusan ir tuoj savo kompanijai pranešiau džiugią žinią.

Atidarom?

Aišku, atidarom!

Užėjo kažkoks kvailas šišas - suplakiau gerai butelį ir ėmiau atkimšinėti. Kad šovė - iškart pusė vyno man ant kelių ir ant grindų... Iš kur man žinoti kaip itališkai rašomas "putojantis vynas"! Ir įsivaizduokit: jau tamsu, jau autobuse visi ruošiasi miegui ir staiga pasklinda šilto vyno kvapas. Už minutės priekyje jau girdžiu bobų komentarus:

-Kažkas atidarė vyną... - pažnibždomis ir tuoj garsiai: - Kas vyną atidarė?!

Miegojau šlapias ir limpantis. Ore tvyrojo itališko vyno kvapas...

Čao Italija! Čao meile! Čao bella!

Čia sugrįšiu 2007-ais, jau kitoks ir kitaip.

Lietuvi, tu esi statistinis vienetas ir niekam tu nerūpi!

V. Bacevičiaus pradinė mokykla

146-oji istorija. Tai neplanuota istorija. Kaip gyvenime ir nutinka: žmogus planuoja, o Dievas nusprendžia.

Visi mes esame lygūs prieš įstatymą, tačiau kai kurie yra lygesni (Dž. Orvelas). Visi mes esame žmonės, bet kai kurie yra Žmonės. Valdžią mes mistifikuojame, pakylėjame. Kai sakome "valdžia" mes įsivaizduojame kažkokią belytę abstrakciją, kuri yra ir valdo mus. Bet iš tiesų ji susideda iš žmonių, kurie nuėję į valdžią pasijunta tarsi būtų tapę kitokiais žmonėmis - Žmonėmis. Tada mes jų atžvilgiu tampame liaudimi, masėmis, gyventojais, miestiečiais - statistika. Irgi esame tam tikra abstrakcija, kažkokia belyte mase - liaudies balsu, kuris yra kažkur, o dažniausiai nutilstantis ties balsavimo urna. Nesgi demokratija baigiasi ties ja. Toliau jau mus valdo Žmonės, kurie mūsų nebemato ir nebegirdi, nes mes esame tik statistiniai skaičiai.

Vakare, kai mes nusirengiame (neturiu omeny tų bedalių, kurie su visais rūbais miega kanalizacijos šuliniuose ir kitokiose nešvariose vietose) - tampame lygūs. Naktį bezdame, vartomės, prakaituojame po kaldromis, krenkščiame, švokščiame, sapnuojame, keliamės ir šliaužiame į tualetą, grįžtame ir taip iki ryto. Ryte viskas keičiasi... Bet kol dar plaunamės tarpkojus, krapštomės dantis ir ausis, kol dažomės lūpas ir skutamės barzdas dar vis esame daugmaž lygūs. Bet tuoj pat viskas pasikeičia kai užsimetame rūbus. Rūbas pakeičia žmogų, jam suteikia statusą. Taip iškart vieni tampa statistika, o kiti Žmonėmis.

V. Bacevičiaus pradinė mokykla iš gatvės pusės...

Kai aš ryte pabundu, nežinau kas su manimi atsitiks tą dieną.

Kaune, Žaliakalnyje yra tokia pradinė V. Bacevičiaus mokykla. Medinukė. Beprotiškai senas pastatas. Tačiau jo niekas jau kuris laikas neremontuoja. Nenuostabu, nes vis pritrūksta lėšų. Valstybiniai darbai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui žmogus namą gali pasistatyti ir už 100 tūkst. eurų, o miestas už 300 tūkst. įstengia tik niekam nereikalingą tualetą suręsti. Buvo čia tokių, "auksinių" tualetų era Kaune. Visi girdėjome.

Pradėsiu pasakoti nuo antro galo, bet ne nuo to apie kurį pagalvojo vyrai, bet jei ir pagalvojo, tai sąsajų galima surasti.

V. Bacevičiaus mokykla stovi geroje vietoje, šalia Savanorių prospekto. Labai geras žemės sklypas. Kiekvienas Žmogus, turintis pinigo gerai supranta reikalo esmę. Yra geras sklypas - jį galima paimti ir ten pastatyti ką nors stiklinio ir šviesaus. Neoficialiomis žiniomis, vadovaudamasis nuogirdomis, žinau, jog ten vieno garsaus kauniečio verslininko sūnus norėtų atidaryti vaikų darželį. Darželiai dabar yra ant bangos. Nesvarbu, kad mokyklą nori iškeldinti, dėl to, kad pastatas neva persenęs ir yra blogos sąlygos vaikams mokytis. Bet vaikų darželį ten bus galima atidaryti. Kaip?

Visų pirma reikia ten panaikinti mokyklą - ją iškeldinti, sujungti... Visi žinote, kad pas mus vyksta švietimo reforma. Jau 25-erius metus, kiek save pamenu nepriklausomoje Lietuvoje, nesibaigiančios reformos, kaip pavasariniai Šilutės-Rusnės potvyniai. Panaikinus mokyklą lieka tuščias pastatas, kurio planuojama paskirtis galėtų būti absurdiška, juoką kelianti: vieta kur susitinka buvę absolventai. Liuks! Be abejo niekas ten niekad nesusitinka, pastatas nešildomas, elektra ten nedega, po 3 metų namas ima griūti, išdaužomi langai, o finale kas nors tą paveldą padega... Na, kokie bomžai - tie, kurie vakarais nesirengia. Tada paveldo nelieka ir vietoj jo galima jau ką nors statyti "naudingo", pavyzdžiui privatų darželį. Tai čia toks natūralus paveldo naikinimo kelias. Bet yra ir civilizuotas: tereikia atlikti tam tikrą skaičių popierinių-biurokratinių machinacijų ir toje vietoje bus daroma tas kas reikalinga. Taip sakant, turtingas diedas visus siunčia: "Šikt!".

Tai čia yra reikalo vinis.

https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/

Taigi ne paslaptis, jog tą mokyklą lanko mano sūnus, pirmokėlis. Ir ją norėtų lankyti ir kitas sūnus, dar augantis. Mums ten gerai - mokykla arti, vaikams saugu nupėdinti. Mokykla maža, jauki. Juk kaip yra nuostabu pirmąsias klases baigti mažoje, jaukioje mokyklėlėje. Aš pusantrų metų lankiau kaimo mokyklėlę ir žinau, ir niekas man jokių arabų, ar sirijiečių į galvą nepripūs.

V. Bacevičiaus mokykloje yra nuostabios mokytojos, bet va bėda... Reikia mokyklai remonto, reikia didesnės sporto salės, reikia valgyklėlės, reikia... Mūsų mokyklėlės tėvai yra veiklūs - tuoj buvo paruoštas rekonstrukcijos projektas. Ir netgi vienas tėvelis galintis ir mokantis, pasisiūlė pritraukti europines lėšas, kad tik savivaldybė paliktų tą mokyklą ramybėje, kad tik Kaunui apsimokėtų, kad tik Kaunas sutaupytų. Bet ne... pasirodo mano pirmokėlis mokosi antisanitarinėse sąlygose. Praėjusį rudenį atėjo "antisanitarai" iš atitinkamų organų ir pasakė, jog mokyklai nebepratęsiama higienos knygutė. O tai reiškia, jog mokykla iškart kitą, dieną privalo nutraukti savo veiklą.

Tėveliai vėl pasidomėjo ir paaiškėjo, jog Kaune yra bent 7 mokyklos, kurių higienos knygelių galiojimas jau seniai nutrauktas, o kai kurios tokių "veikalų" net neturi...

Hmm... Ne, aišku, kad vienam turtingam žmogui reikia to sklypo...

Mokyklos pastatas yra paveldas. Koks ten tas paveldas - mieste pilna tokių "paveldų" su išdaužytais stiklais. Per keletą namų nuo mokyklėlės, A. Mackevičiaus ir Savanorių pr. sankryžoje yra kitas, tikras jau seniai griūvantis paveldas - dar caro laikais statyta pašto pastotė. Tačiau ten sklypas per mažas, vieta nelabai patogi, tad paveldas toliau atsipūtęs griūva. Kažkada, matyt, Žmonės darė pašto reformą - koks skirtumas kurios valdžios Žmonės. Žmonės prie visų valdžių yra Žmonės.

Miesto paveldas: carinė pašto pastotė!

Kaip Lietuvoje yra vykdoma švietimo reforma ir siekiama kokybiško mokymo. Štai V. Bacevičiaus mokykloje yra 9 pradinukų klasės ir mokosi per 250 berniukų ir mergaičių. Visa tai perkeliame per kelis kvartalus ir sugrūdame į Žaliakalnio mokyklą, kurioje telpa tik tokios 6 klasės, kurioje tik planuojama daryti remontą ir statyti sporto salę, kurioje valgyklėlė yra kažkur rūsy... Vos tik V. Bacevičiaus mokyklos mokytojos patenka į naują kolektyvą, paaiškėja, kad jų yra perdaug ir jos visos netrukus atleidžiamos. Nesgi juk neišvarysi savų mokytojų į gatvę - tegu eina n... tos naujokės. Ir reziumė: Žaliakalnio mokykla, kurioje dabar mokosi virš 400 vaikų, išsipūčia iki 600 mažiukų. Juk nestatys suolų koridoriuose, kaip būdavo anksčiau su lovomis ligoninėse - be abejo kai kurių vaikai bus "tremiami" į kitas mokyklas. O juk mes tėvai, puikiai žinome, kad yra "gerų" ir yra "prastų" mokyklų. Mūsų neapgausi.

Bet štai kaip kalba Kauno savivaldybės kai kurie tarybos nariai: Kaune mažėja vaikų, mažėja žmonių, nereikia tiek daug mokyklų, reikia taupyti lėšas, reikia reorganizuoti, reikia baigti galų gale tą reikalą. Baigti vien tam, kad jis jau nusibodo ir apskritai kažkaip reikia baigti. Kiek gi galima tampytis. O jei kažkur, kažkokioje mokykloje susirinkę tėvai protestuoja, dėlioja parašus, bando vietinius ir Švietimo ministerijos Žmones įtikinti, kad jų sprendimai yra blogi - niekam nė motais. Pohui ta liaudies nuomonė. Juk liaudies masės yra kvailos ir nieko neišmano. Durniai.

Pašto pastotė šitaip stovi mažų mažiausiai 15 metų. Tiek savo akimis mačiau.

Na, čia mane įžeidžia, laikydami mane kvailiu. Gal aš toks ir esu, bet savęs tokiu nelaikau. Aš irgi galėčiau pabūti savaitę, mėnesį ar metus Žmogumi - nelabai kas gal pasikeistų. Bet va, kai reikia ką nors realaus, dėl mūsų nuveikti - Žmogų nebelieka. Taip, taip - jie yra ŽMOGAI.

Stoviu aš Kauno miesto tarybos posėdyje ir klausausi miesto švietimo skyriaus pono apie tai, kad sujungus mokyklas bus pasiekta begalės naudų: padidės mokytojų apkrovos, padidės jų atlyginimai, pasidarys pilnesnės klasės. Ir apskritai įlipsime į kažkokią naują kokybę...

Palaukit, tuoj Britai uždarys sienas, tuoj visus lietuvius iš UK išvys ir vėl Kaune bus pilna šeimų ir mokinukų. O jau tada bus kita problema, atsiras mokyklų trūkumas. Taip kaip vilniečiams trūksta darželių. Mat juk niekas neplanavo, kad į Vilnių per pastaruosius dešimtmečius suvažiuos visas likęs Lietuvos kaimas. Beje Vilniuje yra iš Švietimo ministerija...

Ne, pas mus niekas nieko neplanuoja. Visi vaikšto kaip trumparegiai be akinių. Čia ir dabar. Yra - nugriaukim. Yra - reformuokim. Bet griauti ir reformuoti (mūsuose tai beveik ta pati reikšmė) yra lengviau nei ką nors sukurti ar pastatyti.

Jūs jau beveik supratote apie ką aš čia rašau. Belieka trumpai papasakoti kas šiandien man nutiko.

Užvakar buvo mokyklos bendruomenės susirinkimas - dalyvavo virš 60 suaugusių vienetų. Ir pirmininkaujantis buvo ir raštvedė. Viskas kaip priklauso pagal visas taisykles - taškas, kablelis ir dvitaškis. Vienbalsiai už mokyklos tolesnį gyvenimą kėlėm rankas ir kojas. O kadangi aš neištvėriau ir pasisakiau, tai mane tuoj pat pakvietė sudalyvauti Kauno miesto tarybos posėdyje, kuriame bus sprendžiamas mūsų mokyklų (kelių miesto mokyklų) sujungimo klausimas: "gyvens" arba "mirs". Kaip Romos imperijos laikais gladiatrių kautynėse. Tarpinio varianto nėra.

Mūsų mokyklėlės bendruomenės pimininkas pakvietė mane ne todėl, kad moku garsiai ir drąsiai pasakyti ką galvoju, o dėl moralinio palaikymo, kad miesto valdžia matytų, kad mūsų bendruomenę atstovauja ne vien mūsų pirmininkas. Buvome trys vyrai. Visi tokie nešpetni: kas advokatas, kas vėlgi, o aš, aišku, iš liaudies masių - su juodais marškinėliais ir arabiška kaklaskare. Toks aukštas, įmitęs vyras, kurio taip lengvai nepastumsi. Ant kurio nuogo riešo pleistras, mat ryte daviau kraujo mėginį ir pamiršau nusilupti. Čia tik įrodymas, jog nesiruošiau lipti ant bačkos.

Man pasakė: "Tu stovi už mūsų ir nieko nekalbi..."

-Niekas tau ten neduos šnekėti, - pasakė man žmona išlydėdama.

-Aš ir nesiruošiu. Ką aš ten pasakysiu...

Ir iš tiesų nesiruošiau. Vaje, ten tokia tvarka! Visi turi mygtukus, visi turi mikrofonus, pirmininkaujantis labai griežtas - leidžia tik po minutę pasisakyti. Daug visokios elektronikos, visokie ekranai: matai kas dabar pasisako, kas laukia eilėj... Ui, baisus reikalas! Pasijutau, kaip baudžiauninkas nuo kiaulių atėjęs į katedrą!

Pirmokėlių klasė V. Bacevičiaus mokykloje.

Nieko jie ten įdomaus nekalbėjo. Statistika, skaičiai, kažkokios bendros frazės... Pagalvojau: "Būtų mano valia, kaip aš čia jus visus reorganizuočiau lauk... biezdariai, bedarbiai... niekdariai..." Na, kaip vėliau paaiškėjo gal ne visi tokie, kai kurie buvo ir už mūsų, paprastų kauniečių interesus.

Ir būčiau nešnekėjęs, bet į pabaigą mane ėmė ir užsiutino, kai išgirdau šnekant, jog visa tai esą tik politika prieš rinkimus į seimą. Neva, savo mokyklą mes giname todėl, kad politikai, neva mus suorganizavę dėl savo kažkokių interesų.

Na, čia man, kaip senam kaukaziečiui, užvirė kraujas: "Mes, tėvai, norim išsaugoti mokyklą dėl savo vaikų, o ne vejami kažkokių politikų interesų! Kas per velniava!"

Na, jūs suprantate, jei patenki į bažnyčią, niekas tavęs ant altoriaus neleis užlipti pamokslo sakyti. Kaip minėjau, viskas automatizuota, suregistruota, o aš žmogus iš gatvės. Bet mano balsas yra stiprus, man mikrofono nereikia.

Apsižvalgiau: apsauginių nėra. Jei jie ir tupi kur nors už salės durų, tai minutės kalbai rėžti užteks. O šiaip jau apsisuksiu ir greičiau - nėr čia ko tuščiažodžiauti.

Kaip tyčia buvo paskelbta pertrauka ir aš tuo pasinaudojau - žengiau į jų anfitiatro vidurį ir tariau:

-Ponai! Ponai, sėskit. Dabar paklausykit manęs, paprasto kauniečio.

Ponai prisėdo, o aš tęsiau:

-Jūs šnekate apie mūsų gerovę, bet mūsų negirdite ir nenorite išklausyti, ir į mus įsiklausyti. Jūs čia susėde, žaidžiate savo vaikiškus politinius žaidimėlius. Patikėkit, mums nusipjaut tie jūsų rinkimai. Mums rūpi mūsų mokyklos likimas, mūsų vaikų likimas, o ne jūsų kėdutės, jūsų politika... - ir t.t. visko neatkartosiu. Bet labai daug ir nekalbėjau.

Be abejo, po savo trumpos ir aistringos kalbos, kuri užtruko gal 15, gal 40 sek., susilaukiau aplodismentų. Tiek laiko pakanka. Vistiek žinojau, jog mano balsas, kaip šuns - į dangų neina. Tad kam aušinti burną. Bet norėjau jiems parodyti, jog nėra visai taip, kaip jie mano.

Aišku, "jungiamų" mokyklų tėvų ir bendruomenių atstovų tarpe iškart tapau "žvaigždute".

O mūsų naujasis meras Matjošaitis jautė, kad esu naujoji, kylanti žvaigždė ir su manimi reikia skaitytis. Štai prieš posėdį einu savivaldybės koridoriumi, ką tik rūbinėje palikęs striukę: susikryžiuoja mūsų su meru keliai, jis meta į mane žvilgsnį, aš į jį. Jis ištiesia ranką, o aš jam ją paspaudžiu. Bet labai gerai žinau, kad jis manęs nepažysta, nes aš gi kokius 15 metų nuo visuomenės slėpiausi, meditavau... Kai man ištiesia ranką, aš niekad neabejoju - visad spaudžiu. Nesvarbu ar tai būtų gatvės mušeika, ar banditas, ar verslininkas, ar politikas. Man visad patinka sužinoti, kokia ta ranka... Rankos paspaudimas daug ką sako apie žmogų.

Tai va, tokia tad ta šiandienos istorija. Toks tad mūsų tas gyvenimas. Tokia ta vargana švietimo reforma: dega žvakė - užpūtei. Še tau ir reforma!

Kauno miesto tarybos nariai nubalsavo jungti mokyklas. Ir ką mums dabar, tėvams daryti? Kaip apginti savo mažylių laimę ir šilumą?

Kai grįžau namo, pagalvojau: mums paprastiems žmonėms reikia eiti į jų, politikierių posėdžius ir sakyti, kad jie yra pusgalviai.

Tačiau tada savęs paklausiau: "O kas tu esi, Pranai Šarpnicki? Juk tu esi tik statistinis vienetas."

Bet man jau nusibodo tylėti.

Kvailių šalį valdo kvailiai, o mes esme kaip buratinai. Tas irgi kasė auksinius į žemę tikėdamas, kad išaugs pinigų medis, o atėjo lapė su katinu ir išsikasė. Šiedu irgi buvo prie valdžios.

Gal man neatsitiks, taip kaip atsitiko proseneliui Markaičiui, kuris 1905 metais lipo Mosėdyje ant bačkos ir kėlė revoliuciją. Paskui kelis metus sėdėjo cypėje.

Mes nubundame ryte ir nežinome kas šiandien su mumis atsitiks...
Kadaise lankiau labai panašaus dydžio mokyklą - tos preities, tos mažos jaukios mokyklėlės nemainyčiau į jokią kitą... Skaitykite apie tai 166-oje istorijoje.

Filmuoju vestuves, jubiliejus ir kitokias šventes. Kuriu įvairaus pobūdžio filmus. 

Spauskite šią nuorodą! 

Didis blogis tikrai yra didis blogis!

114-oji istorija. Jau galvojau, jog istorijos apie teatrą baigtos: galėjau tapti artistu, įsimylėjau teatro scenoje, per speigą ėjau namo po vaidinimo. Viskas. Ką daugiau pasakoti? Ir štai vakar turėjau tiesioginį sąlyti su šių dienų teatru - buvau Vilniuje, pačioje širdyje, pačiame kultūros centre, ne bet kokiame, o Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tai skamba didžiai! Tai skamba išdidžiai.

Bet jūs man jau atleiskite, jog lakoniškai man neišeina parašyti istorijų, nes aš vis matau visokiausių įdomių sąsąjų, kurias privalau aprašyti. O jūs, tie kurie skaitote mano istorijas, kurie jas sekate, pabandykite visai rimtai susimąstyti kodėl taip vyksta, kaip daba

r papaskosiu. kas čia per velnias dedasi!

Ir vėl pradėsiu nuo Adomo ir Ievos, nes jie pisosi ir štai ką mes šiomis dienomis turime - pasaulį besiritantį į kažkokį naują dugną. Ne, ne, nesiraukykite nuo šio žodžio - aš jį specialiai pavartojau, nes tai labai artimai siejasi su dabartiniu menu ir aukštąja kultūra. O jeigu jums koktu skaityti šitą žodį, jūs esate tiesiog atsilikėlis, mielas skaitytojau. Šia rašliava tai ir įrodysiu.

Per LRTV pradėjo rodyti labai gerą dokumentinį serialą apie paskutinius du karus - "Pasaulių karai" Labai rekomenduoju pasižiūrėti, o kas turit galimybę - nuo pat pirmos serijos. Ten pasakojama, jog jaunąjį Adolfą Hitlerį per pirmąjį pasaulinį karą galėjo nušauti. Į jį esą buvo nusitaikęs profesionalus britų kareivis. Būsimasis tironas priešais jį stovėjo beginklis. Bet britas gaiduko kažkodėl nenuspaudė, nuleido šautuvą. O Adolfas nusisuko ir ramiai nuėjo į savo apkasų pusę. Nuo tada esą, jis įtikėjęs svarbia savo misija.

Ar pamenate mano 10-ąją istoriją"Kaunas yra gražus"? Ją iliustravau nuotrauka, kurioje aš nusifotografavęs

Laisvės alėjoje prie plakato, reklamuojančio spektaklį "Didis blogis". Aš net neskaičiau apie ką jis, kodėl jis, kaip jis... Man patiko pavadinimas. Pagalvojau: "Jei aš šalia nusifotografuosiu ir parašysiu apie aptriušusią automobilių stovėjimo aikštelę šalia Muzikinio teatro, aš būsiu kaip koks Didis Blogis, dergiantis grąžujį Kauną, savo miestą." Kaip pagalvojau, taip ir padariau.

Ir štai ristele atbėgo 2016-ieji. Sausis. Mano dukra mano žmonai padovanoja du bilietus į spektaklį. Šaunu! Vyksim į Vilnių! Pagaliau po milijono metų nueisim į spektaklį! Smagu. Koks spektaklis? Net nepasidomėjom - ypač aš. Gi dovana ne man - aš tik palaikysiu žmonai kompaniją.

Po spektaklio dukros paklausiau: "Kodėl tu parinkai būtent šį spektaklį?" Pasirodo atsitiktinai. Paskaitė feisbuke atsiliepimus - jie buvo šaunūs. Jau ko vien verti tokie aktoriai, kuriuos net aš žinau: Valentinas Masalskis, Vaiva Mainelytė... Todėl daug negalvodama ėmė ir nupirko bilietus į "Didijį blogį"!

Koks sutapimas!

Dabar ir aš, kaip Adolfas įtikėsiu, kad mano rašymas turi kažkokią misiją. Manęs laukia kažkokia DIDI ateitis. Mažų mažiausiai Nobelio premija už ką nors.

Didi-didi-didi...

Čia kartą su broliu ant Nemuno kranto naktį rūkėm, o jis ir sako: "Na, ir tu turi savo purvasklaidos kanalą..."

Turiu. Ir dabar savo, nuosavame purvasklaidos kanale rašau istoriją apie lietuviškąją kultūrą pačiomis įvairiausiomis prasmėmis - pilu savo purvą masalskiams ant galvų.

Pakeliui stabtelėjome "Statoile" kavos ir aišku užsukau į tualetą - jis mane pritrenkė. Taip tapetuotų viešųjų tualetų Lietuvoje dar nebuvau matęs! Mat aš gi kaimietis, iš provincijos, iš Kauno... Vilniečiai greičiausiai viską žino.

Ir štai įžengėme į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kuris mane iškart pribloškė tarybinių laikų geltonų plytų grožiu. Viskas čia kaip seniau, ta pati fanieruotų plokščių apdaila parteryje, ta pati rūbinė... Tik žmonės kiti.

Kiti, bet ne kitokie.

Žmona nusivelka kailinukus: "Ak, kaip aš taip apsikiaulinau, nepadėjau jai nusivilkti!" Paduodu kailinukus raudona mantija pasipuošusiam jaunuoliui. Tas paima ir laukia.

"Ko lauki, - pagalvojau vilkdamasis savo striukę: - Kabink kailinius!"

Bet jis laukia kol aš nusivilksiu. Paduodu savo striukę ir rūbininkas abu putlius rūbus pakabina ant vienos pakabos!

-Kaip tarybiniais laikais, - nuburbuliuoju.

-Baik, - šnypšteli man žmona.

Vėliau jai paaiškinu: "Ant vienos gembės visos šeimos paltus kabindavo tik tarybiniais laikais, nes žmones aptarnaudavo neišprususi darbininkija. O ir patys Homo Sovieticus buvo kitokie - jiems patikdavo kai rūbus kabina ant vienos pakabos. Pasiimi visos šeimos paltus vienu ypu, staigiai įlendi į pilkas striukes ir bėgi namo. Kam tas orumas. Ir nesvarbu kad nuplyšdavo rūbų pakabos.

Bet kas čia tokio, jei rūbai kabinami ant vienos pakabos? Visų pirma: rūbinėje yra tiek pakabų, kiek salėje sėdimų vietų. Turi būti! Visų antra: aš kaip džentelmenas, po spektaklio pirmiausia paimu damos rūbą ir jai padedu apsivilkti. Paskui paduodu kitą žetonėlį ir pasiimu savo rūbą. Kai man paduoda abu rūbus vienu metu, man keblu ir moteriai pagarbą parodyti ir savo rūbą laikyti - nebent po pažasčia. Tačiau kur aš pasidėsiu skrybėlę, lazdikę? Juk aš noriu būti orus, juk esu kilęs iš kilmingos giminės ir mane auklėjo būtent taip. Tik sovietmečiu negalėjau "ponu" būti. Trečia: aš juk atėjau ne į parduotuvę, atėjau į spektaklį, aš nenoriu niekur skubėti. Aš noriu būti orus. Aš noriu elementariausios pagarbos iš rūbininko. Nes jis man yra už tarną, už liokajų, nes aš atstovauju vidurinei klasei. Aš buržua.

Bet kuriuo atveju tetras prasideda nuo rūbinės - įsidėmėkite tą teisybę. Kaip tave sutinka, tokie ir šeimininkai.

Peržvelgiu salę ir bandau suvokti kur aš pakliuvau. Faktas, jog į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, pačią kultūros širdį, pačiame pačiausiame mieste! Kas čia atėjo? Šiuolaikinių aristokratų ar turtuolių čia nematau - jiems tokios pramogos

nėra įdomios ir prasmingos. Jie gi ką tik iš purvo į kunigaikščius išėjo. Darbininkija šiais laikais į tetrus nevaikšto - brangūs bilietai, neturi laiko. Kam tas tetras, jei yra barai, o namie telikas. Ar jie kokie nors durniai, kad pinigus mėtytų pavėjui: pasižiūrės "24 valandas" ar "Redirected" ir bus super! Nachui tas tetras. Būtent ne "teatras", o "tetras" - lengviau tarti. Tai kas gi čia susirinko - studentija, pagyvenusi intelegentija ir dar kažkoks tarpsluoksnis, kuriam, matomai, ir aš priklausau su žmona.

Prieš spektaklį įvairaus amžiaus žmogeliai klaidžioja tarp eilių, neranda savo vietų, atsisėda ne ten, kiti atėję juos išvaro - labai akivaizdu, jog tam tikra dalis apskritai čia pirmą kartą atėjo pasikultūrinti.

Eina pro šalį žmogeliai... Aš juk kultūringas, atsistoju, kad praleisčiau juos, bet šie net nepasako to mandagaus žodelio "Atsiprašau." Tik viena pagyvenusi dama. Tai vėlgi tam tikras publikos požymis.

Matau sėdinčių daug jaunų veidų - vadinasi čia daug studentijos. Priešais sėdi vyrukas su raudona megzta kepuraite. Per visas 2 val. spektaklio, taip ir nenusimovė savo kandonkės. O juk mano tėtis visad man sakydavo: "Bažnyčioje, teatre ir prie stalo nesėdėk su kepure. Taip daro tik rusai." Pamenate, kaip anais laikais rusaitės sėdėdavo su kailinėmis kepurėmis ir restoranuose ir teatrų salėse... Pamenate tuos pasakojimus, kaip 1939m. rusų karininkų žmonos Kaune prisipirko apatinukų ir vaikšiojo su jais gatvėse, nes palaikė jas suknutėmis. Teneįsižeidžia išprusę rusai, senosios aristokratijos palikuonys - tai jų neliečia. Kalbu apie prastuomenę.

Kaimietukas Pranas atvažiavo į Vilnių pasikultūrinti...

Žmona mane įspėjo: nešnirpšk nosimi, išsijunk telefoną, nefotografuok salės - nemandagu. Na, ką aš... Aš gi kaimietis. Atvažiavau į sostinę pasikultūrinti, argi aš galiu nefotografuoti, juk reikia jums, namiškiams parvešti kokių nors įspūdžių...

Spektaklis prasidėjo kaip pridera. Atsitraukė uždanga, namelis, sėdi šeima, valgo, kalbasi - visai juokingas dialogas. Vaidinama natūraliai. Nu viskas čiotkai, kaip priklauso. Aktoriai kalba rusiškai, kažkur šone eina titrai... Nu, kaip kine jomajo... Sprendimas lievas (jaunimas tegu žino, jog žodis "lievas" nėra lietuviškas ir jis reiškia tokį kreivą, prastą sprendimą), bet čto nam ribam - nam ribam pochui (reikia mokėti gerai rusų kalbą, kad suprastum šio fraziologizmo subtilumą, o "guglinis" vertimas būtų toks: "O kas mums žuvims - mums žuvims visvien"). Kodėl staiga pradėjau naudoti visokius
rusiškus išsireiškimus? Ogi todėl, kad spektaklyje rusų kalba liejosi per kraštus. Aktoriai kalbėjo taip, kaip tarpusavyje bendrauja kai kurie vilniečiai: kalba, kalba lietuviškai ir staiga pusėje sakinio pereina į rusų kalbą, ir staiga netikėtai į lenkų... Aš jau buvau bepradedąs manyti, kad čia mūsų mažumas parodijuoja, bet ne - lenkiškai nė žodžio! O kaipgi, juk šiuo metu mums priešai yra tik rusai. Bet spektaklis lyg tai buvo ne apie tai, nors su ryškiu politiniu atspalviu. Jeigu lakoniškai apsakyti apie ką tas vaidinimas, tai jis apie mūsų visuomenės nužmogėjimą, apie besaikį socialinių tinklų naudojimą ir nemokėjimą bendrauti tarpusavyje, apie iš visų galų lendančią propagandą, apie tai kaip ji kuriama ir koks mūsų santykis su ja, apie blogio ir gėrio kovą. Va. Toks kosmopolitinis spektaklis. Bet po velnių, tai kodėl nebuvo įpinta ir anglų kalba. Juk visoje to pasaulio griūtyje aktyviai dalyvauja ir anglosaksai. Ką, padarysi, režisierius buvo dvimatis ir mušė į vienus vartus.

Eina nachui tas režisierius... Ausys raitosi skaitant "nachui" ar ne? O juk grubus vertimas būtų "fuck"! ir žiūrėkit, skamba kur kas maloniau - juk visgi mes europiečiai. Galų gale ir jauniesiems žiūrovams, studentams būtų buvę lengviau sekti tekstą, kurio kartais ir nereikėjo sekti. Juk kai žiūrime į purviną vandenį, mes ilgai žvilgsnio neužlaikome.

Ko visgi aš keikiuosi?

Taip taikiai prasidėjo spektaklis...

Ogi spektaklyje išgirdau beveik visus įmanomus rusiškus keiksmažodžius ir jie liejosi laisvai kaip kraujas Tarantino filme "Bulvarinis skaitalas". Kas trečias-ketvirtas žodis! Jeigu jums patinka filmai, kuriuose gausiai keikiamasi, būtinai nueikite į tą spektaklį. Jis šimtu procentų atitinka "B" kategorijos filmus.

B kategorijos filmai yra mažo biudžeto, greitai kuriami filmai, atsiradę 3 dešimtmetyje Amerikoje didžiosios depresijos laikais, kai žiūrovams už vieno bilieto kainą buvo siūloma pamatyti du filmus: “gerą” A kategorijos ir “ne tokį gerą” B kategorijos. B kategorijos filmai labiausiai orientuojasi į horror, sci-fi, thriller, adventure žanrus, jie kuriami nesilaikant griežtų taisyklių, dėl ko atrodo “keistai”. Juos dažniausiai kuria režisieriai, kurie nenori priklausyti didžiosioms kino studijoms, arba režisieriai, kuriems trūksta patirties. Tiesa, B kategorijos filmai nėra tokie blogi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jie padarė daug meninių ir techninių atradimų, o tokie filmai, kaip Easy Rider (1969) susilaukė didžiulės komercinės sėkmės.

Sėdi, vadinasi ta šeima, kalbasi, valgo ir tik staiga šviesa gęsta: trach-babach! ir kažkas sunkaus per stogą įkrenta namuko vidun! Labai įdomus sprendimas - man patiko. Net pašokau iš vietos. Tikrai išgąsdino.

Žmonai pasilenkiau ir pažnibždėjau į ausį:

-Čia pagal anekdotą, kur eilinis Jonas tris kartus šoko iš parašiuto ir visus tris kartus neišsiskleidė parašiutas, ir visus tris kartus tūlas ūkininkas taisė savo daržinė stogą.

Nukrito plika boba...

Žmona man kumšt į šoną ir pati juoko nesulaiko. Na, ką norėti iš kaimiečių atvažuiavusių iš gilaus kaimo pasižiūrėti spektaklio!

O kai šviesa vėl įsižiebė pamatėm ir papų. Pasirodo nukrito ne parašiutininkas, o plika boba (užjaučiu aktorę - matyt, statistė) sėdinti keleivinio lėktuvo krėsle. Vaginos nesimatė - buvo pridengta saugos diržais. Gaila.

O žiūrovai: "ŪŪŪŪ!"

Papai visad yra gerai.

Buvo tame spektaklyje ir daugiau papų - papai liejosi laisvai, kaip prastame porno filme.

Bet kita vertus, galima namie įsijungti "Blue Huster" kanalą arba tiesiog internete pasižiūrėti porno vaizdelių... Na, tiesa, spektaklyje niekas nieko natūraliai nežagino - o jau buvo arti to. Irgi gaila. Gaila sumokėtų pinigų už bilietus.

Nesiruošiu atpasakoti viso spektaklio siužeto, nueisite patys ir pamatysite. Visą spektaklio pagrindinę mintį aktoriai pasakė per pirmąsias 10 minučių, o visas kitas 2 val. tiesiog mėgavosi visu tuo ką mes matome kasdien per kriminalus, prievartos filmų metu, visokiose 24-iose valandose ir panašiai.

Mėsininkas, kasdien skerdžiantis gyvulius tikrai neis žiūrėti parodomojo skerdimo, nes jis ir taip viską kuo puikiausiai žino.

Ar norint parodyti žmogaus žiaurumą reikia akivaizdžiai ir paprastai visų akivaizdoje nupjauti žmogui galvą? Ne. Menas turi kitų priemonių. Bet tame spektaklyje jokio meno nebuvo ir nėra. Tiesa, jokiam aktoriui galvos irgi nenupjovė, bet vieną korė. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo fikcija. Labai nusivyliau, kad mane apgavo.

Į pabaigą norėjosi nubėgti į šaldytuvą, kaip kad būna prastų veiksmo filmų metu ar reklaminių pauzių metu, bet kaip žinia teatre yra tik bufetas. Tik visa bėda, jog spektaklis buvo be pertraukų.

-Režisierius bijojo daryti pertrauką, nes bijojo, kad per ją žiūrovai neišsilakstytų, - po spektaklio pajuokavo žmona. Naa, bet kokia ji protinga!

V. Masalskis. Va, taip jis ir atrodė...

Spektaklis buvo toks labai naujoviškai pastatytas, interaktyvus. Mat salėje sėdėjęs Masalskis (atkreipėme dėmesį, jog viena kraštinė vieta 10-oje eilėje buvo rezervuota) pakilo ir neva apsimesdamas žiūrovu, keikdamasis nuliūrino į sceną. Vaidino save. Neva, atgrojusį aktorių, kuris kažko pavydi tiems esantiems scenoje. Paskui jis virsta šėtonu, rusu ir dar kažkuo. Pastebėjau, jog Masalskis labai gerai moka keiktis - natūraliai išėjo. Kaip gyvenime. Jaučiausi spektaklyje kaip namie - mat man labai patinka keiktis rusiškai. Siela atsigauna.

Kai Masalskis išėjo į scena, supratau žaidimo taisykles - panorau ir aš įsijungti į spektaklio veiksmą: pakilti iš savo vietos ir taipogi pakalbėti apie šį bei tą, juolab jog puikiai moku keiktis ir drąsos netrūksta ir liežuvis gerai dirba. Žmona sulaikė. Tris kartus norėjau jau eiti į sceną.

-Jei nueisiu, sugadinsiu tau visiškai visą vakarą ar ne? Susispyksime? - paklausiau pašnibždomis žmonos.

-Taip.

V. Mainelytė. Sunki ta senatvė... Aš irgi sutikčiau su bet kokiais vaidmenimis.

Bet man vistiek liko neatsakytas klausimas: o ką būtų darę tie aktoriai, jei aš su savo tekstu ir scenrijaus versija būčiau įsijungęs į veiksmą? Būčiau patikrinęs jų profesionalumą.

Apie aktorių profesionalumą... Esu iš garbių aktorių daug sykių girdėjęs, jog jie esą nevaidina visokiuose serialuose ir filmuose, nes esą tai mėšlas, tai ne menas. Esą teatras yra visai kas kita. Ten jie kažką išgyvena, jaučia. Esą, tik visokie pradažnos škuros eina vaidinti serialuose, kuriems tik eurai akyse. "Pradažnos škuros" - tai "parsidavėliškos odos".

Sėdėjau ir niekaip negalėjau suprasti kaip Masalskis, Mainelytė ėjo vaidinti į tokį purviną spektaklį? Ar jie per prastai uždirba, ar jie į tą Nacionalinį tetrą eina kaip į darbą, ar kuris galas... Juk kaip yra samdomame darbe - nori nenori, dirbi ir viskas sukandęs dantis. Bet tada nereikia kalbėti apie meną, kažkokią aktorystę, pašaukimą ir visokius kitokius niekus. Jugi tarkim, kokios Hulivudo žvaigždės į bile kokį porno filmą nenusamdysi. Jie paskaito scenarijų ir jei mato, kad tas vaidmuo jiems patinka, jie eina ir vaidina. Na, nebent koks magnatas sumoka biešėnus (rus. "beprotiškus") pinigus. Bet kas pas mus moka pinigus? Pas mus yra tik išmaldos. Nėra tie gerbiami aktoriai verti tokios pagarbos, kokią jiems skiriame. O jei manote kitaip, nueikite į tą visišką blogį. Labai geras, tarp kitko, ir taiklus spektaklio pavadinimas - atitinkantis jo kokybę.

Vienu momentu, jau maždaug paskutiniame spektaklio trečdalyje, kai jis perėjo į visišką fantosmagoriją (sunkiai mąstantiems siūlau įsivaizduoti pragarą), visa salė nuščiuvusi, susikaupusi bandė sekti nelabai svarbaus epizodo tekstą. Matyt, galvojo, jog jis turi kažkokią didelę meninę prasmę. Buvo taip tylu, jog kai aš žmonai šnibždėjau į ausį: "Juk tai akivaizdus šūdas - karalius nuogas! Ko visi čia sėdi?" - tie mano žodžiai girdėjosi maždaug 4 metrų spinduliu aplink mane. Tokia tad buvo tyla ir susikaupimas salėje. Na, galbūt dėl to, kai visa salė ėmė gausiai ploti atsistoję, tuo 3-4 metrų spinduliu aplink mane žiūrovai sėdėjo ir beveik neplojo. Va, kokia yra akivaizdi tiesos galia!

"12 kėdžių" yra genialus filmas. Pamenate tą epizodą, kai vyksta spektaklis, prasideda žemės drebėjimas, žiūrovai bėga iš salės, o pro juos link scenos braunasi Ostapas Benderis ir Kisa. Balkone sėdėjęs "meno gerbėjas" net išsižiojo: genialu taip pavaizduoti sutrikusios buržuazijos brovimąsi prieš nesustabdomą istorijos tėkmės srovę. Tikslios citatos nepamenu - ten smagiau pasakyta. Bet iš tiesų, tas filmo epizodas priminė spektaklio atmosferą: scenoje rodomas visiškas šūdas, o žiūrovai vėpso susižavėję ir gaudo kiekvieną žodį.

Avys...

Stebėjausi žiūrovais - 90 proc. plojo atsistoję. Matyt, jiems labai patiko. Juk taip daroma tik tada, kai tau labai patinka, iš didelės pagarbos režisieriui ir aktoriams. Aš neplojau. Žmona neplojo. Dukra man paskui paaiškino, jog jaunoji karta mananti, kad taip spektaklyje reikia elgtis. Voba!

Na, bet Vilniaus studentija ir jaunimu nereikėtų stebėtis, juk ten suvažiavo jau beveik visas Lietuvos kaimas. O juk paprastas žmogus elgiasi taip, kaip yra matęs rodant holivudiniuose, prabangiuose filmuose per teliką apie aristokratiją. Na, o pagyvenę inteligentai, kurių irgi buvo nemažai toje salėje (juk ji buvo pilnut pilnutėėlė - anšlagas: kas nenori pamatyti papų ir išgirsti keiksmažodžių!) irgi stojosi ir plojo. Ir vėl nesistebiu, nesgi dar Romos imperijos laikais senatoriai bliovė kaip avys...

Režisierius bandydamas kalbėti apie visuotinį nužmogėjimą, pats to nenorėdamas tapo jo dalimi.

Aš matyt, to šiuolaikinio meno nesuprantu. Jei suprasčiau, nusipirkčiau prabangius rėmus ir pasikabinčiau kur nors sodo gale, vaizdu į kokį nors gerą savo šiukšlynėlį - ir menas ir pigu.

O ta chebrytė kuri statė spektaklį pagalvojo: "Bliadj, įmetam papų, keiksmažodžių, viską sumiksuojam ir susirinksim gražaus pinigėlio! Eina, nachui, kaip bus gerai!" Toks tad jų lygis.

O prisimenant "B kategorijos" filmų apibrėžimą norėtūsi režisieriui pasakyti, jog baliono, imituojančio Žemės rutulį, pūtimas ir paskui jo mėtymas po sceną, yra pigi garsiojo Čarlio Čaplino filmo "Didysis diktatorius" epizodo, kai Hitleris žaidžia su Žemės rutuliu, kopija. Bet Čaplinas buvo žydas...

Č. Čaplinas. Filmas "Didysis diktatorius"

Na, ko norėti iš lietuviškos kultūros, jei mes visus žydus iššaudėme ir išvarėme iš Lietuvos. Žydai sudaro 2-3 proc. žmonijos ir net 50 proc. žmonijos intelektualai yra žydai. Jei jų nebūtume nuskriaudę, dabar Lietuva žydėtų ir būtų turtinga. O kadangi ji valdoma lietuvių, tai vaikai mėtomi į šulinius, BMW daužo troleibusų stoteles, teatras stato "Redirected" pigias kopijas, o pats filmas pigi Tarantino "Bulvarinio skaitalo" kopija. Mes patys be stuburų, be nuomonės, apiplėšti, išprievartauti ir toliau žaginami per visus galus. Kas spėjo, tas išvažiavo.

O juk tik vakar pasakiau, kad apie teatrą neberašysiu daugiau. Neperšokęs griovio, nesakyk "op!".

Aš esu tik paprastas kaimietis iš vidurio kaimo... nesėtų rugių žydėjimo kryžkelėje... Man didesnį įspūdį ir estetinį pasigėrėjimą paliko pakelėje matytas ištapetuotas tualetas, nei spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre...

E. Vėlyvio naujas filmas SIZIFO KULTAS - "...scenoje su orkestru turėtų būti aktorė, kuri bus nuoga..."

61-oji istorija. Šitą istoriją būtų galima pavadinti DULKIŲ SPINDESYS... Tai mūsų, statistų spindesys, kai saviškiams stabdysime TV įrašus ir rodysime pirštais: "Va, čia mano pakaušis". Tai aktorių spindesys prieš statistus, bet juk visi mes esame šioje Žemėje tik dulkės...

Gal pasirodys keistai, bet vakarykštės dienos istoriją pradėsiu nuo sapno. O jis buvo toks: "Virš mano namo skrenda keleivinis lėktuvas. Žemai. Pernelyg įtartinai žemai. Vienas motoras užsidega, nes pradeda rūkti dūmai. Iš pradžių plona srovele, o paskui dūmija jau kaip reikiant. Suvokiu, jog lėktuvas krenta ir jis rėžiasi į kitą šlaitą, kažkur į nevėžio g. rajoną (Žaliakalnis - be abejo, Kaunas). Pakyla ugnies ir dūmų stulpas. Bėgu pažiūrėti pro kitą langą. Keista, bet sprogimas sukelia žaibavimą - iš debesų elektros išlydžių šaknys kabinasi į dūmų kamuolius... "Keista...", - pagalvoju. Nuleidžiu akis ties horizontu išvystu keistą reiškinį - į dangų kyla automobiliai. Skaičiuoju - vienas, du, trys... Blasas man sako: "Prasidėjo pasaulio pabaiga..." Mintyse pagalvoju: "Koks absurdas, bet jei prieštaraujant visiems žinomiems fizikos dėsniams automobiliai kyla į dangų, iš tiesų kažkas prasidėjo antgamtiško..." Čia sapnas nutrūko, pabudau: šiandien eisiu filmuotis į Kauno Muzikinį tetarą, E. Vėlyvio naujoje juostoje, kurios darbinis pavadinimas "Sizifo kultas". Darbinis tai nereiškia, kad taip filmas ir vadinsis. Dar viskas gali keistis. Gali filmas apskritai nepasirodyti, jei režisierius neras pinigų, nesgi šiandien bus sukamas tik reklaminis filmo klipukas arba kaip liaudis sako "treileris", arba kaip kino kūrėjai SMS žinutėje įvardijo - "tyzeris". Juokingas tas jų žargonas. Kaip viskas vyko ir kokių nuotykių patyriau, ir kokių minčių kilo, tuoj papasakosiu, bet kadangi pradėjau nuo sapno, iškart peršoksi prie vakarykščių žinių.

E. Vėlyvis pasakoja muzikantėms kaip bus filmuojama

Vakare grįžtu iš filmavimo, žiūriu žinias ir  negaliu patikėti savo akimis: išvystu beveik tą patį ką mačiau sapne. Tik ten automobiliai kaip kilo dangun, taip ir pakilo,o žinių siužete jie tik pašokinėjo gatvėje, pasivartė - juk matėte tą siužetą?Ar nekeista? Ar netrodo keista, kad aš tai sapnavau? Netikite? Nieko tokio. Mano žmona II iki šiol netiki mano istorijomis ir jas vadina pasakomis. Kągi paseksiu pasaką apie vakarykštę dieną... o prie sapnų dar grįšiu pačioje pabaigoje.

Visų pirma, kaip ir daugelis "Aktorių agentūroje" užsiregistravusių statistų,  lapkričio 12d gavau SMS žinutę: "... filmavimas truks apie 12 val. Deja, atlygio nėra numatyto, anonsas kuriamas iš savų lėšų norint gauti finansavimą filmo gamybai. Tai ieškome savanorių, kurie galėtų vieną dieną neatlygintinai sudalyvauti filmavime..."

Hmmm... babkių nebus. Veltui. Vėlyvis suks komercinį kiną, o aš jam padėsiu veltui, iš idėjos. Paskui jis gers šampaną ir voliosis kur nors Filipinuose, o aš džiaugsiuosi, kad mano nugara ar pakaušis bus patekusi į anonsą! Šūdas... Tačiau... Vieno draugelio žmona kartą man rėžė, kad esu savanaudis ir turėčiau būt šiek tiek geresnis, galėčiau daugiau aplinkiniams gerų darbų nuveikti. Hmmm... ar čia nebūtų kartais geras darbas - padėti Vėlyviui gauti kokią nors Gervę - auksinę arba sidabrinę? Ir žmona va sako, kad esu blogas ir,
apskritai, kad gydyčiausi. Juk gydausi, bet kaip ir daugumai vyrų, man irgi nepadeda - vistiek, anot jos esu idiotas. Bet va, gerą darbą padaryti... O jeigu aš va, veltui sudalyvauju tame projekte, gal man gyvenimas irgi kokį nors siurprizą duos - veltui! Čia kaip šįryt girdėjau per radiją juokiantis: gavo tolimųjų reisų vairuotojas kažkokį lipduką, kuris pinigus neva traukia. Priklijavo ant priekinio stiklo ir kitą dieną rėžėsi į inkasacinį sunkvežimį pilną pinigų. Vadinasi gryna tiesa - tie dalykėliai veikia! Ai, buvę, nebuvę - nueisiu, pažiūrėsiu, o gal ir rimtesnį vaidmenį pas Vėlyvį gausiu. Juk po velnių, negi jam nereikės tam naujam filmui aktorių, o juk aš pats tas... Ir parašiau jiems OK. Grįžęs namo žinoma tuoj panaršiau internete apie tą "Sizifo kultą". Achaaa, "Lietuvos kino centras" Vėlyvio naujam sumanymui skyrė 27 tūkst. eurų. Išvertus į pinigus - 93 150 Lt! Apčiuopiama sumelė. Na, bet reikia suprasti... geras bičas...Va, Tadą Blindą padarė... Neblogai sukurpė ir iš valstybės neprašė nė cento. Va, "Redirekted" sumetė - žmonėms patiko, man - ne. Nebloga Tarantino "Bulvarinio skaitalo" ir daugybės kitų prasto siužeto kopijų kopija. Na, bet juk toks ir filmas - B kategorija, kaip pasakytų amžinatilsi Kučikas - keikiasi, dulkinasi ir šaudo dėl šaudymo. Tinka, gerai. Lietuviai dar tokio dalyko nedarė. Dabar va, Vėlyvis sako darys rimtą kiną, apie savižudybės prevenciją...

"O išeis juodoji komedija..." - juokauja kažkas iš statistų, rūkydamas prie Muzikiniuo tetro durų.

Ir dar pagalvojau: na, ir kas kad eurų nemokės, bet gal bus kokių nors siurprizų. Reikia nueiti. Vistiek juk šalia gyvenu. Ir siurprizų be abejonės buvo. Likus porai dienų iki filmavimo gavau štai tokią intriguojančią žinutę, cituoju ištrauką:

"Dabar bendra info: bus kavos, arbatos, mini pietūs (sultinys, bandelės su dešrelėmis, gal dar kažkas, bet nieko įspūdingo), tai galite pasiimti sau maisto, bus ramiau. Rūbai puošnūs, vyrai: kostiumai, marškiniai, kaklaraiščiai, varlytės, kelnės, kas ką turi pagal galimybes, moterys: suknelės, sijonai ir t.t. Kad nebūtume žieminiais megztiniais ir džinsais, netiks prie aplinkos ir orkestro, tai renkitės puošniai, lyg į vestuves ar naujametį balių. Venkikte labai ryškių spalvų, geriau klasikines, pastelinės spalvos. Norime informuoti, kad kažkuriuo metu scenoje su orkestru turėtų būti aktorė, kuri bus nuoga, tai informuojame apie tai ir prašymas nefilmuoti ir nefotografuoti..."

Eina, sau! Va, čia tai geras. Bus "porno"! Na, o jei švelniau tariant, bus įdomu. Čia tuoj kilo klausimų: ar visiškai nuoga ar pusiau nuoga? Ką ten scenoje veiks? Ar pasirodys su orkestru ar šalia orkestro? - kaip čia suprasti sakinį... ? Nefotografuoti... Ar aš galiu iškęsti nefotografavęs ir nefilmavęs. Dabar jau pasidarė principo reikalas tai atlikti. Kadangi nežinojau visų galimų aplinkybių, pasiėmiau mini žiūronus (ne binoklį) - maža ką... apsiginkluoti reikia. O gal bus labai įdomu, o aš sėdėsiu pačiame salės gale - neprisimenu kokio dydžio salė. Milijoną metų ten nebuvęs, mat visokių operečių ne mėgėjas.

Nuoga... filmuotos medžiagos nerodysiu :)

Į Muzikinį įžengiu kaip priklauso - 8:30 ryto. Visur nuorodos: apačioje gyvens "beždžionės" - tai mes statistai, o jei žargonu, tai "masuotė", na, o žmonės, kurie kartais patenka ir į "Žmones" kavą gers antrame aukšte, vadinamojoje "Valgykloje", Muzikinio bufete. Viskas kaip visad: skirstymas griežtas ir nekeičiamas. Tik va, vis suku galvą iš kur atėjo ta keista tradicija taip niekinti, žeminti statistus. Ar čia iš tarybinių laikų, kai visoje totalitarinėje sistemoje jautėsi kalėjimų tradicijos: skirstymas į vierchus, dūchus, gaidžius, pajaus mokėjimas atėjus į darbą... ir kt. atrakcijos? Antai kai vasarą filmavausi kanadiečių-japonų filme "Tokias trial" techninis personalas ir aktoriai valgė su metaliniais įrankiais, iš keramikinių lėkščių, maistą dalijo iš kioskelio, iš valgyklinių katilų, o štai statistams maistą atvežė kareiviškuose bidonuose, kratė į plastikines lėkštes ir dalijo plastikinius įrankius. Čia kas? Ar čia pažeminimas, ar čia baimė, kad statistai sudaužys lėkštes, pavogs šaukštus, šakutes... Na, vistiek, matyt, kaip ne kaip masuotė laikoma beždžionėmis. Štai ir dabar: kava ir arbata jau paruošta ir supilta į kažkokius plastikinius bidonus su kraneliais. O va viršuje, režisieriui ir visai jo komandai pastatytas normalus kavos aparatas, šalia cukrus, medus, lenkiškas "Mleko"... Štai statistams pietums davė šaltą submariną, su drungnu sultiniu, o va viršuje - filmo kūrėjai maitinosi kaip baltieji žmonės - iš normalių lėkščių, galėjo rinktis valgius. Ir jie buvo karšti. Suprasčiau (gal - nors nenoriu suprasti, nes tam nerandu tinkamų argumentų), jei masuotėje būtų vien pacanai, snargliai visokie, bet čia buvo susirinkę ir garbūs ponai ir ponios - visi jie šlamštė šaltus submarinus... Juk beždžionės tinka.  Viena pagyvenusi statistė į mano samprotavimus kirto:

-O manęs nei žeidžia, nei žemina...

-O mane žemina, nes esu kilęs iš grafų... Mane kaip žmogų žemina...

"Bulkutė" ir sultinys... Veltui dirbančių suaugusių žmonių maistas

Ir aš kavos negėriau iš plastikinių bidonų - ėjau į bufetą ir gėriau normalią kavą su "mleko", cukrumi arba medumi, prikąsdamas skanesne bandele. Aš nelaikau savęs negru. Juolab, jog visgi atėjau čia padirbėti veltui, iš idėjos, pagelbėti Vėlyviui... Bet čia chebra nesuprato, kad jei statistai ateina iš idėjos, juos reikia labiau gerbti, nei tuo atveju, kai ateina dirbti 16 val. už 20 eurų. Nors žmogų šiaip jau reikėtų gerbti visada. Bet matyt, neišeina. Trūksta to aristokratiško išsilavinimo ir supratimo. Juk kas yra visi tie menininkai? Juk pagal viduramžių supratimą, jie jokios žvaigždės - jie tiesiog trubadūrai, juokdariai, pasakoriai... Nieko rimto, nieko gerbtino. Tad ko iš jų ir norėti.

Kita verus, kai iš valstybės gauni tik 27 tūkst. eurų filmo statymui ir už juos ketini susukti tik anonsą, su kuriuo ketini pritraukti privatų kapitalą, tikrai negali leisti 100 žmonių normaliai pavalgyti ir išgerti kavos. Juk jie tik beždžionės ir į "Žmones" niekad nepateks.

Kai savo naująsias draugužes, likimo seseris vakarop visgi nusitempiau į bufetą, ta kuri man aiškino, kad niekas jos nežeidžia ir nežemina, išgėrusi normalios kavos su bandele, prie normalaus staliuko, normaliose minkštose kėdėse o ne prie aludės tipo stalo ant kieto suolo, visgi palaimingai tarė:

-Jaučiuosi kaip baltas žmogus.

Iš kur yra atėjusi ta frazė? Mes ją sakome ir nesusimąstome iš kokių laikų ir santvarkų ir ką savyje nešiojamės - ar vergą ar baudžiauninką? Lietuviai yra nuolanki tauta, nes nenuolankiuosius arba išvežė ir sušaudė, arba šie patys pabėgo - kas Amerikon, kas į Čilę, kas į Vokietiją, liko tik plūgų rankenos. Štai kodėl aš savo moteriškos kompanijos neįstengiau nusitempti pietauti į bufetą...

-Ko mes ten lysim prie tų aktorių...

-Tarsi mes būtume kažkokie kitokie, prastesni? Juoba, kad dirbame taigi "už ačiū", - tariau. Bet teko susitaikyti su likimu ir valgyti šaltus "karštuosius šunis". Kaip išduosi kompaniją. Žydelis gi dėl kompanijos ir pasikorė.

Savigarba ir pagarba žmogui siejasi su kitu klausimu, kurio vis negaliu atsakyti: kodėl žmonės nori patekti į filmą? Visi kaip susitarę aiškina, kad jiems tai yra atrakcija, smagus laiko praleidimo būdas. Tačiau kaip gali būti smagu 7 val. trintis pasieniais nykioje patalpoje, kol prasidės kažkoks filmavimas? Aš suprantu tuos, kurie čia patenka atsitiktinai, pirmą kartą - taip, yra smalsu sužinoti kaip ta kino virtuvė atrodo iš vidaus. Tačiau, kai aš matau pagyvenusius, pusamžius ir visai jaunuolius: merginas ir vaikinkus, kurie yra užsiregistravę aktorių agentūrose, negaliu patikėti kad jiems tai atrakcija. Lygiai taip pat negaliu patikėti, jog šitaip eina prisidurti sau prie algos ar stipendijos - manau yrea geresnių būdų užkalti babkę, nei visą dieną kankintis dėl tų menkų 20 eurų. Netikiu. Netikiu, kai imanti gerus pinigus už savo renginių vedėja trenkiasi iš Plungės, kad sudalyvautų filmavime, kuriame niekas nieko nemoka. Netikiu vilniečiais, kurie važiuoja filmuotis į Kauną už dyką vien vardan atrakcijos! Netikiu. Kurių velnių pusamžiui masažuotojui eiti filmuotis?! Netikiu.

Aktorių ir techninio personalo maistelis...

Jei į filmavimą ateiti mėgautis, jei ateini nuotykio, tai eini, vaikštai, smalsauji, bendrauji, domiesi, plepi, juokauji, susipažysti su į save panašiais ir didžiais režisieriais arba tiesiog juos stebi iš šono. Betgi statistai to nedaro - nuolankiai laukia. Kartais kas nors atsineša netgi knygą. Ar gali būti didelė atrakcija, kai aš esu jau pabuvojęs keliuose filmavimuose ir dabar vidinu žiūrovą trečioje eilėje nuo galo. Ne, man tikrai tai nėra atrakcija. Aš čia ateinu tikėdamasis tapti aktoriumi, tikėdamasis gauti vaidmenį su tekstu, tikėdamasis nora antraplanio, tikėdamasis, jog gal tapsiu aktoriumi. Žinoma, man tuo pačiu ir atrakcija. Bet vistiek meluosiu, jei sakysiu, jog tai man kaži koks didelis malonumas, jog aš kažko čia dar nemačiau - nemačiau profesionalių kamerų, nemačiau pasipūtusio aptarnaujančio personalo ir antrųjų, bei trečiųjų režisieriukų, kad nesitikėjau, jog mane Vėlyvis gal pastebės ir pakvies į tolesnį filmavimą. Aišku, to ir ėjau.

Bufeto gėrybės...

Bet aš vienintelis tuo aspektu kryptingai dirbau. Kai tu vaidini žiūrovą, sėdintį trečioje eilėje nuo galo - niekas tavęs nepastebės, net jei būsi antroji Merlyn Monro - 90x60x90. Jei būčiau režisierius, aš pastebėčiau tik tuos, kurie yra drąsūs, kurie daugiau armažiau lenda į akis, perbėga skersai išilgai kelią. Vakar tik aš toks buvau - visur kišantis nosį ir trigršį. Tai ko čia visi atėjo? Juk babkių nemoka. Netikiu, jog jauna šviesiaplaukė mergaičiukė atėjo pasmalsauti kaip atrodys nuoga jos amžiaus aktoriukė. Nesgi visiems rūpi salėje atsisėsti taip, kad jie pakliūtų į kadrą. Mano kolega, su kuriuo jau filmavomės "Tokias trial" net išskaičiavo, jog geriausia sėsti kairiau, 3-4 eilėje nuo scenos, nesgi toje pusėje važiuos invalido vežimėlyje vienas iš aktorių. Rūsyje, rūbinėje užkalbinau tai vieną, tai kitą merginą - vo Jezus (!), jei būčiau režisierius nė už ką jų neįmčiau - nebent į lovą. Pakanka, kai praveria burnytę, kai išgirsti nedrąsų balselį. Nori tapti aktoriumi, tapti matomam - būk drąsus, būk savimi, nebijok žmonių, bendrauk. Taigi, žiauriai nusprendžiau, jog nė vienas iš vakar susirinkusiųjų jokios karjeros nepadarys. O aš jau savo karjerą baigiau. Padariau viską ką galėjau padaryti kaip statistas. Dabar galiu laukti kokio nors gero vaidmens. Norėčiau suvaidinti kokį nors gangsterį, aferistą, karjeristą, aktyvistą, fašistą, komunistą ar... Ir ne tik norėčiau, bet labai gerai matau, kad ir galėčiau. Taigi mielieji režisieriai ir kino korifėjai - siūlykit man ką nors įdomaus ir jūs nesuklysite. Lauksiu, nesgi matau, kad toliau statistu būti nebėra prasmės - aš jau išaugau iš masuotės. Viską mačiau, viską žinau, visą malonumą ir pramogą jau patyriau. Dabar reikia gero vaidmens ir honoraro. O jeigu niekas nieko nepasiūlys - aktoriaus karjerą išdidžiai ir garbingai būsiu baigęs ir gal bandysiu tapti kosmonautu, tarkim... sako, jog renka komandą kelionei į Marsą, su bilietu į vieną pusę.

Masuotė laukia, kol išmuš jos žvaigždžių valanda...

Vėlyvi, aš tave pasigavęs koridoriuje tau ranką paspaudžiau - atsimeni mane? Pasakiau, jog esi geras režisierius. Ką aš tau daugiau galėjau pasakyti? Pasiūlyti padiskutuoti apie kiną? Iš visų man žinomų lietuvių režisierių norėčiau vaidinti pas tave, nes statai žiūrimą kiną, o ne lietuvišką meną "taduko laiškai į klaipėdą". Aš paspaudžiau tavo ranką ir man to pakako, kad suvokčiau kas esi per žmogus - nenorėk, kad visiems išpliurpčiau tavo asmenines paslaptis, kurių niekam nepasakoji, savo silpnybes... Čia yra geras mano pasiūlymas, kurio nenorėsi atsisakyti - taigi kviesk pagrindiniam vaidmeniui ir aš nutilsiu amžiams.

Kai ateinu į naują vietą, visad mėgstu kaip lapinas apsižiūrėti: kur pagrindinis, o kur atsarginiai išėjimai. Susipažįstu su aplinka, iš įvairių sluoksnių užmezgu kontaktą ir pradedu maloniai leisti laiką. Gera turėti laiką - sakė Basanavičius ir tai visai nėra anglosaksiška fraės konstrukcija. Vos atėjęs, iškart nupėdinau į bufetą kavos. Čia iškart susipažianau su tetaro administratore Jolanta ir saksofonistu, bei tokia smuikininke Laura. Tai reiškė, jog aš jau kaip savas galėjau landžioti grimo kambarių koridoriais ir lysti į užkulisius - juk einu pas savo draugelius.

Audrius Paulavičius - vaidins Sizifą, o dabar fotografuoja

Užkalbinu ryžą fotografą, kuris visus užsiregistravusius statistus alei vieną fotografuoja. Tas tuoj pasiūlo eiti parūkyti ir nusiveda mane koridoriais kažkur gilyn į Muzikinio širdį, kol nusileidžiam į kažkokį pusrūsį - rūkalnę. Čia ant suolo sukabintos net savadarbės peleninės - skardinės dėžutės ant metalinių lenktų juostelių. Jos kaip kokie savotiški samčiai sukabinti ant suolo atkaltės. Šalia ant grindų ir "laukinė" peleninė - didelė, aukųta, su grotelėmis - kad patogiau rūkaliui būtų kancarą užgesinti. Psrūsys pailgas, skliautuotas, jaukus aktoriukų prieglobstis.

-Kuo vardu? - klausiu ryžiko.

-Audrius, - atsako šis.

Na. Audrius tai Audrius - ar daug pasaulyje Audrių?

-Fotografas? - klausiu jo.

-Atsitiktinai ta fotografija pradėjau... Pabandžiau. Žiūriu, kad išeina, kad patinka... Atrodo domiesi kinu?.. - atsargiai paklausia jis. Čia aš lakoniškai papsakoju apie tai kaip svajojau tapti režisieriumi ir juo netapau, kaip dabar filmuoju vestuves. Ir iškart pastebiu, kaip staiga jo akyse užgęsta suidomėjimas manimi. Ir su visais taip. Kai užkalbinu, jie žiūri į mane su kažkokia viltimi, kad gal kartais aš koks pyrago gabalas, bet kai pasirodo, jog esu tik kremzlė, staigiai pasidarau nelabai įdomus. Taip, taip... režisierius tikisi užlipti turtingam prodiuseriui ar mecenatui ant kojos, statistė viliasi kad režisierius užkliuvęs už jo jos ilgų kojų nukris tiesiai

tarp papų, smuikininkė palaiko mane režisieriumi, mergička iš filmavimo grupės personalo pamano, kad gal aš Muzikinio direktorius... Visi kažką mano, kol neprasižioju. A, vestuves filmuoja, tas visai neįdomus...

Na, bet su Audriumi paskui dar susitikę persimetam šypsenomis, kažkokiomis frazėmis... Vadinasi ne taip jau ir blogai. O besikalbant tame rūsyje imu ir suprantu, kad jis yra vienas iš "Lietuvos aktorių agentūros" savininkų. Ko daugiau man, statistui norėti, a?! kai susidraugauji su tuo, su kuo reikia! Kai surūkai jo cigaretę. Šįkart buvo kitaip nei anąkart su Rudoku. Šįkart specialiai nepasiėmiau į filmavimą cigarečių, nes bandau mesti rūkymą. Būdas paprastas: nepirkti cigarečių, o kai norisi užsirūkyti, prašinėti iš tų, kurie jų turi. Bet negali ilgai "kliančinti" - juk gėda. ir ateina laikas, kai nustoji apskritai rūkęs. Svarbu nepirkti! Taigi, sakau Audriui:

-Metu rūkyti, tad mestelk man vieną cigaretę!

Tas:

-Mielai!

Štai kodėl yra antroji priežastis, dėl kurios aš jau išsėmiau visas galimybes: jau turiu pažinčių aktorių agentūroje. Viskas, Audriau Paulavičiau, mes jau draugai, o draugai darugams padeda - suorganizuok man kokį padorų vaidmenį.

Paskui, kai jau vaidinau žiūrovą, suvokiau, kad tas Audrius ne tik agentūros savininkas, bet ir žinomas aktorius, o Vėlyvio filme vaidins Sizifą. Ot, velniai rautų! - mano išsilavinimo spragos. Bet kita vertus, geriau žvaigždžių nepažinti, jei pats ja ketini tapti - lengviau, drąsiau, mažiau akina šlovės šviesą, geriau matosi tie laipteliai, kuriais kopi aukštyn į dangų. Va, taip. Audriau, aš dar nežinau kokį tau pateiksiu pasiūlymą, nuo kurio negalėsi atsisakyti, bet ką nors sugalvosiu...

Na, ir beveik nebeliko ką daugiau pasakoti... A, apie tą apsinuoginusią aktorę ir orkestrą... Slankiojau, aš slankiojau, kol neatsidūriau scenos užkulisiuose. Gi žiūriu visos muzikantės jau su juodais perukais, juodomis ilgomis sukniomis, priešais dirigento vaidmenyje stovi aktorius Gediminas Storpirštis. Aišku seksualiausiai atrodė tos merginos, kurios laikė tarp kojų įsispraudusios kontrabosus - nu labai, sexy... Žiūriu, Stovi ant scenos Vėlyvis - tuoj prasidės orkestro filmavimas. Aiškina kaip ąia viskas vyks, merginos linksi galvomis... "Vargšelės, " - pagalvoju: - "Jūs este profesionalės muzikantės - nežinote į kokią velniavą įsivėlėte..." Ir buvau teisus, jas kankino nuo ryto ligi sutemų. O viena sėdėjo su temperatūra - į pabaigą ta taip užkilo, jog režisieriaus buvo paprašyta ką nors sugalvoti. nemanau, kad jis kč nors sugalvojo, mat vargšelė sėdėjo pačiame orkestro centre - kur labiausiai matoma.

Filmuotos medžiagos nepublikuosiu...

Pradžioje buvo įrašytas garsas, paskui orkestras jau grojo pagal fonogramą - profesionaliai vaidino... ir štai po kažkelinto dublio išgirdau, jog techninis personalas kalbina kažkokią Ievutę:

-Ievute, ar pasiruošus?

-Dar ne...

-Ievute, paskubėk...

-Už 10 min...

Supratau, jog tuoj bus, tuoj prasidės. Muzikantai įspėjami nekreipti dėmesio į tai kas tuoj bus.

-Ji vaikščios scenoje, o jūs toliau grojate...

Ir štai Ievutė atveda Gabrielę, aktoriukę prisidengusią skara. Repeticija. Po skara matosi seksualūs apatiniai, kojinės... juodos, bet ne tinklinės... po repeticijos Jurga dingsta. Aš neišlaikau ir filmuoju ją einančią tarp muzikantų, laikydamas fotoaparatą po sukryžiuotomis rankomis.

Vėl išgirstu pašnekesius per raciją. Na, ar Gabrielė jau pasiruošusi? Dar ne? Kada? Na, kada... Visi laukia. Bliamba, svarstau - ko ten taip ilgai. Ar ruošiasi morališkai visiškai nuoga išeiti prieš kameras ar kas čia? Laukiu, tikiuosi... kad bus kaip priklauso ir tarpkojis neskustas. Fu, koks aš vulgarus, bet vyrai tokie jie jau yra - kiaulės.

Atvedą Gabrielę. Ta su peruku ir mėlynai dažytomis lūpomis, bet su juodu triko, kuris slepia papus ir kitokias grožybes... Ai, ką darysi - ką turim tą žiūrim: aukštakulniai, kojinės, triko... Subinė šiaip sau, kojos nieko, veidukas galėjo... Ai, juk čia ne porno filmą stato, prisimenu aš - čia gi meną darys. Gal tokios reikėjo, specialiai rinko, kad galėtų įgyvendinti savižudybių prevencijos temą... Žodžiu, prisifilmavęs iš pasalų, prisikaifavęs nuo to proceso - juk ne kasdien pabūsi paparacio ar šnipo vaidmeny... Bliama, juk čia tikrovė: nežinosi filmavimo komanda gali ir fotiką atimti. Juk buvome įspėti: nefotografuoti ir nefilmuoti! Filmuoju ir žvygauju: šalia stovi ta Ievutė, kuri atvedė į sceną Gabrielę, dar 3 filmavimo komandos nariai ir nė vienas nė nenujaučia, kad tas kostiumuotas dėdulė velnius krečia...

Ai dar buvo geras fintas - linksmas. Jau artėja 8 val. vakaro. Orkestras jau išsikvėpęs, jau ir mes žiūrovų vaidmeny pavargom stoti-sėsti, stoti-sėsti ir ploti... Dar vienas dublis. Orkestras susirenka. Merginos pakelia smičius. Operatorius pasiruošęs. Pliaukšė.

-Garsas! - rėkia kažkas kad būtų paleista fonograma ir tada kažkas susigrimba:

-O kur dirigentas?!

Storpirštis dingo - gal išėjo parūkyti. Visa salė lūžta iš juoko - beždžionėms atrakcija.

Kai tik pradėjau rašyti šias istorijas, vienas mano geras draugas, kuris išvarė į Afriką piratų gaudyti, man sako:

-Pranai, bet ko tu ciniku tapai?

Cinikas man skamba kaip cinkas... Cinkas yra metalas. ir dar yra sakoma - istorija su cinkeliu. Tad aš nežinau, ar aš cinnikas ar čia man su cinku viskas gaunasi, bet masuotės kitaip,  kaip beždžionėmis negaliu nevadinti. Nepykit, broliai statistai, ir aš toks pat, ir aš iš jūsų tarpo.

Sėdim mes, salėje, vaidinam žiūrovus. Kadangi vilniečiai, kaip kokie šventieji piligrimai filmuosis abi dienas, tad jie patenka į kadrą neišplaukę, ryškus. Juos net pašukuoja, papudruoja. O mes, vietiniai, kaunuočiai, aborigenai, čiabuviai - mes nelabai svarbūs, greičiausi tik neryškiai boluosim fone.

-Ir kam aš tą makiažą dariausi, tiek vargau, - šnibžda man į ausį kolegė, ta kuri atėjo su vestuvine suknele, kuri ėjo kaip į vestuves, kaip žinutėje paprašė.

Ir kažkuriuo momentu pasijutau labai keistai, tarsi Muzikinis tetras būtų virtęs visu pasauliu. Štai mes paprasti žmogeliai sėdim ir vaidinam žiūrovus. ir iš tiesų mes esam žiūrovai, kurie stebi filmavimo procesą. Bet ne stebėtojai - žiūrovai. Nes žiūrim ten kur reikia žiūrėti - ne į kamerą, ne į nuogą merginą. Kaip ir tikrovėje - mums vidutinybės diriguoja kaip gyventi, kažkokie režisieriai... Ne, režisierius valdo aktorius. O kas mūsų pasaulyje yra tas režisierius? Mus valdo režisieriaus asistentai. Paprasti vaikinukai. Ir tikrovėje mus valdo paprasti vidutinybės, o mes pasiduodame. Mums pasako kur žiūrėti, mes ir žiūrime. Štai mergina, jaunučiukė, ką tik iš paauglystės vystyklų iškritusi, gimusi, kai aš jau dulkinau merginas, kai uždirbinėjau pirmąsias babkes... ir štai ji, ta paprasta mergaičiukė vykdo režisieriaus asistento paliepimus. Bando mums sakyti užtikrintai. Mokosi mus, masę valdyti. Ji mūsų nemato - mes statistiniai vienetai. Mes masė.

-Jūs, jūs ir dar keturi, taip taip jūs... stojatės ir išeinate.... dabar jūs nereikalingi...

Machina...

Ir mūsų pasaulyje, realybėje kažkas kažkam pasirodo nereikalingas ir nueina anapilin. Absurdiškiausia, jog paliepia koks putinas, o koks nors jurijus su naikintuvu už 2 tūkst. kilometrų numeta bombą ir žūva vaikas, niekuo dėtas ir nekaltas. Ne teroristas. O orkestras, pasiutęs juodas orkestras, raudoname fone groja savo šėtonišką džiazą. Smičiai kilnojasi...

-Dabar bus dublis sulėtintai... - sako režisierius.

-Dabar bus dublis sugreitintai...

-Dabar kontrolinis dublis...

Kaip kontrolinis šūvis iš profesionalaus žudiko pistoleto. O štai ta mergaičiukė, jaunutė asistentė, staiga sugalvoja prieš fotoobjektyvą pasimaivyti: pritupia, išskėčia rankas ir atsuka užpakalį mums žiūrovams. Fotografui be abejonės ji atrodo juokingai. Ju juokingai atrodys ir pati sau. Bet man jos subinė nebuvo nei graži nei juokinga - liesa, nesubrendusi, paaugliška, mane įžeidžianti subinė...

Ir kodėl visad filmavimo metu techninė komanda, visokie pagalbiniai, visokie kamerų, štatyvų nešiotojasi yra tokie arogantiški? Štai čia jie visą dieną nešiojo megztas kepuraites. gal jiems šalta buvo? O antai grimerė muzikantes grimavo apsimuturiavusi kaklą ir galvą kaip dykumų moteris. Ir jai šalta? Na, kad režisierius su megztiniu, tai čia toks įvaizdis. Bet va kodėl apšvietėjas  į sceną atėjo muvėdamas odines pirštines - nesupratau. Matyt, kad kiečiau atrodytų. Kaip ir realybėje pagal "Juodąjį obelistą", anot Remarko, paštitinkas tapęs feltfebeliu yra pats bjauriausias viršininkas. O mes sėdime pasaulio teatre... visi mes buvome kažkada vaikai, bet vieni tapome žiūrovais, kiti režisieriais, treti apšvietėjais, kiti grimeriais, vieni sėdim parteryje, kiti apačioje... vieni šešėlyje, kiti šviesos rate... ir bombos krenta...

2005-ųjų metų sausio 1-ąją užlipau Kaune viename parke ant kalvos ir būsimai žmonai tariau:

-Man atrodo, kad kažkas įvyko - pasaulis pasikeitė.

Man scenoje tvyrojo karo nmuojauta...

2005-ųjų rudenį amžinatilsi dėdė Jonas Markaitis užsukęs svečiuosna netikėtai tarė:

-Vaikai, bus karas, bus karas...

Vakar, prieš filmavimą, sapnavau krentantį keleivinį lėktuvą. Tai mūsų, žmonių pasaulis. Žmonijos lėktuve užsidegė variklis - mes nenumaldomai lekiam pražūtin. Tuoj man šūktelsit:

-Pranai, nekarksėk prikarksėsi!

Bet kad jau ne nuomanęs kas bepriklauso. Aš tik žiūrovas, aš krentančio lėktuvo keleivis. Pasaulis ritasi į 3-iojo pasaulinio karo bedugnę nuo Maidano, o gal nuo seniau, nuo 2005-ųjų. 2009-ųjų ekonominė krizė, paskui Maidanas... Nuo Ukrainos įvykių pradžios pasaulyje niekas nepasistumėjo į gera, mes girdimes vis blogesnes ir blogesnes naujienas, situacija vis labiau komplikuojasi.

Tačiau kodėl automobiliai skraido? Ar aš galiu pasitikėti žiniomis, kuriose man tvirtina, kad automobilius oran pakėlė kažkoks trosas? Kuo aš šiame pasaulyje galiu pasitikėti. Esu kaip vaikas žaidimo aikštelėje, kaip žiūrovas tetare, kaip beždžionė narve Dievo akivaizdoje. Kodėl aš sapnavau dangun kylančius automobilius? Koks čia trenktas sutapimas?

O 20:30 val. filmavimas baigėsi ir visi išsiskirstė namo.

***

Žiūrėkit koks gaunasi gambitas, kokia kebeknė... Jei negausiu vaidmens pas Vėlyvį, galėsiu sakyti, jog tas perskaitė šią rašliavą ir įsižeidė. Jei "Aktorių agentūra" jokiam režisieriui neįsiūlys manęs pagrindiniam vaidmeniui, visiems aiškinsiu, kad ko gero Audrius Paulavičius perskaitė šitą rašliavą ir įsižeidė ant manęs.

Viskas, laukiu gerų pasiūlymų. Siūskite scenarijus, siūlykite babkes!