Kaip moliūgas norėjo pabėgti

337-oji istorija. Už tvoros gyvena pensininkų šeima - labai gerai. Jie man yra vietoj stebėjimo kameros. Esate matę tuos užrašus: "Teritorija stebima vaizdo kameromis!". Kartą išlipau pamiškėje nusilengvinti. Darau ir ant medžio skaitau užrašą. Apsižvaliau - kamerų nepastebėjau. Miškas stebimas vaizdo kamerų! Hmm... Tačiau nėra tobulesnės stebėjimo įrangos kaip smalsus kaimynas. Kai mūsų gatvelėje vyksta kas nors neįprasto, aš jį netgi pasiunčiu į žvalgybą. Sakau:

-Voldemarai, išsiaiškink ką jie ten stato...

Ir jis visad man pateikia įdomių ir detalių žinių. Pro jo akis niekas nepraslysta: kas kada išvyko, kur išvyko ar parvyko. Kartais man jį pavyksta apgauti, bet jis vistiek mane ištardo. Tad į mūsų gatvę vagiukams eiti pavojinga - pirmiausia jie turėtų neutralizuoti mūsų "išmaniąją" vaizdo stebėjimo kamerą.

Ten yra ir antra pora akių. Jos su manimi informacija nesidalija, nes yra kaip "ŠTAZI" - viską žino, viską seka, susirnka iš savo seniovisą informaciją, bet ką nors išpešti neįmanoma.

Stasi (tarimas - 'Štazi', vok. Ministerium für Staatssicherheit 'Valstybės saugumo ministerija') - Rytų Vokietijos valstybės institucija, atlikusi slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontražvalgybos funkcijas.

Stasi buvo įkurta 1950 m. vasario 8 d. Socialistų vienybės partija, TSKP atitikmuo Vokietijoje, vadino Stasi Schild und Schwert der Partei ('Partijos skydas ir kardas'). Likviduota 1989 m., pradėjus griūti Berlyno sienai.

Su kaimyne palaikau gerus santykius, nes nenoriu užsitraukti jos raganiško pykčio ar kokio prakeiksmo.

Ta moteris diena iš dienos, valanda iš valandos uja savo senį. Ne be reikalo buvo sukurta tokia pasaka apie auksinę žuvelę - tai realiais faktais pagrįsta istorija, pagrįsta daugiamečiais stebėjimais.

Štai stovi mano kaimynas vidury šlaito, vidury pabirusių nuo obels obuolių su kibiru rankose. Tas išsprūdo ir nuriedėjo. Senis liūdnu žvilgsniu stebėjo kaip anas rieda pakalnėn - nepajudėjo iš vietos. Paskui metė žvilgsnį į namų langus - bene iš ten eilinį kartą pasigirs: "Tu idiote! Tu slunkiau! Tu šūdo gabale! Tu prakeiktas žemaiti! Tu..."

Tąkart senė, matyt, buvo kitame trobos gale.

Mano kaimynas turi auksinę kantrybę - stebiuosi, kad jis vis dar gyvas. O ar sveikas - nežinia. Stresas, nervinė įtampa sukelia mums ligas.

Keista, jog tie žmonės kažkada vienas kitą mylėjo ir mylėjosi.

Vaikystėje tėvai man įkalė į galvą aksiomą: "Su kaimynais reikia sugyventi draugiškai, bet nesigimniauti..."

-Kas iš to, kad jie ryte vakare kartu keliasi, vieni pas kitus laksto švęsti... O vieną dieną, žiūrėk, jau pešasi, pjaunasi, spaudo vienas ant kito, - porindavo mano mama. - Šūds, iš tos didelės draugystės!

Aš irgi, su kaimynais geruoju, gražiuoju - labas rytas, labas vakaras, kaip gyveni, kaip einasi - bet nesigiminiuoju ir šašlykų šeimyniškai nekepam.

Ne vienas atvykęs į svečius pusbalsiu paklausia:

-O kaip kaimynai? kaip sugyvenate su kaimynais?

-Gerai, - visad atsakau. - puikūs kaimynai.

Ir iš tiesų jie yra puikūs! Turiu keletą kaimynų - visi jie šaunūs.

Girdžiu tokių istorijų, jog kaimynas su kaimynu nesugyvena, vienas kitam policiją kviečia, visaip kariauja. O man labiau priimtinos derybos prie butelio degtinės. Iškilo problema, pasiėmei butelį ir nuėjai sugerti su kaimynu. Tinka ir prevenciniai metodai -
paprastai jie daug nekainuoja. Štai per naujus metus pas savo kaimynę "Štazi" užsukau su šampano taurelėmis. Moteriškė buvo be galo pamaloninta, tuoj puolė lauke staliuką ruošti, pensininkiškus lašinius tempti ir naminukės papilstė. Ir senis buvo laimingas. Kartais kaimynė, derliau nuėmimo metu ir mums ko nors pasiūlo, savo sodo gėrybių. Mes mielai priimam.

VDR turėjo sieną su VFR. Mes irgi pasistatėme sieną - tvorą su kaimynais, kad bent kiek apsisaugotume nuo smalsių "išmaniosios" technikos žvilgsnių. Kaimynė prisodino patvory braškių ir dažnokai vasaros metu jas ravi. Aš suprantu kodėl. Nesgi yra gera proga pasiklausyti mūsų pokalbių.

Esant tokiai totalitarinei sistemai, nesistebiu, jog moliūgas nusprendė pabėgti per tvoros plyšį. Dabar nežinau kaip jam bus. Mes jį pastebėjom, bet traukti iš bėdos negalim, nes sugadinsim "tarpvalstybinius santykius". Jo lemtis, kaip ir daugumos, bėgusių per dviejų padalytų Vokietijų sieną - mirtis. Jis bus ištrauktas iš plyšio, supjaustytas ir suvalgytas.

Apskritai, man visad labiai patinka, kai kaimynai "prisidirba" ir "prisikiaulina" - jie man visad įbruka ginklą į rankas. Štai prieš keletą metų kita kaimynė, žiemą atsidariusi langą rėkė, kad aš užkasiąs sniegu jos namą. O kur man tą sniegą kišti - gyvename namas prie namo, man išvažiavimą reikia švariai nusikasti. Negi samdysiu krovininį sunkvežimį sniegui į užmiestį išvežti. Tąkart problemą išsprendžiau paprastai, sniegą suverčiau į "štazi" sodą. "Štazi nesupyko. Bet aš pasakysiu: "Nerėk ant kaimyno, nes greitu laiku pats prisikiaulinsi - zakonėlis". Taip ir tie kaimynai. Kelis sykius rėkė, o paskui... man tvorą jų statybininkai išlaužė, neseniai jų statybininkai apdulkino mano namą - tikiuosi tas neatsives naujų namukų; prieš keletą metų jų garažo stogas, pagautas gausaus vėjo tėškėsi į mano sienas ir paliko šiokias tokias žymes. Aš nerėkiau ir tyliu iki šiol. Tyliai šypsausi. kaimynai man bruka į rankas geras kortas - kai reikės, jomis ramiai pasinaudosiu. Nerėksiu. Susėsim prie butelkos ir pasikalbėsim.

Tai va, o moliūgui baigsis prastai... Nebent kada nors nugriautume tą sieną. Tačiau tai įvyktų, jei du sklypai susijungtų. Aš jau seniai nužiūrėjau, jog kaimynų sklype vienas mano augančių sūnų galėtų susiręsti puikų namą.

Moliūgėli, moliūgėli... netinkamą metą pasirinkai bėgti...

Mokykla: auklėtojas - pusę kunigo

335-oji istorija. Auklėtojas. Rytoj rugsėjo pirmoji. Šventa diena mokykloms. Šventė. Galiu ir aš kažką gero papasakoti apie TĄ mokyklą. Ji nebuvo kokia nors rusiška ar sovietinė. Ji buvo lietuviška, nes joje mokytojavo vien lietuviai. Ir ne santvarka daro mokyklą tautine, lietuviška, okupacine ar dar kokia, o žmonės.

Skuodo vidurinėje mokykloje aš atėjau į antrą pradinę klasę. Mokytoja buvo miela, bet ji jau nebebuvo pirmoji mano mokytoja. Pirmoji liko ten, toli, vaikystėje, Karkių kaime, tame saldžiame gyvenime, tame Rojuje... ir jei naujiesiems mano klasiokams tebesitęsė šiltas pradinokų gyvenimas, man realybė šaltai pažvelgė į akis. Aš patekau į svetimą pasaulį. Į naują pasaulį. Bedvasiai suolai, kėdės, didėlės nejaukios patalpos. Ne, jos buvo naujos, šviesios, spalvotos - juk mokykla buvo ką tik pastatyta. Bet aš iki tol mokiausi visai kitokiuose suoluose - senoviniuose, mediniuose, su atverčiamomis dalimis... Medinės jaukios grindys, o čia šaltas, kietas betonas ir linoleumas... Aš atėjau į kitą pasaulį ir pradinių klasių mokytoja man taip ir netapo vadinamąja "antrąja mama". Paskui mes išsiritome iš "viščiukų" amžiaus ir tapome tikrais mokiniais, kuriems leidžiama vaikščioti po visą mokyklą, o ne tik savo aukšte, kurie eina iš klasės į klasę, ir kuriems kiekvieną dalyką dėsto vis kitas mokytojas (!). Tokie mokiniai nepaleidžiami likimo valiai - juos prižiūri auklėtojas. Mokslas mokslu, bet vaikus gi reikia ir socialiai auklėti. Va, tą darbą ir atlieka auklėtojas. Tačiau greitai mes tapome pamestinukais, nes auklėtojos keitėsi kaip kojinės, o netrukus iš pamestinukų virtome "žvėriukais" - nedrausmingais, triūkšmingais, sunkiai valdomais. Matyt, pajutome laisvę - niekas mūsų nestebi, niekas mūsų nemato, niekam mes nerūpim - galim daryti ką panorėję. Tačiau netrukus, gal penktoje klasėje, pasklido gandas, jog mūsų auklėtoju taps ne kokia ten moteris, o vyras.

Siaubas!

Vadinsasi lauk disciplinos, drausmės, bausmių - į klasę ateina žvėris. Ir dar koks! Ei, ar jūs girdėjot, jo pavardė Puskunigis. Čia kas? Pavardė ar pravardė? O gal jis kunigas? Ne, jis pusė kunigo.

Vaikiškoje galvelėje visokių minčių kyla - tiki, netiki, prasimanai, juokiesi, žvygauji ir toliau lakstai koridoriais - ar tau kas rūpi. Kai bus tai ir pažiūrėsim.

Ir štai atėjo į klasę Vidmantas Puskunigis - toks šviesiaplaukis, pliktelėjęs žmogelis. Besišypsantis, kalbantis kažkaip keistai, nemūsiškai - jokio žemaičiavimo... Jis iš kažkur, iš aukštaitijos. Ir ne toks jau baisus. Vyras. Mielas. Geras. Bet atrodo iš mūsų reikalaus. Ir reikalavo...

Mano pirmoji mokytoja. 1975-ieji

Ir tikrai jis buvo kaip pusė kunigo - protingas vyras, nuostabus pedagogas. Aš tik po daugelio metų galiu įvertinti koks jis buvo profesionalas, kaip jis išmanė savo darbą ir koks didelis buvo atsidavimas darbui. Jis tikrai mumis rūpinosi. Kaip mano mama vis sakydavo: "Jis su jumis kaip višta perekšlė..." Mes aišku buvome kitokie. Mes skyrėmės nuo kitų klasių mokinių - tiesiog taip jau atsitiko... Bet Puskunigio dėka mes tapome išvis išskirtiniai. Jis mums giliai įdiegė kolektyviškumo jausmą. Iki tiek įdiegė, jog vyresnėse klasėse kai organizuodavome "plotus", tai į juos susirinkdavo visa klasė. Kitos klasės tuo labai stebėjosi. Mums iki tiek įdiegė kolektyviškumo jausmą, kad mes tapome vieni kitiems kone giminės, beveik broliai ir seserys. Net ir po mokyklos vis dar mielai susitikinėjam. O Skuode gyvenantys visad kartu švenčia visokias švenmtes, arba susitinka be jokių švenčių ir be jokių progų. Jis mums iki tiek įdiegė kolektyviškumo, draugiškumo jausmą, sampratą, kad mus mokykloje ėmė vadinti proletarų klase. Ir mes tuo didžiavomės. Didžiavomės savo išskirtinuimu ir nesikratėme tos proletariato pravardės. Taip, mes buvome proletarai. Mes Buvome proletariatas. Net ir po 25 metų, susitikimo progai gaminant raktų pakabukus, juose buvo užrašyta "Proletarai vienykitės. B klasė" - čia aliuzija į bolševikų šūkį "Visų šalių proletarai vienykitės!". Ir kodėl mes tapom tokiais proletarais?

Mūsų klasė pastatė spektaklį, kuriame aš nebūdamas pionieriumi turėjau vaidinti pionierių! Ir dar tai buvo pagrindinis vaidmuo! Mūsų klasė važiavo į begales visokių ekskursijų - auklėtojas sugebėdavo suorganizuoti autobusą. Tais laikais nebuvo taip paprasta. Dabar lengva, tik turėk pinigų. O tais laikais ne pinigai viską lėmė, o pažintys. Buvai geruose santykiuose su autobusų parku ar kokia nors kitokia įmone, kuri turėjo autobusą - vadinasi gausi. Aišku ir anais laikais reikėjo mokėti už nuomą, bet tada nebuvo transporto nuomos įmonių. Taip, kad ryšiai, ryšiai, ryšiai... O Puskunigis buvo bendraujantis žmogelis, iškalbus, kišenėje žodžio neieškantis ir nekvailas. Kur mes tik nebuvom nuvykę: ir į Klaipėdos uosstą, ir į Vilnių, į panoraminį kinoteatrą (žiūrėjom kažkokį veiksmo filmą su Deniro), ir į Pirčiupių kaimą, ir dar... gal net nepamenu kur. Kitos klasės tiek nevažinėdavo. Kodėl? Nes auklėtojos buvo bobos ir jos tiesiog tingėjo. Tingėjo užsiimti su vaikais. O Puskunigis netingėjo. Jei kur mokykloje vykdavo koks renginys - mes pirmi. Jei koks konkursas - mes skinam pirmas vietas. Net mokykliniuose karnavaluose pasirodydavom geriausiai. Taip ir tapom proletarų klase. Sutelkta, vieninga, socialiai aktyvia - mes buvom jėga. Mes buvom kaip vienas kumštis. Gal dėl to pas mus nebuvo patyčių dėl turtinių nelygybių, gal dėl to nebuvo susiskirstymo, susisluoksniavimo dėl sugebėjimo ar mokslų. Visi mes buvom lygūs. Moksliukas galėjo draugauti su dvejetukininku, turtingas su biednu, talentų turintis su eiliniu klasioku - ir jokių patyčių... Na, žinoma, pasipravardžiudavom, pasijuokdavom vienas iš kito, pasityčiodavom, bet visad jausdavom ribą. Nė vienas klasiokas nebuvo užguitas ar kaip nors skriaudžiams. Jei tik taip atsitikdavo visi stodavo vienas už kitą mūru. Ir dar viena ypatybė. Jei kitose klasėse valdžią buvo paėmusios mergaitės, o berniukai buvo kaip autsaideriai, tai mūsų klasėje valdėme mes, berniukai, o mergaitėms neliko nieko kitko kaip tik su mumis konkuruoti.

Kodėl?

Vėlgi atsakymas tas pats - auklėtojas buvo vyras. Moteris auklėtoja labiau pasikliauja mergaitėmis, berniukais nepasitiki, nes jos laikosi tos dogmos, jog apskritai visi vyrai yra kiaulės ir jais negalima pasitikėti. Na, jei kuo nors nepasitiki, tai jis vieną dieną tave ir išduoda. O mūsų klasėje Puskunigis gal labiau pasitikėjo mumis, bet ir mergaičių nenustumdavo į šalį. Todėl valdžia ir inicviatyva klasėje dažnai būdavo mūsų arba abiejų lyčių rankose. Kas valdo - tas muziką užsako.

Vidmantas Puskunigis buvo man kaip antrasis tėvas. Mes pykomės, barėmės, bet vistiek aš jį mylėjau ir gerbiau. Mes laikas nuo laiko susitikdavom, pasiskambindavom. O 2015-ųjų rudenį tarsi nujausdamas mirtį apsilankiau pas jį senelių namuose.

Jis buvo kone 10-čia metų jaunesni už mano tėtį, gimęs 1949-aisiais. 1966 metais baigė Birštono vidurinę mokyklą, o po metų aš gimiau, kažkur Žemaitijoje. Baigė Viniaus Pedagoginio instituto, Užsienio kalbų fakultetą ir jį pasiuntė dirbti į Skuodo vidurinę mokyklą. Ten mes ir susitikome. Ilgam. Jo gyvenimo moto buvo: "Daryti žmonėms gera".

Laidotuvių dieną jo žmona Laimutė man pasakė:

-Pranai tu baigei vidurinę mokyklą sidabro medaliu ir turėjai jį gauti. Vidmantas tave gynė, už tave kovojo, bet ta kova buvo ne jo jėgoms - dėl tavo politinių pažiūrų tau neskyrė medalio.

'Ei, hally-hally varna skrido pro šalį ir apšiko medalį!.."

Mūsų auklėtojas, vienas geriausių sovietmečio pedagogų už savo darbą taip pat negavo medalio, nei jokio apdovanojimo ir nebus įtrauktas į jokius žymių žmonių sąrašus. Ir nebus vadinamas jokiu patriarchu ar edokologijos tėvu. Deja, bet jis tokiu buvo. Jei tokių vyrų Lietuvoje sovietmečiu būtų mokyklose dirbę daugiau, dabar mes turėtume kiek kitokią visuomenę, labiau pilietišką, drąsesnę, tvirtesnę, geresnę.

Bet jis užgyveno kai kitką - didžiulį būrį savo "vaikų": dukrų ir sūnų, savo auklėtinių, kurie dabar yra kaip giminės. Galų gale ši istorija, tebūna jam kaip medalis, kaip apdovanojimas.

Vidmantas Stanislovas Puskunigis, vienas iškiliausių XXa. pabaigos Lietuvos pedagogų užgęso 2016 sausio 13 dieną.

Po kojomis girgždėjo sniegas, švietė saulytė, ėjo šerkšnas...

Su rytojaus rugsėjo pirmąją!

Man patinka sveikintis miške su nepažystamais

287-oji istorija. Vis trypčioju vietoje ir neprieinu prie tam tikrų istorijų, kurias norėčiau papasakoti, kad galėčiau užbaigti tapyti paveikslą iš 365-ių detalių. Bet matyt, tam yra kažkokios man nežinomos priežastys ir šiandien rašau visai kitą istoriją, kuri gali pasirodyti nuvalkiota, bet tikrindamasis realybėje, suvokiu, kad ji vis dar gyva ir yra labai tiesiogiai susijusi su mano dabartiniu gyvenimu.

Pastaraisiais metais labai mėgstu su visais sveikintis, net jei tai man visiškai nepažystamas ir atsitiktinis žmogus. Be jokios abejonės, nesisveikinu su kiekvienu sutiktu gatvėje, nors tarkim prekybos centrų ir krautuvėlių pardavėjos sveikinasi be išimties su visais ir palinki geros dienos. Tačiau pamenu tą laiką, kai taip tikarai nebuvo. Kai mūsų krašte apie 1998-2002-uosius metus ėmė dygti prekybos mes stebėjomės ir net šaipėmės iš pardavėjų, kurios su mumis sveikinosi ir sumokėjus pinigus, pasakydavo:

-Geros jums dienos.

Tai buvo labai neįprasta, keista ir , atrodo, niekam nereikalinga. Dabar tai įprasta ir berods reikalinga. Ne, sveikintis visad buvo reikalinga. jei tu žmogui pasakai "laba diena", tarsi tu jam praneši: "Aš esu taikus ir tavo atžvilgiu esu nusiteikęs draugiškai."

Lygiai taip pat, kažkokiais 1989-aisiais, kai ėmė keistis laikais ir kreipinys "draugas" ėmė atgyventi, bandė prilipti kreipinys "ponas". Nesgi tarybiniais laikais, pakėlus telefono ragelį sakydavom:

-Draugas Pranai, jums skambina Jonas.

Atsimenu, kai dirbdamas laikraščio redakcijoje, kokiam nors statybinės įmonės, padalinio vadovui
pasakydavau:

-Ponas Petraiti, noriu jus pakalbinti...

Dažnai iš anam laido gale žmogus susinepatogindavo:

-Koks aš jums ponas... Aš ne ponas...
Niekas Sąjūdžio laikais ponais nenorėjo būti. Tai skambėjo ne lietuviškai, o lenkiškai. lenkais niekas nenorėjo būti, "tovareiščiais" irgi... Man irgi buvo sunku apsukti liežuvį ir suraityti žodį "ponas" - žandai imdavo skaudėti nuo tokio keisto kreipinio. tad suradau visiškai kitokį, neutralų: "Gerbiamas Jonai, skambinu jums su tokiu reikalu...". Tai išsisukau. Atsikračiau "draugo" ir prisijaukinau "gerbiamąjį". Nors ir tuo atveju, kartais išgirsdavau:

-Che, che... koks aš gerbiamas... aš visai nesu gerbiamas... - kuklindavosi žmogėnas. O aš apie jį pagalvodavau: "Jei savęs negerbi, tai kuo tu save laikai?"

šeštadienį buvo prognozuojama, jog miškus užplūs grybautojai - kojos nebus galima įkelti. Po sėkmingo penktadieninio grybavimo, nusprendžiau pratęsti savo misiją - "Nupjauki miške grybą!". Man buvo įdomu išsiaiškinti ar tiesa tas mitas, jog grybų neįmanoma nugrybauti, jog viosų grybų nesurinksi ir kad ir kiek kas eitų per tą patį mišką, vistiek ras. Pasirodo, tai yra tik mitas ir savęs paguoda, jog per vėlai išsiruošei miškan. Reikėjo atsikelti penktą ir miške būti šeštą - pirmam. Tada visi grybai tavo. Tai nėra tiesa. Jei vakar per tavo vieteles praėjo geras grybautojas, kad ir kaip anksti keltumeis, nieko ten neberasi. Grybai per vieną naktį neišdygsta. Prasikošiau per nedidelį plotelį, kuriame penktadienį buvau prisirinkęs visą krepšį raudonviršių - tikrinau kiekvieną žemės pėdą, kiekvieną medį, kiekvieną žolę. Radau vos keleta raudonikių. Vadinasi man pavyko tą plotelį nušienauti atsakančiai. Tad jei eini mišku ir nerandi grybų, gali būti, kad vakar kažkas gerai išnaršė "tavo mišką" ir tai dar nereiškia, jog nėra grybų.

Mano plotelis giliau miške, sutinku vyrą ir moterį šliaužiančius palei kelią - aš einu jiems įstrtyžai. Likus keletui metrų pasisveikinu su vyriškiu:

-Laba diena!

Tas nustebęs man burbteli:

-Laba diena... laba diena... - suprask: "Tu man ne draugas!"

Tai tiesa arba ne. Miške nėra įprasta sveikintis. Nes apskritai pas mus žmonės yra labai atpratę sveikintis. Jie kažko bijosi. Bijosi užkalbinti nepažįstamąjį, kad tas netyčia nepasiųstų velniop. Kita vertus, gali būti išsiauklėjimo stoka arba tiesiog paprastas santūrumas.

Važiuoju į kitą vietelę. priekyje matau prie automobilio stoviniuoja žmonės - rūko. Nusileidžiu lango stiklą, stabteliu prie jų:

-Laba diena! Kaip einasi? - šypsausi. Sveikinantis būtinas priedėlis yra šypsena - ji nuginkluoja.

-Nu, neblogai, neblogai... O kaip jums?

-Jau pusę krepšio raudonviršių turiu...

-Na, matai... Puiku! - šypsosi moteriškė traukdama cigaretės dūmą: - Mes palei kelią vaikštom - bijom giliau į mišką lysti, bijom pasiklysti. Bet žinokit, pakelėse daugiau grybų, nei miško gilumoj. Jaunimas nulindo į gilumą, bet nelabai ką randa...

-Sėkmės jums! - palinkiu ir nuvažiuoju. Mane palydi šypsenos ir linkėjimai.

Atvažiuoju į kitą vietelę. Čia tuoj sutinku du vyriškius ir moteriškę. Ir vėl:

-Laba diena!

-Laba diena!

-Ar randat ką nors? - klausiu senyvos moteriškės.

-Kol kas nieko. Mes ką tik atvažiavom... Bet viskas čia pasikeitę... Čia mano miškas - anksčiau čia augdavo daug baravykų...

Žinau - ir aš čia grybauju, ir aš čia kartais randu. Šiandien neradau - nerasit ir jūs. "Mano miškas"... Aš nė nežinojau, jog čia moteriškės miškas. Visad galvojau, jog čia "mano miškas". Pasirodo jis jos. O kiek dar yra šito derlingo plotelio savininkų!

Magiškasis "laba diena" ir šypsena man suteikė informacijos. Man buvo smagu pasikalbėti su žmonėmis miške. Pakėlė nuotaiką. Ir jiems gal buvo smagu. Tačiau sveikintis miške nėra įprasta. Bet jūs pabandykit ir pamatysit, kaip tai smagu ir įdomu.

Vakar einu aplink vieną tokį tvenkinį - išėjom su sūnum pasivaikščioti. Aplink čia kolektyviniai sodai. Štai visai pakrantėje po berželiais auga keli kazlėkai. Žmonės pjovė žolę, bet grybus paliko. Sūnelis sako:

-Išraunam.

-Negalima - jie ne mūsų.

-Kodėl?

-Todėl, kad kažkas pjovė žolę ir juos jau rado. Jei nenuskynė, tai paliko augti. Vadinasi jie nėra mūsų.

Už kelių metrų su sūneliu sustojam prie šermukšnio. Pasakoju jam apie tą medį, jo naudą ir visokius mitus. Pamatau link mūsų einančią moteriškę.

-Laba diena, - pasisveikinu.

-Laba, laba... ką čia aiškinatės? - šypsosi kratydama po egle visokias grybienos atliekas.

-Pasakoju apie šermukšnį...

-A...

-O jūs sėjat grybus...

-Sėju, ale, kad jie neauga. Jau kelias dešimti metų čia kratau grybų atliekas, bet jie neauga... Ten po berželiais kazlėkai išaugo, o pas mus kažkodėl neauga...

Ir vėl smagu buvo pasišnekėti.

Kol apsukau kelių futbolo aikščių dydžio tvenkinį sveikinausi ne su vienu žmogumi. Įdomu buvo pastebėti, jog mieliau atsakydavo tuo pačiu pusamžiai žmonės, jaunos mamos ir tėtukai sutrikdavo, kažką burbteldavo po nosimi. Nėra įprasta laukuose, miškuose sveikintis. Jei tu tokiose vietose sveikiniesi, esi kažkoks keistas, kone laukinis. Nors tarkim, užsieniuose tai nėra neįprastas dalykas. Štai 2014-ųjų rudenį einu Bodo uosto (Norvegija) krantine, priešais atbėga pusamžis, žilsterėjęs vyriškis. Prabėgdamas pasisveikina, šypteli. Ir nors dangus aptrauktas debesimis, nors mes visiškai nežaystami, mano sieloje nušvinta saulutė: smagu, kai tau kas nors pasako "Labas rytas!"

Pas mus neįprasta sveikintis, bet man patinka.

Nesiruošiu moralizuoti apie tai, jog reikia sveikintis, būt mandagiam - darykit kaip norit. Jūsų pupos - jūsų daržas. Tačiau pastebėjau, jog tai turi praktinės naudos. Prekeiviai tai seniai pastebėjo.
Mes dažnai keikiame, kad aplink mus yra labai daug blogio. Tačiau pasaulį galima keisti kartais sunkiai pastebimais dalykais. Mažiau reikia moralizuoti ir mokyti kitus, reikia pačiam nors kažką nuveikti.

Britas, karo lakūnas mane sveikino naikintuvo sparnais

286-oji istorija. Visgi vasara ir reikia papasakoti dar ką nors smagaus, nuotaikai pakelti. Juk atostogų, kelionių ir svajonių metas.

Su dukra prisėdome ant aukšto kalno, nuo kurio atsiveria nuostabūs Peak District nacionalinio parko vaizdai. Aplink šmirinėja žmonės - grupėmis ir po vieną. Žvalgosi, aikčioja, fotografuojasi. Prisėdome įkalnėje, pailsinti kojas ir užkąsti. Mes vaikščiojome visą gerą pusdienį, nuo pat ankstyvo ryto, kai Edale kaimelyje išlipome iš traukinio. Įveikėme trasą takeliu palei upelį, tekantį kažkur iš senų kalnų, paskui kitu kalno šlaitu leidomės, palei kitą upelį, traukėme per avių ganyklas.

-Tėti, pažiūrėk kaip gražu!

-Avys... - stengdamasis neįlipti į jų išmatas burbtelėjau aš. - Tarsi nebūčiau gyvenime matęs avių...

-Ar tau negražu...

-Nežinau... - burbuliavau po nosimi. Avys kaip avys. Visą kelionės grožį pėsčiomis su nostalgija įvertinau tik

po metų. Taip jau man yra. Kai kurie įspūdžiai turi susigulėti, kad pajusčiau jų grožį. O tuo metu visą dieną skaudėjo koja per kelėną. Kažkur kremzlės susidėvėjusios ir nėra jokio serviso kur tas "gumas" galėčiau pasikeisti, šarnyrus pasiremontuoti... Ech, kaip būtų šaunu, jei turėčiau mechaninį kūną!

Taigi, velniškai pavargę, pučiant švelniam vėjukui beprotiškai taikioje aplinkoje, kokioje niekad nesu buvęs, išsitraukėme priešpiečius ir ėmėme užkandžiauti.

Atsiguliau į žolę ir ėmiau žiūrinėti dangų. Jaučiausi taip saugiai, kaip mamos įsčiose. Jaučiau, jog čia nėra jokių vagišių - tik taikūs britai ir kitataučiai...

Ir užsnūdau.

Užsnūdo ir mano dukrytė.

Užsnūdome su visu savo turtu, su fotoaparatais ir visa kuo...

Nežinau kiek miegojome - gal minutę, o gal pusvalandį. Pabudome ir niekas nebuvo dingę. Gamtos grožio neaprašysiu ir net nesistengsiu - galėčiau, bet nėra jokios prasmės. Vistiek tokių aprašymų niekas neskaito.

Avys, avys, avys...

Rašau tik apie tą nepaprastą saugumo ir taikos jausmą.

Paskui kai nusileidome nuo kalno ir ėjome per pievą, visai žemai praskrido britas naikintuvu. Aš jam pamojau ranka ir jis man pamojavo sparnais. Jis mane pastebėjo! Argi tai nenuostabu! Jis, karo lakūnas, žiūrėjo į taikią savo žemę ir mane išvydo! Stebūklas!

Tokios dvi plotmės: saugus žemės paviršius ir ore patruliuojantis karo lėktuvas. Tarsi žydru dangumi praskristų juoda mirtis su dalgiu...

Kaip atsidūriau tame Peak District nacionaliniame parke?

2015-ais metais mano dukrytė baigė baisiai didelius mokslus Britanijoje, Notnghamo universitete. Džiaugsmas tėtukui. Susikroviau lagaminą ir išdūmiau į Didžiąją Europos salą pasižiūrėti kaip vyksta užsieniuose bakalaurų ir magistrų kepurių mėtymas oran.
Rytas. Nuotaika pakili. Išgerta šampano taurė. Su dukra sukrentam į iškviestą taxi. Dukrytė tuoj ima pliurpti su vairuotoju - pasidžiaugiu: "Mano kraujas!". Vairuotojas mane palaiko jos draugu. Pamalonina. Gal specialiai, gal netyčia, bet smagu - vadinasi dar ne senis.

Universiteto teritorijoje begalės žmonių: tėtukai, mamytės, broliai ir sesės: juodu, rudi ir balti. Visas pasaulis vaikštinėja ąžuoliukų paunksmėje, gurkšnoja šampaną ir šypsosi. Atrodo pakliuvau į Holivudo filmą. O jau merginų gražumas - akys raibsta. Žiūri į dešinę tokios kojos, žiūri į kairę kitokios. Ach! O kas man daugiau, pusamžiui vyrui gali rūpėti, jei ne mergos!

Įsitaisiau pirmose eilėse tarp didžių ponų - štai ir iš vieno kišenės kyšo stora piniginė, štai ir iš kito. Štai dama iš kažkokių prabangių namų, štai indusas, štai kažkokia juodukų šeima afrikietiškais nacionaliniais rūbais - irgi prie pinigo. Šitame universitete nuo seno pinigingi mokėsi, o britų išdidžios, arogantiškos atžalos iš čia tiesiai į parlamentą keliauja - karjeros daryti.

O aš tik sėdžiu, akimis smalsiai viską gaudau, kaip regalijas iškilmingai įneša, kaip Britų saugumo kažkoks šefas kalbą sako - jis irgi kadaise baigė šitą univerą. Ima prie scenos rikiuotis jaunimas, prasideda diplomų teikimo, rankų spaudimo ceremonija. Filmuoja trys kameros iš skirtinų salės kraštų, per internetą vyksta tiesioginė transliacija... Ai, tiesa, nemanykit, kad į ceremoniją pateksi nemokamai - dukrytė man iš anksto nupirko bilietą, kuris nekainavo ašaras. Neturi pinigų, tupėk už durų, žiūrėk per internetą. Tačiau tokiai progai babkių negaila - ne kasdien išvysi gyvai tokius reginius.
Ir štai ceremonija baigiasi, visi laimingi diplomuoti patraukiame į vaišių salę, kur stovi vienakojai apvalūs

Raudona suknute, slovėnė... ach, kokios garbanėlės!

aukšti staliukai, kur dalijamas nemokamas šampanas. neseniai mačiau holivudinį filmą - ten diplomų teikimo šventė vyko Amerikoje, kažkokiame jų universitete. Viens prie vieno - ir ceremonija, ir vaišių salė...

Stovim prie staliuko: slovėnė, rumunė... visos jos mano dukrytės bendrakursės, draugės. O jau slovėnės sesutė (!) - gražumėlis neišpasakytas, pirštus gali apsilaižyti. Apsilaižau ir einame fotografuotis. Nieko naujo, nieko kitokio - fotografuojamės grupelėmis, po vieną, po du... mėtomos į viršų kepurės, kvailiojama... Ir štai šventės laikas baigėsi, daugumas čia pat universitete gražina išsinuomotas mantijas, kepures. O aš, kvailys,

Edale kaimelis

visad manydavau, kad jas studentai gauna nemokamai. Kapitalizmas, kapitalizmas... Nemokamai gali gauti į sprandą.

Kur traukiam toliau? Į barą. Vienu du su dukryte. Atšvęsti. Kaip smagu! Smagu su savo vaiku pakelti elio bokalą. Paskui prie mūsų prisijungia dukros kambariokas ir aš visą vakarą jiems pasakoju smagias istorijas. Jie leipsta juokais, o aš vis pasakoju netikėdamas savo akimis, jog jos gali sukelti tokį juoką.

Dukrytė man paruošė staigmeną - rytoj kažkur keliausime. Iš lovos mane išmeta anksti ir mes kažkur trenkiamės traukiniu. Išsiridenam iš vagono Edale kaimelyje, Peak District nacionaliniame parke. Štai kur mes vykome! Nagi, nagi... Ką čia išvysiu, ko dar nematęs. Seni neaukšti kalnai. Jie toki seni, kad iš jų beveik nieko nelikę, tačiau jei gyvenime niekad nebūtum buvojęs kalnuose, galėtum jau manyti, kad į juos ir patekai.

Kertam miegantį kaimelį ir pasileidžiam takeliais į slėnius ir klonius. Iš už debesų išlenda ir saulytė... Štai tiltukas, kaip iš pasakos apie nykštukus. Gurgena mažytis kalnų upeliukas.

Kur mes eisim? Palei šį takelį slėniu aukštyn...

Apie Sabonį, klakerius, genus ir ledus

451-oji istorija. Stovi vaikinukas prie "Da Du" ledų - renkasi neišsirenka. Prieinam mes su žmona prie šaldytuvų eilės. Aš jai pusbalsiu, kad galimai girdėtų ir jaunuolis, pradedu pliurpti:

-Girdėjau... neseniai kažkam nuo "Da-du" ledų paleido vidurius. Pakliuvo kažkokia infekcija į ledus gamybos procese...

-Eik tu, - nustemba žmona.

-Acha... žinai, kaip šiais laikais būna... kažkas pakliuvo ir apsikrėtė labai daug žmonių...

Pasirinkę ledų, paėjom į šoną. Vaikinukas tuoj pasitraukė nuo "Da Du ir pradėjo žiūrinėti "Nykštukus", kuriuos ir mes pirkome.

Va, taip gimsta gandai.

Tai netgi galėtų būti naujoji reklamos forma - stovi klakeriai prie maisto produktų ir pliurpia: "Labai gera dešra, superinė, prisotinta visokių vitaminų ir nors gamintojas į dešrą deda tik 12 proc. mėsos, šis gaminys nepaprastai maistingas ir ekologiškas...".

Nepainiokite klakerių su klerkais - tai ne tas pat. Klakeris - (pranc. claquer-ploti) - renginio organizatorių ar artisto samdytas žiūrovas, plojantis ir giriantis renginį (spektaklį, koncertą ir pan.) ar aktorių.

Tikrai nenustebsiu, jei artimoje ateityje klakeris įgis naujų reikšmių. Pati įtaigiausia reklamos forma yra tiesioginė reklama, kai žmogus sako žmogui. Kai bobulė kaip kokią naujieną, prekę giria kitai bobulei. Atsiradus intearktyviai televizijai, kai tu gali pasižiūrėti savaitės senumo laidą, kai gali prasukti reklaminius blokus, televizinė reklama gali versti neefektyvia ir netgi atgyvena.

Aš ne kartą savo istorijose bandžiau jums pasakyti, kad tai kas nutinka mūsų gyvenime yra be galo vienas su kitu susiję ir vieni įvykiai daro įtaką kitiems.

Yra sakoma, jog pensininkai kalba tik apie politiką ir kainas. Kai parašiau ilgą (beprotiškai ilgą) istoriją apie kainas ir tą straipsnioką pasiunčiau... Ne velniop... O į "Ūkininko patarėją" - redaktoriaus pavaduotoja jį pavadino marazmu. Tam tikru aspektu, taip ir buvo. Bet ji nepažysta manęs. Aš dar nesu pensininkas. Tiesiog įsitraukiau į tai, kas tuo metu buvo aktualu.

Rodosi ta istorija apie kainas visiškai iškrito iš mano istorijų konteksto. Ji tarsi buvo ne to formato, ne pagal tas taisykles sukurpta, kurių laikausi štai jau daugiau nei metai. Nė velnio. Visur yra sąsajų.

Šiuo metu per televiziją sukasi naujo, į Lietuvą įkeliančio koją prekybos tinklo "Lidlas" reklama. Aš pats to nežinodamas, nė nenujausdamas prisidėjau prie to, kad tas tinklas įkeltų koją į Lietuvą. Ir dar nežinau ar tai gerai ar blogai? Netrukus pamatysime. Bet tuo metu, kai mane pakvietė filmuotis jo reklamoje, o tai buvo 2015 metų rudenį, tikrai nieko nežinojau (mums nesakė, kas užsakovas) ir tikrai viešai nešnekėjom apie kainas. Man sumokėjo 30 eurų už statisto vaidmenį. Reklamoje aš vos vos matausi ir šmėsteliu tik pusei sekundės! Jei nežinočiau, kad tai aš - niekas nė nepastebėtų, net patys artimieji. Taigi, rodos mano įtaka labai menkutė - smiltelė. Tai beveik tas pat, kas pokario metais koks nors vienas lietuvis vienai dienai būtų nuėjęs pas stribus padirbėti valytoju NKVD patalpose. Rodos nereikšminga! Tačiau aš dalyvavau kuriant šią reklamą. Tarsi jau 2015-ųjų rudenį įsitraukiau į būsimą kalafijorų karą, padėdamas į Lietuvą ateiti naujam prekybos tinklui, kuris neva padarys įtaką maisto prekių kainoms. Na, pažiūrėsim. Istorija ne apie tai, o eilinį sykį apie sąsajas.

Aš Lidlo reklamoje... ta neaiški figūrėlė ties žibintu...

Kodėl pačioje pradžioje papasakojau istoriją apie ledus. Na, ir bjaurybė tas Pranas! Vaikinukas norėjo nusipirkti ledų, o jis pripliurpė visokių nesąmonių! Ar daug šioje istorijoje mano kaltės? Aš nepriėjau prie vaikino ir jo neatkalbinėjau kažko nepirkti: tai buvo laisvas jo pasirinkimas, laisva valia atliktas. Jam tiesiog nereikėjo klausytis ką šneka aplinkiniai. Jam reikėjo turėti savo nuomonę. Tačiau turėti SAVO NUOMONĘ yra sunku. Lengviau ant galvos užsimaukšlinti kepurę, nei galvoti savo galva.

Tačiau, kodėl aš toks esu?

Mes dažnai pastebime, jog šeimoje gimę du berniukai arba dvi mergaitės būna visiškai skirtingo charakterio ir kartais netgi nepanašūs į savo tėvus. Tada sakoma, atsigimė į senelį arba senelę. Genuose tik menka dalis yra atsakinga už mūsų išorę ir netgi už tai, kad mes esame žmogiško pavidalo - vsa kita kaip juodoji dėžė. Gali būti, jog ten yra saugoma labai svarbi informacija, o mes tiesiog esame jos saugyklos, kad ją nuneštume kažkur į ateitį, kažkokiam tikslui, kurio mūsų protas šiuo metu to aprėpti negali. Štai kodėl senovėje priešas stengdavosi išnaikinti visą giminę, išžudyti netgi vaikus - nes jie neša į ateitį kažkokią informaciją. Taip kaip vyšnios kelmas. Nupjauk vyšnią, bet jei neišrausi šaknų, iš kelmo po kurio laiko atžels ūgliai.

Mes per visokias amžių audras išlikome todėl, kad turėjome kažkokių ypatingų savybių. Štai vakar girdžiu A. Kaušpėdas pasakoja, jog nepriklausomybės kovų aušroje, per blokadą buvę taip sunku, jog kartais jie neturėdavo kuro, kad išvažiuotų koncertuoti. Aš blokados neatsimenu su kokiu nors dideliu siaubu: nebadavau ir kuro visą laik rasdavau. Nuvažiuoji prie Nėries tilto, o ten stovi benzovežis. Ir tokių taškų buvo. Ir netgi atlikau vieną savarankišką žygį į Baltarusiją, kad kanistruose to benzino parsivežčiau. Kaip ir dabar: vieni dūsta nuo kainų, o mūsų šeima ir vėl ruošiasi į Lenkiją apsipirkti.

Bet visgi kodėl aš papasakojau apie ledus? Aš dažnai galvodavau, kodėl esu toks o ne kitoks. Pasižiūrėkite į savo pavardes ir jose daug ką perskaitysite. Dažnai pavardės buvo duodamos pagal žmogaus būdą. Štai Budrikis. Buda Rikis. Yra toks senas žemaitiškas žodis "budinkas", reiškiantis pastataą. Rikis gi žiloje senovėje buvo valdovas, karalius, kunigaikštis. Vadinasi Budrikiui šiais laikais net nereikia jokių kilmės dokumentų ir taip aišku, kad jis iš valdovų giminės. Ir jei tas žmogus bet kokiomis aplinkybėmis sugeba atsistoti ant kojų, iš nieko sukurti sau gyvenimą ir netgi valdyti kitus - jis iš tolimos praeities atsinešė tų žmonių genus, kurie stovėjo genties avangarde.

Mano pavardę kai kas šifravo kaip "kaklaskarė ant kaklo" - tai laisvas žmogus, niekad nelenkęs nugaros kunigaikščiams. Pavardė turi sąsajų su anglų kalba: "aštrus velnias". Bet ar tai nėra laušta iš piršto. Tačiau tikrieji Šarpnickiai visad buvo aštraus būdo. Tačiau kuo tai siejasi su ledais? Ogi...

Tėtis turėjo brolį, iš pirmos mano senelio santuokos. Kazimierą. Tas buvęs velnio neštas ir pamestas žmogelis.

Mano tėtis vis juokdavosi:

-Jam nė viena valdžia netiko. Jis su visais kovojo. Smetonos laikais ėjo su komunistais, raudonas vėliavas kilnojo, bažnyčioje į švęstą vandenį lazurkas pildavo... Bet kai atėjo sovietinė valdžia - apsisuko prieš ją, jau ta jam nebepatinkanti. Bet sakau, žalty, juk tu su komunistais išvien ėjai, tai kaip čia dabar tau rusai nebepatinka?!  O karo metu prieš vokiečius ėjo... Aš jo paskui ir klausiau: "Tai Kazimierai, tu su visom valdžiom kovojai, o ką sau iškovojai? O sau jis nieko neiškovojo - mirė biednas kaip kulnas".

Kazimieras buvęs ateistas ir labai didelis čiderstvininkas (čiderstvininkas - piktai pokštaujantis žmogus). Sugalvojo pasijuokti iš davatkų. Įslinkęs bažnyčion į švęstą vandenį šliukštelėjo lazurkos (lazùrka (łazurek). Mėlyni dažai skalbiniams padažyti, kad būtų gražesnis jų baltumas, melsvė. Toks mėlynos spalvos chemikalas, kurio anksčiau truputėlį pildavo skalbiant rūbus; koncentruotas sunkiai valosi). Moterėlės, įeidamos bažnyčion, paprastai nežiūrėdavo į dubenėlį su švęstu vandeniu - eina pro šalį, kyšt pirštus ir sumeta kryžių - persižegnoja, pirmiausia pirštais paliesdamos kaktą. Dabar gi, kai švęstas vanduo nusidažė mėlynai, visos moterėlės išsitepliojo kaktas. Triukšmas kilo kaip vištidėje. Na, o jau Kazimierui juoko pilnos kelnės. Ne mažiau kikendavo ir mūsų tėtis, pasakodamas šią istoriją. Jis irgi buvo ateistas, bet pabaigoje visad pridurdavo moralą, jog visgi taip elgtis nėra gražu ir tikinčius reikėtų gerbti, o užėjus į bažnyčia nukelti kepurę, net jei su dievu ir nebendrauji.

Kazimieras buvęs žemo ūgio, šlubas žmogelis, su barzdele. Kartą, matyt, dar jaunas būdamas, sugalvojo tą koją pasigydyti. Mat išgirdo, jo Rygoje esą gerų daktarų. Bet bėda - pinigų neturi. O operacija brangi. Kiek galvojęs, kiek negalvojęs nuvažiavo Rygon, įsigijo fraką, lazdelę, cilindrą ir prisistatė gydytojams kaip pasiturintis ponas. Matyt, gerai suvaidino, jei niekas nė neįtarė jį esant tuščiomis kišenėmis. Daktarai atliko tyrimus, pasiūlė gydymą, o netrukus paguldė ligoninėn, geriausion palaton, su pačia geriausia priežiūra - kojos operacijai. Išoperavo. Koja gerai gijo ir sugijo. Viskas kuo puikiausiai! Išrašo jį iš ligoninės, pateikia sąskaitą, o Kazimieras jiems šypsosi ir sako:

-Bet aš pinigų neturiu - mano kišenėse vėjai švilpauja!

Baisiausiai įsiuto ligoninės administracija - išspyrė jį į gatvę, kaip paskutinį valkatą, gal dar ir į kailį davė. Kaip jo už tą aferą nenubaudė, kaip policijai neįdavė - pasakotojai nutyli. Matyt, Kazimieras buvo taip gerai viską apgalvojęs, gerai pasiruošęs, jog tiems daktarams neliko nieko kito, kaip pykti ant savęs, jog juos išdūrė kaip šunyčius ir ištremti sukčių į gatvės dulkes ar gerai apkulti. Tačiau po tokio "sėkmingo" gydymosi ką reiškia kelios mėlynės po akimis ar šonuose?!

Tėčio brolis... ir nesvarbu, kad ne tos pačios mamos, bet tėtis buvo tas pats. O jų tėtis gimė 1881-aisiais ir jo gyvenimas buvo kaip legenda. Tik niekas apie jį neparašė jokios knygos ir nesukūrė nė vieno filmo. Kol kas...

Laidojimo paslaugos atpigo - geras laikas numirti!

Prekybos centrų agresijos išraiška...

229-oji istorija. Mano blogo ne tas formatas, kad rašinėčiau tokias rašliavas. Tai netgi ne istorija nutikusi su manimi - aš pats pakliuvau į kažkieno sugalvotą istoriją (mat gimiau ir gyvenu Lietuvoje) ir esu priverstas žiūrėti kaip man valdžia akivaizdžiai meluoja. Ir negaliu tylėti. Kol neparašysiu tos minties, tol negalėsiu toliau sau rašinėti savo istorijėlių apie šį bei tą ir apie nieką.

Kodėl Lietuvos staistikos departamentas gina didžiuosius prekybos centrus? Prasidėjus prekybos centrų boikotui, mums aiškino, kad beveik niekas nebrango, o atvirkščiai, netgi pigo. Išgirdome visokių aiškinimų: neva skirtingi mūsų apsipirkimo įpročiai, neva piniginės skiriasi. Sutinku, tas tiesa, pinigines nešiojame skirtingas ir pinigų kiekiai skirtingi, tačiau kuris lietuvis nuolat neperka pomidorų, agurkų, kiaulienos?.. Mes akivaizdžiai matėme, jog kainos kyla. Tačiau statistikai aiškino: "Nė, nė... niekas nebrangsta, o jei ir pabrango, tai per nago juodymę."

Likus dienai iki boikoto, statistikos departamentas pro sukąstus dantis pripažino, jog visgi daržovės brango, bet ne kiauliena, o va štai laidojimo paslaugos netgi atpigo. Kraupokai ir visiškai ne vietoje laidoje "Teisė žinoti" nuskambėjo tas faktas - vadinasi numirti darosi pigiau. Bet žinokit, artimiesiems kapų priežiūra atsieis labai brangiai - ten niekas nepigo. Ten kainos tik kilo.

Šiandien visą dieną sukau galvą: kur čia šuo pakastas? Kodėl valdžia taip nenoriai, per jėgą "šiek tiek" pripažino, jog paprasti piliečiai visgi nėra asilai ir "šiek tiek" jie yra teisūs? Kur čia tas šuo pakastas? Apėjau sodą - šuns pakasto neradau. Žvilgterėjau į kaimynų sodą - pakasto šuns neradau.

Nesu ekonomistas ir nepretenduoju į labai gilias skaičių išvadas. Kas nors kitas tą šunį atkas ir atliks nuodugnų skrodimą - tikiuosi.

Kodėl pastaruosius metus Lietuvoje inlfliacijos rodikliai buvo būtent tokie: 210-ais - 3,8 proc.; 2011 - 3,4 proc.; 2012 - 2,8 proc.; 2013 - 1 proc.; 2014-ais, prieš pat euro įsivedimą staiga ji tampo išvis mizernas - 0,2.

Maxima. 2013 vasario 13d.

Kas per velnias ta infliacija? Infliacija - bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis.

Maxima. 2014 gegužės 14d.

Tai kaip čia dabar? Mes nepamename, kad būtų buvęs toks periodas, jog kainos kristų, bet anot valstybės, infliacija mažėja - tai reiškia, jog kainos krenta. O mes ryte nueiname į prekybos centrą ir matome atvirkščiai. Aš asmeniškai pamenu, tik akcijas ir nuolaidas, tik akcijas ir nuolaidas. Štai "Senukai" nesivargino - padarė akcijų dieną trečiadienį ir visi žinojome, jog apsipirkti ten reikia važiuoti trečiadieniais. Gi tie maisto prekybos centrai visą laiką su mumis žaidė kaip katė su pele. Ir tame žaidime aktyviausia visad buvo "Maxima". Plėšriausia. Ir tai matosi iš to kaip jie dažnai atnaujindavo savo tinklalapį...

Ir vis dėlto, kur tas šuo pakastas, kodėl valdžia taip nenoriai kalba apie kainų didėjimą, kodėl statistika iškreipta, kodėl ji neatspindi realybės? Tai kam tokia statistika apskritai reikalinga?

Kam?

Mane galima kritikuoti, nes tai yra tik prielaidos: Lietuva kasmet skolinasi pinigų - labai mažai pasaulyje šalių, kurios nesiskolina. Visos sėdi kelių privačių fondų kišenėse. Lietuva irgi skolinasi. Ir skolinasi daug. Dalimi paskolos dengia senas skolas. Tai daro visos valstybės. O kad tau skolintų pinigus, tu turi atrodyti gražus ir tvarkingas. Štai kodėl statistika iškreipiama ir mums meluojama. Tačiau gali būti ir kitaip... galbūt Lietuvą kokios nors finansų rinkos prižiūri, gano, kaip avį. Galbūt pasiskolino su kokiomis nors sąlygomis ar įsipareigojimais... Tarkim, kad pas mus infliacija neperžengs kokių nors ribų. Jei peržengs - sankcijos. O sankcijos reiškia kėdžių nestabilumą - virsti iš valdžios kėdės nė vienas nenori. Nes ten yra neblogai... toje valdžioje.

Kokia nauda politikieriams iš to, kad geromis sąlygomis gaus naują paskolą? Bus pinigų, bus stabilu, garantuotai kiekvienas seimūnas ar koks nors ministierskas konkorėžis gaus gerus atlyginimus, mes būsime ramūs, jų reitingai kils... Na, kaip jūs manote, ar valdžia kelia tuos minimalius atlyginimus rūpindamiesi mumis? Ne, jiems yra svarbūs valstybiniai rodikliai. Keliami atlyginimai tiesina sukrypusią statistiką. Paprastam žmogui suka galvą. Mumis jau seniai valdžios vyrai ir moterys nebesirūpina - jiems svarbios jų rietenos.

Kita vertus, galbūt Lietuva turi kažkokių įsipareigojimų prieš Europos sąjungą, todėl ir statistika kuriama melaginga, kitaip sakant, politiškai teisinga - kad atrodytume gražūs ir tvarkingi. Su kaklaraiščiu ir išlygintomis kelnėmis. Galbūt... šuo yra čia pakastas, o kaip jis atrodo, tegu aiškinasi kietesni už mane.
Šia tema jau rašiau 222-ojoje istorijoje.

Filmuoju vestuves, jubiliejus ir kitokias šventes. Kuriu įvairaus pobūdžio filmus. 

Spauskite šią nuorodą!

Kriminalas: juodos kainos pasmaugė lietuvį...

Suvalkuose.

224-oji istorija. Važiavau per Suvalkus ir svarsčiau, kaip taip atsitiko, kad važiuojant per Lenkijos meistelius ir miestus matai begales mažų parduotuvyčių, parduotuvių, krautuvių - sklepų. Žemaitiškai tai tiesiog rūsys, tad mano ausiai skamba gan juokingai. Kaip ir latviškas "užsliegts" - uždarytas. Ateini prie praduotuvės, o ta užslėgta... kaip raugintų kopūstų bačka. Seniau kaime akmeniu juos užslėgdavo. Žmonės visais laikais važiavo apsipirkti ten kur geriau, kur pigiau. Tarybiniais laikais dažnai skuodiškiai traukdavo į Prtiekulę, į "voientorgą" - karinio miestelio parduotuvytes. Ten visad būdavo visko daugiau, ko negausi mažame miestelyje. O jau ko nors stambesnio lėkdavom į Liepoją. Tėvai pasakojo, jog po karo buvo laikas kai latviai plūsdavo į Lietuvą pirkti miltų duonai. Kaip gaila, kad pas mus kainos nėra žemesnės nei Latvijoje. Nes tokiu atveju latviai trauktų pas mus apsipirkti ir gal būtų visai neblogai, bet va yra taip, jog mes važiuojame šniūrais į Lenkiją.

Trūko ir mūsų šeimai kantrybė - ir mes su žmona išvažiavome apsipirkti maisto produktų į Lenkiją. Ne todėl, kad už prastai gyventume, tiesiog nebesinori būti nuolatiniu nuolaidų medžiotoju. 
Aš niekada nedalyvavau visokiose keistose akcijose kaip "jemam" - man žema yra išpampusiomis ant kaktos akimis bėgti vakare ar naktį į parduotuvę, kad kažką gaučiau pigiau. 
Ir kodėl vakare? Kodėl naktį? Čia koks pasityčiojimas iš pirkėjų ar ką? Ir man visai nesvarbu, kad žmonės tą patį daro Londone ar Niujorke. Man tai nėra rodiklis. Tai žmogaus žeminimas. Be abejo, kiekvienas turi pasirinkimo teisė. Yra pasirinkimo teisė nepirkti garsiojo kalafioro, o nusipirkti suvytusią morką. Yra tokia teisė. Bet vieną dieną gali likti tik druska ir vanduo. Prie pasirinkimo teisės dar grįšiu.

Nuo Kauno iki Suvalkų gal 123 kilometrai. Tai beveik tas pat, kas nuvažiuoti į Vilnių. Kai automobilis varomas dizeliu, o namie rūsy stovi papildomas didžiulis šaldiklis, važiuoti į Lenkiją nusipirkti ilgesniam laikui produktų išsimoka. Mes tikrai nebevaikščiosime į prekybos centrus - gal iš smalsumo. Kai pritrūks grietinės, kefyro, batono, duonos ar pieno, trauksime į savo rajono mažytę parduotuvytę - čia visad kainos proto ribose. Tegu tie prekybos centrai kariasi ant savo kilpos. Pabodo. Tai bus tyli mūsų rezistencija prieš aukštas kainas. Partizaninis kainų karas.

Važiavau į Lenkiją, klausiausi radijo ir kraipiau galvą: ką jie nori apgauti? Patys save? Sumažins PVM mėsai iki 9 ar 5 proc. Ir kaip tai atrodys mūsų akimis? Kiaulienos sprandinė be kaulo ("Maksimoje", prieš kelias dienas) kainavo 4,63€/kg, kaina be PVM 3,83€/kg. PVM sudaro tik 80 eurocentų. Jeigu PVM mokestį sumažinsi iki 9 ar 5 proc. tuomet ta mėsa turėtų kainuoti 4,17€/kg arba 4,02€/kg. Tačiau ji vistiek lieka aukšta, lyginant su nesenais 2014-ais metais, prieš pat euro įvedimą, kai mums į akis melavo, jog kainos nekils arba kils nežymiai. Tada kiaulienos sprandinė be kaulo kainavo 3,91€/kg. Tuo tarpu kai Lenkijoje tą pačią sprandinės kilogramą galiu pirkti už 10-12 zlotų už kilogramą. Dabar kursas: 1 euras - 4,44 zloto. Taigi Lenkijoje ta pati kailiena - 2,25-2,70€/kg. Gerai, spaukim, spjaukim į tą Lenkiją. Sutinku, ne visi ten gali nuvykti iš tolimesnių Lietuvos kampelių, tačiau mūsų kaime valstiečiai ir ūkininkai kiaulieną stumdo po 2€/kg.  Negi tie mūsų politikai visiški asilai, jog mano, kad ir mes tokie patys ir jau praradome įgūdžius skaičiuoti? PVM sumažinimas kainų nepakeis. Nepakeis net ir jo panaikinimas - jos vistiek išliks aukštos. Be to, juk tikite manimi, kad sumažinus, tarkim, mėsai PVM iki 5 proc., kaina nesumažės lygiai tokiu pat procentu. O jei prekybos centrų koks žurnalistėlis paklaus, kodėl taip yra, jie suras visokių keistų priežasčių: "kiauliena pernykštė", "užsiliko sandėly", "pirkom kitokia kaina", "įtakoja naftos kainos" ir dar visokie pautai tarp kojų... prastam šokėjui taip būna.

Važiavau į Lenkiją ir svarsčiau: o kodėl mūsų prekybos centrai neveža didžiumos maisto produktų iš

Lenkijos? Ten ta pati kiauliena, vištiena, agurkai... Juk produktai labai panašūs, valgymo įpročiai beveik tie patys, kokybė irgi tokia pat, kaip ir lietuviškų produktų. Tik jau nepradėkit aiškinti, kad lietuviai kažkaip ypatingiau augina ir bulves, ir kiaules?! Kodėl prekybos centrai mėsą (ir ne tik) tempia iš kažkur, iš tolimų kraštų: Airijos, Belgijos... Ji ten pigesnė nei Lenkijoje? Juk vežama ne iš kokių nors atsilikusių kraštų, o iš tokių, kuriuose pragyvenimo lygis aukštas. Kuriuose kiaulininkas gauna padorų atlyginimą. Kur fermose leidžia muziką. Kur kiaules pjauna civilizuotai. Kur laikomasi visokių griežtų standartų. Juk visa tai kainuoja. Tad kaip ten mėsa tampa pigesnė nei Lietuvoje užauginta, nei užauginta Lenkijoje? Kaip taip atsitinka? O gal mums veža kokį nors surogatą? Pavyzdžiui kiaules augina kokiu nors hirdoponiniu būdu. Tarkim, britai kratosi tokios mėsos, bet ją mielai valgo durnelis lietuvis. Na, netikiu ir tuo. Čia kažkas ne taip. Kas visgi dirba tose fermose, kad mėsa tokia pigi, kad ją iš tolybių tolybės velka mūsų prekybos centrai? Juk prekybininkai negali būti tokie kvailiai, kad pirktų brangią mėsą ir užsidėtų labai mažą antkainį ir pardavinėtų vis kylančiomis kainomis, ir... Ne, taip negali būti... Kur mūsų lietuvaičiai ir lenkai uždarbiauja Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje? Fermose, vištidėse... Ir dirba kaip vergai. Dirba kaip vergai, bet uždirba daugiau nei tą patį dirbtų Lietuvoje. Kas ten tuos pomidorus skina Ispanijoje, kas braškes raško, kas bulves prižiūri Škotijoje, kas avis gano, kas vištas brituose vaiko po fermos kiemą, kas lašišas Norvegijoje fabrikuose varto? Kas? Latvis,

https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/

lietuvis ir lenkas, kaip vilkas, lapė ir meška.

Emigravo vilkas, lapė ir meška į Angliją dirbti, geresnio gyvenimo ieškoti. Pasuko savais keliais ir sutarė po mėnesio susitikti pakalbėti kaip kam sekasi.

Susitinka. Lapė visa perkarusi pasakoja:

-Įsidarbinau vištidėje. Pirmą dieną vištą suėdžiau, vakare suskaičiavo, vienos trūksta. Ir išmetė. Valkatauju.

Vilkas irgi perkaręs, murzinas... Pasakoja:

-Įsidarbinau avių fermoje. Pirmą dieną vieną suėdžiau, vakare suskaičiavo, vienos trūksta. Ir atleido. Va, valkatauju, po konteinerius landžioju.

Na, o meška visa įmitusi, žandai išsipūtę, kaiplis blizga, pasakoja:

-Aš tai statybose įsidarbinau, su lenkais. Jų vakare ten niekas neskaičiuoja...

Anekdotas, matyt, atspindi skaudžią teisybę - nei lenkų, nei lietuvių ten už žmones tose fermose nelaiko. Susidaro įdomus ratas: lietuvis neišgali įkąsti į lietuviškas kainas, važiuoja dirbti į Airijos fermą, jo užaugintos ir pigiai parduotos kiaulės važiuoja į mūsų prekybos centrų sandėlius, paskui patenka į lentynas ir paskui lietuvio šeima už atsiųstus iš britų svarus išleidžia pinigą tai pačiai mėsai pirkti, kurią tėtukas svetimuose kraštuose augino. Įdomus ratas.

Lietuvi, lakstyk paskum nuolaidų uodegas!

Žinoma, žinoma... aš neabsoliutinu. Yra prekybos centruose ir tos lietuviškos produkcijos, tos kiaulienos, ir lenkiškos. Bet kodėl lietuvis kaime parduoda kiaulieną tokia pat kaina kaip ir lenkas savo prekybos centre. Vadinasi lenkas verslininkas kiaulieną iš augintojų gauna po kokį 1€/kg. Bet išeitų, jog ir lietuvis kapitalistas iš lenko augintojo gali kiaulienos gauti už tą patį eurą. Bet pas mus jis parduoda tą kiaulieną už 4€/kg. Kas čia tą antkainį sudaro? Ar tik nebus transporto išlaidos?! Juk juokauju... Aišku, jog tai yra lupikavimas. O kol pirkėjas perka, tol kainą ir kelia. Ar gali kas nors uždrausti pardavėjui kelti kainą? Juk mes gyvename demokratratinėje šalyje - laisvė, be jokios lygybės. Apie brolybę galėjom svaigti prie socializmo.

2014m. vasaris-kovas. Rimi.

Stovėjau prie sodo-daržo centriuko, kuris mūsų akimis visiškai neprimena prekybos centro - neprašmatnus, nepriklauso jokiam tinklui, šeimos biznis - ir žiūrėjau kaip smulkusis lietuvis biznierius su savo moteria į didelę dengtą priekabą krauna trąšas, kiparisus. Grįžęs parduos už tą pačią kainą kaip Lenkijoj, tik eurais. Nepavydu. Žmonės sukasi kaip išmano.

Ar pastebėjote kaip valdžia saugo lietuviškąjį prekybos centrų biznį! Nėra tiriama kodėl staiga po euro įvedimo pakilo kainos, bet norima mažinti PVM. Vėlgi, kieno sąskaita? Mūsų pačių sąskaita. Juk tuos pinigus, kurių nesurinks į biudžetą sumažinus PVM, bus stengiamasi atgauti padidinus kitokius mokesčius. Ir mes vėl išleisime tiek pat - išeisime šunims šėko pjauti. Arba kam nors nupjaus finansavimą, ką nors "sumažins", panaikins, nugriaus. Galima, tarkim, sumažinti mokyklų skaičių, galima atleisti dalį policininkų ar gaisrininkų, galima reorganizuoti... o geriausia būtų nebeduoti mamoms išmokų už vaiko auginimą - pagimdo ir tegu iškart eina dirbti. Be abejonės, norėdami atgauti prarastas pajamas į biudžetą kirs per silpniausią visuomenės grandį, kuri negali pasipriešinti. Tik gink dieve, neliesti monstrų. Negali pjauti šakos ant kurios sėdi. O valdžia: visos tos rujos polikierių, visos tos partijos, kurios viena nuo kitos iš esmės skiriasi tik pavadinimais, galimai, sėdi prekybos centrų ir kitokių stambių struktūrų kišenėse. Tai ką rašau, skamba marazmatiškai, bet geriau taip, nei taip kaip mums meluoja per TV. Štai sako, jog lietuviai darbdaviai skundžaisi, kad jau dėl emigracijos ėmė trūkti kvalifikuotų darbininkų ir jau reikėtų juos įsivežti palankesnėm sąlygom iš Ukrainos, Baltarusijos. Bet nepriduriama, jog lietuvis savo krašte nenori dirbti už vergišką atlyginimą, nes jis nebesutenka ant duonos ir sviesto. Nepriduriama, kad už šunišką atlyginimą sutinka dirbti baltarusis. Ir kas čia gero?...

2014m. vasaris-kovas. Rimi.

O kam nusvyra rankos, tas nusiperka butelį degtinės.

Lenkijoje nusipirkau už 10 eurų lenkišką kastuvą. Lietuvoje tokių paprastų daiktų niekas negamina. Pas mus viskas iš Kinijos. Kodėl lietuvis beveik nieko nebegamina? Juk mes kaip tauta esame ir protingi, ir darbštūs, ir verslūs, ir apsukrūs. Bet lietuviško kastuvo nesu matęs. Kodėl pas mus nėra tiek pomidorų, agurkų šiltnamių, kad pamaitintume save ir atsirastų kaime darbo vietų? Kodėl mums neužtenka savos kiaulienos ir ją reikia įsivežti iš kitur? Ar lietuvis jau

2014m. vasaris-kovas. Rimi.

nebemoka kiaulių auginti? Juk prisiminkim smetonos laikus - lietuviški bekonai į Angliją keliavo, o ne iš jos. Kaip čia taip? Kodėl pienininkai priversti pieną pardavinėti po 8-15 eurocentų už litrą, o mes tą patį pieną perkame už eurą ar du. bet mūsų rajono kioskelyje jis eina po 90 eurocentų. O štai žvilgterėjau į seną, 2014 metų gruodžio mėn. "Pizmos" čekį, ten litras pieno - 2,8 litų. Eurais tai būtų 0,81€.

Situacija Lietuvoje yra pakankamai įkaitusi ir valdžios vyrams, jei jie nori pataisyti savo reputaciją, visų pirma reikėtų ne apie PVM didinimus-mažinimus kalbėti, o išimties tvarka patikrinti prekybos centrus. Aš kaip pilietis noriu žinoti kiek nuo maisto prekių pasiima prekybos centrai, kokius antkainius užsideda. Ne vidutinius, o realius. Mes turime ištisą armiją visokiausio plauko tikrintojų - tegu eina ir tikrina. Ne akmens amžiuje gyvenam: yra kompiuteriai, programos, galų gale kalkuliatoriai ir popieriaus lapas - tereikia smegenų. Tegu eina ir tikrina, tegu mums galų gale pasako, paaiškina kur čia šuo pakastas. O gal paaiškės, kad prekybos centrai nėkuo dėti, galbūt Lietuvą prakeikė kokia nors čigonė - pikta akimi į mus pasižiūrėjo.

2014m. vasaris-kovas. Rimi.

Prekybos centrai ginasi: antkainis komercinė paslaptis, negalime atskleisti. O gal tiesiog vagies kepurė dega. jei antkainiai yra nedideli, tai ko bijoti. Bet jei jie visgi yra neproporcingai išpūsti ir niekuo nepagrįsti?

Ir užbaigsiu šitą rašliavą savo draugo paprastais žodžiais, kuriuos jis man parašė po to, kai į savo blogą įkėliau vadinamąjį "marazmą" (222-oji istorija): "Gaila gi žiūrėti į savo šalį: pusė išvažiavo velniop, kitos pusės pusė jos tiesiog nekenčia! Tai kam tie tankai, NATO, energetinės nepriklausomybės bla bla bla... lanko skausminga mintis, kad kas bežengtų čia žingsnį, pusė tautos tiesiog pasitiks su duona ir druska, nes blogiau juk nebus, o tikėtis geriau visada reikia...pravalas kažkoks: ar galėjau kada pagalvoti, kad šalį, kurioje gimiau ir užaugau, kurioje nepriklausomybę pasitikome kažkokie lochai taip nustekens?".

Neturiu kol kas daugiau ką pridurti.

Turiu...

Boikotuoti prekybos centrus reikia ir būtina. Tokia pozicija: "Negali įpirkti kalafioro - nepirk!" - yra ydinga. Lygiai taip pat galima pasakyti: nenori dirbti per dieną po 16 valandų,

2014m. vasaris-kovas. Rimi.

tai nedirbk, susirask darbą, kuriame reikėtų dirbti tik 8 val. Tačiau prisiminkime, jog masėms niekas nieko nedavė už ačiū, viską teko išplėšti per kraują, streikuojant, protestuojant. Mums rusai neprikalusomybės irgi neatidavė veltui, teko ir dainuoti, ir už rankyčių susikibus linguoti ir į tankus plika krūtine žiūrėti. Bet mes savo pasiekėm. Abejingumas gali būti prilygintas blogiui. Gyvenant pagal logiką, jog pirksiu tik tai ką įkandu pagal savo kišenę, vieną dieną gali paaiškėti, jog liko tik druska. Bet ir druska Lenkijoje pigesnė. Cha-cha-cha...

Prisijungdamas prie prekybos centrų boikoto, nuo savo paslaugų darysiu 40 proc. nuolaidą.

Filmuoju vestuves, jubiliejus ir kitokias šventes. Kuriu įvairaus pobūdžio filmus. 

Spauskite šią nuorodą!