Aš dievinu balerinas!

192-oji istorija. Šeštadienį su bobomis važiavau į Rygą. Ne, ne taip pradedu pasakojimą...

Šeštadienį buvau balete.Tu, Pranai, buvai balete?! Čia tai geras!... Ne, ne taip pradedu pasakojimą...

Savaitgalį praleidau Rygoje. Na, va, jau visai kitaip skamba.

Žmogaus gyvenime ateina toks laikas, kai jis gali reikšti savo autoritetingą nuomonę bet kokia tema. Štai Iljičius Vladimiras Leninas, didysis revoliucijos vadas tuėjo svarią nuomonę praktiškai apie viską: apie kiną, meną, kultūrą, politiką, seksą... Praktiškai nenuginčijamą nuomonę apie viską turėjo ir Stalinas, ir Hitleris. Savęs į jų gretą negaliu statyti, nes mano ūgis virš 190-ies ir man toli iki jų, bet praktiškai pasiekiau tokį gyvenimo tašką, kai ir aš galiu apie viską turėti savo nuomonę ir jums ją išsakyti. Vyrams tas laikas ateina peržengus 40-ąjį gimtadienį. Tada jie galutinai susiformuoja ir paprastai turi nepajudinamą, kategorišką nuomonę apie viską. Būtent taip atsiranda senberniai. Neduok dieve, moteriai ištekėti už senbernio - jo nepakeisi. Bet iš tiesų aš ne apie tai, o apie baletą. Taip, šįkart aš jums papsakosiu istoriją apie baletą, mat esu didelis šios meno rūšies gerbėjas. Manau, jog kur nors ir Iljičius Leninas yra pasakęs, jog baletas yra supuvusios buržuazijos, vulgarus iškrypimas. Leninas negalėjo mėgti baleto, nes ne proletariatui jį suprasti.

Taip, aš labai mėgstu baletą.

17-19 a. kostiumai

Labai nesigilinsiu į baleto istoriją, nes jo užuomazgos atsirado žmogaus protėviui išlipus iš medžio ir nusprendus vaikščioti stačiom. O šiaip jau visi žino, jog viskas visų pirma atsirado Rusijoje. Neva, kažkoks valstietis Ivanas Ivanovičius savo bobą šokdinęs gryčioje ir taip atsiradę klasikiniai baleto žingsneliai... Juokauju.

Baletas suklestėjo romantizmo epochoje, 19 amžiuje. Kaip nebūtų keista, bet iki tol baletą šoko vyrai. Bet gal nevertėtų labai stebėtis, nes baletą nuo senų laikų labai mėgo moterys... nes jų vyrai miegamuosiuose baleto nešokdavo, o juk norisi į kažką pasižiūrėti. "Pleibojaus" žurnalų ir erotinių TV kanalų kaip žinia tada nebuvo.

Natūralu, jog romantizmo epochoje į sceną atėjo ir moterys. Juk ir vyrija troško į kažką malonaus pasižiūrėti. Bet vis dar egzistavo viena baisi problema: šokėjai dėvėjo didelius ir sunkius kostiumus. Tačiau garsiausios ano meto balerinos Marie Sallé ir Marie-Anne de Cupis de Carmargo tuoj viską pakeitė: atsisakė sudėtingų kostiumų, sukneles nusprendė siūdinti iš lengvesnės medžiagos. Labai suprantamas ir logiškas sprendimas, juk ir visokie naktinukai turi būti laisvi, nevaržantys judesių. Bėda ta, kad anais laikais kažkokios

19a. aukštuomenė

laisvės buvo tik miegamuosiuose, o viešumoje didžiuliai suvaržymai. Pasižiūrėkite kokie anų laikų apdarai: ilgi sijonai, pasijoniai, vyrai iki kaklo aklinai prisiraišioje visokių kaklaskarių... Bet proveržis kažkur turėjo įvykti ir jis išlindo balete - nekaltame, pakylėtame nuo žemės šokyje.

Kaip žinia, šokyje nuo amžių buvo begalės erotikos. Galų gale šokis savo prigintimi ir yra viliojimas į lovą. Marie-Anne aukštakulnius batelius pakeitė į patogias šlepetes ir savaime aišku sutrumpino sijonų ilgį. Niekur kitur to padaryti ir nebuvo įmanoma, tik scenoje. Ji taip pat išpopuliarino idėją, jog pasirodymų metu pasidarė privalu dėvėti pėdkelnes (calçons de précaution). Po šių esminių ir revoliucingų pakeitimų baleto sėkmė turėjo būti garantuota. Juk pėdkelnėmis aptrauktos vyrų ir moterų kojos kur kas seksualesnės... Žiūrovėms moterims kur kas smagiau žiūrėti į pėdkelnėmis aptemtas šokėjų šiknas ir pautus, o vyrams į apnuogintas kojas.

Marie-Anne

Dar sykį prisiminkime tą nuobodų laimetį. Nebuvo nei kino, nei televizijos. Vienintelis penas akiai - teatro scena. Dabar baletas nėra itin populiarus - vyrai rauko nosis. Bet įsivaizduokim anuos laikus, save nuleiskim į 19 amžių. Vyro akys "badavo". Jos galėjo pasiganyti tik moterų iškirptėse, bet vistiek papai buvo paslėpti kažkur giliau. Bet štai nuėjęs į baletą, tu laisvai galėjai mėgautis balerinų kojomis, liemeniu, subine, papukais (nes visa tai buvo išryškinta, pabrėžta) - viskuo. Ir jei balerina patiko, sužavėjo, galėjai jai į užkulisius nusiųsti gėlių puokštę su rašteliu ir paskui išnuomotuose apartamentuose ją įsiversti į lovą. Analogiškos intriguojančios istorijos vyko ir su balerūnais - čia meilės romanus mezgė nuobodulio išvargintos aukštuomenės damos. Juk seksualinė revoliucija pasaulį sudrebins tik po antrojo pasaulinio karo.

Marie-Salle

Savaime suprantama, jog apie šios meno rūšies esmę, kaip apie turinčią gilią seksualinę potekstę, atvirai kalbėti nebuvo padoru. Todėl aukštuomenė "gėrėjosi" šokiu, plastika, choreografija... Daugumas buvo dideli baleto "žinovai" ir šitą meną pakylėjo iki didžiulių aukštumų. Kuriose baletas taip ir užsiliko, nes pasikeitus laikams nieko kito jam ir neliko daryti, kaip likti kažkuo sunkiai pasiekiamu, nesuprantamu ir giliai nuobodžiu, kaip klasikinė muzika. Visa tai gražu, reikalauja daug įdirbio, bet kažkaip jau šiais laikais varo žiovulį. Jau, tarkim, yra mieliau pasižiūrėti į kokios nors šakiros užpakalį, nei eiti spoksoti į sudžiūvėles, perkarusias, nepavalgiusias balerinas. Šia pastraipa jokiu būdu neneigiu baleto, kaip meno rūšies. Jis jaudina, jis tikrai yra menas, sunkiu prakaitu sukuriamas. Nenorėčiau ant pirštų galų stripinėti diena iš dienos. Bet aš kalbu apie ką kitką, apie tai kas slepiasi po balerūno triko - apie esmę.

Taigi 18a. pabaigoje, kai visiems pasidarė svarbi moteris, jos švelnumas, svajonė ir jausmas, balete atsirado triko, trumputė tiulio suknelė, atlaso batukai su kietais pirštagaliais. Herojiškus ir alegoriškus siužetus pakeitė pasaka; atsirando šokis „pointes“ (pirštų galais), kuris lyg pakelia

Ryga gera vieta praleisti savaitgaliui

šokėją nuo viso ko žemiško... Ir be abejo, anais laikais sukeldavo vyrams ir moterims erotines fantazijas.

Kodėl baleto nesuprato ir nepamėgo darbininkija? Tas paprastasis Homo Vulgaris žmogus, kuris 20 amžiuje igijo tiek daug laisvių ir kurio dėka pasaulyje suvešėjo POP kultūra, dėjo į baletą skersą. Kodėl? Ogi paprastam žmogui savo terpėje niekad nereikėjo daug vargti - pamatė patinkančią bobą arba mergą, tuoj į krūmus, ant šieno arba ant virtuvinio stalo ir opa-opa. Galų gale, prastuomenės moterys, nors ir dėvėjo ilgus sijonus, lengviau manipuliavo savo imtymiomis kūno vietomis, nei aukštuomenės damos. Norėjo ir pasikeldavo sijoną. Tad paprastų žmonių tarpe baletas buvo nesuprantamas. Kam reikia tiek daug ir nesuprantamai staipytis, kai viską įmanoma pasiekti paprasčiau. Kam šiais laikais vyrui žavėtis baletu, jei jis nesunkiai gali susirasti erotikos internete.

Nesusinervinkite, jei jūsų nuomonė iš esmės skirasi nuo maniškės. Bet joje yra labai daug tiesos.

Per pertrauką, prie baro šias savo mintis dėstant žmonai, priėjo mūsų turistinės grupės vadovė Nijolė ir paklausė:

-Kokie įspūdžiai? Ar patiko?

-Žiūrėjau be jokių emocijų. Man baletas toks pat tolimas kaip ir poezija, bet stebėdamas pirmąją "Šecherezados pasakų" dalį štai apie ką galvojau... - ir išklojau jai savo vulgaris teoriją.

Moteriškė į mane pasižiūrėjo, kaip į šėtoną, kaip į eretiką...

Bet šitoje vietoje paėjėsiu šiek tiek į "kairę"...

Dar autobuse, ta Nijolė, mums, baleto gerbėjams, važiuojantiems į Rygą pasikultūrinti pasakojo:

-Rygos operos ir baleto teatre pamatysit dar vieną labai įdomų dalyką... Čia nėra vienos bendros rūbinės. Kiekvienas aukštas turi savo atskirą rūbinę. Tai puikus sprendimas. Žiūrovams netenka stumdytis ilgose eilėse priduodant ir atsiimant savo paltus, - aiškino ji.  

Ne, statydami Rygos baleto pastatą, vokiečiai turėjo kitokią mintį. Kai pastatas buvo projektuojamas, tebeegzistavo klasinis susikirstymas. Tarkim, norėdamas patekti į ketvirto aukšto balkoną, kuriame vietos savaime aišku, pigiausios (galiorka), iš pagrindinio nedidelio foje esi nukreipiamas keliolikos laiptelių koridoriumi žemyn, tarsi leistumeisi į rūsį (!) ir tik tada atskira laiptine kyli iki pat viršaus. Čia tave pasitinka to aukšto rūbinė, tualetai ir atskiras baras. Iš čia nėra jokio susisiekimo su žemesniais aukštais. Trečiame ir ketvirtame aukštuose kėdės paprastesnės. Čia rinkosi žemesnis visuomenės sluoksnis: visokie mokytojėliai, studentija, prakutę darbininkiukai, norintys patekti į aukštesnį sluoksnį, visokie anų laikų klerkai. Antras aukštas jau suskirstytas ložėmis ir čia kėdės prabangesnės. Damos su vieduoklėmis ir ponai su cilindrais visiškai nenorėjo stumdytis su klerkais bendroje eilėje ar gurkšnoti kavą su jais kavinėje.

Klerkai gi nenturėjo jokio noro kartu būti su nepraustaburniais studentais ir visokiais kitokiais šlamais - tegu jie kiurkso pačiame viršuje, kur pigiausia.

Ne ką geriau ir dabar - viršutiniame aukšte susėdo visokios moterėlės iš kaimų, mažų miestelių. Vyrai su

megztiniais, išvargintais fizinio darbo veidais, bobos su "tašėmis"... Atsiprašau, su rankinukais... Mergaičiukės su sportbačiais ir treninginėmis kelnėmis. Tik vienetai vilkėjo puošnesnius vakarinius rūbus... Hmmm... Žmonės nekalti. Jie visi nori būti lygūs, visi nori prieinamo meno. Menas visiems! Ar gali moterėlė užsitempti vakarinę suknelę, jei ji gyvena vidurio Lietuvoje, jei ji atsikelia penktą valandą ryto ir paskui turistiniu autobusu šešias valandas važiuoja iki Rygos - mat autobusas, kol surenka visus pasikultūrinti išsiruošusius žmones, apvažiuoja pusę Lietuvos: Kaunas-Elektrėnai-Vilnius-Utena-Panevėžys... O paskui išlipus iš autobuso... išlipom prie nemokamų tualetų... O paskui išlipus iš autobuso, jos visą dieną su gide vaikštinėja po Rygos senamiestį ir tik vakare eina į baletą. Na, ar gali žmogus apsirengti labai šventiškai? Vienas kitas pasirišo varlytę, viena kita moteris vilkėjo kažką išskirtinesnio. Tiesa, dvi panikės krykštavo ir didžiavosi savo sumanumu: apsivilko aptemptas suknutes ir apsiavė aukštakulniais batukus tualete. O po vaidinimo ten vėl persirengė.

Moterys yra įsitikinusios, jog vyrai nemoka apsirengti - yra kaip berniukai, kuriuos reikia aprengti. O vyrai įsitikinę, kad moterys dirbtinai sukelia nereikalingas problemas.

Išvakarėse žmona paklausė:

Pagrindinė restorano salė

-Ar žinai, kaip rengsies?

-O kaip reikia? Su kostiumu?

-Ne, bet ir ne su treningu.

-Žinau, - atsakiau. Ir iš tiesų žinojau, tačiau ryte paaiškėjo, kad nė velnio nežinau.

-Tu važiuosi su megztiniu?! - pasibaisėjo žmona.

-Pamatysi, ten visi vyrai bus su megztiniais, - atrėžiau.

Beveik taip ir buvo - tik vienas kitas dėvėjo eilutę ir varlytę po kaklu.

Tada užsimečiau kostiumą.

-A tu į vestuves išsiruošei? - pasibaisėjo žmona.

-Tai kaip tu nori, kad apsirengčiau?

Ir aprengė: įspraudė į švarką, užmovė marškinius, užtempė džinsus ir privertė įlysti į kurpes. Švarkas veržė,
bet džiaugiausi, kad jame yra kišenių. Batai visiškai netiko trintis po Rygos senamiestį ir labai gailėjausi, kad nepasiėmiau sportbatukų. Na, bet tiek jau to - svarbiausia, kad žmonai įtikau. Ir džiaugiausi galėdamas kur nors nuleisti užpakalį pailsėti. O nuleidome užpakalius į seniausią Rygos restoraną, kuris su pertraukomis veikia nuo 1293-ųjų. Ten, žvakių šviesoje vyrauja viduramžių atmosfera. Patiekalai irgi anų laikų ir nepigūs: po 20-40 eurų. Žmona užsisakė elnienos sriubos, o aš veršiuko minkštą nosytę. Kai atnešė, žmona paklausė:

-Kokia mėsa?

-Nežinau... gal veršiuko pautai... - pajuokavau. - Nesvarbu kas tai, bet mėsytė pasakiškai minkšta ir skani.

Ji buvo patiekta su kruopomis ir padažu.

Ir pasiėmėm po bokalą gyvo alaus, kuris tikrai nepriminė įprastojo "baro" myžalo, skiesto vandeniu.

Bet leiskite grįžti prie temos.

Daugiausia aplodismentų nusipelnęs balerūnas

Kai baigėsi baleto trupės pasirodymas, vaikinai ir merginos išėjo nusilenkti: eiliniai visu būriu, svarbesni po vieną arba poromis. Moterys ploja, ploja... Ir į sceną įžengia nusilenkti balerūnas, kuris neturėjo kokių nors išskirtinių rūbų: nuoga krūtinė, nuogos kojos, tik kažkokios trumpikės. Vaidinimo metu jis buvo kažkokią abstrakčią idėją įkūnijantis personažas: diena, naktis, blogis, gėris, meilės gaivalas, kančia... Kai tik jis išėjo ir nusilenkė, staiga išgirdau moterų ir bobų sutartinį užtelėjimą:

-Ūūūūū! - kaip audra suūžė visa salė. Ir moterys, merginos su visomis bobomis pakilo ploti atsistojusios. Ir plojo ilgai. Labai ilgai ir siautulingai. Pajutau kaip per salę pliūptelėjo vulgarių minčių srautas.

Po spektaklio žmonai ir sakau:

-Matei?! Matei, kam daugiausia plojo?! Argi aš ne teisus, kalbėdamas apie baletą.

Dar kartą įsitikinau, kaip smagu praleisti savaitgalį artimąjame užsienyje: gražus Rygos senamiestis, daug visokių civilizuotų barų ir kavinių, nuostabus parkas... Daugelis supranta lietuviškai... Čia yra kas veikti visokiausio amžiaus žmogėnams ir nereikia trenktis nei į Londoną, nei į Berlyną.

Kai žmonai padovanojo gimtadienio proga bilietus į baletą, ji manęs paklausė:

-Ar važiuosi su manimi?

-Žinoma, - atsakiau nedvejodamas: - Reikia gi gyvenime išbandyti ir pamatyti viską.

Kai įsėdom į autobusą, kuriame vyravo bobos, kai sučežėjo saldainių popierukai ir salofaniniai maišiukai su sumuštiniais, pasigirdo mišrus klegesys: ko-ko-ko-ko...

-Jaučiuosi kaip vištidėje... - pasilenkęs prie ausies, tariau žmonai.

-Kaip gaidys... - pašaipiai pridūrė ji.

Ir svarbiausia - nepamiršau pasiimti žiūronų. O ką aš jums sakiau apie baletą?! Tiesa - nuoga tiesa ir jokio vyniojimo į triko.

Prieškario Kaziukas Kaune

171-oji istorija. Mūsų gyvenime reikia labai daug pozityvo, nes aplink yra labai daug juodai-balto negatyvo. Mums reikia ne tik pozityvo, bet ir skaitrių. Skaidrumo, šviesos, saulės, o ne kriminalų vakarais.

O vakarai pas mus kol kas tykūs...

Pasižvalgykite su manimi kartu po Kauno prieškario Kaziuko mūgę. Kodėl prieškario? juk dabar 2016-ieji! Greičiausiai kada nors tai bus prieškaris. O prieškaryje visos šventės yra nostalgiškos.

Štai rimti vyrai pardavinėja medinius pistoletus, automatus. Medinis kalašnikovas - 12 eurų, vokiškas "šmaiseris" - 10. Kodėl kainos skiriasi, nors šautuvai lyg ir tokie patys.

-Kalašnikovas yra kalašnikovas... - paaiškina man. - Pirksi šautuvą, pridėsim "šovinių"...

Šoviniais vyrai vadina gilzes. Mano sūnelis pasisemia jų saują... vaikai nori medinių šautuvų - visokie švilpiantys, kalbantys, zirziantys, mirksintys, plastikiniai pabodo. Jiems reikia normalaus lietuviško paveldo. Ir kai tu nuperkimedinuką - tavo vaikas laimingas!

Nepatikėsite, bet jei į šventę eini nusiteikęs su šypsena ir pozityvus (skaidrus ir neišgėręs), bet kokia šventė būna nuostabi ir nepakartojama. Anksčiau man Kaziukai būdavo nepraeinamos žmonių grūstybės, o vakar... jų buvo, bet nuo mano šypsenos jie tiesiog traukdavosi iš kelio. Tiesa, viena boba man užmynė ant kulno ir vos tuo veiksmu nenumovė bato - atsisukau ir mes linksmai tik pasijuokėm. Tiesa, keletą sykių teko skardžiu balsu šūktelėti:

-Piliečiai, traukitės iš kelio!

Renkami parašai...

Pas mus visi yra klusnūs ir iškart išsiskalaidė į šonus. Juk nieks nežino, kas aš toks. o juk atrodau įtariai, su arabiška skarele ant kaklo, čegevariška chaki kepurėle ant galvos. Žvilgsnis toks niaurus, momentais kaip ir ne visai pilno proto.

Kaip šventė gali apsieiti be politikų? Štai Kauno rotušės aikštėj susimetusi Tėvynės sąjunga, o Laisvės al. prie fontano susijaudinę kažkokio "fronto" aktyvistai renka parašus už tai , kad išspirtume lauk iš savo šalies visus galimus pabėgėlius ir net jų neįsileistume. kai pradėjau fotografuoti, tuoj supratau, kad gausiu mušti. O vienas vyrukas į mane labai ilgai ir atydžiai žiūrėjo. Nežinau ką jis norėjo įžvelgti. Bet jo akys sakė: "Aš tave matau ir aš tave įsidėmėsiu!"

Įsidėmėk, įsidėmėk... aš iš VSD. Visus politikierius švenčių metu katalogizuoju ir numeruoju, fotografuoju ir užsirašau. Bijokitės Prano! Politikierius man pakėlus

Pakelk megafoną...

fotiką, nuleidžia megafoną. Sakau:

-Pakelk. Pakalbėk ką nors.

O jis:

Pranai, nufotografuok mus!

-O kodėl? - ir šypsosi.

Labai nelogiškas ir keistas jo klausimas. Jei kodėl, tai todėl. Jei turi megafoną, tai kodėl negali pašūkauti. Štai gatvės muzikantai noriai man pozavo. O aš jiems noriai mėčiau pinigus. O štai politikieriai pinigų nerinko - nemačiau padėtų skrybėlių. Jie rinko parašus.

-Kodėl fotografuoji! - agresyviai paklausė manęs.

-O ar negaliu?

-Gali, gali... viešuose renginiuose gali... - paaiškina savo kolegai diedulis su megafonu. Čia jo gatvės instrumentas.

O štai kitame gale - antrame gale... įsikūrusi Tėvynės sąjunga. Čia tuoj susipažinau su nauju kandidatu į valdžią, su kauno klinikų vadovu.

-Ir ko tu ten eini? - tiesiai klausiu jo.

-Taigi va, į senatvę sublūdijau... - šypsosi jis man.

Tuoj suradom bendrų pažįstamų, išsiaiškinom, jog abu esame iš žemaitijos.

Bet mano akį labiau džiugino gatvės muzikantai - nuo berniuko iki barzdotų senių, apsimovusių įdomias kailines kepures. Vilko kailio kepures ir aš prisimatavau - viena 300 eurų. man būtų atidavę už 250. Man visi daro nuolaidas. Netgi siųlo, nes žino su kuo turi reikalą... jau pradeda žinoti. Dar yra klausinėjančių iš kur aš, bet taip sakant... viskas su laiku. Štai žuvų pardavėjai labai norėjo pakliūti į kadrą - mažu kur juos aspausdins ir pareklamuos nemokamai. Jų svajonės išsipildė - pateko štai į mano blogą.

Sužavėjo mergaičiūkės, kurios prie katedros pardavinėjo sausainukus, kuriuos pačios minkė rankytėmis. ot, šaunuolis. Va, čia tikras pozityvas. O tie visi politikieriai - tai tikras negatyvas.

Aš niekad nepraleidžiu progos pasifotografuoti su gražiomis policininkėmis. jau seniai žinote, kad ramiai negaliu praeitį pro bet kokią moterį ar meginą - jos nepakirkinęs. Tiesa, policininkės nekirkinau - nes netoliese stoviniavo jos kolegos, vyrukai. Tuoj būtų mane į "abizjanniką" įgrūdę. nežinot ką jie vadina abizjanniku? Ogi tą automobilio grotomis atitvertą automobilio dalį.

Visi naudojasi skaidriu renginiu: ir politikai, ir politikieriai ir pareigūnai. Visi nori reklamos. Visi nori pasimaudyti švariuose spinduliuose. Eina į visuomenę, o ši praiena pro šalį. Pastebėsiu, jog labai įdomus geografinis išsidėstymas: politikieriai rinkę parašus, stovėjo prie fontano, o lansbergistai rotušėj, o policininkai savo palapinę pasistatė per vidurį - Laisvės alėjoj. Greičiausiai atsitiktinumas. Tačiau simboliškas.

-Baronkos! gardžios baronkos! Pirkite baronkas! Prieikite, prieikite... pirkite baronkas! Gardžios baronkos! - šūkauja vaikinukas, vaikščiodamas palei savo prekystalį. Jis bene vienintelis taip romantiškai šūkavo. Kaip senovėj jomarke. Ech, kad taip visi per Kaziuką pašūkautų... senoviškai, drąsiai...

Šventas Kazimiere! Štai pro šalį prabėga kažkoks "Ąžuolų judėjimo" veikėjas nerišliai pasakodamas apie tai ką jis sapnavo ir ko negavo. Iš pradžių jį netgi palaikiau kokiu nors šventės persirengėliu. Bet ne, žmogeliui šviečia, kad jis "ąžuolas" ir laksto po laisvės alėją ieškodamas kitų "ąžuolų"...

Nauja POLITjėga

Liaudyje yra sakoma: "Darai viską atvirkščiai kaip žydas". Kauną musiet valdo žydai. man kvaila galva, kadangi kaziukas yra tokia senobinė šventė, turėtų koncentruotis gražiame Kauno senamiestyje, plačiai išsiskleisti Rotušės aikštėje, bet ne... Vos tik pereini požeminę perėją ir patenki į kauno senamistį kaziukas apsnūsta, mažiau visko, mažiau žmonių, mažiau prekeivių, mažiau muzikos - visas šventės koncentratas laisvės alėjoje, priešais savivaldybę, miesto sodelyje... Gal valdžia nori šventės arčiau savo langų, o gal šventei linksmiau glaustis valdžios pašonėje... bet žmogui tai nė motais.

Štai fotografuoju vilnones kojines, o bobos man šaukia:

-Ir mus nufotografuok ir mus... mes mezgėjos, - ir kikena. Visu kūnu ir odos poromis pajuntu tame bobiškame kikenime, tokią sodrią bobišką erotiką...

Bobiška erotika

Suskaičiavau mažiausiai tris kalvius trijuose skirtingose vietose. Rotušės aikštėįje vienas išsijuosęs tvirtino, kad žemaičiai yra kieti ir konkretūs - ypač iš pamario. o iš pamario buvo... labai daug buvo... žuvies. Ir gražių "žuvelių" už prekystalių. Rūkytos žuvies apstu buvo per visą Kaziuką, net baronkas sugebėjau nusipirkti su žuvies kvapu. Ir alaus... Alaus buvo daug ir visokiausio...

O stabtelėjęs ties puodais visų pirma pagalvojau, jog būtų smagu juos su lazda daužyti, pamovus ant baslio. O paskui prisiminiau, jog vaikystėje tokiame, žalios glazūros asotyje užraugdavo rasalo. O per onines vyrai iš jo gerdavo naminį alų...

Papai... Aš visur, kur tik įmanoma pastebiu papus, net ten kur pardavinėjami tokie nekalti dalykai, kaip vilna... ir medžio drožiniai. Bet sakyčiau ir medžio drožėjas velnių priėdęs... įsivaizduoju kaip jis drožė tuos papus, o kelnėse žaltys rangėsi... Uch, bestijos tie vyrai! Uch, tos bobos - tos prajodinėtos, bet dar nenujodinėtos, sveikos lietuvės-bobos! Tiek pastačius - tiek paritus, o jau liežuvėliai kaip ližės!

Ir kokia šventė be Lietuvos indėnų... Kiek save pamenu, jie visose šventėse groja savo andų muziką. jau rodos senai buvo laikas jiems išvykti. Bet užsibuvo pas mus jau kokius 30 metų... Čiabuviai... indėnai... Be jų šventės būtų ne šventės. Gal ir krišnaitai kur prarisnojo. Tik šįkart jų nepamačiau.

Indėnai...

Kas supranta, tam šventė buvo nuostabi. Kas viskuo piktinasi ir yra viskuo nepatenkintas, tam šventėje viskas buvo kaip visad, nieko nebuvo, nebuvo ką pirkti, labai buvo daug žmonių, nebuvo kur pasistatyti automobilio...

Buvo buvo kaip nebuvo... to pozityvo.

Mažas vėjo malūnėlis - 2 €, didelis - 5 €. Perki ir paremi vėžiu sergančius vaikus. Mano sūnelis iškart parėmė. Ir aš jam neprieštaravau. Reikia būti šviesiam. Ir tas Klinikų vadovas, spausdamas man ranką pasakė:

-Matau, esi šviesus žmogus...

Jau geriau toks, nei kitoks.

https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/

Papai, papai, papai...

 

...mediniai papai

Ir dar papų...

Ir vėl papai... vilnoniai...

Prieškario rotušė. 2016-ieji.

Italijos dienoraščiai. Meilės miestas.

151-oji istorija. Pratęsiu 137-ąją istoriją. Venecija. Stoviu Rio Tera S. Leonardo ir Fondamenta Cannaregio gatvelių sankirtoje. 2007-ieji. Užvertęs galvą žiopasau į medines, šimtametines sijas. Jos vis dar stovi, vis dar nesupuvusios - išlaiko bent kelis aukštus. Sudėtos gana tankiai. Niekas į jas nežiūri, tik tokie kaip aš, kurie artimiau susiję su statybomis. Tik pradėjęs statyti namą pradėjau pastebėti tai, į ką anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio. Štai Kaune, Akropolio betoninės kolonos sutrūkinėjusios, štai Norvegijoje, Bodo aerouoste grindų plytelės suklijuotos bet kaip, nesilaikant vienodų tarpų - kas čia atsitiko...

Stoviu užvertęs galvą į sijas ir sukasi viena ir ta pati mintis: "Kaip žmonės anksčiau statė! Mediena iki šiol išsilaikė. Seniau žmonės žiūrėjo kada kirsti medį, kiek jį išlaikyti, o dabar..."

Venecijoje aš jau antrą kartą - kas galėjo pagalvoti, jog aštuonerių metų aš čia vėl vaikščiosi. Tik tada, 1999-ųjų vasaro pabaigoje, Italijoje vis dar cirkuliavo lyra, o dabar jau euras, taip kaip pas mus... Taip neseniai dar buvo litas. Atrodo niekas nepasikeitė... Ne, pasikeitė. Liko dar mažiau autentikos ir daugiau kinietiškų, Kinijoje pagamintų venecijietiškų prekių. Skamba absurdiškai, bet mes prie globalizacijos baigiame priprasti. Štai ant Di Rialto tilto 1999 m. pirkau "daktaro" kaukę. Tada neįvertinau ką nusipirkęs! Jos visos buvo tokios - rankų darbo. Ten knibždėte knibždėjo parduotuvyčių-dirbtuvėlių, kuriose beveik tavo akyse gimdavo kaukės: čia dar nenudažytos, baltos, o čia va jau klojamas ant jų paskutinis lako sluoksnis. Iš vidinės pusės matosi pirmasis marlinis sluoksnis...

"Daktaro" kaukė. 1999m.

Ir štai 2007-ieji...

Aš ir vėl ant tilto, tik šįkart su antrąja žmona. Ji renkasi kaukę... Pardavėjų pirmieji žodžiai: "Tai tikra, autentiška venecijietiška kaukė - rankų darbo..." Prieš aštuoneris metus to negirdėjau. Matyt, kiniečiai su savo produkcija čia atliko rimtą invaziją. Nuperkam kaukę... Iš vidinės pusės originalus įspaudas: "Original. Hand printed. Made in Italy. Venezia". Mano 1999-ųjų metų "daktaro" kaukėje tokio įspaudo nėra, bet ir be jo aišku, kad ji rankų darbo, o ši?.. Aš jau nebematau to, anuometinio rankų darbo - nei vidinėje, nei išorinėje pusėje nesimato rankų darbo nelygumų, nebesimato rankomis atlikto šlifavimo... Rankų nesimato...

2007-ųjų metų kaukės paviršiai lygūs. Matomai visos medžiagos purkštos, dažai užpurkšti - niekas čia nebesiterliojo teptukais. Kaukė irgi suformuota ant kokios nors standartinės klišės... Taip, sutinku - tą kaukę gamino italas, ji ne kinietiška, bet joje nedaug rankų šilumos... O juk teprabėgo gal aštuoneri metai... O kaip atrodė Tų laikų Venecija, kai gimė mano senelis

1999-ųjų metų kaukės vidus.

Šarpnickis Juozapas?! Kokios kaukės tuomet buvo pardavinėjamos ant Di Rialto tilto?!

1999-ieji... Sėdžiu kažkokioje kavinukėje, mėgaujuosi kava. Anapus gatvelės, už vitrinos didžiulis televizoriaus ekranas, rodo formulės lenktynes. Visai greta, gatvelių sankirtoje stovi mergina ir vaikinas - šių laikų Romeo ir Džuljeta. Jis ilgais baltais marškiniais, lengvai krentančiais ant aptrintų džinsų, ji su suknute, ilgais palaidais plaukais. Kažką aistringai aiškinasi. Ji trenkia jam per žandą ir verkdama nubėga. Jis iš paskos. Ar tai itališka meilės scena? Tame, Venecijos fone - taip. O per metrą nuo manęs sėdi italas, profesionaliai suka šakute makronus ir kemša, skaitydamas itališką laikraštį... O aš, turistas, geriu rytinę kavą ir mėgaujuosi vaizdais...

2007-ųjų kaukė.

Ar mes pasiklydom Venecijoje. Be abejo. Ten neįmanoma nepasiklysti. Klaidžiojam gatvelėmis ir išlendam į ... aikštę. Ten švelniai liejasi gatvės muzika... Palaima. Be abejo, mes apžiūrėjome salą-kapines, be abejo nuplaukėm į stiklo salą, be abejo aš išleidau visus savo pinigus, nes tai buvo paskutinė diena Italijoje.

Tačiau mano bičiulis, su kuriuo kartu sėdėjome autobuse, buvo taupus ir prilaikė pinigą. Sakau: "Paskolink, grįžęs atiduosiu..." Jis ir paskolino. Aš tuoj nusipirkau gana brangoką bilietą ir vienintelis iš grupės pakilau į San Marco varpinę, iš kurios atsiveria nuostabi Venecijos panorama. Kiti pagailėjo lyrų, o paskui klausydamiesi mano įspūdžių graužėsi nagus. Tačiau jau buvo viskas po visko - mūsų laikas Venecijoje baigėsi.

Na, visi rikiuojamės... Tuoj visi į laivą, plauksim...

Na, kaip aš galiu kur nors plaukti savo naujai meilei, savo simpatijai, tai Marytei, kuri labai mėgsta "mėsytę", nepadovanojęs rožių, kurias čia toks kapitonas pardavinėja!

Palyginkite šios, 2007-ųjų metų kaukės vidų su 1999-ųjų

Nupirkau. Įteikiau. Ši nudelbė akis, nuraudo. O jos draugė Paulina supyko ant manęs:

-O aš tikėjausi, jog man padovanosi!

Ibin Sina yra pasakęs, jog meilė yra sunki liga. Tai va. Paulinai tą vakarą pakilo temperatūra ir ji susirgo. O ką aš galėjau padaryti? Juk nepersiplėšiu perpus. Bet man visad taip: vis pasirenku netinkamą variantą.

Marytė (kuri nuotraukoje su manimi stovi ant tilto) rožę paėmė, bet mano "kelioninę" meilę atstūmė. Ir iš kur man žinoti, kad ne ji, o Paulina "serga"!

Paskutinis štrichas šioje istorijoje buvo putojantis vynas.

Užsuko mūsų autobusas į benzino kolonėlę kuro, o mūsų pravadyla riktelėjo:

-Paskutinis sustojimas Italijoje! Kas dar turit lyrų, galit eiti ką nors nusipirkti.

Ar lyrų dar turėjau? Žinoma. Skolintų.

Nuėjau.

Ką pirkti?

Aišku, kad vyną. Etiketės vien itališkai - nieko nesuprasi. Pasiėmiau butelį raudono vyno.

Parsinešiau autobusan ir tuoj savo kompanijai pranešiau džiugią žinią.

Atidarom?

Aišku, atidarom!

Užėjo kažkoks kvailas šišas - suplakiau gerai butelį ir ėmiau atkimšinėti. Kad šovė - iškart pusė vyno man ant kelių ir ant grindų... Iš kur man žinoti kaip itališkai rašomas "putojantis vynas"! Ir įsivaizduokit: jau tamsu, jau autobuse visi ruošiasi miegui ir staiga pasklinda šilto vyno kvapas. Už minutės priekyje jau girdžiu bobų komentarus:

-Kažkas atidarė vyną... - pažnibždomis ir tuoj garsiai: - Kas vyną atidarė?!

Miegojau šlapias ir limpantis. Ore tvyrojo itališko vyno kvapas...

Čao Italija! Čao meile! Čao bella!

Čia sugrįšiu 2007-ais, jau kitoks ir kitaip.

Lietuvi, tu esi statistinis vienetas ir niekam tu nerūpi!

V. Bacevičiaus pradinė mokykla

146-oji istorija. Tai neplanuota istorija. Kaip gyvenime ir nutinka: žmogus planuoja, o Dievas nusprendžia.

Visi mes esame lygūs prieš įstatymą, tačiau kai kurie yra lygesni (Dž. Orvelas). Visi mes esame žmonės, bet kai kurie yra Žmonės. Valdžią mes mistifikuojame, pakylėjame. Kai sakome "valdžia" mes įsivaizduojame kažkokią belytę abstrakciją, kuri yra ir valdo mus. Bet iš tiesų ji susideda iš žmonių, kurie nuėję į valdžią pasijunta tarsi būtų tapę kitokiais žmonėmis - Žmonėmis. Tada mes jų atžvilgiu tampame liaudimi, masėmis, gyventojais, miestiečiais - statistika. Irgi esame tam tikra abstrakcija, kažkokia belyte mase - liaudies balsu, kuris yra kažkur, o dažniausiai nutilstantis ties balsavimo urna. Nesgi demokratija baigiasi ties ja. Toliau jau mus valdo Žmonės, kurie mūsų nebemato ir nebegirdi, nes mes esame tik statistiniai skaičiai.

Vakare, kai mes nusirengiame (neturiu omeny tų bedalių, kurie su visais rūbais miega kanalizacijos šuliniuose ir kitokiose nešvariose vietose) - tampame lygūs. Naktį bezdame, vartomės, prakaituojame po kaldromis, krenkščiame, švokščiame, sapnuojame, keliamės ir šliaužiame į tualetą, grįžtame ir taip iki ryto. Ryte viskas keičiasi... Bet kol dar plaunamės tarpkojus, krapštomės dantis ir ausis, kol dažomės lūpas ir skutamės barzdas dar vis esame daugmaž lygūs. Bet tuoj pat viskas pasikeičia kai užsimetame rūbus. Rūbas pakeičia žmogų, jam suteikia statusą. Taip iškart vieni tampa statistika, o kiti Žmonėmis.

V. Bacevičiaus pradinė mokykla iš gatvės pusės...

Kai aš ryte pabundu, nežinau kas su manimi atsitiks tą dieną.

Kaune, Žaliakalnyje yra tokia pradinė V. Bacevičiaus mokykla. Medinukė. Beprotiškai senas pastatas. Tačiau jo niekas jau kuris laikas neremontuoja. Nenuostabu, nes vis pritrūksta lėšų. Valstybiniai darbai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui žmogus namą gali pasistatyti ir už 100 tūkst. eurų, o miestas už 300 tūkst. įstengia tik niekam nereikalingą tualetą suręsti. Buvo čia tokių, "auksinių" tualetų era Kaune. Visi girdėjome.

Pradėsiu pasakoti nuo antro galo, bet ne nuo to apie kurį pagalvojo vyrai, bet jei ir pagalvojo, tai sąsajų galima surasti.

V. Bacevičiaus mokykla stovi geroje vietoje, šalia Savanorių prospekto. Labai geras žemės sklypas. Kiekvienas Žmogus, turintis pinigo gerai supranta reikalo esmę. Yra geras sklypas - jį galima paimti ir ten pastatyti ką nors stiklinio ir šviesaus. Neoficialiomis žiniomis, vadovaudamasis nuogirdomis, žinau, jog ten vieno garsaus kauniečio verslininko sūnus norėtų atidaryti vaikų darželį. Darželiai dabar yra ant bangos. Nesvarbu, kad mokyklą nori iškeldinti, dėl to, kad pastatas neva persenęs ir yra blogos sąlygos vaikams mokytis. Bet vaikų darželį ten bus galima atidaryti. Kaip?

Visų pirma reikia ten panaikinti mokyklą - ją iškeldinti, sujungti... Visi žinote, kad pas mus vyksta švietimo reforma. Jau 25-erius metus, kiek save pamenu nepriklausomoje Lietuvoje, nesibaigiančios reformos, kaip pavasariniai Šilutės-Rusnės potvyniai. Panaikinus mokyklą lieka tuščias pastatas, kurio planuojama paskirtis galėtų būti absurdiška, juoką kelianti: vieta kur susitinka buvę absolventai. Liuks! Be abejo niekas ten niekad nesusitinka, pastatas nešildomas, elektra ten nedega, po 3 metų namas ima griūti, išdaužomi langai, o finale kas nors tą paveldą padega... Na, kokie bomžai - tie, kurie vakarais nesirengia. Tada paveldo nelieka ir vietoj jo galima jau ką nors statyti "naudingo", pavyzdžiui privatų darželį. Tai čia toks natūralus paveldo naikinimo kelias. Bet yra ir civilizuotas: tereikia atlikti tam tikrą skaičių popierinių-biurokratinių machinacijų ir toje vietoje bus daroma tas kas reikalinga. Taip sakant, turtingas diedas visus siunčia: "Šikt!".

Tai čia yra reikalo vinis.

https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/

Taigi ne paslaptis, jog tą mokyklą lanko mano sūnus, pirmokėlis. Ir ją norėtų lankyti ir kitas sūnus, dar augantis. Mums ten gerai - mokykla arti, vaikams saugu nupėdinti. Mokykla maža, jauki. Juk kaip yra nuostabu pirmąsias klases baigti mažoje, jaukioje mokyklėlėje. Aš pusantrų metų lankiau kaimo mokyklėlę ir žinau, ir niekas man jokių arabų, ar sirijiečių į galvą nepripūs.

V. Bacevičiaus mokykloje yra nuostabios mokytojos, bet va bėda... Reikia mokyklai remonto, reikia didesnės sporto salės, reikia valgyklėlės, reikia... Mūsų mokyklėlės tėvai yra veiklūs - tuoj buvo paruoštas rekonstrukcijos projektas. Ir netgi vienas tėvelis galintis ir mokantis, pasisiūlė pritraukti europines lėšas, kad tik savivaldybė paliktų tą mokyklą ramybėje, kad tik Kaunui apsimokėtų, kad tik Kaunas sutaupytų. Bet ne... pasirodo mano pirmokėlis mokosi antisanitarinėse sąlygose. Praėjusį rudenį atėjo "antisanitarai" iš atitinkamų organų ir pasakė, jog mokyklai nebepratęsiama higienos knygutė. O tai reiškia, jog mokykla iškart kitą, dieną privalo nutraukti savo veiklą.

Tėveliai vėl pasidomėjo ir paaiškėjo, jog Kaune yra bent 7 mokyklos, kurių higienos knygelių galiojimas jau seniai nutrauktas, o kai kurios tokių "veikalų" net neturi...

Hmm... Ne, aišku, kad vienam turtingam žmogui reikia to sklypo...

Mokyklos pastatas yra paveldas. Koks ten tas paveldas - mieste pilna tokių "paveldų" su išdaužytais stiklais. Per keletą namų nuo mokyklėlės, A. Mackevičiaus ir Savanorių pr. sankryžoje yra kitas, tikras jau seniai griūvantis paveldas - dar caro laikais statyta pašto pastotė. Tačiau ten sklypas per mažas, vieta nelabai patogi, tad paveldas toliau atsipūtęs griūva. Kažkada, matyt, Žmonės darė pašto reformą - koks skirtumas kurios valdžios Žmonės. Žmonės prie visų valdžių yra Žmonės.

Miesto paveldas: carinė pašto pastotė!

Kaip Lietuvoje yra vykdoma švietimo reforma ir siekiama kokybiško mokymo. Štai V. Bacevičiaus mokykloje yra 9 pradinukų klasės ir mokosi per 250 berniukų ir mergaičių. Visa tai perkeliame per kelis kvartalus ir sugrūdame į Žaliakalnio mokyklą, kurioje telpa tik tokios 6 klasės, kurioje tik planuojama daryti remontą ir statyti sporto salę, kurioje valgyklėlė yra kažkur rūsy... Vos tik V. Bacevičiaus mokyklos mokytojos patenka į naują kolektyvą, paaiškėja, kad jų yra perdaug ir jos visos netrukus atleidžiamos. Nesgi juk neišvarysi savų mokytojų į gatvę - tegu eina n... tos naujokės. Ir reziumė: Žaliakalnio mokykla, kurioje dabar mokosi virš 400 vaikų, išsipūčia iki 600 mažiukų. Juk nestatys suolų koridoriuose, kaip būdavo anksčiau su lovomis ligoninėse - be abejo kai kurių vaikai bus "tremiami" į kitas mokyklas. O juk mes tėvai, puikiai žinome, kad yra "gerų" ir yra "prastų" mokyklų. Mūsų neapgausi.

Bet štai kaip kalba Kauno savivaldybės kai kurie tarybos nariai: Kaune mažėja vaikų, mažėja žmonių, nereikia tiek daug mokyklų, reikia taupyti lėšas, reikia reorganizuoti, reikia baigti galų gale tą reikalą. Baigti vien tam, kad jis jau nusibodo ir apskritai kažkaip reikia baigti. Kiek gi galima tampytis. O jei kažkur, kažkokioje mokykloje susirinkę tėvai protestuoja, dėlioja parašus, bando vietinius ir Švietimo ministerijos Žmones įtikinti, kad jų sprendimai yra blogi - niekam nė motais. Pohui ta liaudies nuomonė. Juk liaudies masės yra kvailos ir nieko neišmano. Durniai.

Pašto pastotė šitaip stovi mažų mažiausiai 15 metų. Tiek savo akimis mačiau.

Na, čia mane įžeidžia, laikydami mane kvailiu. Gal aš toks ir esu, bet savęs tokiu nelaikau. Aš irgi galėčiau pabūti savaitę, mėnesį ar metus Žmogumi - nelabai kas gal pasikeistų. Bet va, kai reikia ką nors realaus, dėl mūsų nuveikti - Žmogų nebelieka. Taip, taip - jie yra ŽMOGAI.

Stoviu aš Kauno miesto tarybos posėdyje ir klausausi miesto švietimo skyriaus pono apie tai, kad sujungus mokyklas bus pasiekta begalės naudų: padidės mokytojų apkrovos, padidės jų atlyginimai, pasidarys pilnesnės klasės. Ir apskritai įlipsime į kažkokią naują kokybę...

Palaukit, tuoj Britai uždarys sienas, tuoj visus lietuvius iš UK išvys ir vėl Kaune bus pilna šeimų ir mokinukų. O jau tada bus kita problema, atsiras mokyklų trūkumas. Taip kaip vilniečiams trūksta darželių. Mat juk niekas neplanavo, kad į Vilnių per pastaruosius dešimtmečius suvažiuos visas likęs Lietuvos kaimas. Beje Vilniuje yra iš Švietimo ministerija...

Ne, pas mus niekas nieko neplanuoja. Visi vaikšto kaip trumparegiai be akinių. Čia ir dabar. Yra - nugriaukim. Yra - reformuokim. Bet griauti ir reformuoti (mūsuose tai beveik ta pati reikšmė) yra lengviau nei ką nors sukurti ar pastatyti.

Jūs jau beveik supratote apie ką aš čia rašau. Belieka trumpai papasakoti kas šiandien man nutiko.

Užvakar buvo mokyklos bendruomenės susirinkimas - dalyvavo virš 60 suaugusių vienetų. Ir pirmininkaujantis buvo ir raštvedė. Viskas kaip priklauso pagal visas taisykles - taškas, kablelis ir dvitaškis. Vienbalsiai už mokyklos tolesnį gyvenimą kėlėm rankas ir kojas. O kadangi aš neištvėriau ir pasisakiau, tai mane tuoj pat pakvietė sudalyvauti Kauno miesto tarybos posėdyje, kuriame bus sprendžiamas mūsų mokyklų (kelių miesto mokyklų) sujungimo klausimas: "gyvens" arba "mirs". Kaip Romos imperijos laikais gladiatrių kautynėse. Tarpinio varianto nėra.

Mūsų mokyklėlės bendruomenės pimininkas pakvietė mane ne todėl, kad moku garsiai ir drąsiai pasakyti ką galvoju, o dėl moralinio palaikymo, kad miesto valdžia matytų, kad mūsų bendruomenę atstovauja ne vien mūsų pirmininkas. Buvome trys vyrai. Visi tokie nešpetni: kas advokatas, kas vėlgi, o aš, aišku, iš liaudies masių - su juodais marškinėliais ir arabiška kaklaskare. Toks aukštas, įmitęs vyras, kurio taip lengvai nepastumsi. Ant kurio nuogo riešo pleistras, mat ryte daviau kraujo mėginį ir pamiršau nusilupti. Čia tik įrodymas, jog nesiruošiau lipti ant bačkos.

Man pasakė: "Tu stovi už mūsų ir nieko nekalbi..."

-Niekas tau ten neduos šnekėti, - pasakė man žmona išlydėdama.

-Aš ir nesiruošiu. Ką aš ten pasakysiu...

Ir iš tiesų nesiruošiau. Vaje, ten tokia tvarka! Visi turi mygtukus, visi turi mikrofonus, pirmininkaujantis labai griežtas - leidžia tik po minutę pasisakyti. Daug visokios elektronikos, visokie ekranai: matai kas dabar pasisako, kas laukia eilėj... Ui, baisus reikalas! Pasijutau, kaip baudžiauninkas nuo kiaulių atėjęs į katedrą!

Pirmokėlių klasė V. Bacevičiaus mokykloje.

Nieko jie ten įdomaus nekalbėjo. Statistika, skaičiai, kažkokios bendros frazės... Pagalvojau: "Būtų mano valia, kaip aš čia jus visus reorganizuočiau lauk... biezdariai, bedarbiai... niekdariai..." Na, kaip vėliau paaiškėjo gal ne visi tokie, kai kurie buvo ir už mūsų, paprastų kauniečių interesus.

Ir būčiau nešnekėjęs, bet į pabaigą mane ėmė ir užsiutino, kai išgirdau šnekant, jog visa tai esą tik politika prieš rinkimus į seimą. Neva, savo mokyklą mes giname todėl, kad politikai, neva mus suorganizavę dėl savo kažkokių interesų.

Na, čia man, kaip senam kaukaziečiui, užvirė kraujas: "Mes, tėvai, norim išsaugoti mokyklą dėl savo vaikų, o ne vejami kažkokių politikų interesų! Kas per velniava!"

Na, jūs suprantate, jei patenki į bažnyčią, niekas tavęs ant altoriaus neleis užlipti pamokslo sakyti. Kaip minėjau, viskas automatizuota, suregistruota, o aš žmogus iš gatvės. Bet mano balsas yra stiprus, man mikrofono nereikia.

Apsižvalgiau: apsauginių nėra. Jei jie ir tupi kur nors už salės durų, tai minutės kalbai rėžti užteks. O šiaip jau apsisuksiu ir greičiau - nėr čia ko tuščiažodžiauti.

Kaip tyčia buvo paskelbta pertrauka ir aš tuo pasinaudojau - žengiau į jų anfitiatro vidurį ir tariau:

-Ponai! Ponai, sėskit. Dabar paklausykit manęs, paprasto kauniečio.

Ponai prisėdo, o aš tęsiau:

-Jūs šnekate apie mūsų gerovę, bet mūsų negirdite ir nenorite išklausyti, ir į mus įsiklausyti. Jūs čia susėde, žaidžiate savo vaikiškus politinius žaidimėlius. Patikėkit, mums nusipjaut tie jūsų rinkimai. Mums rūpi mūsų mokyklos likimas, mūsų vaikų likimas, o ne jūsų kėdutės, jūsų politika... - ir t.t. visko neatkartosiu. Bet labai daug ir nekalbėjau.

Be abejo, po savo trumpos ir aistringos kalbos, kuri užtruko gal 15, gal 40 sek., susilaukiau aplodismentų. Tiek laiko pakanka. Vistiek žinojau, jog mano balsas, kaip šuns - į dangų neina. Tad kam aušinti burną. Bet norėjau jiems parodyti, jog nėra visai taip, kaip jie mano.

Aišku, "jungiamų" mokyklų tėvų ir bendruomenių atstovų tarpe iškart tapau "žvaigždute".

O mūsų naujasis meras Matjošaitis jautė, kad esu naujoji, kylanti žvaigždė ir su manimi reikia skaitytis. Štai prieš posėdį einu savivaldybės koridoriumi, ką tik rūbinėje palikęs striukę: susikryžiuoja mūsų su meru keliai, jis meta į mane žvilgsnį, aš į jį. Jis ištiesia ranką, o aš jam ją paspaudžiu. Bet labai gerai žinau, kad jis manęs nepažysta, nes aš gi kokius 15 metų nuo visuomenės slėpiausi, meditavau... Kai man ištiesia ranką, aš niekad neabejoju - visad spaudžiu. Nesvarbu ar tai būtų gatvės mušeika, ar banditas, ar verslininkas, ar politikas. Man visad patinka sužinoti, kokia ta ranka... Rankos paspaudimas daug ką sako apie žmogų.

Tai va, tokia tad ta šiandienos istorija. Toks tad mūsų tas gyvenimas. Tokia ta vargana švietimo reforma: dega žvakė - užpūtei. Še tau ir reforma!

Kauno miesto tarybos nariai nubalsavo jungti mokyklas. Ir ką mums dabar, tėvams daryti? Kaip apginti savo mažylių laimę ir šilumą?

Kai grįžau namo, pagalvojau: mums paprastiems žmonėms reikia eiti į jų, politikierių posėdžius ir sakyti, kad jie yra pusgalviai.

Tačiau tada savęs paklausiau: "O kas tu esi, Pranai Šarpnicki? Juk tu esi tik statistinis vienetas."

Bet man jau nusibodo tylėti.

Kvailių šalį valdo kvailiai, o mes esme kaip buratinai. Tas irgi kasė auksinius į žemę tikėdamas, kad išaugs pinigų medis, o atėjo lapė su katinu ir išsikasė. Šiedu irgi buvo prie valdžios.

Gal man neatsitiks, taip kaip atsitiko proseneliui Markaičiui, kuris 1905 metais lipo Mosėdyje ant bačkos ir kėlė revoliuciją. Paskui kelis metus sėdėjo cypėje.

Mes nubundame ryte ir nežinome kas šiandien su mumis atsitiks...
Kadaise lankiau labai panašaus dydžio mokyklą - tos preities, tos mažos jaukios mokyklėlės nemainyčiau į jokią kitą... Skaitykite apie tai 166-oje istorijoje.

Filmuoju vestuves, jubiliejus ir kitokias šventes. Kuriu įvairaus pobūdžio filmus. 

Spauskite šią nuorodą! 

Didis blogis tikrai yra didis blogis!

114-oji istorija. Jau galvojau, jog istorijos apie teatrą baigtos: galėjau tapti artistu, įsimylėjau teatro scenoje, per speigą ėjau namo po vaidinimo. Viskas. Ką daugiau pasakoti? Ir štai vakar turėjau tiesioginį sąlyti su šių dienų teatru - buvau Vilniuje, pačioje širdyje, pačiame kultūros centre, ne bet kokiame, o Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tai skamba didžiai! Tai skamba išdidžiai.

Bet jūs man jau atleiskite, jog lakoniškai man neišeina parašyti istorijų, nes aš vis matau visokiausių įdomių sąsąjų, kurias privalau aprašyti. O jūs, tie kurie skaitote mano istorijas, kurie jas sekate, pabandykite visai rimtai susimąstyti kodėl taip vyksta, kaip daba

r papaskosiu. kas čia per velnias dedasi!

Ir vėl pradėsiu nuo Adomo ir Ievos, nes jie pisosi ir štai ką mes šiomis dienomis turime - pasaulį besiritantį į kažkokį naują dugną. Ne, ne, nesiraukykite nuo šio žodžio - aš jį specialiai pavartojau, nes tai labai artimai siejasi su dabartiniu menu ir aukštąja kultūra. O jeigu jums koktu skaityti šitą žodį, jūs esate tiesiog atsilikėlis, mielas skaitytojau. Šia rašliava tai ir įrodysiu.

Per LRTV pradėjo rodyti labai gerą dokumentinį serialą apie paskutinius du karus - "Pasaulių karai" Labai rekomenduoju pasižiūrėti, o kas turit galimybę - nuo pat pirmos serijos. Ten pasakojama, jog jaunąjį Adolfą Hitlerį per pirmąjį pasaulinį karą galėjo nušauti. Į jį esą buvo nusitaikęs profesionalus britų kareivis. Būsimasis tironas priešais jį stovėjo beginklis. Bet britas gaiduko kažkodėl nenuspaudė, nuleido šautuvą. O Adolfas nusisuko ir ramiai nuėjo į savo apkasų pusę. Nuo tada esą, jis įtikėjęs svarbia savo misija.

Ar pamenate mano 10-ąją istoriją"Kaunas yra gražus"? Ją iliustravau nuotrauka, kurioje aš nusifotografavęs

Laisvės alėjoje prie plakato, reklamuojančio spektaklį "Didis blogis". Aš net neskaičiau apie ką jis, kodėl jis, kaip jis... Man patiko pavadinimas. Pagalvojau: "Jei aš šalia nusifotografuosiu ir parašysiu apie aptriušusią automobilių stovėjimo aikštelę šalia Muzikinio teatro, aš būsiu kaip koks Didis Blogis, dergiantis grąžujį Kauną, savo miestą." Kaip pagalvojau, taip ir padariau.

Ir štai ristele atbėgo 2016-ieji. Sausis. Mano dukra mano žmonai padovanoja du bilietus į spektaklį. Šaunu! Vyksim į Vilnių! Pagaliau po milijono metų nueisim į spektaklį! Smagu. Koks spektaklis? Net nepasidomėjom - ypač aš. Gi dovana ne man - aš tik palaikysiu žmonai kompaniją.

Po spektaklio dukros paklausiau: "Kodėl tu parinkai būtent šį spektaklį?" Pasirodo atsitiktinai. Paskaitė feisbuke atsiliepimus - jie buvo šaunūs. Jau ko vien verti tokie aktoriai, kuriuos net aš žinau: Valentinas Masalskis, Vaiva Mainelytė... Todėl daug negalvodama ėmė ir nupirko bilietus į "Didijį blogį"!

Koks sutapimas!

Dabar ir aš, kaip Adolfas įtikėsiu, kad mano rašymas turi kažkokią misiją. Manęs laukia kažkokia DIDI ateitis. Mažų mažiausiai Nobelio premija už ką nors.

Didi-didi-didi...

Čia kartą su broliu ant Nemuno kranto naktį rūkėm, o jis ir sako: "Na, ir tu turi savo purvasklaidos kanalą..."

Turiu. Ir dabar savo, nuosavame purvasklaidos kanale rašau istoriją apie lietuviškąją kultūrą pačiomis įvairiausiomis prasmėmis - pilu savo purvą masalskiams ant galvų.

Pakeliui stabtelėjome "Statoile" kavos ir aišku užsukau į tualetą - jis mane pritrenkė. Taip tapetuotų viešųjų tualetų Lietuvoje dar nebuvau matęs! Mat aš gi kaimietis, iš provincijos, iš Kauno... Vilniečiai greičiausiai viską žino.

Ir štai įžengėme į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kuris mane iškart pribloškė tarybinių laikų geltonų plytų grožiu. Viskas čia kaip seniau, ta pati fanieruotų plokščių apdaila parteryje, ta pati rūbinė... Tik žmonės kiti.

Kiti, bet ne kitokie.

Žmona nusivelka kailinukus: "Ak, kaip aš taip apsikiaulinau, nepadėjau jai nusivilkti!" Paduodu kailinukus raudona mantija pasipuošusiam jaunuoliui. Tas paima ir laukia.

"Ko lauki, - pagalvojau vilkdamasis savo striukę: - Kabink kailinius!"

Bet jis laukia kol aš nusivilksiu. Paduodu savo striukę ir rūbininkas abu putlius rūbus pakabina ant vienos pakabos!

-Kaip tarybiniais laikais, - nuburbuliuoju.

-Baik, - šnypšteli man žmona.

Vėliau jai paaiškinu: "Ant vienos gembės visos šeimos paltus kabindavo tik tarybiniais laikais, nes žmones aptarnaudavo neišprususi darbininkija. O ir patys Homo Sovieticus buvo kitokie - jiems patikdavo kai rūbus kabina ant vienos pakabos. Pasiimi visos šeimos paltus vienu ypu, staigiai įlendi į pilkas striukes ir bėgi namo. Kam tas orumas. Ir nesvarbu kad nuplyšdavo rūbų pakabos.

Bet kas čia tokio, jei rūbai kabinami ant vienos pakabos? Visų pirma: rūbinėje yra tiek pakabų, kiek salėje sėdimų vietų. Turi būti! Visų antra: aš kaip džentelmenas, po spektaklio pirmiausia paimu damos rūbą ir jai padedu apsivilkti. Paskui paduodu kitą žetonėlį ir pasiimu savo rūbą. Kai man paduoda abu rūbus vienu metu, man keblu ir moteriai pagarbą parodyti ir savo rūbą laikyti - nebent po pažasčia. Tačiau kur aš pasidėsiu skrybėlę, lazdikę? Juk aš noriu būti orus, juk esu kilęs iš kilmingos giminės ir mane auklėjo būtent taip. Tik sovietmečiu negalėjau "ponu" būti. Trečia: aš juk atėjau ne į parduotuvę, atėjau į spektaklį, aš nenoriu niekur skubėti. Aš noriu būti orus. Aš noriu elementariausios pagarbos iš rūbininko. Nes jis man yra už tarną, už liokajų, nes aš atstovauju vidurinei klasei. Aš buržua.

Bet kuriuo atveju tetras prasideda nuo rūbinės - įsidėmėkite tą teisybę. Kaip tave sutinka, tokie ir šeimininkai.

Peržvelgiu salę ir bandau suvokti kur aš pakliuvau. Faktas, jog į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, pačią kultūros širdį, pačiame pačiausiame mieste! Kas čia atėjo? Šiuolaikinių aristokratų ar turtuolių čia nematau - jiems tokios pramogos

nėra įdomios ir prasmingos. Jie gi ką tik iš purvo į kunigaikščius išėjo. Darbininkija šiais laikais į tetrus nevaikšto - brangūs bilietai, neturi laiko. Kam tas tetras, jei yra barai, o namie telikas. Ar jie kokie nors durniai, kad pinigus mėtytų pavėjui: pasižiūrės "24 valandas" ar "Redirected" ir bus super! Nachui tas tetras. Būtent ne "teatras", o "tetras" - lengviau tarti. Tai kas gi čia susirinko - studentija, pagyvenusi intelegentija ir dar kažkoks tarpsluoksnis, kuriam, matomai, ir aš priklausau su žmona.

Prieš spektaklį įvairaus amžiaus žmogeliai klaidžioja tarp eilių, neranda savo vietų, atsisėda ne ten, kiti atėję juos išvaro - labai akivaizdu, jog tam tikra dalis apskritai čia pirmą kartą atėjo pasikultūrinti.

Eina pro šalį žmogeliai... Aš juk kultūringas, atsistoju, kad praleisčiau juos, bet šie net nepasako to mandagaus žodelio "Atsiprašau." Tik viena pagyvenusi dama. Tai vėlgi tam tikras publikos požymis.

Matau sėdinčių daug jaunų veidų - vadinasi čia daug studentijos. Priešais sėdi vyrukas su raudona megzta kepuraite. Per visas 2 val. spektaklio, taip ir nenusimovė savo kandonkės. O juk mano tėtis visad man sakydavo: "Bažnyčioje, teatre ir prie stalo nesėdėk su kepure. Taip daro tik rusai." Pamenate, kaip anais laikais rusaitės sėdėdavo su kailinėmis kepurėmis ir restoranuose ir teatrų salėse... Pamenate tuos pasakojimus, kaip 1939m. rusų karininkų žmonos Kaune prisipirko apatinukų ir vaikšiojo su jais gatvėse, nes palaikė jas suknutėmis. Teneįsižeidžia išprusę rusai, senosios aristokratijos palikuonys - tai jų neliečia. Kalbu apie prastuomenę.

Kaimietukas Pranas atvažiavo į Vilnių pasikultūrinti...

Žmona mane įspėjo: nešnirpšk nosimi, išsijunk telefoną, nefotografuok salės - nemandagu. Na, ką aš... Aš gi kaimietis. Atvažiavau į sostinę pasikultūrinti, argi aš galiu nefotografuoti, juk reikia jums, namiškiams parvešti kokių nors įspūdžių...

Spektaklis prasidėjo kaip pridera. Atsitraukė uždanga, namelis, sėdi šeima, valgo, kalbasi - visai juokingas dialogas. Vaidinama natūraliai. Nu viskas čiotkai, kaip priklauso. Aktoriai kalba rusiškai, kažkur šone eina titrai... Nu, kaip kine jomajo... Sprendimas lievas (jaunimas tegu žino, jog žodis "lievas" nėra lietuviškas ir jis reiškia tokį kreivą, prastą sprendimą), bet čto nam ribam - nam ribam pochui (reikia mokėti gerai rusų kalbą, kad suprastum šio fraziologizmo subtilumą, o "guglinis" vertimas būtų toks: "O kas mums žuvims - mums žuvims visvien"). Kodėl staiga pradėjau naudoti visokius
rusiškus išsireiškimus? Ogi todėl, kad spektaklyje rusų kalba liejosi per kraštus. Aktoriai kalbėjo taip, kaip tarpusavyje bendrauja kai kurie vilniečiai: kalba, kalba lietuviškai ir staiga pusėje sakinio pereina į rusų kalbą, ir staiga netikėtai į lenkų... Aš jau buvau bepradedąs manyti, kad čia mūsų mažumas parodijuoja, bet ne - lenkiškai nė žodžio! O kaipgi, juk šiuo metu mums priešai yra tik rusai. Bet spektaklis lyg tai buvo ne apie tai, nors su ryškiu politiniu atspalviu. Jeigu lakoniškai apsakyti apie ką tas vaidinimas, tai jis apie mūsų visuomenės nužmogėjimą, apie besaikį socialinių tinklų naudojimą ir nemokėjimą bendrauti tarpusavyje, apie iš visų galų lendančią propagandą, apie tai kaip ji kuriama ir koks mūsų santykis su ja, apie blogio ir gėrio kovą. Va. Toks kosmopolitinis spektaklis. Bet po velnių, tai kodėl nebuvo įpinta ir anglų kalba. Juk visoje to pasaulio griūtyje aktyviai dalyvauja ir anglosaksai. Ką, padarysi, režisierius buvo dvimatis ir mušė į vienus vartus.

Eina nachui tas režisierius... Ausys raitosi skaitant "nachui" ar ne? O juk grubus vertimas būtų "fuck"! ir žiūrėkit, skamba kur kas maloniau - juk visgi mes europiečiai. Galų gale ir jauniesiems žiūrovams, studentams būtų buvę lengviau sekti tekstą, kurio kartais ir nereikėjo sekti. Juk kai žiūrime į purviną vandenį, mes ilgai žvilgsnio neužlaikome.

Ko visgi aš keikiuosi?

Taip taikiai prasidėjo spektaklis...

Ogi spektaklyje išgirdau beveik visus įmanomus rusiškus keiksmažodžius ir jie liejosi laisvai kaip kraujas Tarantino filme "Bulvarinis skaitalas". Kas trečias-ketvirtas žodis! Jeigu jums patinka filmai, kuriuose gausiai keikiamasi, būtinai nueikite į tą spektaklį. Jis šimtu procentų atitinka "B" kategorijos filmus.

B kategorijos filmai yra mažo biudžeto, greitai kuriami filmai, atsiradę 3 dešimtmetyje Amerikoje didžiosios depresijos laikais, kai žiūrovams už vieno bilieto kainą buvo siūloma pamatyti du filmus: “gerą” A kategorijos ir “ne tokį gerą” B kategorijos. B kategorijos filmai labiausiai orientuojasi į horror, sci-fi, thriller, adventure žanrus, jie kuriami nesilaikant griežtų taisyklių, dėl ko atrodo “keistai”. Juos dažniausiai kuria režisieriai, kurie nenori priklausyti didžiosioms kino studijoms, arba režisieriai, kuriems trūksta patirties. Tiesa, B kategorijos filmai nėra tokie blogi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jie padarė daug meninių ir techninių atradimų, o tokie filmai, kaip Easy Rider (1969) susilaukė didžiulės komercinės sėkmės.

Sėdi, vadinasi ta šeima, kalbasi, valgo ir tik staiga šviesa gęsta: trach-babach! ir kažkas sunkaus per stogą įkrenta namuko vidun! Labai įdomus sprendimas - man patiko. Net pašokau iš vietos. Tikrai išgąsdino.

Žmonai pasilenkiau ir pažnibždėjau į ausį:

-Čia pagal anekdotą, kur eilinis Jonas tris kartus šoko iš parašiuto ir visus tris kartus neišsiskleidė parašiutas, ir visus tris kartus tūlas ūkininkas taisė savo daržinė stogą.

Nukrito plika boba...

Žmona man kumšt į šoną ir pati juoko nesulaiko. Na, ką norėti iš kaimiečių atvažuiavusių iš gilaus kaimo pasižiūrėti spektaklio!

O kai šviesa vėl įsižiebė pamatėm ir papų. Pasirodo nukrito ne parašiutininkas, o plika boba (užjaučiu aktorę - matyt, statistė) sėdinti keleivinio lėktuvo krėsle. Vaginos nesimatė - buvo pridengta saugos diržais. Gaila.

O žiūrovai: "ŪŪŪŪ!"

Papai visad yra gerai.

Buvo tame spektaklyje ir daugiau papų - papai liejosi laisvai, kaip prastame porno filme.

Bet kita vertus, galima namie įsijungti "Blue Huster" kanalą arba tiesiog internete pasižiūrėti porno vaizdelių... Na, tiesa, spektaklyje niekas nieko natūraliai nežagino - o jau buvo arti to. Irgi gaila. Gaila sumokėtų pinigų už bilietus.

Nesiruošiu atpasakoti viso spektaklio siužeto, nueisite patys ir pamatysite. Visą spektaklio pagrindinę mintį aktoriai pasakė per pirmąsias 10 minučių, o visas kitas 2 val. tiesiog mėgavosi visu tuo ką mes matome kasdien per kriminalus, prievartos filmų metu, visokiose 24-iose valandose ir panašiai.

Mėsininkas, kasdien skerdžiantis gyvulius tikrai neis žiūrėti parodomojo skerdimo, nes jis ir taip viską kuo puikiausiai žino.

Ar norint parodyti žmogaus žiaurumą reikia akivaizdžiai ir paprastai visų akivaizdoje nupjauti žmogui galvą? Ne. Menas turi kitų priemonių. Bet tame spektaklyje jokio meno nebuvo ir nėra. Tiesa, jokiam aktoriui galvos irgi nenupjovė, bet vieną korė. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo fikcija. Labai nusivyliau, kad mane apgavo.

Į pabaigą norėjosi nubėgti į šaldytuvą, kaip kad būna prastų veiksmo filmų metu ar reklaminių pauzių metu, bet kaip žinia teatre yra tik bufetas. Tik visa bėda, jog spektaklis buvo be pertraukų.

-Režisierius bijojo daryti pertrauką, nes bijojo, kad per ją žiūrovai neišsilakstytų, - po spektaklio pajuokavo žmona. Naa, bet kokia ji protinga!

V. Masalskis. Va, taip jis ir atrodė...

Spektaklis buvo toks labai naujoviškai pastatytas, interaktyvus. Mat salėje sėdėjęs Masalskis (atkreipėme dėmesį, jog viena kraštinė vieta 10-oje eilėje buvo rezervuota) pakilo ir neva apsimesdamas žiūrovu, keikdamasis nuliūrino į sceną. Vaidino save. Neva, atgrojusį aktorių, kuris kažko pavydi tiems esantiems scenoje. Paskui jis virsta šėtonu, rusu ir dar kažkuo. Pastebėjau, jog Masalskis labai gerai moka keiktis - natūraliai išėjo. Kaip gyvenime. Jaučiausi spektaklyje kaip namie - mat man labai patinka keiktis rusiškai. Siela atsigauna.

Kai Masalskis išėjo į scena, supratau žaidimo taisykles - panorau ir aš įsijungti į spektaklio veiksmą: pakilti iš savo vietos ir taipogi pakalbėti apie šį bei tą, juolab jog puikiai moku keiktis ir drąsos netrūksta ir liežuvis gerai dirba. Žmona sulaikė. Tris kartus norėjau jau eiti į sceną.

-Jei nueisiu, sugadinsiu tau visiškai visą vakarą ar ne? Susispyksime? - paklausiau pašnibždomis žmonos.

-Taip.

V. Mainelytė. Sunki ta senatvė... Aš irgi sutikčiau su bet kokiais vaidmenimis.

Bet man vistiek liko neatsakytas klausimas: o ką būtų darę tie aktoriai, jei aš su savo tekstu ir scenrijaus versija būčiau įsijungęs į veiksmą? Būčiau patikrinęs jų profesionalumą.

Apie aktorių profesionalumą... Esu iš garbių aktorių daug sykių girdėjęs, jog jie esą nevaidina visokiuose serialuose ir filmuose, nes esą tai mėšlas, tai ne menas. Esą teatras yra visai kas kita. Ten jie kažką išgyvena, jaučia. Esą, tik visokie pradažnos škuros eina vaidinti serialuose, kuriems tik eurai akyse. "Pradažnos škuros" - tai "parsidavėliškos odos".

Sėdėjau ir niekaip negalėjau suprasti kaip Masalskis, Mainelytė ėjo vaidinti į tokį purviną spektaklį? Ar jie per prastai uždirba, ar jie į tą Nacionalinį tetrą eina kaip į darbą, ar kuris galas... Juk kaip yra samdomame darbe - nori nenori, dirbi ir viskas sukandęs dantis. Bet tada nereikia kalbėti apie meną, kažkokią aktorystę, pašaukimą ir visokius kitokius niekus. Jugi tarkim, kokios Hulivudo žvaigždės į bile kokį porno filmą nenusamdysi. Jie paskaito scenarijų ir jei mato, kad tas vaidmuo jiems patinka, jie eina ir vaidina. Na, nebent koks magnatas sumoka biešėnus (rus. "beprotiškus") pinigus. Bet kas pas mus moka pinigus? Pas mus yra tik išmaldos. Nėra tie gerbiami aktoriai verti tokios pagarbos, kokią jiems skiriame. O jei manote kitaip, nueikite į tą visišką blogį. Labai geras, tarp kitko, ir taiklus spektaklio pavadinimas - atitinkantis jo kokybę.

Vienu momentu, jau maždaug paskutiniame spektaklio trečdalyje, kai jis perėjo į visišką fantosmagoriją (sunkiai mąstantiems siūlau įsivaizduoti pragarą), visa salė nuščiuvusi, susikaupusi bandė sekti nelabai svarbaus epizodo tekstą. Matyt, galvojo, jog jis turi kažkokią didelę meninę prasmę. Buvo taip tylu, jog kai aš žmonai šnibždėjau į ausį: "Juk tai akivaizdus šūdas - karalius nuogas! Ko visi čia sėdi?" - tie mano žodžiai girdėjosi maždaug 4 metrų spinduliu aplink mane. Tokia tad buvo tyla ir susikaupimas salėje. Na, galbūt dėl to, kai visa salė ėmė gausiai ploti atsistoję, tuo 3-4 metrų spinduliu aplink mane žiūrovai sėdėjo ir beveik neplojo. Va, kokia yra akivaizdi tiesos galia!

"12 kėdžių" yra genialus filmas. Pamenate tą epizodą, kai vyksta spektaklis, prasideda žemės drebėjimas, žiūrovai bėga iš salės, o pro juos link scenos braunasi Ostapas Benderis ir Kisa. Balkone sėdėjęs "meno gerbėjas" net išsižiojo: genialu taip pavaizduoti sutrikusios buržuazijos brovimąsi prieš nesustabdomą istorijos tėkmės srovę. Tikslios citatos nepamenu - ten smagiau pasakyta. Bet iš tiesų, tas filmo epizodas priminė spektaklio atmosferą: scenoje rodomas visiškas šūdas, o žiūrovai vėpso susižavėję ir gaudo kiekvieną žodį.

Avys...

Stebėjausi žiūrovais - 90 proc. plojo atsistoję. Matyt, jiems labai patiko. Juk taip daroma tik tada, kai tau labai patinka, iš didelės pagarbos režisieriui ir aktoriams. Aš neplojau. Žmona neplojo. Dukra man paskui paaiškino, jog jaunoji karta mananti, kad taip spektaklyje reikia elgtis. Voba!

Na, bet Vilniaus studentija ir jaunimu nereikėtų stebėtis, juk ten suvažiavo jau beveik visas Lietuvos kaimas. O juk paprastas žmogus elgiasi taip, kaip yra matęs rodant holivudiniuose, prabangiuose filmuose per teliką apie aristokratiją. Na, o pagyvenę inteligentai, kurių irgi buvo nemažai toje salėje (juk ji buvo pilnut pilnutėėlė - anšlagas: kas nenori pamatyti papų ir išgirsti keiksmažodžių!) irgi stojosi ir plojo. Ir vėl nesistebiu, nesgi dar Romos imperijos laikais senatoriai bliovė kaip avys...

Režisierius bandydamas kalbėti apie visuotinį nužmogėjimą, pats to nenorėdamas tapo jo dalimi.

Aš matyt, to šiuolaikinio meno nesuprantu. Jei suprasčiau, nusipirkčiau prabangius rėmus ir pasikabinčiau kur nors sodo gale, vaizdu į kokį nors gerą savo šiukšlynėlį - ir menas ir pigu.

O ta chebrytė kuri statė spektaklį pagalvojo: "Bliadj, įmetam papų, keiksmažodžių, viską sumiksuojam ir susirinksim gražaus pinigėlio! Eina, nachui, kaip bus gerai!" Toks tad jų lygis.

O prisimenant "B kategorijos" filmų apibrėžimą norėtūsi režisieriui pasakyti, jog baliono, imituojančio Žemės rutulį, pūtimas ir paskui jo mėtymas po sceną, yra pigi garsiojo Čarlio Čaplino filmo "Didysis diktatorius" epizodo, kai Hitleris žaidžia su Žemės rutuliu, kopija. Bet Čaplinas buvo žydas...

Č. Čaplinas. Filmas "Didysis diktatorius"

Na, ko norėti iš lietuviškos kultūros, jei mes visus žydus iššaudėme ir išvarėme iš Lietuvos. Žydai sudaro 2-3 proc. žmonijos ir net 50 proc. žmonijos intelektualai yra žydai. Jei jų nebūtume nuskriaudę, dabar Lietuva žydėtų ir būtų turtinga. O kadangi ji valdoma lietuvių, tai vaikai mėtomi į šulinius, BMW daužo troleibusų stoteles, teatras stato "Redirected" pigias kopijas, o pats filmas pigi Tarantino "Bulvarinio skaitalo" kopija. Mes patys be stuburų, be nuomonės, apiplėšti, išprievartauti ir toliau žaginami per visus galus. Kas spėjo, tas išvažiavo.

O juk tik vakar pasakiau, kad apie teatrą neberašysiu daugiau. Neperšokęs griovio, nesakyk "op!".

Aš esu tik paprastas kaimietis iš vidurio kaimo... nesėtų rugių žydėjimo kryžkelėje... Man didesnį įspūdį ir estetinį pasigėrėjimą paliko pakelėje matytas ištapetuotas tualetas, nei spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre...