Prano Š. HOROSKOPAS 2017-IEMS.

Vargšai dar labiau nuskurs. Turtingieji dar labiau pralobs. Didės prasto maisto suvartojimas, todėl vargšai daugiau bezdės. Klimatas dar labiau šils, parazitams nuo to bus tik geriau.Brangs viskas kas tik gali brangti. Minimalios pajamos didės, tačiau kainos augs dar sparčiau. Nekilnojamo turto brokeriai kalbės apie burbulus, valdžia apie nemokamo muilo dalijimą vargšams. Pirmoje metų pusėje vaikai bus aprengti tautiniais kostiumais, o metų pabaigoje iš jų tėvų atims paskutines kelnes. Elektra brangs, gamtinės dujos brangs. Dar labiau žvangės ginklai. Emigracija didės, todėl sparčiai mažės nedarbo lygis. Kuras brangs. Atsiras naujų mokesčių. Politikai dar labiau nusišnekės ir kaip palaidi šunys nutrūks visai nuo grandinės. Gedimino kalnas baigs griūti ir pilis bus evakuota į Kernavę. Vilniuje kitų Kalėdų šventės nebus, paliks tik aikštę šampanui išgerti. Vilniuje bus paskelbtos dar kelios ekologinės katastrofos ir sostinė bus perkelta į Kauną. Alaus, degtinės, vyno kainos kils. Cigaretės brangs. Didės kontrabanda ir nusikalstamumas. Samagono gamyba pakils į neregėtas aukštumas. Pavasaris bus šūdinas, nes ateis per vėlai ir bus šaltas. Vasara įprastai bjauri ir lietuviška - daug šaltų ir leitingų dienų per pačias atostogas. Baltijos jūra bus šalta kaip visad. Pajūryje paslaugų kainos tik kils.Žemės ūkis dar labiau smuks su visom supirkimo kainom, kaimas dar labiau gers, daugės žiaurių buitinių kriminalų. Šilutėje vėl bus potvynis ir vėl rodys tą patį siužetą su važiuojančiu traktoriumi per užlietą kelią. Mariose nuo ledo lyčių vėl gelbės žvejus. Rusai vėl pažeis oro erdvę. Lietuva dar pasiskolins pinigų ir bendra valstybės skola dar labiau padidės. Gėjai vėl suruoš eitynes. Tris kartus per TV kalbės V.Lansbergis. Krepšininkai žais prasčiau nei šiemet. Naujų pop žvaigždžių nebeatsiras, teks tenkintis senomis. Eurovizijoje Lietuva vėl nieko nelaimės. Kelis sykius per šventes iškelsime vėliavas, kelis sykius feisbuke vietoj nuotraukytės įsidėsime kokį nors žiedelį solidarumo vardan. Kitų metų Kalėdinis vajus prasidės iškart po vėlinių. Atsiras daugiau gaidžių - tas kas dar nebuvo gaidžiu, tas juo taps. Bet iš esmės gyvenimas tik gerės - tik mes būsime kvailesni ir to nesuprasime. Visiems zodiako ženklams kitais metais seksis. Teks sunkiai dirbti, bet gerai eisis meilėje. O tie, kurie nesuras moters, tiems seksis kortose. Bet visų zodiakų ženklų moterims vistiek visi vyrai bus kiaulės.Bet vistiek visiems viskas išeis į gerą. kai kam išeis ir nebepareis. Ir nebus visi namie. Ir nebesusirinks visiprie šventinio stalo, prie baltos mišrainės. Bet jos bus. Ir silkės bus. Viskas bus gerai.

Kalėdinė eglutė

3m. eglutė - tik 15€

375-oji istorija. Kai buvvau labai mažas, mano kaime, ąžuolyne stovėjo amoniako cisterna - du metrai aplink ją rudavo išdegusi žolė ir nudžiūvę jauni ąžuolai. Maža namo širdelė skaudėjo - tarp medžių užaugęs, juos mylėjau. Tačiau dabar važiuojant pro tą vietą nesuprastum, kad čia būta mažos ekologinės katastrofos.

Kai ėjau į mokyklą mums aiškino, jog pavasariais negalima deginti žolės, nes žūvą milijardai vabaliukų. Kažkodėl jų niekad nebūdavo gaila. Mums sakydavo, jog išdegusioje vietoje daugelį metų niekas neatauga. Bet kažkodėl matydavau, kaip tose vietose žolė atauga vešlesnė. Niekaip negalėdavau suprasti... kaip taip yra, jog mokytojai sako viena, o yra kitaip. Dabar sužinojau, jog žolės gaisrams yra gerai prisitaikiusios - nudega tik jų viršūnėlės, jog kaitriausia liepsna yra ten. Žolės evoliucijos eigoje, siekdamos įveikti medžius "taip sugalvojo" - degti viršuje, bet ne apačioje. Degti, taip, kad užsiliepsnotų medžiai. O joms nė motais - joms tik geriau. Atsigauna - stiprybė šaknyse.

Tėtis mėgdavo rūkytą dešrą. Kadagio dūmuose ji įgauna nepakartojamą kvapą ir skonį. Nueidavo į mišką slapčia ir prisikirsdavo kadagių. Tačiau bijojo. Realiai bijojo - ne šiaip sau. Gamtosaugininkų. Tačiau niekad nebijojo nueiti į mišką ir nusikirsti Naujiems Metams eglutės. Tais laikais mes nešventėme Kalėdų, bet eglutes vistiek visi puošdavo. Bet va, eglutės kirsti nebijojo, nors matomai gamtosaugininkai realiai, o ne ant popieriaus egzistavo. O ir ką daryti? Negi kaime, šalia miško gyvendamas, važiuosi pirkti eglutės?! Visas kaimas užjuoks negyvai.

Paskui gyvenome mažame miestelyje - Skuode. Nepamenu, kad kur nors būtų buvę pardavinėjamos eglutės. Niekas jų ir nepirko. Apsiginkluodavo kirviais ir eidavo į miškus. O kokie tais laikais miškai buvo! Ūūūū! Dideli miškai, neiškirsti miškai. Eidavai ir jokių kirtaviečių su žiburiu nebūtum radęs - ne taip kaip dabar. Eini per mišką: čia nuskustas kvartalas, čia išverstas lopas, čia išpjauti ąžuolą, čia išverstos eglės...

Dabar viskas pasikeitė, bet kai kurių dalykų vistiek nesuprantu kaip ir mažas būdamas. Jei taip kertami miškai, kodėl aš negaliu nueiti nusikirsti mažos eglaitės? Juk jos vistiek bus iškirstos. Kai einu grybauti matau vietų tankiai priaugusių eglaičių. Ateis laikas, ateis žmogus su kirviu ir praretins jaunuolynus, o nukirsti medeliai bus suversti ant miško kelio, kad sunkūs traktoriai neklimptų... arba tiesiog suverstos pūti - vabaliukams veistis, erkėms... Nesuprantu, kodėl aš jų prieš penkis metus negalėjau nusikirsti kalėdoms. Ne, aš suprantu, jog parke eglučių kirsti negalima.

Nuo vaikystės per visus galus (tik ne šeimoje) triūbijo mums į ausis, jog eglaičių kirsti nereikia - geriau jau įsigyti dirbtinę eglutę. Na, ir iš tiesų, kodėl jos neįsigijus? Na, ir aš kartą, žiloje jaunystėje, kai dar neturėjau savų vaikų, tariau: "Nusipirkim dirbtinę eglutę!" Ir nusipirkom. Tada buvo sąjūdžio laikai, visi labai patriotai, visi idėjiniai, visi žalieji, visi lietuviai. Tik paskui paaiškėjo, jog kai kurie lietuviai yra lygesni už lygius.

Paskui spjoviau į dirbtinę eglutę... o gal ji tiesiog sulūžo... ir vėl grįžau prie gyvų eglaičių. Tikriausiai paskutiniąją gyvą eglutę, miške paslapčiomis nukirtau kokiais 1998 metais. Vėliau numojau į tai ranką - kam ta rizika, jei prie parduotuvių, aikštėse stovi sunkvežimiai ir gali įsigyti visai padorią eglutę. Ilgą laiką taip ir dariau. Nors eglutės nebuvo nei gražios, nei jų kainos padorios. Paskui supratau, jog už tą pačią kainą, nuvykus į kurią nors girininkiją galima nusipirkti kelis kartus gražesnę ir didesnę eglutę iš pirmų rankų. Ir jau eilę metų taip darau.

Bet jūs pasakykit, kuriems galams kirsti eglutę, pirkti gyvą, jei galima už 200€ nusipirkti gražią dirbtinę? Pagailėkime eglučių, tegu auga. Kai jos užaugs, atvažiuos medkirtys su benzopjūklu, nuleis tą eglę, supjaustys ir parduos. Galbūt malkoms... Galbūt man pačiam... Juk kažkas užsikals gražaus pinigo. Negi jūs nenorite, kad kažkas praturtėtų? Negi jūs negeidžiate, kad paskui jis važiuotų prabangiame automobilyje ir iš jūsų, mužikų šaipytusi? O tu mužike, gamtos mylėtajau iš paskutiniųjų pinigų pirk dirbtinę eglutę ir saugok gamtą. Per kiek laiko man gali atsipirkti dirbtinė eglutė pirkta už 200€. Juk labai pigu! Tik 200. Jūs jau be abejo pamiršote lito vertę. Litais ji būtų kainavusi 690. Šiemet iš girininkijos pirkau 3 eglutes: vieną savo namams, kitą uošviams, trečią į kiemą. Man viso labo visos atsiėjo 45€. Tris euriukus lengvai nusiderėjau. Štai trijų metrų (teko viršūnę nupjauti, kad tilptų kambarin) eglutė kainavo 15€, panaši, bet geresnės rūšies - 22€, o mažiausia, maždaug 1.7m - 11€. Buvo gražių, metro aukščio eglaičių ir už 4€. 45 eurai - tai 155 Lt. Puikiai pamenu, prie lito tokiam pat grožiui išleisddavau 60-80Lt. Kainų šoktelėjimas dabar jau nieko nebestebina, nors valdžios vyrai ir toliau tvirtina, kad mums tik vaidenasi akyse. Bet aš ne apie pabrangusias eglutes. Aš apie miškų išsaugojimą.

Ar verta pirkti dirbtinę eglutę už 200€, jei ji man atsipirktų tik (200/11) 18 metų?! Ir apskritai, kaip gali dirbtinė eglutė kainuoti 200 eurų, kai joje beveik nieko nėra: pigi viela ir plastikas, ir fabrikinis darbas. Ne rankų darbas - automatai jas daro. Juk gamyba automatizuota. Žmonės tik stovi prie konvejerio ir žiūri. Jei apskritai stovi...

Oi... Jau girdžiu kaip visi rėkiate, jog dirbtinę eglutę galima įsigyti ir už 5 ir 10 eurų! Taip, taip, taip, tačiau koks ten tas grožis už 5 ar 10 eurų - nejuokinkit! Ir kodėl turėčiau pirkti dirbtinę ir savo vaikams šalia visokiausių konservantų dar brukti ir plastikinį šlamštą?

Tai kas geriau? Ar pirkti dirbtinę už 200 eurų ir kambaryje uostyti plastiką? Ar kasmet išleisti po 11€ ir jausti namie miško kvapą - šventę? O gal vaikams sukonstruoti naujametinę eglutę iš atliekų? Pavuzdžiui iš plastikinių butelių, kaip čia vienais metais kauniečiai padarė. Na, jau ne - vaikams šiukšlių nebruksiu. Tegu tai daro iki kaulo smegenų žalieji ir gamtos mylėtojai. Aš irgi myliu gamtą, bet nereikia manęs apgaudinėti - nekirskite miškų ir neeksportuokite jų į kitas šalis. Man širdį skauda!

Aš jau geriau kasmet iš girininkijos pirksiu... Arba... gal iš miško kasmet parsivešiu po mažutį eglutės daigelį - jų ten pilna priauga ir paskui pikti dėdės atėję viestiek juos išgenės, ištryps, išmakaluos traktoriais - ir pasisodinsiu savo sode. Po 5-7 metų pirmoji mano sodinta eglutė bus jau tinkama kirsti Kalėdoms. Taip aš būsiu ekologiškas ir namuose bus kažkas tikro, o ne dirbtinio.

Šventės turi būti tikros!

Belaukiant "Dakaro"...

369-oji istorija. Laukiu "Dakaro"...
1931 m. liepos 24 d. buvo duotas pirmojo ralio „Aplink Lietuvą“ startas. 1043 km trasoje lenktyniavo 14 automobilių ir 12 motociklų. Jo nugalėtojų laukė šalies Prezidento Antano Smetonos įsteigtas specialus prizas – sidabrinė taurė, kurią pagal Prezidentūros užsakymą pagamino Vokietijos juvelyrai. Ji būtų tapusi ekipažo nuosavybe tuo atveju, jei šis lenktynes būtų laimėjęs tris kartus iš eilės. Pirmuosius du ralius 1931 ir 1932 metais laimėjo lenktynininkas Pranas Hiksa. Nugalėtojas pirmąjį ralį laimėjo su automobiliu „Dodge Brothers“, o antrąjį – su „Chrysler de Soto“.

Prieškario automobilių raliuose "Aplink Lietuvą" dalyvavo daug motociklininkų. Tai suprantama, nes automobilį tuomet galėdavo ne bet kas nusipirkti, o motociklai kainavo gerokai pigiau.

Motociklininkų grupėje pirmąjį ralį laimėjo P. Janušauskas. Nors rengti ralius planuota kasmet, trečiasis ralis buvo surengtas tik po penkerių metų pertraukos. Dar vienas automobilių ralis įvyko 1938 metais kaip Tautinės lietuvių olimpiados renginių dalis. Tais metais pergalę išplėšė toksai Antanas Ilgauskas

"Taisyklės buvo tokios: leidžiamas greitis plentais - 60, vieškeliais - 40-50 km/val. Šito greičio reikėjo laikytis. Kelionės knygutėje buvo nustatytas laikas. Privalėjai nevėluoti, bet ir neviršyti greičio, kad atvažiuotum tiksliai nurodytu laiku. Prie pašto arba policijos sustoji, įbėgi, ten knygutėje uždeda spaudą, kuriame pažymėta data ir laikas. Kai kurie automobilininkai ir motociklininkai važiavo be žemėlapių, o kiti nusprendė sekti važiuojančius pirma. Daugiausia eibių prikrėtė Amerikos lietuvių bendrovės ekipažas. Sankryžoje jie išjudindavo stulpus su rodyklėmis ir užlankstę lenteles su vietovių pavadinimais. Atlenkti lentelę - ne problema, bet jeigu stulpas pajudintas - tai gal jis ir apsuktas? Niekas šito nežinojo, ir kai kas nuvažiavo ne tuo keliu. "

Tiesiog kaip iš filmo "Didžiosios lenktynės".

Kaip nebūtų keista bet po 1938-ųjų metų lenktynių aš iš Antano Ilgausko paėmiau autografą...

Kaip taip gali būti? Kaip aš atsidūriau 1938-uose metuose?

Laikas ir istorija yra be galo įdomūs dalykai. Juose persipina daugelio žmonių gyvenimai - kartais visai keistais ir nematomais saitais.

Šiaip jau, per visą savo gyvenimą iš "žvaigždžių" paėmiau autografą tik du syk gyvenime, nes man pats tas aktas atrodo absurdišku. Kuriems galams man tas autografas? Nebent paskui norėčiau suklastoti kokius nors dokumentus. Bet tuo neužsiimu. Tai kuriems galams man tas autografas? Kad įrodyčiau kitiems mirtingiesiems, jog ir aš ten buvau, jog ir aš spaudžiau jam ranką, prie jo prisiliečiau ar mačiau didvyrį per keliasdešimt cenimetrų atstumą? Ar kad bandyčiau ką nors įtikinti, jog jis yra mano geras bičiulis?

Antrąsyk autografą ėmiau praėjusių metų aviacijos šventėje Aleksoto aerodrome iš kažkokio vokiečio lakūno. Nereikėjo man jo. Šeima paprašė. Tad nuėjau, prasibroviau ir paėmiau. Niekam to autografo nereikėjo. Tai toks momentinis džiaugsmas, jog ir mes pasiėmėm. Smagumas vaikams. Dabar niekas net negalėtų pasakyti, kur tas lankstinukas su tuo parašu. Tačiau pirmąjį autografą paėmiau todėl, kad Ilgauskas man padarė neišdildomą įspūdį. Jis stovėjo aikštėje šalia savo "Harley Davidson" rudais odiniais ilgaauliais batais, su rusavomis galife kelnėmis, su šviesiai ruda odine striuke, su odine kepure ir motociklisto akiniais. Man buvo be galo nedrąsu, bet priėjau ir paprašiau autografo. Ar tai buvo 1938-ieji? Ne. 1986-ieji. Bet kuriuo atveju, tai buvo po paskutinių lenktynių "Aplink Lietuvą". Ir nesvarbu, jog buvo prabėgę begales laiko ir šitas žmogus man iškilo prieš akis kaip iš knygos. Bet kuriuo atveju, tai buvo po paskutinių lentynių, nes kitos PO TO įvyko tik 1996-ais metais. Ir jose vėlgi dalyvavo tas pats Antanas Ilgauskas, tačiau jau kaip garbės svečias, bet su tuo pačiu "Harley Davidson" - senutėliu, bet spindinčiu kaip naujutėlis. Tačiau jau tose lenktynėse aš nedalyvavau - buvau paskendęs kituose gyvenimo verpetuose. Tačiau 1986-aisiais...

Tais metais buvo dar gilus, apkerpėjęs, apsamanojęs sovietmetis - nyku, nuobodu, liūdna.

1986 metų rudenį Skuode, visiškame Sovietinės imperijos pakraštyje, vyko kažkokia šventė. Kas ir kodėl pakvietė Ilgauską, gali būti mįslė, jei neatsiras liūdininkų, kurie galėtų tai paaiškinti. Jis stovėjo aikštėje šalia savo harlejaus ir buvo tarsi svetimkūnis iš praeities. Paskui jis užsivedė motociklą ir išvažiavo. Jis gi tuo metu buvo gyvas priekaištas, gyvas antisovietinis elementas, išniręs iš kažkokios smetoninės Lietuvos. Jis stovėjo aikštėje priešais Skuodo rajono komunistų partijos pastatą ir pasirašinėjo ant savo šaržo fotografijų, kurių rankose turėjo visą pluoštą.

Tą šaržą, po lenktynių, 1938 metais nupiešė Juozas Olinardas Penčyla (1908 m. gruodžio 29 d. Naumiestyje – 1979 m. lapkričio 27 d. Bogotoje, Kolumbija) vienas žymiausių tarpukario Lietuvos šaržistų ir karikatūristų.

Kam šovė galvon tokia revoliucingai keista mintis į renginį Skuode, 1986-ais metais pasikviesti Antaną Ilgauską?! Sunkiai suvokiamas faktas. Ir dar... aikštėje stovėjo ne koks nors "ižas" ar"java", bet "Harley Davidson"! Kažkur archyvuose, negatyvuose guli originalūs tų laikų kadrai, daryti su "Smena" - rusišku mėgėjišku fotoaparatu. Rusišku!

Keista.

Paskui jis sėdo ant "Harley Davidson" ir išvažiavo, tarsi tęstų lentynes, kurios nutrūko 1938-aisiais! O aš taip ir likau nesupratęs su kuo susidūriau.
"Esu vienintelis gyvas archyvas..." - 1996-ais metais sakė jis Lietuvos automobilių klubo prezidentui Stasiui Brunzai.

Archyvas...

Anuometinis, smetoninis "Lietuvos aidas" rašė: "Žemaičiai vis dar neišmoksta taisyklingai rašyti. Jie ant kelio lentelių rašo: „Ant Kretingos", kuriose net kelio ilgis nenurodytas, arba klaipėdiečių „Ink Šilutę". Plungę ir Kretingą pravažiavome visai nesustoję. Klaipėdos krašte keliai puikiausi. Įspūdinga kelionė buvo per Smalininkų mišką. Čia asfaltas. Mašina lekia net kaukdama. O čia tolumoj užpakaly pasirodo nauja mus startuojanti mašina, kuri palengva, tyliai kaip vilkas, vis artėja ir artėja - vejasi. Ji šokinėdama lekia, žemes į šonus mėto. Įspūdžio aprašyti negalima ! Ir štai, vienas, kitas mums signalas duoti kelią. Pasirodo, kad mūsų senos konstrukcijos fordą vijosi naujas fordas (Lietuvos Banko inž. Funkas). Naujasis nugalėjo seną. Kaip visada gyvenime."

Anuometinis "Lietuvos keleivis" rašė: "Kelionę aplink Lietuvą sudarė 1043 kilometrai. Iš jų 595 plentais ir žemės keliais 448 kilometrai. Žemės keliai iš didžiausios dalies buvo beveik visi gerame stovyje esančios gruntinės. Kelionė buvo nustatyta šiais punktais, Budrio firmos vardu ėjusio „Fordo": iš Kauno išvažiuota 24 liepos 10 val. 20 min. Į Zarasus 184 kilometr. nuvažiuota 14,56 val.; į Rokiškį 60 kilometr., nuvažiuota 17,20 val,; į Biržus 74 kilometr., 20,17 valandą; į Panevėžį 68 kilometr., nuvažiuota 22,58 val.; į Šiaulius 76 kilometrai, nuvažiuota 2 val. (25 liepos); į Telšius 77 kilometrai, nuvažiuota 5 val.; į Klaipėdą 91 kilometras, nuvažiuota 8,19 val.; į Jurbarką 150 kilometrų, nuvažiuota 12,01 val.; į Marijampolę 91 kilometras, nuvažiuota 14,39 val.; į Alytų 99 kilometrai, nuvažiuota 17,06 val.; į Kauną 73 kilometrai, nuvažiuota 16,55 val."

O štai anų dienų žurnalistas A. Braziulis "Dienoje" rašo: "Į Šiaulius atvykome pirmieji. Čia p. Kipras nutarė lukterėti pusvalandį, išgerti arbatos. Registravosi rodos 10 val. vakaro. Romantiškąją Žemaitiją teko pravažiuoti vidurnaktyje, per tirštą miglos klodą, pro kurį buvo galima matyti vos kelis metrus į prįšakį. Kuršėnus pasiekėme gerai bet vykdami į Triškius išklydome iš tikrojo kelio į akmenuotą šunkelį. Mat važiavome sulig karteniškių nurodymu: truputį į kairę, truputį į dešinę... Važiuojame, važiuojame, o į geresnį kalią vis negalime išvažiuoti. Tenka žadinti keletą pravažiuojamų žemaičių ir klausti kelio. O iš žemaičio sužinoti tikrą kelią, nelengva, sunkiau negu pačiam surasti... Kelią rodė iššoką į prožektorių nušviestą vieškelį jauni zuikučiai. Kipras, kuris buvo pradedąs snausti, pamatęs zuikius, nuliūdo ir apgailestavo:

-Gaila, kad šautuvo nepasiėmiau !

Pabudo medžiotojo instinktas.

Tryškius pasiekėme apie 1 val. nakties, o Telšius apie 2val. Nežiūrint vėlyvos nakties visuose miesteliuose laukė žmonių grupės. Telšiuose vakarieniavome, gėrėme arbatą ir „šnapsiuko" po „tarnybišką". Čia praaušo ir galėjome vykti į Plungę, į kurią iš Telšių eina tiesus kelias. Pirmą kartą vykau tuo keliu per Žemaitiją. Tiršti rūkai dar dengė jos laukus ir neteko gerai įžiūrėti į jos romantišką grožį."

Palyginkime anų dienų ir šių laikų žurnalistiką - naivu, bet gyva. Dabartiniai straipsniai oficialūs, negyvi, nuobodūs, faktologiniai, pilni klišių. Kaip mano draugas juokiasi: "Baik tu Pranai, šiandien žurnalistai neberašo - jie naudoja programas!"

Galbūt.
Šiemet vėl bus "Dakaras".

Kai pasibaigia žmogaus teisės

Policininkų "perekuras" A. Mackevičiaus gatvėje. 2016m. pavasaris

368-oji istorija. Apie kelių patrulius...

Nors baigiau rašyti savo istorijas, jas ir toliau ketinu numeruoti, žinoma, jei tai bus istorijos. Kažkaip smagu. Apskritai, skaičiai man patinka. Skaičiai, tvarka, lygtys, funkcijos... man sako: "Tu menininkas" arba "Tu prie meno". Kai stoviu šalia meno - aš prie meno, tačiau man visiškai nesvetimi tikslieji mokslai ir be jokio galvos skausmo galėčiau būti fiziku, chemiku, gydytoju, inžinieriumi, architektu... Galėčiau ir robotus kurti, jei tik susidarytų palankios aplinkybės, bet dabar esu kuo esu ir istorija ne apie tai.

Rytas.

Mūsų šeima skuba į gimtadienį. Liko pusvalandis. Važiuoti netoli. Bet kažkokios bjaurios nuojautos vedamas, išeinu pasižiūrėti mašinos.

Na, taip - nuleista priekinė padanga.

Tuoj pripūsiu. Išsitraukiu kompresorių, pajungiamą nuo prikurkės, makteliu kištuką lizdan. Vedu automobilį - tas neužsiveda, nes pasirodo akumuliatorius jau pridusęs ir man akyse "numiršta".

Kągi, vadinasi važiuosime kitu automobiliu. Perkraustau vaikiškas kėdutes į antrąją mašiną. Šeima, gyvenanti mieste privalo turėti du automobilius!

Šitas užsiveda. Tačiau besisukinėdamas, priekiu už kažko užsikabinu, sutraška - niekis. Išvažiuojame.

Mes jau netoli gimtadienio vietos, kai man paskambina draugas, kuriam neseniai "plyšo" skrandis. Vos žmogus nenumirė. Menki juokai kai trūksta maitinančioji arterija ir kraujas išsilieja į skrandį.

Pakeliu ragelį - aš be laisvų rankų įrangos. Man jos nereikia, nes paprastai važiuodamas nekalbu ir į skambučius vengiu atsiliepti. Kaip yra pavojinga važiuojant kalbėtis telefonu, pastebėjau dar tada, kai nebuvo jokių draudimų, dar 1997-aisiais, kai kartą grįžtantį su reikalais iš Panevėžio netikėtas kliento skambutis mane užklupo vos įvažiavus į miestą. Pokalbį baigiau tik ties geležinkelio stotimi ir labai nustebau, jog nepamenu kaip įveikiau tą didoką kelio atkarpą su pėsčiųjų perėjomis ir šviesoforais. Smegenys tiesiog perėjo į autopiloto režimą. Nuo to karto ir vengiu kalbėtis telefonu važiuodamas, nes nemanau, jog ir laisvų rankų įranga, atsiradusi gerokai vėliau, man leistų vienodai koncentruotis ir į pokalbį ir į kelią. Bet šįkart atsiliepiau, nes draugas ką tik paleistas iš ligoninės. Tačiau priekyje pastebiu policijos patrulių automobilį. Telefoną nuleidžiu... Draugas kažką pliurpia. Kai patruliai pravažiuoja, pakeliu prie ausies telefoną ir sakau:

-Aš tau preskambinsiu, važiuoju...

-Supratau. Gerai.

Kaip gerai, kad žmonės tai supranta.

Įkišu mobiliaką kišenėn. Bet netrukus galinio vaizdo veidrodėlyje išvystu kelių patrulių automobilį. Negi pastebėjo! Šūdas! O gal tik mane nori aplenkti... Ne. Įsijungia švyturėliai, garsinis signalas... mane stabdo. Na, ką darysi. Sustoju. Prieina jauna pareigūnė. Mano akimis - mergaičiukė. Aišku tai siurprizas! Kažkaip visai malonu išvysti besišypsančią merginą.

-Kas atsitiko?

-Su jūsų automobiliu ne viskas tvarkoje... - netikėtai sako ji.

-O kas su juo? - nustembu.

Kas gali būti negerai su mano automobiliu!

Išlipu. Pareigūnė man rodo į automobilio priekį. Ot velnias - valstybinis numeris kabo tik ant vienos kniedės. Pasirodo važiuodamas iš kiemo su numeriu užkabinau smėlio dėžę.

-Ė, bet jūsų vairuotojo pažymėjimo galiojimas seniai baigęsis! - pastebi pareigūnė.

Giliai nustembu ir aš pats. Kaip taip gali būti! Pasirodo jau metai laiko važinėju su pasibaigusio galiojimo teisėmis. Vairuoti galiu ir moku, bet teisės nebeturiu. Vairuoju be galo seniai, bet dėl senos datos, vairuoti nebegaliu, tarsi nemokėčiau. Keistas tas pasaulis... Bet viskas logiška.

-Na va, stabdėme dėl numerio, o va prie ko prisikabinau, - šypsosi mergina, bet netrukus priduria: - Jūsų nebausime, bet pažadėkite, kad susitvarkysite. Nepaveskite manęs, - paprašo ji.

Be abejo aš jos nenuvilsiu! Be abejo, išsiimsiu naują vairuotojo pažymėjimą - be kalbų. Tad dabar vaikštau pėsčiomis arba mane vežioja žmona. Visai smagu pabūti keleiviu. Bet ne tai šioje istorijoje svarbiausia.

Policijos patrulių ekipažas buvo jaunas. Merginos porininkas - jaunas vaikinukas. Man nereikėjo jų prašyti, kaulyti: "Būkit žmonės..."

Kartą man policininkas į tokį prašymą atkirto: "Mes ir esame žmonės" ir toliau sau pildė protokolą.

Bausti ar pasigailėti?

Manęs pasigailėjo tik 1999 metais, viršijus greitį 20 km/h. Tik vieną kartą! Kitą kartą negailestingai nubaudė viršijus 9km/h greitį - važiuojant iš Vaišvydavos. Ir todėl visą laik, kaip ir visi, keikiau kelių patrulius, jog šie ne visai žmonės. Jog tykoja ir baudžia. Tačiau šįkart nė prašyti nereikėjo. Juk ir iš tiesų, koks aš kelių eismo taisyklių pažeidėjas? Paprasčiausiai pražiopsojau pažymėjimo galiojimo datą. Na, kas nagrinėjasi galiojimo datas?! Aš turiu pakankamai kitų daugybę rūpesčių, nei sekti dokumentų galiojimo datas. Pražiopsojau. Nors sakoma, jog už žioplį ir valstybė neatsako, tas posakis yra visiškai neteisingas. Žiopliui valstybės pareigūnas turėtų atleisti, jį suprasti ir nebūti akla, kurčia kompiuterine programa, besąlygiškai vykdanti savo funkciją. Šalia įstatymo turi būti žmogus, suprantantis, jog įvertinus situaciją, galima pažeidėjui ir atleisti. Šįkart man atleido. Ir aš buvau be galo laimingas! Taipogi supratau, jog policijoje vyksta pokyčiai - ateina nauja, jauna karta, kuri kitaip supranta savo pareigą patruliuojant keliuose. Žioplam vairuotojui galima atleisti - negalima gailėtis piktybiškų pažeidėjų, tikrai keliančių grėsmę keliuose. O juk tokių, mes vairuojantys keliuose ir gatvėse matome dešimtimis.

Paskui pasidžiaugiau ir kitkuo. Policija mane be galo seniai stabdė. Kitu atveju jau seniai būčiau sužinojęs apie savo teisių pabaigą. Vadinasi esu drausmingas vairuotojas.

-Nusilupkite numerį ir pasidėkite už stiklo, - pasiūlo man pareigūnė.

Kur čia lupsi. Belupdamas gali bamperį apgadinti, numerio skardelę sulankstyti. Bandau išsižiojusią kniedę atgal sugrūsti į skylę - iki namų laikytų. Nevyksta. Pareigūnė man grąžina vairuotojo pažymėjimą. Tą kišu į piniginę. Tuo metu pati pareigūnė pasilenkia ir bando atitrūkusią kniedę įkišti skylėn.

-Nevarkit, pats susitvarkysiu, - sakau jai. Po galais! Juk aš vyras ar ne vyras. Bet mergina šaunuolė. Tokių dar nebuvau sutikęs. Apskritai tokių angelų sargų neteko matyti. Tikri angelai.

Padėkoju policininkei, o pats kniedę visgi įgrūdu skylėn - iki namų laikys, o jau namuose turiu įrankių, prisikniedysiu.

Štai kaip man šįkart nutiko.

Ne viskas čia, toje Lietuvoje vien į blogą krypsta.

Numirėlis - medžiais apaugusi geležinkelio linija

366-oji istorija. Nuvykau į tėviškę pagerbti tų, kurie iškeliavo anapilin. Pirmą dieną lankiau mirusiuosius, o antrąją gyvuosius. Gyvieji gyvena gerai, o va kaip mirusieji? Ar įmanoma sužinoti kaip gyvena mirusieji? Pasirodo viskas yra mūsų jėgoms.

Lygiai prieš metus 33-ioje istorijoje pasakojau apie kapines esančias ant valstybinės Latvijos ir Lietuvos sienos. Didesnioji jų dalis Latvijoje, mažesnioji Lietuvoje . Unikalu. Keista. Istoriškai prasminga. Mirusiesiems neegzistuoja sienos ir valstybės.

38-oje istorijoje pasakojau apie tai, kaip žiloje jaunystėje, kai buvau paikas vaikinas, šokau iš greitai važiuojančio traukinio ir likau gyvas. Ne

kiekvienam tenka šokti iš traukinio. Aš tai susiklosčius kvailoms aplinkybėms išbandžiau. Sėkmingai. Nepatariu Jums to bandyti, nes gali kainuoti gyvybę. O gyvybė yra trapi - tiek mums padarams iš vandnėlio, anglies ir kitų priemaišų, taip ir daiktams iš metalo ir betono. Laikas yra negailestingas - sugriauna viską. Gamta galinga - išardo viską ką mes laikome amžinu ir nepajudinamu.

Nusprendžiau aplankyti tą vietą, kurioje iššokau iš traukinio. Tai geležinkelio linija, kurią kadaise nutiesė vokiečiai. Ji eina iš Klaipėdos, pro Skuodą, per Kanizelį, per Apšės upelį į Latviją. Google maps žemėlapiuose tos geležinkelio linijos nėra. Ir nenuostabu, nes ji nebenaudojama. Tai ne šiaip sau geležinkelio

linija einanti kur nors į kokio fabriko kiemą. Ne. Kadaise, čia kasdien pardundėdavo virtinės vagonų su nafta, grūdais, gyvuliais, statybinėmis medžiagomis. Čia kursavo keleiviniai traukiniai su kietomis ir minkštomis sėdynėmis, su miegamaisiais vagonais. Čia virė gyvenimas. Dabar tai "kapinės", o geležinkelio linija - numirėlis. Dviems valstybėms ta puiki geležinkelio linija kažkodėl tapo visiškai nereikalinga ir nenaudinga. Kalbama, jog kažkur Latvijos pusėje, gal net išardyti bėgiai. Gal kažkam prireikė metalo. Nors tarkim, Lietuvoje, į metalo laužą bėgių šiaip sau neparduosi. Bijomasi, mat, kad žmonės iš to begalinio skurdo nepradėtų geležinkelio bėgių pardavinėti. Lietuvis jau toks - žarnos išlys per užpakalį, bet jei ras ką parduoti, nueis, nusilups ir nusineš ir neliks nė žymės... Tačiau čia yra kitaip. Stovi geležinkelio linija mirusi jau kokius 25 metus ir laukia gersnių laikų - aglbūt karo. Ir vėl čia galės kursuoti vagonų sąstatai su tankais, patrankomis... Bet vokiečiai tą liniją statė daugiaune karo reikmėms, o lietuviškam miškui išvežti. Tačiau tai buvo be galo seniai, Pirmojo pasaulinio karo laikais.
Štai istorikas Julius Kanarskis pasakoja: "Bajorų–Priekulės atšaką vokiečiai pastatė per vieną vasarą: statyba buvo pradėta 1915-ųjų birželį, o jau pirmasis garvežys Skuodo link pajudėjo rugsėjo 20-ąją. Darbams vadovavo iš Vokietijos pakviesti specialistai. Statyboje iš pradžių dirbo rusų belaisviai, o nuo rugpjūčio priverstiniams darbams buvo varomi Kretingos apskrities gyventojai, kuriems buvo šiek tiek mokama: suaugę vyrai gaudavo po 2 markes, moterys – pusantros, o paaugliai – po 1 markę“

Tiesiamas geležinkelis ties Skuodu. 1915m.

O dabar aš žingsniuoju į tą vietą, kur iššokau iš traukinio, kur pagal draugų pasakojimus ant geležinkelio bėgių jau auga medžiai: liepaitės, ąžuoliukai, beržiukai. Sunku patikėti, bet taip yra.

Skuode mažėja gyventojų, žmonės ten neturi kuo verstis. Tačiau jie nežino, jog visa kas bloga, galima paversti didžiuliu privalumu. Štai vietinio turizmo informacijos stenduose ir tinklapiuose nerasi tokios lankytinos vietos, kaip medžiais apaugusios geležinkelio linijos. O juk ten dabar jau galima vežti ekskursijas. Turistams būtų labai įdomu. Jiems galima pasakoti, kaip geležinkelio linija buvo statoma, sukurti kokią smagią legendą, apipinti įdomiais pasakojimais ir pavedžioti kelių šimtų metrų atkarpa ties geležiniu tiltu per Apšės upelį. Likus iki tilto kokiems 40-iai metrų gelžbetoniniai pabėgiai baigiasi ir prasideda mediniai jau sutruniję. Kalbama, jog tiltą irgi pastatė vokiečiai - tik nežinia kurie:

ar Pirmojo pasaulinio karo ar Antrojo. Valstybinė siena vingiuoja tuo upeliu. Latvijos pusėje vėl už kokių 40-ies metrų nuo tilto mediniai pabėgiai baigaisi ir toliau jau eina gelžbetoniniai.

Mano mama sako:

-Ten yra puikios skaldos - gal tiktų į kapus nuvežti ant tėvo kapo...

-Baik tu, sakau jai. Viena, skalda yra stambi, o kita - negalima!

Man baisu ir pagalvoti, jei žmonės sumanytų šitokiu būdu imti ardyti geležinkelio liniją. Atrodo dar niekam nešovė galvon tokia paika mintis, jog ten yra puikios skaldos. Žmonės yra kaip puvimo bakterijos. Kodėl iš kai kurių mūrinių pilių liko tik griūvėsiai? Ogi aplinkiniai gyventojai ištampė akmenis ir

sumūrijo į savo namų sienas ir pamatus. Taip dingsta nuo žemės paviršiaus miestai. Taip gali dingti ir ši geležinkelio linija. Jei kilo šitokia idėja mano mamai, ji gali kilti bet kam ir per kelis dešimtmečius puikiai nutiestos geležinkelio linijos gali nelikti. Nes matomai valstybės vyrams ji nerūpi. Ir čia niekas jos nesaugo. Norintys daryti diversijas, laisvai galėtų treniruotis sprogdindami tą metalinį tiltą per Apšės upelį. Na, gal geležinkelio liniją stebi tik medžiotojai, kurie šen bei ten padoriu atstumu nuo linijos yra prisitatę savo stebėjimo bokštelių.

Neabejoju, jog šios unikalios vietos nežino net daugelis skuodiškių. 
O tuo tarpu, vyksta didžiuliai ginčai dėl naujos Via Baltica geležinkelio linijos, metami beprotiški pinigai jai nutiesti, kad sujungtų metaliniais keliais tris Baltijos valstybes su Europa. O tuo tarpu didžiuliai pinigai rudyja ir trūnyja...
2007m. bendrovės „Žemaitijos granitas“ direktoriaus pavaduotojas Juozas Kaubrys situaciją vertino taip: "Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, išmintingiau būtų buvę šią geležinkelio šaką sustiprinti, nes čia - tiesiausias kelias

susisiekti su Ryga ir Kaliningradu. Iš ten krovinių ir keleivių srauto perspektyva didelė. Klaipėdos geležinkelių infrastruktūros direktorius Pranas Jokubavičius sakė, kad geležinkeliui iki Latvijos atnaujinti reikėtų nuo 80 iki 100 milijonų litų ir trejus metus trunkančio darbo."
Dabar, 2016-ais metais be abejonės tai kainuotų jau dvigubai brangiau. Neabejoju. O jūs abejojat? Abejokit.
O pakol kas susidariusia palankia situacija turizmui galėtų pasinaudoti paprasti skuodiškiai - pinigas lankant unikalią vietą tiesiog plaukte plauktų. O kur dar suvenyrai... Vienas skaldos akmenukas nuo mirusios geležinkelio linijos - 1€! Turistui menkai įdomūs kokie nors paminkliniai akmenys, koksai Barstyčių akmuo, ar koks šaltinėlis - šiuolaikiniam turistui reikia aštrių pojūčių, jaudinančių pasakojimų. Jei norite, galiu pabūti gidu ekskursijai į unikalų ir vieną seniausių miestų Lietuvoje - į Skuodą. Žinoma, ne už ačiū. Už pinigą. Aš ten žinau daug įdomių vietų. Papasakosiu.
Vietinių, aktyvių žemaičių, kurie puoselėja savo piliakalnius paklausiau:
-Ar žinote vietą, kurioje geležinkelis apaugęs medžiais?
-Ne, nežinome. Negirdėjome. Mes šokame ir dainuojame tautiniuose kolektyvuose, nėra laiko vaikščioti po apylinkes, - atsakė jie man.
Va, taip. Gyvena skuodiškiai ir nė nenumano ant kokios aukso vertės turizmo gyslos tupi.

Aplankęs šitą numirėlį, sėdau į automobilį ir nudūmiau apžiūrėti dar vieno lavono. Tačiau apie tai kitame pasakojime.

Vestuvių ir kitokių renginių filmavimas, dokumentinių filmų kūrimas

Išeinu atostogų...

Mūza... Bliaha, kaip aš dievinu mūzas!

Išeinu kūrybinių atostogų.
Rugsėjo 30-ąją gavau pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti.
Štai kaip būna.
Viskas nutinka atsitiktinai...

Paskutinė istorija

365-oji istorija. Pavojingas yra tas, kuris nesuprantamas. Tai ne aš.

Tai paskutinė mano istorija.

Aš nubėgau 365-ių dienų maratoną. Ar Jūs taip galėtumet? Prieš save ir prieš dievą?

Gi tai išpažintis.

Ir žinote ką ji man davė? Ji mane išgydė. Rugpjūčio 24 d. aš nustojau vartoti vaistus. Rugpjūčio 31-ąją apie tai pasakiau savo kardiologei Izabelei (vardas pakeistas). Ji man pritarė. Juk aš nevaldomas pacientas. Juk aš šiemet buvau įstojęs į Kauno medicinos universitetą, į mediciną ir mėnesį buvau studentu iki rugpjūčio 29-osios. 
Aš išgijau, o juk man gydytojai sakė, kad su vaistais draugausiu iki gyvenimo pabaigos... Bet dabar vėl gyvenu absoliučiai pilnavertį gyvenimą, nieko neatsisakydamas.

Rašydamas tas istorijas ir mesdamas į viešumą, atsikračiau savo praeities, kuri matyt, slėgė mano jautrią sielą, paslėptą po kažkokiomis storomis skūromis. Išmečiau lauk visą savyje susikaupusį mėšlą, visą blogį - apsivaliau. Apsivalymas žmogui į sveikatą. Išpažintis kunigui nėra tikra, nes tas yra labai subjektyvus. Jis nėra dievo vietininkas. Jis tik žmogus. Dievas yra visuose mumyse. Jei leidžiu jums skaityti gyvenimą - leidžiu jį skaityti dievui, nes visi jūs vertinate labai skirtingai. O juk dievas ir susideda iš įvairiausių atspalvių, kurių skalė yra nuo juodo iki balto. Aš išmečiau iš savo sielos visas senienas - imkite jas ir skaitykite. Čiupinėkite tas atgyvenas, o aš įkvėpsiu naujo ir šviežio oro. Ir gyvensiu naują gyvenimą - post-penkiasdešimtinį. Jei kas klaidingai supratote - aš negyvenu praeitimi. Tiesiog praeitis buvo su manimi. bet aš apsivaliau nuo jos ir išgydžiau save. Visų ligų priežastis - mūsų vidinė dvasios būsena. Ir nereikia jokių ypatingų technikų, metodų - reikia būti savimi.
-Jaučiu kažkokius permainų vėjus, - tarė užvakar žmona. Aš nelabai klausau aplinkinių, bet į jų mintis visad įsiklausau. Ir iš tiesų, vakar nutiko kažkas naujo mano gyvenime. Tačiau tegu tai lieka paslaptimi, bent jau kuriam laikui...
Net ir jūs jaučiate, jog kažkas keisis. Tuoj, tuoj viskas bus kitaip - pamatysite. Bet tikrai nebus blogai. Viskas bus gerai. Jau padvelkė permainų vėjai...

Rašydamas tas istorijas aiškiai supratau, jog esu avantiūristiška natūra. Supratau, jog aferistai ir avantiūristai nėra tas pat. Avantiūristai nepalenda po baudžiamąja atsakomybe. Avantiūristai yra kaip vaikai, kurie žaidžia gyvenimą.
Į pabaigą ėmiau keistis... Labiau džiaugiuosi gyvenimu. Galbūt pasidariau atviresniu, geresniu - man norisi gatvėje sutiktiems žmonėms šypsotis ir pasakyti gerą žodį. Man norisi juos užkalbinti, paklausti kaip jie gyvena ir pasakyti, jog viskas bus gerai. Tikrai - viskas bus gerai!

Kad ir kiek čia rašyčiau, tikriausiai visų, kilusių minčių neišklosiu...

Šios istorijos mane prikėlė naujam gyvenimui... nors ir taip jau buvau nubudęs.

Neanalizuosiu kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip - suporatau, jog nėra prasmės. Taip kaip buvo yra nepakeičiama. Viskas buvo reikalinga. Man. Be abejo, kažkas liko nepapasakota. Bet tai yra kažkokios menkos liekanos - kaip drožlės, pabaigus meno kūrinį. 

Aš esu suknistas menininkas. Nes šis maratonas yra kaip kokia instaliacija naudojant savo gyvenimo medžiagą. Nekenčiu menininkų, nes gal perdaug turiu tostesterono. Mielai jiems praretinčiau dantis vien dėl to, kad jie tokie. Bet tikri vyrai man pritars, taip jau yra.

Ir visgi tie menininkai mane traukia - čia toksai gėjiškumas mene. Man jie įdomūs taip kaip būna įdomūs beždžionės narve, zoologijos sode. Man įdomu juos stebėti. Man įdomu žiūrėti dokumentinius filmus apie menininkus. Jie ten visaip atsiskleidžia... Tai įdomu. Tai žmogaus sielos anatomija. Mane tai visad domino. Anatomija. Sielos. Bet ne poezija. Bet moterys - taip.

Pranui patinka moterys. Jis begėdis.

Dienoraštį radau atsitiktinai... Makulatūros krūvoje. Tai unikali istorija apie tai kaip teka mūsų gyvenimo upė. man tada buvo gal 10 ar 12 metų. Pacaniukas. Rinkome makalatūrą, o paskui vežėme į priėmimo punktą. O ten, medinėj didžiulėj daržinėj - kalnas senų žurnalų, laikraščių. Laipiojam mes tais kalnais: kas dūksta, kas knaisiojasi - gal kokį gražų vaikišką žurnaliuką ras, gal seną "Šluotą" su dar nematytais "Bobio ir Džeko nuotykiais"... Man atradimas - seni "Mokslo ir gyvenimo" numeriai. Rankioju juos ir štai pamatau dailia rašysena primargintą sąsiuvinį be viršelių. Dienoraštis! Kelinti metai? 1967-ieji. Gi aš tais metais gimiau! "Įdomu, ką tuo metu suaugęs žmogus matė ir jautė? Koks tai buvo laikmetis? Kokia jo dvasia?" - štai kokios mintys vijurku prasisuko mano mažoje galvelėje ir dienoraštį pasiėmiau. Bet grįžęs tik pavarčiau ir jo neskaičiau - kitą dieną. bet kitą dieną buvo dar "kitą dieną". Ir taip tas dienoraštis, kartu su visokiais mano archyvais patyrė įvairių kraustymūsi, gal kokius aštuonius... Jis nepražuvo. Jo nepamiršau. Žinojau, jog jis yra... TOKS. Jį perskaičiau tik 2015-ųjų rudenį. Nuskenavau viršelį ir patalpinau Facebook'e, "Senojo Skuodo" grupėje, kurią aš pats ir įkūriau. Neilgai trukus dienoraščio autorė su manimi susisiekė. Mes pasikalbėjom telefonu. Miela, jautrios sielos moteriškaitė. Tikėjausi, jog iki tol , kol baigsiu rašyti šias istorijas su ja susimatysiu, gražinsiu dienoraštį ir mes kartu nusifotografuosim - pasidarysim selfį, ir aš parašysiu istoriją apie keistą nuotykį su dienoraščiu, bet deja taip neįvyko... Dar nesusitikau, bet istoriją jau pasakoju.

Pasirodo jos dienoraštis į makulatūrą pakliuvo per klaidą, atsitiktinai... Visai gali būti, jog tas jos dienoraštis paakino mane, berniuką rašyti savo dienoraštį. Ir rašiau, bet jau buvau pamiršęs apie tą faktą.

Jį radau atsitiktinai, tik 2015-ųjų metų žiemą. Nė nenumaniau jį egzistuojant, buvau visiškai pamiršęs. Galvojau kaip su juo pasielgti. Ar tiesiog visą perspausdinti ar čia pateikti tik tam tikras ištraukas. Ir nusprendžiau, jog verta parodyti beveik visą, išmetant visiškai nereikšmingus epizodus. O jų buvo tikrai labai nedaug.

Nėra tas dienoraštis kuo nors labai ypatingas, bet jis yra gyvas anų dienų dokumentas. Juk žmogus dienoraštyje fiksuoja tai, kas jam tuo metu atrodo svarbiausia. Tai atskleidžia jo mąstymą, jo pasaulėžiūrą. Kai jį skaičiau, pasigedau informacijos apie tuometines kainas, šeimos gyvenimo, laikmečio realijas... Tarkim, apie broliuką užsimenu vos keliose vietose. Rašiau visai apie kitus dalykus: apie savo pasvarstymus, išgyvenimus, nuotykius mokykloje, mažus rūpstėlius, paišdykavimus, disputus su draugais, vertinimus, savo reakcijas į aplinką... Apie paprastą mokinuko gyvenimą. Štai reikėjo pateikti pasiūlumus dėl naujametinio karnavalo. Maniškiam ne iškart pritarė ir aš tuoj pat savo dienoraštyje klasiokus išvadinau pakalikais - "šunimis". Daug vėliau V. Lansbergis sugalvojo geresnį žodį - šunauja. Tačiau kodėl aš piktinausi? Juk klasiokai neprivalėjo iškart, be jokių išlygų nubalsuoti už mano pasiūlymą! Įvyko ne pagal Pranuką! Ir aš supykau. Kaip taip galėjo atsitikti! Juk mano idėja pati geriausia, o aš pats protingiausias ir genealiausias. Ir tas jausmas, jog mano sprendimai yra teisingiausi, idėjos geriausios persekios mane visą gyvenimą.

Tame dienoraštyje yra visko: ir mano reakcijų į vyresniųjų melą, ir meilės istorijų. Štai man patinka viena mergaitė, štai kita. Ir netgi, vienoje vietoje pateikiu savo paties, kaip žmogaus vertinimą - be jokios abejonės labai nuoširdų. Įdomu save, kurį mačiau tada, sulyginti su tuo žmogumi, kurį matau dabar. Jis gerokai pasikeitė, prasiplėtė, bet savo esme liko toks pat.

Žmonės dienoraščių nepradeda rašyti šiaip sau, tuščioje vietoje, be priežasties. Jie tiesiog pajunta, kad kasdieniniame gyvenime vyksta labai daug reikšmingų dalykų. Ir iš tiesų, kai skaitai dienoraštį, matosi kiek būta daug visokių įvykių ir pokyčių: tėvai nusipirko šaldytuvą, kapitaliai remontavo butą, aš įsimylėjau, pradėjau leisti mokyklinį laikraštuką, dalyvavau chemikų olimpiadose, rašiau fantastinį romaną... Iš tiesų tai buvo pokyčių laikas - iš vaiko, iš paauglio pradėjau virsti jaunuoliu.

Galima klausti: kam visa ta rašliava reikalinga? Ar turi ji kokią nors prasmę? Ar verta gaišti laiką ir rašyti dienoraštį? Kas jį skaitysi? Tu pats? Kitą dieną, po metų, po dešimties metų? Skaitys tavo anūkai, proanūkiai? Kam to reikia? Ar jiems bus įdomu?

Tai pagrindinė anų dienų argumentacija ir paskata fiksuoti įvykius - taip dabar aš manau. Bet ar tai tiesa, reikėtų klausti to Pranuko, gyvenusio 1983-iuose metuose. Praėjus daug laiko iš atminties daug kas išdyla, žmogus linkęs kažką pagrąžinti, kažką nutylėti arba prisiminti ne viską, epizodiškai arba visai ne taip, kaip viskas vyko.

Tas dienoraštis yra mano tuometinio gyvenimo liūdininkas. Jis puikiai iliustruoja mano pasakojimus apie tą laikotarpį. Jis yra tarsi langas į praeitį. Tarsi paveikslas. Tarsi graviūra.

Vėlesni mano dienoraščiai turėjo jau visai kitokių intencijų ir tikslų. Ir kai praeina daug laiko suvoki visiškai kitokią tokių užrašų prasmę ir reikšmę.

Ach, jeigu mes žinotume... O juk gyvendami dabartyje mes labai pasikliaujame savo atmintimi ir manome, jog va šitų įvykių, šitų dalykų, tai jau tikrai nepamiršime. Ir iš tiesų. Kurį laiką taip ir būna, bet paskui palaipsniui atmintis ima blėsti. Ir tik nuolat pasakodamas, nuolat traukdamas iš atminties vaizdus ir įvykius juos gali išsaugoti. Juos kaip paveikslus, ištrauki, nuvalai dulkes, atnaujini spalvas ir vėl padedi saugoti. Taip gali išlaikyti atmintį, kuri gali būtui svarbi tavo vaikams, tavo provaikaičiams. Juk gal įdomu, kaip gyveno senelis, ką jis galvojo, ką matė, ką jautė... Žmogus istoriniame kontekste.

Tuo periodu buvau susižavėjęs fantastine literatūra, rašiau romaną ir tikėjau, jog būsiu didis žmogus. O juk apie visus didžiuosius žmones paskui rašo biografijas, kurios remiasi prisiminimais, laiškais, dienoraščiais. Ir man buvo svarbu, kad mano gyvenimas būtų atkuriamas tiksliai, be klaidingų interpretacijų. Kągi... kaip troškau taip ir atsitiko. Tik viena, nereikšminga smulkmena - netapau didžiu žmogumi: nei rašytoju, nei mokslininku, nei kino režisieriumi.

Vieneriuose metuose, 365-eriose istorijose sutalpinau visą savo 50-ies metų gyvenimą. Pastačiau sau trapų paminklą. Atlikau labai pavojingą darbą, nesgi leidžiu kitiems juoktis ir tyčiotis iš manęs, koks aš kvailys. Žmonės mėgsta patyčias. Tai ką dariau visus metus buvo ir lieka pavojinga - jūs to nedarykite. Galbūt, jūs pamanėte, jog esu žmogus, kuriam susisuko smegenys ir ne visi namie. Tikrai taip - ne visi. Mano tėtis mirė, kai man suėjo 23-eji. Patikėkit - tai nuostabi patirtis, paliekanti gilų randą visam gyvenimui. Šiame bloge aš nutapiau savo paveikslą - jūs matote gyvą, begėdiškai atvirą žmogų. Ir visa ši akcija - jau tapo dar viena istorija. Pačia naujausia ir šviežiausia.
Vakar, po 364-osios istorijos publikacijos viena skaitytoja man palinkėjo savo komentare: "Sėkmės, žmogau!". Per visus tuos metus manęs niekas dar nebuvo įvardijęs "žmogumi". Vis Pranai, Pranai... O kai pavadino Žmogumi, supratau, jog galų gale juo tapau...

Jums papasakojau apie visą gyvenimą, kaip prabėgo 50 metų. Tačiau kaip prabėga vieneri metai? Siūlau tiesiog be išankstinio nusistatymo, pasinerti į tų dienų mano neįmantraus gyvenimo tėkmę, kai man buvo tik 16-iolika ir aš ėjau į 9 klasę. Kaip mano aštuonmetis sūnus man pasako: "Tėti, tu gyvenai visai kitais laikais. Dabar viskas kitaip".

1982.12.01 (trečiadienis). Nusprendžiau rašyti dienoraštį. Kėliausi labai sunkiai, mat vakar dvyliktą nuėjau miegoti. Nutariau mažiau miegoti, tik 8 valandas, mat trūksta laiko, o man jo reikia. Šiandien baigė vesti trimestrą. Trimestras geriau negu reikia, penketai. Savo, prieš dvejus metus užsibrėžtą tikslą išpildžiau, reikia tik išsilaikyti tokioj pat padėty. Šiandien ryškinau filmą, rodos kadrai neblogi /.../ Po to apie ketvirtą valandą pas mane atėjo Rolandas ir Edmundas. Pastarasis norėjonusirašyti tokią shemelę. Rplandas norėjo, kad eičiau į kiną. Atsisakiau nes nepaslinkau eiti. Nuo pusės šešių ėmiau ruošti pamokas. Jas paruošiau ne kaip. Tą vakarą nutraiua kietai griebti chemijai už gerklės. Greitai olimpiada, turiu tą B. Algį aplenkti. Jaučiu jis daugiau žino už mane, bet ne chemijoje /.../ Vakare išsprendžiau gana sunkų chemijos uždavinį, žiūrėjau televizorių, po to dar truputį parašiau savo "romano" Kiek dar turiu nebaigtų darbų, oi, oi, oi!

 /.../
Ištisus metus nuo 2015 spalio 1d. iki 2016 spalio 1d. rašiau istorijas. Ir atsitiktiniams skaitytojams papasakojau apie savo gyvenimą. Tačiau kaip yra žmogaus gyvenime... Jis ima ir pamiršta. Ir įvykiai nugrimzta užmarštin. Ir nieko nebelieka. Mūsų gyvenimas kaip dykuma... jos piešinys nuolat keičiasi ir viskas yra laikina, ir viskas yra nereikšminga. Kas spėjo paskaityti, tas spėjo, kas nespėjo, vadinasi nebūtina. Dabar įvyko atvirkštinis procesas irimas... Taigi ir šios istorijos skaitote tik nuotrupas...
/.../

1983.04.24 (pirmadienis). Iš ryto padariau pamokas. Per radiją eina ne iš Vilniaus, kaip visada, o iš Maskvos. Velniai juos rautų! Diskotekos dorai nepasiklausiau. Trečią valandą dienos važiavau į Udralius su drviračiu. Ten radau tėvą prigėrusį. Kartu važiavom namo, o tuo pačiu važiavo ir mano broliukas, kuris su tėte buvo kartu dviračiais išvažiavę. Mano kelionės planas žlugo. Teko tėtę parlydėti namo. Dar pakris kur! Ar kita nelaimė ištiks. O mano kelionės planas buvo toks: Skuodas - Udraliai - Tėveliai - Skuodas. Prieš vakarą pas mane atvažiavo Edmundas. Aš žiūrėjau multfilmą. Jis paklausė manęs:

-Turi laiko?

-Ne! - atsakiau (aišku neturėjau, gi žiūrėjau filmą). Jis atvažiavo. Pažiūrėjau filmą ir išvažiavau ieškoti jo ir paklausti ko nuo manęs jis norėjo. Nulėkiau pas jį. Jo namie nebuvo. kai atsisukau, pamačiau, jog jis mane vejasi. Kai prisivijo, jo paklausiau kodėl pas mane buvo atvykęs. Jis pasakė, jog norėjo paklausti ar nenoriu aš važiuoti lynų gaudyti. Netrukus mes išvažiavom. Jis su meškere, o aš su kanele, mat aš ne žvejys. Nuvažiavom gana toliprie tokių prūdų laukuose. Čia jis kiek pažvejojo. Po to ten, netoli prūdų radom arklio griaučius. Nuėjom prie tokios akmenų krūvos, po to, kai nusileido saulė, nutarėm grįžti, nenuvažiavę nė 1/4 kelio jam sugedo dviratis. Ėmė taisytis. Nepataisė. Važiuoti toliau buvo nįmanoma. Aš sakau:

-Aš tave patempsiu savo dviračiu!

Netrukus mes abu dviračius surišom keliagūba žilka ir pasileidom važiuoti. Iš pradžių tempiau aš jį, po to jis sėdo ant mano dviračio ir jis tempė mane sėdintį ant jo dviračio. Ir taip pakaitomis iki namų. Parvažiavau apie pusę vienuoliktos vakaro.

Čia dienoraštis nutrūksta.

Kaip moliūgas norėjo pabėgti

337-oji istorija. Už tvoros gyvena pensininkų šeima - labai gerai. Jie man yra vietoj stebėjimo kameros. Esate matę tuos užrašus: "Teritorija stebima vaizdo kameromis!". Kartą išlipau pamiškėje nusilengvinti. Darau ir ant medžio skaitau užrašą. Apsižvaliau - kamerų nepastebėjau. Miškas stebimas vaizdo kamerų! Hmm... Tačiau nėra tobulesnės stebėjimo įrangos kaip smalsus kaimynas. Kai mūsų gatvelėje vyksta kas nors neįprasto, aš jį netgi pasiunčiu į žvalgybą. Sakau:

-Voldemarai, išsiaiškink ką jie ten stato...

Ir jis visad man pateikia įdomių ir detalių žinių. Pro jo akis niekas nepraslysta: kas kada išvyko, kur išvyko ar parvyko. Kartais man jį pavyksta apgauti, bet jis vistiek mane ištardo. Tad į mūsų gatvę vagiukams eiti pavojinga - pirmiausia jie turėtų neutralizuoti mūsų "išmaniąją" vaizdo stebėjimo kamerą.

Ten yra ir antra pora akių. Jos su manimi informacija nesidalija, nes yra kaip "ŠTAZI" - viską žino, viską seka, susirnka iš savo seniovisą informaciją, bet ką nors išpešti neįmanoma.

Stasi (tarimas - 'Štazi', vok. Ministerium für Staatssicherheit 'Valstybės saugumo ministerija') - Rytų Vokietijos valstybės institucija, atlikusi slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontražvalgybos funkcijas.

Stasi buvo įkurta 1950 m. vasario 8 d. Socialistų vienybės partija, TSKP atitikmuo Vokietijoje, vadino Stasi Schild und Schwert der Partei ('Partijos skydas ir kardas'). Likviduota 1989 m., pradėjus griūti Berlyno sienai.

Su kaimyne palaikau gerus santykius, nes nenoriu užsitraukti jos raganiško pykčio ar kokio prakeiksmo.

Ta moteris diena iš dienos, valanda iš valandos uja savo senį. Ne be reikalo buvo sukurta tokia pasaka apie auksinę žuvelę - tai realiais faktais pagrįsta istorija, pagrįsta daugiamečiais stebėjimais.

Štai stovi mano kaimynas vidury šlaito, vidury pabirusių nuo obels obuolių su kibiru rankose. Tas išsprūdo ir nuriedėjo. Senis liūdnu žvilgsniu stebėjo kaip anas rieda pakalnėn - nepajudėjo iš vietos. Paskui metė žvilgsnį į namų langus - bene iš ten eilinį kartą pasigirs: "Tu idiote! Tu slunkiau! Tu šūdo gabale! Tu prakeiktas žemaiti! Tu..."

Tąkart senė, matyt, buvo kitame trobos gale.

Mano kaimynas turi auksinę kantrybę - stebiuosi, kad jis vis dar gyvas. O ar sveikas - nežinia. Stresas, nervinė įtampa sukelia mums ligas.

Keista, jog tie žmonės kažkada vienas kitą mylėjo ir mylėjosi.

Vaikystėje tėvai man įkalė į galvą aksiomą: "Su kaimynais reikia sugyventi draugiškai, bet nesigimniauti..."

-Kas iš to, kad jie ryte vakare kartu keliasi, vieni pas kitus laksto švęsti... O vieną dieną, žiūrėk, jau pešasi, pjaunasi, spaudo vienas ant kito, - porindavo mano mama. - Šūds, iš tos didelės draugystės!

Aš irgi, su kaimynais geruoju, gražiuoju - labas rytas, labas vakaras, kaip gyveni, kaip einasi - bet nesigiminiuoju ir šašlykų šeimyniškai nekepam.

Ne vienas atvykęs į svečius pusbalsiu paklausia:

-O kaip kaimynai? kaip sugyvenate su kaimynais?

-Gerai, - visad atsakau. - puikūs kaimynai.

Ir iš tiesų jie yra puikūs! Turiu keletą kaimynų - visi jie šaunūs.

Girdžiu tokių istorijų, jog kaimynas su kaimynu nesugyvena, vienas kitam policiją kviečia, visaip kariauja. O man labiau priimtinos derybos prie butelio degtinės. Iškilo problema, pasiėmei butelį ir nuėjai sugerti su kaimynu. Tinka ir prevenciniai metodai -
paprastai jie daug nekainuoja. Štai per naujus metus pas savo kaimynę "Štazi" užsukau su šampano taurelėmis. Moteriškė buvo be galo pamaloninta, tuoj puolė lauke staliuką ruošti, pensininkiškus lašinius tempti ir naminukės papilstė. Ir senis buvo laimingas. Kartais kaimynė, derliau nuėmimo metu ir mums ko nors pasiūlo, savo sodo gėrybių. Mes mielai priimam.

VDR turėjo sieną su VFR. Mes irgi pasistatėme sieną - tvorą su kaimynais, kad bent kiek apsisaugotume nuo smalsių "išmaniosios" technikos žvilgsnių. Kaimynė prisodino patvory braškių ir dažnokai vasaros metu jas ravi. Aš suprantu kodėl. Nesgi yra gera proga pasiklausyti mūsų pokalbių.

Esant tokiai totalitarinei sistemai, nesistebiu, jog moliūgas nusprendė pabėgti per tvoros plyšį. Dabar nežinau kaip jam bus. Mes jį pastebėjom, bet traukti iš bėdos negalim, nes sugadinsim "tarpvalstybinius santykius". Jo lemtis, kaip ir daugumos, bėgusių per dviejų padalytų Vokietijų sieną - mirtis. Jis bus ištrauktas iš plyšio, supjaustytas ir suvalgytas.

Apskritai, man visad labiai patinka, kai kaimynai "prisidirba" ir "prisikiaulina" - jie man visad įbruka ginklą į rankas. Štai prieš keletą metų kita kaimynė, žiemą atsidariusi langą rėkė, kad aš užkasiąs sniegu jos namą. O kur man tą sniegą kišti - gyvename namas prie namo, man išvažiavimą reikia švariai nusikasti. Negi samdysiu krovininį sunkvežimį sniegui į užmiestį išvežti. Tąkart problemą išsprendžiau paprastai, sniegą suverčiau į "štazi" sodą. "Štazi nesupyko. Bet aš pasakysiu: "Nerėk ant kaimyno, nes greitu laiku pats prisikiaulinsi - zakonėlis". Taip ir tie kaimynai. Kelis sykius rėkė, o paskui... man tvorą jų statybininkai išlaužė, neseniai jų statybininkai apdulkino mano namą - tikiuosi tas neatsives naujų namukų; prieš keletą metų jų garažo stogas, pagautas gausaus vėjo tėškėsi į mano sienas ir paliko šiokias tokias žymes. Aš nerėkiau ir tyliu iki šiol. Tyliai šypsausi. kaimynai man bruka į rankas geras kortas - kai reikės, jomis ramiai pasinaudosiu. Nerėksiu. Susėsim prie butelkos ir pasikalbėsim.

Tai va, o moliūgui baigsis prastai... Nebent kada nors nugriautume tą sieną. Tačiau tai įvyktų, jei du sklypai susijungtų. Aš jau seniai nužiūrėjau, jog kaimynų sklype vienas mano augančių sūnų galėtų susiręsti puikų namą.

Moliūgėli, moliūgėli... netinkamą metą pasirinkai bėgti...

Mokykla: auklėtojas - pusę kunigo

335-oji istorija. Auklėtojas. Rytoj rugsėjo pirmoji. Šventa diena mokykloms. Šventė. Galiu ir aš kažką gero papasakoti apie TĄ mokyklą. Ji nebuvo kokia nors rusiška ar sovietinė. Ji buvo lietuviška, nes joje mokytojavo vien lietuviai. Ir ne santvarka daro mokyklą tautine, lietuviška, okupacine ar dar kokia, o žmonės.

Skuodo vidurinėje mokykloje aš atėjau į antrą pradinę klasę. Mokytoja buvo miela, bet ji jau nebebuvo pirmoji mano mokytoja. Pirmoji liko ten, toli, vaikystėje, Karkių kaime, tame saldžiame gyvenime, tame Rojuje... ir jei naujiesiems mano klasiokams tebesitęsė šiltas pradinokų gyvenimas, man realybė šaltai pažvelgė į akis. Aš patekau į svetimą pasaulį. Į naują pasaulį. Bedvasiai suolai, kėdės, didėlės nejaukios patalpos. Ne, jos buvo naujos, šviesios, spalvotos - juk mokykla buvo ką tik pastatyta. Bet aš iki tol mokiausi visai kitokiuose suoluose - senoviniuose, mediniuose, su atverčiamomis dalimis... Medinės jaukios grindys, o čia šaltas, kietas betonas ir linoleumas... Aš atėjau į kitą pasaulį ir pradinių klasių mokytoja man taip ir netapo vadinamąja "antrąja mama". Paskui mes išsiritome iš "viščiukų" amžiaus ir tapome tikrais mokiniais, kuriems leidžiama vaikščioti po visą mokyklą, o ne tik savo aukšte, kurie eina iš klasės į klasę, ir kuriems kiekvieną dalyką dėsto vis kitas mokytojas (!). Tokie mokiniai nepaleidžiami likimo valiai - juos prižiūri auklėtojas. Mokslas mokslu, bet vaikus gi reikia ir socialiai auklėti. Va, tą darbą ir atlieka auklėtojas. Tačiau greitai mes tapome pamestinukais, nes auklėtojos keitėsi kaip kojinės, o netrukus iš pamestinukų virtome "žvėriukais" - nedrausmingais, triūkšmingais, sunkiai valdomais. Matyt, pajutome laisvę - niekas mūsų nestebi, niekas mūsų nemato, niekam mes nerūpim - galim daryti ką panorėję. Tačiau netrukus, gal penktoje klasėje, pasklido gandas, jog mūsų auklėtoju taps ne kokia ten moteris, o vyras.

Siaubas!

Vadinsasi lauk disciplinos, drausmės, bausmių - į klasę ateina žvėris. Ir dar koks! Ei, ar jūs girdėjot, jo pavardė Puskunigis. Čia kas? Pavardė ar pravardė? O gal jis kunigas? Ne, jis pusė kunigo.

Vaikiškoje galvelėje visokių minčių kyla - tiki, netiki, prasimanai, juokiesi, žvygauji ir toliau lakstai koridoriais - ar tau kas rūpi. Kai bus tai ir pažiūrėsim.

Ir štai atėjo į klasę Vidmantas Puskunigis - toks šviesiaplaukis, pliktelėjęs žmogelis. Besišypsantis, kalbantis kažkaip keistai, nemūsiškai - jokio žemaičiavimo... Jis iš kažkur, iš aukštaitijos. Ir ne toks jau baisus. Vyras. Mielas. Geras. Bet atrodo iš mūsų reikalaus. Ir reikalavo...

Mano pirmoji mokytoja. 1975-ieji

Ir tikrai jis buvo kaip pusė kunigo - protingas vyras, nuostabus pedagogas. Aš tik po daugelio metų galiu įvertinti koks jis buvo profesionalas, kaip jis išmanė savo darbą ir koks didelis buvo atsidavimas darbui. Jis tikrai mumis rūpinosi. Kaip mano mama vis sakydavo: "Jis su jumis kaip višta perekšlė..." Mes aišku buvome kitokie. Mes skyrėmės nuo kitų klasių mokinių - tiesiog taip jau atsitiko... Bet Puskunigio dėka mes tapome išvis išskirtiniai. Jis mums giliai įdiegė kolektyviškumo jausmą. Iki tiek įdiegė, jog vyresnėse klasėse kai organizuodavome "plotus", tai į juos susirinkdavo visa klasė. Kitos klasės tuo labai stebėjosi. Mums iki tiek įdiegė kolektyviškumo jausmą, kad mes tapome vieni kitiems kone giminės, beveik broliai ir seserys. Net ir po mokyklos vis dar mielai susitikinėjam. O Skuode gyvenantys visad kartu švenčia visokias švenmtes, arba susitinka be jokių švenčių ir be jokių progų. Jis mums iki tiek įdiegė kolektyviškumo, draugiškumo jausmą, sampratą, kad mus mokykloje ėmė vadinti proletarų klase. Ir mes tuo didžiavomės. Didžiavomės savo išskirtinuimu ir nesikratėme tos proletariato pravardės. Taip, mes buvome proletarai. Mes Buvome proletariatas. Net ir po 25 metų, susitikimo progai gaminant raktų pakabukus, juose buvo užrašyta "Proletarai vienykitės. B klasė" - čia aliuzija į bolševikų šūkį "Visų šalių proletarai vienykitės!". Ir kodėl mes tapom tokiais proletarais?

Mūsų klasė pastatė spektaklį, kuriame aš nebūdamas pionieriumi turėjau vaidinti pionierių! Ir dar tai buvo pagrindinis vaidmuo! Mūsų klasė važiavo į begales visokių ekskursijų - auklėtojas sugebėdavo suorganizuoti autobusą. Tais laikais nebuvo taip paprasta. Dabar lengva, tik turėk pinigų. O tais laikais ne pinigai viską lėmė, o pažintys. Buvai geruose santykiuose su autobusų parku ar kokia nors kitokia įmone, kuri turėjo autobusą - vadinasi gausi. Aišku ir anais laikais reikėjo mokėti už nuomą, bet tada nebuvo transporto nuomos įmonių. Taip, kad ryšiai, ryšiai, ryšiai... O Puskunigis buvo bendraujantis žmogelis, iškalbus, kišenėje žodžio neieškantis ir nekvailas. Kur mes tik nebuvom nuvykę: ir į Klaipėdos uosstą, ir į Vilnių, į panoraminį kinoteatrą (žiūrėjom kažkokį veiksmo filmą su Deniro), ir į Pirčiupių kaimą, ir dar... gal net nepamenu kur. Kitos klasės tiek nevažinėdavo. Kodėl? Nes auklėtojos buvo bobos ir jos tiesiog tingėjo. Tingėjo užsiimti su vaikais. O Puskunigis netingėjo. Jei kur mokykloje vykdavo koks renginys - mes pirmi. Jei koks konkursas - mes skinam pirmas vietas. Net mokykliniuose karnavaluose pasirodydavom geriausiai. Taip ir tapom proletarų klase. Sutelkta, vieninga, socialiai aktyvia - mes buvom jėga. Mes buvom kaip vienas kumštis. Gal dėl to pas mus nebuvo patyčių dėl turtinių nelygybių, gal dėl to nebuvo susiskirstymo, susisluoksniavimo dėl sugebėjimo ar mokslų. Visi mes buvom lygūs. Moksliukas galėjo draugauti su dvejetukininku, turtingas su biednu, talentų turintis su eiliniu klasioku - ir jokių patyčių... Na, žinoma, pasipravardžiudavom, pasijuokdavom vienas iš kito, pasityčiodavom, bet visad jausdavom ribą. Nė vienas klasiokas nebuvo užguitas ar kaip nors skriaudžiams. Jei tik taip atsitikdavo visi stodavo vienas už kitą mūru. Ir dar viena ypatybė. Jei kitose klasėse valdžią buvo paėmusios mergaitės, o berniukai buvo kaip autsaideriai, tai mūsų klasėje valdėme mes, berniukai, o mergaitėms neliko nieko kitko kaip tik su mumis konkuruoti.

Kodėl?

Vėlgi atsakymas tas pats - auklėtojas buvo vyras. Moteris auklėtoja labiau pasikliauja mergaitėmis, berniukais nepasitiki, nes jos laikosi tos dogmos, jog apskritai visi vyrai yra kiaulės ir jais negalima pasitikėti. Na, jei kuo nors nepasitiki, tai jis vieną dieną tave ir išduoda. O mūsų klasėje Puskunigis gal labiau pasitikėjo mumis, bet ir mergaičių nenustumdavo į šalį. Todėl valdžia ir inicviatyva klasėje dažnai būdavo mūsų arba abiejų lyčių rankose. Kas valdo - tas muziką užsako.

Vidmantas Puskunigis buvo man kaip antrasis tėvas. Mes pykomės, barėmės, bet vistiek aš jį mylėjau ir gerbiau. Mes laikas nuo laiko susitikdavom, pasiskambindavom. O 2015-ųjų rudenį tarsi nujausdamas mirtį apsilankiau pas jį senelių namuose.

Jis buvo kone 10-čia metų jaunesni už mano tėtį, gimęs 1949-aisiais. 1966 metais baigė Birštono vidurinę mokyklą, o po metų aš gimiau, kažkur Žemaitijoje. Baigė Viniaus Pedagoginio instituto, Užsienio kalbų fakultetą ir jį pasiuntė dirbti į Skuodo vidurinę mokyklą. Ten mes ir susitikome. Ilgam. Jo gyvenimo moto buvo: "Daryti žmonėms gera".

Laidotuvių dieną jo žmona Laimutė man pasakė:

-Pranai tu baigei vidurinę mokyklą sidabro medaliu ir turėjai jį gauti. Vidmantas tave gynė, už tave kovojo, bet ta kova buvo ne jo jėgoms - dėl tavo politinių pažiūrų tau neskyrė medalio.

'Ei, hally-hally varna skrido pro šalį ir apšiko medalį!.."

Mūsų auklėtojas, vienas geriausių sovietmečio pedagogų už savo darbą taip pat negavo medalio, nei jokio apdovanojimo ir nebus įtrauktas į jokius žymių žmonių sąrašus. Ir nebus vadinamas jokiu patriarchu ar edokologijos tėvu. Deja, bet jis tokiu buvo. Jei tokių vyrų Lietuvoje sovietmečiu būtų mokyklose dirbę daugiau, dabar mes turėtume kiek kitokią visuomenę, labiau pilietišką, drąsesnę, tvirtesnę, geresnę.

Bet jis užgyveno kai kitką - didžiulį būrį savo "vaikų": dukrų ir sūnų, savo auklėtinių, kurie dabar yra kaip giminės. Galų gale ši istorija, tebūna jam kaip medalis, kaip apdovanojimas.

Vidmantas Stanislovas Puskunigis, vienas iškiliausių XXa. pabaigos Lietuvos pedagogų užgęso 2016 sausio 13 dieną.

Po kojomis girgždėjo sniegas, švietė saulytė, ėjo šerkšnas...

Su rytojaus rugsėjo pirmąją!