Išeinu atostogų...

Mūza... Bliaha, kaip aš dievinu mūzas!

Išeinu kūrybinių atostogų.
Rugsėjo 30-ąją gavau pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti.
Štai kaip būna.
Viskas nutinka atsitiktinai...

Paskutinė istorija

365-oji istorija. Pavojingas yra tas, kuris nesuprantamas. Tai ne aš.

Tai paskutinė mano istorija.

Aš nubėgau 365-ių dienų maratoną. Ar Jūs taip galėtumet? Prieš save ir prieš dievą?

Gi tai išpažintis.

Ir žinote ką ji man davė? Ji mane išgydė. Rugpjūčio 24 d. aš nustojau vartoti vaistus. Rugpjūčio 31-ąją apie tai pasakiau savo kardiologei Izabelei (vardas pakeistas). Ji man pritarė. Juk aš nevaldomas pacientas. Juk aš šiemet buvau įstojęs į Kauno medicinos universitetą, į mediciną ir mėnesį buvau studentu iki rugpjūčio 29-osios. 
Aš išgijau, o juk man gydytojai sakė, kad su vaistais draugausiu iki gyvenimo pabaigos... Bet dabar vėl gyvenu absoliučiai pilnavertį gyvenimą, nieko neatsisakydamas.

Rašydamas tas istorijas ir mesdamas į viešumą, atsikračiau savo praeities, kuri matyt, slėgė mano jautrią sielą, paslėptą po kažkokiomis storomis skūromis. Išmečiau lauk visą savyje susikaupusį mėšlą, visą blogį - apsivaliau. Apsivalymas žmogui į sveikatą. Išpažintis kunigui nėra tikra, nes tas yra labai subjektyvus. Jis nėra dievo vietininkas. Jis tik žmogus. Dievas yra visuose mumyse. Jei leidžiu jums skaityti gyvenimą - leidžiu jį skaityti dievui, nes visi jūs vertinate labai skirtingai. O juk dievas ir susideda iš įvairiausių atspalvių, kurių skalė yra nuo juodo iki balto. Aš išmečiau iš savo sielos visas senienas - imkite jas ir skaitykite. Čiupinėkite tas atgyvenas, o aš įkvėpsiu naujo ir šviežio oro. Ir gyvensiu naują gyvenimą - post-penkiasdešimtinį. Jei kas klaidingai supratote - aš negyvenu praeitimi. Tiesiog praeitis buvo su manimi. bet aš apsivaliau nuo jos ir išgydžiau save. Visų ligų priežastis - mūsų vidinė dvasios būsena. Ir nereikia jokių ypatingų technikų, metodų - reikia būti savimi.
-Jaučiu kažkokius permainų vėjus, - tarė užvakar žmona. Aš nelabai klausau aplinkinių, bet į jų mintis visad įsiklausau. Ir iš tiesų, vakar nutiko kažkas naujo mano gyvenime. Tačiau tegu tai lieka paslaptimi, bent jau kuriam laikui...
Net ir jūs jaučiate, jog kažkas keisis. Tuoj, tuoj viskas bus kitaip - pamatysite. Bet tikrai nebus blogai. Viskas bus gerai. Jau padvelkė permainų vėjai...

Rašydamas tas istorijas aiškiai supratau, jog esu avantiūristiška natūra. Supratau, jog aferistai ir avantiūristai nėra tas pat. Avantiūristai nepalenda po baudžiamąja atsakomybe. Avantiūristai yra kaip vaikai, kurie žaidžia gyvenimą.
Į pabaigą ėmiau keistis... Labiau džiaugiuosi gyvenimu. Galbūt pasidariau atviresniu, geresniu - man norisi gatvėje sutiktiems žmonėms šypsotis ir pasakyti gerą žodį. Man norisi juos užkalbinti, paklausti kaip jie gyvena ir pasakyti, jog viskas bus gerai. Tikrai - viskas bus gerai!

Kad ir kiek čia rašyčiau, tikriausiai visų, kilusių minčių neišklosiu...

Šios istorijos mane prikėlė naujam gyvenimui... nors ir taip jau buvau nubudęs.

Neanalizuosiu kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip - suporatau, jog nėra prasmės. Taip kaip buvo yra nepakeičiama. Viskas buvo reikalinga. Man. Be abejo, kažkas liko nepapasakota. Bet tai yra kažkokios menkos liekanos - kaip drožlės, pabaigus meno kūrinį. 

Aš esu suknistas menininkas. Nes šis maratonas yra kaip kokia instaliacija naudojant savo gyvenimo medžiagą. Nekenčiu menininkų, nes gal perdaug turiu tostesterono. Mielai jiems praretinčiau dantis vien dėl to, kad jie tokie. Bet tikri vyrai man pritars, taip jau yra.

Ir visgi tie menininkai mane traukia - čia toksai gėjiškumas mene. Man jie įdomūs taip kaip būna įdomūs beždžionės narve, zoologijos sode. Man įdomu juos stebėti. Man įdomu žiūrėti dokumentinius filmus apie menininkus. Jie ten visaip atsiskleidžia... Tai įdomu. Tai žmogaus sielos anatomija. Mane tai visad domino. Anatomija. Sielos. Bet ne poezija. Bet moterys - taip.

Pranui patinka moterys. Jis begėdis.

Dienoraštį radau atsitiktinai... Makulatūros krūvoje. Tai unikali istorija apie tai kaip teka mūsų gyvenimo upė. man tada buvo gal 10 ar 12 metų. Pacaniukas. Rinkome makalatūrą, o paskui vežėme į priėmimo punktą. O ten, medinėj didžiulėj daržinėj - kalnas senų žurnalų, laikraščių. Laipiojam mes tais kalnais: kas dūksta, kas knaisiojasi - gal kokį gražų vaikišką žurnaliuką ras, gal seną "Šluotą" su dar nematytais "Bobio ir Džeko nuotykiais"... Man atradimas - seni "Mokslo ir gyvenimo" numeriai. Rankioju juos ir štai pamatau dailia rašysena primargintą sąsiuvinį be viršelių. Dienoraštis! Kelinti metai? 1967-ieji. Gi aš tais metais gimiau! "Įdomu, ką tuo metu suaugęs žmogus matė ir jautė? Koks tai buvo laikmetis? Kokia jo dvasia?" - štai kokios mintys vijurku prasisuko mano mažoje galvelėje ir dienoraštį pasiėmiau. Bet grįžęs tik pavarčiau ir jo neskaičiau - kitą dieną. bet kitą dieną buvo dar "kitą dieną". Ir taip tas dienoraštis, kartu su visokiais mano archyvais patyrė įvairių kraustymūsi, gal kokius aštuonius... Jis nepražuvo. Jo nepamiršau. Žinojau, jog jis yra... TOKS. Jį perskaičiau tik 2015-ųjų rudenį. Nuskenavau viršelį ir patalpinau Facebook'e, "Senojo Skuodo" grupėje, kurią aš pats ir įkūriau. Neilgai trukus dienoraščio autorė su manimi susisiekė. Mes pasikalbėjom telefonu. Miela, jautrios sielos moteriškaitė. Tikėjausi, jog iki tol , kol baigsiu rašyti šias istorijas su ja susimatysiu, gražinsiu dienoraštį ir mes kartu nusifotografuosim - pasidarysim selfį, ir aš parašysiu istoriją apie keistą nuotykį su dienoraščiu, bet deja taip neįvyko... Dar nesusitikau, bet istoriją jau pasakoju.

Pasirodo jos dienoraštis į makulatūrą pakliuvo per klaidą, atsitiktinai... Visai gali būti, jog tas jos dienoraštis paakino mane, berniuką rašyti savo dienoraštį. Ir rašiau, bet jau buvau pamiršęs apie tą faktą.

Jį radau atsitiktinai, tik 2015-ųjų metų žiemą. Nė nenumaniau jį egzistuojant, buvau visiškai pamiršęs. Galvojau kaip su juo pasielgti. Ar tiesiog visą perspausdinti ar čia pateikti tik tam tikras ištraukas. Ir nusprendžiau, jog verta parodyti beveik visą, išmetant visiškai nereikšmingus epizodus. O jų buvo tikrai labai nedaug.

Nėra tas dienoraštis kuo nors labai ypatingas, bet jis yra gyvas anų dienų dokumentas. Juk žmogus dienoraštyje fiksuoja tai, kas jam tuo metu atrodo svarbiausia. Tai atskleidžia jo mąstymą, jo pasaulėžiūrą. Kai jį skaičiau, pasigedau informacijos apie tuometines kainas, šeimos gyvenimo, laikmečio realijas... Tarkim, apie broliuką užsimenu vos keliose vietose. Rašiau visai apie kitus dalykus: apie savo pasvarstymus, išgyvenimus, nuotykius mokykloje, mažus rūpstėlius, paišdykavimus, disputus su draugais, vertinimus, savo reakcijas į aplinką... Apie paprastą mokinuko gyvenimą. Štai reikėjo pateikti pasiūlumus dėl naujametinio karnavalo. Maniškiam ne iškart pritarė ir aš tuoj pat savo dienoraštyje klasiokus išvadinau pakalikais - "šunimis". Daug vėliau V. Lansbergis sugalvojo geresnį žodį - šunauja. Tačiau kodėl aš piktinausi? Juk klasiokai neprivalėjo iškart, be jokių išlygų nubalsuoti už mano pasiūlymą! Įvyko ne pagal Pranuką! Ir aš supykau. Kaip taip galėjo atsitikti! Juk mano idėja pati geriausia, o aš pats protingiausias ir genealiausias. Ir tas jausmas, jog mano sprendimai yra teisingiausi, idėjos geriausios persekios mane visą gyvenimą.

Tame dienoraštyje yra visko: ir mano reakcijų į vyresniųjų melą, ir meilės istorijų. Štai man patinka viena mergaitė, štai kita. Ir netgi, vienoje vietoje pateikiu savo paties, kaip žmogaus vertinimą - be jokios abejonės labai nuoširdų. Įdomu save, kurį mačiau tada, sulyginti su tuo žmogumi, kurį matau dabar. Jis gerokai pasikeitė, prasiplėtė, bet savo esme liko toks pat.

Žmonės dienoraščių nepradeda rašyti šiaip sau, tuščioje vietoje, be priežasties. Jie tiesiog pajunta, kad kasdieniniame gyvenime vyksta labai daug reikšmingų dalykų. Ir iš tiesų, kai skaitai dienoraštį, matosi kiek būta daug visokių įvykių ir pokyčių: tėvai nusipirko šaldytuvą, kapitaliai remontavo butą, aš įsimylėjau, pradėjau leisti mokyklinį laikraštuką, dalyvavau chemikų olimpiadose, rašiau fantastinį romaną... Iš tiesų tai buvo pokyčių laikas - iš vaiko, iš paauglio pradėjau virsti jaunuoliu.

Galima klausti: kam visa ta rašliava reikalinga? Ar turi ji kokią nors prasmę? Ar verta gaišti laiką ir rašyti dienoraštį? Kas jį skaitysi? Tu pats? Kitą dieną, po metų, po dešimties metų? Skaitys tavo anūkai, proanūkiai? Kam to reikia? Ar jiems bus įdomu?

Tai pagrindinė anų dienų argumentacija ir paskata fiksuoti įvykius - taip dabar aš manau. Bet ar tai tiesa, reikėtų klausti to Pranuko, gyvenusio 1983-iuose metuose. Praėjus daug laiko iš atminties daug kas išdyla, žmogus linkęs kažką pagrąžinti, kažką nutylėti arba prisiminti ne viską, epizodiškai arba visai ne taip, kaip viskas vyko.

Tas dienoraštis yra mano tuometinio gyvenimo liūdininkas. Jis puikiai iliustruoja mano pasakojimus apie tą laikotarpį. Jis yra tarsi langas į praeitį. Tarsi paveikslas. Tarsi graviūra.

Vėlesni mano dienoraščiai turėjo jau visai kitokių intencijų ir tikslų. Ir kai praeina daug laiko suvoki visiškai kitokią tokių užrašų prasmę ir reikšmę.

Ach, jeigu mes žinotume... O juk gyvendami dabartyje mes labai pasikliaujame savo atmintimi ir manome, jog va šitų įvykių, šitų dalykų, tai jau tikrai nepamiršime. Ir iš tiesų. Kurį laiką taip ir būna, bet paskui palaipsniui atmintis ima blėsti. Ir tik nuolat pasakodamas, nuolat traukdamas iš atminties vaizdus ir įvykius juos gali išsaugoti. Juos kaip paveikslus, ištrauki, nuvalai dulkes, atnaujini spalvas ir vėl padedi saugoti. Taip gali išlaikyti atmintį, kuri gali būtui svarbi tavo vaikams, tavo provaikaičiams. Juk gal įdomu, kaip gyveno senelis, ką jis galvojo, ką matė, ką jautė... Žmogus istoriniame kontekste.

Tuo periodu buvau susižavėjęs fantastine literatūra, rašiau romaną ir tikėjau, jog būsiu didis žmogus. O juk apie visus didžiuosius žmones paskui rašo biografijas, kurios remiasi prisiminimais, laiškais, dienoraščiais. Ir man buvo svarbu, kad mano gyvenimas būtų atkuriamas tiksliai, be klaidingų interpretacijų. Kągi... kaip troškau taip ir atsitiko. Tik viena, nereikšminga smulkmena - netapau didžiu žmogumi: nei rašytoju, nei mokslininku, nei kino režisieriumi.

Vieneriuose metuose, 365-eriose istorijose sutalpinau visą savo 50-ies metų gyvenimą. Pastačiau sau trapų paminklą. Atlikau labai pavojingą darbą, nesgi leidžiu kitiems juoktis ir tyčiotis iš manęs, koks aš kvailys. Žmonės mėgsta patyčias. Tai ką dariau visus metus buvo ir lieka pavojinga - jūs to nedarykite. Galbūt, jūs pamanėte, jog esu žmogus, kuriam susisuko smegenys ir ne visi namie. Tikrai taip - ne visi. Mano tėtis mirė, kai man suėjo 23-eji. Patikėkit - tai nuostabi patirtis, paliekanti gilų randą visam gyvenimui. Šiame bloge aš nutapiau savo paveikslą - jūs matote gyvą, begėdiškai atvirą žmogų. Ir visa ši akcija - jau tapo dar viena istorija. Pačia naujausia ir šviežiausia.
Vakar, po 364-osios istorijos publikacijos viena skaitytoja man palinkėjo savo komentare: "Sėkmės, žmogau!". Per visus tuos metus manęs niekas dar nebuvo įvardijęs "žmogumi". Vis Pranai, Pranai... O kai pavadino Žmogumi, supratau, jog galų gale juo tapau...

Jums papasakojau apie visą gyvenimą, kaip prabėgo 50 metų. Tačiau kaip prabėga vieneri metai? Siūlau tiesiog be išankstinio nusistatymo, pasinerti į tų dienų mano neįmantraus gyvenimo tėkmę, kai man buvo tik 16-iolika ir aš ėjau į 9 klasę. Kaip mano aštuonmetis sūnus man pasako: "Tėti, tu gyvenai visai kitais laikais. Dabar viskas kitaip".

1982.12.01 (trečiadienis). Nusprendžiau rašyti dienoraštį. Kėliausi labai sunkiai, mat vakar dvyliktą nuėjau miegoti. Nutariau mažiau miegoti, tik 8 valandas, mat trūksta laiko, o man jo reikia. Šiandien baigė vesti trimestrą. Trimestras geriau negu reikia, penketai. Savo, prieš dvejus metus užsibrėžtą tikslą išpildžiau, reikia tik išsilaikyti tokioj pat padėty. Šiandien ryškinau filmą, rodos kadrai neblogi /.../ Po to apie ketvirtą valandą pas mane atėjo Rolandas ir Edmundas. Pastarasis norėjonusirašyti tokią shemelę. Rplandas norėjo, kad eičiau į kiną. Atsisakiau nes nepaslinkau eiti. Nuo pusės šešių ėmiau ruošti pamokas. Jas paruošiau ne kaip. Tą vakarą nutraiua kietai griebti chemijai už gerklės. Greitai olimpiada, turiu tą B. Algį aplenkti. Jaučiu jis daugiau žino už mane, bet ne chemijoje /.../ Vakare išsprendžiau gana sunkų chemijos uždavinį, žiūrėjau televizorių, po to dar truputį parašiau savo "romano" Kiek dar turiu nebaigtų darbų, oi, oi, oi!

 /.../
Ištisus metus nuo 2015 spalio 1d. iki 2016 spalio 1d. rašiau istorijas. Ir atsitiktiniams skaitytojams papasakojau apie savo gyvenimą. Tačiau kaip yra žmogaus gyvenime... Jis ima ir pamiršta. Ir įvykiai nugrimzta užmarštin. Ir nieko nebelieka. Mūsų gyvenimas kaip dykuma... jos piešinys nuolat keičiasi ir viskas yra laikina, ir viskas yra nereikšminga. Kas spėjo paskaityti, tas spėjo, kas nespėjo, vadinasi nebūtina. Dabar įvyko atvirkštinis procesas irimas... Taigi ir šios istorijos skaitote tik nuotrupas...
/.../

1983.04.24 (pirmadienis). Iš ryto padariau pamokas. Per radiją eina ne iš Vilniaus, kaip visada, o iš Maskvos. Velniai juos rautų! Diskotekos dorai nepasiklausiau. Trečią valandą dienos važiavau į Udralius su drviračiu. Ten radau tėvą prigėrusį. Kartu važiavom namo, o tuo pačiu važiavo ir mano broliukas, kuris su tėte buvo kartu dviračiais išvažiavę. Mano kelionės planas žlugo. Teko tėtę parlydėti namo. Dar pakris kur! Ar kita nelaimė ištiks. O mano kelionės planas buvo toks: Skuodas - Udraliai - Tėveliai - Skuodas. Prieš vakarą pas mane atvažiavo Edmundas. Aš žiūrėjau multfilmą. Jis paklausė manęs:

-Turi laiko?

-Ne! - atsakiau (aišku neturėjau, gi žiūrėjau filmą). Jis atvažiavo. Pažiūrėjau filmą ir išvažiavau ieškoti jo ir paklausti ko nuo manęs jis norėjo. Nulėkiau pas jį. Jo namie nebuvo. kai atsisukau, pamačiau, jog jis mane vejasi. Kai prisivijo, jo paklausiau kodėl pas mane buvo atvykęs. Jis pasakė, jog norėjo paklausti ar nenoriu aš važiuoti lynų gaudyti. Netrukus mes išvažiavom. Jis su meškere, o aš su kanele, mat aš ne žvejys. Nuvažiavom gana toliprie tokių prūdų laukuose. Čia jis kiek pažvejojo. Po to ten, netoli prūdų radom arklio griaučius. Nuėjom prie tokios akmenų krūvos, po to, kai nusileido saulė, nutarėm grįžti, nenuvažiavę nė 1/4 kelio jam sugedo dviratis. Ėmė taisytis. Nepataisė. Važiuoti toliau buvo nįmanoma. Aš sakau:

-Aš tave patempsiu savo dviračiu!

Netrukus mes abu dviračius surišom keliagūba žilka ir pasileidom važiuoti. Iš pradžių tempiau aš jį, po to jis sėdo ant mano dviračio ir jis tempė mane sėdintį ant jo dviračio. Ir taip pakaitomis iki namų. Parvažiavau apie pusę vienuoliktos vakaro.

Čia dienoraštis nutrūksta.

Kaip moliūgas norėjo pabėgti

337-oji istorija. Už tvoros gyvena pensininkų šeima - labai gerai. Jie man yra vietoj stebėjimo kameros. Esate matę tuos užrašus: "Teritorija stebima vaizdo kameromis!". Kartą išlipau pamiškėje nusilengvinti. Darau ir ant medžio skaitau užrašą. Apsižvaliau - kamerų nepastebėjau. Miškas stebimas vaizdo kamerų! Hmm... Tačiau nėra tobulesnės stebėjimo įrangos kaip smalsus kaimynas. Kai mūsų gatvelėje vyksta kas nors neįprasto, aš jį netgi pasiunčiu į žvalgybą. Sakau:

-Voldemarai, išsiaiškink ką jie ten stato...

Ir jis visad man pateikia įdomių ir detalių žinių. Pro jo akis niekas nepraslysta: kas kada išvyko, kur išvyko ar parvyko. Kartais man jį pavyksta apgauti, bet jis vistiek mane ištardo. Tad į mūsų gatvę vagiukams eiti pavojinga - pirmiausia jie turėtų neutralizuoti mūsų "išmaniąją" vaizdo stebėjimo kamerą.

Ten yra ir antra pora akių. Jos su manimi informacija nesidalija, nes yra kaip "ŠTAZI" - viską žino, viską seka, susirnka iš savo seniovisą informaciją, bet ką nors išpešti neįmanoma.

Stasi (tarimas - 'Štazi', vok. Ministerium für Staatssicherheit 'Valstybės saugumo ministerija') - Rytų Vokietijos valstybės institucija, atlikusi slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontražvalgybos funkcijas.

Stasi buvo įkurta 1950 m. vasario 8 d. Socialistų vienybės partija, TSKP atitikmuo Vokietijoje, vadino Stasi Schild und Schwert der Partei ('Partijos skydas ir kardas'). Likviduota 1989 m., pradėjus griūti Berlyno sienai.

Su kaimyne palaikau gerus santykius, nes nenoriu užsitraukti jos raganiško pykčio ar kokio prakeiksmo.

Ta moteris diena iš dienos, valanda iš valandos uja savo senį. Ne be reikalo buvo sukurta tokia pasaka apie auksinę žuvelę - tai realiais faktais pagrįsta istorija, pagrįsta daugiamečiais stebėjimais.

Štai stovi mano kaimynas vidury šlaito, vidury pabirusių nuo obels obuolių su kibiru rankose. Tas išsprūdo ir nuriedėjo. Senis liūdnu žvilgsniu stebėjo kaip anas rieda pakalnėn - nepajudėjo iš vietos. Paskui metė žvilgsnį į namų langus - bene iš ten eilinį kartą pasigirs: "Tu idiote! Tu slunkiau! Tu šūdo gabale! Tu prakeiktas žemaiti! Tu..."

Tąkart senė, matyt, buvo kitame trobos gale.

Mano kaimynas turi auksinę kantrybę - stebiuosi, kad jis vis dar gyvas. O ar sveikas - nežinia. Stresas, nervinė įtampa sukelia mums ligas.

Keista, jog tie žmonės kažkada vienas kitą mylėjo ir mylėjosi.

Vaikystėje tėvai man įkalė į galvą aksiomą: "Su kaimynais reikia sugyventi draugiškai, bet nesigimniauti..."

-Kas iš to, kad jie ryte vakare kartu keliasi, vieni pas kitus laksto švęsti... O vieną dieną, žiūrėk, jau pešasi, pjaunasi, spaudo vienas ant kito, - porindavo mano mama. - Šūds, iš tos didelės draugystės!

Aš irgi, su kaimynais geruoju, gražiuoju - labas rytas, labas vakaras, kaip gyveni, kaip einasi - bet nesigiminiuoju ir šašlykų šeimyniškai nekepam.

Ne vienas atvykęs į svečius pusbalsiu paklausia:

-O kaip kaimynai? kaip sugyvenate su kaimynais?

-Gerai, - visad atsakau. - puikūs kaimynai.

Ir iš tiesų jie yra puikūs! Turiu keletą kaimynų - visi jie šaunūs.

Girdžiu tokių istorijų, jog kaimynas su kaimynu nesugyvena, vienas kitam policiją kviečia, visaip kariauja. O man labiau priimtinos derybos prie butelio degtinės. Iškilo problema, pasiėmei butelį ir nuėjai sugerti su kaimynu. Tinka ir prevenciniai metodai -
paprastai jie daug nekainuoja. Štai per naujus metus pas savo kaimynę "Štazi" užsukau su šampano taurelėmis. Moteriškė buvo be galo pamaloninta, tuoj puolė lauke staliuką ruošti, pensininkiškus lašinius tempti ir naminukės papilstė. Ir senis buvo laimingas. Kartais kaimynė, derliau nuėmimo metu ir mums ko nors pasiūlo, savo sodo gėrybių. Mes mielai priimam.

VDR turėjo sieną su VFR. Mes irgi pasistatėme sieną - tvorą su kaimynais, kad bent kiek apsisaugotume nuo smalsių "išmaniosios" technikos žvilgsnių. Kaimynė prisodino patvory braškių ir dažnokai vasaros metu jas ravi. Aš suprantu kodėl. Nesgi yra gera proga pasiklausyti mūsų pokalbių.

Esant tokiai totalitarinei sistemai, nesistebiu, jog moliūgas nusprendė pabėgti per tvoros plyšį. Dabar nežinau kaip jam bus. Mes jį pastebėjom, bet traukti iš bėdos negalim, nes sugadinsim "tarpvalstybinius santykius". Jo lemtis, kaip ir daugumos, bėgusių per dviejų padalytų Vokietijų sieną - mirtis. Jis bus ištrauktas iš plyšio, supjaustytas ir suvalgytas.

Apskritai, man visad labiai patinka, kai kaimynai "prisidirba" ir "prisikiaulina" - jie man visad įbruka ginklą į rankas. Štai prieš keletą metų kita kaimynė, žiemą atsidariusi langą rėkė, kad aš užkasiąs sniegu jos namą. O kur man tą sniegą kišti - gyvename namas prie namo, man išvažiavimą reikia švariai nusikasti. Negi samdysiu krovininį sunkvežimį sniegui į užmiestį išvežti. Tąkart problemą išsprendžiau paprastai, sniegą suverčiau į "štazi" sodą. "Štazi nesupyko. Bet aš pasakysiu: "Nerėk ant kaimyno, nes greitu laiku pats prisikiaulinsi - zakonėlis". Taip ir tie kaimynai. Kelis sykius rėkė, o paskui... man tvorą jų statybininkai išlaužė, neseniai jų statybininkai apdulkino mano namą - tikiuosi tas neatsives naujų namukų; prieš keletą metų jų garažo stogas, pagautas gausaus vėjo tėškėsi į mano sienas ir paliko šiokias tokias žymes. Aš nerėkiau ir tyliu iki šiol. Tyliai šypsausi. kaimynai man bruka į rankas geras kortas - kai reikės, jomis ramiai pasinaudosiu. Nerėksiu. Susėsim prie butelkos ir pasikalbėsim.

Tai va, o moliūgui baigsis prastai... Nebent kada nors nugriautume tą sieną. Tačiau tai įvyktų, jei du sklypai susijungtų. Aš jau seniai nužiūrėjau, jog kaimynų sklype vienas mano augančių sūnų galėtų susiręsti puikų namą.

Moliūgėli, moliūgėli... netinkamą metą pasirinkai bėgti...

Mokykla: auklėtojas - pusę kunigo

335-oji istorija. Auklėtojas. Rytoj rugsėjo pirmoji. Šventa diena mokykloms. Šventė. Galiu ir aš kažką gero papasakoti apie TĄ mokyklą. Ji nebuvo kokia nors rusiška ar sovietinė. Ji buvo lietuviška, nes joje mokytojavo vien lietuviai. Ir ne santvarka daro mokyklą tautine, lietuviška, okupacine ar dar kokia, o žmonės.

Skuodo vidurinėje mokykloje aš atėjau į antrą pradinę klasę. Mokytoja buvo miela, bet ji jau nebebuvo pirmoji mano mokytoja. Pirmoji liko ten, toli, vaikystėje, Karkių kaime, tame saldžiame gyvenime, tame Rojuje... ir jei naujiesiems mano klasiokams tebesitęsė šiltas pradinokų gyvenimas, man realybė šaltai pažvelgė į akis. Aš patekau į svetimą pasaulį. Į naują pasaulį. Bedvasiai suolai, kėdės, didėlės nejaukios patalpos. Ne, jos buvo naujos, šviesios, spalvotos - juk mokykla buvo ką tik pastatyta. Bet aš iki tol mokiausi visai kitokiuose suoluose - senoviniuose, mediniuose, su atverčiamomis dalimis... Medinės jaukios grindys, o čia šaltas, kietas betonas ir linoleumas... Aš atėjau į kitą pasaulį ir pradinių klasių mokytoja man taip ir netapo vadinamąja "antrąja mama". Paskui mes išsiritome iš "viščiukų" amžiaus ir tapome tikrais mokiniais, kuriems leidžiama vaikščioti po visą mokyklą, o ne tik savo aukšte, kurie eina iš klasės į klasę, ir kuriems kiekvieną dalyką dėsto vis kitas mokytojas (!). Tokie mokiniai nepaleidžiami likimo valiai - juos prižiūri auklėtojas. Mokslas mokslu, bet vaikus gi reikia ir socialiai auklėti. Va, tą darbą ir atlieka auklėtojas. Tačiau greitai mes tapome pamestinukais, nes auklėtojos keitėsi kaip kojinės, o netrukus iš pamestinukų virtome "žvėriukais" - nedrausmingais, triūkšmingais, sunkiai valdomais. Matyt, pajutome laisvę - niekas mūsų nestebi, niekas mūsų nemato, niekam mes nerūpim - galim daryti ką panorėję. Tačiau netrukus, gal penktoje klasėje, pasklido gandas, jog mūsų auklėtoju taps ne kokia ten moteris, o vyras.

Siaubas!

Vadinsasi lauk disciplinos, drausmės, bausmių - į klasę ateina žvėris. Ir dar koks! Ei, ar jūs girdėjot, jo pavardė Puskunigis. Čia kas? Pavardė ar pravardė? O gal jis kunigas? Ne, jis pusė kunigo.

Vaikiškoje galvelėje visokių minčių kyla - tiki, netiki, prasimanai, juokiesi, žvygauji ir toliau lakstai koridoriais - ar tau kas rūpi. Kai bus tai ir pažiūrėsim.

Ir štai atėjo į klasę Vidmantas Puskunigis - toks šviesiaplaukis, pliktelėjęs žmogelis. Besišypsantis, kalbantis kažkaip keistai, nemūsiškai - jokio žemaičiavimo... Jis iš kažkur, iš aukštaitijos. Ir ne toks jau baisus. Vyras. Mielas. Geras. Bet atrodo iš mūsų reikalaus. Ir reikalavo...

Mano pirmoji mokytoja. 1975-ieji

Ir tikrai jis buvo kaip pusė kunigo - protingas vyras, nuostabus pedagogas. Aš tik po daugelio metų galiu įvertinti koks jis buvo profesionalas, kaip jis išmanė savo darbą ir koks didelis buvo atsidavimas darbui. Jis tikrai mumis rūpinosi. Kaip mano mama vis sakydavo: "Jis su jumis kaip višta perekšlė..." Mes aišku buvome kitokie. Mes skyrėmės nuo kitų klasių mokinių - tiesiog taip jau atsitiko... Bet Puskunigio dėka mes tapome išvis išskirtiniai. Jis mums giliai įdiegė kolektyviškumo jausmą. Iki tiek įdiegė, jog vyresnėse klasėse kai organizuodavome "plotus", tai į juos susirinkdavo visa klasė. Kitos klasės tuo labai stebėjosi. Mums iki tiek įdiegė kolektyviškumo jausmą, kad mes tapome vieni kitiems kone giminės, beveik broliai ir seserys. Net ir po mokyklos vis dar mielai susitikinėjam. O Skuode gyvenantys visad kartu švenčia visokias švenmtes, arba susitinka be jokių švenčių ir be jokių progų. Jis mums iki tiek įdiegė kolektyviškumo, draugiškumo jausmą, sampratą, kad mus mokykloje ėmė vadinti proletarų klase. Ir mes tuo didžiavomės. Didžiavomės savo išskirtinuimu ir nesikratėme tos proletariato pravardės. Taip, mes buvome proletarai. Mes Buvome proletariatas. Net ir po 25 metų, susitikimo progai gaminant raktų pakabukus, juose buvo užrašyta "Proletarai vienykitės. B klasė" - čia aliuzija į bolševikų šūkį "Visų šalių proletarai vienykitės!". Ir kodėl mes tapom tokiais proletarais?

Mūsų klasė pastatė spektaklį, kuriame aš nebūdamas pionieriumi turėjau vaidinti pionierių! Ir dar tai buvo pagrindinis vaidmuo! Mūsų klasė važiavo į begales visokių ekskursijų - auklėtojas sugebėdavo suorganizuoti autobusą. Tais laikais nebuvo taip paprasta. Dabar lengva, tik turėk pinigų. O tais laikais ne pinigai viską lėmė, o pažintys. Buvai geruose santykiuose su autobusų parku ar kokia nors kitokia įmone, kuri turėjo autobusą - vadinasi gausi. Aišku ir anais laikais reikėjo mokėti už nuomą, bet tada nebuvo transporto nuomos įmonių. Taip, kad ryšiai, ryšiai, ryšiai... O Puskunigis buvo bendraujantis žmogelis, iškalbus, kišenėje žodžio neieškantis ir nekvailas. Kur mes tik nebuvom nuvykę: ir į Klaipėdos uosstą, ir į Vilnių, į panoraminį kinoteatrą (žiūrėjom kažkokį veiksmo filmą su Deniro), ir į Pirčiupių kaimą, ir dar... gal net nepamenu kur. Kitos klasės tiek nevažinėdavo. Kodėl? Nes auklėtojos buvo bobos ir jos tiesiog tingėjo. Tingėjo užsiimti su vaikais. O Puskunigis netingėjo. Jei kur mokykloje vykdavo koks renginys - mes pirmi. Jei koks konkursas - mes skinam pirmas vietas. Net mokykliniuose karnavaluose pasirodydavom geriausiai. Taip ir tapom proletarų klase. Sutelkta, vieninga, socialiai aktyvia - mes buvom jėga. Mes buvom kaip vienas kumštis. Gal dėl to pas mus nebuvo patyčių dėl turtinių nelygybių, gal dėl to nebuvo susiskirstymo, susisluoksniavimo dėl sugebėjimo ar mokslų. Visi mes buvom lygūs. Moksliukas galėjo draugauti su dvejetukininku, turtingas su biednu, talentų turintis su eiliniu klasioku - ir jokių patyčių... Na, žinoma, pasipravardžiudavom, pasijuokdavom vienas iš kito, pasityčiodavom, bet visad jausdavom ribą. Nė vienas klasiokas nebuvo užguitas ar kaip nors skriaudžiams. Jei tik taip atsitikdavo visi stodavo vienas už kitą mūru. Ir dar viena ypatybė. Jei kitose klasėse valdžią buvo paėmusios mergaitės, o berniukai buvo kaip autsaideriai, tai mūsų klasėje valdėme mes, berniukai, o mergaitėms neliko nieko kitko kaip tik su mumis konkuruoti.

Kodėl?

Vėlgi atsakymas tas pats - auklėtojas buvo vyras. Moteris auklėtoja labiau pasikliauja mergaitėmis, berniukais nepasitiki, nes jos laikosi tos dogmos, jog apskritai visi vyrai yra kiaulės ir jais negalima pasitikėti. Na, jei kuo nors nepasitiki, tai jis vieną dieną tave ir išduoda. O mūsų klasėje Puskunigis gal labiau pasitikėjo mumis, bet ir mergaičių nenustumdavo į šalį. Todėl valdžia ir inicviatyva klasėje dažnai būdavo mūsų arba abiejų lyčių rankose. Kas valdo - tas muziką užsako.

Vidmantas Puskunigis buvo man kaip antrasis tėvas. Mes pykomės, barėmės, bet vistiek aš jį mylėjau ir gerbiau. Mes laikas nuo laiko susitikdavom, pasiskambindavom. O 2015-ųjų rudenį tarsi nujausdamas mirtį apsilankiau pas jį senelių namuose.

Jis buvo kone 10-čia metų jaunesni už mano tėtį, gimęs 1949-aisiais. 1966 metais baigė Birštono vidurinę mokyklą, o po metų aš gimiau, kažkur Žemaitijoje. Baigė Viniaus Pedagoginio instituto, Užsienio kalbų fakultetą ir jį pasiuntė dirbti į Skuodo vidurinę mokyklą. Ten mes ir susitikome. Ilgam. Jo gyvenimo moto buvo: "Daryti žmonėms gera".

Laidotuvių dieną jo žmona Laimutė man pasakė:

-Pranai tu baigei vidurinę mokyklą sidabro medaliu ir turėjai jį gauti. Vidmantas tave gynė, už tave kovojo, bet ta kova buvo ne jo jėgoms - dėl tavo politinių pažiūrų tau neskyrė medalio.

'Ei, hally-hally varna skrido pro šalį ir apšiko medalį!.."

Mūsų auklėtojas, vienas geriausių sovietmečio pedagogų už savo darbą taip pat negavo medalio, nei jokio apdovanojimo ir nebus įtrauktas į jokius žymių žmonių sąrašus. Ir nebus vadinamas jokiu patriarchu ar edokologijos tėvu. Deja, bet jis tokiu buvo. Jei tokių vyrų Lietuvoje sovietmečiu būtų mokyklose dirbę daugiau, dabar mes turėtume kiek kitokią visuomenę, labiau pilietišką, drąsesnę, tvirtesnę, geresnę.

Bet jis užgyveno kai kitką - didžiulį būrį savo "vaikų": dukrų ir sūnų, savo auklėtinių, kurie dabar yra kaip giminės. Galų gale ši istorija, tebūna jam kaip medalis, kaip apdovanojimas.

Vidmantas Stanislovas Puskunigis, vienas iškiliausių XXa. pabaigos Lietuvos pedagogų užgęso 2016 sausio 13 dieną.

Po kojomis girgždėjo sniegas, švietė saulytė, ėjo šerkšnas...

Su rytojaus rugsėjo pirmąją!

Man patinka sveikintis miške su nepažystamais

287-oji istorija. Vis trypčioju vietoje ir neprieinu prie tam tikrų istorijų, kurias norėčiau papasakoti, kad galėčiau užbaigti tapyti paveikslą iš 365-ių detalių. Bet matyt, tam yra kažkokios man nežinomos priežastys ir šiandien rašau visai kitą istoriją, kuri gali pasirodyti nuvalkiota, bet tikrindamasis realybėje, suvokiu, kad ji vis dar gyva ir yra labai tiesiogiai susijusi su mano dabartiniu gyvenimu.

Pastaraisiais metais labai mėgstu su visais sveikintis, net jei tai man visiškai nepažystamas ir atsitiktinis žmogus. Be jokios abejonės, nesisveikinu su kiekvienu sutiktu gatvėje, nors tarkim prekybos centrų ir krautuvėlių pardavėjos sveikinasi be išimties su visais ir palinki geros dienos. Tačiau pamenu tą laiką, kai taip tikarai nebuvo. Kai mūsų krašte apie 1998-2002-uosius metus ėmė dygti prekybos mes stebėjomės ir net šaipėmės iš pardavėjų, kurios su mumis sveikinosi ir sumokėjus pinigus, pasakydavo:

-Geros jums dienos.

Tai buvo labai neįprasta, keista ir , atrodo, niekam nereikalinga. Dabar tai įprasta ir berods reikalinga. Ne, sveikintis visad buvo reikalinga. jei tu žmogui pasakai "laba diena", tarsi tu jam praneši: "Aš esu taikus ir tavo atžvilgiu esu nusiteikęs draugiškai."

Lygiai taip pat, kažkokiais 1989-aisiais, kai ėmė keistis laikais ir kreipinys "draugas" ėmė atgyventi, bandė prilipti kreipinys "ponas". Nesgi tarybiniais laikais, pakėlus telefono ragelį sakydavom:

-Draugas Pranai, jums skambina Jonas.

Atsimenu, kai dirbdamas laikraščio redakcijoje, kokiam nors statybinės įmonės, padalinio vadovui
pasakydavau:

-Ponas Petraiti, noriu jus pakalbinti...

Dažnai iš anam laido gale žmogus susinepatogindavo:

-Koks aš jums ponas... Aš ne ponas...
Niekas Sąjūdžio laikais ponais nenorėjo būti. Tai skambėjo ne lietuviškai, o lenkiškai. lenkais niekas nenorėjo būti, "tovareiščiais" irgi... Man irgi buvo sunku apsukti liežuvį ir suraityti žodį "ponas" - žandai imdavo skaudėti nuo tokio keisto kreipinio. tad suradau visiškai kitokį, neutralų: "Gerbiamas Jonai, skambinu jums su tokiu reikalu...". Tai išsisukau. Atsikračiau "draugo" ir prisijaukinau "gerbiamąjį". Nors ir tuo atveju, kartais išgirsdavau:

-Che, che... koks aš gerbiamas... aš visai nesu gerbiamas... - kuklindavosi žmogėnas. O aš apie jį pagalvodavau: "Jei savęs negerbi, tai kuo tu save laikai?"

šeštadienį buvo prognozuojama, jog miškus užplūs grybautojai - kojos nebus galima įkelti. Po sėkmingo penktadieninio grybavimo, nusprendžiau pratęsti savo misiją - "Nupjauki miške grybą!". Man buvo įdomu išsiaiškinti ar tiesa tas mitas, jog grybų neįmanoma nugrybauti, jog viosų grybų nesurinksi ir kad ir kiek kas eitų per tą patį mišką, vistiek ras. Pasirodo, tai yra tik mitas ir savęs paguoda, jog per vėlai išsiruošei miškan. Reikėjo atsikelti penktą ir miške būti šeštą - pirmam. Tada visi grybai tavo. Tai nėra tiesa. Jei vakar per tavo vieteles praėjo geras grybautojas, kad ir kaip anksti keltumeis, nieko ten neberasi. Grybai per vieną naktį neišdygsta. Prasikošiau per nedidelį plotelį, kuriame penktadienį buvau prisirinkęs visą krepšį raudonviršių - tikrinau kiekvieną žemės pėdą, kiekvieną medį, kiekvieną žolę. Radau vos keleta raudonikių. Vadinasi man pavyko tą plotelį nušienauti atsakančiai. Tad jei eini mišku ir nerandi grybų, gali būti, kad vakar kažkas gerai išnaršė "tavo mišką" ir tai dar nereiškia, jog nėra grybų.

Mano plotelis giliau miške, sutinku vyrą ir moterį šliaužiančius palei kelią - aš einu jiems įstrtyžai. Likus keletui metrų pasisveikinu su vyriškiu:

-Laba diena!

Tas nustebęs man burbteli:

-Laba diena... laba diena... - suprask: "Tu man ne draugas!"

Tai tiesa arba ne. Miške nėra įprasta sveikintis. Nes apskritai pas mus žmonės yra labai atpratę sveikintis. Jie kažko bijosi. Bijosi užkalbinti nepažįstamąjį, kad tas netyčia nepasiųstų velniop. Kita vertus, gali būti išsiauklėjimo stoka arba tiesiog paprastas santūrumas.

Važiuoju į kitą vietelę. priekyje matau prie automobilio stoviniuoja žmonės - rūko. Nusileidžiu lango stiklą, stabteliu prie jų:

-Laba diena! Kaip einasi? - šypsausi. Sveikinantis būtinas priedėlis yra šypsena - ji nuginkluoja.

-Nu, neblogai, neblogai... O kaip jums?

-Jau pusę krepšio raudonviršių turiu...

-Na, matai... Puiku! - šypsosi moteriškė traukdama cigaretės dūmą: - Mes palei kelią vaikštom - bijom giliau į mišką lysti, bijom pasiklysti. Bet žinokit, pakelėse daugiau grybų, nei miško gilumoj. Jaunimas nulindo į gilumą, bet nelabai ką randa...

-Sėkmės jums! - palinkiu ir nuvažiuoju. Mane palydi šypsenos ir linkėjimai.

Atvažiuoju į kitą vietelę. Čia tuoj sutinku du vyriškius ir moteriškę. Ir vėl:

-Laba diena!

-Laba diena!

-Ar randat ką nors? - klausiu senyvos moteriškės.

-Kol kas nieko. Mes ką tik atvažiavom... Bet viskas čia pasikeitę... Čia mano miškas - anksčiau čia augdavo daug baravykų...

Žinau - ir aš čia grybauju, ir aš čia kartais randu. Šiandien neradau - nerasit ir jūs. "Mano miškas"... Aš nė nežinojau, jog čia moteriškės miškas. Visad galvojau, jog čia "mano miškas". Pasirodo jis jos. O kiek dar yra šito derlingo plotelio savininkų!

Magiškasis "laba diena" ir šypsena man suteikė informacijos. Man buvo smagu pasikalbėti su žmonėmis miške. Pakėlė nuotaiką. Ir jiems gal buvo smagu. Tačiau sveikintis miške nėra įprasta. Bet jūs pabandykit ir pamatysit, kaip tai smagu ir įdomu.

Vakar einu aplink vieną tokį tvenkinį - išėjom su sūnum pasivaikščioti. Aplink čia kolektyviniai sodai. Štai visai pakrantėje po berželiais auga keli kazlėkai. Žmonės pjovė žolę, bet grybus paliko. Sūnelis sako:

-Išraunam.

-Negalima - jie ne mūsų.

-Kodėl?

-Todėl, kad kažkas pjovė žolę ir juos jau rado. Jei nenuskynė, tai paliko augti. Vadinasi jie nėra mūsų.

Už kelių metrų su sūneliu sustojam prie šermukšnio. Pasakoju jam apie tą medį, jo naudą ir visokius mitus. Pamatau link mūsų einančią moteriškę.

-Laba diena, - pasisveikinu.

-Laba, laba... ką čia aiškinatės? - šypsosi kratydama po egle visokias grybienos atliekas.

-Pasakoju apie šermukšnį...

-A...

-O jūs sėjat grybus...

-Sėju, ale, kad jie neauga. Jau kelias dešimti metų čia kratau grybų atliekas, bet jie neauga... Ten po berželiais kazlėkai išaugo, o pas mus kažkodėl neauga...

Ir vėl smagu buvo pasišnekėti.

Kol apsukau kelių futbolo aikščių dydžio tvenkinį sveikinausi ne su vienu žmogumi. Įdomu buvo pastebėti, jog mieliau atsakydavo tuo pačiu pusamžiai žmonės, jaunos mamos ir tėtukai sutrikdavo, kažką burbteldavo po nosimi. Nėra įprasta laukuose, miškuose sveikintis. Jei tu tokiose vietose sveikiniesi, esi kažkoks keistas, kone laukinis. Nors tarkim, užsieniuose tai nėra neįprastas dalykas. Štai 2014-ųjų rudenį einu Bodo uosto (Norvegija) krantine, priešais atbėga pusamžis, žilsterėjęs vyriškis. Prabėgdamas pasisveikina, šypteli. Ir nors dangus aptrauktas debesimis, nors mes visiškai nežaystami, mano sieloje nušvinta saulutė: smagu, kai tau kas nors pasako "Labas rytas!"

Pas mus neįprasta sveikintis, bet man patinka.

Nesiruošiu moralizuoti apie tai, jog reikia sveikintis, būt mandagiam - darykit kaip norit. Jūsų pupos - jūsų daržas. Tačiau pastebėjau, jog tai turi praktinės naudos. Prekeiviai tai seniai pastebėjo.
Mes dažnai keikiame, kad aplink mus yra labai daug blogio. Tačiau pasaulį galima keisti kartais sunkiai pastebimais dalykais. Mažiau reikia moralizuoti ir mokyti kitus, reikia pačiam nors kažką nuveikti.

Britas, karo lakūnas mane sveikino naikintuvo sparnais

286-oji istorija. Visgi vasara ir reikia papasakoti dar ką nors smagaus, nuotaikai pakelti. Juk atostogų, kelionių ir svajonių metas.

Su dukra prisėdome ant aukšto kalno, nuo kurio atsiveria nuostabūs Peak District nacionalinio parko vaizdai. Aplink šmirinėja žmonės - grupėmis ir po vieną. Žvalgosi, aikčioja, fotografuojasi. Prisėdome įkalnėje, pailsinti kojas ir užkąsti. Mes vaikščiojome visą gerą pusdienį, nuo pat ankstyvo ryto, kai Edale kaimelyje išlipome iš traukinio. Įveikėme trasą takeliu palei upelį, tekantį kažkur iš senų kalnų, paskui kitu kalno šlaitu leidomės, palei kitą upelį, traukėme per avių ganyklas.

-Tėti, pažiūrėk kaip gražu!

-Avys... - stengdamasis neįlipti į jų išmatas burbtelėjau aš. - Tarsi nebūčiau gyvenime matęs avių...

-Ar tau negražu...

-Nežinau... - burbuliavau po nosimi. Avys kaip avys. Visą kelionės grožį pėsčiomis su nostalgija įvertinau tik

po metų. Taip jau man yra. Kai kurie įspūdžiai turi susigulėti, kad pajusčiau jų grožį. O tuo metu visą dieną skaudėjo koja per kelėną. Kažkur kremzlės susidėvėjusios ir nėra jokio serviso kur tas "gumas" galėčiau pasikeisti, šarnyrus pasiremontuoti... Ech, kaip būtų šaunu, jei turėčiau mechaninį kūną!

Taigi, velniškai pavargę, pučiant švelniam vėjukui beprotiškai taikioje aplinkoje, kokioje niekad nesu buvęs, išsitraukėme priešpiečius ir ėmėme užkandžiauti.

Atsiguliau į žolę ir ėmiau žiūrinėti dangų. Jaučiausi taip saugiai, kaip mamos įsčiose. Jaučiau, jog čia nėra jokių vagišių - tik taikūs britai ir kitataučiai...

Ir užsnūdau.

Užsnūdo ir mano dukrytė.

Užsnūdome su visu savo turtu, su fotoaparatais ir visa kuo...

Nežinau kiek miegojome - gal minutę, o gal pusvalandį. Pabudome ir niekas nebuvo dingę. Gamtos grožio neaprašysiu ir net nesistengsiu - galėčiau, bet nėra jokios prasmės. Vistiek tokių aprašymų niekas neskaito.

Avys, avys, avys...

Rašau tik apie tą nepaprastą saugumo ir taikos jausmą.

Paskui kai nusileidome nuo kalno ir ėjome per pievą, visai žemai praskrido britas naikintuvu. Aš jam pamojau ranka ir jis man pamojavo sparnais. Jis mane pastebėjo! Argi tai nenuostabu! Jis, karo lakūnas, žiūrėjo į taikią savo žemę ir mane išvydo! Stebūklas!

Tokios dvi plotmės: saugus žemės paviršius ir ore patruliuojantis karo lėktuvas. Tarsi žydru dangumi praskristų juoda mirtis su dalgiu...

Kaip atsidūriau tame Peak District nacionaliniame parke?

2015-ais metais mano dukrytė baigė baisiai didelius mokslus Britanijoje, Notnghamo universitete. Džiaugsmas tėtukui. Susikroviau lagaminą ir išdūmiau į Didžiąją Europos salą pasižiūrėti kaip vyksta užsieniuose bakalaurų ir magistrų kepurių mėtymas oran.
Rytas. Nuotaika pakili. Išgerta šampano taurė. Su dukra sukrentam į iškviestą taxi. Dukrytė tuoj ima pliurpti su vairuotoju - pasidžiaugiu: "Mano kraujas!". Vairuotojas mane palaiko jos draugu. Pamalonina. Gal specialiai, gal netyčia, bet smagu - vadinasi dar ne senis.

Universiteto teritorijoje begalės žmonių: tėtukai, mamytės, broliai ir sesės: juodu, rudi ir balti. Visas pasaulis vaikštinėja ąžuoliukų paunksmėje, gurkšnoja šampaną ir šypsosi. Atrodo pakliuvau į Holivudo filmą. O jau merginų gražumas - akys raibsta. Žiūri į dešinę tokios kojos, žiūri į kairę kitokios. Ach! O kas man daugiau, pusamžiui vyrui gali rūpėti, jei ne mergos!

Įsitaisiau pirmose eilėse tarp didžių ponų - štai ir iš vieno kišenės kyšo stora piniginė, štai ir iš kito. Štai dama iš kažkokių prabangių namų, štai indusas, štai kažkokia juodukų šeima afrikietiškais nacionaliniais rūbais - irgi prie pinigo. Šitame universitete nuo seno pinigingi mokėsi, o britų išdidžios, arogantiškos atžalos iš čia tiesiai į parlamentą keliauja - karjeros daryti.

O aš tik sėdžiu, akimis smalsiai viską gaudau, kaip regalijas iškilmingai įneša, kaip Britų saugumo kažkoks šefas kalbą sako - jis irgi kadaise baigė šitą univerą. Ima prie scenos rikiuotis jaunimas, prasideda diplomų teikimo, rankų spaudimo ceremonija. Filmuoja trys kameros iš skirtinų salės kraštų, per internetą vyksta tiesioginė transliacija... Ai, tiesa, nemanykit, kad į ceremoniją pateksi nemokamai - dukrytė man iš anksto nupirko bilietą, kuris nekainavo ašaras. Neturi pinigų, tupėk už durų, žiūrėk per internetą. Tačiau tokiai progai babkių negaila - ne kasdien išvysi gyvai tokius reginius.
Ir štai ceremonija baigiasi, visi laimingi diplomuoti patraukiame į vaišių salę, kur stovi vienakojai apvalūs

Raudona suknute, slovėnė... ach, kokios garbanėlės!

aukšti staliukai, kur dalijamas nemokamas šampanas. neseniai mačiau holivudinį filmą - ten diplomų teikimo šventė vyko Amerikoje, kažkokiame jų universitete. Viens prie vieno - ir ceremonija, ir vaišių salė...

Stovim prie staliuko: slovėnė, rumunė... visos jos mano dukrytės bendrakursės, draugės. O jau slovėnės sesutė (!) - gražumėlis neišpasakytas, pirštus gali apsilaižyti. Apsilaižau ir einame fotografuotis. Nieko naujo, nieko kitokio - fotografuojamės grupelėmis, po vieną, po du... mėtomos į viršų kepurės, kvailiojama... Ir štai šventės laikas baigėsi, daugumas čia pat universitete gražina išsinuomotas mantijas, kepures. O aš, kvailys,

Edale kaimelis

visad manydavau, kad jas studentai gauna nemokamai. Kapitalizmas, kapitalizmas... Nemokamai gali gauti į sprandą.

Kur traukiam toliau? Į barą. Vienu du su dukryte. Atšvęsti. Kaip smagu! Smagu su savo vaiku pakelti elio bokalą. Paskui prie mūsų prisijungia dukros kambariokas ir aš visą vakarą jiems pasakoju smagias istorijas. Jie leipsta juokais, o aš vis pasakoju netikėdamas savo akimis, jog jos gali sukelti tokį juoką.

Dukrytė man paruošė staigmeną - rytoj kažkur keliausime. Iš lovos mane išmeta anksti ir mes kažkur trenkiamės traukiniu. Išsiridenam iš vagono Edale kaimelyje, Peak District nacionaliniame parke. Štai kur mes vykome! Nagi, nagi... Ką čia išvysiu, ko dar nematęs. Seni neaukšti kalnai. Jie toki seni, kad iš jų beveik nieko nelikę, tačiau jei gyvenime niekad nebūtum buvojęs kalnuose, galėtum jau manyti, kad į juos ir patekai.

Kertam miegantį kaimelį ir pasileidžiam takeliais į slėnius ir klonius. Iš už debesų išlenda ir saulytė... Štai tiltukas, kaip iš pasakos apie nykštukus. Gurgena mažytis kalnų upeliukas.

Kur mes eisim? Palei šį takelį slėniu aukštyn...

Apie Sabonį, klakerius, genus ir ledus

451-oji istorija. Stovi vaikinukas prie "Da Du" ledų - renkasi neišsirenka. Prieinam mes su žmona prie šaldytuvų eilės. Aš jai pusbalsiu, kad galimai girdėtų ir jaunuolis, pradedu pliurpti:

-Girdėjau... neseniai kažkam nuo "Da-du" ledų paleido vidurius. Pakliuvo kažkokia infekcija į ledus gamybos procese...

-Eik tu, - nustemba žmona.

-Acha... žinai, kaip šiais laikais būna... kažkas pakliuvo ir apsikrėtė labai daug žmonių...

Pasirinkę ledų, paėjom į šoną. Vaikinukas tuoj pasitraukė nuo "Da Du ir pradėjo žiūrinėti "Nykštukus", kuriuos ir mes pirkome.

Va, taip gimsta gandai.

Tai netgi galėtų būti naujoji reklamos forma - stovi klakeriai prie maisto produktų ir pliurpia: "Labai gera dešra, superinė, prisotinta visokių vitaminų ir nors gamintojas į dešrą deda tik 12 proc. mėsos, šis gaminys nepaprastai maistingas ir ekologiškas...".

Nepainiokite klakerių su klerkais - tai ne tas pat. Klakeris - (pranc. claquer-ploti) - renginio organizatorių ar artisto samdytas žiūrovas, plojantis ir giriantis renginį (spektaklį, koncertą ir pan.) ar aktorių.

Tikrai nenustebsiu, jei artimoje ateityje klakeris įgis naujų reikšmių. Pati įtaigiausia reklamos forma yra tiesioginė reklama, kai žmogus sako žmogui. Kai bobulė kaip kokią naujieną, prekę giria kitai bobulei. Atsiradus intearktyviai televizijai, kai tu gali pasižiūrėti savaitės senumo laidą, kai gali prasukti reklaminius blokus, televizinė reklama gali versti neefektyvia ir netgi atgyvena.

Aš ne kartą savo istorijose bandžiau jums pasakyti, kad tai kas nutinka mūsų gyvenime yra be galo vienas su kitu susiję ir vieni įvykiai daro įtaką kitiems.

Yra sakoma, jog pensininkai kalba tik apie politiką ir kainas. Kai parašiau ilgą (beprotiškai ilgą) istoriją apie kainas ir tą straipsnioką pasiunčiau... Ne velniop... O į "Ūkininko patarėją" - redaktoriaus pavaduotoja jį pavadino marazmu. Tam tikru aspektu, taip ir buvo. Bet ji nepažysta manęs. Aš dar nesu pensininkas. Tiesiog įsitraukiau į tai, kas tuo metu buvo aktualu.

Rodosi ta istorija apie kainas visiškai iškrito iš mano istorijų konteksto. Ji tarsi buvo ne to formato, ne pagal tas taisykles sukurpta, kurių laikausi štai jau daugiau nei metai. Nė velnio. Visur yra sąsajų.

Šiuo metu per televiziją sukasi naujo, į Lietuvą įkeliančio koją prekybos tinklo "Lidlas" reklama. Aš pats to nežinodamas, nė nenujausdamas prisidėjau prie to, kad tas tinklas įkeltų koją į Lietuvą. Ir dar nežinau ar tai gerai ar blogai? Netrukus pamatysime. Bet tuo metu, kai mane pakvietė filmuotis jo reklamoje, o tai buvo 2015 metų rudenį, tikrai nieko nežinojau (mums nesakė, kas užsakovas) ir tikrai viešai nešnekėjom apie kainas. Man sumokėjo 30 eurų už statisto vaidmenį. Reklamoje aš vos vos matausi ir šmėsteliu tik pusei sekundės! Jei nežinočiau, kad tai aš - niekas nė nepastebėtų, net patys artimieji. Taigi, rodos mano įtaka labai menkutė - smiltelė. Tai beveik tas pat, kas pokario metais koks nors vienas lietuvis vienai dienai būtų nuėjęs pas stribus padirbėti valytoju NKVD patalpose. Rodos nereikšminga! Tačiau aš dalyvavau kuriant šią reklamą. Tarsi jau 2015-ųjų rudenį įsitraukiau į būsimą kalafijorų karą, padėdamas į Lietuvą ateiti naujam prekybos tinklui, kuris neva padarys įtaką maisto prekių kainoms. Na, pažiūrėsim. Istorija ne apie tai, o eilinį sykį apie sąsajas.

Aš Lidlo reklamoje... ta neaiški figūrėlė ties žibintu...

Kodėl pačioje pradžioje papasakojau istoriją apie ledus. Na, ir bjaurybė tas Pranas! Vaikinukas norėjo nusipirkti ledų, o jis pripliurpė visokių nesąmonių! Ar daug šioje istorijoje mano kaltės? Aš nepriėjau prie vaikino ir jo neatkalbinėjau kažko nepirkti: tai buvo laisvas jo pasirinkimas, laisva valia atliktas. Jam tiesiog nereikėjo klausytis ką šneka aplinkiniai. Jam reikėjo turėti savo nuomonę. Tačiau turėti SAVO NUOMONĘ yra sunku. Lengviau ant galvos užsimaukšlinti kepurę, nei galvoti savo galva.

Tačiau, kodėl aš toks esu?

Mes dažnai pastebime, jog šeimoje gimę du berniukai arba dvi mergaitės būna visiškai skirtingo charakterio ir kartais netgi nepanašūs į savo tėvus. Tada sakoma, atsigimė į senelį arba senelę. Genuose tik menka dalis yra atsakinga už mūsų išorę ir netgi už tai, kad mes esame žmogiško pavidalo - vsa kita kaip juodoji dėžė. Gali būti, jog ten yra saugoma labai svarbi informacija, o mes tiesiog esame jos saugyklos, kad ją nuneštume kažkur į ateitį, kažkokiam tikslui, kurio mūsų protas šiuo metu to aprėpti negali. Štai kodėl senovėje priešas stengdavosi išnaikinti visą giminę, išžudyti netgi vaikus - nes jie neša į ateitį kažkokią informaciją. Taip kaip vyšnios kelmas. Nupjauk vyšnią, bet jei neišrausi šaknų, iš kelmo po kurio laiko atžels ūgliai.

Mes per visokias amžių audras išlikome todėl, kad turėjome kažkokių ypatingų savybių. Štai vakar girdžiu A. Kaušpėdas pasakoja, jog nepriklausomybės kovų aušroje, per blokadą buvę taip sunku, jog kartais jie neturėdavo kuro, kad išvažiuotų koncertuoti. Aš blokados neatsimenu su kokiu nors dideliu siaubu: nebadavau ir kuro visą laik rasdavau. Nuvažiuoji prie Nėries tilto, o ten stovi benzovežis. Ir tokių taškų buvo. Ir netgi atlikau vieną savarankišką žygį į Baltarusiją, kad kanistruose to benzino parsivežčiau. Kaip ir dabar: vieni dūsta nuo kainų, o mūsų šeima ir vėl ruošiasi į Lenkiją apsipirkti.

Bet visgi kodėl aš papasakojau apie ledus? Aš dažnai galvodavau, kodėl esu toks o ne kitoks. Pasižiūrėkite į savo pavardes ir jose daug ką perskaitysite. Dažnai pavardės buvo duodamos pagal žmogaus būdą. Štai Budrikis. Buda Rikis. Yra toks senas žemaitiškas žodis "budinkas", reiškiantis pastataą. Rikis gi žiloje senovėje buvo valdovas, karalius, kunigaikštis. Vadinasi Budrikiui šiais laikais net nereikia jokių kilmės dokumentų ir taip aišku, kad jis iš valdovų giminės. Ir jei tas žmogus bet kokiomis aplinkybėmis sugeba atsistoti ant kojų, iš nieko sukurti sau gyvenimą ir netgi valdyti kitus - jis iš tolimos praeities atsinešė tų žmonių genus, kurie stovėjo genties avangarde.

Mano pavardę kai kas šifravo kaip "kaklaskarė ant kaklo" - tai laisvas žmogus, niekad nelenkęs nugaros kunigaikščiams. Pavardė turi sąsajų su anglų kalba: "aštrus velnias". Bet ar tai nėra laušta iš piršto. Tačiau tikrieji Šarpnickiai visad buvo aštraus būdo. Tačiau kuo tai siejasi su ledais? Ogi...

Tėtis turėjo brolį, iš pirmos mano senelio santuokos. Kazimierą. Tas buvęs velnio neštas ir pamestas žmogelis.

Mano tėtis vis juokdavosi:

-Jam nė viena valdžia netiko. Jis su visais kovojo. Smetonos laikais ėjo su komunistais, raudonas vėliavas kilnojo, bažnyčioje į švęstą vandenį lazurkas pildavo... Bet kai atėjo sovietinė valdžia - apsisuko prieš ją, jau ta jam nebepatinkanti. Bet sakau, žalty, juk tu su komunistais išvien ėjai, tai kaip čia dabar tau rusai nebepatinka?!  O karo metu prieš vokiečius ėjo... Aš jo paskui ir klausiau: "Tai Kazimierai, tu su visom valdžiom kovojai, o ką sau iškovojai? O sau jis nieko neiškovojo - mirė biednas kaip kulnas".

Kazimieras buvęs ateistas ir labai didelis čiderstvininkas (čiderstvininkas - piktai pokštaujantis žmogus). Sugalvojo pasijuokti iš davatkų. Įslinkęs bažnyčion į švęstą vandenį šliukštelėjo lazurkos (lazùrka (łazurek). Mėlyni dažai skalbiniams padažyti, kad būtų gražesnis jų baltumas, melsvė. Toks mėlynos spalvos chemikalas, kurio anksčiau truputėlį pildavo skalbiant rūbus; koncentruotas sunkiai valosi). Moterėlės, įeidamos bažnyčion, paprastai nežiūrėdavo į dubenėlį su švęstu vandeniu - eina pro šalį, kyšt pirštus ir sumeta kryžių - persižegnoja, pirmiausia pirštais paliesdamos kaktą. Dabar gi, kai švęstas vanduo nusidažė mėlynai, visos moterėlės išsitepliojo kaktas. Triukšmas kilo kaip vištidėje. Na, o jau Kazimierui juoko pilnos kelnės. Ne mažiau kikendavo ir mūsų tėtis, pasakodamas šią istoriją. Jis irgi buvo ateistas, bet pabaigoje visad pridurdavo moralą, jog visgi taip elgtis nėra gražu ir tikinčius reikėtų gerbti, o užėjus į bažnyčia nukelti kepurę, net jei su dievu ir nebendrauji.

Kazimieras buvęs žemo ūgio, šlubas žmogelis, su barzdele. Kartą, matyt, dar jaunas būdamas, sugalvojo tą koją pasigydyti. Mat išgirdo, jo Rygoje esą gerų daktarų. Bet bėda - pinigų neturi. O operacija brangi. Kiek galvojęs, kiek negalvojęs nuvažiavo Rygon, įsigijo fraką, lazdelę, cilindrą ir prisistatė gydytojams kaip pasiturintis ponas. Matyt, gerai suvaidino, jei niekas nė neįtarė jį esant tuščiomis kišenėmis. Daktarai atliko tyrimus, pasiūlė gydymą, o netrukus paguldė ligoninėn, geriausion palaton, su pačia geriausia priežiūra - kojos operacijai. Išoperavo. Koja gerai gijo ir sugijo. Viskas kuo puikiausiai! Išrašo jį iš ligoninės, pateikia sąskaitą, o Kazimieras jiems šypsosi ir sako:

-Bet aš pinigų neturiu - mano kišenėse vėjai švilpauja!

Baisiausiai įsiuto ligoninės administracija - išspyrė jį į gatvę, kaip paskutinį valkatą, gal dar ir į kailį davė. Kaip jo už tą aferą nenubaudė, kaip policijai neįdavė - pasakotojai nutyli. Matyt, Kazimieras buvo taip gerai viską apgalvojęs, gerai pasiruošęs, jog tiems daktarams neliko nieko kito, kaip pykti ant savęs, jog juos išdūrė kaip šunyčius ir ištremti sukčių į gatvės dulkes ar gerai apkulti. Tačiau po tokio "sėkmingo" gydymosi ką reiškia kelios mėlynės po akimis ar šonuose?!

Tėčio brolis... ir nesvarbu, kad ne tos pačios mamos, bet tėtis buvo tas pats. O jų tėtis gimė 1881-aisiais ir jo gyvenimas buvo kaip legenda. Tik niekas apie jį neparašė jokios knygos ir nesukūrė nė vieno filmo. Kol kas...