"Nežiūrėkit į telefonus - jus tuoj apvogs..."

Nūdienos papročiai ir gyvenimo būdas. 2017.12.28

413-oji sitorija. Seniau būdavo - sėdžiu prie gydytojos kabineto, tyrinėju vorą ropojantį siena, tyrinėju senutę, bubutę, patrauklios mamytės kojas. O ta sėdi priešais mane įkišusi nosį į telefoną. Tada galvodavau: "Ką jie ten skaito? Ką jie ten randa? Kokios mažos raidytės tuose ekranėliuose - ką ten perskaitysi! Tiesiog akių gadinimas".

Bet taip galvojau, kol pats neįsigijau išmanaus telefono. Aš konservatyvus - tik po dviejų metų gilių apmąstymų pribrendau naujam telefonui: "Ir aš noriu išmaniojo!" Tačiau vis negalėjau prisiruošti pirkti. O kur skubėti?

Kai maniškis sugedo, išsitraukiau seną, savo septynmečio sūnaus. Sūnus jį "pasikeitė" į išmanujį, kad galėtų žaisti. Kai tas sugedo, pasiėmiau iš brolio, mat jis įsigijo išmanųjį ir tapo modernus. O aš vis sakiau: "Man tinka bile koks, kad tik būtų galima paskambinti ir atsiliepti". Aš net žinučių siųsdavau gal dvi per mėnesį - neturėjau įpročio, o be to tingėdavau maigyti pirštu klaviatūrą. Galų gale ir tas sugedo. Jau ketinau išsitraukti 1998-ųjų "Nokią" - kažkada žmona privertė dar veikiančią plytą padėti į stalčių. Tada sakė: "Man gėda, kad tu į susitikimus eini su tokia seniena..." O man kas, man nusispjaut: vistiek visad žmonės tik apie save galvoja, o ne apie kitus.

Kai išsitraukiau seną "Nokią" žmona girežtai tarė: "Ne!" ir pati nupirko man telefoną. Nupirko ir padovanojo. Pasitaikė proga. Gal velykos, gal kalėdos, gal gimtadienis, gal vardo diena, o gal šiaip - penktadienis.

Ir tada pakliuvau į kitą pasaulį. Jis man atsivėrė. Terra incognito! Anksčiau galvojau, jog interneto man pakanka prie stacionaraus kompiuterio, dabar jo prireikė ir virtuvėje, ir miegamąjame ir tualete - atliekant kietą reikalą. Bet gatvėje vis dar nenaudojau mobiliųjų duomenų - o kam? Eini, žvalgaisi - kažką pamatai, pavyzdžiui einant per gatvę (ne vietoj) automobilį...

Bet ėmiau ir pakeičiau GSM operatorių - naujasis pasiūlė daugiau gigabaitų už tą pačią sumą. Nereikėjo man tų gigabaitų, bet paėmiau. Nė nenutuokiau, kokią pandoros skrynią pasiimu: dabar galėjau kur panorėjęs lysti į internetą, braukti žemyn aukštyn feisbuko juostą, rašalioti ką nors ant savo sienos, fotografuoti ir iškart kišti fotkes į tą fuckbuką. Ne, iš tiesų, tai geras socialinis reiškinys. Ir kvailiai tie, kurie jame neturi profilio. Mes nematome žmogaus, bet galime tarpusavyje pliurpti, vertinti, džiaugtis. O žmogui reikia socialinės terpės! Kaip vandens, kaip oro! Bet mes imame nebematyti apskritai nieko. Aš dar nepasiekiau tokios stadijos, jog braukyčiau telefoną eidamas šaligatviu, per gatvę, vairuodamas automobilį.

Bet štai užsuku Laisvės alėjoje į kavinukę. Prie staliuko sėdi keturi jaunuoliai, tyli, žiaumoja bandeles ir palinkę spokso į savo išmaniųjų telefonų aparatus. Vienas šypteli, kitas kažko šypteli - juos stebint, atrodo lyg visi keturiese tarpusavyje susirašinėtų telefonais, jog bendrautų per mesindžerį ar skaipą vienas su kitu. Nes kaip kitaip paaiškinti kurių velnių jie visi kartu?! Tarpusavyje nesikalba, vienas kito nemato - kam sėdėti kavinukėje drauge?! Žinoma, taip nėra - kiekvienas jų bendrauja su kažkuo... bet tokia kvaila mintis, kad per internetą bendrauja tarpusavyje, man visgi šauna galvon, juos stebint penketą minučių! Per tą laiką jie nepakelia akių, jie nesižvalgo, jie nieko nemato, jie net nepastebi, kad aš demonstratyviai atsisukęs į juos, išsidrėbęs kėdėje, nenuleisdamas nuo jų akių dėbsau. Žiūriu drąsiai, akiplėšiškai, atviru žvilgsniu - tokiu, kokį gali išvysti kur nuvažiąvęs į kaimą. Jaunuolius galiu tyrinėti neslapstydamas žvilgsnio - apžiūrinėti ką geresnio turi. Jeigu būčiau vagiukas, ko gero, priėjęs, galėčiau juos ir apšvarinti - nepastebėtų.

Du jaunuoliai pakyla. Vienas jų kažką burbteli, kitiems dviem, vis dar sėdintiems ir knapsintiems virš telefonų. Nueina. Po minutės tie du pastebi, kad liko vienui vieni - na, kaip šitie... anie... kaip šitie pokario partizanai - vienui vieni... Pakyla ir vis neatplėšdami akių nuo telefonų, nueina kavinukės durų link.

Atverkite plačiau akis. Apsižvalgykite aplink. Nebūtina žiūrėti į varnas, į pastatų grožį, į saulę - jūs pasižiūrėkite aplink, į žmones vaikščiojančius gatvėse su telefonais rankose.

Vos prieš 20 metų mes savo kontoroje dalinomės vienu mobiliuoju telefonu - jį gaudavo tas, kuris svarbiu reikalu važiuodavo į kitą miestą, kad būtų "ant laido" - kad nebūtų be ryšio. Dabar visi ant ryšio, bet vistiek be ryšio.

Tą patį vakarą... Vakar... toliau slampinėdamas Laisvės alėjoje, užsukau į gražų knygyną. Žmona mane stvėrė už alkūnės: "Neik ten!". "Kodėl?!". "Ten kavinė!". Nepatikėjau, užsukau. Tai buvo jaukus knygynas. Buvo. Dabar ten daugiau kavinė, nei knygynas, nes prie knygų beveik neįmanoma prieiti, o antrame aukšte, kur būdavo pardavinėjami visokie žodynai, dabar ant pakabų kėpso šmutkės - rūbais nepavadinsi. Pavadinsi, bet nepagadinsi. Prie knygų neįmanoma prieiti, nes visur staliukai ir sėdi žmonės. Kažkaip nesmagu dėbsoti į knygų lentyną, stovint šalia staliuko, prie kurio žmonės gurkšnoja kavą. Ne, ne... visai normalu, nes tie žmonės tavęs nemato. Drąsiai galite netgi pasilenkti ir per jų galvas iš lentynos ištraukti kokią nors knygą - jie tavęs nepastebės. Kaip tai?!

Praveriu duris ir ant slenksčio sutinku seną draugą - jis mane neiškart atpažysta. Persimetame keliais žodžiais - jis vis dar skaito fantastines knygas, o aš jau nebe. Kam skaityti fantastiką, jei gyveni ateityje?!

Įžengiu į knygyną, priekyje platus prekystalis, anapus jo stovi dvi gražios merginos - abi nuleidusios galvas į mobilius telefonus - manęs nepastebi. Nepastebi potencialaus pirkėjo! Tai ko jos ten stovi?!

Eidamas pro šalį pasišaipau:

-Nežiūrėkit į telefonus - jus tuoj apvogs...

Merginos nustebusios pasuka akytes į mane - juokas buvo ne vietoje. Čia niekas nieko negali nei pavogti, nei apvogti. Beveik visi prie staliukų sėdintys knygų mėgėjai subedę nosis į mobilius telefonus. Ne, ne... aš jums nepasakoju nei sapno ir necituoju kokios nors fantazijos - tai realybė. Ją matote nuotraukoje: prie stalo sėdi porelė, šalia jų porelė kavos puodukų, jų rankose porelė išmaniųjų telefonų, dvi porelės akių susmigusios į ekranus. Kompozicija tokia smagi, jog pasiryžtu fotografuoti - žinoma, iš toli, kad nepastebėtų. Bet staiga suvokiu, jog man nėra būtina ko nors daryti vogčiomis - prieinu prie jų per poros metrų atstumą ir ramiai pasidarau jų fotkę. Jie manęs ir tada nepastebi. Niekas nieko nebemato. Nuostabu!

Dabar jūs manote, jog imsiu smerkti išmaniuosius telefonus, žmones, technologijas? Oi, visai ne... nėra to, iš ko neišeitų gėris: jei pamatėte gražią merginą įsmeigusią akis į telefono ekraną, galite drąsiai iš arti apžiūrėti jos kojas, užpakalį, krūtinę - viską. Ir galite spoksoti ilgai ir ramiai - ji jūsų nepamatys.

Štai visai neseniai iš uošvių parsinešiau krūvą laikraščių prakuroms. Aš senoviškas, mano katilinėje malkom kūrenama krosnis, ne dujos. Tenka įkurti ugnelę, o popierius gerai dega. Kai nebeliks uošvių, teks užsiprenumeruoti laikraštį, kad žiemos sezonu turėčiau kuo ugnį įkurti. Bet štai ką pagalvojau apie tą laikraščių krūvelę... Žiūrėkit kiek pagyvenę žmonės perskaito! Išeitų kelios knygos. Tačiau žmonės skaito laikraščius. Bet ir laikraščiai jau atgyvena. Ir aš jau seniai nebeskaitau laikraščių - gal jau kokie 20 metų - pasitenkinu informacija iš interneto - ten galima pasirinkti. Bet vistiek esu senamadiškas: skaitau knygas. Bet vistiek, ir aš, vis pagavęs laiko, kišu nosį į feisbuką. Tiesa, gatvėmis vaikštau žvalgydamasis.

Ar reikia plačių išvadų? Ne, ne, ne... Kai prieš gerą šimtą metų mokslininkai suko galvas, kaip reikės ateityje iš Paryžiaus gatvių iškuopti arklių mėšlą, nes gausėja kinkomo transporto, problema išsisprendė savaime, nes atsirado automobiliai. Ar šiai istorijai reikia moralo? Ne, ne, ne... žmonių pasaulis nestovi vietoje. Neieškokime vakarykščios dienos. Drąsiai žvelkime į ateitį. Viskas bus gerai. Gal tas gėris mums ir nepatiks, bet bus gerai. Iš to kas nors išeis, o kai išeis, nebepareis. Čia toks pastarųjų dienų mano mėgstamas žodžių derinys.

Kaip su amerikonu po Skuodą vaikščiojau

409-oji istorija. Pasakojimas bus ilgas, nes internetas guminis. Jei tingite - neskaitykite, bet jei perskaitysite - gal ir nesigailėsite. Gal...

"Dėkui dar kartą, Pranai, už fantastišką pasakojimą, paties laiką ir entuziazmą! Jeff'as euforijoje - netgi vakarienė pas visiškai nepažįstamus žmones (kurios jis - kaip natūralus intravertas, labai bijojo), buvo kažkas kosminio," - po viešnagės Skuode rašė man Arūnas L., kuris mano pliurpalus vertė į anglų kalbą. Nors kai pasisveikinau su Džefu (Jeff) ir pažėriau keletą sakinių, jis man tarė:

-O jūs puikiai kalbate angliškai!

Visas miškas šnibždėjosi, jog zuikis šneka visomis pasaulio kalbomis, bet niekas nežinojo, jog jis gerai buvo išmokęs visomis kalbomis tik tris sakinius. Juokauju... Moku net arabiškai. Ir kai prireikė, supratau ką jie ten burbuliuoja, o kai mokiausi arabų kalbos - vienas draugas pavydžiai paklausė: "Gal vyksi į Arabų Emiratus dirbti?" Ak, kaip mums rūpi svetima piniginė! Ak, kaip mums godumas aptemdo akis! Arabų mokiausi tik todėl, kad man taip šovė į galvą ir baigiau mokslus, kai interneto tinklapis po 30-ies dienų pasakė: "Fuck!" - arba moki babkes arba toliau nebesimokai. Taip mokslus ir nutraukiau, tačiau kelias frazes išmokau. Mokėti kalbų yra gerai, būtina ir smagu. Moku ir vokiškai. Išmokau iš tarybinių filmų. Kai kartą per vakarėlį reikėjo sakyti tostą, pakilau, iškėliau taurę ir sušukau: "Hände hoch!" (Rankas aukštyn!) - vokiečiai prapliupo juokais. Ar daug kartais reikia mokėti - svarbiau kaip tu pritaikai tas savo menkas žinias.

Rytas nežadėjo nieko gero - apsiniaukę ir lijo. Ar mano svečiai nepabijos?

Aš pats kaip, koks studentas prieš egzaminą išsitraukiau šūsnį popierių ir ėmiau kartotis pamokas - juk gidu tenka būti pirmą kart gyvenime. Tai ir atradimo džiaugsmas ir baimė. Baimė, kad kažkas nepasiseks. Kad užstrigsiu, kad pritrūks žodžių, kad nebus ką pasakoti. Pasakoti bus ką, bet reikia įdomiai. Ogi kaip yra su tais turistais... Klausaisi gido ir žiovauji, nes žeria datas, laikotarpius, renesansus, barokus (ne burokus), pavardes... ir tai absoliučiai neįdomu, nes su tavimi tai mažai kas susiję.

"Pažvelkite į dešinę, pažvelkite į kairę..."

Fotoalbumas apie šiuolaikinį Skuodą. Kaina 60€. Užsakymai: +37069877523

.

O kai ten meti akį, nepamatai nieko įspūdingo. Tik kokį nors paminklą ar lentelę su užrašu, kad čia kažkas gyveno. Skuode net tokių lentelių nėra - keli paminkliniai akmenys - džiugu kad bent jų yra. Nelikę net pastatų - paskutinis karas viską nušlavė nuo žemės paviršiaus. Kas Skuode gali būti įdomaus. Taip galvojo ir Arūnas, kuriam tas Skuodas toli, toli kažkur už horizonto - jis ne iš šių kraštų.

O mano amerikonas apie savo senelį žino irgi mažai. Tik tiek, kad jis čia gyveno.

Pastaruoju metu dažnai galvodavau, kas gali išgelbėti Skuodą? Labai daug ką galima prisvaičioti. Galėčiau kaip Ostapas Benderis (iš "Dvylikos kėdžių") sukurti Vasiukų planą. Fantazijos turiu pakankamai. Tačiau kas tai įgyvendins ir už kokius pinigus. Kas patikės? Juk žmonės inertiški. O juk patikėti turėtų visi skuodiškiai ir visi jie paskui turėtų pajusti piniginę naudą. Bet apie tai pasikalbėsime kada nors kitą sykį - kai tam pribręsime... Tačiau dabar yra kaip yra: nėra net elementarių lentelių, kur kas žymesnis gyveno. Nėra net kažkokių informacinių lentų su senomis miesto nuotraukomis ir patraukliais pasakojimais. Net užsukus į Skuodo istorijos muziejų, koridoriuose ant sienų kabo nuotraukos su kažkokiais žmonėmis, kurie jau seniai mirę ir aš jų nepažįstu - jie man ne giminės, ne pusbrolių seneliai - kažkokie šešėliai iš praeities. Man kaip eiliniam žmogeliui trūksta gilaus išsilavinimo, kad tos nuotraukos pasirodytų labai įdomios. Turi giliai domėtis kultūra, būt jos fanu ir kone melstis kiekvienam istoriniam-kultūriniam pirsatelėjimui. Tačiau aš kitoks - paprastas. Mano žmogeliai, kurios vedžiosiu po miestelį irgi paprasti ir jiems reikia kažko įdomaus. Reikia pasakojimo. Neužteks pasakyti, jog va čia stovi apgriuvęs malūnas, o va čia tikėtinai stovėjo miesto rotušė. Žmogus pažiūrės ir pagalvos: "Taip, stovėjo... Na, ir kas?"

Kai mes skaitome romaną, mintyse sukuriame spalvingus veikėjų charakterius, matome gatves, peizažus, nors iš tiesų viso to neegzistuoja ir gal netgi niekad nebuvo realybėje. Vadinasi vedžiojant po miestą, kuriame nieko neliko, tenka kliautis romano vertu pasakojimu ir gerai besisukančiu liežuviu. Štai kur kertinis turizmo akmuo - tikrus istorinius faktus pateikti kaip intriguojantį romaną.

Ir šiaip... dažnai žmogui nusispjaut, į kažkokias žymias asmenybes - jos toli nuo jo gyvenimo, nuo jo tėvų ar senelių gyvenimų. Va, jei buvusios muitinės vietoje būtų lentelė su buvusių paprastų pareigūnų pavardėmis, nuotrauka ir lakoniška istorija apie tai, kaip jie gaudė žymiausiąjį Skuodo tarpukario kontrabandininką, būtų visai kas kita. Bet to nėra. O kai nėra, nėra ir vietos aimanuoti, bei skūstis - tenka veikti.

O veikti buvo ką. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti žmonių nakvyne. Smagu, jog pačiame Skuode esma net dviejų viešbutukų su mielais jų savininkais. Tai puiku. Vietinis tikriausiai nelabai supranta kodėl, tarkim, negalima apsistoti per kokius 10 km nuo miesto, gražioje sodyboje. Be abejo galima. Tačiau skuodiškis visai kitaip žiūri į pasaulį - nuo centrinės aikštės. Juk Mosėdis ranka pasiekiamas: "Kas čia yr... brūkšt ir nuleki..." Tas yr tik skuodiškiui, o žmonėms atmynusiems kelis šimtus kilometrų jau nebesinori trankytis po apylinkes. Ir įsivaizduokit, kaip jis turi jaustis išėjęs į gražios kaimo sodybos kiemą, kai viskas apniukę ir lyja. Kažkaip nesinori lysti į automobilį ir trenktis į kažkokį miestuką, kuriame nežinia ką rasi. Tačiau visai kitaip atrodo apsistojus pačiame Skuode - tu jau jauti jo pulsą.

Mums bemaž taip įvyko Mosėdyje. Juk planavome nuvykti į sūrių šventę Šaukliuose, bet kai apie 17:00 išėjome į gatvę ir pamatėme lietaus maršką, pilką švininį dangų (kaip rašė Majakovskis, kai lietus rodos prasismelks iki kaulų čiulpų) - nusprendėme, jog sūrių šventėje tik susigadinsim labai pakilią nuotaiką, nes greičiausiai nelabai ką ten rasim - visi bus sulindę kur nors į pastatą. O užsieniečiui reikia reginio. Vietiniams, be abejo, ta pati situacija atrodo visai kitaip - šventė ko gero jiems buvo smagi.

Pas Nerijų

Skuodiškiai pasiūlė dvi geras vietas nakvynei - pas Nerijų arba pas Romą. Džefas pasirinko Nerijų arba kaip skuodiškiai tą vietą vadina - daukinę. Kadaise, kai šį pastatą tik statė, man gerai žinomas skuodiškis X, norėdamas pasižiūrėti kaip sklinda gandai, vienai pliotkerkai pasakė, jog tame pastate bus viešnamis... Skuodas tuo ir patikėjo. Po kiek laiko tas skuodiškis X sutiko savo draugą, o tas ir sako: "Ar tu žinai, kad ten bus viešnamis?". Va, tokia pikantiška istorija - miesto legenda.

Nepasakosiu - negaliu išduoti sėkmės paslapčių - kaip mes vaikščiojom ir važinėjom po Skuodą ir ką pasakojau - galiu tik pasakyti, jog nesustodamas liežuviu plakiau nuo 11:00 val. ryto iki 15:30 val. Tikrai nesustodamas. Ir taip jau nutiko, jog temų atžvilgiu pasakojimas buvo nepaprastai sklandus. Galbūt todėl, jog visur gebu rasti sąsajų, gerai sukasi smegenys ir pavyksta lengvai kooreguoti maršrutus pagal susiduriusią situaciją ir orą. Vienur svečiai šypsojosi, kitur tyliai juokėsi, o jau ten kur reikėjo - šiurpinau. Ne faktais, o gerai parinktais žodžiais, pasakytais su emocija ir laiku sustojant, paliekant daugtaškį. Netikėta iškalbinga pauzė, kaip pagal Stanislavskį - dėkingas už tas pamokas buvusiam Skuodo saviveiklinio teatro režisieriui Rimantui Norvilui. Tai buvo seniai, bet protingus patarimus saugau ilgai ir kaip auksą.

Pasiūliau amerikonui užsukti į Skuodo muziejų, bet jis tik papurtė galva - ką jis ten ras. Ten nieko nėra apie jo senelį.

-Kadaise Skuode lankėsi mano mama. Ji sakė, kad kažkur mačiusi lentelę su mano senelio pavarde... - sako jis man.

Kur aš jam tokią lentelę parodysiu, jei pats jų niekur nemačiau. Netgi nemačiau jokios lentos prie Skuodo bažnyčios apie kunigą P. Žadeikį, o jau ką ten kalbėti apie kažkokį Kangisserį.

Iš tos terasos mes pradėjome kelionę po Skuodą.

Nepabijojau svečiui papasakoti, jog kavinėje, šalia mūro kryžiaus sovietmečiu buvę viešieji tualetai. Smulkmena, bet ji visiems pakėlė nuotaiką. Nepaisant to, mes mielai ten išgėrėm kavos ir ilgokai prasėdėjome, kalbėdami apie Skuodo žydus. Būten čia apžvelgiau jų atsiradimo istoriją mieste. Ši kavinė tikrai strategiškai geroje vietoje bet kokios tautybės turistui - graži vieta, gražiai įrengta, mielas personalas.

Po ilgo vaikščiojimo reikia užkąsti ir išgerti alaus. Žinoma, galėjome vėl užsukti į parkelį, prie Mūro kryžiaus, bet dar liko laiko iki sūrių šventės - kodėl nepašokus iki Mosėdžio, akmenų muziejaus.Ten malūnas, ten restoranas... Pasirodo jo ten jau nebeesama. O juk tokia šauni vieta. Bet, matyt, žmonės kurie laikė tą užeigą, kažką ne taip darė. Vieta gali būti stebūklinga, bet ne viskas nuo to priklauso.

Ir ką daryti?

Bet čia mums tuoj muziejaus darbuotoja mielai pagelbėjo, parodydama, jog už kelių šimtų metrų yra puiki vieta. Ir iš tiesų ten buvo gera. Barmenas labai paslaugus, dėmesingas, akimirksniu pagaudavo mūsų žvilgsnius, o retkarčiais neįkyriai paklausdavo ar mums ko netrūksta. O juk dažnai kavinėse bei baruose, nei žvilgsniu, nei pirštų spragsėjimu, nei reikšmingu krenkštimu aptarnaujančio žmogaus neprisikviesi.

-Kas čia tokie buvo? - išeinant pasiteiravo manęs barmenas. Juk smalsu.

-Amerikonas. Po Skuodą vedžiojau.

Mosėdis... kai nelyja ir jei esi paukštis...

-Man visad įdomu žinoti kas pas mus lankosi... Neseniai buvo atvykę jauni rusiukai. Pasirodo kadaise jų senelė Mosėdžio malūną gavo dovanų ir dabar praėjus dešimtmečiams, palikuonys atvyko pasižiūrėti... Ne, ne... ne turtą atgauti, o tik pasižiūrėti kur gyveno jų seneliai, ką veikė...

Paskui užsukom ir į akmenų muziejų. Tik gaila, jog jo darbuotojos nelabai ką galėjo papasakoti, o juk apžiūrint tas keturias ekspozicijos sales būtų galima pasakoti ir pasakoti. Bet aš tylėjau, nes man akmenys kaip akmenys - gražūs, blizga ir tiek.

Nupėdinom iki skulptūrų parko tako pradžios, bet tuoj pasukom atgal - amerikonui, kuris gyvena kalnuose ir visokiausių akmenų per akis, jis nepadarė jokio įspūdžio.

Pamenu vasaros pokalbį telefonu su "Mūsų žodžio" žurnaliste. Ji labai piktinosi, kad Mosėdžio akmenų parke ruošiamasi statyti kažkokį neva aplinką darkysiantį apžvalgos taką ar bokštą. Tada pagalvojau: "Kokie visgi kartais tie žurnalistai yra kritiški ten kur reikia ir kur nereikia... Kritiška nuostata į bet ką, kas yra nauja..." Juk neretai vien apžvalgos bokštas sutraukia begales turistų. O juk pasilypėti ir iš viršaus apžvelgti Mosėdį būt visai smagu. Lygiai taip pat smagu būtų, jei ir Skuode dykinėjantis žioplys galėtų įkopti į kokį nors bokštą, iškilusį aukščiausioje vietoje.

Bokštas - pokštas... Ne nereikia jokių bokštų ir apžvalgos takų. Mums nieko nereikia, bet pašiepti, pasičydyti, pakritikuoti visad smagu.

-Papasakokit apie save... - paprašau aš Džefo.

-Mano senelis Isakas (Yitzhak) Kangisser'is 1920 metais emigravo į JAV. Iš pradžių įsikūrė rytų pakrantėje Konektikute prie Niujorko. Emigravo beveik visa giminė ir daugelis jų pasikeitė pavardes, - pasakoja man Džefas (Jeff) Brigantti.

-Kodėl?

-Bandėme paslėpti žydišką kilmę.

Džefas gimė Niujorke, bet po keleto metų šeima persikraustė į Čikagą ir ten jis praleido visą jaunystę. Vėliau Viskonsino valstijoje, Medisone įstojo į universitetą, jį baigė, įsidarbino ir 25-erius metus vienoje ir toje pačioje kompanijoje sėkmingai kopė karjeros laiptais.

Džefo močiutė kilusi iš Rygos - su Isaku susituokė dar Lietuvoje, Skuode. Neva, Isakas Kangisser'is pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių buvo paskirtas Skuodo meru. Reikėtų pasirausti P. Žadeikio "Didžiojo karo užrašuose"...

-Kuo dabar užsiimat? Kokia profesija, kuo gyvenimas džiugina?

-Medisone baigiau koledžą. Genetikas pagal išsilavinimą. Dirbu rinkodaros ir pardavimų srityje. Esu mokelulinės biologijos rinkodaros vystymo padalinio vadovas. Mūsų kompanija, kurioje dirba apie 50 tūkst. žmonių, pardavinėja mokslininkams skirtus, su genetiniais tyrimais susijusius įvairius produktus. Jeigu, tarkim, reikėtų nustatyti ar kukurūzai modifikuoti ar ne, tektų juos sutrinti ir išskirti iš jų DNR, nustatyti jos seką. Tam turim visus reikiamus reagentus ir įrankius,bei kuriam naujus. Atliekam tėvystės testus. Esant reikalui galim bet ką klonuoti.

-O mane galite klonuoti?

-Laisvai. Tik ar būtina?.. Ar dar vieną tokį atlaikytų šis pasaulis, - juokiasi Arūnas L.

Džefas turi du vaikus: 14-likos dukrą ir 11-likos sūnų. Gyvena Naujajame Denveryje, Kolorado valstijoje, kalnuose. Greit jam sueis 48-eri.

-Koks jūsų hobis?

-Žiūrėti sportą, beisbolą. Esu didelis “Chicago Cubs” fanas, - kukliai šypsosi Džefas.

2016-ais metais beveik visa Čikaga buvo išprotėjusi dėl beisbolo ir “Chicago Cubs” komandos, juk ši vėl čempionais tapo tik po 108 metų pertraukos!

-Koks ekonominis gyvenimas Amerikoje?

-Gyventi Amerikoje yra gera. Priklauso kokiam regione ir kokiame mieste gyveni. Gali būt geriau, blogiau. Bet šiaip tai yra laisva šalis, žmonės čia gyvena atsipūtę. Priklausomai nuo to kas valdo, gali kisti mokesčiai - būti didesni, mažesni, per maži ar per dideli, bet šiaip žmonės gyvena ir džiaugiasi.

-Kaip kilo mintis atvažiuoti į Skuodą?

Čia už Džefą man atsakė Arūnas, jo kolega Lietuvoje:

-Jis užima pakankamai aukštas vadovaujančias pareigas ir jam dažnai tenka koordinuoti rinką ir šiaip dalyvauti sprendimus priimančiuose susirinkimuose. Lietuvoje jis tikriausiai jau dvidešimtą kartą per 10 metų, kai mūsų įmonės susiliejo. Aplankyti Skuodą - jo sena svajonė. Tik šį savaitgalį išpuolė dėkinga proga ir atsirado laiko, kažkur praleisti laiką, tad mes nusprendėme vykti į Skuodą.

Planuojant viešnagę Skuode Arūnas L. apie Džefą man parašė: "Žodžiu, mėgsta pavakarot, nors kai bendraujame darbinėje aplinkoje - konferencijose, komandiruotėse - niekad neperžengia labai griežtos ribos. Man rodos, paprasta pažintinė diena, plius lašas samanės vakare būtų pats tas."

O man svečias, kaip kokiam arabui - šventas. Reikia vakarėlio - turi būti vakarėlis. Klasiokas Arūnas T. mielai mus priimtų, bet esama svarbių asmeninių priežasčių. Na, gerai. Su Tubinu perbėgam per galimus variantus - nėra tokių. Hmm... Kreipiuosi į vieną asmenį iš FB grupės "Mano senasis Skuodas", tas nelabai suprato ko noriu. Žodis nėra patikima bendravimo priemonė, nes jis ir jo kombinacijos yra daugiaprasmės. To mane mokė universitete.

Tada paskambinu kitam asmeniui iš grupės, kuris mielai pagelbėtų, bet jis Moldovoje su verslo reikalais. Hmmm... Ką daryti?

Surizikuoju vėl kreiptis pagalbos į FB grupę.

Žmonės mieli, norėtų padėti, bet... vieni gyvena butuose, kiti išvykę, treti gal nedrįsta... Ir dar čia tie mano "reikalavimai-norai"... kad ir padainuot, ir pašokt, ir anglų kalbą mokėt, ir prie stalo kompaneiskai pasėdėt... Pamiršau tik apie samanę parašyti, bet mano nuostabai vakare Juozapas Jautakis pastatė smetonišką grafiniuką "ypatingosios" - kad būt galima žemaitišką dvasią pajusti. Geras buvo samogonas - tas lietuviškas viskis, kuris visiškai nenusileido amerikoniškam. Džefas nepasikiaulino - irgi pastatė.

Tačiau prieš porą dienų nežinojau, kad taip bus.

Užeiga Mosėdyje. Čia mes prisėdom valandžiukei atsipūsti.

Ne visi gi sėdi feisbuke, kiti tik retkarčiais ten užsuka, o man laikas bėga, tirpsta... Norinčių priimti mūsų šutvę neatsiranda ir likus porai dienų iki šeštadienio, nuleidžiu rankas. Sunku man, žemaičiui pralaimėti ir pasiduoti, bet tenka... Ir čia parašo gera draugė iš Amerikos. Sako: "Pranai, tu man gerą darbą padarei, ir aš galiu bent jau pamėgint..." Ir prasideda istorija, kaip "Krikštatėvio" filme: aš tau skolingas paslaugą ir galiu padėti, nes man irgi skolingas paslaugą". O aš irgi važiuoju į Skuodą būti Džefui gidu, nes irgi kažkam esu skolingas paslaugą, o tas "kažkas" man dar rugpjūčio pradžioje rašo: "Pranai, Arūnui reikia pagalbos..." Suprantate kokia čia painiava! Paslauga už paslaugą ir ta paslauga už kitą paslaugą, o dabar aš jau lieku skolingas paslaugą Viliutei Jautakienei. Ne, ne Viliutė man taip nesakė, bet aš taip jaučiuosi.

Taigi ta garbinga ponia iš Amerikos man pasišauna pagelbėti. Pas mus vakaras, o ten gili naktis, bet ji man rašo: "Čia gyvena netoli manes tokia moteris iš mūsų Skuodo, jos sesė [...] turi didžiulį ūkį. Manau kad dalyvaus [...], galiu paklaust ar ji sūrius darys ar ne, nes turi virš N karvių."

Štai koks galingas yra Skuodas - savo čioptuvais apraizgęs pusę pasaulio (jei ne visą)! Ir tuo pačiu toks juokas ima: amerikonui vakarėlis organizuojamas per Ameriką.

Kodėl taip detaliai pasakoju? Ogi pažiūrėkit kaip mūsų pasaulis yra apsiraizgęs nematomais ryšiais ir saitais, kaip koks grybienos tinklas, kuris ir palaiko tą gyvenimą. Mes nuolat liekam kažkam skolingi "paslaugą" - liekam dėkingi. Ar tai yra blogai? Tikrai ne, jei tik neperžengiame įstatymo ribų.

Neperženkite!

O padėti vienas kitam ir likti skoloje - ir moralu, ir gerai, ir nuoširdu, nes kažką gero atlikdami kitam, net nepažystamam žmogui, mes iš jo neprašome pinigų, mes nesiekiame savanaudiškų tikslų, mes tiesiog iš geros širdies imamės, rodos, neįveikiamų žygių. Tampame draugais, "giminėmis", bičiuliais, pažystamais... Prisiminkime tą pasaką: viena rykštelė lengvai sulaužoma, o jau šluotos neįveiksi. Taigi, mes, grupės "Mano senasis Skuodas" nariai ir esame ta šluota, kuri neleis Skuodui numirti. Netgi jei ten dabar nėra kažkokių lentelių, jos atsiras. Tik svarbiausia, nepykime nei ant valdžios, nei ant kaimyno, kad tas kažko nepadarė. Ar mes patys viską padarome? Juk pirmiausia reikia ką nors duoti, o paskui tikėtis, kad kažką gausi. Ir nebūtinai gausite iš to paties žmogaus ar giminės - pasaulio dėsnis yra toks keistas, jog jei kažką pametei Skuode - dešimteriopai rasi Kaune ar Paryžiuje. Čia piktas liežuvis man mes: "Ką čia Prani pliurpi - mes valdžiai va kiek atidavėme ir tu dar siūlai kažkam kažką duoti!" Duoti yra ne tas pat kas mokėti mokesčius. Kiekvienas mūsų kažką galime duoti Skuodui. Nuo to ir reikėtų pradėti. Tada atsiras ir lentelės, ir pinigų valstybiniuose aruoduose. Tikrai taip bus.

Bet štai, kai jau vakarėlį ėmiau organizuoti per Ameriką, kai jau Arūnui Leipui pasakiau, jog vakare sėdėsim daukinės kiemelyje ir žiūrėsim į garažų duris, tuoj už valandos FB grupėje man parašė Viliutė Jautakienė:

"Laba diena. Malonu, kad mane mini. Mano sodyba laisva, visiems preinama ir visi joje laukiami. Nėra ten kažkokio įdealaus grožio, bet man visą grožį duoda naturali gamta; medžiai ir vanduo, kurie po sunkios dienos gaivina ir ramina. Jeigu būtų noras, pasiskambinkite man ir susitarsime. Tik bijau, kad tos dainos ar beišeitų, nebent kaip Pranas sakė: liuob šuokt liuob dainoutė...."

Ir pranas vakare tą dainą užtraukė. Ir mes dainavome...

Bet...

Manote, mūsų visų nekaustė baimė?

Iš pat šeštadienio ryto Viliutė paskambino:

-Ar planai nesikeičia?

-Ne, sėdim Skuodo parkelyje ir kalbamės.

-Tai gerai! Bėgu skusti bulvių cepelinams...

O aš pats galvoju: "Gyvenime nematęs nei Viliutės, nei jos sodybos - nežinau ką rasiu, kaip pasitiks ir ar patiks svečiui? Ar rišis pokalbis ar bus smagu?"

Mosėdyje su Arūnu Leipumi rūkome, žvelgiame į ūkanotą miestelio tvenkinį ir jis sako:

-Aš bijau... Aš pirmą kartą veliuosi į tokią avantiūrą... kad vykti į svečius pas nepažystamus žmones...

O aš pagalvoju: "Mes visi nepažystami..."

Džefas nieko nesako, bet iš jo povyzos jaučiasi įtampa. Bijosi ir jis.

Viliutė optimistė, bet ir ji bijosi - o jeigu "pasišiukšlins".

Važiuojame Skuodo link į Viliutės sodybą už Puodkalių ir prakaituoju: "Kad tik pavyktų sėkmingai surasti vietą..."

Lyja.

"Ar svečiui tiks, jei pasikviesime į trobą?" - dar vakar klausė Viliutė.

Drąsiai atsakau:

-Tiks! - bet aš senas avantiūristas, todėl taip ir atsakiau. Iš tiesų, juk Džefo dar akyse nematęs.

Vajetau!

Tačiau atvažiuojame - šeimininkai pasitinka mus kieme. Gyvenimas prie tvenkinio, sode kėpso gražūs akmenys, tvirta ant dviejų šakumotų rastų suręsta lauko pavėsinė, kurioje ir turėjo vykti vakarėlis. Aptvare gagena būrys žąsų. Namas paprastas, bet visur matosi pridėta rankelė ir tvarka. Kiek leidžia purškiantis lietus, pavaikštom po sodą ir sulendam į trobos vidų. Ir prasideda linksmas, šiltas, draugiškas pasisėdėjimas už paprasto žemaitiško stalo. Ragaujame "šiurpią" sriubą - ji ne šiurpi, tiesiog taip šeimininkė ją pavadina. Gali liežuvį nusikąsti - taip skanu. O jau cepelinai! Jokioje užeigoje tu negausi to, ka padaro rūpestingos moters rankos privačioje aplinkoje. Ir bulvė kitokia, ir įdaras tirpsta burnoje. Ir čia su Juozapu pakeliam stikliuką, pasakau tostą... Ir čia paaiškėja, jog Juozapas ir mano pusbrolis Algis Markaitis jaunystėje buvę neišskiriami draugai. Taigi atvykau pas pažystamus žmones. Visi mes Skuode giminės ir draugai. Kai priiminėju į FB grupę naujus narius, matau: ir ta pavardė girdėta, ir ana - kažkur pats esu su tais žmonėmis susidūręs, kažkur girdėjęs ar tėtis apie juos istorijų pasakojęs. Kai kurios jūsų pavardės man nuolat skamba galvoje - ir nepamenu apieką jos: ar apie blogą, ar apie gerą. Toks tas gyvenimas. Painus ir gražus.

Ši istorija buvo apie tai, jog žemaitis yra kietas ir niekad nepasiduoda.

Ši istorija buvo apie draugystę.

Ši istorija buvo apie svetingumą ir turizmą, neskirstant žmonių į juodus ir baltus, į raudonus ir geltonus.

Ši istorija yra apie žmonių drąsą.

Dvi dienos šiuolaikiniame Skuode

399-oji istorija. Dvi dienas Skuode - važinėjau skersai išilgai, vis sugrįždamas tai šen tai ten, vis prisimindamas, jog noriu tą ar aną vietą nufotografuoti. Ant kaklo tabaluoja "muilinė", mažiau svarbiems kadrams, rankose gerėlesnis fotikas, o kožankės kišenėje dar ir telefonas - juo irgi galima fiksuoti. Visi aparatai turi ir trūkumų, ir privalumų. Tik kad tam šokėjui kiaušiai nemaišytų... Tačiau bet kuriuo atveju esu apsiginklavęs iki dantų - jei reikės, telefoną naudosiu ir kaip fotiką, ir kaip diktofoną.

Skuodas - žalias miestas

Čia gyvenant akis pripranta ir jau kažko nebepastebi, nes tai kasdieniška. O man įdomi bet kokia vinis ar akis ant daugiabučio rūsio lango. Jie kažką man pasakoja apie vietinius.

Vis gaudau smalsius žvilgsnius: "Kas čia tooks y kam fotografou?!". Moteriškė, pardavinėjanti braškes,
išvydusi, jog nukreipiu objektyvą į tarybinių laikių dviračius, kuriais čia žmonės atvyko apsipirkti į miestelio centrą, sprunka į šalį, kad tik nepakliūtų į kadrą.

-Ko bijotės? Aš ne blogam tikslui fotkinu.

-Ai, nežinosi. Visi vien tik blogus dalykus gaudo...

-Aš Skuodą fotografuoju...

-Aaa...

Traškinu fotoaparatu mūro kryžių. Matau, jog šlavikei labai smalsu iš kur aš. Pasilabinu. Šypsausi, papasakoju. Žmonės atsargūs. Na, ir aš taip elgiuosi, kai į mano akligatvį Kaune užklysta nematytos asabos.

-Mano mama pasakojo, jog 1944 metais Skuodą gynė vienas pats likęs vokietis kulkosvaidininkas, kuris čia kažkur buvo įsitaisęs. O rusai ėjo nuo Ylakių. Oi, čia kraujo upeliai tekėjo - šienavo vokietis juos, o tie niekaip negalėjo jo nudėti... - pasakoja man šlavikė.

Sustoju prie "Bartuvos" vidurinės mokyklos - anksčiau ji buvo tiesiog 2-oji.

-Kam čia, dėde, fotografuoji? - klausia septynmetis berniukas, tampydamas treningines kelnes. Drąsus gi! Teisingai - reikia dėdę ištardyti. O gal jis koks vagis. Ką jis čia veikia?

-Aš čia mokiausi... - sakau jam.

-Aaaa... ir aš čia pirmą klasę jau baigiau... Šiemet...

-Šitas skulptūras mano dėdė prieš 40 metų išdrožė... - sakau jam ir suprantu, jog tas skaičius berniukui baisiai didelis ir ta praeitis be galo tolima - kažkokie dinozaurų laikai.

V. Markaičio skulptūros

-Jis tikriausiai jau miręs, - nusprendžia berniukas.

-Dar gyvas. Jam bus kokie 60 metų.

Vincas Markaitis. Jo skulptūra stovėjo pionierių stovykloje "Ąžuoliukas" ir tebestovi čia.

-Ten, kur tas gėlynas, seniau buvo fontanas.

-Ten buvo galima maudytis? - sublizga berniuko akys.

-Ne.

-Aaaa...

-O už kampo eidavom parūkyti ir pažaisti kapeikomis... na, toks žaidimukas... ir suolai liko tie patys, kaip anais laikais... - nukreipiu žvilgsnį lauko suoliukus, užsilikusius dar nuo sovietmečio. Jų čia daug, Skuode. Ir šiukšliadėžės vis dar iš anų laikų.

-Jie jau seni - reikia keisti, - sako man berniukas.

Taip, jam jie negražūs, bet jis nesupranta, kad visgi tai jau yra miesto vertybė ir padarys tas klaidą, kas juos išmes į savartyną. Dar po 50-ies metų jie jau bus retro. Juos tik reikia restauruoti - tik pažiūrėkit, kokie jie tvirti ir kokie ornamentai palei kojas.

Atsisveikinu su berniuku. Kur toliau? Prie poliklinikos - čia juk stovėjo mūrinė sinagoga.

Ė, vaikeli - Skuode po eglėmis auga grybas! Ir ne bet koks, o baravykas! Vienas... ne, du... Ne, trys eilutėje! Vos nesutrypiau. Kai atsiduriu kitame miesto gale, vaistinėje, man papasakoja, jog ir čia jie augo, bet žolę pjovė ir nupjovė.

-Grybus pjauti griekas! - pajuokauju.

Vaistinėje vis dar kažkas likę iš sovietmečio - tas vaistų kvapas... ir grindys...

Jūs Skuode gyvenat, o aš atvykau į svečius. Tad aš visai kitaip pamačiau miestą, nei jūs kasdien jį matot. Aš bandžiau aprėpti žvilgsniu visą miestą - per trumpą laiką pabuvoti visur visur. Yra gražių Skuodo nuotraukų iš dangaus, bet patikėkit manim, jūs niekad nebūsit paukščiais ir niekad to nepamatysit, tad žiūrėjau iš tų pačių kampų, kaip ir jūs, tačiau gal pamačiau daugiau.

Skuodas yra labai žalias miestas.

Skuodas labai draugiškas miestas - žinoma, jei pats čia vaikštai su šypsena ir elgiesi prideramai. Štai išlipu bažnyčios kieme iš automobilio ir einu prie dviejų žmogystų, sustojusių ant parapijos namų slenksčio.

-Ar jūs kunigas?

-Taip. Kuo galiu pagelbėti?

-Noriu užkopti į bažnyčios bokštą ir varpinę - Skuodą fotografuoju.

-Gerai, - sutinka iškart šventikas, neklausdamas nei kas aš, nei iš kur. O juk gal koks rusų šnipas. Bet ne, mane pasitinka draugiškai:

-Ar greit išvažiuosit?

-Dar būsiu šiandien ir ryt.

-Tai jūs ateikit šį vakarą į mišias, be 20 šešios. Bus ir dekanas - galėsit užlipti.

Skuodas yra gražus. Daug gėlių, kiemai vis kitaip išpuošti, išgražinti - kiekvienas pagal savo išgales kažkur rankelę pridėjęs. Ir gal tik vienas kitas apsileidėlis gyvena. Na, bet tai neišvengiama.

Skuodas išsiskiria tvoromis ir vartais - kaip namas, taip vis kitokia tvora. Žemaitis mėgsta kalvio rankų darbą, o jau tas skuodiškis, kuris neišgali savo vartų tuom papuošti, tas žiūrėk, bent jau kažką kitoniškai

susivirinęs. Akis užkliūva už tvoros bokštelių - tokių stulpelių dar nemačiau. Kieme ir šeimininkas su savo baltais šuneliais.

-Tu nepatikėsi, bet aš juos padariau iš senų, gelžbetoninių stulpų. Nežinau ar čia gražu, bet man patinka ką nors kitaip padaryti, - sako jis šypsodamasis ir merkdamasis prieš saulę. Ne, ne... žemaitis nesižvalgo į kaimyną - jo namas, jo tvirtovė. Jo kiemas, jo respublika. O kaip kiemas taip stiebas ir žemaičių vėliava.

Mačiau kiemuose daug šulinių. Gal dabar daugelis įsitaisę siurblius, bet šuliniai nenunyko ir naudojami.

Užsuku į barakų (dar nuo sovietmečio likusių bendrabučių) kvartalą, į tą kiemą, kuriame keletą metų kadaise

su šeima gyvenom. Žmogelis kažką krapštosi garaže, kur anksčiau toje vietoje smirdėjo aptverta kūdra.

-Ar galiu nufotografuoti šitą? - rodau į baraką.

-No vo kam? - taip gana nedraugiškai man jis atrėžia.

-Va šitą šulinį mano tėtis iškasė... - sakau.

-Ek to! - nustemba. - No gera, gera... fotografouk, - atlyžta žmogus ir jau santykis visai kitoks.

Bet čia kažkurios durys prasiveria ir ant pamato išeina vyras:

-Prani, vo to iš kor čia! - šūkteli nustebęs jis ir tuoj pakviečia kavos.

Šulinys naujamiestyje

Na, taip, nepasislėpsi. Kur žengsi, ten pažystamą aptiksi, kur lipsi, ten ant buvusio draugo pataikysi, kur žvelgsi, ten pamatysi mokyklos laikų žmogų, nesgi gretutinėse klasėse mokėtės.

Neretai, kai įvažiuoji į miestelį iškart pastebi, kad jis apsnūdęs. Na, tik ne Skuodas. Darbo dieną čia gatvėse judėjimas, vos ne kaip didmiestyje - automobiliai tik zuja, tik zuja. Kažkada, kai Skuode įrengė šviesoforus, juokiausi - kam jų reikia. Dabar gi matau, kad tikrai reikia.

Kiemai žydi, automobiliai neblogi ir visai geri - ir iš kur pas tą skuodiškį tiek pinigo? Na, juk dažnas dirba Norvegijoje ar Švedijoje. Iš ten ir veža tas kronas.

-Dirbu Danijoje - grįžtu gal kartą per metus, - sako man vyriškis, kursai pasiūlo man cigaretę. Kas per vaišingumas?!

Miestas statosi - štai tysta į rytus Šatrijos gatvė ir stiebiasi nauji namai, štai ir Respublikos gatvėje kyla nauji gyvenimai. Gyvas miestas.

Senyva, smulki moteriškaitė su skarute stovi prie perėjos ir jau iš tolo rėkia:

-To monės nefotkink! Vaje, koki aš negraži...

-Ar žinote, kad čia kadaise buvo Rojaus gatvė ir ja vesdavo pakarti nusikaltėlius...

-Nežėnau... - net nepažvelgdama man į akis nukurna prie kitos perėjos moteriškaitė ir neatsisukdama piktai priduria: - Y daba reikėtom daug kov pakartj iš valdžios...

Mano tėčio iškastas šulinys prie barakų

Tiesa ta, jog jokiais laikais valdžia negalėjo niekam įtikti. Sunku būt valdžioje.

Kitą dieną sėdim Gedimino aikštėj su buvusiu meru ir jis man pasakoja kokie vargai jį buvo apnikę tvarkant centrą ir kokie buvę suvaržymai.

-Jie tik šaukia, kad medžius išpjovėm. Va, pažiūrėk kiek jų žaliuoja. O juk išpjovėm ne be reikalo. Visi kamienai iš vidaus perpuvę. Palik tokią liepą, užvirs per audrą ant automobilio ir paskui rėks, ko valdžia negenėja, nepjausto. O juk seniau nebuvo miestams pritaikytų medžių - sodino liepas, nes tos greit auga. Betgi kaip jos prižiūrimos - čiaukšt kamieną, o jis jau ir pradeda pūti iš vidaus.

Tenka su tuo sutikti.

Einu sveikatingumo taku, o man jau iš tolo rėkia aukštas, įdegęs, prakaulus vyras, su džinsiniais šortais. Pagalvoju, jog ne man, bet jokio kito žmogaus aplink neišvystu. Jis išgėręs. Vienoje rankoje dar neatidarytas brendžio butelys, o kitoje tarp pirštų cigarilė (ne cigaretė! - cigarilė, cigaro atmaina). Jis prisiartina, atidžiai pažiūri į mane ir sako:

Skuodo tvoros

-Matau, esi rimts. Laba rimts. Ne, tėkraa to ėsi kėits. Aš matau. A turj pridegt?

Žinoma turiu. Tuoj išsitraukiu degtukus, tas prisidega. Įtraukia cigarilės dūmo:

-Ne, tėkraa - to ėsi kėits. Aš matau. A norj biški? Tojau atidarysio, - parodo man į butelį. Taip, jis mielai mane, nepažystamą pavaišintų. Ak, koks svetingumas pašaleiviui!

Bet Skuodas saugus miestas. Bent du sykius visiškai atsitiktinai mačiau policijos ekipažą lėtai sukantį ratus atokiomis gatvėmis - pareigūnai stebi gyvenimą.

Stoviu centre sankryžoje. Pro šalį skuba pusamžis pareigūnas. Įsispitriju į jį. Tas sulėtina žingsnį, pasuka manęs link, sustoja, pasidomi kas aš. Ne, ne - nepastebėtas neliksi, jei esi svetimas.

Užsuku į savivaldybę pas merą. Aš nesusitaręs, man audiencija nepaskirta - tikrai pas jį nepateksiu. Bet sekretorė manęs neklausia nei kas aš, nei iš kur, nei kokiu reikalu - tiesiog informuoja, jog teks palaukti, nes dabar vykstąs posėdis. Baigsis gal už 5 min, o gal ir už pusvalandžio. Pritūpiu ant sofkutės, bet man pasiseka - už minutės meras jau laisvas. Sekretorė neklausiusi nei mano vardo, nei pavardės įeina į mero kabinetą ir girdžiu, sako:

-Pas jus svečias.

Ir aš jau mero kabinete. Priima mane su šypsena. Pasirodo ir jis esąs "Mano senasis Skuodas" feisbuko grupės narys - kaip malonu.

Ant tvorų plaikstosi rūbai, stalai nukloti vadinamaisiais skudurais - aš turguje. "O kad tu matytum, kokie turgūs čia būna savaitgaliais! Kiek čia automobilių suplaukia!" - porina man kažkas.

-Mitriai trink lauk!

-A tik ne jūs talpinat tas senas nuotraukas? - pasiteirauja pusamžė, paprasta skuodiškė. Pasirodo ir ji ten grupėje. Skuodiškiai - ir jauni, ir pagyvenę, neatsilieka nuo technologijų - internetas, kompiuteris ir pensininkui nesvetimas.

Pasisuku, pamatau, akimirksniu įvertinu, kad man šito kadro reikia - trakšt ir nuotrauka. Vyriškis kalbėjęsis su moteriške, piktai man rikteli:

-Ar atsiklausei?

-O ar skaudėjo? - atkertu.

-Mitriai trink lauk...

-Tai ar galima fotografuoti?

-Reikėjo prieš tai atsiklausti.

Tačiau kaip aš galiu atsiklausti. Jei atsiklausiu - nuotrauka bus nenatūrali, žmonės jau man pozuos. O man reikia momento - gyvo, nesurežisuoto.

-Aš blogam nuotraukų nepanaudosiu.

-Tu esi įžūlus, - piktai sako vyriškis.

-Tik per tokius įžulius, kaip aš, ir lieka kažkas istorijai, - atsikertu.

Jis man palinki greitai pakratyti kojas ir aš jam to paties. Duotas duotam. Kaip kirsi, taip atsilieps - aš ne tas krikščionis, kuris žandus sukioja į kairę ir dešinę. Bet ir skuodiškiai tokie. Įvažiuoju į prekybos centro aikštelę ir pasistatau automobilį vietoje, pažymėtoje invalido ženklu. Priešais stovi vyriškis ir atidžiai mane stebi. Suprantu, jog bus blogai - galiu gal gauti ir į skūrą. Tas tikrai netylės. O juk kituose Lietuvos miesteliuose žmonėms nė motais kur tu numeti automobilį. Na, tik ne Skuode. Tad iškart pasitraukiu į kitą vietą - būsiu drausmingas, trumpam ketinu užšokti į parduotuvę mineralinio.

Ir nors Skuode perdaug didžiųjų prekybos centrų, jie nesugebėjo skuodiškiams išmušti visų dantų. Yra dar ir mažų parduotuvyčių. Žemaitis taip lengvai nepasiduoda.

Va, kas tikrai krito į akis - mažai Skuode vaikų. Tačiau stebėtis neverta - tokia jau valstybės politika. Vaikai šiais laikais brangūs, Lenkijoje nenusipirksi. Tačiau prie miesto metrikacijos skyriaus durų išvydau vaikštinėjantį gandrą. O kitą dieną čia stovėjo prašmatnus juodas, BMW kabrioletas. Neabejotinai kažkas atvažiavo santuokos reikalų tvarkyti. Tad vilties yra ir tikrai ateitis yra kitoje pusėje, nei praeitis. Akivaizdžiai tai pamačiau prie geležinkelio stoties. Vienoje pusėje rudyja sovietmečio bokštai, o Ateities gatvės rodyklė į vakarus nukreipta. O priešingoje miestelio dalyje ant Molupio upelio gelžbetoninio tilto nepadorus, primityvus grafiti - be abejo, vaikų darbas. Bet jei tokių piešinių yra - vaikų bus. Tikrai bus. Štai gerokai po vidurnakčio velku pavargusias kojas namo, į gūžtą, o malūno aikštėje jaunimėlis su automobiliais renkasi, muzika groja, girdisi linksmi balsai. Naktis šilta, šviesi, pats tas laikas ką nors nuveikti. Pro šalį gatve prarieda policijos ekipažas, bet nė nestabteli. Jie, matyt, žino, kad tas jaunimėlis taikus ir nieko bloga neorganizuoja. Galima jais pasitikėti.

Tik centras apšviestas, visur kitur gatvėse tamsu - miestas taupo elektrą. O juk ir kam jas apšviesti, jei pats vidurvasaris ir naktys kaip poliarinės, šviesios. Naktį reikia miegoti arba ką nors veikti lovoje, o ne trainiotis gatvėmis. O tokiems kaip aš ir jaunimui - šviesa nėra būtina.

Jau gerokai nutolus nuo Skuodo mane pasiveja skambutis iš "Mūsų žodžio" redakcijos: "Jūs, Pranai būkite toks mielas, ir parašykite savo įspūdį apie miestą..." Turiu tilpti 600-uose žodžių. Betgi ar man tai įmanoma. Šitame tekste daugiau nei 2000 žodžių, bet ir tai nesugebėjau visko papasakoti ką mačiau, ką jaučiau ir ką supratau. O kaip man tilpti į 600? Juk tai bus tik sausa, standartinė informacija, žinutė, nykus vaizdelis be iliustracijų. Nežinau, nežinau, kaip čia man parašyti...

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 

Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>

Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>

Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>

Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>

Palinkėjimas upei

395-oji istoija. Ten, kur suteka Nemunas ir Nėris į vieną vagą, kaip moteris įsilieja į vyrišką pradą, ten yra Kauno santaka. Ten gražu, ten akmenys.

Pamatau artėjant būrelį vaikų. Vienas neša vėliavą, kai kurie išsidažę veidus - gal kokie skautai. Bet ne... viena mergaitė paspiria nuo kranto tuščią plastikinį bambalį, tas nulekia į vandenį ir nuplaukia. karu su vaikais einanti mokytoja gal ir pamato, bet gal "nepastebi". Gal ir pati paspirtų.

Kai vaikai priartėja, paklausiu:

-Sveiki vaikai. Kas jūs?

Bet jie nesisveikina su manimi, tarsi būčiau tuščia vieta. Puola į visas puse mėtyti akmis - didesnius ir mažesnius.

-Vaikai, žiūrėkit naras! - parodo mokytoja į vyriškį plaukiantį per kelis metrus nuo kranto su kauke ir vamzdeliu.

Ne, naras jis, ne naras - žmogus su kauke plaukia, maudosi, dugną apžiūrėja. Bet matyt, mokytojos žodynas pakankamai skurdus - tik iš kelių tūkstančių reikšmių.

Staiga mintyse išvystu juodai komišką paveikslą...

Vaikas paleidžia akmenį, žmogėno link. Tuo pastebėję, kažką įdomaus suskanta mėtyti akmenis ir kiti. Žmogelis bomborduojamas bando kapstytis, bet vienas akmuo pataiko į plikę. Skęsta...

-Pataikiau, pataikiau! - rėkia vaikas.

-Vaikai, žiūrėkit Ironas pataikė! - džiaugiasi mokytoja.

Plastikinis bambalis - "palinkėjimas" upei...

Dėdė skęsta...

Bet grįžtu į realybę.

-Vaikai, einam, - pasako mokytoją. Tie nelabai nori klausyti, bet reikia nusileisti vyresniojo valiai, nors laikai ir ne tie, kad klausyti kažkokios mokytojos.

-Vaikai, paimkit po akmenį, sugalvokim palinkėjimą upei ir meskim!

"Kaip per vestuves", - pagalvoju. Kartais netoli žmogaus mintis nubėga nuo matytos šventės - gal užvakar, o gal praėjusiais metais.

Pliumteli vandenin akmenys su palinkėjimais Nėriai, o kitapus santakos Nemunu plaukia plastikinis bambalis.

Vaikai pasiima vėliavą ir kartu su mokytoja nueina.

Ne, šitie buvo ne skautai.

Mergaitė ir dėdė...

 Žiūrėjau į nuotrauką ir pagalvojau: "Parašysiu..."

-Dėde, kur šitas traukinys važiuoja?

-O kur tu, mažiule, nori nuvykti?

-Į Niujorką.

-O ką ten veiksi?

-Atidarysiu drabužių parduotuvę.

-Mat kokia tu!...

-Taip, būsiu rūbų dizainerė.

-O kodėl važiuoji į Niujorką - juk tu tokia mažytė.

-Ne, aš jau didelė...

-Atlkeiskite panele, aš suklydau...

-O kodėl taip toli?

-Arti nėra laimės.

-Kas tau sakė?

-Mama.

-O tu pati ką manai?

-Aš manau, jog tikrai jos čia nėra, nes visi tik dirba ir dirba ir nepažaidžia su manimi. mamos nėra. Mamytė grįžta labai vėlai, keliasi anksti. Aš labai myliu savo mamą, bet taip retai ją sutinku... tik koridoriuje ryte valantis dantis ir vakare virtuvėje - iš nugaros. Bet aš ją labai myliu, nes ji mane prieš miegą apkabina. Bet aš noriu, kad mama tiek daug nedirbtų, todėl važiuoju į Niujorką. Jei uždirbsiu daug pinigų, mama visad bus namie.

-Tačiau, panelyte, jūs tokia trapi... Ar nebijote?

-Mergaitės nieko nebijo - tik vorų. Bet garvežiuose nebūna vorų.

-O kodėl neatidarote savo salono Lietuvoje?

-Čia prastos pres... pros... pers-pek-tyvos... Labai sunkus žodis, dėde...

-Jūs labai protinga...

-Ačiū, dėde...

-Jūs dar ir mandagi...

-Išmokau iš televizijos serialų.

-O!

-O kodėl prastos perspektyvos, leiskite paklausti?

-Trumpina vasaros atostogas. Kai pradėsiu eiti į mokyklą ir kai turėsiu vos du mėnesius vasaros atostogų, kaip aš spėsiu ir į savo saloną ir į mokyklą.

-O tu manai, jog Niujorke yra kitaip?

-Taip, nes tai yra Niujorkas.

-O kur jis yra?

-Kažkur Italijoje...

-Mat kaip... Deja, panelyt, šitas garvežys vyksta į praeitį...

-Aš ten nenoriu - aš noriu į ateitį!

Berniukas išėjo pieno...

Žiūrėjau į nuotrauką ir pagalvojau: "Parašysiu..."

Mano kaimas yra ten už posūkio. Ten už manonugaros. Jūs jo nematote ir nežinote. Ir apskritai tas kaimas jums rūpi tik pas senelius nuvažiuoti.

Aš gyvenau su seneliais. Bet jie seni, o aš anūkėlis. Tėtukas išvažiavo į Norvegiją. Turėjo šį pavasarį grįžti, bet... O mamytė Škotijoje. Nežinau kokia tai šalis. Nežinau ir ir kas ta Norvegija. Nė vienoje nebuvau dar. Aš gyvenu su seneliais. Močiutė nelabai prigirdi, o senelis vis žiūri televizorių ir burba: "Durnių laivas...".

Mykolas yra durnas, o kodėl laivas durnių - nesuprantu... Mykolas pagriebia šaką, pribėga prie karvašūdžio, užkabina ir grybšteli aukštyn... šūdai skrenda oran, o aš bėgu, kad man nekliūtų. Jis durnas. O laivai man patinka, bet nė vienonesu jų matęs. Tėtis pernai pasakojo apie keltą... Ir aš kada nors plauksiu keltu.

Mūsų kaime nėra parduotuvės. Buvo, bet užsidarė. Senelis sakė, jog neišsilaikė, nes "durnių laivas". Ką aš žinau, kodėl neišsilaikė. Aš tai išsilaikau ir netgi atgal trenkiu. Vakar Mykolas nubėgo per sodą verkdamas pasiskųsti savo tėčiui, nes gavo į nosį... už šūdus. Aš irgi nubėgau, nes Mykolo tėtis yra traktoristas ir durnas. Jis girtuoklis.

Vakar su Mykolu žaidėme vairuotojais. Aš buvau policininkas, o jis buvo girtas vairuotojas. Jį pasivijau ir sugavau. Sakau: "Arba moki du tūkstančius arba tave sodinu į kalėjimą..." Jis nusprendė prapūsti kalėjime iki ryto. Paskui aš važiavau girtas labai greitai, bet jis manęs nepavijo...

Seneliai karvės nelaiko, o parduotuvė tik miestelyje, už penkių kilometrų. Aš kartais noriu pieno. Tad mes su katinu išėjome į miestelį pieno. Senelis sako, jog karvė irgi yra durnių laive, nes Europos sąjunga kažką uždraudė ir kažkam kažką kompensuoja. Nežinau nei kas ta Europa, nei kas ką uždraudė. Mano tėtis dirba Norvegijoje, bet kažkodėl šį pavasarį negrįžo, o mama nepaskambino. Senelis sakė, jog rudenį eisiu į mokyklą, o močiutė tik vaptelėjo: "Nahui!". Nežinau ką tas žodis reiškia, bet supratau, kad jį galima sakyti, nes senelis pridūrė: "Durnių laivas".

Nenoriu tarnauti durnių laive, todėl su katinu einame nusipirkti pieno.

Katino vardas Rainis.