Aš ir mano draugas

Žiūrėjau į nuotrauką ir pagalvojau :"Parašysiu..."

Buvo tokia vasara. Tokia labai labai graži. Tėtis tada dirbo. Jis visą laik dirba. Vakare geria ir žiūri krepšinį. Jis visą laik jį žiūri. Mama dažėsi nagus, bet ji visą laik tą daro. Lėlės man nenupirko, bet aš turiu vaikiną. Bet tai buvo vakar... Čia aš apie tėtį su mama. Vakar jie užsidarė miegamąjame ir rašė CV... Man liepė miegoti - apsikabinau meškį, nes draugo nebuvo šalia. Jei būtų buvęs šalia... bet jo mama neišleidžia... Jei būtų buvęs šalia, jis būtų apkabinęs mano meškį.

Paskui užmigau...

Ryte į darželį eiti nereikėjo, nes mama pramiegojo ir skubėjo į darbą. Mane kažkaip pamiršo. O mano draugo mama neišleido. Neišleido šuns pasibėgioti... tai jis prikakojo ant kilimėlio prie durų ir jo mama labai supyko ir išvažiavo kastruoti. Todėl mano draugas nenuėjo į darželį, nes paskui mama skubėjo į darbą ir pamiršo mano draugą, bet ne mane... mano draugas...

Ta vasara buvo labai smagi, nes turėjau draugą. Laimingas esi tada, kai turi draugą...

O mano mama mane pamiršo, nes jos šefas piktas kaip šuva. Bet iš savo draugo sužinojau, jog tokius reikia kastruoti, kad nekakotų prie durų.

Dar mano mama sakė... užvakar... kad pirks man broliuką... ir labai pigiai... Tai aš, kai susitikau su draugu, nes mes abu nenuėjome į darželį... draugas paklausė, kur tokius parduoda, nes jis labai nori sesės. Tai mums abiems labai parūpo kur parduoda... na, kokiame centre. Mama sakė, jog centras yra vienas ir ten smagu pasivaikščioti. Mano draugas aiškina, kad tas centras yra kur didelis garažas... tai ne garažas, bet toks namas... Bet didelis. Mes su draugu labai susiginčijome ir aš pasakiau, jog paskambinsiu mamai ir paklausiau, kur ji pirks broliuką - ar lietuviškoje ar lenkiškoje parduotuvėje. Tėtis sako, jog Lenkijoje viskas pigiau, o mama jam tvoja mazgote ir rėkia, jog lenkės nors ir gražesnės, bet paleistuvės. Ir dar tėtį vadina alkoholiku, nes neišsiblaivo. Bet jis sako, kad būtent taip jis palaiko reikiamą pH. Kas tai yra - aš nežinau. Klausiau draugo, bet tas pasakė, jog gal koks žaislas. Visi vyrai tokie...

Todėl savo draugui liepiau atsistoti arkliuko pozoje... kad galėčiau pasiekti telefoną. Norėjau paskambinti mamai ir paklausti kur ji pirks broliuką, bet man niekas nepasakė, jog šita telefono būdelė yra muziejinė.

Tačiau aš nė kiek nenusimenu. Kai užaugsiu, būsiu dizainerė ir atidarysiu rūbų parduotuvę Niujorke.

Ak, tos moterys

389-oji istorija. Moterys niekad nesako: "Atsiprašau!"

Ieškau vaiko kepurės - nerandu nors užsimušk. Sugeba paslėpti. Bet ji teigia, jog turi sistemą. Niekad nerandu ir vaiko kelnių. O mano mažiukas be kelnių - ne vyras.

Ieškau kepurės, bet randu ant komodos į šaliką suvyniotas žirkles ir kamščiatraukį. Niekad nerastum, nors užsimušk. Vakar naktį ieškojau kamščiatraukio - iššniukštinėjau su lūpa visą barą, visą virtuvinių įrankių stalčių - neradau.

Kur ji padėjo kamščiatraukį!

Juk buvo pasiėmusi, kai prieš tris dienas ėjome į mokyklą puošti klasės. Mokytoja pasakė, jog pavakarosim. Tad mes pasiėmėm vyno ir kamščiatraukį - savaime suprantamas dalykas yra "vakaroti". Vyno neištraukėm, nes paaiškėjo, jog ne visai tokia nuotaika - mamos karpo tyliai kaip pelės, susikaupusios namukus iš popieriaus. Vyną parsinešėm. Žmona iš rankinuko traukė žirkles, kamščiatraukį ir padėjo ant komodos. Paskui visai tai susivijo į šaliką... savaime.

Paskambinu žmonai, o ji sako kad žinojusi kur visa tai.

Bet aš nežinojau!

O man vakar reikėjo... Dar gausiu pylos už tai kad slapčia butelį vyno išgėriau. Anokia čia tragedija - norėjau ir išgeriau, juk vynas ne kolekcinis - stalo. Vistiek lietuviai daugiausia geria pasaulyje, nes žiema, nes šalta. Vyno butelį atidariau mažuoju pirštuku įstumdamas kamštį vidun - kaip buvau išmokęs žiloje jaunystėje. Teisybė sakoma: "Ką išmoksti, ant kupros nenešioji..."

Gerai. Ieškau toliau vaiko kepurės. Žvilgsnis užkliūva už minkštos kėdutės priešais didelį veidrodį. Čia žmona visad pasideda rankinuką. Jokiu būdu jo negalima numesti ant grindų - pinigai pabėgs. Prietaras. Tegu. Jau išmokau, jog mano moters rankinukas šventas, tačiau ką čia veikia jos tapkutės su aukštais, kailiniuotais auliukais? Dailiai padėtos, žiūri snapais į mane. Gal jau ir jose ėmė pinigai veistis. Na, jau ne brangutės, numesiu aš jus ant grindų.

Ak, tos moterys - niekad nepaskys: "Atsiprašau!", nors joms ir parašai SMS žinutę: "1. Vaiko kepurę radau jo brolio kepurėje. 2. Žirkles ir kamščiatraukį radau kažkodėl suvyniotus į šaliką. 3. Tavo tapkutės kažkodėl kėpsojo ant suoliuko prie veidrodžio. 4. ir kai skambinu - atsiliepk į skambutį. 5. Myliu tave."

Perskaitė - paskambino:

-Aš susirinkime, negalėjau atsiliepti...

-Bet kai tu man skambini ir aš negaliu atsiliepti, tu paskui pakeli didžiulį vėją...

-Baik!

Ak, tos moterys...

Jos niekad nesako: "Atsiprašau!".

Knygų mugė. Prarasta bet kokia savigarba. Autorinės teisės. Melas

384-oji istorija. Lietuvoje šventė skaitytojams - knygų mugė. Ir aš ten būsiu, nes pakviestas.

Ta proga pašnekėsiu apie mūsų prarastą savigarbą.

Nes šūdas užvirė.

Aš nesu rašytojas, tačiau gal juo noriu tapti. Aš nežinau.

Eina gandas, jog mūsuose vis labiau populiarėja savi autoriai. Nieko nuostabaus - rašo visi kas gali ir kas negali.

Lietuvoje, jei MIRTINAI norisi rašyti, knygas žmonėms reikia rašyti veltui su reikalavimu, kad nė viena leidykla nepasinaudotų tavo darbu, kad leidykla nepavogtų tavo kūrinių, kad leidyklos neatimų iš tavęs autorinių teisių metams-penkeriems.

Tuoj paaiškinsiu kodėl VELTUI.

Pasiūliau vienai solidžiai leidyklai pasaką, maždaug 200 psl apimties - knygą. Man pasiūlė 500€ honorarą ir ne daugiau.

pabrėžiu: leidykla stambi, įėjus visur viskas naujai tviska, marmurai spindi...

Man leidyklos redaktorė sako: "Jūs nuostabiai rašote. Jūs taip puikiai parašėte, jog reikėtų paprašyti iš Kultūros ministerijos finansavimo, jei gautume, tai jums tada galėtume sumokėti 800€."

O aš pagalavojau: "O tu rupūže, kaip daug man čia atseikėsit! O kiek jūs iš to gausit ir uždirbsit?"

Balsu nepasakiau - kartais būnu labai tolerantiškas ir kultūringas, bet min tyliai pridūriau: "Eikit jūs nahui!"

Štai didžiai gerbtinas vienas rimtas žurnalas atspaudė mano straipsnį, kurį parašiau per vakarą - gavau 100€ honoraro. Knygą galėčiau parašyti per mėnesį, tačiau jos nepajėgčiau sukurti nei per 5, nei per 8 vakarus. Tačiau, kai leidykla tau pasiūlo 500€ honorarą prie kurios dirbai daugiau nei mėnesį - o gal ir du ir tris - tai skamba kaip pasityčiojimas.

Tai yra plėšikavimas. O jei autorius sutinka, jis neturi jokios savigarbos. Jis yra kaip elgeta, prašantis išmaldos.

Elgeta!

Tai ir yra autorinių teisių legali vagystė.

Natūraliai kyla klausimas: ar man verta siūlyti savo kūrinį leidyklai? Jau verčiau apskritai išleisti elektroninę versiją ir nemokamai, nesuteikiant leidyklai jokių teisių. Arba apskritai neleisti, o paleisti kūrinį laisvai prieinamą internete. Su griežtu griežčiausiu reikalvimu, kad jokia leidykla jo nepavogtų. LEIDYKLA! Kad leidykla nevogtų, bet ne skaitytojas, ne tas eilinis piratas.

Kai man pasiūlė 500€ honorarą, pasidomėjau spaustuvėje kiek kainuotų 200 psl. knygos išleidimas kietais viršeliais. Paskaičiuokim tokios knygos atspaudimas - 7000€ (su PVM), kai tiražas 2000 egz. Tad vienos knygos spauda - 3,5€/egz. Už kiek bus parduota tokia knyga? Mes puikiai žinome kainas knygynuose: tarkim, kaina būtų tokia standartinė šiais laikais kokia - 12€. Teoriškai kalbant, leidykla gaus 17 000€ pajamų. O jeigu knyga būtų spausdinama minkštais viršeliais, tai 2000 egz. atspaudimas kainuotų perpus mažiau, bet negi manote, kad autoriui honoraras būtų išmokamas dvigubai didesnis? Pasvajokit.

Teisingai, įdėti pinigai leidyklai grįš negreitai, per keletą metų, tačiau turėkite omeny - leidykla leidžia ne vieną knygą per metus ar pusmetį. Ten užsukama visa mašina. Kiek gaus dailininkas, jei pašys iliustracijas? Na, 800€. Kažkodėl dailininkai gauna daugiau? Toliau visų kitų, prisidėjusių prie knygos leidybos neskaičiuokime - jie dirba už atlyginimą. Už tuos statistinius 600-700€ per mėnesį. Ir jie dirba ne prie vienos knygos. Tik tegu neverkia leidyklos, kad jos "vargsta" - mažos galbūt, bet didelės ir solidžios gyvena gerai. Nueikite ir pasižiūrėkite kaip jos gyvena. O mano, kaip autoriaus honoraras, toje visų leidyklos išlaidų dalyje koks?

2 proc. !

Ar suvokiate reikalo esmę. Man, tam šūdvabaliui kūrėjui, kuris yra pirmas toje visoje grandyje sumokamos gaidžio ašaros. Man, be kurio knyga neišvystų pasaulio. Tai yra pažeminimas. O rašytojas paimdamas tuos 500€ neturi jokios savigarbos.

Argi tai nėra akivaizdi rafinuota vagystė?!

 Ir dar man sako, jei rašytumėt suaugusiems - gautumėt 800€. O va, mat vaikų literatūra, tai jau lengviau kuriama?! Bet net 800€ yra juokinga. Pagalvojau, gal mane kvailina. Pasiklausinėjau tų, kurie jau gavo honorarą ir kažką išsileido. Ne, pasirodo, tai panašu į tiesą ir netgi labai. Štai žinomai Lietuvoje autorei, išleidusiai net 6 knygas (!), didžiausią honorarą, kokį tik leidykla kada jai sumokėjo buvo 3500€. Jau padariau, padoriau... Bet tokių yra vienetai ir ji juokiasi, kad rašytojų sąjungos senbuviai jai už tai labai pavydi.

Tada pradėjau galvoti ir vis tebegalvoju: ar man verta ką nors atiduoti leidyklai. Pragyvenimui galiu užsidirbti kitaip, o knygas galiu rašyti savo malonumui ir sakaitytojams atiduoti skaityti veltui, jei jau esu kažko vertas. Kodėl aš, jei mano knygas imtų pirkti, turėčiau mainti leidyklą? Tik tam, kad patenkinčiau savo ego? Garbė? Rašytojas... Skamba išdidžiai. Kaip ir : "Aš lietuvis!" - basomis kojomis iš kurio valstybė atima paskutines kelnes.

Betgi norėdamas tos garbės aš galiu pats už savo pinigus išsileisti spaustuvėj kokius 50 egz. ir apdalinti draugus ir tas mano ego bus patenkintas. Ar aš jaučiuosi turys kažką svarbaus žmonėms pasakyti, ko dar jie negirdėjo? Tai prašau, Pranuk, rašyk ir paleisk veltui skaityti. Kodėl tu turi maitinti leidyklą. Kodėl tu turi arti, o leidyklos savininkas važinėti naujutėlaičiu mersu? Hmmm ...

Ir dar subiesino, kai leidykloje išgirdau, jog aš dar turėsiu reklamos dėlei vaikščioti į susitikimus su neva skaitytojais - gerbėjais. Palaukit, man sumokės 500€ ir aš dar turėsiu knygą pats reklamuoti?! Norisi nusikeikti. Marketingu privalėtų užsiimti pati leidykla, o ne autorius.

Man gailą žiūrint, kaip mano draugas vargsta feisbuke vis skelbdamas, kaip ten, kaip kitur kažkur su skaitytojais susitikinėja.

Ne, tai yra absoliuti nesąmonė! Ir niekas manęs neįtikins kitaip. Aš suprantu, jei skaitytojai to reikalauja. Aš suprantu, jei yra knygos pristatymas - vienas! Bet kai tai yra daroma dirbtiniu būdu - man yra bjauru. Vienintelis racionalus grūdas yra tai, jog rašytojas susitikdamas su skaitytojais patenkina savo savimeilę - jis kaip koks dainininkas susilaukia aplodismentų iš salės. Bet ne daugiau. Visa kita yra vergavimas leidyklai.

Man būtų galima spjauti į veidą ir sakyti: "Ko tu čia inkšti, jei nesiseka prasibrauti į rinką. Nepatinka, nenori, bjauru - nerašyk!" Bet čia yra beveik kas pasakyti žmogui: tau nepatinka produktų kainos - neik į parduotuves ir nepirk. Badauk.

Visame tame rašytojų ir leidėjų jovale yra daug falšo, pasipūtimo, garbėtroškiškumo - matyt, taip turi būti. Be didelių ir gudrių išvedžiojimų ir priedangų, pasakysiu, autoriai rašo dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pinigų ir garbės. Trečia plunksnagraužių kategorija, kurių yra išties mažuma, yra tie, kurie iš ties nori ir gali pasakyti kažką naujo ir kieto.

Na, taip, vis tas ego patenkinimas. Tačiau aš radau būdą patenkinti savo tuščiagarbiškumą - rašau blog'ą. Kartais mano sukurtą istoriją (vadinkite jas kaip norite) perskaito 500-3000 žmonių ir mano ego jau patenkintas - aš laimingas. O dar gaunu kokius keliasdešimt patiktukų feisbuke ir suprantu, jog rašau ne be reikalo. Ir svarbiausia nesuku sau kiaušų dėl autorinių teisių. Ir dar man parašo moterėlė: "Tik rašykit, jūs man atvėrėt akis - aš kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą"; kitas: "Rašykit, jūs man priminėt vaikystę". Puiku - ego patenkintas. Kažkam gerai, kažkam padėjau. Vakar paleidau istoriją apie vieną miestelį - per kelias valandas perskaitė 500 žmonių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jei visas istorijas sudėčiau į publicistinio pobūdžio knyga ir ji būtų išleista , tarkim, 1000 egz tiražu, skaitytojai per kelias valandas būtų "išpirkę" pusę tiražo.

Ne, nebūtų išpirkę, nes knygyne nepirktų. Galų gale manęs ten nerastų. Juk aš nežinomas. Tad kurių galų rašyti ir nešti į leidyklą, ir atiduoti savo darbą su visom kažkokiom keistom autorinėm teisėm? Kad mane apiplėštų, kad aš kažkam sukurčiau gerą gyvenimą? Na, jaune. Paprastas skaitytojas nevagia, nepiratauja - jis perskaito tai ko negalėtų perskaityti už pinigus, nes jam gaila išleisti 10-30€, nes jam tie pinigai reikalingi duonai ir pienui, bet ne kažkokiai knygai, kuri galbūt netgi yra abejotinos vertės. Kiek aš tokių beverčių knygų esu nusipirkęs, apgautas leidyklos reklamos. Ar pastebėjot kokios pasidarė storos knygos? Juk tai yra analogija prekės įpakavimo didinimui, nors toje dėžutėje yra tik 2/3 kruopų. O jei dar jos su vabaliukais?

Blefas jog leidyklos ieško naujų autorių. Jos ieško naujų pinigų.

"Sveiki, peržiūrėjome jūsų kūrinių ištraukas. Rašote gerai, turite savitą stilių, tačiau jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų. Mums būtų sudėtinga ją pozicionuoti, priskirti vienai ar kitai kategorijai, o neturint gero reklamos plano, nukreipto į tikslinę auditoriją, knyga gali neatrasti savo skaitytojo. Taigi kol kas bendradarbiavimo pasiūlyti
negalime. Pagarbiai, N.N. (vardo ir pavardės neskelbsiu - mano pastaba) Autorių agentūra."

Ir žinote kas man tai parašė? Nepriklausoma nacionalinė autorių agentūra, kuri skelbia: "mes tikime, kad Lietuvoje yra šimtai ar net tūkstančiai talentingų autorių, rašytojų, kūrėjų. Tačiau kodėl nuolat girdime tuos pačius vardus ir skundžiamės, kad neatsiranda naujų įdomių knygų? Kai valstybės dotacijos ir dėmesys rašytam žodžiui kasmet mažėja, mes manome, kad atėjo metas privačiai iniciatyvai. Sveiki atvykę į
Nepriklausomą nacionalinę autorių agentūrą (NNAA)!"

Ką tai reiškia? Tiesiog per sunku per mane bus uždirbti pinigus.

Turi savitą stilių, gerai rašai - bet še tau špygą po nosimi. Tu neįdomus, nes gali būti abejotinai pelningas. Gaila net 500€!

Na, bet tai yra problemos susijusios su brovimosi į rinką...

Ne, ne ir dar kartą ne!

Rinka, buvimas rinkoje, brovimasis į rinką ir išgyvenimas rinkoje yra tampriai susijęs su leidyklų pelnu, pinigai ir autorinėmis teisėmis, o visa tai su vadinamuoju ir piratavimu. Visa tai yra leidyba.

Štai didelė leidykla parašė: "Ačiū, kad siuntėte savo rankraštį į mūsų leidyklą. Neneigsiu – skaityti buvo visai linksma – bet, deja, išleisti jo negalime."

Tai jeigu buvo linksma skaityti argi nebus linksma skaityti paprastam žmogui?

"... jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų".

Na, va - netelpu į rėmus. Ne, aš suprantu, kad esu didelis žmogus - mano ūgis 192cm., o svoris 105 kg, bet aš ne krepšininkas. Bet jeigu mažaraštis krepšininkas parašytų knygą apie tai kaip jis verda kukulius, tikriausiai leidyklų durysa atsivertų akimirksniu.

Jei manote, kad leidyklos neišgyventų mokėdamos autoriams didesnį honorarą, tai pasakysiu leidyklom: tai kurių velnių eikvojate tiek daug popieriaus toms knygoms, kodėl tekstus spausdinate milžiniškomis raidėmis, kodėl pučiate savo produktą?! Anksčiau tos pačios knygos buvo 2-3 kartus plonesnės ir kas nesugebėdavo įžiūrėti, pabalnodavo nosis akiniais. Po velnių, leidyklos, jei čia Lietuvoje brangu, spauskite knygas Kinijoje, lenkijoje - ten pigiau.

Mane galima visai pravardžiuoti: kvailiu, verkšlenančiu nevėkšla, nevykėliu grafomanu, idiotu ir netgi "vatniku" (kas mūsuose labai populiaru) - patyčios pas mus jau tapo norma - tačiau yra nenormalu, kai netgi kai kurie gerbtini rašytojai iš honoraro vos sutenka vaistams ir pavasariais už gautus centus iš LATG'os užsikamšo mokesčių skyles.

Visad, kai man kyla klausimų, pabandau ieškoti atsakymų istorijoje. O kaip visa ta velniava atsirado?

Pirmasis autorių teisių įstatymas buvo cenzūros įstatymas!

Jame nebuvo kalbama apie autorius, bet niekas neskatino autorių kurti. Autorių teisėms XVI a. Anglijoje nebuvo jokio pavojaus, o ką tik pasirodęs spausdinimo presas (pirmoji pasaulyje kopijavimo mašina) suteikė rašytojams papildomos energijos. Tiek energijos, kad, tiesą sakant, Anglijos vyriausybė susirūpino, jog išspausdinama ne per mažai, o per daug kūrinių. Naujoji technologija leido skaityti maištingus kūrinius daugybei žmonių, tad vyriausybei prisireikė skubiai rasti būdą, kaip kontroliuoti spausdinamų leidinių srautą. Taip cenzūra tapo tokia pat teisėta administracine funkcija, kaip kelių tiesimas.

Vyriausybė įkūrė privačią cenzorių gildiją – Londono raštininkų kompaniją (London Company of Stationers), kurios pelnas priklausė nuo jai skirtų užduočių atlikimo. Raštininkams karalius suteikė monopolines teises į visus Anglijos spaudinius, tiek naujus, tiek senus, mainais už tai, kad raštininkai budriai prižiūrės, kas yra spausdinama. Jiems buvo suteikta ne tik išskirtinė teisė spausdinti, bet ir teisė konfiskuoti nelegalius spausdinimo presus bei deginti nelegaliai išspausdintas knygas. Nė viena knyga negalėjo būti išspausdinta prieš tai nepatekusi į kompanijos registrus ir nė viena knyga negalėjo patekti į registrus prieš tai nepraėjusi karališkosios raštininkų cenzūros. Taip Londono raštininkų kompanija tapo privačia, pelno siekiančia policine jėga.

Sistema gana atvirai tarnavo prekeiviams ir vyriausybei, o ne autoriams. Į kompanijos registrus knygos buvo įtraukiamos su jas tikrinusių raštininkų, o ne autorių vardais. Pagal sutartį knygą užregistravęs raštininkas įgydavo „autoriaus teises“ ir išskirtinę teisę ją spausdinti. Šios knygos negalėjo spausdinti net kiti raštininkai, o kilusius ginčus spręsdavo kompanijos teismas.

Tai nebuvo kokia nors nauja anksčiau veikusios autorių teisių apsaugos forma, nes iki tol nebuvo jokių formalių autorių teisių, kurias būtų galėję perimti raštininkai. Raštininkų teisė buvo nauja teisė, besiremianti sena monopolinių teisių suteikimo įvairioms gildijoms tradicija. Autorių teisės, t.y. visuotinai paplitęs draudimas kopijuoti, tiesiog neegzistavo. Žmonės dažnai patys atsispausdindavo vertingus leidinius, ir būtent dėl to šie leidiniai išliko iki mūsų dienų. Žinoma, kai kas galėjo džiūgauti platindamas potencialiai šmeižikiškus dokumentus ar knygas, valdžios laikomas pavojingomis ir maištingomis. Tačiau tokios knygos nekėlė grėsmės privačiai nuosavybei, jos galėjo tik suteršti reputaciją. Nors anksčiau buvo taikomos specialios privilegijos (tuomet vadintos „patentais“), suteikiančios išskirtinę teisę spausdinti kai kurias knygas, tačiau iki raštininkų kompanijos įkūrimo nebuvo nei spausdinti draudžiančio įstatymo, nei pačių autorių teisių, kaip privačios nuosavybės, kuri gali būti perduota, idėjos.

Kiek ilgiau nei šimtmetį tokia valstybės ir raštininkų partnerystė veikė be sutrikimų. Raštininkai pelnėsi iš savo monopolio, o vyriausybė per raštininkus kontroliavo informacijos sklaidą. Baigiantis XVII a., dėl politinių pokyčių vyriausybė kiek atleido cenzūros gniaužtus ir leido sunykti raštininkų monopolijai.

Monopolijos griūtis buvo gera naujiena ilgai engtiems autoriams ir nepriklausomoms spaustuvėms, tačiau tai buvo katastrofa raštininkams, todėl jie netrukus sulipdė strategiją, kaip išsaugoti savo pozicijas liberaliame politiniame klimate.

Naujoji raštininkų strategija rėmėsi prielaida, kuria iki šiol remiasi visi leidybos konglomeratai. Ši prielaida teigia, kad autoriai paprastai neturi galimybių platinti savo kūrybą. Parašyti knygai pakanka pieštuko, popieriaus ir laiko, tačiau tam, kad ji būtų išplatinta, reikia spausdinimo preso, transportavimo tinklo ir išankstinių investicijų į spausdinimo medžiagas bei įrangą. Taigi raštininkai numatė, kad rašantys ir savo kūrybą platinantys žmonės privalės bendradarbiauti su leidėjais, ir šį faktą maksimaliai panaudojo savo tikslams. Jie pasisakė parlamente ir iškėlė tuo metu naują argumentą, kad autoriai neva turi natūralią nuosavybės teisę į tai, ką jie parašė, ir tokia teisė, kaip ir kita nuosavybė, gali būti perleista kitai šaliai pasirašant atitinkamą sutartį.

Nors raštininkai žinojo, kad autoriams nebus kitos išeities ir jie bus priversti perleisti tas teises leidėjams, tačiau jiems pavyko įtikinti parlamentą ir išvengti kaltinimų cenzūra, nes naujos autorių teisės buvo siejamos ne su valdžios draudimais, o su tariamu autorių teisių gynimu. Parlamente buvo šiek tiek pasiginčyta dėl teisinių ir politinių detalių, bet galų gale visi raštininkų siūlymai buvo priimti ir tapo statutine Anglijos teise. 1709 m. buvo priimtas pirmasis autorių teisių dokumentas – Anos statutas, įsigaliojęs 1710-aisiais.

Autorių teisių apsaugos čempionai dažnai teigia, kad priėmus Anos statutą, autoriai galų gale sulaukė ilgai lauktos ir užsitarnautos apsaugos. Net šiandien jis vis dar cituojamas teisiniuose ginčuose ir leidybos pramonės pranešimuose žiniasklaidai. Tačiau tokia šio statuto interpretacija prasilenkia su sveiku protu ir istoriniais faktais. Autoriai, iki tol nesinaudoję autorių teisių apsauga, nematė jokios dingsties staiga imti reikalauti gana paradoksalios galios, apribosiančios jų darbų sklaidą, ir jie to nedarė. Anos statuto galiomis naudojosi tik patys raštininkai, susirūpinę savo monopolio žlugimu. To laikmečio liudininko lordo Camdeno žodžiais, peticiją atnešę raštininkai „...atėjo į parlamentą su ašaromis akyse, netekę vilties ir nusiminę. Norėdami sukelti užuojautą, jie atsivedė savo žmonas bei vaikus. Jiems pavyko įtikinti parlamentą, ir šis jiems suteikė statutinę apsaugą.“

Be to, raštininkai, teisingai numatydami, kad autorių teisės bus perduodamos leidėjams, gudriai pasiūlė, kad autorių teisės kaip nuosavybė, kurią būtų galima parduoti bet kam, priklausytų patiems autoriams. Toks siūlymas buvo įžvalgus taktinis ėjimas, nes parlamentas buvo susirūpinęs, kad vėl nesusikurtų centralizuota knygų leidybos monopolija ir nebūtų atgaivinta karališkoji cenzūra.

Benjaminas Kaplanas, Harvardo universiteto teisės profesorius emeritas ir gerbiamas autorių teisių tyrinėtojas, taip apibrėžia raštininkų poziciją: „Raštininkai tvirtino, kad jie negali apsaugoti trapios nuosavybės, vadinamos knygomis, ir tokiu būdu skatina išsilavinusius žmones rašyti jas be apsaugos nuo kopijavimo. [...] Akivaizdu, kad galima atsekti teises iki pirminio autorystės šaltinio, bet tai neturi būti sureikšminta. Jei nenorime leidybos verslo atiduoti į keleto monopolistų rankas, jei norime, kad statutas būtų lyg „universalus patentas“, turime matyti pavojų, kad raštininkas gali įgyti teises į knyga, taigi ir teises į autorius. Raštininkas bet kokiu atveju žinos, kad pasirašius sutartį teisės tuojau pat atiteks jam, kaip ir anksčiau, įsigijus rankraštį. [...] Manau, kad būtų teisinga sakyti, kad leidėjai, iškeldami autoriaus interesus kartu su savo interesais, įžvelgė savo taktinius privalumus ir tai tam tikru būdu atsispindėjo statute.“

Iš istorinės perspektyvos Anos statutas atrodo kaip užtaisytas autorių teisių apsaugos ginklas. Jame matomas visas, kol kas dar neužmaskuotas šiuolaikinės autorių teisių apsaugos mechanizmas. Apie autorių teises jame kalbama kaip apie nuosavybę, tačiau ši nuosavybė numatyta leidėjams, o ne autoriams. Kalbama apie naudą visuomenei, kurią atneš žmonių skatinimas rašyti knygas, tačiau nepateikiama jokių įrodymų, kad tie žmonės ims nerašyti knygų, jei nebus autorių teisių. Vietoje to raštininkai aiškina, kad leidėjai neišgalės spausdinti knygų be apsaugos nuo konkurencijos ir kad spaustuvininkai neišgalės garbingai gaminti knygų, jei naudosis nevaržoma spausdinimo laisve. Jų išvada buvo ta, kad be patikimo platinimo perspektyvos autoriai beveik neberašys knygų.

Va, kaip...

Šį tekstą apie autorinių teisių atsiradimą ne aš sukūriau, ne aš išverčiau. Aš jį pasisavinau iš www.anarchija.lt . O tekstą išvertė koksai tai R.B., naudodamasis šiuo šaltiniu: http://questioncopyright.org

Kaip siejasi autorinės teisės visu mano tekstu? Tampriai. 1992 metais tokiu būdu aš praradau bet kokias teises į vieną vaikišką knygutę, nes tada man verkiant reikėjo pinigų. Tada gavau "išmaldą" iš vienos leidyklos, pasirašydamas šėtonišką sutartį.

Iš manęs galima išsityčioti, man gali užsiverti visų leidyklų durys už šitas erezijas, tačiau vistiek nesuprantu kodėl mūsų rašytojai tyli šiknas suraukę. Prarasta bet kokia savigarba. Bijau ką nors pasakyti, nes ką nors užsiutinsiu. Bijau savo knygą talpinti internete, nes pavogs. Bijau, nes bijau, nes esu vergas, nes esu baudžiauninkas, nes esu tuščiagarbis, biednas rašytojėlis, kaip artojėlis...

Eikite į knygų mugę, pirkite knygas pigiau, neškite leidykloms kapitalą, kad jos savininkas galėtų išvertęs pilvą pasideginti Havajų pakrantėje... Net jei tu turi savitą stilių, net jeigu tu nori rašyti, tavęs nereikia.

Tad imkite ir skaitykite mane veltui, kol dar neapmokestino interneto pagal autorinių teisių įstatymą. O juk kodėl ne?!

Ralis Baja4000: Amerikoje nėra kastuvų!

382-oji istorija. Tęsiu pasakojimą apie mūsų didvyrius, išskridusius į JAV dalyvauti  Baja4000 ralyje. Tai ne kokios nors lokalaus lygio lenktynės, o apsaulinio lygio. Dakaro dvasia plius nuotykiai!

Vakar Šarūnas (Dainauskas) nubudo 7 val. ryto (mūsų laiku buvo 15:00 val. dienos). Pas mus jau ketvirtadienis, o pas juos vis dar trečiadienis - gyvena kažkokioje praeityje. Sunkuka gaudytis. Bet gal mes spjaukim, numokim ranka į tą laiko makalynę...

Vos pabudo, tuoj apipyliau klausimais.

-CRAZY HOP reiškia "pamišusius, pašėlusius, išprotėjusius apynius?

-Taip. Mes apyniai. Pavadinimas kilo nuo to, jog kita komanda pasivadino kaktusais. Kaktusai-tekila, hopai - alus.

-Kas piešė apinį?

-Radau guglėj vos tik pavadinima sugalvojom. Prie pavadinimo ir logo užtrukom gal 3 minutes.

-Kaip į Jūsų komandą įšoko Vadimas? Kaip jį suradai ar pats atsirado?

-Jis yra "kaktusų" draugelis is Londono. Ieskojom savo komandai dar vieno žmogaus, bet Lietuvoje niekas nepasirašė - taip ir atsirado vadimaz...

-Važiuojant traukiniu į Vilnių, iš kurio išskridai, tau buvo neramu, o kokios dabar mintys, kokia savijauta, nuojautos ar dar velniai žino kas?

-Ramiai guliu ir skaitinėju komentarus fb. Ilsiuosi. Kas laukia dieną-nežinia. Turėjom klijuot lipdukus ant mašinos, bet girdžiu lyja. Gal ryt klijuosim arba kokiam uždaram parkinge... Iš tiesų vakar buvo daug strreso. Nuovargis ir stresas gadino nuotaiką. Kiti labiau atsipalaidavę, o man kardanas nusisuko. Šiandien prasides tikroji amerika...

Šarūnas Dainauskas ir kiti du

-Kokių trijų dalykų labiausiai bijai lenktynėse?

-Nieko nebijau. Nebent babkių pritruksiu. Brangu čia, Los Andžele. Alus bariuke nuo 5$. Cigaretės degalinėj apie $6. Gal parduotuvese bus pigiau.

Toks buvo pokalbis iš ryto su 47-o ekipažo kapitonu šarūnu Dainausku. Vyrai papusryčiavo - keista buvo žiūrėti į vaikiškus džiuvėsėlius su pienu jų lėkštėse. O kur dešra, lašiniai? Taip toli netrauksit, vyrai!

Paskui juos užtikau beišeinančius iš naujųjų namų... einančių apsiprekinti, pirkti viso ko ir kandonų, kaip pajuokavo Šarūnas D. Vyriški juokeliai. Jaučiasi, jog ekipažo kapitonas sveikos orientacijos ir teisingai nusiteikęs. Nebūsiu tas šventasis ir nebandysiu priminti apie tai, ką namie

Vyrai apsiprekino...

paliko... Dar nežinia ką ras sugrįžę...

Taigi mūsų didvyriai visą dieną malėsi Los Andželo parduotuvėse - gyvena per 15 min. kelio nuo miesto centro. MALĖSI visą dieną - tai reiškia visą mūsų naktį. Juos užtikau vakare (mūsų laiku 8:00 val. ryto) klijuojančius žirgus ant bolido.

-Kokie čia tau arkliai... - pasipiktino Šarūnas Dainauskas. - Čia vytis! - atrėžė jis man.

-Būsit panašūs į Vanagą... maži vanagiukai, - pasišaipiau tuoj.

-Vytis ne Vanago simbolis - jis tik jį labai išreklamavo, - sako man Šaras.

Ir jis milijoną kartų teisus. Mūsų CRAZY HOP komanda nieko nekopijuoja, nuo nieko nenusirašinėja - legaliai, apgalvotai ir protingai naudoja valstybinę simboliką, kad kvailas amerikonas drebėtų išvydęs šavuotą žirgą su kalaviju! U, kaip baisu!

Šarūnas Stumbrys ir Vadimas Čečevatovas

Vyrai net 8 valandas malėsi po parduotuves. Moterys, paklausykit - vyrai davėsi po parduotuves. Pirko labai daug visko, tame tarpe ir kanistrą atsarginiam kurui, kad extra atveju, neradus pakeliui benzo kolonėlės būtų galima nuvažiuoti 100km nuo vieno kaktusao prie kito.

-Kokių trijų dalykų lenktynėse labiausiai bijai?

-Nieko nebijau, - atsako man Šarūnas Stumbrys. - Dar kol kas nieko nebijau. Na, nebent bijau Romano knarkimo. Ir dabar girdisi jo knarkimas per kilometrą, - juokiasi Šarūnas.

Romanas, bičas iš draugiškos CRASY CACTUS komandos. paskui surimtėjęs priduria:

-Iš tiesų bijau užklimpti, nes niekur neradome pirkti kastuvo...

-Pervažiavom krūva įvairių parduotuvių - nėra, - įsiterpia Šarūnas D.

-Apskritai, tie amerikonai kažkokio siauro mąstymo. Užkalbini, paklausi konors - nieko jie nežino ir nesupranta, - įsiterpia ir Vadimas. - Čia labai sudėtinga apsipirkinėti - parduotuvės kas 20 mylių. Važiuoji tokia ilga gatve ir stabčioji...

Mmm... taaaip... Amerikonai žemės kastuvais matomai neknaisioja.

Šiandien vyrai važiavo ryškintis į automobilio nuomos kontorą - už ką sumokėjo $1800. Ir čia papaiškėjo, jog jiems įbruko visokių nenaudingų-nereikalingų draudimų. Jųs atsisakius, paslaugos kaina nukrito iki protingos $1100. Be abejo, tai vyrams pakėlė nuotaiką.

-Kaip tau Vadimai tie du Šarūnai? - klausiu to paslaptingojo trečiojo komandos nario. Linksmas, toks smagaus būdo vyrukas, iš pirmų sakinių keliantis simpatijas ir darantis savo bičo įspūdį.

-Atrodo tokie visia nieko vyrai. Dar nespėjau gerai susipažinti, bet pirmas įspūdis geras. Atrodo patikimai, - atsako man Vadimas.

Ką komanda veiks rytoj. O tas rytojus pas juos prasidės, kai pas mus bus vakaras... Vyks į Baja400 koordinacinį centrą registracijai - pasiimti numerio, kelio legendos... instaliuos GPS žemėlapius. O vakare (naktį/paryčiais - pas mus) vyks ralio dalyvių bendras tūsas - cementovkė.

-Kai kurie tik dabar ieško išsinuomoti automobilio... - juokiasi Šaras D.

Tiesa yra tokia bjauri tiesa, jog draudimas Meksikoje galios tik per 250 km nuo sienos, o važiuoti reikėsa gertokai toliau. Kaip bus?

-Ką darysi, teks pasaugoti automobilį, atsargiau važiuoti... Žiūrėsim... - sako Šarūnas Stumbrys.

Na, na... pašėlę apyniai, jūs ten važiuokite greitai... Varykite žirgus taip, kad ratai nulakstytų. Įkrėskite gerai visiems. parodykite, jog lietuviai ne iš kelmo spirti...

O jei jus iš kelmo išspirs, paaiškinsite, jog tai pirmas jūsų ralis.

Daugiau ta pačia tema:
-apie ralį Baja4000 
-apie CRAZY HOP kapitoną 
-interviu su Šarūnu Dainausku 

Karštas interviu su "išprotėjusių apynių" kapitonu

381-oji istorija. Karštas interviu su "išprotėjusių apynių" (CRAZY HOP) komandos kapitonu Šarūnu Dainausku:

Gal sutikot daugiau lietuvių, kurie dalyvaus ralyje?

Šarūnas: Daugiau komandų dar nesutikom.

Kas tie bičai, su kuriais sėdėjot prie stalo?

Prie stalo sėdėjom prieš pusvalandį. Jie mūsų draugų komanda iš Londono Crazy Cactus.

Žmonės klausia kas tave pakvietė į ralį?

Šarūnas: Romanas iš Cactus'ų. Aš tik prieš kelis metus užvėliau visą šitą ideją, bet neišvažiavau, o jis išvažiavo ir grįžęs pasiūlė man. Tai ir subūriau CRAZY HOP komandą. Šiaip pirmoji mintis kilo, kai šis ralis dar Afrikoj vyko.

Trumpai papasakok apie trečią komandos narį?

Ford Explorer 2016 m.

Vadimo nepažystu. Susipažinom tik šiandien vakare prie Herz auto nuomos.

Koks pirmas įspūdis apie Los Andželą?

Šarūnas: Apie LA sakyčiau įspūdis kol kas dar nesusiformavo. Pastebejimai: šiltas lietus, šiltas gaivus oras, visokios palmės, dangoraižiai miesto centre, begalė mašinu ir pėsčiųjų, daugiaaukščiai viadukai.

Ar jau pasiėmėt automobilį? Koks automobilis? Kiek arklio galių? Kokios kuro sąnaudos? Kiek kainavo nuoma?

Šarūnas: 2016 metų Ford Explorer. Variklio dar nežinau, bet rauna gerai. Nuoma kainavo belekiek daug bet ryt eisim muštis nes cactusai už tą patį komplektą sumokėjo 500$ mažiau. Su ta nuoma čia bus atksira istorija bet kitąsyk. Sunku daug rašyt. Akys nebelaiko. Noriu dar įkelt kažka į fb ir užmigt.

Daugiau ta pačia tema:
-apie ralį Baja4000 
-apie CRAZY HOP kapitoną 
-apie tai, kaip lietuviai sukinėjosi Los Andžele 

Šaras - vyras su kietais kiaušais

Sausio 10-oji, vakar, 2:31, Vilniuje - Šaras ir lenktynių logai...

380-oji istorija. Aš vėl pasakosiu apie ralį Baja4000.

Sunku rašyti apybraižą apie žmogų. Kas yra apybraiža? Tai toks žanras, kai žmogaus portretas su pieštuku ar šratinuku apibraižomas. Pirpiešiami ūsai, pavyzdžiui. Lengva rašyti apie savo nuotykius, o apie svetimus... Na, tik visas gerumas, kad aš prie to žmogaus jau seniai prisilietęs - seniai mes spaudžiam vienas kitam rankas. Tai Šaras.

Pirmąsyk su juo realiai susidūriau kaktomuša lokaliame mano paties organizuotame renginyje Alkochonas II (daugiau apie tai - spausk čia>>). Sėdi jis po ąžuolu uždusęs su skarele ant galvos, žiūri kažkur į šoną. Sakau:

-Sukviesk visus žaisti "erkę"?

-Tuoj...

Žaisti "erkę", tai nešioti spardyti metro skersmens raudoną kamuolį po pievą stengiantis jį įgrūsti į priešininko vartus.

Tada jis buvo dar žalias, mokyklinis jaunuolis, kuris prisiekė sau, kad draugų turės kiekviename mieste ir kiekviename bare. Tarkim, kad vėliau taip ir atsitiko - kas gi nepažįsta Šaro! Jis pastaruoju metu netgi rankas ėmė lieti iš gipso, nors iš tiesų yra tik sumautai geras geodezininkas. Jį visad traukė prie meno ir jis visad buvo pašėlęs. Leidiesi į nuotykį, pasiimk į kompaniją Šarą, bus linksma. Andai vis su nostalgija prisimename kaip važinėjome Lenkijos Karpatų kalnuose pėsčiųjų takais palei pat sieną. Tuomet tas nuotykis pataikė per patį Šaro gimtadienį. Būna. Daugiau apie tai - spausk čia>>

Kiek gi sykių pertarėm, jog sodo šlaite (status Žaliakalnio šlaitas į Kalpoko gatvę, Kaunas) reikėtų įrengti slidinėjimo trasą su pakėlimo įrenginiu. Tiesa, aš visad galvojau praktiškiau, apie "funikulierių" malkoms iš sodo gilumos į viršų pasikelti.

Ne, Šaras yra menininkas - žmogus su "paliotu", t.y. turintis "sparnus skrydžiui". Kai organizavau skulptūrų plenerą mūsų sode (daugiau apie tai čia>>), mielai prisijungė ir išskaptavo didžiai paslaptingą akį. Jis jau toks... Tai žiūrėk kur kokią apšvietimo instaliaciją sugalvoja, tai... ką jis dar yra padaręs be gipsinių rankų ir visokiausių elektros instaliacijų? Hmm... Na, dar dvi šaunias, gražias dukrytes pasidarė.

Visi berniukai svajoja tapti policininkais, gaisrininkais ir dar kažkuo, o Šaras nesvajojo tapti geodezininku. Bet tapo. Ir išėjo iš jo sumautai geras geodezininkas. Kaip vėliau man paaiškėjo, ir jo senelis buvęs geodezininku. Nežinau ar jam tai paaiškėjo, tačiau tai galėjo būti tiesiog atsitiktinumas. Ir netgi gal du atsitiktinumai - jo senelis, kilęs iš giliai senos bajorų giminės, gal irgi geodezininku tapo atsitiktinai. Taip jau išeitų, jog ir Šaras turi bajoriško kraujo. Ir netgi nebūtina lakstyti pakiemiais ieškant įrodymų. Jo protėviai Miniatai atkeliavo iš Italijos prieš gerus 400 metų - yra ir cherbas, ir giminystės raštai. Šaras tai žino, bet nesureikšmina. Daugiau apie geodeziją skaitykite čia>>

Crazy Cactus ir Crazy Hop pirma vakarienė itališkam restoranelyje Los Agele. Šaras, tas kuris iškėlęs pirštus

Šaras iš tiesų yra pašėlęs kentas (bičas). Mes su juo pašėlusiai gerai praleidom savaitgalį prie ežero. Apie tai jau rašiau.

Ir štai vieną dieną sužinau, jog Šaras dalyvaus lenktynėse. Nereikėjo man nustebti, nes tai natūrali visų įvykių tąsa - nepraleisdavo Lietuvoje nė vieno žiemos ralio. Vykdavo ten, nakvodavo kažkokiose palapinėse ant sniego, prie laužo, užsigerdamas vynu ir degtine. Jis mėgsta greitį - mėgsta gatvėse ir keliuose paraliuoti. Yra sudaužęs bent viena automobilį ir likęs gyvas - didis daiktas! Yra sulankstęs ne vieną bamperį, sparną, pramušęs karterį... Ė, o kaip jis 2004-ais metais Lenkijos keliuose lenkė autofurgonus! Buvo gražu pažiūrėti. Anais laikais dar buvo gyvi tie legendiniai lenkiški keliai. Sėdėjau šalia įsitvėręs į durelių rankeną... likome gyvi.

Šaras ką tik pabudęs... Vakar, kažkur virš Atlanto.

Kodėl vyrai pakyla iš namų didvyriškiems namams, palieka šiltą, jaukų šeimos guolį? Psichologiškai imant Šaras nenori būti prastesnis nei jo tėtis, kuris ankstyvuoju tarybiniu laikotarpiu būdavo ir vienas pats išeidavo į kalnus, vienas pats įkopdavo į kokią snieguotą viršūkalnę. Ekipuotė būdavo labai mėgėjiška, kirtiklius anais laikais pasidarydavo patys. Daug ką patys susikonstruodavo. Maža to, jo tėtis buvo kietas mokslininkas, padaręs ne vieną išradimą, kurie paskui buvo sumontuoti tarybiniuose kosminiuose palydovuose. Tad kaip sūnus gali atsilikti nuo tokio tėčio. Niekaip.

Apie žmogaus patikimumą kaip yra kalbama: ar eitum su juo į žvalgybą ar ne? Aš eičiau. Patikimas. Ir išradingas... O tokiose laukinėse lenktynėse kaip Baja4000 išradingumo prireiks. Čia nebus nei serviso automobilių, nei atsarginių dalių, nei mechanikų, nei patarėjų. Teks suktis patiems. Tačiau Šaras yra augintas toje dvasioje, jog žmogus viską gali pasidaryti pats. Juk ir jo tėtis... pats savo rankomis pastatė namą, pats kadaise susikonstravo pirmąjį televizorių, pats... Šarūnas irgi toks pat - viską moka pats. Tokie žmonės kelyje nepražūna.

Šaras tik prieš pat kelionę suprato, jog tas pats viskis gali būti supiltas visiškai į skirtingus butelius. Taip, Šaras mėgsta ir gali išgerti. Bet ralio metu negers. Skrydžio į Ameriką metu miegojo - ruošėsi bemiegėms naktims, įtemptiems ir varginantiems vairavimams.

Komandoje du Šarai. Apie vieną papsakojau - apie kitą nieko nežinau, o apie trečią ekipažo narį net Šaras iki pat paskutinės akimirkos nieko nežinojo - tik vardą ir pavardę. Va, taip prasideda Didysis nuotykis! Su trečiu abu Šarūnai susitiko tik  JAV.

Tokie tad šių laikų didvyriai - paprasti, bet neprasti. Ne vanagai. Jie išskrido patirti nuotykį, o jei pasiseks, tai pakovoti ir už Lietuvos vardą. Na, bet šitai jau bus po to, jei neteks į finišą bėgti įsikibus vien į vairą.

Tuo tarpu kai kosminiai laivai raižo padanges, kai mūsų valdžios vyrai verda savo sultinyje ir mano esą reikšmingi, tikrieji vyrai išskrido į tikrą kovą. Ten yra gyvenimo prasmė.

Sutikite, trenktis į kitą pasaulio pakraštį sudalyvauti beprotiškame nuotykių ralyje gali tik vyras su kietais kiaušais.

Tokia va, apybraiža apie Šarą. Pabraižiau truputėlį.

Apybraiža – žurnalistikos kūrinys, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie konkrečių žmonių poelgius ir charakterius (portretinė apybraiža), taip pat atspindimi žmonių grupės ar bendruomenės tarpusavio santykiai. Tokiuose rašiniuose dažniausiai nurodomos tikros pavardės, tikslūs vietovardžiai, griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo. Labai riboto masto išmonė naudojama tik hipotetiškai atkuriant veikiančiųjų asmenų dialogus, monologus bei tarsi rekonstruojant kai kurias, dažniausiai išnykusias aplinkos detales.

Daugiau ta pačia tema:
-apie ralį Baja4000
-karštas interviu su CRAZY HOP kapitonu
-apie tai, kaip lietuviai sukinėjosi Los Andžele  

Į Meksiką su Dakaro dvasia

379-oji istorija. Ateina toks laikas, kai vyras pažiūri į tolį, pakyla ir išeina iš namų - palikęs žmoną ir vaikus. Taip reikia. Jį šaukia tolimi kraštai ir nuotykiai.

2016-aisiais per velykas išėjome su Šarūnu parūkyti. Tas sako:

-Važiuosiu į ralį, į Meksiką...

Pasiklausiau ir neptikėjau - juokauja. Jis. Į ralį. Absurdas. Tačiau minutę pagalvojau ir pagalvojau... "O kodėl gi ne?"

-Tik tu kol kas niekam nesakyk. Niekas dar nežino.

-O kas komandoje?

-Toks Šaras ir dar vienas bičas, kurio nepažįstu, - atsakė man Šaras traukdamas dūmą.

Va, taip prasideda didieji nuotykiai!

Kas nėra matęs tos senos geros prancūzų komedijos "Didžiosios lentynės" (1965m.). Man visiškai nusispjaut, jog jūs nematėt to filmo. Seniena, bet geras - kaip ten žmonės lenktyniavo, su kokiais automobiliais! Kiek ten visokios intrigos! Tas filmas tikrai atspindėjo tą tikrą romantinę lenktynių dvasią, kai važiuoja kas nori, su kuo nori, kaip nori ir nėra jokios pagalbos kelyje. Gali būti, jog tas filmas galėjo įkvėpti

Didvyriai skrenda užkariauti amerikos...

Dakaro ralio tėvus. Juk visi jie buvo prancūzai. Tačiau sako, jog neįkvėpė. 1977 m. Abidžanas–Nica ralyje dalyvavęs Thierry Sabine pasiklydo Tenerės dykumoje ir jam tas įvykis paliko neišdildomą įspūdį. Tada esą jis pamanęs, jog ralis per dykumas labai puiki idėja. Šarūnai, kokios tau šaus naujos idėjos po Baja4000?

O dabartinis dakaras pietų Amerikoje nėra tikrasis dakaras, nors jis pašėlusiai įdomus, pašėlusiai pavojingas, pašėlusiai atšiaurus.

Tačiau legendinis Dakaro ralis Afrikoje paliko savo dvasinę įpėdinę - Budapešto-Bamako ralį. Jis prasideda ne Paryžiuje, bet savo vairavimu yra toks pat liepsningas ir pilnas nuotykių kaip Dakaras. Išlaidos mažesnės, bet kalbama, jog patirties ir nuotykių patirsi ne mažiau. Ir guzą parsiveši, ir dantys barškės dardant Maroko keliais. 

Niekas nežino?! Niekas negirdėjo?! Nes per teliką nerodė - o juk vengrai kas antri metai organizuoja pilną nuotykių labdaros ralį Budapeštas-Bamako. Jis skirtas tiems, kurie svajoja apie Dakaro, Afrikos, Sacharos purvinus, dulkėtus kelius ir bekeles. Startuojama Budapešte ir per Austriją, Italiją, Prancūziją, Mauritaniją, Malį iki Bamako.

Tas ralis jau gyvuoja 11 metų ir įgijo tarptautinį pripažinimą. Tačiau tarpuose tarp ralių, organizatoriams niežti nagai, ragai ir kitokie galai, o nuotykių ieškotojams norisi kur nors nuvažiuoti - ką norsa patirti.

Baja pusasalio šiokia tokia gamta

Tad tarpiniais metais Budapešto-Bamako dvasia perkeliama į kitas planetos vietas. 2017 off-road chaosas sausio 13-ąją prasidės Meksikoje, nuostabaus grožio Baja pusiasalyje. Tik nepagalvokite, jog ralis Baja 4000 kaip nors siejasi su Lietuvos tragiškais įvykiais, sausio 13-osios minėjimu ir tėčio kalba iš balkono Vilniuje. Ne, tai tiesiog atsitiktinis sutapimas. Toks pat atsitiktinis sutapimas yra ir tai, jog ralyje mažų mažiausiai dalyvaus 3 lietuvių ekipažai. Ne, ne.. tie vyrai neišvyko kaip nors įamžinti sausio 13-osios. Jūs ir vėl suklydote. Tik maratonininkai lakstys po Vilnių, o tie vyrai išlėkė patirti paties svarbiausio gyvenime nuotykio: 47-u numeriu pažymėtas CRAZY HOP ekipažas -Šarūnas Dainauskas, Šarūnas Stumbrys ir Vadim Čečevatov; 108-uoju numeriu RIDE Lt ir KAUNAS RACING. Daugiau lietuviškų komandų nepastebėjau.

Startas bus Los Andžele, iš Holivudo, iš žvaigždžių alėjos - iš tos vietos, kur visokie aktoriukai ant šaligatvio įamžinti. Na, beveik taip pat kaip Nidoje ar Kaune prie Mac'Ddrive.

Pradžioje pašėlę ralistai skuos legendinio Route 66 atkarpa iki Joshua Tree National Park, Palm Springs - kitaip sakant ties Radiotaroškėmis (aliuzija į animacinį filmuką) pasuks link Salton jūros ir hipių anklavo - Slab miesto. O jau toliau Meksikos siena ties Mexicali. O jau tokliau mergos, papai, barai, narkotikai... Koks vyras nesvajoja apie Meksiką! Ne, iš tiesų bus ne taip... lenktyninkai susidurs su sausų druskų laukais, smėlio kopomis, uolėtais žvyrkeliais, sutrūkusiu asfaltu, dumblo pasalomis ir kietais paplūdimio keliais.
Naktis leis mistiniuose kanjonuose šalia karštų šaltinių. Užsidirbs ne vieną gumbą klaidžiodami dykumos paplūdimio bekele ir susiplėšys ne vienas kelnaites besibraudami per kaktusų miškus. Kaktusų bus.

Baja 4000 - minimalios pagalbos ralis. Nebus nei gelbėjimo sunkvežimių, nei medicinos sraigtasparnių, anei kelionių gido. Lenktyninkai turės pasikliauti savo patirtimi, savo nuojautomis, o iš bėdų kapstytis kaip kas išmasnys, pagal savo išradingumo lygį.

Cabo San Luce drąsūs vyrai ir moterys turės vieną dieną poilsio ir galės pasimėgauti paplūdimiu, galnet pamatyti pilkąjį banginį...

Baja 4000 - atviras ralis "anyone by anything" - bet kam iš bet kur su bet kuo: motociklais, automobiliais, sunkvežimiais ir šiaip judančiomis transporto priemonėmis. Čia bus trys lenktyninkų kategorijos: lenktyninkai, tursitai ir "atsipūtę", pagauti tos didžiųjų lenktynių dvasios. Pastarieji važiuos su kuo norės, nors ir su jachtomis ant ratų. Svarbiausia dvasia. "Lenktyninkų" ir "turistų" kategorijoms maršrutas bus tas pats.

Taigi! Startas Los Andžele 2017 sausio 13-ąją! Čia pajudės 120 ekipažų.
47-asis ekipažas šiuo metu,kai rašau šią istoriją kažkur virš Alanto. Sako - duoda išgert. Nuotykiai jau prasideda. Vokietukai oro uoste ne tuos įsodinimo vartus nurodė - vyrai būtų nuskridę ne į Los Andželą, o į Majamį. Irgi neblogai. Manau, Majamyje irgi yra kas veikti. Tuoj VIENA VIENO VYRO žmona TUOS vyrus per atstumą suorientavo - štai koks didis daiktas yra technologijos. Štai kokia didi yra MOTERIS. Moteris namie, Kaune ir vaikus prižiūri, ir vyrą seka, kad šis vokiečių aerouoste nenuklystų, ir dar ekipažo šturmane pabūtų...

Ne, sakė nebus šturmane. Tegu vyrai patys Amerikoje klaidžioja. O veikti bus ką.

sausio 13d. - Los Angeles-Guadalupe kanjonas - 800km (apšilimas, nebus skiriama jokių taškų)

sausio 14d. - Guadalupe Canyon-Bahia De Los Angeles - 615km

sausio 15d. - Bahia De LA-Sierra De San Francisco - 277km

sausio 16d. - Sierra De SF- Mission San Luis Gonzaga - 550 km

sausio 17d. - Mission SLG – Cabo San Lucas - 455 km

sausio 18d. - Cabo San Lucas – San Juanico - 447 km

sausio 19d. - San Juanico – Guerrero Negro - 542 km

sausio 20d. - Guerrero Negro – Catavina - 269 km

sausio 21d. - Catavina – Ensenada - 480 km

sausio 22d. - Ensenada- Los Angeles - 332 km

Iš viso teks įveikti 4753 km. Kažkam gali ir nepasisekti, gali ir nesugrįžti į Los Andželą. pritrūks kuro, pasiklys - jų problemos. Subyrės automobilis - ekipažo problemos. Ir tuomet skambina į namus žmonai: "Paprašyk Petro, kad atvažiuotų partempti!"

Lengva nebus - nuolat keisis kelio danga, kelias apskritai gali dingti, neprognozuojamai subjurti oras, o organizatorių nurodyti atstumai tik apytikriai. Ir nežinia ar pakeliui bus kur pasikrauti mobilų, ar veiks internetas, ar bus degalinėse kuro, ar apskritai bus galima rasti tą degalinę. Bet užtat...

Unikalūs ir siurrealistiniai peizažai Mojave aukštos dykumoje... augmenija... atpirks visas kančias... kaktusai...

Daugiau šia tema:
-Šaras CRAZY HOP kapitonas
-apie ralį Baja4000 
-karštas interviu su CRAZY HOP kapitonu 
-apie tai, kaip lietuviai sukinėjosi Los Andžele