Dvi dienos šiuolaikiniame Skuode

399-oji istorija. Dvi dienas Skuode - važinėjau skersai išilgai, vis sugrįždamas tai šen tai ten, vis prisimindamas, jog noriu tą ar aną vietą nufotografuoti. Ant kaklo tabaluoja "muilinė", mažiau svarbiems kadrams, rankose gerėlesnis fotikas, o kožankės kišenėje dar ir telefonas - juo irgi galima fiksuoti. Visi aparatai turi ir trūkumų, ir privalumų. Tik kad tam šokėjui kiaušiai nemaišytų... Tačiau bet kuriuo atveju esu apsiginklavęs iki dantų - jei reikės, telefoną naudosiu ir kaip fotiką, ir kaip diktofoną.

Skuodas - žalias miestas

Čia gyvenant akis pripranta ir jau kažko nebepastebi, nes tai kasdieniška. O man įdomi bet kokia vinis ar akis ant daugiabučio rūsio lango. Jie kažką man pasakoja apie vietinius.

Vis gaudau smalsius žvilgsnius: "Kas čia tooks y kam fotografou?!". Moteriškė, pardavinėjanti braškes,
išvydusi, jog nukreipiu objektyvą į tarybinių laikių dviračius, kuriais čia žmonės atvyko apsipirkti į miestelio centrą, sprunka į šalį, kad tik nepakliūtų į kadrą.

-Ko bijotės? Aš ne blogam tikslui fotkinu.

-Ai, nežinosi. Visi vien tik blogus dalykus gaudo...

-Aš Skuodą fotografuoju...

-Aaa...

Traškinu fotoaparatu mūro kryžių. Matau, jog šlavikei labai smalsu iš kur aš. Pasilabinu. Šypsausi, papasakoju. Žmonės atsargūs. Na, ir aš taip elgiuosi, kai į mano akligatvį Kaune užklysta nematytos asabos.

-Mano mama pasakojo, jog 1944 metais Skuodą gynė vienas pats likęs vokietis kulkosvaidininkas, kuris čia kažkur buvo įsitaisęs. O rusai ėjo nuo Ylakių. Oi, čia kraujo upeliai tekėjo - šienavo vokietis juos, o tie niekaip negalėjo jo nudėti... - pasakoja man šlavikė.

Sustoju prie "Bartuvos" vidurinės mokyklos - anksčiau ji buvo tiesiog 2-oji.

-Kam čia, dėde, fotografuoji? - klausia septynmetis berniukas, tampydamas treningines kelnes. Drąsus gi! Teisingai - reikia dėdę ištardyti. O gal jis koks vagis. Ką jis čia veikia?

-Aš čia mokiausi... - sakau jam.

-Aaaa... ir aš čia pirmą klasę jau baigiau... Šiemet...

-Šitas skulptūras mano dėdė prieš 40 metų išdrožė... - sakau jam ir suprantu, jog tas skaičius berniukui baisiai didelis ir ta praeitis be galo tolima - kažkokie dinozaurų laikai.

V. Markaičio skulptūros

-Jis tikriausiai jau miręs, - nusprendžia berniukas.

-Dar gyvas. Jam bus kokie 60 metų.

Vincas Markaitis. Jo skulptūra stovėjo pionierių stovykloje "Ąžuoliukas" ir tebestovi čia.

-Ten, kur tas gėlynas, seniau buvo fontanas.

-Ten buvo galima maudytis? - sublizga berniuko akys.

-Ne.

-Aaaa...

-O už kampo eidavom parūkyti ir pažaisti kapeikomis... na, toks žaidimukas... ir suolai liko tie patys, kaip anais laikais... - nukreipiu žvilgsnį lauko suoliukus, užsilikusius dar nuo sovietmečio. Jų čia daug, Skuode. Ir šiukšliadėžės vis dar iš anų laikų.

-Jie jau seni - reikia keisti, - sako man berniukas.

Taip, jam jie negražūs, bet jis nesupranta, kad visgi tai jau yra miesto vertybė ir padarys tas klaidą, kas juos išmes į savartyną. Dar po 50-ies metų jie jau bus retro. Juos tik reikia restauruoti - tik pažiūrėkit, kokie jie tvirti ir kokie ornamentai palei kojas.

Atsisveikinu su berniuku. Kur toliau? Prie poliklinikos - čia juk stovėjo mūrinė sinagoga.

Ė, vaikeli - Skuode po eglėmis auga grybas! Ir ne bet koks, o baravykas! Vienas... ne, du... Ne, trys eilutėje! Vos nesutrypiau. Kai atsiduriu kitame miesto gale, vaistinėje, man papasakoja, jog ir čia jie augo, bet žolę pjovė ir nupjovė.

-Grybus pjauti griekas! - pajuokauju.

Vaistinėje vis dar kažkas likę iš sovietmečio - tas vaistų kvapas... ir grindys...

Jūs Skuode gyvenat, o aš atvykau į svečius. Tad aš visai kitaip pamačiau miestą, nei jūs kasdien jį matot. Aš bandžiau aprėpti žvilgsniu visą miestą - per trumpą laiką pabuvoti visur visur. Yra gražių Skuodo nuotraukų iš dangaus, bet patikėkit manim, jūs niekad nebūsit paukščiais ir niekad to nepamatysit, tad žiūrėjau iš tų pačių kampų, kaip ir jūs, tačiau gal pamačiau daugiau.

Skuodas yra labai žalias miestas.

Skuodas labai draugiškas miestas - žinoma, jei pats čia vaikštai su šypsena ir elgiesi prideramai. Štai išlipu bažnyčios kieme iš automobilio ir einu prie dviejų žmogystų, sustojusių ant parapijos namų slenksčio.

-Ar jūs kunigas?

-Taip. Kuo galiu pagelbėti?

-Noriu užkopti į bažnyčios bokštą ir varpinę - Skuodą fotografuoju.

-Gerai, - sutinka iškart šventikas, neklausdamas nei kas aš, nei iš kur. O juk gal koks rusų šnipas. Bet ne, mane pasitinka draugiškai:

-Ar greit išvažiuosit?

-Dar būsiu šiandien ir ryt.

-Tai jūs ateikit šį vakarą į mišias, be 20 šešios. Bus ir dekanas - galėsit užlipti.

Skuodas yra gražus. Daug gėlių, kiemai vis kitaip išpuošti, išgražinti - kiekvienas pagal savo išgales kažkur rankelę pridėjęs. Ir gal tik vienas kitas apsileidėlis gyvena. Na, bet tai neišvengiama.

Skuodas išsiskiria tvoromis ir vartais - kaip namas, taip vis kitokia tvora. Žemaitis mėgsta kalvio rankų darbą, o jau tas skuodiškis, kuris neišgali savo vartų tuom papuošti, tas žiūrėk, bent jau kažką kitoniškai

susivirinęs. Akis užkliūva už tvoros bokštelių - tokių stulpelių dar nemačiau. Kieme ir šeimininkas su savo baltais šuneliais.

-Tu nepatikėsi, bet aš juos padariau iš senų, gelžbetoninių stulpų. Nežinau ar čia gražu, bet man patinka ką nors kitaip padaryti, - sako jis šypsodamasis ir merkdamasis prieš saulę. Ne, ne... žemaitis nesižvalgo į kaimyną - jo namas, jo tvirtovė. Jo kiemas, jo respublika. O kaip kiemas taip stiebas ir žemaičių vėliava.

Mačiau kiemuose daug šulinių. Gal dabar daugelis įsitaisę siurblius, bet šuliniai nenunyko ir naudojami.

Užsuku į barakų (dar nuo sovietmečio likusių bendrabučių) kvartalą, į tą kiemą, kuriame keletą metų kadaise

su šeima gyvenom. Žmogelis kažką krapštosi garaže, kur anksčiau toje vietoje smirdėjo aptverta kūdra.

-Ar galiu nufotografuoti šitą? - rodau į baraką.

-No vo kam? - taip gana nedraugiškai man jis atrėžia.

-Va šitą šulinį mano tėtis iškasė... - sakau.

-Ek to! - nustemba. - No gera, gera... fotografouk, - atlyžta žmogus ir jau santykis visai kitoks.

Bet čia kažkurios durys prasiveria ir ant pamato išeina vyras:

-Prani, vo to iš kor čia! - šūkteli nustebęs jis ir tuoj pakviečia kavos.

Šulinys naujamiestyje

Na, taip, nepasislėpsi. Kur žengsi, ten pažystamą aptiksi, kur lipsi, ten ant buvusio draugo pataikysi, kur žvelgsi, ten pamatysi mokyklos laikų žmogų, nesgi gretutinėse klasėse mokėtės.

Neretai, kai įvažiuoji į miestelį iškart pastebi, kad jis apsnūdęs. Na, tik ne Skuodas. Darbo dieną čia gatvėse judėjimas, vos ne kaip didmiestyje - automobiliai tik zuja, tik zuja. Kažkada, kai Skuode įrengė šviesoforus, juokiausi - kam jų reikia. Dabar gi matau, kad tikrai reikia.

Kiemai žydi, automobiliai neblogi ir visai geri - ir iš kur pas tą skuodiškį tiek pinigo? Na, juk dažnas dirba Norvegijoje ar Švedijoje. Iš ten ir veža tas kronas.

-Dirbu Danijoje - grįžtu gal kartą per metus, - sako man vyriškis, kursai pasiūlo man cigaretę. Kas per vaišingumas?!

Miestas statosi - štai tysta į rytus Šatrijos gatvė ir stiebiasi nauji namai, štai ir Respublikos gatvėje kyla nauji gyvenimai. Gyvas miestas.

Senyva, smulki moteriškaitė su skarute stovi prie perėjos ir jau iš tolo rėkia:

-To monės nefotkink! Vaje, koki aš negraži...

-Ar žinote, kad čia kadaise buvo Rojaus gatvė ir ja vesdavo pakarti nusikaltėlius...

-Nežėnau... - net nepažvelgdama man į akis nukurna prie kitos perėjos moteriškaitė ir neatsisukdama piktai priduria: - Y daba reikėtom daug kov pakartj iš valdžios...

Mano tėčio iškastas šulinys prie barakų

Tiesa ta, jog jokiais laikais valdžia negalėjo niekam įtikti. Sunku būt valdžioje.

Kitą dieną sėdim Gedimino aikštėj su buvusiu meru ir jis man pasakoja kokie vargai jį buvo apnikę tvarkant centrą ir kokie buvę suvaržymai.

-Jie tik šaukia, kad medžius išpjovėm. Va, pažiūrėk kiek jų žaliuoja. O juk išpjovėm ne be reikalo. Visi kamienai iš vidaus perpuvę. Palik tokią liepą, užvirs per audrą ant automobilio ir paskui rėks, ko valdžia negenėja, nepjausto. O juk seniau nebuvo miestams pritaikytų medžių - sodino liepas, nes tos greit auga. Betgi kaip jos prižiūrimos - čiaukšt kamieną, o jis jau ir pradeda pūti iš vidaus.

Tenka su tuo sutikti.

Einu sveikatingumo taku, o man jau iš tolo rėkia aukštas, įdegęs, prakaulus vyras, su džinsiniais šortais. Pagalvoju, jog ne man, bet jokio kito žmogaus aplink neišvystu. Jis išgėręs. Vienoje rankoje dar neatidarytas brendžio butelys, o kitoje tarp pirštų cigarilė (ne cigaretė! - cigarilė, cigaro atmaina). Jis prisiartina, atidžiai pažiūri į mane ir sako:

Skuodo tvoros

-Matau, esi rimts. Laba rimts. Ne, tėkraa to ėsi kėits. Aš matau. A turj pridegt?

Žinoma turiu. Tuoj išsitraukiu degtukus, tas prisidega. Įtraukia cigarilės dūmo:

-Ne, tėkraa - to ėsi kėits. Aš matau. A norj biški? Tojau atidarysio, - parodo man į butelį. Taip, jis mielai mane, nepažystamą pavaišintų. Ak, koks svetingumas pašaleiviui!

Bet Skuodas saugus miestas. Bent du sykius visiškai atsitiktinai mačiau policijos ekipažą lėtai sukantį ratus atokiomis gatvėmis - pareigūnai stebi gyvenimą.

Stoviu centre sankryžoje. Pro šalį skuba pusamžis pareigūnas. Įsispitriju į jį. Tas sulėtina žingsnį, pasuka manęs link, sustoja, pasidomi kas aš. Ne, ne - nepastebėtas neliksi, jei esi svetimas.

Užsuku į savivaldybę pas merą. Aš nesusitaręs, man audiencija nepaskirta - tikrai pas jį nepateksiu. Bet sekretorė manęs neklausia nei kas aš, nei iš kur, nei kokiu reikalu - tiesiog informuoja, jog teks palaukti, nes dabar vykstąs posėdis. Baigsis gal už 5 min, o gal ir už pusvalandžio. Pritūpiu ant sofkutės, bet man pasiseka - už minutės meras jau laisvas. Sekretorė neklausiusi nei mano vardo, nei pavardės įeina į mero kabinetą ir girdžiu, sako:

-Pas jus svečias.

Ir aš jau mero kabinete. Priima mane su šypsena. Pasirodo ir jis esąs "Mano senasis Skuodas" feisbuko grupės narys - kaip malonu.

Ant tvorų plaikstosi rūbai, stalai nukloti vadinamaisiais skudurais - aš turguje. "O kad tu matytum, kokie turgūs čia būna savaitgaliais! Kiek čia automobilių suplaukia!" - porina man kažkas.

-Mitriai trink lauk!

-A tik ne jūs talpinat tas senas nuotraukas? - pasiteirauja pusamžė, paprasta skuodiškė. Pasirodo ir ji ten grupėje. Skuodiškiai - ir jauni, ir pagyvenę, neatsilieka nuo technologijų - internetas, kompiuteris ir pensininkui nesvetimas.

Pasisuku, pamatau, akimirksniu įvertinu, kad man šito kadro reikia - trakšt ir nuotrauka. Vyriškis kalbėjęsis su moteriške, piktai man rikteli:

-Ar atsiklausei?

-O ar skaudėjo? - atkertu.

-Mitriai trink lauk...

-Tai ar galima fotografuoti?

-Reikėjo prieš tai atsiklausti.

Tačiau kaip aš galiu atsiklausti. Jei atsiklausiu - nuotrauka bus nenatūrali, žmonės jau man pozuos. O man reikia momento - gyvo, nesurežisuoto.

-Aš blogam nuotraukų nepanaudosiu.

-Tu esi įžūlus, - piktai sako vyriškis.

-Tik per tokius įžulius, kaip aš, ir lieka kažkas istorijai, - atsikertu.

Jis man palinki greitai pakratyti kojas ir aš jam to paties. Duotas duotam. Kaip kirsi, taip atsilieps - aš ne tas krikščionis, kuris žandus sukioja į kairę ir dešinę. Bet ir skuodiškiai tokie. Įvažiuoju į prekybos centro aikštelę ir pasistatau automobilį vietoje, pažymėtoje invalido ženklu. Priešais stovi vyriškis ir atidžiai mane stebi. Suprantu, jog bus blogai - galiu gal gauti ir į skūrą. Tas tikrai netylės. O juk kituose Lietuvos miesteliuose žmonėms nė motais kur tu numeti automobilį. Na, tik ne Skuode. Tad iškart pasitraukiu į kitą vietą - būsiu drausmingas, trumpam ketinu užšokti į parduotuvę mineralinio.

Ir nors Skuode perdaug didžiųjų prekybos centrų, jie nesugebėjo skuodiškiams išmušti visų dantų. Yra dar ir mažų parduotuvyčių. Žemaitis taip lengvai nepasiduoda.

Va, kas tikrai krito į akis - mažai Skuode vaikų. Tačiau stebėtis neverta - tokia jau valstybės politika. Vaikai šiais laikais brangūs, Lenkijoje nenusipirksi. Tačiau prie miesto metrikacijos skyriaus durų išvydau vaikštinėjantį gandrą. O kitą dieną čia stovėjo prašmatnus juodas, BMW kabrioletas. Neabejotinai kažkas atvažiavo santuokos reikalų tvarkyti. Tad vilties yra ir tikrai ateitis yra kitoje pusėje, nei praeitis. Akivaizdžiai tai pamačiau prie geležinkelio stoties. Vienoje pusėje rudyja sovietmečio bokštai, o Ateities gatvės rodyklė į vakarus nukreipta. O priešingoje miestelio dalyje ant Molupio upelio gelžbetoninio tilto nepadorus, primityvus grafiti - be abejo, vaikų darbas. Bet jei tokių piešinių yra - vaikų bus. Tikrai bus. Štai gerokai po vidurnakčio velku pavargusias kojas namo, į gūžtą, o malūno aikštėje jaunimėlis su automobiliais renkasi, muzika groja, girdisi linksmi balsai. Naktis šilta, šviesi, pats tas laikas ką nors nuveikti. Pro šalį gatve prarieda policijos ekipažas, bet nė nestabteli. Jie, matyt, žino, kad tas jaunimėlis taikus ir nieko bloga neorganizuoja. Galima jais pasitikėti.

Tik centras apšviestas, visur kitur gatvėse tamsu - miestas taupo elektrą. O juk ir kam jas apšviesti, jei pats vidurvasaris ir naktys kaip poliarinės, šviesios. Naktį reikia miegoti arba ką nors veikti lovoje, o ne trainiotis gatvėmis. O tokiems kaip aš ir jaunimui - šviesa nėra būtina.

Jau gerokai nutolus nuo Skuodo mane pasiveja skambutis iš "Mūsų žodžio" redakcijos: "Jūs, Pranai būkite toks mielas, ir parašykite savo įspūdį apie miestą..." Turiu tilpti 600-uose žodžių. Betgi ar man tai įmanoma. Šitame tekste daugiau nei 2000 žodžių, bet ir tai nesugebėjau visko papasakoti ką mačiau, ką jaučiau ir ką supratau. O kaip man tilpti į 600? Juk tai bus tik sausa, standartinė informacija, žinutė, nykus vaizdelis be iliustracijų. Nežinau, nežinau, kaip čia man parašyti...

Daugiau istorijų apie Skuodą:
Apie Skuodo vardo atsiradimą - spausk čia>>
Apie Skuodą Vokietijoje - spausk čia>>
Apie Skuodo gatvę - spausk čia>>
Apie Skuodo srutupį - spausk čia>>
Dar apie Skuodo upelį - spausk čia>>
Kaip latviai vadavo Skuodą - spausk čia>> 
Skuodas ne tas, kuriuojis laikomas - spausk čia>> 
Kodėl Skuodas 1572-ais metais gavo miesto teises? - spausk čia>> 

Skuodas buvo žydų per 500 metų - spausk čia>>

Apie Skuodo tarpukario senamiestį - spausk čia>>

Apie žydų verslą Skuode tarpukariu (pradžia) - spausk čia>>

Labai detalus pasakojimas apie tai kuo žydai Skuode vertėsi tarpukariu - spausk čia>>
Apie Skuodo prostitutes - spausk čia>>  
Apie Skuodo sinagogą - spausk čia>> 
Apie tai kaip pro Skuodą buvo nutiestas geležinkelis - spausk čia>>

Palinkėjimas upei

395-oji istoija. Ten, kur suteka Nemunas ir Nėris į vieną vagą, kaip moteris įsilieja į vyrišką pradą, ten yra Kauno santaka. Ten gražu, ten akmenys.

Pamatau artėjant būrelį vaikų. Vienas neša vėliavą, kai kurie išsidažę veidus - gal kokie skautai. Bet ne... viena mergaitė paspiria nuo kranto tuščią plastikinį bambalį, tas nulekia į vandenį ir nuplaukia. karu su vaikais einanti mokytoja gal ir pamato, bet gal "nepastebi". Gal ir pati paspirtų.

Kai vaikai priartėja, paklausiu:

-Sveiki vaikai. Kas jūs?

Bet jie nesisveikina su manimi, tarsi būčiau tuščia vieta. Puola į visas puse mėtyti akmis - didesnius ir mažesnius.

-Vaikai, žiūrėkit naras! - parodo mokytoja į vyriškį plaukiantį per kelis metrus nuo kranto su kauke ir vamzdeliu.

Ne, naras jis, ne naras - žmogus su kauke plaukia, maudosi, dugną apžiūrėja. Bet matyt, mokytojos žodynas pakankamai skurdus - tik iš kelių tūkstančių reikšmių.

Staiga mintyse išvystu juodai komišką paveikslą...

Vaikas paleidžia akmenį, žmogėno link. Tuo pastebėję, kažką įdomaus suskanta mėtyti akmenis ir kiti. Žmogelis bomborduojamas bando kapstytis, bet vienas akmuo pataiko į plikę. Skęsta...

-Pataikiau, pataikiau! - rėkia vaikas.

-Vaikai, žiūrėkit Ironas pataikė! - džiaugiasi mokytoja.

Plastikinis bambalis - "palinkėjimas" upei...

Dėdė skęsta...

Bet grįžtu į realybę.

-Vaikai, einam, - pasako mokytoją. Tie nelabai nori klausyti, bet reikia nusileisti vyresniojo valiai, nors laikai ir ne tie, kad klausyti kažkokios mokytojos.

-Vaikai, paimkit po akmenį, sugalvokim palinkėjimą upei ir meskim!

"Kaip per vestuves", - pagalvoju. Kartais netoli žmogaus mintis nubėga nuo matytos šventės - gal užvakar, o gal praėjusiais metais.

Pliumteli vandenin akmenys su palinkėjimais Nėriai, o kitapus santakos Nemunu plaukia plastikinis bambalis.

Vaikai pasiima vėliavą ir kartu su mokytoja nueina.

Ne, šitie buvo ne skautai.

Mergaitė ir dėdė...

 Žiūrėjau į nuotrauką ir pagalvojau: "Parašysiu..."

-Dėde, kur šitas traukinys važiuoja?

-O kur tu, mažiule, nori nuvykti?

-Į Niujorką.

-O ką ten veiksi?

-Atidarysiu drabužių parduotuvę.

-Mat kokia tu!...

-Taip, būsiu rūbų dizainerė.

-O kodėl važiuoji į Niujorką - juk tu tokia mažytė.

-Ne, aš jau didelė...

-Atlkeiskite panele, aš suklydau...

-O kodėl taip toli?

-Arti nėra laimės.

-Kas tau sakė?

-Mama.

-O tu pati ką manai?

-Aš manau, jog tikrai jos čia nėra, nes visi tik dirba ir dirba ir nepažaidžia su manimi. mamos nėra. Mamytė grįžta labai vėlai, keliasi anksti. Aš labai myliu savo mamą, bet taip retai ją sutinku... tik koridoriuje ryte valantis dantis ir vakare virtuvėje - iš nugaros. Bet aš ją labai myliu, nes ji mane prieš miegą apkabina. Bet aš noriu, kad mama tiek daug nedirbtų, todėl važiuoju į Niujorką. Jei uždirbsiu daug pinigų, mama visad bus namie.

-Tačiau, panelyte, jūs tokia trapi... Ar nebijote?

-Mergaitės nieko nebijo - tik vorų. Bet garvežiuose nebūna vorų.

-O kodėl neatidarote savo salono Lietuvoje?

-Čia prastos pres... pros... pers-pek-tyvos... Labai sunkus žodis, dėde...

-Jūs labai protinga...

-Ačiū, dėde...

-Jūs dar ir mandagi...

-Išmokau iš televizijos serialų.

-O!

-O kodėl prastos perspektyvos, leiskite paklausti?

-Trumpina vasaros atostogas. Kai pradėsiu eiti į mokyklą ir kai turėsiu vos du mėnesius vasaros atostogų, kaip aš spėsiu ir į savo saloną ir į mokyklą.

-O tu manai, jog Niujorke yra kitaip?

-Taip, nes tai yra Niujorkas.

-O kur jis yra?

-Kažkur Italijoje...

-Mat kaip... Deja, panelyt, šitas garvežys vyksta į praeitį...

-Aš ten nenoriu - aš noriu į ateitį!

Berniukas išėjo pieno...

Žiūrėjau į nuotrauką ir pagalvojau: "Parašysiu..."

Mano kaimas yra ten už posūkio. Ten už manonugaros. Jūs jo nematote ir nežinote. Ir apskritai tas kaimas jums rūpi tik pas senelius nuvažiuoti.

Aš gyvenau su seneliais. Bet jie seni, o aš anūkėlis. Tėtukas išvažiavo į Norvegiją. Turėjo šį pavasarį grįžti, bet... O mamytė Škotijoje. Nežinau kokia tai šalis. Nežinau ir ir kas ta Norvegija. Nė vienoje nebuvau dar. Aš gyvenu su seneliais. Močiutė nelabai prigirdi, o senelis vis žiūri televizorių ir burba: "Durnių laivas...".

Mykolas yra durnas, o kodėl laivas durnių - nesuprantu... Mykolas pagriebia šaką, pribėga prie karvašūdžio, užkabina ir grybšteli aukštyn... šūdai skrenda oran, o aš bėgu, kad man nekliūtų. Jis durnas. O laivai man patinka, bet nė vienonesu jų matęs. Tėtis pernai pasakojo apie keltą... Ir aš kada nors plauksiu keltu.

Mūsų kaime nėra parduotuvės. Buvo, bet užsidarė. Senelis sakė, jog neišsilaikė, nes "durnių laivas". Ką aš žinau, kodėl neišsilaikė. Aš tai išsilaikau ir netgi atgal trenkiu. Vakar Mykolas nubėgo per sodą verkdamas pasiskųsti savo tėčiui, nes gavo į nosį... už šūdus. Aš irgi nubėgau, nes Mykolo tėtis yra traktoristas ir durnas. Jis girtuoklis.

Vakar su Mykolu žaidėme vairuotojais. Aš buvau policininkas, o jis buvo girtas vairuotojas. Jį pasivijau ir sugavau. Sakau: "Arba moki du tūkstančius arba tave sodinu į kalėjimą..." Jis nusprendė prapūsti kalėjime iki ryto. Paskui aš važiavau girtas labai greitai, bet jis manęs nepavijo...

Seneliai karvės nelaiko, o parduotuvė tik miestelyje, už penkių kilometrų. Aš kartais noriu pieno. Tad mes su katinu išėjome į miestelį pieno. Senelis sako, jog karvė irgi yra durnių laive, nes Europos sąjunga kažką uždraudė ir kažkam kažką kompensuoja. Nežinau nei kas ta Europa, nei kas ką uždraudė. Mano tėtis dirba Norvegijoje, bet kažkodėl šį pavasarį negrįžo, o mama nepaskambino. Senelis sakė, jog rudenį eisiu į mokyklą, o močiutė tik vaptelėjo: "Nahui!". Nežinau ką tas žodis reiškia, bet supratau, kad jį galima sakyti, nes senelis pridūrė: "Durnių laivas".

Nenoriu tarnauti durnių laive, todėl su katinu einame nusipirkti pieno.

Katino vardas Rainis.

Aš ir mano draugas

Žiūrėjau į nuotrauką ir pagalvojau :"Parašysiu..."

Buvo tokia vasara. Tokia labai labai graži. Tėtis tada dirbo. Jis visą laik dirba. Vakare geria ir žiūri krepšinį. Jis visą laik jį žiūri. Mama dažėsi nagus, bet ji visą laik tą daro. Lėlės man nenupirko, bet aš turiu vaikiną. Bet tai buvo vakar... Čia aš apie tėtį su mama. Vakar jie užsidarė miegamąjame ir rašė CV... Man liepė miegoti - apsikabinau meškį, nes draugo nebuvo šalia. Jei būtų buvęs šalia... bet jo mama neišleidžia... Jei būtų buvęs šalia, jis būtų apkabinęs mano meškį.

Paskui užmigau...

Ryte į darželį eiti nereikėjo, nes mama pramiegojo ir skubėjo į darbą. Mane kažkaip pamiršo. O mano draugo mama neišleido. Neišleido šuns pasibėgioti... tai jis prikakojo ant kilimėlio prie durų ir jo mama labai supyko ir išvažiavo kastruoti. Todėl mano draugas nenuėjo į darželį, nes paskui mama skubėjo į darbą ir pamiršo mano draugą, bet ne mane... mano draugas...

Ta vasara buvo labai smagi, nes turėjau draugą. Laimingas esi tada, kai turi draugą...

O mano mama mane pamiršo, nes jos šefas piktas kaip šuva. Bet iš savo draugo sužinojau, jog tokius reikia kastruoti, kad nekakotų prie durų.

Dar mano mama sakė... užvakar... kad pirks man broliuką... ir labai pigiai... Tai aš, kai susitikau su draugu, nes mes abu nenuėjome į darželį... draugas paklausė, kur tokius parduoda, nes jis labai nori sesės. Tai mums abiems labai parūpo kur parduoda... na, kokiame centre. Mama sakė, jog centras yra vienas ir ten smagu pasivaikščioti. Mano draugas aiškina, kad tas centras yra kur didelis garažas... tai ne garažas, bet toks namas... Bet didelis. Mes su draugu labai susiginčijome ir aš pasakiau, jog paskambinsiu mamai ir paklausiau, kur ji pirks broliuką - ar lietuviškoje ar lenkiškoje parduotuvėje. Tėtis sako, jog Lenkijoje viskas pigiau, o mama jam tvoja mazgote ir rėkia, jog lenkės nors ir gražesnės, bet paleistuvės. Ir dar tėtį vadina alkoholiku, nes neišsiblaivo. Bet jis sako, kad būtent taip jis palaiko reikiamą pH. Kas tai yra - aš nežinau. Klausiau draugo, bet tas pasakė, jog gal koks žaislas. Visi vyrai tokie...

Todėl savo draugui liepiau atsistoti arkliuko pozoje... kad galėčiau pasiekti telefoną. Norėjau paskambinti mamai ir paklausti kur ji pirks broliuką, bet man niekas nepasakė, jog šita telefono būdelė yra muziejinė.

Tačiau aš nė kiek nenusimenu. Kai užaugsiu, būsiu dizainerė ir atidarysiu rūbų parduotuvę Niujorke.

Ak, tos moterys

389-oji istorija. Moterys niekad nesako: "Atsiprašau!"

Ieškau vaiko kepurės - nerandu nors užsimušk. Sugeba paslėpti. Bet ji teigia, jog turi sistemą. Niekad nerandu ir vaiko kelnių. O mano mažiukas be kelnių - ne vyras.

Ieškau kepurės, bet randu ant komodos į šaliką suvyniotas žirkles ir kamščiatraukį. Niekad nerastum, nors užsimušk. Vakar naktį ieškojau kamščiatraukio - iššniukštinėjau su lūpa visą barą, visą virtuvinių įrankių stalčių - neradau.

Kur ji padėjo kamščiatraukį!

Juk buvo pasiėmusi, kai prieš tris dienas ėjome į mokyklą puošti klasės. Mokytoja pasakė, jog pavakarosim. Tad mes pasiėmėm vyno ir kamščiatraukį - savaime suprantamas dalykas yra "vakaroti". Vyno neištraukėm, nes paaiškėjo, jog ne visai tokia nuotaika - mamos karpo tyliai kaip pelės, susikaupusios namukus iš popieriaus. Vyną parsinešėm. Žmona iš rankinuko traukė žirkles, kamščiatraukį ir padėjo ant komodos. Paskui visai tai susivijo į šaliką... savaime.

Paskambinu žmonai, o ji sako kad žinojusi kur visa tai.

Bet aš nežinojau!

O man vakar reikėjo... Dar gausiu pylos už tai kad slapčia butelį vyno išgėriau. Anokia čia tragedija - norėjau ir išgeriau, juk vynas ne kolekcinis - stalo. Vistiek lietuviai daugiausia geria pasaulyje, nes žiema, nes šalta. Vyno butelį atidariau mažuoju pirštuku įstumdamas kamštį vidun - kaip buvau išmokęs žiloje jaunystėje. Teisybė sakoma: "Ką išmoksti, ant kupros nenešioji..."

Gerai. Ieškau toliau vaiko kepurės. Žvilgsnis užkliūva už minkštos kėdutės priešais didelį veidrodį. Čia žmona visad pasideda rankinuką. Jokiu būdu jo negalima numesti ant grindų - pinigai pabėgs. Prietaras. Tegu. Jau išmokau, jog mano moters rankinukas šventas, tačiau ką čia veikia jos tapkutės su aukštais, kailiniuotais auliukais? Dailiai padėtos, žiūri snapais į mane. Gal jau ir jose ėmė pinigai veistis. Na, jau ne brangutės, numesiu aš jus ant grindų.

Ak, tos moterys - niekad nepaskys: "Atsiprašau!", nors joms ir parašai SMS žinutę: "1. Vaiko kepurę radau jo brolio kepurėje. 2. Žirkles ir kamščiatraukį radau kažkodėl suvyniotus į šaliką. 3. Tavo tapkutės kažkodėl kėpsojo ant suoliuko prie veidrodžio. 4. ir kai skambinu - atsiliepk į skambutį. 5. Myliu tave."

Perskaitė - paskambino:

-Aš susirinkime, negalėjau atsiliepti...

-Bet kai tu man skambini ir aš negaliu atsiliepti, tu paskui pakeli didžiulį vėją...

-Baik!

Ak, tos moterys...

Jos niekad nesako: "Atsiprašau!".

Knygų mugė. Prarasta bet kokia savigarba. Autorinės teisės. Melas

384-oji istorija. Lietuvoje šventė skaitytojams - knygų mugė. Ir aš ten būsiu, nes pakviestas.

Ta proga pašnekėsiu apie mūsų prarastą savigarbą.

Nes šūdas užvirė.

Aš nesu rašytojas, tačiau gal juo noriu tapti. Aš nežinau.

Eina gandas, jog mūsuose vis labiau populiarėja savi autoriai. Nieko nuostabaus - rašo visi kas gali ir kas negali.

Lietuvoje, jei MIRTINAI norisi rašyti, knygas žmonėms reikia rašyti veltui su reikalavimu, kad nė viena leidykla nepasinaudotų tavo darbu, kad leidykla nepavogtų tavo kūrinių, kad leidyklos neatimų iš tavęs autorinių teisių metams-penkeriems.

Tuoj paaiškinsiu kodėl VELTUI.

Pasiūliau vienai solidžiai leidyklai pasaką, maždaug 200 psl apimties - knygą. Man pasiūlė 500€ honorarą ir ne daugiau.

pabrėžiu: leidykla stambi, įėjus visur viskas naujai tviska, marmurai spindi...

Man leidyklos redaktorė sako: "Jūs nuostabiai rašote. Jūs taip puikiai parašėte, jog reikėtų paprašyti iš Kultūros ministerijos finansavimo, jei gautume, tai jums tada galėtume sumokėti 800€."

O aš pagalavojau: "O tu rupūže, kaip daug man čia atseikėsit! O kiek jūs iš to gausit ir uždirbsit?"

Balsu nepasakiau - kartais būnu labai tolerantiškas ir kultūringas, bet min tyliai pridūriau: "Eikit jūs nahui!"

Štai didžiai gerbtinas vienas rimtas žurnalas atspaudė mano straipsnį, kurį parašiau per vakarą - gavau 100€ honoraro. Knygą galėčiau parašyti per mėnesį, tačiau jos nepajėgčiau sukurti nei per 5, nei per 8 vakarus. Tačiau, kai leidykla tau pasiūlo 500€ honorarą prie kurios dirbai daugiau nei mėnesį - o gal ir du ir tris - tai skamba kaip pasityčiojimas.

Tai yra plėšikavimas. O jei autorius sutinka, jis neturi jokios savigarbos. Jis yra kaip elgeta, prašantis išmaldos.

Elgeta!

Tai ir yra autorinių teisių legali vagystė.

Natūraliai kyla klausimas: ar man verta siūlyti savo kūrinį leidyklai? Jau verčiau apskritai išleisti elektroninę versiją ir nemokamai, nesuteikiant leidyklai jokių teisių. Arba apskritai neleisti, o paleisti kūrinį laisvai prieinamą internete. Su griežtu griežčiausiu reikalvimu, kad jokia leidykla jo nepavogtų. LEIDYKLA! Kad leidykla nevogtų, bet ne skaitytojas, ne tas eilinis piratas.

Kai man pasiūlė 500€ honorarą, pasidomėjau spaustuvėje kiek kainuotų 200 psl. knygos išleidimas kietais viršeliais. Paskaičiuokim tokios knygos atspaudimas - 7000€ (su PVM), kai tiražas 2000 egz. Tad vienos knygos spauda - 3,5€/egz. Už kiek bus parduota tokia knyga? Mes puikiai žinome kainas knygynuose: tarkim, kaina būtų tokia standartinė šiais laikais kokia - 12€. Teoriškai kalbant, leidykla gaus 17 000€ pajamų. O jeigu knyga būtų spausdinama minkštais viršeliais, tai 2000 egz. atspaudimas kainuotų perpus mažiau, bet negi manote, kad autoriui honoraras būtų išmokamas dvigubai didesnis? Pasvajokit.

Teisingai, įdėti pinigai leidyklai grįš negreitai, per keletą metų, tačiau turėkite omeny - leidykla leidžia ne vieną knygą per metus ar pusmetį. Ten užsukama visa mašina. Kiek gaus dailininkas, jei pašys iliustracijas? Na, 800€. Kažkodėl dailininkai gauna daugiau? Toliau visų kitų, prisidėjusių prie knygos leidybos neskaičiuokime - jie dirba už atlyginimą. Už tuos statistinius 600-700€ per mėnesį. Ir jie dirba ne prie vienos knygos. Tik tegu neverkia leidyklos, kad jos "vargsta" - mažos galbūt, bet didelės ir solidžios gyvena gerai. Nueikite ir pasižiūrėkite kaip jos gyvena. O mano, kaip autoriaus honoraras, toje visų leidyklos išlaidų dalyje koks?

2 proc. !

Ar suvokiate reikalo esmę. Man, tam šūdvabaliui kūrėjui, kuris yra pirmas toje visoje grandyje sumokamos gaidžio ašaros. Man, be kurio knyga neišvystų pasaulio. Tai yra pažeminimas. O rašytojas paimdamas tuos 500€ neturi jokios savigarbos.

Argi tai nėra akivaizdi rafinuota vagystė?!

 Ir dar man sako, jei rašytumėt suaugusiems - gautumėt 800€. O va, mat vaikų literatūra, tai jau lengviau kuriama?! Bet net 800€ yra juokinga. Pagalvojau, gal mane kvailina. Pasiklausinėjau tų, kurie jau gavo honorarą ir kažką išsileido. Ne, pasirodo, tai panašu į tiesą ir netgi labai. Štai žinomai Lietuvoje autorei, išleidusiai net 6 knygas (!), didžiausią honorarą, kokį tik leidykla kada jai sumokėjo buvo 3500€. Jau padariau, padoriau... Bet tokių yra vienetai ir ji juokiasi, kad rašytojų sąjungos senbuviai jai už tai labai pavydi.

Tada pradėjau galvoti ir vis tebegalvoju: ar man verta ką nors atiduoti leidyklai. Pragyvenimui galiu užsidirbti kitaip, o knygas galiu rašyti savo malonumui ir sakaitytojams atiduoti skaityti veltui, jei jau esu kažko vertas. Kodėl aš, jei mano knygas imtų pirkti, turėčiau mainti leidyklą? Tik tam, kad patenkinčiau savo ego? Garbė? Rašytojas... Skamba išdidžiai. Kaip ir : "Aš lietuvis!" - basomis kojomis iš kurio valstybė atima paskutines kelnes.

Betgi norėdamas tos garbės aš galiu pats už savo pinigus išsileisti spaustuvėj kokius 50 egz. ir apdalinti draugus ir tas mano ego bus patenkintas. Ar aš jaučiuosi turys kažką svarbaus žmonėms pasakyti, ko dar jie negirdėjo? Tai prašau, Pranuk, rašyk ir paleisk veltui skaityti. Kodėl tu turi maitinti leidyklą. Kodėl tu turi arti, o leidyklos savininkas važinėti naujutėlaičiu mersu? Hmmm ...

Ir dar subiesino, kai leidykloje išgirdau, jog aš dar turėsiu reklamos dėlei vaikščioti į susitikimus su neva skaitytojais - gerbėjais. Palaukit, man sumokės 500€ ir aš dar turėsiu knygą pats reklamuoti?! Norisi nusikeikti. Marketingu privalėtų užsiimti pati leidykla, o ne autorius.

Man gailą žiūrint, kaip mano draugas vargsta feisbuke vis skelbdamas, kaip ten, kaip kitur kažkur su skaitytojais susitikinėja.

Ne, tai yra absoliuti nesąmonė! Ir niekas manęs neįtikins kitaip. Aš suprantu, jei skaitytojai to reikalauja. Aš suprantu, jei yra knygos pristatymas - vienas! Bet kai tai yra daroma dirbtiniu būdu - man yra bjauru. Vienintelis racionalus grūdas yra tai, jog rašytojas susitikdamas su skaitytojais patenkina savo savimeilę - jis kaip koks dainininkas susilaukia aplodismentų iš salės. Bet ne daugiau. Visa kita yra vergavimas leidyklai.

Man būtų galima spjauti į veidą ir sakyti: "Ko tu čia inkšti, jei nesiseka prasibrauti į rinką. Nepatinka, nenori, bjauru - nerašyk!" Bet čia yra beveik kas pasakyti žmogui: tau nepatinka produktų kainos - neik į parduotuves ir nepirk. Badauk.

Visame tame rašytojų ir leidėjų jovale yra daug falšo, pasipūtimo, garbėtroškiškumo - matyt, taip turi būti. Be didelių ir gudrių išvedžiojimų ir priedangų, pasakysiu, autoriai rašo dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pinigų ir garbės. Trečia plunksnagraužių kategorija, kurių yra išties mažuma, yra tie, kurie iš ties nori ir gali pasakyti kažką naujo ir kieto.

Na, taip, vis tas ego patenkinimas. Tačiau aš radau būdą patenkinti savo tuščiagarbiškumą - rašau blog'ą. Kartais mano sukurtą istoriją (vadinkite jas kaip norite) perskaito 500-3000 žmonių ir mano ego jau patenkintas - aš laimingas. O dar gaunu kokius keliasdešimt patiktukų feisbuke ir suprantu, jog rašau ne be reikalo. Ir svarbiausia nesuku sau kiaušų dėl autorinių teisių. Ir dar man parašo moterėlė: "Tik rašykit, jūs man atvėrėt akis - aš kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą"; kitas: "Rašykit, jūs man priminėt vaikystę". Puiku - ego patenkintas. Kažkam gerai, kažkam padėjau. Vakar paleidau istoriją apie vieną miestelį - per kelias valandas perskaitė 500 žmonių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jei visas istorijas sudėčiau į publicistinio pobūdžio knyga ir ji būtų išleista , tarkim, 1000 egz tiražu, skaitytojai per kelias valandas būtų "išpirkę" pusę tiražo.

Ne, nebūtų išpirkę, nes knygyne nepirktų. Galų gale manęs ten nerastų. Juk aš nežinomas. Tad kurių galų rašyti ir nešti į leidyklą, ir atiduoti savo darbą su visom kažkokiom keistom autorinėm teisėm? Kad mane apiplėštų, kad aš kažkam sukurčiau gerą gyvenimą? Na, jaune. Paprastas skaitytojas nevagia, nepiratauja - jis perskaito tai ko negalėtų perskaityti už pinigus, nes jam gaila išleisti 10-30€, nes jam tie pinigai reikalingi duonai ir pienui, bet ne kažkokiai knygai, kuri galbūt netgi yra abejotinos vertės. Kiek aš tokių beverčių knygų esu nusipirkęs, apgautas leidyklos reklamos. Ar pastebėjot kokios pasidarė storos knygos? Juk tai yra analogija prekės įpakavimo didinimui, nors toje dėžutėje yra tik 2/3 kruopų. O jei dar jos su vabaliukais?

Blefas jog leidyklos ieško naujų autorių. Jos ieško naujų pinigų.

"Sveiki, peržiūrėjome jūsų kūrinių ištraukas. Rašote gerai, turite savitą stilių, tačiau jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų. Mums būtų sudėtinga ją pozicionuoti, priskirti vienai ar kitai kategorijai, o neturint gero reklamos plano, nukreipto į tikslinę auditoriją, knyga gali neatrasti savo skaitytojo. Taigi kol kas bendradarbiavimo pasiūlyti
negalime. Pagarbiai, N.N. (vardo ir pavardės neskelbsiu - mano pastaba) Autorių agentūra."

Ir žinote kas man tai parašė? Nepriklausoma nacionalinė autorių agentūra, kuri skelbia: "mes tikime, kad Lietuvoje yra šimtai ar net tūkstančiai talentingų autorių, rašytojų, kūrėjų. Tačiau kodėl nuolat girdime tuos pačius vardus ir skundžiamės, kad neatsiranda naujų įdomių knygų? Kai valstybės dotacijos ir dėmesys rašytam žodžiui kasmet mažėja, mes manome, kad atėjo metas privačiai iniciatyvai. Sveiki atvykę į
Nepriklausomą nacionalinę autorių agentūrą (NNAA)!"

Ką tai reiškia? Tiesiog per sunku per mane bus uždirbti pinigus.

Turi savitą stilių, gerai rašai - bet še tau špygą po nosimi. Tu neįdomus, nes gali būti abejotinai pelningas. Gaila net 500€!

Na, bet tai yra problemos susijusios su brovimosi į rinką...

Ne, ne ir dar kartą ne!

Rinka, buvimas rinkoje, brovimasis į rinką ir išgyvenimas rinkoje yra tampriai susijęs su leidyklų pelnu, pinigai ir autorinėmis teisėmis, o visa tai su vadinamuoju ir piratavimu. Visa tai yra leidyba.

Štai didelė leidykla parašė: "Ačiū, kad siuntėte savo rankraštį į mūsų leidyklą. Neneigsiu – skaityti buvo visai linksma – bet, deja, išleisti jo negalime."

Tai jeigu buvo linksma skaityti argi nebus linksma skaityti paprastam žmogui?

"... jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų".

Na, va - netelpu į rėmus. Ne, aš suprantu, kad esu didelis žmogus - mano ūgis 192cm., o svoris 105 kg, bet aš ne krepšininkas. Bet jeigu mažaraštis krepšininkas parašytų knygą apie tai kaip jis verda kukulius, tikriausiai leidyklų durysa atsivertų akimirksniu.

Jei manote, kad leidyklos neišgyventų mokėdamos autoriams didesnį honorarą, tai pasakysiu leidyklom: tai kurių velnių eikvojate tiek daug popieriaus toms knygoms, kodėl tekstus spausdinate milžiniškomis raidėmis, kodėl pučiate savo produktą?! Anksčiau tos pačios knygos buvo 2-3 kartus plonesnės ir kas nesugebėdavo įžiūrėti, pabalnodavo nosis akiniais. Po velnių, leidyklos, jei čia Lietuvoje brangu, spauskite knygas Kinijoje, lenkijoje - ten pigiau.

Mane galima visai pravardžiuoti: kvailiu, verkšlenančiu nevėkšla, nevykėliu grafomanu, idiotu ir netgi "vatniku" (kas mūsuose labai populiaru) - patyčios pas mus jau tapo norma - tačiau yra nenormalu, kai netgi kai kurie gerbtini rašytojai iš honoraro vos sutenka vaistams ir pavasariais už gautus centus iš LATG'os užsikamšo mokesčių skyles.

Visad, kai man kyla klausimų, pabandau ieškoti atsakymų istorijoje. O kaip visa ta velniava atsirado?

Pirmasis autorių teisių įstatymas buvo cenzūros įstatymas!

Jame nebuvo kalbama apie autorius, bet niekas neskatino autorių kurti. Autorių teisėms XVI a. Anglijoje nebuvo jokio pavojaus, o ką tik pasirodęs spausdinimo presas (pirmoji pasaulyje kopijavimo mašina) suteikė rašytojams papildomos energijos. Tiek energijos, kad, tiesą sakant, Anglijos vyriausybė susirūpino, jog išspausdinama ne per mažai, o per daug kūrinių. Naujoji technologija leido skaityti maištingus kūrinius daugybei žmonių, tad vyriausybei prisireikė skubiai rasti būdą, kaip kontroliuoti spausdinamų leidinių srautą. Taip cenzūra tapo tokia pat teisėta administracine funkcija, kaip kelių tiesimas.

Vyriausybė įkūrė privačią cenzorių gildiją – Londono raštininkų kompaniją (London Company of Stationers), kurios pelnas priklausė nuo jai skirtų užduočių atlikimo. Raštininkams karalius suteikė monopolines teises į visus Anglijos spaudinius, tiek naujus, tiek senus, mainais už tai, kad raštininkai budriai prižiūrės, kas yra spausdinama. Jiems buvo suteikta ne tik išskirtinė teisė spausdinti, bet ir teisė konfiskuoti nelegalius spausdinimo presus bei deginti nelegaliai išspausdintas knygas. Nė viena knyga negalėjo būti išspausdinta prieš tai nepatekusi į kompanijos registrus ir nė viena knyga negalėjo patekti į registrus prieš tai nepraėjusi karališkosios raštininkų cenzūros. Taip Londono raštininkų kompanija tapo privačia, pelno siekiančia policine jėga.

Sistema gana atvirai tarnavo prekeiviams ir vyriausybei, o ne autoriams. Į kompanijos registrus knygos buvo įtraukiamos su jas tikrinusių raštininkų, o ne autorių vardais. Pagal sutartį knygą užregistravęs raštininkas įgydavo „autoriaus teises“ ir išskirtinę teisę ją spausdinti. Šios knygos negalėjo spausdinti net kiti raštininkai, o kilusius ginčus spręsdavo kompanijos teismas.

Tai nebuvo kokia nors nauja anksčiau veikusios autorių teisių apsaugos forma, nes iki tol nebuvo jokių formalių autorių teisių, kurias būtų galėję perimti raštininkai. Raštininkų teisė buvo nauja teisė, besiremianti sena monopolinių teisių suteikimo įvairioms gildijoms tradicija. Autorių teisės, t.y. visuotinai paplitęs draudimas kopijuoti, tiesiog neegzistavo. Žmonės dažnai patys atsispausdindavo vertingus leidinius, ir būtent dėl to šie leidiniai išliko iki mūsų dienų. Žinoma, kai kas galėjo džiūgauti platindamas potencialiai šmeižikiškus dokumentus ar knygas, valdžios laikomas pavojingomis ir maištingomis. Tačiau tokios knygos nekėlė grėsmės privačiai nuosavybei, jos galėjo tik suteršti reputaciją. Nors anksčiau buvo taikomos specialios privilegijos (tuomet vadintos „patentais“), suteikiančios išskirtinę teisę spausdinti kai kurias knygas, tačiau iki raštininkų kompanijos įkūrimo nebuvo nei spausdinti draudžiančio įstatymo, nei pačių autorių teisių, kaip privačios nuosavybės, kuri gali būti perduota, idėjos.

Kiek ilgiau nei šimtmetį tokia valstybės ir raštininkų partnerystė veikė be sutrikimų. Raštininkai pelnėsi iš savo monopolio, o vyriausybė per raštininkus kontroliavo informacijos sklaidą. Baigiantis XVII a., dėl politinių pokyčių vyriausybė kiek atleido cenzūros gniaužtus ir leido sunykti raštininkų monopolijai.

Monopolijos griūtis buvo gera naujiena ilgai engtiems autoriams ir nepriklausomoms spaustuvėms, tačiau tai buvo katastrofa raštininkams, todėl jie netrukus sulipdė strategiją, kaip išsaugoti savo pozicijas liberaliame politiniame klimate.

Naujoji raštininkų strategija rėmėsi prielaida, kuria iki šiol remiasi visi leidybos konglomeratai. Ši prielaida teigia, kad autoriai paprastai neturi galimybių platinti savo kūrybą. Parašyti knygai pakanka pieštuko, popieriaus ir laiko, tačiau tam, kad ji būtų išplatinta, reikia spausdinimo preso, transportavimo tinklo ir išankstinių investicijų į spausdinimo medžiagas bei įrangą. Taigi raštininkai numatė, kad rašantys ir savo kūrybą platinantys žmonės privalės bendradarbiauti su leidėjais, ir šį faktą maksimaliai panaudojo savo tikslams. Jie pasisakė parlamente ir iškėlė tuo metu naują argumentą, kad autoriai neva turi natūralią nuosavybės teisę į tai, ką jie parašė, ir tokia teisė, kaip ir kita nuosavybė, gali būti perleista kitai šaliai pasirašant atitinkamą sutartį.

Nors raštininkai žinojo, kad autoriams nebus kitos išeities ir jie bus priversti perleisti tas teises leidėjams, tačiau jiems pavyko įtikinti parlamentą ir išvengti kaltinimų cenzūra, nes naujos autorių teisės buvo siejamos ne su valdžios draudimais, o su tariamu autorių teisių gynimu. Parlamente buvo šiek tiek pasiginčyta dėl teisinių ir politinių detalių, bet galų gale visi raštininkų siūlymai buvo priimti ir tapo statutine Anglijos teise. 1709 m. buvo priimtas pirmasis autorių teisių dokumentas – Anos statutas, įsigaliojęs 1710-aisiais.

Autorių teisių apsaugos čempionai dažnai teigia, kad priėmus Anos statutą, autoriai galų gale sulaukė ilgai lauktos ir užsitarnautos apsaugos. Net šiandien jis vis dar cituojamas teisiniuose ginčuose ir leidybos pramonės pranešimuose žiniasklaidai. Tačiau tokia šio statuto interpretacija prasilenkia su sveiku protu ir istoriniais faktais. Autoriai, iki tol nesinaudoję autorių teisių apsauga, nematė jokios dingsties staiga imti reikalauti gana paradoksalios galios, apribosiančios jų darbų sklaidą, ir jie to nedarė. Anos statuto galiomis naudojosi tik patys raštininkai, susirūpinę savo monopolio žlugimu. To laikmečio liudininko lordo Camdeno žodžiais, peticiją atnešę raštininkai „...atėjo į parlamentą su ašaromis akyse, netekę vilties ir nusiminę. Norėdami sukelti užuojautą, jie atsivedė savo žmonas bei vaikus. Jiems pavyko įtikinti parlamentą, ir šis jiems suteikė statutinę apsaugą.“

Be to, raštininkai, teisingai numatydami, kad autorių teisės bus perduodamos leidėjams, gudriai pasiūlė, kad autorių teisės kaip nuosavybė, kurią būtų galima parduoti bet kam, priklausytų patiems autoriams. Toks siūlymas buvo įžvalgus taktinis ėjimas, nes parlamentas buvo susirūpinęs, kad vėl nesusikurtų centralizuota knygų leidybos monopolija ir nebūtų atgaivinta karališkoji cenzūra.

Benjaminas Kaplanas, Harvardo universiteto teisės profesorius emeritas ir gerbiamas autorių teisių tyrinėtojas, taip apibrėžia raštininkų poziciją: „Raštininkai tvirtino, kad jie negali apsaugoti trapios nuosavybės, vadinamos knygomis, ir tokiu būdu skatina išsilavinusius žmones rašyti jas be apsaugos nuo kopijavimo. [...] Akivaizdu, kad galima atsekti teises iki pirminio autorystės šaltinio, bet tai neturi būti sureikšminta. Jei nenorime leidybos verslo atiduoti į keleto monopolistų rankas, jei norime, kad statutas būtų lyg „universalus patentas“, turime matyti pavojų, kad raštininkas gali įgyti teises į knyga, taigi ir teises į autorius. Raštininkas bet kokiu atveju žinos, kad pasirašius sutartį teisės tuojau pat atiteks jam, kaip ir anksčiau, įsigijus rankraštį. [...] Manau, kad būtų teisinga sakyti, kad leidėjai, iškeldami autoriaus interesus kartu su savo interesais, įžvelgė savo taktinius privalumus ir tai tam tikru būdu atsispindėjo statute.“

Iš istorinės perspektyvos Anos statutas atrodo kaip užtaisytas autorių teisių apsaugos ginklas. Jame matomas visas, kol kas dar neužmaskuotas šiuolaikinės autorių teisių apsaugos mechanizmas. Apie autorių teises jame kalbama kaip apie nuosavybę, tačiau ši nuosavybė numatyta leidėjams, o ne autoriams. Kalbama apie naudą visuomenei, kurią atneš žmonių skatinimas rašyti knygas, tačiau nepateikiama jokių įrodymų, kad tie žmonės ims nerašyti knygų, jei nebus autorių teisių. Vietoje to raštininkai aiškina, kad leidėjai neišgalės spausdinti knygų be apsaugos nuo konkurencijos ir kad spaustuvininkai neišgalės garbingai gaminti knygų, jei naudosis nevaržoma spausdinimo laisve. Jų išvada buvo ta, kad be patikimo platinimo perspektyvos autoriai beveik neberašys knygų.

Va, kaip...

Šį tekstą apie autorinių teisių atsiradimą ne aš sukūriau, ne aš išverčiau. Aš jį pasisavinau iš www.anarchija.lt . O tekstą išvertė koksai tai R.B., naudodamasis šiuo šaltiniu: http://questioncopyright.org

Kaip siejasi autorinės teisės visu mano tekstu? Tampriai. 1992 metais tokiu būdu aš praradau bet kokias teises į vieną vaikišką knygutę, nes tada man verkiant reikėjo pinigų. Tada gavau "išmaldą" iš vienos leidyklos, pasirašydamas šėtonišką sutartį.

Iš manęs galima išsityčioti, man gali užsiverti visų leidyklų durys už šitas erezijas, tačiau vistiek nesuprantu kodėl mūsų rašytojai tyli šiknas suraukę. Prarasta bet kokia savigarba. Bijau ką nors pasakyti, nes ką nors užsiutinsiu. Bijau savo knygą talpinti internete, nes pavogs. Bijau, nes bijau, nes esu vergas, nes esu baudžiauninkas, nes esu tuščiagarbis, biednas rašytojėlis, kaip artojėlis...

Eikite į knygų mugę, pirkite knygas pigiau, neškite leidykloms kapitalą, kad jos savininkas galėtų išvertęs pilvą pasideginti Havajų pakrantėje... Net jei tu turi savitą stilių, net jeigu tu nori rašyti, tavęs nereikia.

Tad imkite ir skaitykite mane veltui, kol dar neapmokestino interneto pagal autorinių teisių įstatymą. O juk kodėl ne?!