Aš kaltinu!

421-oji istorija. „Aš kaltinu“ – atvirame laiške Prancūzijos prezidentui 1898 metais rašė žymusis Emilis Zola. Aš kaltinu dabartinę Kauno miesto valdžią. Nors ji nestato "auksinių" tualetų, nors ji nesprogdina tiltų (tas exmeras jau sėdi seime), nors dabartinė valdžia remontuoja Kauno gatves, bet jie drąsko Kauną kitaip, savaip. Drasko iš peties.

Toliau tiesas šiame straipsnyje dėliosiu paprastai, ramiai, taip kaip tai moka viešumoje daryti Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Kaip pirmoje klasėje - padėliokim pagaliukus. Loginius. Rašyti reikia paprastai, kad tekstą suprastų net "Klausimėlio" herojai - ko gero tokių esama ir Kauno savivaldybėje. Remontuoti gatves daug protinių sugebėjimų nereikia.

Kauną valdo "Vieningas Kaunas" ir meras Matijošaitis. Šitas buvęs verslininkas - pagrindinis visų miesto reformų dirigentas.

Visvaldai Matijošaiti, negi jums rūpi tik savi...?

Reikia taupyti miesto pinigus. Kaip? Vienas iš būdų sujungti mokyklas - padaryti tokius Tarybinius ūkius. Kas buvo Tarybiniai ūkiai? Tokie stambus žemės ūkio dariniai, kuriami gamykliniu principu - gamyklos pramoniniu būdu augino bulvę, kiaulę ir grūdą. Sujungtose, sustambintose Kauno mokyklose-gamyklose bus auginami vaikai, sugrūsti kaip vištidėse. Bus auginama darbininkija. Juodos darbo jėgos reikės.

Kodėl miesto valdžia stambina mokyklas? Ne, ne vien taupymo sumetimais. Dar 2016 metais merijoje posėdžių metu jie kalbėjo, kad mieste vaikų mažėja ir mažės. Klasės nepilnos, mokytojai be užsiėmimo, dirba ne pilna koja - reikia taupyti. Atleisti mokytojai bus priversti ieškoti darbo - ko gero ras.

2016m. viename miesto tarybos posėdyje, kuriame ėjo kalba ir apie V. Bacevičiaus mokyklą, tarybos narys Vasilijus Popovas rėžė: "Tačiau gyvenimas verčia daryti sprendimus ir mes turim juos priimti. Tai tiesiog neišvengiami dalykai. Tuo labiau, įvertinus, kiek Kaune sumažėjo gyventojų ir moksleivių, tai jau turėjom uždaryti ne vieną ir ne dvi mokyklas - gal kokias 10 ar net 20".

Tuo tarpu šiemet su fanfarais ir prezidentės D. Grybauskaitės palaiminimu šimtmečio proga iškeliamos trys idėjos Lietuvai. Viena jų "Mokytojo profesija iki 2025-ųjų turi tapti prestižine". Tikrai taip ir bus - Kaunas jau eina tuo keliu. Neprestižiniai pedagogai ieškos darbo, o prestižiniai nueis dirbti į privačias mokyklas arba mokyklas globojamas "Vieningo Kauno". Mes jau žinome, į Kauną ateina "Šiaurės licėjus" - ten bus mokoma pagal skandinavų modelį. Tačiau reikėtų pasikalbėti su lietuviais emigrantais ko ten vaikus moko. Buvau Norgėje, šnekėjausi su viena lietuve, kuri juokiasi iš tenykščio švietimo lygio - savo vaikus moko namie, kaip senais laikais Lietuvoje.

Taigi, anot savivaldybės tarybos narių, vaikų mažės, o mokslo kokybė gerės - pinigai bus taupomi. Galų gale privačios nukonkuruos valstybines, nes tos gaus mažą finansavimą arba jokio, kaip V. Bacevičiaus mokykla jau kuris dešimtmetis, ir palaipsniui bus marinamos - kad klestėtų privati švietimo sistema. Bus kaip Amerikoje.

V. Bacevičiaus mokykla švenčia 100 metų jubiliejų.

Tačiau buvusio verslininko vadovaujamas "Vieningas Kaunas" prieštarauja pats sau. Pagal jo planus vaikų atvirkščiai - turėtų daugėti. Arba mes kažko nežinome.

Jie tvarko gatves, pjauna medžius - Kaunas tvarkosi. Kyla stikliniai pastatai - kol kas ne dangoraižiai. Taip ruošiamasi pritraukti verslą, užsienio kapitalą, kad šis sukurtų naujas darbo vietas. Kad kauniečiai neišvažiuotų ir čia būtų gera gyventi. Ten dirbs jaunuoliai ir merginos - įsimylės, kurs šeimas ir gimdys vaikus, nes turės darbo ir pinigų. O gal nekurs šeimų, nes vaikai brangūs, prekybos centre akcijinių vaikų nenusipirksi. Ko gero tos šeimos neaugins vaikų, nes neišgalės. Nes valstybės politika nukreipta prieš šeimas - visi žinome, kaip negrįžtamai nuo 2009m. apkarpytos išmokos mamoms. Jaunos šeimos dirbančios užsienio kapitalui vaikų neaugins dar ir dėlto, jog  vidutiniai atlyginimai bus 500-700€. Dabar taip yra. Nueikite į "tarnautojų gamyklas" ir pasižiūrėkite kaip merginos ir vaikinai nuolankiai susėdę didžiulėse salėse varvina akis prie kompiuterių - tarkim, vokiečiams atlieka buhalterines paslaugas. Nes pas mus pigu, nes pas mus pigi ir protinga darbo jėga. Taigi vaikų tikrai nebus. Atrodo, kad Kauno valdžia eina teisingu kelius stambindama mokyklas, naikindama pradines mokyklas. Teisingai - reikėtų uždaryti ne 10, ne 20, gal net visas.

Paplokime tėveliams, kurie išdrįsta auginti vaikus Kaune!

Tačiau...

Vilniaus universiteto (VU) Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Rolandas Tučas išnagrinėjo, kaip 2017 – 2021 m. Lietuvoje kis ikimokyklinio, mokyklinio ir studentiško amžiaus asmenų skaičius.
„Ikimokyklinio amžiaus vaikų demografinės grupės skaitlingumo kaita regioniniu aspektu nebus vienoda: tose savivaldybėse, kuriose didelę gyventojų dalį sudaro reprodukcinio amžiaus gyventojai (Vilniaus m. sav., kai kuriose didmiesčius supančiose „žiedinėse“, taip pat dalyje „kurortinių“ miestų savivaldybių) ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius išaugs (Kauno r. sav. – net 8 proc.), " - tvirtina jis.

Argi V. Bacevičiaus mokykla ne jauki?

Kuo tikėti? Mokslininku ar vidutinio sugebėjimų, trumparegiais valstybės klerkais, nesvarbu, kad jie stambų verslą kažkada sukūrė. Sukti pinigą ir valdyti miestą - skirtingi dalykai. Pagal kompetencijos dėsnius, nebūtinai geras specialistas gali būti geras administratorius ir atvirkščiai. Tas pats galioja ir verlininkui. Nebūtinai sėkmingas verslininkas gali sėkmingai valdyti miestą.

Rolandas Tučas tvirtina, kad artimiausiu metu Kaune vaikų padaugės net 8 proc., net nepriklausomai nuo Matijošaičio ruošiamų naujų darbo vietų. Kaip suprantate, jų tikslas ne tas. Miestui užsienio kapitalo reikia, kad papildytų biudžetą, o ne miestiečio kišenes. Kad papildytų biudžetą ir galėtų globoti "savas" mokyklas.

Ir vistik, atėjus užsienio investitoriams atsiras vadovų ir aukštesnės kategorijos vadybininkų sluoksnis, kurie uždirbs tiek, jog įstengs savo vaikus leisti į privačias mokyklas, arba "globojamas" mokyklas. Prakutęs jaunimas norės gyventi centre ir Žaliakalnyje - čia apstu apleistų sklypų. Jiems reikės naujų privačių mokyklų centre ir Žaliakalnyje. Tačiau Matijošaitis yra toliaregis, jis jau dabar bando išvalyti tą sklypą, kuriame stovi V. Bacevičiaus šimtametė mokykla. Nesvarbu, kad pastatas yra miesto istorinis paveldas. Kai nori viską gali sutvarkyti kaip reikia.

Ko vertos šitos pastangos?!

2016 metais buvęs V. Bacevičiaus mokyklos Tėvų tarybos pirmininkas Kęstutis Markevičius vienai lelevizijos laidai kalbėjo: "Dalis miesto tarybos narių savivaldybės koridoriuose neslėpdami sako, kad šitas pastatas yra numatytas parduoti - pastatas, sklypas... mes nežinom, negalim įvardyti kas domina. Greičiausiai jau yra numatyti ir būdai kaip šitą pastatą išbraukti iš paveldo sąrašų ir yra kažkokie rimti investiciniai projektai."

Bet iš tiesų, kodėl V. Bacevičiaus mokyklą reikia uždaryti? Ogi ji neatitinka higienos normų, nes per maža sporto salė ir dar šio bei to trūksta, ir dar mirtinai trūksta remonto. Praeikite pro tą mokyklą, pamatysite - išorė baisi, dažai atsilaupę. Seniai dažyta. Savivaldybė jokiems remontams neskiria pinigų... ir jau labai seniai. Mokykla neperdažyta nuo 1997m., o gal paskutinį kartą ją tepliojo tik sovietmečiu. Čia tokia pigi smulkmena, kai tarkim tuo tarpu 2016m. Panemunės pradinės mokyklos futbolo-teniso aikštelės įrengimo antrojo etapo darbams apmokėti skyrė 27,5 tūkst. eurų. Kažkodėl ėmė ir skyrė. Tuoj suprasite kodėl...

Ponia Jurgita, pjaustykite, pjaustykite šimtametę mokyklą...

Tėvų bendruomenė labai seniai savo asmenine iniciatyva parengė mokyklos rekonstrukcijos planą, netgi jį vizualizavo, sudarė sąmatą - reikia tik 350 tūkst. eurų. TIK. Bet jų miesto biudžete "nėra". O kodėl jų "nėra"? Galimai jie nukeliavo į kitą miesto galą. Ten yra tokia Panemunės pradinė mokykla, kuri ko gero per rekordiškai trumpą laiką buvo rekonstruota ir pinigų jai atsirado. Kodėl? Ogi ten netoliese gyvena mūsų meras Matijošaitis - juk reikia geros mokyklėlės anūkėliams. Reikia. Ten yra ir tas istorinis tiltas per Nemuną, kurį mūsų meras atstatė-pastatė. O kodėl? O kaip kitaip - juk merui dažnai ko gero tenka per jį važinėti iš darbo į namus ir atgal. Ten ir atgal... Ogi nepaprastai veikli tos mokyklos direktorė priklauso "Vieningam Kaunui". Iš tiesų Kaunas yra vieningas - tai faktas. Gal aš ir klystu, gal savivaldybė tai mokyklai tik trupinių davė, nesgi veiklioji direktorė (V.Bacevičiaus mokyklos direktorei J. Bugenienei reikėtų tik pasimokyti) per 2016m. teisėtai "prisitraukė" net 134,2 tūkst. eurų. Ko gero tam pačiam "Vieningam Kaunui" prijaučiančios įmonės ir sunešė pinigėlius. Gal? Faktas, jog direktorė yra administratorė, o ne pigių intrigų meistrė, kaip ponia Bugenienė. Ten jie turi Kauno Panemunės pradinės mokyklos paramos fondą.

Ir jeigu V.Bacevičiaus pradinės mokyklos tėveliai tik per didelius vargus 2016 metais įstengė patekti į mero kabinetą ir pasikalbėti, ir netgi dar pavyko apsižodžiauti - mat meras tik televizijos laidose yra malonus ir švelnus - tai į Panemunės mokyklos rugsėjo 1-ąją ateina mielai, mielai pašneka ir net ką nors padovanoja.

Jurgita Bugeniene, jūs esate šaunuolė!

Visiškai nėra keista, jog apie 2015 metais 9 ar 10 Kauno mokyklų apskritai neturėjo higienos paso, kuriose įvardijama ar ta mokykla atitinka higienos normas. Tačiau prie jų niekas nesikabinėja, joms tai nėra pretekstas užkabinti ant mokyklos durų spyną, o mokinukus išspjauti kur nors... Niekas prie tų mokyklų nesikabinėja, o va štai V. Bacevičiaus prdinė mokykla, nors ir turėjo higienos pasą, miesto valdžiai būtinai prireikė jį sustabdyti. O mums, tėvams, teko gintis teismuose. Bet jūs jau supratote... Čia yra geras sklypas. Beje sklype yra gražių medžių - juos savivaldybė, ko gero leis nupjauti naujiems savininkams. Ten yra gražus ąžuolas, bet nafik jo reikia. Šimtmečio proga pasodintas kitas ąžuoliukas, kurį mūsų mokyklai padovanojo garbingi svečiai... Ne, ne... ne Visvaldas Matijošaitis. Jis net tokiomis progomis vienoje seniausių Lietuvos pradinių mokyklų nesilanko - neįdomu, nenaudinga. Ir tą naują ąžuoliuką, tą "susną", ko gero išraus... kai mokyklą sunaikins. Jei sunaikins...

Ąžuolą ir ąžuoliuką teks nupjauti!

"Vieningas Kaunas" yra toks vieningas, kad jam nusispjaut į eilinį kaunietį. Jau nekalbu apie tai, jog jie mus kaip kiniečius nori visus priversti centre važinėti dviračiais. Na, bet jie pamiršo, kad čia kita klimato zona.

Tokia yra logika: vaikų mažėja, bet šeimos gyvens geriau ir visgi vaikų bus. Mokyklos jungiamos, stambinamos, kad jose gerėtų mokymosi sąlygos, bet ko gero jos visgi prastės. Tačiau daugės privačių ir "globojamų" mokyklų. Štai ir ta Žaliakalnio progimnazija, į kurią nori įkišti V. Bacevičiaus mokyklą, ir ji neturi normalios sporto salės. Planuose salė tik bus statoma. Planuose ji jau statoma kuris laikas. Bet ko gero niekas jos nestatys. O kam? Juk bus išvalyta erdvė privačioms mokykloms ateiti. Tačiau mažesnes pajamas turinčių vaikų tėvai turės tenkintis bile kokiu mokymo lygiu ir gyvens Panemunėje, bet vaiką veš į Viljampolę. Gyvens Šilainiuose, bet vaiką veš į Aukštuosius Šančius... arba į Jonavą. Beje, dar pirmokėliai galės į mokyklas keliauti dviračiais, kaip ir jų tėveliai į darbą: žiemą, rudenį, per lietų ir speigą. Arba dardėti troleibusais. Iš tų vaikučių auganti Kauno banditų jaunoji karta (tokie, neprižiūrimi gatviniai) atiminės pinigus, mobiliakus, pakeliui spardys šiknas ir dar kitaip linksminsis.

Vaikų sielos yra tyros, bet vieningi dėdės tuoj juos išmokys, kaip reikia gyventi!

Kaunas tikrai tvarkosi ir susitvarkys. Ne taip kaip jūs norite, o taip kaip reikia. Ir nieko čia jūs nepadarysite - Visvaldas Matijošaitis yra senas buvęs policijos pareigūnas. Premjeras Saulius Skvernelis yra buvęs policijos pareigūnas. Abu jie kolegos. Jų vietoje aš tikrai susitarčiau, kad man leistų mieste tvarkytis kaip norisi. Jokiu būdu netvirtinu, kad taip yra, gink dieve - mūsų valdžia yra skaidri.

Reformos pas mus nuolat daromos ne todėl, kad taip dažnai ką nors reikia reformuoti, o todėl kad jos būna trumparegės ir vidutinybių sukurtos, todėl prastos. Tada prastą reformą tenka reformuoti dar kartą. Ir vėl dirba tie patys vidutinybės - reformos tada virsta jovalu. Bet šitoj vietoj laimi verslas - jis visad pasinaudoja palankiomis sitaucijomis.

Galimai, esu neteisus, nes nedirbu švietimo sistemoje. Tačiau aš baigiau Vilniaus universitete žurnalistiką ir nors, kaip gydytojai, jokios hipokrato ar kaip seimūnai priesaikos nedaviau, nors nebedirbu žuirnalistu - širdyje aš juo esu. Širdyje už paprastą žmogų.

Ir pagalvokime apie reformas iš esmė - kuo būtų virtęs šachmatų žaidimas, jeigu jis nuolat būtų buvęs reformuojamas, nes neva laikmečiai keitėsi?

Sutikite, kai viena iš idėjų Lietuvai yra padaryti mokytojo darbą prestižišku, kai V. Bacevičiaus mokykla turi šimtametę istoriją ir kai mes skęstame nepriklausomybės atgavimo šimtmečio euforijoje - tą pradinukę-medinukę tikrai reikia uždaryti.

Aš kaltinu!

Daugiau skaityti ta pačia tema:

"Vaikų" fermos ir "Vieningas Kaunas" - Kaunas tvarkosi! 

  Aš kaltinu!

  Švietimo reforma Kaune: uždaryti šimtametę mokyklą! 
Kokia tikroji pastato būklė? 
"Verslo angelai" ir V.Bacevičiaus pradinė mokykla
Lietuvi, tu esi statistinis vienetas 

Reforma Kaune: šimtmečio proga uždaryti šimtametę mokyklą!

V. Bacevičiaus mokykla

420-oji istorija. Šia tema jau esu rašęs - žiūrėkite čia >>
Teismas 2018.02.23 nutartimi pasakė, kad 2016 metais savivaldybės priimtas sprendimas – sujungti mokyklas nuo 2016.08.31 dienos – buvo pagrįstas. Mes nepralaimėjom mūšio, tik ketindami mokyklą uždaryti, valdininkai turi įveikti dar keletą etapų. Visų pirma, atsirado kitų aplinkybių ir valdininkams dar reikės pakovoti, kad mus įveiktų.
Jeigu mus įveiks, pasižiūrėkime kur ir kaip mūsų vaikus ruošiasi sukišti ir "suskaičiuoti". Ši rašliava ne straipsnis spaudai - spaudai tokie netinka ir nereikalingi. Tai tiesiog šių dienų realijos. Rašau, kad žinotumėte ką mačiau, ką patyriau ir ką išgirdau.
Iškart pabrėžiu: tai nėra oficiali nei tėvų tarybos, nei mokyklos tarybos nuomonė ar pozicija - tai tik mano, kaip tėvelio, kaip mokyklos tarybos nario reportažas su tam tikrais pamąstymais.
Dar pabrėšiu: tik nekaltinkim mūsų mokyklos direktorės. Ji tik savivaldybės samdoma darbuotoja, mokyklai administruoti. Ji pakliuvo tarp dantračių ir spaudžiama iš visų pusių. Mūsų priešas yra ne ji. Mūsų priešas yra Kauno valdžia su visais švietimo skyriais ir kitais tiuningais. Mūsų nedraugas yra ponas Matijošaitis, nes jis per tą laiką, kol mano berniukas lankė V. Bacevičiaus mokyklą, nė piršto nepajudino, kad mokykla būtų išgelbėta. Ne tik jis, bet ir nė vienas bet koks savivaldybės darbuotojas nesiteikė ateiti į mokyklą ir susitikti su tėvais, išgirsti mūsų nuomonę.
Mūsų!
Kam jie dirba? Mums ar sau? Be abejo, sau.
Mes Matijošaičiui ir jo šutvei rūpėjom tik tol, kol nelaimėjo rinkimų. Mes, trečių, ketvirtų klasių tėveliai, matėm jų lankstinukus su neaiškiais pažadais neuždaryti mokyklos - pastatyti ant kojų. Bet paskui, kai užpakaliai sukrito į kėdes - atėjo laikas medžiams pjauti. Reformoms. Kad jos vyktų, kažką reikėjo nupjauti. O jeigu pjauti, tai reikia pjauti medį kurs auga geresnėje vietoje, kad ten būtų galima paskui ką nors pastatyti. Ir apskritai, reikia ką nors reformuoti, nes REIKIA. Jei nieko neišardai ir neorganizuoji, vadinasi tavo kieme nevyksta reformos. Tarsi tos reformos mums būtų kaip malonus šou.
Anksčiau, o taip pat ir šiandien mus vėl prireikė antstolio – oficialaus žmogaus, liudininko, bešališko liudininko, kuris kartu su tavimi vaikšto, stebi ir užsirašinėja. Jis nėra suinteresuotas. Jis tik atlieka liudininko funkciją. Pralaimėtoje byloje antstolio informacija buvo apie už 2015-2016 m. vėlesnius įvykius, dėl to nepadėjo, tačiau tai buvo ana byla. Pamirškim ją. Eikim toliau... Nors daugiau nei dvejus metus trukusi byla pralaimėta - kova ne. Tėvų taryba nusprendė nepasiduoti ir kovoti toliau. Iki galo. Nes reikia. Nes negali mums valdininkai lipti ant galvų ir dergtis kaip nori. Mes nesame statistiniai skaičiukai, kuriais galima manipuliuoti kaip norisi – mes turim savo gyvenimus... ir vaikus.

Kai mus prieš dvejus metus norėjo sukišti į Žaliakalnio progimnaziją buvo viena, o dabar ko gero kažkas pasikeitė. Todėl mes, Tėvų taryba, pasikvietėm antstolį ir dar kartą apsilankėme (2018.03.06) Žaliakalnio progimnazijoje pasižiūrėti, kur Kauno valdžia nori sukišti mūsų mokinukus, jei visgi mus išmestų iš tos V. Bacevičiaus medinukės. Juk mums ne visvien, kur mokytųsi mūsų vaikai, ar ne? Juk mūsų vaikai ne jūrų kiaulytės. Net toms mes perkam erdvius ir gražius narvelius. Na, bet tai yra privatus reikalas. Valdiškas reikalas yra kitoks.
Be abejo, į Žaliakalnio progimnaziją mes, trys tėveliai ir antstolis ėjome direktoriaus neįspėję, jam nepranešę, kad viskas būtų natūralu - taip kaip yra, o ne taip kaip norėtųsi parodyti. Ėjome pamokų metu, kad mums nerodytų tuščių klasių, kuriose nežinia kas vyksta pamokų metu. Mes gi dabar matėme tikrąją realybę su visais mokinių skaičiais, triukšmais ir kvapais.
Pirmiausia susėdam prie stalo direktoriaus kabinete:
“Direktorius: Aš 106 priimsiu. Aš ir vedėjui raštu atsakiau, su parašu, patvirtintau - priimsiu 106. Man V. Bacevičiaus pradinės mokyklos direktorė davė vaikų skaičių. Reiškia, dabartinių pirmokų, kurie taps antrokais yra 29. Dabartinių antrokų, kurie taps trečiokais yra 38. Ir dabartinių trečiokų, kurie taps ketvirtokais - 38. Reiškia, ketvirtos klasės baigia mokyklą ir...

D. Varnas: Ir pereina pas jus...
Direktorius: Nepereina - jie baigia mokyklą. Jie eina, kur tėvai pageidauja.
D. Varnas: Pas jus pageidaus...
Direktorius: Jeigu bus laisvų vietų, juos bus galima priimti.
D. Varnas: Jei bus laisvų vietų kur?
Direktorius: Į penktą klasę...
D. Varnas: Į penktą klasę, net jei jums priklausančioje teritorijoje mokosi, jūs nepriimsite?
Direktorius: Keturi vaikai... laisvų vietų...
D. Varnas: Pas jus laisvų vietų tik keturi?
Direktorius: Taip, kadangi baigę pradinio ugdymo programą, pageidaujantys tęsia mokslą toliau šitoj... antroj pakopoj... Reiškia, šita suma yra 106 mokiniai /.../ Aš visada komplektuoju dvi pirmas klases.
D. Varnas: Tai gal galėtumėte vis dėlto mus palydėti, parodyti kur sutalpintumėte V. Bacevičiaus mokyklos mokinius?
Direktorius: Palaukit. Dabar su skaičiais. Žiūrėkit... 29... kur aš juos talpinu... Aš ir Mažeikai rašte esu parašęs, čia nėr ko slėpti. 29 mokiniai tai yra... Iš jų atminusuojam 5 mokinius. Lieka 24 mokiniai – komplektas, kaip ir reikalaujama... O tie 5 vaikai papildo mano nepilną klasės komplektą... Toliau... Antras komplektas - antrokų. Antrokų yra 38. Pas mane yra trys klasės - ne visai pilnos. 2C yra 18 vaikų. Na, iš to skaičiaus metu vaikus... na, perskaičiuoju vaikus... iš tų 38 metu 10 ar 8 į šitą klasę... tai aš sudarau vėl pilną komplektą ir taip padarau dar vieną klasę ir jai reikia dar vienos patalpos.
D. Varnas: Iš 38 atėmus kažkiek, kiek liks?
Direktorius: 24... gal 26.. Aš nežinau kaip bus, kiek mokinių ateis... Štai iš 38 aš paimu 8, ar ne - lieka 30.
D. Varnas: Tai lieka dar 30 vaikų.

Direktorius: Iš tų dviejų klasių dar vienai klasei reikia patalpos.
D. Varnas: O jūs manot, kad 30 vaikų vienoj klasėj gali mokintis?
Direktorius: Ne, kodėl 30. Tai dar yra į kitą... Yra dar 2A klasė...
D. Varnas: Tai kiek dabar ten vaikų mokosi?
Direktorius: 24 /.../ ką tai reiškia... reorganizacija vyksta ir aš juos patalpinsiu tuos vaikus...
D. Varnas: Mes ir domimės...
Direktorius: Dar vienai klasei, kuri bus nepilna - čia užleisiu... kabinetą šitą...
D. Dominykas: Jūs direktoriaus kabinetą užleisit?
Direktorius: Taip. Čia klasė bus.
D. Varnas: O kur jūs būsite?
Direktorius: Kadangi centralizuota buhalterija, buhalterė išėjo, tai aš į jos kabinetą persikraustysiu.
D. Varnas: Tai dabar sakykit, prašau... jūsų 2C klasė šiandien turit 24 mokinius ir iš tų mūsiškių 30-ies, kaip suskaičiavote, įterpsit 2 mokinius?
Direktorius: .... aš jums geriau... ką čia skaičiuoti... neturiu laiko, man reikia važiuoti...
D. Varnas: Mes irgi turim darbų. Dar turim keturis aukštus su jumis apeiti.
Direktorius: Nebūtinai... Ar būtinai?
D. Varnas: Na, matot, mes tarybos nariai, mums rūpi.
Direktorius: Bet jūs jau vaikščiojote vieną kart...
D. Varnas: Bet juk keitėsi metai...
Direktorius: Keičiasi metai, keičiasi vaikai... čia teoretiškai viena, o praktiškai gali būti visai kas kita...
D. Varnas: Jūs sakot, 2C turės 26 vaikus įskaitant mūsiškius 2. Liks 28. Tai kur jūs juos dėsit? Į vieną klasę?
Direktorius: Į vieną, taip.
D. Varnas: Ir 28 mokysis vienoj klasėj? Vienoj patalpoj. Tai čia ta antroji patalpa kurios trūksta...
Direktorius: Galim eiti per klases – aš jums iškart parodau...”

Supratote? Viską supratote? Mūsų vaikai "neturi" nei draugų, "nėra" užsimezgę taip svarbūs tarpusavio santykiai, kurie mažina stresą ir sukuria saugią socialinę aplinką klasėje - jie tik statistiniai skaičiukai: paėmei, numetei, įkišai, įgrūdai, sumakalavai, atėmei, pridėjai. Klasės bus išardytos, apardytos... Bus įvykdyta giljotinos reforma.
Taigi... Direktorius aukoja savo kabinetą vienai klasei. Perbėgu akimis per patalpą... ką aš žinau, man pasirodo mažoka tiems 26 ar 24 vaikams. Na, gerai, išeiname pasižiūrėti ką direktorius turi. Apžiūrim 2C klasę, į kurią būtų "atskaičiuoti" 10 bacevičiukų. Klasė, kaip klasė, vyksta mokiniams pamoka, nors diena saulėta, bet tamsoka. Vis ne rūsys. Einame toliau. Žaliakalnio progimnazija, kaip pelių namas - koridoriai, koridoriukai, laiptai... Į vieną vietą patenki per vieną galą, kad patektum kitur turi nusileisti žemyn ir vėl pakilti - na, žodž... Tas man "patinka" - vaikai lakstydami laiptais ir landžiodami kaip peliukai koridoriais galės kojas treniruoti, orientacija erdvėje lavinsis.
Nueinam į dabartinį mažiuką technologijų kabinetą. Pasirodo tas bus iškeltas į pusrūsį ir atsilaisvins patalpa dar vienai klasei - jau trys "patalpos", trys "atskaičiuotos" klasės. Toliau apžiūrim dabartinį užsienio kalbų kabinetą, kurį irgi numes į rūsį ir padarys erdvės dar vienai mažiukų klasei. Patalpa tokia visai padori. Ką aš žinau - kaip mėgsta sakyti žmonės, kai neturi aiškios nuomonės...
D. Varnas: Tai sakot užsienio kalbų klasę iškelsit į...
Direktorius: Iškelsim... Gal ne į rūsį, gal kitur...
D. Varnas: O kur kitur?
Direktorius nebesugeba atsakyti į klausimą. Juk suprantama - Žaliakalnio progimnazija ne guminė. Gal dar yra koks valytojos kambariukas - ten ką nors įkels... Juokauju.
Toliau paaiškėja, jog 1 aukšte esančią biblioteką nukiš į pusrūsį ir taip atsilaisvins dar viena patalpa, dar vienai klasei. Nepatiko man ta patalpa: tamsi, niūri - bibliotekai tinka, o mokymuisi... Kaži, kaži... Na, bet... V. Bacevičiaus patalpos neatitinka higienos normų, bet Žaliakalnio progimnazijoje atitiks, nes taip REIKIA.
Leidžiamės į pusrūsį... Pusrūsis, kaip pusrūsis - pusę patalpos po žeme, langai aukštai. Biblioteka atsidurs šalia valgyklos iš kurios trenkia nemalonus kvapas - ventiliacija prasta. Vėl einam ratais, koridoriukais... Beeinant vienam iš mūsų kyla klausimas, o kaip būtų sprendžiama vaikų evakuacija, jei kokia bėda užpultų. Direktorius numykia, jog dar spręs, dar galvos... O ką čia gali sugalvoti, jei pusė mokyklos peliukų urvyne įkurta. Kažkokiais aplinkkeliais pasiekiame kitą pusrūsį, kuriame pagal užrašus buvo kažkokia "Zuikio mokyklėlė" - čia bus atkelta technologijų klasė. Ech, kad Žaliakalnio progimnazijos tėvai žinotų, kas jiems ruošiama, kaip jų sūnūs ir dukrytės kartu su bacevičiukais mokysis, kai įvyks (jei tik įvyks) ta miesto valdžios trokštama reforma.
Direktorius: Klasės čia negaliu daryti, kadangi higienos normos to neleidžia.
D. Varnas: O manevrines galite...
Direktorius: Taip. Tokios, kur valandai-dviem - galime.
D. Varnas: Vadinasi vaikas negali būti visą dieną tokioj patalpoj, bet valandą gali...
Direktorius: Nu jo, tas dvi, tarkim, technologijų pamokas jis laisvai gali būti.
D. Varnas: paskui jis nueis į užsienio kalbų pamokas - irgi pusrūsyje? Jeigu pagal tvarkaraštį taip susidėlios? Ir dar po to bibliotekoje pusrūsyje pasėdės ir eis mokytis į pirmą aukštą?
Direktorius: Taip, jo.
Čia mintyse sukalkuliuoju - juk bus pažeidžiamos tos higienos normos: jei ir technologijų pamokos ir užsienio kalbų pamokos paeiliui pusrūsyje - vaikas pusę dienos praleidžia pusrūsyje. Hmm... Logika!
D. Varnas: Dar jūs minėjot, kad į pusrūsį kelsit ne tik technologijas, ne tik biblioteką, bet ir užsienio kalbų kabinetą. Tai kur ta užsienio kalba bus?
Direktorius: Užsienio kalbą mes... tai vaikščios per kabinetus...
D. Varnas: Ar yra dar pusrūsyje laisvų patalpų?
Direktorius: Nu, ten gali... kur biblioteka būti... užsienio kalbos pamoka...
D. Varnas: Tai bibliotekoj vyks užsienio kalbos pamokos? O kaip tada vaikai ateis pasiimti knygas?
Direktorius: biblioteka nedirba, kai vaikai pamokose.
Visiškai tapo nesuprantama, kaip bus organizuojamas bibliotekos darbas po “reorganizacijos”… rūsyje ir tik per pertraukas…!
Ir visiškai tapo neaišku kur ir kaip mokysis vaikai tos užsienio kalbos: ar kažkur ar bibliotekoj pusrūsy? Na, žodžiu, pirmiausia padarysim, o paskui galvosim. Nėr ko sukti galvos - dar nusisuks. Pavyzdžiui, anot direktoriaus, kol vaikai viską palikę klasėj užsiiminėja kūno kultūra, kiti vaikai į tą klasę ateina mokytis užsienio kalbų? O ką? Kaip pokariu... Nusispjaut.
Acha... įkišam nosį ir į kūno kultūros salę - tokį nedidelį erdvinį kubą, išmuštą OSB plokštėm. Sportuoja apie 30-40 vaikų. Pajuntu, jog trūksta oro – tvyro prakaito ir šilumos smogas. Pastebim, jog čia nėra ventiliacijos. Direktorius paaiškina, kad galima pravėdinimui atidaryti langus. Žinoma, galima. Ir OSB plokštės "neišskiria" jokių cheminių medžiagų. Bet čia viskas dėl to, kad Žaliakalnio progimnazija niekaip nesugeba pasistatyti naujos sporto salės, kad mokykla atitiktų higienos normas. Apie salę skirtą renginiams nė kalbos neina – tokios čia nėra. Apie 50 vaikų Kovo 11-osios šventei repetuoja mums matant - šoka ir dainuoja mokyklos fojė, įjungta garsi muzika, o šalia yra mokymosi klasės, už kurių – galbūt tikybos, galbūt lietuvių, matematikos ar muzikos pamoka. Viskas gerai. Parepetuoti galima nuvažiavus ir į Akropolį – ten irgi yra laisvų erdvių. Jūs tik pagalvokit, problemą atrado! Panašų vaizdą antstolis ir prieš metus fiksavo – fojė vyko stalo teniso užsiėmimai su mokytoju, stovėjo 4 stalo teniso stalai.
D. Varnas: Tai direktoriau, reziumuojam... Jūs matote pas save 4 laisvas patalpas...
Direktorius: Taip.
D. Varnas: O į penktas klases iš mūsų mokyklos priimsite tik 4-6 mokinius?
Direktorius: Nežinau ką priimsiu. Nauja tvarka. Nuo rytojaus tėvai ima pildyti prašymus ir jeigu jie deklaruoti čia anksčiau, tai jie pateks...
D. Varnas: Tai mūsų penktos klasės (dabartiniai ketvirtokai) automatiškai nepateks?
Direktorius: Ne. Apie tai nė kalbos nėra.
D. Varnas: O ką mums daryti? Tiems tėvams, kurių vaikai dabar mokosi V. Bacevičiaus mokykloje, ketvirtoje klasėje?
Direktorius: Duoti prašymus į kitas mokyklas.
D. Varnas: Į ne savo teritorijos?...
Direktorius: Tėvai galės paduoti prašymą į 5 mokyklas.
D. Varnas: Bet jei mokykla ne jų teritorijoje, greičiausiai gali ir nepriimti..
Direktorius: Tikrai taip...
D. Varnas: Arba galės eiti į mokamą mokyklą, ne valstybinę...
Direktorius: Pirmumas kaip ir parašyta... teritorijoj gyvenantiems vaikams...
-----------------

Daugiau skaityti ta pačia tema:

"Vaikų" fermos ir "Vieningas Kaunas" - Kaunas tvarkosi! 

  Aš kaltinu!

  Švietimo reforma Kaune: uždaryti šimtametę mokyklą! 
Kokia tikroji pastato būklė?
"Verslo angelai" ir V.Bacevičiaus pradinė mokykla 
Lietuvi, tu esi statistinis vienetas 

-----------------
Tai va, broliai ir seserys... Nors gyvenate Žaliakalnyje, nors esate savo teritorijoje, į savos teritorijos mokyklą, t. y. Žaliakalnio progimnaziją, jūsų bacevičiukas, dabartinis ketvirtokas, nepateks. Nes direktorius turi tik 4-6 laisvas vietas. Ir jeigu jūsų vaiko nepriims kitame miesto gale, trauksite į privačią mokyklą ir per metus mokėsite už vaiko mokslą kokius 4 tūkst. eurų. Kažkam biznis, kažkam reforma, o kažkam tik katinas maiše.
Kiekvienam tėveliui ir mamytei rūpi: "Na, kaip čia bus toliau? Kaip čia bus su ta V. Bacevičiaus medinuke pradine mokykla?
Valdžiai nusispjaut, kad jai praėjusiais metais sukako 100 metų. Nesvarbu kokia ta valdžia: ar vietinė ar respublikinė. Ji nėra mistinė ir mitinė - ji susideda iš gyvų žmonių, kurie turi savo planų ir jiems nusispjaut į mus, paprastus žmogelius rėplinėjančius šia žeme ir auginančius vaikus. Jei valdžiai labai reikėtų kokiu nors tikslu pasipuikuoti - nebūtų jokių problemų: tuoj atsirastų kažkokie niekingi 350 tūkst. eurų V. Bacevičiaus mokyklai remontuoti ir naujoviškai sporto salei pastatyti (kaip priestatą). Tai net ne milijonai. Tik tūkstančiai.
Mes švenčiame 100-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines, mus skandina propagandinėje euforijoje, bet 100 metų senumo mokyklą reikia uždaryti, sunaikinti, išdraskyti - kad Kauno centre neliktų pradinių klasių mokyklų. Juk nei miesto centre, nei Žaliakalnyje šeimų nėra, nėra ir vaikų ir nebus. Netikite? Tikrai Kauno Žaliakalnyje vaikų nėra. O jeigu ir yra, jeigu ten ir gyvena kažkokios šeimos, tai tegu savo pradinukus veža mokinti į Jonavą, Kėdainius, Marijampolę... o ko gero, būt geriausia, jei apskritai jie nesimokintų.
Valdžia V. Bacevičiaus mokyklai remontuoti ar renovuoti pinigų neturi, tačiau šeimos kuro išlaidoms pinigų tikrai turi. Gi koks skirtumas, jei tėvai kas rytą vers savo pirmokėlį ar antrokėlį, ar trečiokėlį keltis 6 val. ryto. Nusispjaut ant tėvų rūpesčio ir vargų. Tegu jie kankina savo vaikus ir tegu kiša kur nori - mokyklų yra. O jei TU neturi automobilio, vežk troleibusu - kur nors į kitą miesto galą. O jei negali nuvežti, palydėti ar ne vis vien - kam rūpi tavo vaiko saugumas? Niekam.
Tačiau jeigu kažkam užeitų noras pasipuikuoti datomis ir pasigirti, jog 100-ečio proga bus atremontuota šimtametė mokykla - pinigai iškart atsirastų. Netikit? Tikit. Ir ne tik pinigai, bet atsirastų viskas, kas reikalinga, kad tik būtų galima pasigirti. Tačiau Kaune, nei valdantiesiems, nei merui Matijošaičiui visiškai nereikia jokios kvailos pompastikos. Jie, žmonės praktikai, verslo žmonės. V. Bacevičiaus mokyklos sklypas tinkamas bet kam. Čia galima bet ką pastatyti: ar stiklinį pastatą su naujomis darbo vietomis arba tiesiog atiduoti kokiam nors verslininkui, kad tas įkurtų kokią nors "Magdalenos demokratinio ugdymo" privačią mokyklą.
Jus matote, kaip remontuojamos gatvės, pjaunami medžiai, kyla stikliniai pastatai... Jūs manote, jog apie jus galvoja? Tikrai ne. Viskas ruošiama verslui, kuris turi ateiti į Kauną ir padaryti už kelis šimtus per mėnesį visus "laimingus". Užsienio kapitalas ieško pigios darbo jėgos ir jiems reikia gražių gatvių, jiems reikia stiklinių pastatų ir jiems nerūpi ir nerūpės jūsų vaikas, nes jūsų vaikas ateityje turėtų būti pigi darbo jėga.
Todėl reikia kovoti iki galo, kad taip nenutiktų!
Daugiau ta pačia tema:
"Kaip "chalopas" ėjo į "dvarą"
"Velnias slepiasi detalėse..."

"Apie higienos normas..."
"Kauno valdininkas - dvikojis, beplunksnis gyvūnas"

"Vaikų" fermos ir "Vieningas Kaunas" - Kaunas tvarkosi! 

  Aš kaltinu!

  Švietimo reforma Kaune: uždaryti šimtametę mokyklą! 
Kokia tikroji pastato būklė? 
"Verslo angelai" ir V.Bacevičiaus pradinė mokykla 
Lietuvi, tu esi statistinis vienetas 

Daugiau ta tema:
Apie klasių drąskymus ir vaikų likimus - skaityk čia>>
Jei reikės, vaikus permesim anapus upės - skaityk čia>> 
Mokytojų darbas bus prestižinis - juos atleisime: skaityk čia>>
Apie direktorės veiklos ataskaitas - skaityk čia>> 

Veryga: "No pasaran!"

418-oji istorija. Kai tu pasižiūri į dugną - dugnas pažvelgia į tave.

Aš visad visokiems bomžams ir vergetoms, stoviniuojantiems prie prekybos centrų, besišaudantiems ant alaus bambalio duodu keliasdešimt centų ar kartais net eurą. Priežasčių bent kelios. Viena, man jų būna gaila ir puikiai suprantu kad, kai esi drebantis kretantis prastoj dūšioj, kaip tu susirasi kokį darbą, jei net normaliam žmogui jį sunku pasigauti. Žmogus dugne - jam sunku pakilti iš jo. Dugnas kaip akivaras, kai įsiurbia, išsikapanoti beveik ne pagal jėgas - ypač jei atsiduri gatvėje, nešvarus, be nieko. Žmogus kažką skandina alkoholyje ir nuskandina viską. Jau ir taip pas paprastą žmogų žodynas susideda iš keliasdešimties žodžių... Na, gerai, iš kelių šimtų... Alkocholis sunaikina viską ir lieka tik paskiri žodžiai ir keiksmažodžiai. Su tokiu turtu pas darbdavį sunkiai ką rasi. Lieka tik stovėti su kompanija prie prekybos centro ir šaudytis. 

Kita vertus, tokių žmonių man tiesiog gaila. Jie vistiek jau pasiruošęs mirčiai, tiesiog tik laiko klausimas. O iki tol norisi gyvenimą prastumti linksmai, "oriai" ir komfortiškai. Juk toks žmogus nenulėks į Kretą nupūsti nuo sielos civilizacijos ir globalizacijos skausmo dulkių. O išgėrus kažko nors kažkurį laiką toks vergeta pasijunta rojuje. Kai numirs, gal ten ir pateks jo dūšia - kas žino. Arba šventas Petras grąžins atgal į žemę, atgal į pirmą klasę. 

Bet svarbiausia priežastis, kodėl sušelpiu tokius bėdžius yra ta, jog niekad nežinosi, kada pats gali atsidurti jo vietoje. Ir tada tu norėsi tų 10 centų ant burnelės, o gal ir ant riekės duonos. Kita vertus, jei kažkam kažką iš visos širdies duodi, kažkur kitoje vietoje gal tau sugrįžta. Tikrai sugrįžta. Pamatysit - įrodysiu. 

Tiesa, niekad neduodu pinigų profesionalams, sėdintiems prie didmiesčių bažnyčių durų. Neduodu ir tiems suktiems snukiams - dažniausiai liūdnojo veido moterims - kurios apsimeta nebylėmis ir priėjusios prie lauko kavinių lankytojų, kiša jiems po nosimi visokius graudžius raštelius. Kažkada vaikystėje tėvas pasakojo istoriją apie ubagą, kuris savo dukrai iškėlė vestuves su fanfaromis ir karietomis, o juk sako buvo ubagų ubagas, skurlių skurlius. Profesionalai... Ne, jie man užuojautos nesukelia. O tikrąjį bomžą ar valkatą iš akių pažinsi, jie kaip nususę vilkai... dar užsilikę kažkokios žmogiškosios agresijos, bet tuo pačiu ir pasiruošę pabrukus uodegą nubindzenti į nešvarų kampą prie konteinerio. Bet jie niekad nežiūri užguito žvėriuko žvilgsniu. Jei neduosi cento, per padorų astumą tave gali pasiųsti ir nahui - bet per padorų atstumą. Savisaugos jausmas nenunyksta. Bet atrodo krypstu į akademinį bomžų elgsenos nagrinėjimą - aš ne apie tai...

Pasiėmiau iš lentynos "Medaus krupniko" - kažko užsimaniau stipraus saldumo - ir nupėdinau prie kasų. Pusbutelis kainuoja septynis eurus. Išsitraukiu piniginę. Ta išsipūtusi, kaip boba... pilna begalybės raudonų eurocentų. Tokių mažyčių, vos apčiuopiamų. Lietuviški centai būdavo normalaus dydžio. Ne be reikalo paėjo kalbos, jog reikėtų atsisakyti  smulkiųjų centų. Neva jų vertė tokia menka, kad mums patiktų suapvalintos kainos. Bet aš vis dar pamenu, kad 1 euro cento vertė yra 3.5 lito centas. Trys su puse yra daug. Ne, smulkiųjų euro monetų norima atsisakyti ne dėl bevertės vertės - jie pernelyg smulkūs. Žmones erzina. Atidarai piniginę ir neįžiūri, kokie ten trinasi: 1, 2 ar 5 nominalo. Turi čiupinėti, žiūrinėti, vartyti - tai erzina, gaišina. Ir tikrai norisi juos sviesti iš pykčio į kampą... Taigi. Jei smulkmenas panaikins, psichologiškai žmonėms pasidarys lengviau gyventi, bet ir vėl jie bus apiplėšti, nes šiuolaikiniai pirkliai viską suapvalins į didesniąją pusę. Faktas.

Atisdarau aš tą piniginę - ten dešimt popierinių eurų ir sauja visokio smulkaus metalo.

"Hmmm..." - galvoju: - "Nagi atsikratykim visu tuo turtu".

Iš akies įvertinu, kad ko gero užteks. Neskaičiuoju - tam yra pardavėja. Iškračiau visą krūvą centų į prekystalio lėkštutę. Neabejoju - pardavėja "apsidžiaugė". Bet čia tau ne kaimo parduotuvė, kurioje pirkėją gali pasiųsti ant kelių žodžių, čia didmiesčio prekybos centras ir būk malonus su klientu. Pardavėja kantriai skaičiuoja mano gėrį, kuris susikaupė piniginėje per kokį mėnesį.

Skaičiuoja, skaičiuoja ir... Ak, tas kiaulystės dėsnis, vakaruose vadinamas Merfio dėsniu - pritrūko 5 centų! Imu kuistis po striukės ir džinsų kišenes - nesinori išsiskirti su dešimčia popierinių eurų, bet ko gero teks... paimu pirštais banknotą, bet nespėju jo ištraukti - taip ir lieku sustingęs, nes...

...nes už nugaros išgirstu pragertą, džeržgiantį balsą:

-Palauk... duosiu penkis centus... palauk... va, imk... reikia žmogui padėti... - Žmogus padeda į lėkštutę centą. Nepažystamas Žmogus: nežinia kada prausęsis, apšepusiu šeriais veidu, suveltais plaukais, kažkokia iki blizgesio aptrinta sintetine striuke... bet Žmogus. Kaip Maksimas Gorkis sakydavo: "Žmogus - tai skamba išdidžiai!"

Žmogus, nes padeda prie mano pinigų 5 savo centus. SAVO! Pats jų neturi, bet man padeda. Pats gal tik eurą prie dūšios turi, bet man ateina į pagalbą. Jis supranta mano bėdą. Jam artimos problemos, dažnokai nutinkančios. Jei man būtų pritrūkę batonui, tas Žmogus taip nebūtų sureagavęs, bet man pritrūko buteliui. O tai jau yra visiškai suprantama ir DIDELĖ problema! Žmogus žmogui turi būti žmogus.

-Reikia padėti!.. Tegyvuoja IKI!... - sugargaliuoja ŽMOGUS.

Palieku dešimt eurų piniginėje, taip ir nespėjęs jų ištraukti. Lieku dėkingas ŽMOGUI. Dėkingai kilsteriu ranką. ŽMOGUS irgi pakelia... sugniaužtą kumštį aukštyn - suprask: "No pasaran!"

Mes nepasiduosim! Veryga, mes nepasiduosim!

Štai taip man sugrįžo mano paties gerumas. Laukti teko beveik 30 metų, bet sulaukiau. Sugrįžo pinigai - mažytė dalelytė per visą tą laiką įspraustų į nešvarius delnus pinigų. Tačiau sunkią minutę prasigėrusio girtuoklio ištiesta pagalbos ranka yra neįkainojama. Jis man atidavė ne 5 centus, o dalį savo širdies, dalį savo dūšios. Tai gali prilygti tik tam didvyriškam poelgiui, kai tratantis fašisto  kulkosvaidis nutildomas, dzoto šaudymo angą, užkemšant savo krūtine.

LIETUVI - tu esi tik statistinis vienetas!

Kauno V. Bacevičiaus pradinė mokykla

Nesuvokiu, kodėl taip gyvenimas dėliojasi, jog istorijas trinu, o paskui kai kurias vėl grąžinu gyvenimui. Taip ir su šita nutiko. Ji buvo publikuota 2016m. vasario 23d., o paskui, po gerų metų, kažkokio šišo pagautas ištryniau. Gal pagalvojau, kad jau neeaktuali ir niekam nereikalinga. Klydau. Praėjo du metai - niekas nepasikeitė. Istorija vis dar aktuali ir teisinga. Ko gero rytoj teismas nuspręs Kauno V. Bacevičiaus pradinę mokyklėlę, kuri praėjusiais metais atšventė 100 metų jubiliejų, uždaryti. Dabar toks laikas: viską uždaryti, sujungti, uždrausti, nubausti... nafik. 

Vienos žiniasklaidos vienas savininkų, kuris priklauso šiandieninei Kauno valdžiai ir kopja kojon žengia su meru Matjošaičiu, V. Bacevičiaus mokyklos tėvų komiteto primininkui pasakė: 

-Baikit jūs ten priešintis. Uždarys tą mokyklą - baikit juokus... Ji pasmerkta.

-Kodėl?

-Todėl, kad reikia daryti švietimo reformą ir kažką reikia uždaryti. Pasirinko jus.

Štai kaip ponai, prisiekusieji - teismas eina, ledai juda: reikia kažką aukoti, nes reikia parodyti, kad reformos Kaune vyksta...

146-oji istorija. Tai neplanuota istorija. Kaip gyvenime ir nutinka: žmogus planuoja, o Dievas nusprendžia.

Visi mes esame lygūs prieš įstatymą, tačiau kai kurie yra lygesni (Dž. Orvelas). Visi mes esame žmonės, bet kai kurie yra Žmonės. Valdžią mes mistifikuojame, pakylėjame. Kai sakome "valdžia" mes įsivaizduojame kažkokią belytę abstrakciją, kuri yra ir valdo mus. Bet iš tiesų ji susideda iš žmonių, kurie nuėję į valdžią pasijunta tarsi būtų tapę kitokiais žmonėmis - Žmonėmis. Tada mes jų atžvilgiu tampame liaudimi, masėmis, gyventojais, miestiečiais - statistika. Irgi esame tam tikra abstrakcija, kažkokia belyte mase - liaudies balsu, kuris yra kažkur, o dažniausiai nutilstantis ties balsavimo urna. Nesgi demokratija baigiasi ties ja. Toliau jau mus valdo Žmonės, kurie mūsų nebemato ir nebegirdi, nes mes esame tik statistiniai skaičiai.

Vakare, kai mes nusirengiame (neturiu omeny tų bedalių, kurie su visais rūbais miega kanalizacijos šuliniuose ir kitokiose nešvariose vietose) - tampame lygūs. Naktį bezdame, vartomės, prakaituojame po kaldromis, krenkščiame, švokščiame, sapnuojame, keliamės ir šliaužiame į tualetą, grįžtame ir taip iki ryto. Ryte viskas keičiasi... Bet kol dar plaunamės tarpkojus, krapštomės dantis ir ausis, kol dažomės lūpas ir skutamės barzdas dar vis esame daugmaž lygūs. Bet tuoj pat viskas pasikeičia kai užsimetame rūbus. Rūbas pakeičia žmogų, jam suteikia statusą. Taip iškart vieni tampa statistika, o kiti Žmonėmis.

Kai aš ryte pabundu, nežinau kas su manimi atsitiks tą dieną.

Kaune, Žaliakalnyje yra tokia pradinė V. Bacevičiaus mokykla. Medinukė. Beprotiškai senas pastatas. Tačiau jo niekas jau kuris laikas neremontuoja. Nenuostabu, nes vis pritrūksta lėšų. Valstybiniai darbai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui žmogus namą gali pasistatyti ir už 100 tūkst. eurų, o miestas už 300 tūkst. įstengia tik niekam nereikalingą tualetą suręsti. Buvo čia tokių, "auksinių" tualetų era Kaune. Visi girdėjome.

Pradėsiu pasakoti nuo antro galo, bet ne nuo to apie kūrį pagalvojo vyrai, bet jei ir pagalvojo, tai sąsajų galima surasti.

V. Bacevičiaus mokykla stovi geroje vietoje, šalia Savanorių prospekto. Labai geras žemės sklypas. Kiekvienas Žmogus, turintis pinigo gerai supranta reikalo esmę. Yra geras sklypas - jį galima paimti ir ten pastatyti ką nors stiklinio ir šviesaus. Neoficialiomis žiniomis, vadovaudamasis nuogirdomis, žinau, jog ten vieno garsaus kauniečio verslininko sūnus norėtų atidaryti vaikų darželį. Darželiai dabar yra ant bangos. Nesvarbu, kad mokyklą nori iškeldinti, dėl to, kad pastatas neva persenęs ir yra blogos sąlygos vaikams mokytis. Bet vaikų darželį ten bus galima atidaryti. Kaip?

Visų pirma reikia ten panaikinti mokyklą - ją iškeldinti, sujungti... Visi žinote, kad pas mus vyksta švietimo reforma. Jau 25-erius metus, kiek save pamenu nepriklausomoje Lietuvoje, nesibaigiančios reformos, kaip pavasariniai Šilutės-Rusnės potvyniai. Panaikinus mokyklą lieka tuščias pastatas, kurio planuojama paskirtis galėtų būti absurdiška, juoką kelianti: vieta kur susitinka buvę absolventai. Liuks! Be abejo niekas ten niekad nesusitinka, pastatas nešildomas, elektra ten nedega, po 3 metų namas ima griūti, išdaužomi langai, o finale kas nors tą paveldą padega... Na, kokie bomžai - tie, kurie vakarais nesirengia. Tada paveldo nelieka ir vietoj jo galima jau ką nors statyti "naudingo", pavyzdžiui privatų darželį. Tai čia toks natūralus paveldo naikinimo kelias. Bet yra ir civilizuotas: tereikia atlikti tam tikrą skaičių popierinių-biurokratinių machinacijų ir toje vietoje bus daroma tas kas reikalinga. Taip sakant, turtingas diedas visus siunčia: "Šikt!".

Tai čia yra reikalo vinis.

2017 vasarą, kai mokykla šventė 100 metų jubiliejų sukaliau tokį filmuką. 

Paklausykite ką šneka patys vaikai...

Taigi ne paslaptis, jog tą mokyklą lanko mano sūnus, pirmokėlis. Ir ją norėtų lankyti ir kitas sūnus, dar augantis. Mums ten gerai - mokykla arti, vaikams saugu nupėdinti. Mokykla maža, jauki. Juk kaip yra nuostabu pirmąsias klases baigti mažoje, jaukioje mokyklėlėje. Aš pusantrų metų lankiau kaimo mokyklėlę ir žinau, ir niekas man jokių arabų, ar sirijiečių į galvą nepripūs.

V. Bacevičiaus mokykloje yra nuostabios mokytojos, bet va bėda... Reikia mokyklai remonto, reikia didesnės sporto salės, reikia valgyklėlės, reikia... Mūsų mokyklėlės tėvai yra veiklūs - tuoj buvo paruoštas rekonstrukcijos projektas. Ir netgi vienas tėvelis galintis ir mokantis, pasisiūlė pritraukti europines lėšas, kad tik savivaldybė paliktų tą mokyklą ramybėje, kad tik Kaunui apsimokėtų, kad tik Kaunas sutaupytų. Bet ne... pasirodo mano pirmokėlis mokosi antisanitarinėse sąlygose. Praėjusį rudenį atėjo "antisanitarai" iš atitinkamų organų ir pasakė, jog mokyklai nebepratęsiama higienos knygutė. O tai reiškia, jog mokykla iškart kitą, dieną privalo nutraukti savo veiklą.

Tėveliai vėl pasidomėjo ir paaiškėjo, jog Kaune yra bent 7 mokyklos, kurių higienos knygelių galiojimas jau seniai nutrauktas, o kai kurios tokių "veikalų" net neturi...

Hmm... Ne, aišku, kad vienam turtingam žmogui reikia to sklypo...

Šitas Kauno paveldas niekam nerūpi...

Mokyklos pastatas yra paveldas. Koks ten tas paveldas - mieste pilna tokių "paveldų" su išdaužytais stiklais. Per keletą namų nuo mokyklėlės, A. Mackevičiaus ir Savanorių pr. sankryžoje yra kitas, tikras jau seniai griūvantis paveldas - dar caro laikais statyta pašto pastotė (nuotrasukose būtent ji). Tačiau ten sklypas per mažas, vieta nelabai patogi, tad paveldas toliau atsipūtęs griūva. Kažkada, matyt, Žmonės darė pašto reformą - koks skirtumas kurios valdžios Žmonės. Žmonės prie visų valdžių yra Žmonės.
Žvilgterkit dėl aiškumo čia pateiktame žemėlapyje, kad labiau suvoktumėte reikalo geografiją

Kaip Lietuvoje yra vykdoma švietimo reforma ir siekiama kokybiško mokymo. Štai V. Bacevičiaus mokykloje yra 9 pradinukų klasės ir mokosi per 250 berniukų ir mergaičių. Visa tai perkeliame per kelis kvartalus ir sugrūdame į Žaliakalnio mokyklą, kurioje telpa tik tokios 6 klasės, kurioje tik planuojama daryti remontą ir statyti sporto salę, kurioje valgyklėlė yra kažkur rūsy... Vos tik V. Bacevičiaus mokyklos mokytojos patenka į naują kolektyvą, paaiškėja, kad jų yra perdaug ir jos visos netrukus atleidžiamos. Nesgi juk neišvarysi savų mokytojų į gatvę - tegu eina n... tos naujokės. Ir reziumė: Žaliakalnio mokykla, kurioje dabar mokosi virš 400 vaikų, išsipūčia iki 600 mažiukų. Juk nestatys suolų koridoriuose, kaip būdavo anksčiau su lovomis ligoninėse - be abejo kai kurių vaikai bus "tremiami" į kitas mokyklas. O juk mes tėvai, puikiai žinome, kad yra "gerų" ir yra "prastų" mokyklų. Mūsų neapgausi.

Niekas per 2 metus nepasikeitė.

Bet štai kaip kalba Kauno savivaldybės kai kurie tarybos nariai: Kaune mažėja vaikų, mažėja žmonių, nereikia tiek daug mokyklų, reikia taupyti lėšas, reikia reorganizuoti, reikia baigti galų gale tą reikalą. Baigti vien tam, kad jis jau nusibodo ir apskritai kažkaip reikia baigti. Kiek gi galima tampytis. O jei kažkur, kažkokioje mokykloje susirinkę tėvai protestuoja, dėlioja parašus, bando vietinius ir Švietimo ministerijos Žmones įtikinti, kad jų sprendimai yra blogi - niekam nė motais. Pohui ta liaudies nuomonė. Juk liaudies masės yra kvailos ir nieko neišmano. Durniai.

Na, čia mane įžeidžia, laikydami mane kvailiu. Gal aš toks ir esu, bet savęs tokiu nelaikau. Aš irgi galėčiau pabūti savaitę, mėnesį ar metus Žmogumi - nelabai kas gal pasikeistų. Bet va, kai reikia ką nors realaus, dėl mūsų nuveikti - Žmogų nebelieka. Taip, taip - jie yra ŽMOGAI.

Stoviu aš Kauno miesto tarybos posėdyje ir klausausi miesto švietimo skyriaus pono apie tai, kad sujungus mokyklas bus pasiekta begalės naudų: padidės mokytojų apkrovos, padidės jų atlyginimai, pasidarys pilnesnės klasės. Ir apskritai įlipsime į kažkokią naują kokybę...

Raudonas taškas - griuvantis paveldas, o mėlynas taškas - mokykla

Palaukit, tuoj Britai uždarys sienas, tuoj visus lietuvius iš UK išvys ir vėl Kaune bus pilna šeimų ir mokinukų. O jau tada bus kita problema, atsiras mokyklų trūkumas. Taip kaip vilniečiams trūksta darželių. Mat juk niekas neplanavo, kad į Vilnių per pastaruosius dešimtmečius suvažiuos visas likęs Lietuvos kaimas. Beje Vilniuje yra iš Švietimo ministerija...

Ne, pas mus niekas nieko neplanuoja. Visi vaikšto kaip trumparegiai be akinių. Čia ir dabar. Yra - nugriaukim. Yra - reformuokim. Bet griauti ir reformuoti (mūsuose tai beveik ta pati reikšmė) yra lengviau nei ką nors sukurti ar pastatyti.

Jūs jau beveik supratote apie ką aš čia rašau. Belieka trumpai papasakoti kas šiandien man nutiko.

Užvakar buvo mokyklos bendruomenės susirinkimas - dalyvavo virš 60 suaugusių vienetų. Ir pirmininkaujantis buvo ir raštvedė. Viskas kaip priklauso pagal visas taisykles - taškas, kablelis ir dvitaškis. Vienbalsiai už mokyklos tolesnį gyvenimą kėlėm rankas ir kojas. O kadangi aš neištvėriau ir pasisakiau, tai mane tuoj pat pakvietė sudalyvauti Kauno miesto tarybos posėdyje, kuriame bus sprendžiamas mūsų mokyklų (kelių miesto mokyklų) sujungimo klausimas: "gyvens" arba "mirs". Kaip Romos imperijos laikais gladiatrių kautynėse. Tarpinio varianto nėra.

Mūsų mokyklėlės bendruomenės pimininkas pakvietė mane ne todėl, kad moku garsiai ir drąsiai pasakyti ką galvoju, o dėl moralinio palaikymo, kad miesto valdžia matytų, kad mūsų bendruomenę atstovauja ne vien mūsų pirmininkas. Buvome trys vyrai. Visi tokie nešpetni: kas advokatas, kas vėlgi, o aš, aišku, iš liaudies masių - su juodais marškinėliais ir arabiška kaklaskare. Toks aukštas, įmitęs vyras, kurio taip lengvai nepastumsi. Ant kurio nuogo riešo pleistras, mat ryte daviau kraujo mėginį ir pamiršau nusilupti. Čia tik įrodymas, jog nesiruošiau lipti ant bačkos.

Man pasakė: "Tu stovi už mūsų ir nieko nekalbi..."

-Niekas tau ten neduos šnekėti, - pasakė man žmona išlydėdama.

-Aš ir nesiruošiu. Ką aš ten pasakysiu...

Ir iš tiesų nesiruošiau. Vaje, ten tokia tvarka! Visi turi mygtukus, visi turi mikrofonus, pirmininkaujantis labai griežtas - leidžia tik po minutę pasisakyti. Daug visokios elektronikos, visokie ekranai: matai kas dabar pasisako, kas laukia eilėj... Ui, baisus reikalas! Pasijutau, kaip baudžiauninkas nuo kiaulių atėjęs į katedrą!

Nieko jie ten įdomaus nekalbėjo. Statistika, skaičiai, kažkokios bendros frazės... Pagalvojau: "Būtų mano valia, kaip aš čia jus visus reorganizuočiau lauk... biezdariai, bedarbiai... niekdariai..." Na, kaip vėliau paaiškėjo gal ne visi tokie, kai kurie buvo ir už mūsų, paprastų kauniečių interesus.

Ir būčiau nešnekėjęs, bet į pabaigą mane ėmė ir užsiutino, kai išgirdau šnekant, jog visa tai esą tik politika prieš rinkimus į seimą. Neva, savo mokyklą mes giname todėl, kad politikai, neva mus suorganizavę dėl savo kažkokių interesų.

Na, čia man, kaip senam kaukaziečiui, užvirė kraujas: "Mes, tėvai, norim išsaugoti mokyklą dėl savo vaikų, o ne vejami kažkokių politikų interesų! Kas per velniava!"

Na, jūs suprantate, jei patenki į bažnyčią, niekas tavęs ant altoriaus neleis užlipti pamokslo sakyti. Kaip minėjau, viskas automatizuota, suregistruota, o aš žmogus iš gatvės. Bet mano balsas yra stiprus, man mikrofono nereikia.

Apsižvalgiau: apsauginių nėra. Jei jie ir tupi kur nors už salės durų, tai minutės kalbai rėžti užteks. O šiaip jau apsisuksiu ir greičiau - nėr čia ko tuščiažodžiauti.

Kaip tyčia buvo paskelbta pertrauka ir aš tuo pasinaudojau - žengiau į jų anfitiatro vidurį ir tariau:

-Ponai! Ponai, sėskit. Dabar paklausykit manęs, paprasto kauniečio.

Ponai prisėdo, o aš tęsiau:

-Jūs šnekate apie mūsų gerovę, bet mūsų negirdite ir nenorite išklausyti, ir į mus įsiklausyti. Jūs čia susėde, žaidžiate savo vaikiškus politinius žaidimėlius. Patikėkit, mums nusipjaut tie jūsų rinkimai. Mums rūpi mūsų mokyklos likimas, mūsų vaikų likimas, o ne jūsų kėdutės, jūsų politika... - ir t.t. visko neatkartosiu. Bet labai daug ir nekalbėjau.

Be abejo, po savo trumpos ir aistringos kalbos, kuri užtruko gal 15, gal 40 sek., susilaukiau aplodismentų. Tiek laiko pakanka. Vistiek žinojau, jog mano balsas, kaip šuns - į dangų neina. Tad kam aušinti burną. Bet norėjau jiems parodyti, jog nėra visai taip, kaip jie mano.

Aišku, "jungiamų" mokyklų tėvų ir bendruomenių atstovų tarpe iškart tapau "žvaigždute".

O mūsų naujasis meras Matjošaitis jautė, kad esu naujoji, kylanti žvaigždė ir su manimi reikia skaitytis. Štai prieš posėdį einu savivaldybės koridoriumi, ką tik rūbinėje palikęs striukę: susikryžiuoja mūsų su meru keliai, jis meta į mane žvilgsnį, aš į jį. Jis ištiesia ranką, o aš jam ją paspaudžiu. Bet labai gerai žinau, kad jis manęs nepažysta, nes aš gi kokius 15 metų nuo visuomenės slėpiausi, meditavau... Kai man ištiesia ranką, aš niekad neabejoju - visad spaudžiu. Nesvarbu ar tai būtų gatvės mušeika, ar banditas, ar verslininkas, ar politikas. Man visad patinka sužinoti, kokia ta ranka... Rankos paspaudimas daug ką sako apie žmogų.

Tai va, tokia tad ta šiandienos istorija. Toks tad mūsų tas gyvenimas. Tokia ta vargana švietimo reforma: dega žvakė - užpūtei. Še tau ir reforma!

Kauno miesto tarybos nariai nubalsavo jungti mokyklas. Ir ką mums dabar, tėvams daryti? Kaip apginti savo mažylių laimę ir šilumą?

Kai grįžau namo, pagalvojau: mums paprastiems žmonėms reikia eiti į jų, politikierių posėdžius ir sakyti, kad jie yra pusgalviai.

Tačiau tada savęs paklausiau: "O kas tu esi, Pranai Šarpnicki? Juk tu esi tik statistinis vienetas."

Bet man jau nusibodo tylėti.

Kvailių šalį valdo kvailiai, o mes esme kaip buratinai. Tas irgi kasė auksinius į žemę tikėdamas, kad išaugs pinigų medis, o atėjo lapė su katinu ir išsikasė. Šiedu irgi buvo prie valdžios.

***
Netiesa, jog niekas mūsų neįtakoja. Mane štai šis siužetas Init TV siužetas privertė grąžinti į gyvenimą šią mano istoriją - spauskite nuorodą>> https://www.facebook.com/inittv/videos/2077756225803869/ 

Daugiau skaityti ta pačia tema:

"Vaikų" fermos ir "Vieningas Kaunas" - Kaunas tvarkosi! 

  Aš kaltinu!

  Švietimo reforma Kaune: uždaryti šimtametę mokyklą! 
Kokia tikroji pastato būklė? 
"Verslo angelai" ir V.Bacevičiaus pradinė mokykla

Kad atlikčiau šventą misiją tais tolimais 2016-ais metais, vasaryje trumpam (savaitei) buvau įsidarbinęs net Pūko TV - kad pasinaudočiau jų priemonėmis ir kažkokia auditorija. Na, žmogus darai ką gali. Su kvailiais kovoji kaip išmanai...

Lisa...bona arba kaip pirkau amerikietiškas kelnes ir neišplaukiau į jūrą

Kadaise buvau pasidaręs "jachtą" sniegu važinėti...

Ši istorija nutiko 2016.04.28. Tada ji ir buvo publikuota mano bloge, bet paskui ištryniau. Bet štai vakar bare "Galeria urbana" klausiausi jūrų vilkio, jachta apiplaukusio pasaulį, Vyto Palavinsko istorijų. Po dviejų su pusę valandos, jam lakoniškai papasakojau savo istoriją ir paklausiau:

-Ką manote?

-Turi gerą draugą, - atsakė šis. - Tamsi istorija... Teisingai padarei, kad neplaukei. Tokių pasiūlymų šiaip sau nebūna. Tikrai galėjo būti, jog ten buvo gabenami narkotikai.

Ir jis prisiminė istoriją, kaip su viena jachta kažkokiame vandenyne, kažkokie bičai (ne lietuviai) plukdė pusantros tonos narkotikų:

-Nesuprantu, kur jie juos galėjo ten sukišti. Juk jachtoje nėra tiek vietos, - svarstė Palavinskas.

Nieko gyvenime nevyksta be reikalo. Kažkaip visiškai atsitiktinai architektas Audrys Karalius mane pakvietė į tą "Galeria urbana". Ne, neatsitiktinai... šioje istorijoje pats gyvenimas man norėjo išsklaidyti bet kokias abejones ir padėti tašką. Taigi klausykite kas man nutiko prieš beveik dvejus metus... O buvo taip...

215-oji istorija. Lisabona yra "plika" bona. Buvo tokia Bona - Lietuvos Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė, Žygimanto senojo žmona Bona Sforza d’Aragona(1494-1557). Ir dar sako, kad senovėj žmonės trumpai gyveno...

O "lisa" - rusiškai plika. Tai va, Lisabona man patuštino kišenes iki 160 eurų. O istorija tokia. Joje neminėsiu jokių vardų ir pavardžių, ir gal viskių detalių, ir pasakosiu "vokrug do okolo" - pažodžiui iš rusų kalbos reikštų "aplink iki kažko", o tikslus verimas - "apytiksliai".

Paskambina man vakar toks mano amžiaus bičas, su kuriuo šiais metais kalbėjomės vieną sykį, vienomis aplinkybėmis, kurios yra paminėtos vienoje mano istorijoje, bet tas žmogus ten neminimas niekaip, ir jis sako...

Ne, bet pradžiai turiu aš jums papasakoti kaip pirkau amerikoniškas kelnes. Nuo jų gi viskas ir prasidėjo.

Radau internete amerikoniškus pantus - labai fainai skamba: kaip pautai. Pantai - pautai. Pants.

Galvoju, va nusipirksiu kelnes, kuriomis prieš dešimt metų mane būtų apvilkęs tik esesininkas su valteriu rankose. Na, galvoju, nusipirksiu tokias amerikoniškas, labai ryškias kelnes su visokiais kvailais užrašais. Labai nemėgstu kvailų užrašų ant T-šorts ir ant bile ko. Bet galvoju, nebūsiu konservatyvus - nusipirksiu kelnes ir nustebinsiu žmoną. Tarkim, oranžinės kelnės yra jėga, rodo klasinę padėtį - pažiūrėkite nepakartojamą kultinį rusų filmą "Kin-dza-dza" ir suprasite apie ką kalbu. Užsisakiau internetu pantus, bet siuntimno adrese neįrašiau namo numerio. Na, bet galvoju, visi gatvėje žino kur aš gyvenu. O kas manęs nepažysta tam gali blogai baigtis. Toks jau esu... Aš tikiu žmonėmis. Tas mane ir žudo. Aš tikėjau, kad visgi kelnės mane pasieks. Tačiau kokios! Esu didelis žmogus, tad pasiėmiau pačias didžiausias, prieš tai išsimatavęs ilgius, pločius ir juosmenis. Bet juk amerikoniškos kelnės yra siuvamos Kinijoje - kas to nežino. Kinija yra globalaus pasaulio siuvimo ir kitokių galų fabrikas. Ar nepastebėjote Discovery filmuose, jog darbininkai Pietų Amerikoje nešioja tokias pat pirštines, kurios parduodamos seniuose. Kinija. Kiniečiai kelnes siuva pagal savo dydžius.

Aš žinojau, kad kelnių pirkimas taps istorija arba kažkokia jos dalimi, bet nežinojau kaip viskas išsirutuliuos. Tad iškart pasidariau pritsreen'ą.

Vakar gavau raštelį iš pašto, kad eičiau ir atsiimčiau pautus... Oi, sorry... pantus... kelnes. Į paštą. Nuėjau. Bet šitoje vietoje grįšiu prie skambučio. Žodž, skambina tas bičas ir sako:

-Sveiki, Pranai, plukdysiu jachtą iš Lietuvos į Portugaliją, į Lisaboną. Gal nori kartu papklaukioti. Su mumis plauks policijos komisaras... Išplaukiam šį penktadienį, gegužės 14d. turėtume būti Lisabonoje. Tada sėdam į lėktuvą ir grįžtam. Bilietai pigūs... Aš pirkau už 80 eurų. Daugiau tau niekas nekainuos - tik maisto reikės pasiimti.

-Reikia pasvarstyti, - sakau.

-Tu pagalvok, pagalvok, Praneli... paplaukiosi, paskui ką nors parašysi. Jėzusmaarija...

Na, maarija yra maaarija - marina, morie... Arba kaip Nikulinas, kad aiškino: "Memento morie - značit bac i v morie..." (Vertimas: "...bac ir į jūrą.") Na, o šiaip visi žino, kad visad reikia prisiminti mirtį.

Lisabona

Pavojinga. Galiu nuskęsti. Bet velniškai įdomu. Toks pasiūlymas pasitaiko vienąkart gyvenime...

Žmona susiraukė, uošvienė nė nesuabejojo - plauk, brolį ištiko šokas: "Plauk, plauk... Kada nors galą gausi..."

Paskambinau tam bičui, sakau: "Plaukiu!". Ir šokau ieškotis bilietų skrydžiui namo iš Lisabonos į Lietuvą. Bet laikas tirpsta, o kainos keičiasi. Tas bičas bilietus pirko prieš dvi savaites, tad tokių pigių neberadau, pigiausi po 160 eurų ir tų pačių likę tik 5 vnt., tad nieko nelaukdamas nusipirkau.

Tai buvo užvakar, o vakar gaunu pranešimą, jog atėjo mano amerikoniškos kelnės. Parsinešu, išsipakuoju, užsivelku - per mažos. Kinietiškas dydis. Pasirodau žmonai. Ta juokiasi:

-Žiūrėk, ant jų parašyta "Sailing sports... Regata..."

Ženklas, jog reikia plaukti. Einu pro teliką, rodo apie jachtas, būriavimą... Ženklas. Visi ženklai rodo, kad reikia plaukti ir bus gerai, bet jie gali ir visai ką kitką reikšti!.. Juk kelnės per mažos. Tarsi tas ženklas sakytų: "Tu nori plaukti jachta, bet ta kelionė ne tau..."

Ir naktį sapnavau: "Kažkaip netikėtai nelauktai atsisėdu už didžiulio kamazo vairo. Su manimi kažkokie žmonės, kurių nepažįstu. Pasisukinėju su tuo sunkvežimiu gatvėje, bet paskui, kai jau leidžiamės kelionėn, už vairo atsisėda kažkoks nepažįstamas... Ir mes į tikslą važiuojam šaligatviais, vaikų darželio teritorija, pro mokyklą... Aš baisiuosi, kad tai yra nusižengimas ir policija mus gali pastebėti, sustabdyti nubausti, bet mūsų niekas nesulaiko ir laimingai pasiekiame tikslą..."

Ir ką tas sapnas galėtų reikšti? Aš dar paaiškinsiu, kad jums nereikėtų vargti, spėlioti...

Kelionės dienomis turiu filmavimo, užsakovų pavesti negaliu, vadinasi reikia surasti ką nors kitką vietoj savęs. Skambinu savo geram draugui Vyckai. Klausiu:

-Gali vietoj manęs pafilmuoti? Mat yra toks reikalas, nukrito kelionė jachta aplink Europą.

-O tu tuos žmones pažįsti?

-Ne. Vieną epizodiškai.

-Na, Pranai, aš tavo vietoje neplaukčiau. O jeigu kylyje bus gabenami kokie nors miltai...

Galvoje šmėstelėjo mintis: "Kokie dar miltai?... Kvietiniai ar ruginiai?.. Prie ko čia miltai...". Bet netrukus susivokiau ką jis turi omeny.

Plukdyti turtingiems lietuviams jachtas į šiltas jūras nėra nieko neįprasto - normalus reiškinys. Tačiau...

Einu į paštą atsiimti amerikoniškų pantų, savi pautai tabaluoja džinsuose ir svarstau: kaip čia padarius, kad kelionės išlaidos man atsipirktų. Reikia pasiūlyti kam nors straipsnių. Aišku, ta kelionė niekuo neypatinga, bet galiu įdomiai viską papasakoti.

Manykim, jog tai ką dabar cituosiu yra tiesiog šios istorijos apendiksas.

Iš žurnalo "Kelionės ir pramogos" gaunu laiškutį: "Sveiki, ačiū už pasiūlymą. Yra toks keliautojas A. D., su jachta vienas išmaišęs visą pasaulį. Ne kartą esame spausdinę jo dienraščius. Ir nemokamai. Tai nėra mūsų pagrindinė tema. Geros kelionės, Pagarbiai, O. N., redaktorė."

Iš Makaliaus, garsaus pigių kelionių žinovo žurnalo irgi sulaukiu atsakymo: "Labas, Makalius tau dėkoja už laišką ir patikina, kad jį gavo! Mes pasistengsime kuo greičiau atsakyti, tačiau nepyk, jeigu tai užtruks iki 2 darbo dienų. Bet kokiu atveju, esant skubiems klausimams - būtinai mums paskambink pagalbos numeriu +370 xxxx (8-19 val darbo dienomis, savaitgaliais ilsimės ir telefoną paliekame biure). DĖMESIO - jeigu per 2 darbo dienas negausi mūsų atsakymo, pranešk mums atsakant į laišką. Pastaruoju metu susiduriame su problema, kad vartotojai negauna mūsų atsakymų. Tariu tau didelį AČIŪ už supratimą ir kimbu atsakyti užklausų! Tavo kelionės draugas - Makalius."

Draugas. Koks jis man draugas?! Ir dar tas kreipinys "tu"...

Po kelių valandų susilaukiu jau konkretaus atsakymo: "Sveiki, straipsnius imame tik nemokamai"

Ot, tu rupūže - ir vėl nemokamai! Ne, Makalius man niekad nekėlė simpatijų. Jau kelionės į Paryžių metu suvokiau, jog tas jo kelionių pigumas yra tam tikra fikcija. Mes prasisukome pigiau, nei jis būtų pasiūlęs. Daro vaikis biznį kaip ir visi, tik savaip.

Ai, galvoju pasiūlysiu "Obuolio" leidyklai knygą. Rašysiu kelionės metu, rašau greitai, jau va pusmetį treniruojuosi - auginu "žodžio valdymo meno" raumenį. Iki gegužės pabaigos knyga bus baigta. O ko jiems nespausdinti - juk spaudžia visokį skaitalą, kurio aš asmeniškai neskaitau - nepakliūvu į jų auditorijos ratą. Man jų knygos pernelyg sunkios ir sudėtingos.

Bet ir čia gaunu, kaip su pašluoste per veidą: "Sveiki, dėkoju, kad kreipėtės į mus su savo knygos idėja. Deja, tokių kūrinių šiuo metu leisti neplanuojame. Sėkmingos kelionės! Pagarbiai,  R.N., "Obuolio"leidykla, projektų vadovė"

Niekam manęs nereikia. Aš tarsi nematomas. Nafik, neberašysiu daugiau istorijų - nėra jokios prasmės.

Grįžkim prie istorijos esmės...

Paskambinu tam bičui ir klausiu:

-Žiūrėk, bet man pasistojo klausimas... Kodėl būtent man pasiūlei?

-Na, kai mes kalbėjom tada ant laiptų, tu užsiminei, jog norėtum paplaukioti jachta. Va, dėl to tau ir paskambinau... Pramoksi valdyti jachtą. Su mumis plaukia komisaras...

-Koks komisaras? Kokia jo pavardė?

-Nežinau aš jo pavardės, bet jis dirba komisaro pavaduotoju, - čia pamini policijos komisariatą, kuris tegu lieka paslapty.

-O kokia tavo pavardė?

Jis pamini savo pavardę ir priduria:

-Internete apie mane rasi...

Lendu į internetą, pradedu ieškoti informacijos apie tą bičą ir randu: prieš tam tikrą laiką buvęs įkalintas kaip narkotikų kurjeris, solidžiam laikui. Paskaičiavau - pagal bausmės trukmę, jis jau keleri metai kaip atsėdėjęs. Visai gali būti, kad senais reikalais nebeužsiima, bet juk vilko naminiu šuneliu nepaversi - vilkas vistiek žiūri į mišką. O kur yra kokios nors garantijos, kad ir dabar ko nors nelegalaus negabens. Jokių.

Pasijutau kaip viduramžiais, kai smuklėje ieškodavo jūreivių rizikingiems žygiams į jūrą...

Kaip man dabar elgtis?

Sėdžiu prie namo, saulytė šviečia, gražumėlis, o mano galvelę užgulęs klausimėlis. Pro šalį eina uošvis - "burtininkas". Taip aš jį vadinu. Sakau: "Pažiūrėk ar gręsia man pavojus kelionėje?". Pažiūrėjo - nesakysiu į ką ir kaip, bet pažiūrėjo ir štai verdiktas: "Neplauk - pavojinga. Nežinau iš kur kyla pavojus, bet neplauk."

Susisisekiu su draugu teisininku - papasakoju situaciją, klausiu ką jis mano. Tas man atsako: "Sveikas, aš neplaukčiau... Atsakyti kas grėstų sunku, ypač kad neaiškus būtų tavo statusas jachtoje, jei būtum keleivis, tada paprasčiau apsiginti, bet šiuo atveju traktuočiau kaip įgulos narį ir manau pradžiai semčiau, o paskui jau aikinčiaus kas ir kaip. Pagal užsienio teisę sunku pasakyt kaip būtų, bet už narkotikų gabenimą tikrai niekur neglosto."

Už kelių valandų turiu susitikti su kelionės organizatoriumi, su tuo biču. Bus ir tas policininkas. Turėtume aptarti kelionės smulkmenas, detales: ką pasiimti, kaip viskas bus. Bet aš nusprendžiu, jog kol laikas reikia pasakyti tvirtą "ne". Paskambinu:

-Žinai, aš bijau keliauti... - sakau jam tiesiai šviesiai. Aš nebijau žmonėms sakyti tai ką galvoju.

-Aš bijau, kad mane kelionės metu išmesit paklodėje į jūrą, - tęsiu toliau ir neduodu jam įsiterpti: - Matai, esu patyręs tris elektrošokus... Širdelė mano nesveika. Bijau, kad ji gali neatlaikyti fizinio krūvio. Ir jums problema su manimi gali būti ir man nesinori anksčiau laiko nusibaigti...

-Tu nebijok, plauksim pakrantėmis... į jūrą neišmesim, - juokiasi tas.

-Ne, žinok, bijau, - prisipažinti, jog bijai nėra gėda, tik reikia surasti tinkamą paaiškinimą.

-Tai plauk nors iki Kylio...

-Ne, nerizikuosiu...

-Aš tave suprantu. Gaila. Bet aš tave suprantu.

Tai štai kokia istorija...

O sapnas... Didelis kamazas - sunki, didelė, sudėtinga kelionė. Mes važiavome per draudžiamą zoną - vadinasi yra tikimybė, jog jachtoje iš tiesų gali būti kažko, bet ji tikslą pasieks saugiai. Šiąnakt sapne po tą patį rajoną, per kurį vakar važiavom sunkvežimiu, vaikščiojau saugiai. Nuostabus žalias daugiaaukščių namų rajonas - namai pastatyti tiesiog erdviame parke.

Ženklai... Vakar važiuoju į aerouostą pasitikti dukros. Lėktuvas leidžiasi 11:50. Aš tuo metu tik išvažiuoju iš Kauno. Per radiją girdžiu mergytę sakant: "Kai lėktuvas nusileidžia - keleiviai ploja". Koks sutapimas (!) - mano dukrytė, kaip tik dabar leidžiasi. Ne, tai nėra paprastas sutapimas. Man tai tarsi sako: "Ženklais reikia tikėti! Va, pažiūrėk, kaip viskas sutampa..."

Visų pirma, juos reikia pastebėti, o antra teisingai traktuoti. Pastebėti jau išmokau, bet skaityti dar ne. Štai visiškai ne taip supratau amerikietiškų kelnių reikšmę. Užrašas ant kelnių lyg ir sako, kad taip - reikia plaukti. Bet jis sakė visai ką kitką: "Tu nori plaukti su jachta, bet ta kelionė tau netinkama." kelnės juk per mažos.

O tai, jog kelių leidinių ir leidyklos nesudomino mano pasiūlymai, vėlgi buvo ženklas, jog plaukti nereikia. Yra tokia tiesa: jei aplinkybės tau kiša koją, vadinasi planų reikia atsisakyti. Nieko gyvenime negalima daryti per jėgą. Ir štai, kai jau buvau nusprendęs mesti rašyti istorijas, šįryt mane viena moteriškė pamalonina komplimentais. Hmmm... Atsitiktinumas?

-Aš iškart pagalvojau apie miltus, bet nieko nesakiau, pamaniau, jog pats supranti kur veliesi. Juk ar tave sustabdysi - žinau koks esi kvailai drąsus, - paskui sakė man brolis.

-Ne, aš tikrai nepagalvojau apie miltus. Tik kai apie tai prakalbo Vycka ir labai suklusau, iškart sukilo abejonės.

-Na, kaip tu šitaip, broli...

-O kaip tu? Pameni kaip nusipirkai "marškinius"? Aš nepirkau, o tu pirkai. Visaip nutinka žmonėms...

Štai tokia amerikoniškų pantų istorija. Pamokanti. Savo pautus reikia saugoti... veislei.

Gal aš viską išsigalvoju, tačiau kodėl jis taip atkakliai kartojo, kad su mumis plauks komisaras? Kodėl pasiūlė man, žmogui iš gatvės? Kažkokiam alkanam, basam žurnalistėliui, kaip jam pasirodė. Žurnalistėlis komandoje irgi gera priedanga...

Ne, visa tai, tikriausiai, tik paikos mano fantazijos. bet niekad neprošal būti budriam ir atsargiam.

Rytoj turėjau išplaukti į jūrą... Rytoj turėjau tapti jūreiviu... bet rytoj esiu kapstytis sode, jei bus geras oras. Reikia baigti tvarkyti vieną terasą... Rytoj...