2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Kapinės ant sienos



33-ioji istorija. Šiandien savaitgalis, saulė žeme ridinėjasi - važiuosime rinkti liepžiedžių. Man tai kaip koks šventas aktas - visa šeima kaip bitelės apspis liepą ir žiedlapėlį po žiedlapėlio skins, saujomis kiš į maišelius...
Išsiruošiame neskubėdami - gal einame pėsčiomis, o gal važiuojame apžergę dviračius.
Tėvai jau iš anksto numatę kur link trauks. Ten už žydkapio, už geležinkelio pervažos, link senosios Lietuvos-Latvijos sienos. Jos jau senų seniausiai nelikę, bet stulpai šalia kelio vis dar kėpso, mena tarpukario laikus.
Galbūt tą seną liepų alėją, tėvai buvo nusižiūrėję vykdami grybauti. Keista, jog alėja eina palei pat buvusią valstybinę sieną su latvija. Bet aš perdaug nekvaršinu sau galvos dėl kadaise vykusių politinių peripetijų. Dabar yra kaip yra. Kas buvo iki manęs - gili senovė. Dabar nebėra jokių sienų, dabar kažkokie tarybiniai laikai, bet dėl jų irgi nekvaršinu sau galvos. Tėvai viskuo pasirūpins...
Štai tėtis nusižiūri liepą, kurios šakos gausiai apkibusios žiedais. Tuoj pradėsim skinti... Kaip čia mes pasieksim tuos žiedlapius? Ir mano didžiulei nuostabai tėtis be jokių ceremonijų nulaužia vieną didelę šaką. "Tėti, taip negalima!" - rėkiu mintyse. Tačiau jei tėtis taip daro, vadinasi taip galima. Jis geriau žino. Man tai šventvagiška, bet aš tik mažas berniukas, kuris daug ko nežinau. Mokykloje mums šneka, jog reikia saugoti, tausoti gamtą, su medžiais elgtis pagarbiai, o ką tėtis daro?! Juk kai gyvenom kaime, niekad taip neskynėme liepžiedžių. Bet ta liepa augo mūsų kieme, ji buvo mūsų, o šita liepa yra niekieno - vadinasi su ja galima elgtis kaip norisi...
Viskas paprasta. Šaka nulaužta, mes sutupiame: aš, broliukas, mama, tėtis ir mes skiname liepžiedžius. Na, ir gerai... Iš tiesų juk taip patogiau - ir iš galvos dingsta visos teisingos mintys. Smagi diena tęsiasi...
Tačiau tai buvo be galo seniai... Įdomu kur visgi vedė ta liepų alėja. Smalsumo pagautas nuvažiuoju į tą pačia vietą. Mane pasitinka Lietuvos-Latvijos valkstybinės sienos stulpai. Už valstybinės "tvoros" latviai susikrovę "malkas"... O, liepų alėja yra, bet ji per kelis metrus už sienos, Latvijos pusėje. Lygiagrečiai su ja, šiapus sienos, Lietuvos teritorijoje eina tiesus keliukas. Ir kurgi jis veda? Nedrįsdamas peržengti sienos (mat aš be paso), einu keliuku palei ją ir... nepatikėsit bet prieinu kapines esančias ant pačios valstybinės sienos. Čia mintyse pajuokauju: "Mirtis be sienų!" 
Kadangi kapinės ant pat sienos, latviai savo artimuosius į kapus veža liepų alėja, o lietuviai kitapus sienos, paprastu lauko keliuku... Unikalu!
Šis pasakojimas - paskutinis iš temos apie mirtį, kapines ir kitokias mirties išdaigas. Viskas - vėlinės baigėsi, gyvenimas tęsiasi!