2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

Man patinka sveikintis miške su nepažystamais




287-oji istorija. Vis trypčioju vietoje ir neprieinu prie tam tikrų istorijų, kurias norėčiau papasakoti, kad galėčiau užbaigti tapyti paveikslą iš 365-ių detalių. Bet matyt, tam yra kažkokios man nežinomos priežastys ir šiandien rašau visai kitą istoriją, kuri gali pasirodyti nuvalkiota, bet tikrindamasis realybėje, suvokiu, kad ji vis dar gyva ir yra labai tiesiogiai susijusi su mano dabartiniu gyvenimu.
Pastaraisiais metais labai mėgstu su visais sveikintis, net jei tai man visiškai nepažystamas ir atsitiktinis žmogus. Be jokios abejonės, nesisveikinu su kiekvienu sutiktu gatvėje, nors tarkim prekybos centrų ir krautuvėlių pardavėjos sveikinasi be išimties su visais ir palinki geros dienos. Tačiau pamenu tą laiką, kai taip tikarai nebuvo. Kai mūsų krašte apie 1998-2002-uosius metus ėmė dygti prekybos mes stebėjomės ir net šaipėmės iš pardavėjų, kurios su mumis sveikinosi ir sumokėjus pinigus, pasakydavo:
-Geros jums dienos.
Tai buvo labai neįprasta, keista ir , atrodo, niekam nereikalinga. Dabar tai įprasta ir berods reikalinga. Ne, sveikintis visad buvo reikalinga. jei tu žmogui pasakai "laba diena", tarsi tu jam praneši: "Aš esu taikus ir tavo atžvilgiu esu nusiteikęs draugiškai."
Lygiai taip pat, kažkokiais 1989-aisiais, kai ėmė keistis laikais ir kreipinys "draugas" ėmė atgyventi, bandė prilipti kreipinys "ponas". Nesgi tarybiniais laikais, pakėlus telefono ragelį sakydavom:
-Draugas Pranai, jums skambina Jonas.
Atsimenu, kai dirbdamas laikraščio redakcijoje, kokiam nors statybinės įmonės, padalinio vadovui
https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/
pasakydavau:
-Ponas Petraiti, noriu jus pakalbinti...
Dažnai iš anam laido gale žmogus susinepatogindavo:
-Koks aš jums ponas... Aš ne ponas...
Niekas Sąjūdžio laikais ponais nenorėjo būti. Tai skambėjo ne lietuviškai, o lenkiškai. lenkais niekas nenorėjo būti, "tovareiščiais" irgi... Man irgi buvo sunku apsukti liežuvį ir suraityti žodį "ponas" - žandai imdavo skaudėti nuo tokio keisto kreipinio. tad suradau visiškai kitokį, neutralų: "Gerbiamas Jonai, skambinu jums su tokiu reikalu...". Tai išsisukau. Atsikračiau "draugo" ir prisijaukinau "gerbiamąjį". Nors ir tuo atveju, kartais išgirsdavau:
-Che, che... koks aš gerbiamas... aš visai nesu gerbiamas... - kuklindavosi žmogėnas. O aš apie jį pagalvodavau: "Jei savęs negerbi, tai kuo tu save laikai?"
šeštadienį buvo prognozuojama, jog miškus užplūs grybautojai - kojos nebus galima įkelti. Po sėkmingo penktadieninio grybavimo, nusprendžiau pratęsti savo misiją - "Nupjauki miške grybą!". Man buvo įdomu išsiaiškinti ar tiesa tas mitas, jog grybų neįmanoma nugrybauti, jog viosų grybų nesurinksi ir kad ir kiek kas eitų per tą patį mišką, vistiek ras. Pasirodo, tai yra tik mitas ir savęs paguoda, jog per vėlai išsiruošei miškan. Reikėjo atsikelti penktą ir miške būti šeštą - pirmam. Tada visi grybai tavo. Tai nėra tiesa. Jei vakar per tavo vieteles praėjo geras grybautojas, kad ir kaip anksti keltumeis, nieko ten neberasi. Grybai per vieną naktį neišdygsta. Prasikošiau per nedidelį plotelį, kuriame penktadienį buvau prisirinkęs visą krepšį raudonviršių - tikrinau kiekvieną žemės pėdą, kiekvieną medį, kiekvieną žolę. Radau vos keleta raudonikių. Vadinasi man pavyko tą plotelį nušienauti atsakančiai. Tad jei eini mišku ir nerandi grybų, gali būti, kad vakar kažkas gerai išnaršė "tavo mišką" ir tai dar nereiškia, jog nėra grybų.
Mano plotelis giliau miške, sutinku vyrą ir moterį šliaužiančius palei kelią - aš einu jiems įstrtyžai. Likus keletui metrų pasisveikinu su vyriškiu:

-Laba diena!
Tas nustebęs man burbteli:
-Laba diena... laba diena... - suprask: "Tu man ne draugas!"
Tai tiesa arba ne. Miške nėra įprasta sveikintis. Nes apskritai pas mus žmonės yra labai atpratę sveikintis. Jie kažko bijosi. Bijosi užkalbinti nepažįstamąjį, kad tas netyčia nepasiųstų velniop. Kita vertus, gali būti išsiauklėjimo stoka arba tiesiog paprastas santūrumas.
Važiuoju į kitą vietelę. priekyje matau prie automobilio stoviniuoja žmonės - rūko. Nusileidžiu lango stiklą, stabteliu prie jų:
-Laba diena! Kaip einasi? - šypsausi. Sveikinantis būtinas priedėlis yra šypsena - ji nuginkluoja.
-Nu, neblogai, neblogai... O kaip jums?
-Jau pusę krepšio raudonviršių turiu...
-Na, matai... Puiku! - šypsosi moteriškė traukdama cigaretės dūmą: - Mes palei kelią vaikštom - bijom giliau į mišką lysti, bijom pasiklysti. Bet žinokit, pakelėse daugiau grybų, nei miško gilumoj. Jaunimas nulindo į gilumą, bet nelabai ką randa...
-Sėkmės jums! - palinkiu ir nuvažiuoju. Mane palydi šypsenos ir linkėjimai.
Atvažiuoju į kitą vietelę. Čia tuoj sutinku du vyriškius ir moteriškę. Ir vėl:
-Laba diena!
-Laba diena!
-Ar randat ką nors? - klausiu senyvos moteriškės.
-Kol kas nieko. Mes ką tik atvažiavom... Bet viskas čia pasikeitę... Čia mano miškas - anksčiau čia augdavo daug baravykų...
Žinau - ir aš čia grybauju, ir aš čia kartais randu. Šiandien neradau - nerasit ir jūs. "Mano miškas"... Aš nė nežinojau, jog čia moteriškės miškas. Visad galvojau, jog čia "mano miškas". Pasirodo jis jos. O kiek dar yra šito derlingo plotelio savininkų!
Magiškasis "laba diena" ir šypsena man suteikė informacijos. Man buvo smagu pasikalbėti su žmonėmis miške. Pakėlė nuotaiką. Ir jiems gal buvo smagu. Tačiau sveikintis miške nėra įprasta. Bet jūs pabandykit ir pamatysit, kaip tai smagu ir įdomu.
Vakar einu aplink vieną tokį tvenkinį - išėjom su sūnum pasivaikščioti. Aplink čia kolektyviniai sodai. Štai visai pakrantėje po berželiais auga keli kazlėkai. Žmonės pjovė žolę, bet grybus paliko. Sūnelis sako:
-Išraunam.
-Negalima - jie ne mūsų.
-Kodėl?
-Todėl, kad kažkas pjovė žolę ir juos jau rado. Jei nenuskynė, tai paliko augti. Vadinasi jie nėra mūsų.
Už kelių metrų su sūneliu sustojam prie šermukšnio. Pasakoju jam apie tą medį, jo naudą ir visokius mitus. Pamatau link mūsų einančią moteriškę.
-Laba diena, - pasisveikinu.
-Laba, laba... ką čia aiškinatės? - šypsosi kratydama po egle visokias grybienos atliekas.

-Pasakoju apie šermukšnį...
-A...
-O jūs sėjat grybus...
-Sėju, ale, kad jie neauga. Jau kelias dešimti metų čia kratau grybų atliekas, bet jie neauga... Ten po berželiais kazlėkai išaugo, o pas mus kažkodėl neauga...
Ir vėl smagu buvo pasišnekėti.
Kol apsukau kelių futbolo aikščių dydžio tvenkinį sveikinausi ne su vienu žmogumi. Įdomu buvo pastebėti, jog mieliau atsakydavo tuo pačiu pusamžiai žmonės, jaunos mamos ir tėtukai sutrikdavo, kažką burbteldavo po nosimi. Nėra įprasta laukuose, miškuose sveikintis. Jei tu tokiose vietose sveikiniesi, esi kažkoks keistas, kone laukinis. Nors tarkim, užsieniuose tai nėra neįprastas dalykas. Štai 2014-ųjų rudenį einu Bodo uosto (Norvegija) krantine, priešais atbėga pusamžis, žilsterėjęs vyriškis. Prabėgdamas pasisveikina, šypteli. Ir nors dangus aptrauktas debesimis, nors mes visiškai nežaystami, mano sieloje nušvinta saulutė: smagu, kai tau kas nors pasako "Labas rytas!"
Pas mus neįprasta sveikintis, bet man patinka.
Nesiruošiu moralizuoti apie tai, jog reikia sveikintis, būt mandagiam - darykit kaip norit. Jūsų pupos - jūsų daržas. Tačiau pastebėjau, jog tai turi praktinės naudos. Prekeiviai tai seniai pastebėjo.
Mes dažnai keikiame, kad aplink mus yra labai daug blogio. Tačiau pasaulį galima keisti kartais sunkiai pastebimais dalykais. Mažiau reikia moralizuoti ir mokyti kitus, reikia pačiam nors kažką nuveikti.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą