 |
| Policininkų "perekuras" A. Mackevičiaus gatvėje. 2016m. pavasaris |
Nors baigiau rašyti savo istorijas, jas ir toliau ketinu numeruoti, žinoma,
jei tai bus istorijos. Kažkaip smagu. Apskritai, skaičiai man patinka.
Skaičiai, tvarka, lygtys, funkcijos... man sako: "Tu menininkas" arba
"Tu prie meno". Kai stoviu šalia meno - aš prie meno, tačiau man
visiškai nesvetimi tikslieji mokslai ir be jokio galvos skausmo galėčiau būti
fiziku, chemiku, gydytoju, inžinieriumi, architektu... Galėčiau ir robotus
kurti, jei tik susidarytų palankios aplinkybės, bet dabar esu kuo esu ir
istorija ne apie tai.
Rytas.
Mūsų šeima skuba į gimtadienį. Liko pusvalandis. Važiuoti netoli. Bet
kažkokios bjaurios nuojautos vedamas, išeinu pasižiūrėti mašinos.
Na, taip - nuleista priekinė padanga.
Tuoj pripūsiu. Išsitraukiu kompresorių, pajungiamą nuo prikurkės, makteliu
kištuką lizdan. Vedu automobilį - tas neužsiveda, nes pasirodo akumuliatorius
jau pridusęs ir man akyse "numiršta".
Kągi, vadinasi važiuosime kitu automobiliu. Perkraustau vaikiškas kėdutes į
antrąją mašiną. Šeima, gyvenanti mieste privalo turėti du automobilius!
Šitas užsiveda. Tačiau besisukinėdamas, priekiu už kažko užsikabinu,
sutraška - niekis. Išvažiuojame.
Mes jau netoli gimtadienio vietos, kai man paskambina draugas, kuriam
neseniai "plyšo" skrandis. Vos žmogus nenumirė. Menki juokai kai
trūksta maitinančioji arterija ir kraujas išsilieja į skrandį.
Pakeliu ragelį - aš be laisvų rankų įrangos. Man jos nereikia, nes
paprastai važiuodamas nekalbu ir į skambučius vengiu atsiliepti. Kaip yra
pavojinga važiuojant kalbėtis telefonu, pastebėjau dar tada, kai nebuvo jokių
draudimų, dar 1997-aisiais, kai kartą grįžtantį su reikalais iš Panevėžio
netikėtas kliento skambutis mane užklupo vos įvažiavus į miestą. Pokalbį baigiau
tik ties geležinkelio stotimi ir labai nustebau, jog nepamenu kaip įveikiau tą
didoką kelio atkarpą su pėsčiųjų perėjomis ir šviesoforais. Smegenys tiesiog
perėjo į autopiloto režimą. Nuo to karto ir vengiu kalbėtis telefonu
važiuodamas, nes nemanau, jog ir laisvų rankų įranga, atsiradusi gerokai vėliau,
man leistų vienodai koncentruotis ir į pokalbį ir į kelią. Bet šįkart
atsiliepiau, nes draugas ką tik paleistas iš ligoninės. Tačiau priekyje pastebiu
policijos patrulių automobilį. Telefoną nuleidžiu... Draugas kažką pliurpia.
Kai patruliai pravažiuoja, pakeliu prie ausies telefoną ir sakau:
-Aš tau preskambinsiu, važiuoju...
-Supratau. Gerai.
Kaip gerai, kad žmonės tai supranta.
Įkišu mobiliaką kišenėn. Bet netrukus galinio vaizdo veidrodėlyje išvystu
kelių patrulių automobilį. Negi pastebėjo! Šūdas! O gal tik mane nori
aplenkti... Ne. Įsijungia švyturėliai, garsinis signalas... mane stabdo. Na, ką
darysi. Sustoju. Prieina jauna pareigūnė. Mano akimis - mergaičiukė. Aišku tai
siurprizas! Kažkaip visai malonu išvysti besišypsančią merginą.
-Kas atsitiko?
-Su jūsų automobiliu ne viskas tvarkoje... - netikėtai sako ji.
-O kas su juo? - nustembu.
Kas gali būti negerai su mano automobiliu!
Išlipu. Pareigūnė man rodo į automobilio priekį. Ot velnias - valstybinis
numeris kabo tik ant vienos kniedės. Pasirodo važiuodamas iš kiemo su numeriu
užkabinau smėlio dėžę.
-Ė, bet jūsų vairuotojo pažymėjimo galiojimas seniai baigęsis! - pastebi
pareigūnė.
Giliai nustembu ir aš pats. Kaip taip gali būti! Pasirodo jau metai laiko
važinėju su pasibaigusio galiojimo teisėmis. Vairuoti galiu ir moku, bet teisės
nebeturiu. Vairuoju be galo seniai, bet dėl senos datos, vairuoti nebegaliu,
tarsi nemokėčiau. Keistas tas pasaulis... Bet viskas logiška.
-Na va, stabdėme dėl numerio, o va prie ko prisikabinau, - šypsosi mergina,
bet netrukus priduria: - Jūsų nebausime, bet pažadėkite, kad susitvarkysite.
Nepaveskite manęs, - paprašo ji.
Be abejo aš jos nenuvilsiu! Be abejo, išsiimsiu naują vairuotojo pažymėjimą
- be kalbų. Tad dabar vaikštau pėsčiomis arba mane vežioja žmona. Visai smagu pabūti
keleiviu. Bet ne tai šioje istorijoje svarbiausia.
Policijos patrulių ekipažas buvo jaunas. Merginos porininkas - jaunas
vaikinukas. Man nereikėjo jų prašyti, kaulyti: "Būkit žmonės..."
Kartą man policininkas į tokį prašymą atkirto: "Mes ir esame
žmonės" ir toliau sau pildė protokolą.
Bausti ar pasigailėti?
Manęs pasigailėjo tik 1999 metais, viršijus greitį 20 km/h. Tik vieną
kartą! Kitą kartą negailestingai nubaudė viršijus 9km/h greitį - važiuojant iš Vaišvydavos. Ir todėl visą laik, kaip ir visi, keikiau kelių patrulius, jog šie ne
visai žmonės. Jog tykoja ir baudžia. Tačiau šįkart nė prašyti nereikėjo. Juk ir
iš tiesų, koks aš kelių eismo taisyklių pažeidėjas? Paprasčiausiai pražiopsojau
pažymėjimo galiojimo datą. Na, kas nagrinėjasi galiojimo datas?! Aš turiu
pakankamai kitų daugybę rūpesčių, nei sekti dokumentų galiojimo datas.
Pražiopsojau. Nors sakoma, jog už žioplį ir valstybė neatsako, tas posakis yra
visiškai neteisingas. Žiopliui valstybės pareigūnas turėtų atleisti, jį
suprasti ir nebūti akla, kurčia kompiuterine programa, besąlygiškai vykdanti
savo funkciją. Šalia įstatymo turi būti žmogus, suprantantis, jog įvertinus
situaciją, galima pažeidėjui ir atleisti. Šįkart man atleido. Ir aš buvau be
galo laimingas! Taipogi supratau, jog policijoje vyksta pokyčiai - ateina
nauja, jauna karta, kuri kitaip supranta savo pareigą patruliuojant keliuose.
Žioplam vairuotojui galima atleisti - negalima gailėtis piktybiškų pažeidėjų,
tikrai keliančių grėsmę keliuose. O juk tokių, mes vairuojantys keliuose ir
gatvėse matome dešimtimis.
Paskui pasidžiaugiau ir kitkuo. Policija mane be galo seniai stabdė. Kitu
atveju jau seniai būčiau sužinojęs apie savo teisių pabaigą. Vadinasi esu
drausmingas vairuotojas.
-Nusilupkite numerį ir pasidėkite už stiklo, - pasiūlo man pareigūnė.
Kur čia lupsi. Belupdamas gali bamperį apgadinti, numerio skardelę
sulankstyti. Bandau išsižiojusią kniedę atgal sugrūsti į skylę - iki namų
laikytų. Nevyksta. Pareigūnė man grąžina vairuotojo pažymėjimą. Tą kišu į
piniginę. Tuo metu pati pareigūnė pasilenkia ir bando atitrūkusią kniedę įkišti
skylėn.
-Nevarkit, pats susitvarkysiu, - sakau jai. Po galais! Juk aš vyras ar ne
vyras. Bet mergina šaunuolė. Tokių dar nebuvau sutikęs. Apskritai tokių angelų
sargų neteko matyti. Tikri angelai.
Padėkoju policininkei, o pats kniedę visgi įgrūdu skylėn - iki namų laikys,
o jau namuose turiu įrankių, prisikniedysiu.
Štai kaip man šįkart nutiko.
Ne viskas čia, toje Lietuvoje vien į blogą krypsta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą