Belaukiant "Dakaro"...

369-oji istorija. Laukiu "Dakaro"...
1931 m. liepos 24 d. buvo duotas pirmojo ralio „Aplink Lietuvą“ startas. 1043 km trasoje lenktyniavo 14 automobilių ir 12 motociklų. Jo nugalėtojų laukė šalies Prezidento Antano Smetonos įsteigtas specialus prizas – sidabrinė taurė, kurią pagal Prezidentūros užsakymą pagamino Vokietijos juvelyrai. Ji būtų tapusi ekipažo nuosavybe tuo atveju, jei šis lenktynes būtų laimėjęs tris kartus iš eilės. Pirmuosius du ralius 1931 ir 1932 metais laimėjo lenktynininkas Pranas Hiksa. Nugalėtojas pirmąjį ralį laimėjo su automobiliu „Dodge Brothers“, o antrąjį – su „Chrysler de Soto“.

Prieškario automobilių raliuose "Aplink Lietuvą" dalyvavo daug motociklininkų. Tai suprantama, nes automobilį tuomet galėdavo ne bet kas nusipirkti, o motociklai kainavo gerokai pigiau.

Motociklininkų grupėje pirmąjį ralį laimėjo P. Janušauskas. Nors rengti ralius planuota kasmet, trečiasis ralis buvo surengtas tik po penkerių metų pertraukos. Dar vienas automobilių ralis įvyko 1938 metais kaip Tautinės lietuvių olimpiados renginių dalis. Tais metais pergalę išplėšė toksai Antanas Ilgauskas

"Taisyklės buvo tokios: leidžiamas greitis plentais - 60, vieškeliais - 40-50 km/val. Šito greičio reikėjo laikytis. Kelionės knygutėje buvo nustatytas laikas. Privalėjai nevėluoti, bet ir neviršyti greičio, kad atvažiuotum tiksliai nurodytu laiku. Prie pašto arba policijos sustoji, įbėgi, ten knygutėje uždeda spaudą, kuriame pažymėta data ir laikas. Kai kurie automobilininkai ir motociklininkai važiavo be žemėlapių, o kiti nusprendė sekti važiuojančius pirma. Daugiausia eibių prikrėtė Amerikos lietuvių bendrovės ekipažas. Sankryžoje jie išjudindavo stulpus su rodyklėmis ir užlankstę lenteles su vietovių pavadinimais. Atlenkti lentelę - ne problema, bet jeigu stulpas pajudintas - tai gal jis ir apsuktas? Niekas šito nežinojo, ir kai kas nuvažiavo ne tuo keliu. "

Tiesiog kaip iš filmo "Didžiosios lenktynės".

Kaip nebūtų keista bet po 1938-ųjų metų lenktynių aš iš Antano Ilgausko paėmiau autografą...

Kaip taip gali būti? Kaip aš atsidūriau 1938-uose metuose?

Laikas ir istorija yra be galo įdomūs dalykai. Juose persipina daugelio žmonių gyvenimai - kartais visai keistais ir nematomais saitais.

Šiaip jau, per visą savo gyvenimą iš "žvaigždžių" paėmiau autografą tik du syk gyvenime, nes man pats tas aktas atrodo absurdišku. Kuriems galams man tas autografas? Nebent paskui norėčiau suklastoti kokius nors dokumentus. Bet tuo neužsiimu. Tai kuriems galams man tas autografas? Kad įrodyčiau kitiems mirtingiesiems, jog ir aš ten buvau, jog ir aš spaudžiau jam ranką, prie jo prisiliečiau ar mačiau didvyrį per keliasdešimt cenimetrų atstumą? Ar kad bandyčiau ką nors įtikinti, jog jis yra mano geras bičiulis?

Antrąsyk autografą ėmiau praėjusių metų aviacijos šventėje Aleksoto aerodrome iš kažkokio vokiečio lakūno. Nereikėjo man jo. Šeima paprašė. Tad nuėjau, prasibroviau ir paėmiau. Niekam to autografo nereikėjo. Tai toks momentinis džiaugsmas, jog ir mes pasiėmėm. Smagumas vaikams. Dabar niekas net negalėtų pasakyti, kur tas lankstinukas su tuo parašu. Tačiau pirmąjį autografą paėmiau todėl, kad Ilgauskas man padarė neišdildomą įspūdį. Jis stovėjo aikštėje šalia savo "Harley Davidson" rudais odiniais ilgaauliais batais, su rusavomis galife kelnėmis, su šviesiai ruda odine striuke, su odine kepure ir motociklisto akiniais. Man buvo be galo nedrąsu, bet priėjau ir paprašiau autografo. Ar tai buvo 1938-ieji? Ne. 1986-ieji. Bet kuriuo atveju, tai buvo po paskutinių lenktynių "Aplink Lietuvą". Ir nesvarbu, jog buvo prabėgę begales laiko ir šitas žmogus man iškilo prieš akis kaip iš knygos. Bet kuriuo atveju, tai buvo po paskutinių lentynių, nes kitos PO TO įvyko tik 1996-ais metais. Ir jose vėlgi dalyvavo tas pats Antanas Ilgauskas, tačiau jau kaip garbės svečias, bet su tuo pačiu "Harley Davidson" - senutėliu, bet spindinčiu kaip naujutėlis. Tačiau jau tose lenktynėse aš nedalyvavau - buvau paskendęs kituose gyvenimo verpetuose. Tačiau 1986-aisiais...

Tais metais buvo dar gilus, apkerpėjęs, apsamanojęs sovietmetis - nyku, nuobodu, liūdna.

1986 metų rudenį Skuode, visiškame Sovietinės imperijos pakraštyje, vyko kažkokia šventė. Kas ir kodėl pakvietė Ilgauską, gali būti mįslė, jei neatsiras liūdininkų, kurie galėtų tai paaiškinti. Jis stovėjo aikštėje šalia savo harlejaus ir buvo tarsi svetimkūnis iš praeities. Paskui jis užsivedė motociklą ir išvažiavo. Jis gi tuo metu buvo gyvas priekaištas, gyvas antisovietinis elementas, išniręs iš kažkokios smetoninės Lietuvos. Jis stovėjo aikštėje priešais Skuodo rajono komunistų partijos pastatą ir pasirašinėjo ant savo šaržo fotografijų, kurių rankose turėjo visą pluoštą.

Tą šaržą, po lenktynių, 1938 metais nupiešė Juozas Olinardas Penčyla (1908 m. gruodžio 29 d. Naumiestyje – 1979 m. lapkričio 27 d. Bogotoje, Kolumbija) vienas žymiausių tarpukario Lietuvos šaržistų ir karikatūristų.

Kam šovė galvon tokia revoliucingai keista mintis į renginį Skuode, 1986-ais metais pasikviesti Antaną Ilgauską?! Sunkiai suvokiamas faktas. Ir dar... aikštėje stovėjo ne koks nors "ižas" ar"java", bet "Harley Davidson"! Kažkur archyvuose, negatyvuose guli originalūs tų laikų kadrai, daryti su "Smena" - rusišku mėgėjišku fotoaparatu. Rusišku!

Keista.

Paskui jis sėdo ant "Harley Davidson" ir išvažiavo, tarsi tęstų lentynes, kurios nutrūko 1938-aisiais! O aš taip ir likau nesupratęs su kuo susidūriau.
"Esu vienintelis gyvas archyvas..." - 1996-ais metais sakė jis Lietuvos automobilių klubo prezidentui Stasiui Brunzai.

Archyvas...

Anuometinis, smetoninis "Lietuvos aidas" rašė: "Žemaičiai vis dar neišmoksta taisyklingai rašyti. Jie ant kelio lentelių rašo: „Ant Kretingos", kuriose net kelio ilgis nenurodytas, arba klaipėdiečių „Ink Šilutę". Plungę ir Kretingą pravažiavome visai nesustoję. Klaipėdos krašte keliai puikiausi. Įspūdinga kelionė buvo per Smalininkų mišką. Čia asfaltas. Mašina lekia net kaukdama. O čia tolumoj užpakaly pasirodo nauja mus startuojanti mašina, kuri palengva, tyliai kaip vilkas, vis artėja ir artėja - vejasi. Ji šokinėdama lekia, žemes į šonus mėto. Įspūdžio aprašyti negalima ! Ir štai, vienas, kitas mums signalas duoti kelią. Pasirodo, kad mūsų senos konstrukcijos fordą vijosi naujas fordas (Lietuvos Banko inž. Funkas). Naujasis nugalėjo seną. Kaip visada gyvenime."

Anuometinis "Lietuvos keleivis" rašė: "Kelionę aplink Lietuvą sudarė 1043 kilometrai. Iš jų 595 plentais ir žemės keliais 448 kilometrai. Žemės keliai iš didžiausios dalies buvo beveik visi gerame stovyje esančios gruntinės. Kelionė buvo nustatyta šiais punktais, Budrio firmos vardu ėjusio „Fordo": iš Kauno išvažiuota 24 liepos 10 val. 20 min. Į Zarasus 184 kilometr. nuvažiuota 14,56 val.; į Rokiškį 60 kilometr., nuvažiuota 17,20 val,; į Biržus 74 kilometr., 20,17 valandą; į Panevėžį 68 kilometr., nuvažiuota 22,58 val.; į Šiaulius 76 kilometrai, nuvažiuota 2 val. (25 liepos); į Telšius 77 kilometrai, nuvažiuota 5 val.; į Klaipėdą 91 kilometras, nuvažiuota 8,19 val.; į Jurbarką 150 kilometrų, nuvažiuota 12,01 val.; į Marijampolę 91 kilometras, nuvažiuota 14,39 val.; į Alytų 99 kilometrai, nuvažiuota 17,06 val.; į Kauną 73 kilometrai, nuvažiuota 16,55 val."

O štai anų dienų žurnalistas A. Braziulis "Dienoje" rašo: "Į Šiaulius atvykome pirmieji. Čia p. Kipras nutarė lukterėti pusvalandį, išgerti arbatos. Registravosi rodos 10 val. vakaro. Romantiškąją Žemaitiją teko pravažiuoti vidurnaktyje, per tirštą miglos klodą, pro kurį buvo galima matyti vos kelis metrus į prįšakį. Kuršėnus pasiekėme gerai bet vykdami į Triškius išklydome iš tikrojo kelio į akmenuotą šunkelį. Mat važiavome sulig karteniškių nurodymu: truputį į kairę, truputį į dešinę... Važiuojame, važiuojame, o į geresnį kalią vis negalime išvažiuoti. Tenka žadinti keletą pravažiuojamų žemaičių ir klausti kelio. O iš žemaičio sužinoti tikrą kelią, nelengva, sunkiau negu pačiam surasti... Kelią rodė iššoką į prožektorių nušviestą vieškelį jauni zuikučiai. Kipras, kuris buvo pradedąs snausti, pamatęs zuikius, nuliūdo ir apgailestavo:

-Gaila, kad šautuvo nepasiėmiau !

Pabudo medžiotojo instinktas.

Tryškius pasiekėme apie 1 val. nakties, o Telšius apie 2val. Nežiūrint vėlyvos nakties visuose miesteliuose laukė žmonių grupės. Telšiuose vakarieniavome, gėrėme arbatą ir „šnapsiuko" po „tarnybišką". Čia praaušo ir galėjome vykti į Plungę, į kurią iš Telšių eina tiesus kelias. Pirmą kartą vykau tuo keliu per Žemaitiją. Tiršti rūkai dar dengė jos laukus ir neteko gerai įžiūrėti į jos romantišką grožį."

Palyginkime anų dienų ir šių laikų žurnalistiką - naivu, bet gyva. Dabartiniai straipsniai oficialūs, negyvi, nuobodūs, faktologiniai, pilni klišių. Kaip mano draugas juokiasi: "Baik tu Pranai, šiandien žurnalistai neberašo - jie naudoja programas!"

Galbūt.
Šiemet vėl bus "Dakaras".