Lisa...bona arba kaip pirkau amerikietiškas kelnes ir neišplaukiau į jūrą

Kadaise buvau pasidaręs "jachtą" sniegu važinėti...

Ši istorija nutiko 2016.04.28. Tada ji ir buvo publikuota mano bloge, bet paskui ištryniau. Bet štai vakar bare "Galeria urbana" klausiausi jūrų vilkio, jachta apiplaukusio pasaulį, Vyto Palavinsko istorijų. Po dviejų su pusę valandos, jam lakoniškai papasakojau savo istoriją ir paklausiau:

-Ką manote?

-Turi gerą draugą, - atsakė šis. - Tamsi istorija... Teisingai padarei, kad neplaukei. Tokių pasiūlymų šiaip sau nebūna. Tikrai galėjo būti, jog ten buvo gabenami narkotikai.

Ir jis prisiminė istoriją, kaip su viena jachta kažkokiame vandenyne, kažkokie bičai (ne lietuviai) plukdė pusantros tonos narkotikų:

-Nesuprantu, kur jie juos galėjo ten sukišti. Juk jachtoje nėra tiek vietos, - svarstė Palavinskas.

Nieko gyvenime nevyksta be reikalo. Kažkaip visiškai atsitiktinai architektas Audrys Karalius mane pakvietė į tą "Galeria urbana". Ne, neatsitiktinai... šioje istorijoje pats gyvenimas man norėjo išsklaidyti bet kokias abejones ir padėti tašką. Taigi klausykite kas man nutiko prieš beveik dvejus metus... O buvo taip...

215-oji istorija. Lisabona yra "plika" bona. Buvo tokia Bona - Lietuvos Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė, Žygimanto senojo žmona Bona Sforza d’Aragona(1494-1557). Ir dar sako, kad senovėj žmonės trumpai gyveno...

O "lisa" - rusiškai plika. Tai va, Lisabona man patuštino kišenes iki 160 eurų. O istorija tokia. Joje neminėsiu jokių vardų ir pavardžių, ir gal viskių detalių, ir pasakosiu "vokrug do okolo" - pažodžiui iš rusų kalbos reikštų "aplink iki kažko", o tikslus verimas - "apytiksliai".

Paskambina man vakar toks mano amžiaus bičas, su kuriuo šiais metais kalbėjomės vieną sykį, vienomis aplinkybėmis, kurios yra paminėtos vienoje mano istorijoje, bet tas žmogus ten neminimas niekaip, ir jis sako...

Ne, bet pradžiai turiu aš jums papasakoti kaip pirkau amerikoniškas kelnes. Nuo jų gi viskas ir prasidėjo.

Radau internete amerikoniškus pantus - labai fainai skamba: kaip pautai. Pantai - pautai. Pants.

Galvoju, va nusipirksiu kelnes, kuriomis prieš dešimt metų mane būtų apvilkęs tik esesininkas su valteriu rankose. Na, galvoju, nusipirksiu tokias amerikoniškas, labai ryškias kelnes su visokiais kvailais užrašais. Labai nemėgstu kvailų užrašų ant T-šorts ir ant bile ko. Bet galvoju, nebūsiu konservatyvus - nusipirksiu kelnes ir nustebinsiu žmoną. Tarkim, oranžinės kelnės yra jėga, rodo klasinę padėtį - pažiūrėkite nepakartojamą kultinį rusų filmą "Kin-dza-dza" ir suprasite apie ką kalbu. Užsisakiau internetu pantus, bet siuntimno adrese neįrašiau namo numerio. Na, bet galvoju, visi gatvėje žino kur aš gyvenu. O kas manęs nepažysta tam gali blogai baigtis. Toks jau esu... Aš tikiu žmonėmis. Tas mane ir žudo. Aš tikėjau, kad visgi kelnės mane pasieks. Tačiau kokios! Esu didelis žmogus, tad pasiėmiau pačias didžiausias, prieš tai išsimatavęs ilgius, pločius ir juosmenis. Bet juk amerikoniškos kelnės yra siuvamos Kinijoje - kas to nežino. Kinija yra globalaus pasaulio siuvimo ir kitokių galų fabrikas. Ar nepastebėjote Discovery filmuose, jog darbininkai Pietų Amerikoje nešioja tokias pat pirštines, kurios parduodamos seniuose. Kinija. Kiniečiai kelnes siuva pagal savo dydžius.

Aš žinojau, kad kelnių pirkimas taps istorija arba kažkokia jos dalimi, bet nežinojau kaip viskas išsirutuliuos. Tad iškart pasidariau pritsreen'ą.

Vakar gavau raštelį iš pašto, kad eičiau ir atsiimčiau pautus... Oi, sorry... pantus... kelnes. Į paštą. Nuėjau. Bet šitoje vietoje grįšiu prie skambučio. Žodž, skambina tas bičas ir sako:

-Sveiki, Pranai, plukdysiu jachtą iš Lietuvos į Portugaliją, į Lisaboną. Gal nori kartu papklaukioti. Su mumis plauks policijos komisaras... Išplaukiam šį penktadienį, gegužės 14d. turėtume būti Lisabonoje. Tada sėdam į lėktuvą ir grįžtam. Bilietai pigūs... Aš pirkau už 80 eurų. Daugiau tau niekas nekainuos - tik maisto reikės pasiimti.

-Reikia pasvarstyti, - sakau.

-Tu pagalvok, pagalvok, Praneli... paplaukiosi, paskui ką nors parašysi. Jėzusmaarija...

Na, maarija yra maaarija - marina, morie... Arba kaip Nikulinas, kad aiškino: "Memento morie - značit bac i v morie..." (Vertimas: "...bac ir į jūrą.") Na, o šiaip visi žino, kad visad reikia prisiminti mirtį.

Lisabona

Pavojinga. Galiu nuskęsti. Bet velniškai įdomu. Toks pasiūlymas pasitaiko vienąkart gyvenime...

Žmona susiraukė, uošvienė nė nesuabejojo - plauk, brolį ištiko šokas: "Plauk, plauk... Kada nors galą gausi..."

Paskambinau tam bičui, sakau: "Plaukiu!". Ir šokau ieškotis bilietų skrydžiui namo iš Lisabonos į Lietuvą. Bet laikas tirpsta, o kainos keičiasi. Tas bičas bilietus pirko prieš dvi savaites, tad tokių pigių neberadau, pigiausi po 160 eurų ir tų pačių likę tik 5 vnt., tad nieko nelaukdamas nusipirkau.

Tai buvo užvakar, o vakar gaunu pranešimą, jog atėjo mano amerikoniškos kelnės. Parsinešu, išsipakuoju, užsivelku - per mažos. Kinietiškas dydis. Pasirodau žmonai. Ta juokiasi:

-Žiūrėk, ant jų parašyta "Sailing sports... Regata..."

Ženklas, jog reikia plaukti. Einu pro teliką, rodo apie jachtas, būriavimą... Ženklas. Visi ženklai rodo, kad reikia plaukti ir bus gerai, bet jie gali ir visai ką kitką reikšti!.. Juk kelnės per mažos. Tarsi tas ženklas sakytų: "Tu nori plaukti jachta, bet ta kelionė ne tau..."

Ir naktį sapnavau: "Kažkaip netikėtai nelauktai atsisėdu už didžiulio kamazo vairo. Su manimi kažkokie žmonės, kurių nepažįstu. Pasisukinėju su tuo sunkvežimiu gatvėje, bet paskui, kai jau leidžiamės kelionėn, už vairo atsisėda kažkoks nepažįstamas... Ir mes į tikslą važiuojam šaligatviais, vaikų darželio teritorija, pro mokyklą... Aš baisiuosi, kad tai yra nusižengimas ir policija mus gali pastebėti, sustabdyti nubausti, bet mūsų niekas nesulaiko ir laimingai pasiekiame tikslą..."

Ir ką tas sapnas galėtų reikšti? Aš dar paaiškinsiu, kad jums nereikėtų vargti, spėlioti...

Kelionės dienomis turiu filmavimo, užsakovų pavesti negaliu, vadinasi reikia surasti ką nors kitką vietoj savęs. Skambinu savo geram draugui Vyckai. Klausiu:

-Gali vietoj manęs pafilmuoti? Mat yra toks reikalas, nukrito kelionė jachta aplink Europą.

-O tu tuos žmones pažįsti?

-Ne. Vieną epizodiškai.

-Na, Pranai, aš tavo vietoje neplaukčiau. O jeigu kylyje bus gabenami kokie nors miltai...

Galvoje šmėstelėjo mintis: "Kokie dar miltai?... Kvietiniai ar ruginiai?.. Prie ko čia miltai...". Bet netrukus susivokiau ką jis turi omeny.

Plukdyti turtingiems lietuviams jachtas į šiltas jūras nėra nieko neįprasto - normalus reiškinys. Tačiau...

Einu į paštą atsiimti amerikoniškų pantų, savi pautai tabaluoja džinsuose ir svarstau: kaip čia padarius, kad kelionės išlaidos man atsipirktų. Reikia pasiūlyti kam nors straipsnių. Aišku, ta kelionė niekuo neypatinga, bet galiu įdomiai viską papasakoti.

Manykim, jog tai ką dabar cituosiu yra tiesiog šios istorijos apendiksas.

Iš žurnalo "Kelionės ir pramogos" gaunu laiškutį: "Sveiki, ačiū už pasiūlymą. Yra toks keliautojas A. D., su jachta vienas išmaišęs visą pasaulį. Ne kartą esame spausdinę jo dienraščius. Ir nemokamai. Tai nėra mūsų pagrindinė tema. Geros kelionės, Pagarbiai, O. N., redaktorė."

Iš Makaliaus, garsaus pigių kelionių žinovo žurnalo irgi sulaukiu atsakymo: "Labas, Makalius tau dėkoja už laišką ir patikina, kad jį gavo! Mes pasistengsime kuo greičiau atsakyti, tačiau nepyk, jeigu tai užtruks iki 2 darbo dienų. Bet kokiu atveju, esant skubiems klausimams - būtinai mums paskambink pagalbos numeriu +370 xxxx (8-19 val darbo dienomis, savaitgaliais ilsimės ir telefoną paliekame biure). DĖMESIO - jeigu per 2 darbo dienas negausi mūsų atsakymo, pranešk mums atsakant į laišką. Pastaruoju metu susiduriame su problema, kad vartotojai negauna mūsų atsakymų. Tariu tau didelį AČIŪ už supratimą ir kimbu atsakyti užklausų! Tavo kelionės draugas - Makalius."

Draugas. Koks jis man draugas?! Ir dar tas kreipinys "tu"...

Po kelių valandų susilaukiu jau konkretaus atsakymo: "Sveiki, straipsnius imame tik nemokamai"

Ot, tu rupūže - ir vėl nemokamai! Ne, Makalius man niekad nekėlė simpatijų. Jau kelionės į Paryžių metu suvokiau, jog tas jo kelionių pigumas yra tam tikra fikcija. Mes prasisukome pigiau, nei jis būtų pasiūlęs. Daro vaikis biznį kaip ir visi, tik savaip.

Ai, galvoju pasiūlysiu "Obuolio" leidyklai knygą. Rašysiu kelionės metu, rašau greitai, jau va pusmetį treniruojuosi - auginu "žodžio valdymo meno" raumenį. Iki gegužės pabaigos knyga bus baigta. O ko jiems nespausdinti - juk spaudžia visokį skaitalą, kurio aš asmeniškai neskaitau - nepakliūvu į jų auditorijos ratą. Man jų knygos pernelyg sunkios ir sudėtingos.

Bet ir čia gaunu, kaip su pašluoste per veidą: "Sveiki, dėkoju, kad kreipėtės į mus su savo knygos idėja. Deja, tokių kūrinių šiuo metu leisti neplanuojame. Sėkmingos kelionės! Pagarbiai,  R.N., "Obuolio"leidykla, projektų vadovė"

Niekam manęs nereikia. Aš tarsi nematomas. Nafik, neberašysiu daugiau istorijų - nėra jokios prasmės.

Grįžkim prie istorijos esmės...

Paskambinu tam bičui ir klausiu:

-Žiūrėk, bet man pasistojo klausimas... Kodėl būtent man pasiūlei?

-Na, kai mes kalbėjom tada ant laiptų, tu užsiminei, jog norėtum paplaukioti jachta. Va, dėl to tau ir paskambinau... Pramoksi valdyti jachtą. Su mumis plaukia komisaras...

-Koks komisaras? Kokia jo pavardė?

-Nežinau aš jo pavardės, bet jis dirba komisaro pavaduotoju, - čia pamini policijos komisariatą, kuris tegu lieka paslapty.

-O kokia tavo pavardė?

Jis pamini savo pavardę ir priduria:

-Internete apie mane rasi...

Lendu į internetą, pradedu ieškoti informacijos apie tą bičą ir randu: prieš tam tikrą laiką buvęs įkalintas kaip narkotikų kurjeris, solidžiam laikui. Paskaičiavau - pagal bausmės trukmę, jis jau keleri metai kaip atsėdėjęs. Visai gali būti, kad senais reikalais nebeužsiima, bet juk vilko naminiu šuneliu nepaversi - vilkas vistiek žiūri į mišką. O kur yra kokios nors garantijos, kad ir dabar ko nors nelegalaus negabens. Jokių.

Pasijutau kaip viduramžiais, kai smuklėje ieškodavo jūreivių rizikingiems žygiams į jūrą...

Kaip man dabar elgtis?

Sėdžiu prie namo, saulytė šviečia, gražumėlis, o mano galvelę užgulęs klausimėlis. Pro šalį eina uošvis - "burtininkas". Taip aš jį vadinu. Sakau: "Pažiūrėk ar gręsia man pavojus kelionėje?". Pažiūrėjo - nesakysiu į ką ir kaip, bet pažiūrėjo ir štai verdiktas: "Neplauk - pavojinga. Nežinau iš kur kyla pavojus, bet neplauk."

Susisisekiu su draugu teisininku - papasakoju situaciją, klausiu ką jis mano. Tas man atsako: "Sveikas, aš neplaukčiau... Atsakyti kas grėstų sunku, ypač kad neaiškus būtų tavo statusas jachtoje, jei būtum keleivis, tada paprasčiau apsiginti, bet šiuo atveju traktuočiau kaip įgulos narį ir manau pradžiai semčiau, o paskui jau aikinčiaus kas ir kaip. Pagal užsienio teisę sunku pasakyt kaip būtų, bet už narkotikų gabenimą tikrai niekur neglosto."

Už kelių valandų turiu susitikti su kelionės organizatoriumi, su tuo biču. Bus ir tas policininkas. Turėtume aptarti kelionės smulkmenas, detales: ką pasiimti, kaip viskas bus. Bet aš nusprendžiu, jog kol laikas reikia pasakyti tvirtą "ne". Paskambinu:

-Žinai, aš bijau keliauti... - sakau jam tiesiai šviesiai. Aš nebijau žmonėms sakyti tai ką galvoju.

-Aš bijau, kad mane kelionės metu išmesit paklodėje į jūrą, - tęsiu toliau ir neduodu jam įsiterpti: - Matai, esu patyręs tris elektrošokus... Širdelė mano nesveika. Bijau, kad ji gali neatlaikyti fizinio krūvio. Ir jums problema su manimi gali būti ir man nesinori anksčiau laiko nusibaigti...

-Tu nebijok, plauksim pakrantėmis... į jūrą neišmesim, - juokiasi tas.

-Ne, žinok, bijau, - prisipažinti, jog bijai nėra gėda, tik reikia surasti tinkamą paaiškinimą.

-Tai plauk nors iki Kylio...

-Ne, nerizikuosiu...

-Aš tave suprantu. Gaila. Bet aš tave suprantu.

Tai štai kokia istorija...

O sapnas... Didelis kamazas - sunki, didelė, sudėtinga kelionė. Mes važiavome per draudžiamą zoną - vadinasi yra tikimybė, jog jachtoje iš tiesų gali būti kažko, bet ji tikslą pasieks saugiai. Šiąnakt sapne po tą patį rajoną, per kurį vakar važiavom sunkvežimiu, vaikščiojau saugiai. Nuostabus žalias daugiaaukščių namų rajonas - namai pastatyti tiesiog erdviame parke.

Ženklai... Vakar važiuoju į aerouostą pasitikti dukros. Lėktuvas leidžiasi 11:50. Aš tuo metu tik išvažiuoju iš Kauno. Per radiją girdžiu mergytę sakant: "Kai lėktuvas nusileidžia - keleiviai ploja". Koks sutapimas (!) - mano dukrytė, kaip tik dabar leidžiasi. Ne, tai nėra paprastas sutapimas. Man tai tarsi sako: "Ženklais reikia tikėti! Va, pažiūrėk, kaip viskas sutampa..."

Visų pirma, juos reikia pastebėti, o antra teisingai traktuoti. Pastebėti jau išmokau, bet skaityti dar ne. Štai visiškai ne taip supratau amerikietiškų kelnių reikšmę. Užrašas ant kelnių lyg ir sako, kad taip - reikia plaukti. Bet jis sakė visai ką kitką: "Tu nori plaukti su jachta, bet ta kelionė tau netinkama." kelnės juk per mažos.

O tai, jog kelių leidinių ir leidyklos nesudomino mano pasiūlymai, vėlgi buvo ženklas, jog plaukti nereikia. Yra tokia tiesa: jei aplinkybės tau kiša koją, vadinasi planų reikia atsisakyti. Nieko gyvenime negalima daryti per jėgą. Ir štai, kai jau buvau nusprendęs mesti rašyti istorijas, šįryt mane viena moteriškė pamalonina komplimentais. Hmmm... Atsitiktinumas?

-Aš iškart pagalvojau apie miltus, bet nieko nesakiau, pamaniau, jog pats supranti kur veliesi. Juk ar tave sustabdysi - žinau koks esi kvailai drąsus, - paskui sakė man brolis.

-Ne, aš tikrai nepagalvojau apie miltus. Tik kai apie tai prakalbo Vycka ir labai suklusau, iškart sukilo abejonės.

-Na, kaip tu šitaip, broli...

-O kaip tu? Pameni kaip nusipirkai "marškinius"? Aš nepirkau, o tu pirkai. Visaip nutinka žmonėms...

Štai tokia amerikoniškų pantų istorija. Pamokanti. Savo pautus reikia saugoti... veislei.

Gal aš viską išsigalvoju, tačiau kodėl jis taip atkakliai kartojo, kad su mumis plauks komisaras? Kodėl pasiūlė man, žmogui iš gatvės? Kažkokiam alkanam, basam žurnalistėliui, kaip jam pasirodė. Žurnalistėlis komandoje irgi gera priedanga...

Ne, visa tai, tikriausiai, tik paikos mano fantazijos. bet niekad neprošal būti budriam ir atsargiam.

Rytoj turėjau išplaukti į jūrą... Rytoj turėjau tapti jūreiviu... bet rytoj esiu kapstytis sode, jei bus geras oras. Reikia baigti tvarkyti vieną terasą... Rytoj...