2015 m. spalio 14 d., trečiadienis

Kapinėse



13-oji istorija. Kadangi skaičius trylika nėra labai laimingas ir apkibęs viskiausiais prietarais, trylikta istorija bus rimta, solidi, šiek tiek mistiška, bet tuo pačiu nei įdomi, nei stebinanti, nors asmeniškai mane ji pribloškė. Mane per visą gyvenimą stebino du dalykai: laiko tėkmė ir atsitiktinumai. Aš nelaikau savęs fatalistu. Aš apskritai nemėgstu savęs laikyti, man labiau patinka nutvėrus per liemenį laikyti gražią moterį arba už krūtų... Bet praėjusio šeštadienio rytas man nežadėjo jokio nuotykio. Aš pastaruoju metu juokauju, kol aš namie, viskas gerai - kaip tik peržengiu namų slenkstį, tuoj kas nors nutinka. Žmona man čia sako, jog taip nutinka todėl, kad aš niekur neišlendu, neiškišu nosies iš namų. Bet man taip neatrodo - zuju ir zuju su reikalais. Tik nemanykit, kad aš visą dieną kuriu ar rašalioju tas istorijas. Aš tik prisėdu ir dievo ranka padeda man maigyti klaviatūrą. Šyryt, veždamas sūnelį į mokyklą klausiausi radijo žinių ir pirmoji naujiena aišku buvo apie vakarykštį autoįvykį, kai pilietis bandė išgelbėti girtą vairuotoją, bet pagalbos centro darbuotoja akylai laikėsi instrukcijų. Susisiekimo ministras esą aiškino, jog net jeigu pilietis būtų buvęs tiesiogiai ir operatyviai sujungtas su policija, vargu ar ši būtų spėjusi per tokį trumpą laiką sureaguoti. Bet juk pareigūnų ekipažas buvo kažkur netoliese. Visad yra tikimybė. Prisiminkim tą stebūklą, kai Sabonis per paskutinę sekundę įmetė į krepšį kamuolį ir Lietuva laimėjo prieš rusus. Tai buvo tik sekundės reikalas. Bet vakar buvo spalio 13 ir ne visiems baigėsi laimingai. Tačiau visad egzistuoja atsitiktinė galimybė... Apie ją ir ši istorija, ji tuo ir stebinanti! Ir atsitiktinai labai į aktualią temą - apie mirtį ir kapines.
https://www.facebook.com/filmavimasfotografija/
Atsitiktinai ryte pabudau labai anksti - gal šeštą. Be jokios priežasties. Pažvelgiau pro langą - kyla saulė. Bus nuostabus rytas. Aš jau seniai ruošiausi nuvažiuoti į senąsias Kauno žydų kapines, seniai brendo kažkoks sumanymas apie kurį dar nieko nežinojau. "Reikia važiuoti", - skubiai susimečiau į automobilį filmavimo įrangą, pabučiavau savo saldžiai miegančią žmoną, daviau kibirkštį ir dizelinio variklio stumokliai, paklusę mano minčiai pajudėjo.
Mašiną pasistačiau Radvilėnų plento gatvėje, priešais centrinius vartus į kapines. Išlipau. Kaip koks specpajėgų karys apžvelgiau priešo linijas, išsitraukiau paskutinę cigaretę... virš gatvės kilo rūkas. Ir jau iškart, pamatęs kadrą emiausi darbo... Prie štatyvo prisitvirtinau kamerą ir nupėdinau į kapines. Vos įžengęs, pagalvojau, jog nieko nedelsdamas pradėsiu nuo lengvai apšerkšnijusių antkapinių plokščių. Reguliuojuosi kadro horizontą ir už nugaros išgirstu automobilio burzgesį. Atsisuku, matau, kaip prie kapinių vartų sustoja juodas automobilis ir iš jo išlipa pusamžis vyras. Iškart suprantu, jog sustojo, pamatęs mane. Bet jūs susimąstykite, ar jūs važiuodami pro kapines anksti ryte ir pamatę video operatorių jose, sustotumėte? Tikrai ne. Vadinasi tas žmogus nėra eilinis. Vadinasi aš jam rūpiu. Žiūriu į jį laukiu, kol šis prieis.
-Labas rytas, - pasisveikina vyras. - Ką čia veikiate? - paklausia manęs. Matau, kad jis ne pareigūnas. Bet kas jis?
-Ruošiuosi filmuoti kapines. Labai gražus rytas. Geras apšvietimas.
-Taip, tikrai nuostabūs vaizdai. Iš kur jūs būsite? Televizija?
-Ne, aš dirbu sau.
-O aš esu kauno žydų kapinių prižiūrėtojas, - šypsosi man žmogus. - Atsitiktinai važiavau pro šalį - namo... Žiūriu kažkas filmuoja. Manau, pasidomėsiu...
Mes epizodiškai žodžiais perbėgam per įvairias kapines, prisimenam, jog yra ir stačiatikių amžino poilsio vietų. Jis pastebi, jog mūsų, Romos katalikų kapinės labai įspūdingai atrodo kitą dieną po vėlinių:
-Ten turistai galėtų eiti - pribloškiantis vaizdas. Galėtum pamanyti, jog ruošiamasi kokiai nors prabangiai šventei...
-O jūs žydas? - tiesmukai jo paklausiu.
-Ne. O jūs?
-Aš irgi ne... Bet žinokit, Kaune yra ir veikiančios žydų kapinės...
Čia mes sutariame šį bei tą įdomaus. Negaliu atskleisti visų savo paslapčių. Sukertame rankomis ir sutariame, jog būtinai dar susitiksime.
Aš toliau imuosi darbo.
Kitą dieną aš sugalvojau, jog sukursiu filmą. Nežinau kokį: dokumentinį ar vaidybinį, bet jis bus unikalus. Jei jūs paklausite kuo jis bus unikalus, aš atsakysiu, jog jis jau visų pirma unikalus tuo, jog nežinau kuo jis bus unikalus, bet žinau, kad bus unikalus. Čia kaip tame anekdote apie nesugaunamąjį Džo. Kodėl Džo visi vadina nesugaunamuoju? Todėl, kad jo niekas negaudo. Taip ir man. Aš nežinau koks bus filmas ir tuo nesirūpinu - viskas susiklostys savaime :) . Užtat sugalvojau labai gerą pavadinimą: "Debesų miestas". Ir tikrai žinau, kad jis bus ne apie holokaustą. Jis bus gražus, linksmas, gal liūdnas, bet ne niūrus. Jis bus toks kaip ta Geršvino muzika, kurią uždėjau ant treilerio. Reklaminis būsimo filmo klipukas! Na, koks jis treileris... bet aš pasikliauju atsitiktinumu, aš atsiduodu gyvenimui! Nešk mane likimo vėjau pirmyn, nors ir nesu fatalistas.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą