Italijos dienoraščiai. Meilės miestas.

151-oji istorija. Pratęsiu 137-ąją istoriją. Venecija. Stoviu Rio Tera S. Leonardo ir Fondamenta Cannaregio gatvelių sankirtoje. 2007-ieji. Užvertęs galvą žiopasau į medines, šimtametines sijas. Jos vis dar stovi, vis dar nesupuvusios - išlaiko bent kelis aukštus. Sudėtos gana tankiai. Niekas į jas nežiūri, tik tokie kaip aš, kurie artimiau susiję su statybomis. Tik pradėjęs statyti namą pradėjau pastebėti tai, į ką anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio. Štai Kaune, Akropolio betoninės kolonos sutrūkinėjusios, štai Norvegijoje, Bodo aerouoste grindų plytelės suklijuotos bet kaip, nesilaikant vienodų tarpų - kas čia atsitiko...

Stoviu užvertęs galvą į sijas ir sukasi viena ir ta pati mintis: "Kaip žmonės anksčiau statė! Mediena iki šiol išsilaikė. Seniau žmonės žiūrėjo kada kirsti medį, kiek jį išlaikyti, o dabar..."

Venecijoje aš jau antrą kartą - kas galėjo pagalvoti, jog aštuonerių metų aš čia vėl vaikščiosi. Tik tada, 1999-ųjų vasaro pabaigoje, Italijoje vis dar cirkuliavo lyra, o dabar jau euras, taip kaip pas mus... Taip neseniai dar buvo litas. Atrodo niekas nepasikeitė... Ne, pasikeitė. Liko dar mažiau autentikos ir daugiau kinietiškų, Kinijoje pagamintų venecijietiškų prekių. Skamba absurdiškai, bet mes prie globalizacijos baigiame priprasti. Štai ant Di Rialto tilto 1999 m. pirkau "daktaro" kaukę. Tada neįvertinau ką nusipirkęs! Jos visos buvo tokios - rankų darbo. Ten knibždėte knibždėjo parduotuvyčių-dirbtuvėlių, kuriose beveik tavo akyse gimdavo kaukės: čia dar nenudažytos, baltos, o čia va jau klojamas ant jų paskutinis lako sluoksnis. Iš vidinės pusės matosi pirmasis marlinis sluoksnis...

"Daktaro" kaukė. 1999m.

Ir štai 2007-ieji...

Aš ir vėl ant tilto, tik šįkart su antrąja žmona. Ji renkasi kaukę... Pardavėjų pirmieji žodžiai: "Tai tikra, autentiška venecijietiška kaukė - rankų darbo..." Prieš aštuoneris metus to negirdėjau. Matyt, kiniečiai su savo produkcija čia atliko rimtą invaziją. Nuperkam kaukę... Iš vidinės pusės originalus įspaudas: "Original. Hand printed. Made in Italy. Venezia". Mano 1999-ųjų metų "daktaro" kaukėje tokio įspaudo nėra, bet ir be jo aišku, kad ji rankų darbo, o ši?.. Aš jau nebematau to, anuometinio rankų darbo - nei vidinėje, nei išorinėje pusėje nesimato rankų darbo nelygumų, nebesimato rankomis atlikto šlifavimo... Rankų nesimato...

2007-ųjų metų kaukės paviršiai lygūs. Matomai visos medžiagos purkštos, dažai užpurkšti - niekas čia nebesiterliojo teptukais. Kaukė irgi suformuota ant kokios nors standartinės klišės... Taip, sutinku - tą kaukę gamino italas, ji ne kinietiška, bet joje nedaug rankų šilumos... O juk teprabėgo gal aštuoneri metai... O kaip atrodė Tų laikų Venecija, kai gimė mano senelis

1999-ųjų metų kaukės vidus.

Šarpnickis Juozapas?! Kokios kaukės tuomet buvo pardavinėjamos ant Di Rialto tilto?!

1999-ieji... Sėdžiu kažkokioje kavinukėje, mėgaujuosi kava. Anapus gatvelės, už vitrinos didžiulis televizoriaus ekranas, rodo formulės lenktynes. Visai greta, gatvelių sankirtoje stovi mergina ir vaikinas - šių laikų Romeo ir Džuljeta. Jis ilgais baltais marškiniais, lengvai krentančiais ant aptrintų džinsų, ji su suknute, ilgais palaidais plaukais. Kažką aistringai aiškinasi. Ji trenkia jam per žandą ir verkdama nubėga. Jis iš paskos. Ar tai itališka meilės scena? Tame, Venecijos fone - taip. O per metrą nuo manęs sėdi italas, profesionaliai suka šakute makronus ir kemša, skaitydamas itališką laikraštį... O aš, turistas, geriu rytinę kavą ir mėgaujuosi vaizdais...

2007-ųjų kaukė.

Ar mes pasiklydom Venecijoje. Be abejo. Ten neįmanoma nepasiklysti. Klaidžiojam gatvelėmis ir išlendam į ... aikštę. Ten švelniai liejasi gatvės muzika... Palaima. Be abejo, mes apžiūrėjome salą-kapines, be abejo nuplaukėm į stiklo salą, be abejo aš išleidau visus savo pinigus, nes tai buvo paskutinė diena Italijoje.

Tačiau mano bičiulis, su kuriuo kartu sėdėjome autobuse, buvo taupus ir prilaikė pinigą. Sakau: "Paskolink, grįžęs atiduosiu..." Jis ir paskolino. Aš tuoj nusipirkau gana brangoką bilietą ir vienintelis iš grupės pakilau į San Marco varpinę, iš kurios atsiveria nuostabi Venecijos panorama. Kiti pagailėjo lyrų, o paskui klausydamiesi mano įspūdžių graužėsi nagus. Tačiau jau buvo viskas po visko - mūsų laikas Venecijoje baigėsi.

Na, visi rikiuojamės... Tuoj visi į laivą, plauksim...

Na, kaip aš galiu kur nors plaukti savo naujai meilei, savo simpatijai, tai Marytei, kuri labai mėgsta "mėsytę", nepadovanojęs rožių, kurias čia toks kapitonas pardavinėja!

Palyginkite šios, 2007-ųjų metų kaukės vidų su 1999-ųjų

Nupirkau. Įteikiau. Ši nudelbė akis, nuraudo. O jos draugė Paulina supyko ant manęs:

-O aš tikėjausi, jog man padovanosi!

Ibin Sina yra pasakęs, jog meilė yra sunki liga. Tai va. Paulinai tą vakarą pakilo temperatūra ir ji susirgo. O ką aš galėjau padaryti? Juk nepersiplėšiu perpus. Bet man visad taip: vis pasirenku netinkamą variantą.

Marytė (kuri nuotraukoje su manimi stovi ant tilto) rožę paėmė, bet mano "kelioninę" meilę atstūmė. Ir iš kur man žinoti, kad ne ji, o Paulina "serga"!

Paskutinis štrichas šioje istorijoje buvo putojantis vynas.

Užsuko mūsų autobusas į benzino kolonėlę kuro, o mūsų pravadyla riktelėjo:

-Paskutinis sustojimas Italijoje! Kas dar turit lyrų, galit eiti ką nors nusipirkti.

Ar lyrų dar turėjau? Žinoma. Skolintų.

Nuėjau.

Ką pirkti?

Aišku, kad vyną. Etiketės vien itališkai - nieko nesuprasi. Pasiėmiau butelį raudono vyno.

Parsinešiau autobusan ir tuoj savo kompanijai pranešiau džiugią žinią.

Atidarom?

Aišku, atidarom!

Užėjo kažkoks kvailas šišas - suplakiau gerai butelį ir ėmiau atkimšinėti. Kad šovė - iškart pusė vyno man ant kelių ir ant grindų... Iš kur man žinoti kaip itališkai rašomas "putojantis vynas"! Ir įsivaizduokit: jau tamsu, jau autobuse visi ruošiasi miegui ir staiga pasklinda šilto vyno kvapas. Už minutės priekyje jau girdžiu bobų komentarus:

-Kažkas atidarė vyną... - pažnibždomis ir tuoj garsiai: - Kas vyną atidarė?!

Miegojau šlapias ir limpantis. Ore tvyrojo itališko vyno kvapas...

Čao Italija! Čao meile! Čao bella!

Čia sugrįšiu 2007-ais, jau kitoks ir kitaip.